Byla 1A-130-307/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio, teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Marinai Orlovai, gynėjams advokatams Ramūnui Vanagui, Edmundui Kisieliui, nuteistajam E. K., išteisintajai Ž. B., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. (toliau – ir apeliantas) ir civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovo (toliau – ir civilinis ieškovas) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

2– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 183 straipsnio 2 dalį – dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

3– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų susijusių su UAB „Davikom“ pardavimu klastojimu ir panaudojimu) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

4– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

5– pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų, susijusių su UAB „Davikom“ reikalavimo teisės perleidimu, klastojimu ir panaudojimu) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

6E. K. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu bei 6 dalimi, taikant tiek bausmių apėmimo, tiek dalinio bausmių sudėjimo būdus, ir jam paskirta galutinė subendrinta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

7UAB „Paltaja“ direktoriaus J. P. (UAB „Davikom“ bankroto administratorius) R. A. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nuosprendyje konstatuota, kad ieškinys baudžiamojoje byloje E. K. pareikštas nebuvo, todėl UAB „Paltaja“ ieškinį jam turi teisę pareikšti civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje taip pat konstatuota, kad UAB „Swedbank lizingas“ civilinio ieškinio nepateikė, todėl turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

8R. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2dalį bei 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Baudžiamasis procesas prieš R. A. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų, susijusių su UAB „Davikom“ pardavimu klastojimu ir panaudojimu, bei dėl dokumentų, susijusių su UAB „Davikom“ reikalavimo teisės perleidimu, klastojimu ir panaudojimu) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9Ž. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Baudžiamasis procesas prieš Ž. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų, susijusių su UAB „Davikom“ reikalavimo teisės perleidimu, klastojimu ir panaudojimu) nutrauktas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl minėtų asmenų apeliacinių skundų nepaduota.

10Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

11E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent, kad jis, nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. spalio 23 d. būdamas UAB ,,Davikom“ (įmonės kodas ( - ), adresas ( - ), Vilnius) (buvusi V. P. IĮ „Davikom“) vieninteliu akcininku ir direktoriumi, ir turėdamas savo žinioje UAB ,,Davikom“ priklausantį turtą – vilkiką „VOLVO FH12“, valstybinis Nr. ( - ) ( - ), bei UAB ,,Swedbank lizingas“ (įmonės kodas ( - ), adresas ( - ), Vilnius) (buvusi UAB „Hansa Lizingas“) priklausantį turtą, t. y. transporto priemones: balninį vilkiką „VOLVO FH 12“, valstybinis Nr. ( - ) ( - ); tentinę puspriekabę „SCHMITZ SPR 24“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); ekskavatorinį krautuvą „HIDROMEK“ ( - ), ( - ); puspriekabę „SCHMITZ SCS24“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); vilkiką „DAF FA 95XF 480“, valstybinis Nr. ( - ) ( - ); tentinę puspriekabę „SCHMITZ CARGOBULL SCS 24/L - 13.62 E B“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); kuris nuo 2006 m. sausio 24 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. pagal Finansinio lizingo sutartis Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), buvo perduotos naudotis UAB „Davikom“ ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu, nevykdė lizingo sutartinių įsipareigojimų – laiku ir tinkamai mokėti visų sutartyse (mokėjimų grafikuose-sąskaitose) nurodytų mokėjimų, žinodamas, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. rugpjūčio 19 d. minėtas lizingo sutartis nutraukė ir pareikalavo transporto priemones grąžinti, jų savininkui negrąžino, pasisavindamas šį turtą. Taip E. K. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį turtą – UAB „Davikom“ priklausantį vilkiką „VOLVO FH12“, valstybinis Nr. ( - ) ( - ), 32 239,25,00 Lt vertės bei UAB ,,Swedbank lizingas“ priklausantį turtą – balninį vilkiką „VOLVO FH 12“, valstybinis Nr. ( - ) VIN ( - ), kurio likutinė vertė yra 21 827,07 Lt; tentinę puspriekabę „SCHMITZ SPR 24“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ), kurios likutinė vertė yra 7 674,22 Lt; ekskavatorinį krautuvą „HIDROMEK“ ( - ), ( - ), kurio likutinė vertė 137 379,29 Lt; puspriekabę „SCHMITZ SCS24“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ), kurios likutinė vertė yra 45 197,83 Lt; vilkiką DAF FA 95XF 480, valstybinis Nr. ( - ) ( - ), kurio likutinė vertė yra 125 468,90 Lt; tentinę puspriekabę „SCHMITZ CARGOBULL SCS 24/L – 13 62 E B“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ), kurios likutinė vertė yra 61 095,16 Lt, tuo padarydamas UAB „Davikom“ 32 239,25 Lt, o UAB ,,Swedbank lizingas“ bendrą 398 642,47 Lt žalą.

12Siekdamas nuslėpti šią nusikalstamą veiką E. K., 2009 m. spalio 14 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrus dokumentus, t. y. parengė ir kompiuterinės technikos pagalba atspausdino tekstą ir pasirašė 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“, registruotos adresu Architektų g. 55-63, Vilniuje, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ dokumentų, inventoriaus ir turto perdavimo aktą, UAB „Davikom“ bylų aprašą, asmenų sąrašą, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus atleidimo ir skyrimo, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad E. K. parduoda, o R. A. perka UAB „Davikom“ akcijas už 10 000,00 Lt bei, kad R. A. paskirtas UAB „Davikom“ direktoriumi, ir kad E. K. perduoda, o R. A. priima UAB „Davikom“ turtą, nors realiai akcijų nepardavė ir turto R. A. neperdavė. Po to, 2009 m. spalio 19 d., VĮ „Registrų centras“ patalpose, esančiuose ( - ), Vilniuje, Juridinių asmenų registrui pateikė žinomai netikrus dokumentus apie UAB „Davikom“ direktoriaus pasikeitimą, tokiu būdu tyčia suklaidino Juridinio asmens registro tvarkytoją, nes pateiktų dokumentų pagrindu R. A. buvo nepagristai įregistruotas UAB „Davikom“ direktoriumi ir akcininku.

13Be to E. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaule įgijo didelės vertės turtą bei pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus. Taip E. K., pasitelkdamas apie jo nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti svetimą turtą nežinančius asmenis R. A. ir Ž. B., siekdamas apgaule įgyti UAB „Davikom“ turtą – pinigines lėšas, kurias UAB „Davikom“ turėjo gauti iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“ (bendra sandorio vertė 153 000,00 Lt), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, parengęs ir kompiuterinės technikos pagalba atspausdinęs tekstą, pagamino 2009 m. spalio 26 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko R. A. sprendimą Nr. 09/10/26, kuriame įrašė, kad UAB „Davikom“ reikalavimo teisę į 153 000,00 Lt skolą iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“, perleidžia Ž. B. už 85 000,00 Lt, bei 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 00457, kuriame įrašė, jog Ž. B. UAB „Davikom“ naudai perdavė, o R. A. iš jos gavo 85 000,00 Lt. R. A. ir Ž. B. šiuos dokumentus pasirašius ir pateikus notarei Ž. P., pastaroji 2009 m. spalio 30 d. patvirtino reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius UAB „Davikom“, atstovaujamas direktoriaus R. A., reikalavimo teisę į 153 000,00 Lt iš skolininko I. K. personalios įmonės „Rabelus“ už 85 000,00 Lt atlygį perleidžia naujam kreditoriui – Ž. B., nors pinigai (85 000,00 Lt) sumokėti nebuvo. Šios sutarties pagrindu Ž. B., vykdydama išankstinį E. K. nurodymą ir nežinodama, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2014 m. vasario 10 d. gautus iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“ į savo sąskaitą pinigus – 73 794,00 Lt, dalinai grynaisiais ir dalinai pavedimais per banką, perdavė E. K. ir jo šeimos nariams. Tokiu būdu E. K. apgaule įgijo UAB „Davikom“ didelės vertės turtą – 73 794,00 Lt, padarydamas UAB „Davikom“ 73 794,00 Lt turtinę žalą bei suklastojo ir panaudojo netikrus dokumentus.

14Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. gegužės 6 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį arba paskirti jam kitą bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

15Apeliaciniame skunde teigiama, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra prieštaringas, nemotyvuotas, nepagrįstas, prieštaraujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, BPK nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šis teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes neteisingai kvalifikavo E. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas, o tai lėmė neteisingos bausmės paskyrimą. Be to, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apelianto įsitikinimu, baudžiamojoje byloje surinkti duomenys tirti nevisapusiškai ir selektyviai, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, remiantis vien tik nuteistąjį kaltinančiais, tendencingai surinktais įrodymais. Būtent šiems įrodymams skundžiamame nuosprendyje suteiktas prioritetas, dėl ko buvo pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai. Apygardos teismo padarytos išvados prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai, o priimtas nuosprendis grįstas tik prielaidomis bei prieštaringais ir neleistinais įrodymais. Šioje byloje liko nepaneigti apelianto tvirtinimai, kad jis nepadarė kaltinamajame akte nurodytų veikų. Apelianto vertinimu, teismo išvados, kad jis vienas sugebėjo apgauti visus šioje byloje figūruojančius asmenis: R. A., Ž. B., UAB „Swedbank lizingas“, I. K. personalinę įmonę „Rabelus“, notarę Ž. P. ir jos padėjėjus, VĮ „Registrų centras“ darbuotojus, yra ne tik vienpusiškos ir tendencingos, tačiau ir nerealistiškos, nes tokį ilgą laikotarpį apgaudinėti tiek fizinių ir juridinių asmenų, institucijų bei valstybės pareigūnų yra neįmanoma.

16Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino R. A. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad jis buvo asocialus ir piktnaudžiavo alkoholiu. Apelianto įsitikinimu, R. A. puikiai suvokė savo daromų veiksmų esmę ir siekė juos atlikti, nebuvo nei girtuoklis, nei asocialus. Šiuos teiginius patvirtina aplinkybė, kad jis ne vieną kartą pats savarankiškai atvažiuodavo į Vilniaus miestą iš Pasvalio rajono, kur gyveno, ir visada turėdavo pakankamai lėšų tokioms kelionėms. Apelianto įsitikinimu, asocialus asmuo kelionei skirtus pinigus būtų nedelsiant išleidęs alkoholiui, tačiau R. A. to nepadarė, o tai rodo, kad jis nebuvo asocialus. Be to, R. A. 2009 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutartį su Ž. B. sudarė notarų biure, pas notarę Ž. P.. Ši notarė, tvirtindama minėtą sandorį, išaiškino abiems šalims šio sandorio prasmę ir pasekmes, įsitikino ne tik abiejų šalių veiksnumu, bet ir tuo, kad šalys, tame tarpe ir R. A., suvokia sandorio prasmę ir pasekmes. Jeigu R. A. būtų atrodęs kaip asocialus asmuo, girtuoklis, nemokantis skaityti bei rašyti ir nesuvokiantis, ko atėjo į notaro biurą, ką bei kodėl pasirašo, notarė būtų tai pastebėjusi ir netvirtinusi tokio sandorio. Juo labiau, kad su R. A. bendravo ne tik pati notarė, bet ir kiti notaro biuro darbuotojai. Niekam iš minėtų asmenų nekilo abejonių dėl pasirašomo sandorio realumo, o tuo pačiu ir dėl R. A. gebėjimo suvokti atliekamo notarinio veiksmo pasekmes. Tuo akivaizdžiai paneigiami R. A. parodymai, neva jis nežinojo ką daro, kad buvo apgautas. Be to, jau minėtas notarinis veiksmas paneigia ir kitos kaltinamosios – Ž. B. – parodymus, kad ji taip pat nesuvokė savo veiksmų prasmės ir pasekmių. Kadangi notarė Ž. P. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn kaip nuteistojo bendrininkė, tai papildomai įrodo faktą, kad tvirtindama 2009 m. spalio 30 d. sandorį ji viską atliko pagal taisykles, ir tiek R. A., tiek Ž. B. suprato, kokius dokumentus ir kodėl pasirašo.

17Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad R. A. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo ir draudimo apkaltinamąjį nuosprendį grįsti nepatikimais bei prieštaringais įrodymais. Apeliaciniame skunde analizuojami R. A. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. gegužės 26 d., 2010 m. rugsėjo 14 d. duoti parodymai, 2010 m. gegužės 26 d. ir 2010 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolų turinys, 2010 m. rugsėjo 14 d. akistatos protokolas. Įvertinęs nurodytus bylos duomenis apeliantas teigia, kad R. A. parodymai pastoviai keitėsi, priklausomai nuo byloje nustatomų naujų duomenų, faktinių aplinkybių ir nuo to, koks pareigūnas jį apklausinėjo ar atliko kitus procesinius veiksmus. Pagal pirmąją R. A. pateiktą versiją pasirašinėti dokumentus jam pasiūlė trys nepažįstami vyrai. Jis sutiko ir pasirašė kažkokius jų duotus dokumentus Pasvalyje, už tai gavo 50,00 Lt. Pagal sekančią R. A. versiją, pasirašinėti dokumentus jam siūlė jau du nepažįstami vyrai ir viena nepažįstama mergina. Jis sutiko ir pasirašė kažkokius popierius taip pat Pasvalyje, už tai gavo 300,00 Lt. Pagal trečią R. A. liudijimuose išsakytą versiją, pasirašinėti dokumentus jam pasiūlė asmuo vardu E.. Jis sutiko ir pasirašė kažkokiuose dokumentuose ir tuščiuose lapuose taip pat Pasvalyje. E. jam už pasirašymą davė 300,00 Lt. Po to jis (R. A.) atvyko į Vilnių, kur jį E. suvedė su E. K. ir jau Vilniuje pagal pastarojo prašymą pasirašinėjo dokumentus. E. K. jam už tai davė 500,00 Lt. Pagal dar vieną R. A. versiją, kažkokie nepažįstami vyriškiai jam pasiūlė vykti į Vilnių ir ten pasirašinėti dokumentus, davė 200,00 Lt ir liepė laukti. Po kelių dienų jie paskambino ir liepė atvažiuoti į Vilnių. Atvažiavęs į šį miestą jis susitiko su E., kuris suvedė su E. K., davusiu pasirašyti kažkokius dokumentus ir sumokėjusiu 600,00 Lt. Taigi, apelianto įsitikinimu, R. A. parodymai apie tariamai fiktyvių dokumentų pasirašymo ir UAB „Davikom“ akcijų įsigijimo aplinkybes, laiką, vietą, asmenis, davusius jam juos pasirašyti, piniginį atlygį, jo dydį, mokėjimo vietą ir asmenis, mokėjusius jam šį atlygį, kiekvienos apklausos ar kitokio procesinio veiksmo atlikimo metu skyrėsi iš esmės. Skyrėsi ir R. A. versijos dėl E. K. atsiradimo šioje istorijoje. Abejonių kelia ir ikiteisminio tyrimo metu atliktas apelianto atpažinimas. Iš pradžių R. A. nežinojo dokumentus jam duodavusio pasirašyti vyro vardo ar kitų duomenų, nenurodė jokių identifikacinių požymių, apelianto praktiškai neatpažino, tačiau po vyriausiosios tyrėjos I. G. apklausos, jau tiksliai žinojo apelianto vardą, apibūdino identifikacinius požymius ir jį tvirtai atpažino. Nuteistojo įsitikinimu, tai įrodo, jog R. A. buvo daromas poveikis, nurodyta, ką jis turi kalbėti ir ką bei kaip atpažinti. R. A. išsakytą versiją apie nuteistojo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje galimai sugalvojo ne jis pats, bet tyrėjai. Prieštaravimus apeliantas įžvelgia ir tame, kad iš pradžių R. A. kategoriškai neigė matęs kokias nors transporto priemones ar traktorių, tačiau akistatos metu nurodė, kad apeliantas jam rodė traktorių, o kitų transporto priemonių jis nematė. Apklausos teisme metu R. A. jau teigė, kad nuteistasis jam rodė ir transporto priemones, ir traktorių. Esant tokiems prieštaravimams, apelianto nuomone, teismo išvada, kad R. A. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, yra nepagrįsta. Apeliantui atrodo nelogiški R. A. parodymų teiginiai, kad visiškai nepažįstami asmenys pasiūlė jam daryti nusikaltimą, nes jie neturėjo garantijų, kad R. A. apie tai nepraneš policijai. Taip pat nelogiškas ir R. A. teiginys, kad apeliantas vežiojo jį po Vilnių, rodydamas transporto priemones, vien jau dėl to, kad apygardos teismo teigimu, apeliantas jau buvo pasisavinęs minėtą turtą, o fiktyvi akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta tik šiam pasisavinimui nuslėpti. Be to, transporto priemonių rodymas fiktyviam dokumentų pasirašymui jokios įtakos neturėjo, nes pagrindinis to motyvas, anot R. A., buvo atlygio už fiktyvių dokumentų pasirašymą gavimas. Teismo nuosprendyje taip pat nenurodyta svetimo turto pasisavinimo data, aplinkybės, o tai rodo, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų.

18Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat analizuoja išteisintosios Ž. B. parodymų turinį ir, jo teigimu, juose esančius prieštaravimus, neva ji pas notarę buvo vieną kartą, neskaitydama pasirašė dokumentus, taigi, nesuprato, ką pasirašo. Apelianto teigimu, notariškai forminant sandorį, susijusį su nekilnojamuoju turtu, kokia buvo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pas notarą reikia apsilankyti mažiausiai du kartus. Iš pradžių reikia pateikti savo duomenis ir dokumentą, kuriuos notaras sutikrina, po to notaras užsako pažymą sandoriui ir tik po to gali forminti sandorį. Be to, išteisintosios Ž. B. parodymus paneigia R. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 14 d. vykusios apklausos metu (t. 3, b. l. 48–49). Šiuose parodymuose teigiama, kad Ž. B. apeliantą ir R. A. atvežė pas notarę, o po to vežė ir į stotį. Apelianto vertinimu, tai įrodo, kad Ž. B. pas notarę buvo mažiausiai du kartus, o kadangi R. A. vežiojo iš stoties ir atgal į stotį, tikėtina, kad tiek prieš sandorį, tiek po jo jie tarpusavyje bendravo. Šios aplinkybės, E. K. teigimu, įrodo, kad Ž. B. parodymai nėra nei nuoseklūs, nei teisingi, jais negalima tikėti ir grįsti jo kaltės.

19Apeliantas taip pat laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginius, kad jis UAB „Davikom“ turtą pasisavino ir jį realizavo dar iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties su R. A. pasirašymo, o ši sutartis buvo sudaryta tik siekiant nuslėpti turto pasisavinimo faktą. Minėtą aplinkybę paneigia paties apelianto parodymai, liudytojo V. Ž. bei išteisintojo R. A. parodymai, neva apeliantas jam parodė ir vilkikus, ir traktorių, kurie buvo pastatyti aikštelėje. Nuteistojo teigimu, jis nebūtų galėjęs parodyti šių objektų išteisintajam, jeigu jie buvo pasisavinti ir realizuoti iki akcijų perleidimo R. A.. Fakto, kad apeliantas pasisavino transporto priemones ir išgabeno iš Lietuvos, neįrodo ir Privačių detektyvų biuro pažyma Nr. S-6. Priešingai, ši pažyma surašyta 2010 m. sausio 15 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po to, kai apeliantas jau nebebuvo UAB „Davikom“ direktoriumi. Tuo metu direktoriaus pareigas ėjo R. A.. Apelianto nuomone, labiau tikėtina, kad turtas buvo išgabentas būtent šio asmens direktoriavimo metu. Be to, minėtoje pažymoje nurodoma klaidinga informacija, neva apeliantą su R. A. siejo bendra neteisėta veikla, kuri tiriama kitame ikiteisminiame tyrime. Šių pažymos teiginių nepatvirtina ir baudžiamosios bylos duomenys, todėl visa pažymoje pateikta informacija turėjo būti vertinama kritiškai.

20Pirmosios instancijos teismas konstatavo apelianto kaltę dėl UAB „Davikom“ turto užvaldymo, remdamasis ir tuo, kad apeliantas šį turtą kaip nuosavą perduodavo kitiems asmenims, jį nuomodavo raštu neįformindamas nuomos santykių įmonės vardu. Apelianto teigimu, darydamas tokias išvadas apygardos teismas iškreipė liudytojų Š. Š. ir G. K. parodymus. Daugiau jokių šias išvadas pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Apelianto teigimu, traktorius „HIDROMEK“ 2009 metų vasarą iš tiesų buvo išnuomotas G. K., tačiau šis liudytojas parodė, kad nuomos dokumentai buvo įforminti. Apelianto tvirtinimu, į bylą jie nepateikti ne todėl, kad jų nebuvo, o todėl, kad jie neišlikę. Kadangi traktoriaus „HIDROMEK“ nuomos santykiai buvo įforminti dokumentais, apelianto vertinimu, nelogiška apygardos teismo išvada, kad jis jau buvo užvaldęs UAB „Davikom“ turtą bei jį pasisavinęs. Be to, teismas neteisingai vertino G. K. pasakymą, kad vėliau apeliantas jam pasakė, kad traktoriaus jau nebeturi, kaip jo kaltės įrodymą. 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ turtas, tame tarpe ir traktorius „HIDROMEK“ buvo perduotas R. A., todėl apeliantas iš tikrųjų jo neturėjo. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad liudytojas Š. Š. patvirtino, neva apeliantas paėmė iš jo traktorių, kažkur išvežė ir nebegrąžino, tačiau iš šio liudytojo parodymų turinio matyti, kad traktoriaus dokumentus, raktus paskutinį kartą jis perdavė naujam krautuvo darbuotojui, o ne nuteistajam, t. y. E. K.. Nuteistojo teigimu, šiuos liudytojo parodymus reikėtų vertinti sąryšyje su kitais bylos įrodymais, o būtent: su paties nuteistojo parodymais, kad jis nuvežė R. A. prie traktoriaus ir jis jį perėmė iš Š. Š.; su išteisintojo R. A. parodymais, kad jis matė traktorių bei su E. K. parodymais, kad jis nuvežė apeliantą ir R. A. prie minėto traktoriaus-krautuvo. Šių byloje esančių įrodymų visuma, apelianto vertinimu, įrodo faktą, kad išteisintasis R. A. buvo nuvežtas prie traktoriaus ir liudytojas Š. Š. jam jį perdavė, kartu perduodamas dokumentus, raktus. Tai, kad Š. Š. neatpažino R. A., paaiškinama tuo, kad jam iš pradžių buvo parodyta neryški, nespalvota nuotrauka. Teisme minėto asmens jis galėjo neatpažinti dėl to, kad nuo įvykio iki teismo posėdžio praėjo beveik šešeri metai. Apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat neįvertino liudytojo V. Ž. parodymų, kad transporto priemonės bei vilkikai kelias dienas buvo atvirai laikomi Žarijų gatvėje esančioje aikštelėje. Apelianto teigimu, žinodamas kad lizingo sutartys nutrauktos ir lizingo bendrovė ieško perduoto turto, šį turtą pasisavinęs žmogus nebūtų laikęs jų atviroje viešoje vietoje, o paslėpęs. Apeliaciniame skunde pažymima, kad apygardos teisme nebuvo apklausti liudytojai P. Š. ir R. B., nors jie galėjo duoti apeliantą teisinančius parodymus. Apeliantas pažymi ir tai, kad jis neturi teisės vairuoti jokios transporto priemonės, todėl negalėjo fiziškai pasisavinti ar perkelti transporto priemonių į kitą vietą, t. y. objektyviai negalėjo atlikti jokių vilkikų pasisavinimo veiksmų. Apelianto vertinimu, dėl aukščiau nurodytu priežasčių ir dėl to, kad nepasisavino jokio UAB „Davikom“ turto, jis neturėjo motyvo ir tikslo klastoti dokumentus ir nesuklastojo nei 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, nei 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ dokumentų, inventoriaus ir turto perdavimo akto, nei 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimo dėl direktoriaus atleidimo ir skyrimo.

21Nuteistojo teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl turto pasisavinimo, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-191/2012, Nr. 2K-208/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-100-487/2014), nesilaikė ultima ratio principo reikalavimų, nes nagrinėjamu atveju tarp UAB „Davikom“ ir UAB „Swedbank lizingas“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai ir UAB „Swedbank lizingas“ turėjo visas galimybes kreiptis į teismą bei prisiteisti visas šioje byloje nurodytas sumas tiek iš UAB „Davikom“, tiek iš buvusių ir esamų jos vadovų. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad šioje byloje UAB „Swedbank lizingas“ nepateikė civilinio ieškinio, leidžia daryti išvadą, kad reikalaujamos sumos jau buvo priteistos civilinio proceso tvarka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 2.86–2.87 straipsnių pagrindu. Apeliantas taip pat nurodo, kad šiuo atveju byloje nesant pareikšto civilinio ieškinio, apygardos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta žala ir pripažinti jį kaltu dėl turto pasisavinimo.

22Kaip vieną iš apelianto kaltės įrodymų dėl 2009 m. spalio 26 d. reikalavimo teisės sandorio suklastojimo ir sukčiavimo pirmosios instancijos teismas nurodė faktinę aplinkybę, kad Ž. B. neperdavė R. A. 85 000,00 Lt už reikalavimo teisės perleidimą. E. K. įsitikinimu, ji ir neturėjo perduoti šių pinigų, kadangi tai jis, o ne Ž. B. realiai pirko reikalavimo teisę iš UAB „Davikom“. Ši teisė buvo nupirkta per statytinę Ž. B., kadangi pats apeliantas savo vardu negalėjo nieko įsigyti dėl turimų ankstesnių skolų. Nors toks sandoris yra vadinamas apsimestiniu (CK 1.87 straipsnis), tačiau jis nėra niekinis (CK 1.78 straipsnis), galioja tol, kol yra nuginčijamas suinteresuotų asmenų (CK 1.79 straipsnis). Ž. B. R. A. neturėjo mokėti jokių pinigų, nes buvo tik statytinė. Kadangi būtent apeliantas, o ne Ž. B. faktiškai įgijo reikalavimo teisę į pinigines lėšas, kurias UAB „Davikom“ turėjo gauti iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“ (bendra sandorio vertė 153 000,00 Lt), apelianto nuomone, Ž. B. teisėtai ir pagrįstai grąžindavo reikalavimo tiesės įgijimo sandorio pagrindu iš minėtos įmonės gaunamas pinigų sumas.

23Apelianto teigimu, apygardos teismas, konstatavęs, jog nėra įrodymų, kad jis R. A. realiai sumokėjo jau minėtus 85 000,00 Lt, neteisingai vertino liudytojų V. Ž., M. J., O. K. parodymus, kuriuose šie liudytojai nurodė skolinę nuteistajam gan dideles pinigų sumas: M. J. paskolino 35 000,00 Lt, O. K. – 40 000,00 Lt, V. Ž. – 30 000,00 Lt. Jis šiems asmenims neįvardijo, kam panaudos skolintas lėšas, tačiau akivaizdu, kad turėdamas nusikalstamų tikslų, jis būtų detaliai nurodęs paskolos davėjams, kad lėšas naudos reikalavimo teisės iš UAB „Davikom“ įgijimui. Nepaisant to, apelianto teigimu, minėtas skolintas lėšas jis naudojo būtent šios reikalavimo teisės įgijimui, ir tikėjosi iš šio sandorio uždirbti apie 40 950,00 Lt. Be to, nusikalstamus E. K. veiksmus paneigia ir ta aplinkybė, kad mokėjimus pagal įgytą reikalavimo teisę I. K. personaliai įmonei „Rabelus“ jis išdėstė ilgam laiko tarpui – nuo 2009 metų iki 2015 metų.

24Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apygardos teismas taip pat neteisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis šio straipsnio dispozicija ir suformuota teismų praktika, sukčiavimo atveju apgaulė turi būti panaudota prieš turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-387/2008). Apeliantas atkreipia kolegijos dėmesį, kad nei I. K. personalinė įmonė „Rabelus“, nei R. A., nei Ž. B. nėra reikalavimo teisės savininkai, teisėti valdytojai ar asmenys, kurių žinioje buvo turtas. Nesant apgaulės panaudojimo prieš turto savininką, teisėtą valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, elemento, apelianto veiksmuose nėra ir sukčiavimo nusikaltimo sudėties.

25Nuteistojo E. K. įsitikinimu, neteisingi ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams yra apygardos teismo teiginiai, kad jis suklastojo ir perdavė notarei Ž. P. suklastotus 2009 m. spalio 26 d. UAB „Davikom“ akcininko sprendimą Nr. 09/10-26 ir 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderį kvitą Nr. ( - ), pagal kuriuos ji įformino reikalavimo teisių perleidimo sandorį. Tai įrodo aukščiau aptarti argumentai bei Ž. P. parodymai, kad pagal kasos pajamų orderių kvitus ji sandorių neformina.

26Ginčydamas jam paskirtą bausmę, apeliantas nurodo, kad skirtingai nei konstatuota nuosprendyje, nusikalstamų veikų padarymo metu jis nebuvo teistas. Be to, nusikalstamos veikos, dėl kurių nagrinėjama ši baudžiamoji byla, buvo padarytos 2009 m. rugpjūčio 7 d. – 2009 m. spalio 23 d. laikotarpiu, ikiteisminis tyrimas pradėtas 2010 m. vasario 9 d., o bausmė paskirta 2015 m. gegužės 6 d. Taigi, bylos tyrimas ir nagrinėjimas tęsėsi daugiau nei penkerius metus, o tai neatitinka EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyto „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Juo labiau, kad ši byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, o ikiteisminis tyrimas užsitęsė ne dėl apelianto veiksmų. Nurodyta aplinkybė, apelianto vertinimu, turėjo lemti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą arba švelnesnės, negu įstatyme numatyta minimali, bausmės skyrimą.

27Apibendrindamas skundo teiginius apeliantas nurodo, kad dėl jam inkriminuotų veikų priėmus apkaltinamąjį nuosprendį buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir nepatikimais įrodymais, jame kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai, nors baudžiamoji atsakomybė suvokiama kaip ultima ratio priemonė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-7-251/2013). Be to, net ir palikus galioti apkaltinamąjį nuosprendį, jam paskirta bausmė turėtų būti švelninama dėl per ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės.

28Civilinis ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir patenkinti pareikštą reikalavimą priteisti 202 384,36 Lt sumą.

29Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Swedbank lizingas“ šioje byloje nepateikė civilinio ieškinio, apeliaciniame skunde teigiama, kad dar pranešime apie nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 40–44) buvo nurodytas dėl nusikalstamų veikų UAB „Swedbank lizingas“ patirtos žalos dydis bei suformuluotas prašymas pripažinti civiliniu ieškovu. 2012 m. sausio 31 d. nutarimu UAB „Swedbank lizingas“ buvo pripažintas civiliniu ieškovu nurodant, kad dėl padarytos turtinės žalos reiškiamas 398 791,80 Lt civilinis ieškinys. UAB „Swedbank lizingas“ 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu informavo ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją apie patikslintą žalos dydį – 202 384,36 Lt, bei pateikė šią reikalavimo sumą pagrindžiančius įrodymus. 2013 m. spalio 2 d. nutarimu UAB „Swedbank lizingas“ buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl patikslintos civilinio ieškinio sumos, t. y. 202 384,36 Lt. Apeliantas nurodo, kad visi proceso dalyviai suvokė ir neginčijo civilinio ieškinio dydžio ir pagrindo. Teismo šaukimuose UAB „Swedbank lizingas“ buvo įvardijamas civiliniu ieškovu. 2015 m. kovo 23 d. vykusio teismo posėdžio metu civilinio ieškovo atstovas nurodė, kad palaiko reikalavimą priteisti minėtą sumą iš nusikalstamą veiką padariusio asmens, paaiškino civilinio ieškinio dalyką bei pagrindą. Apeliaciniame skunde pažymima, kad civilinio ieškovo statusą pareiškėjas įgyja ne nuo ieškinio padavimo, o nuo procesinio sprendimo pripažinti ieškovu momento (kasacinė nutartis byloje Nr. 3K-7-245/2010). Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad civilinio reikalavimo turinys yra aiškus, informatyvus ir suprantamas proceso dalyviams, todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nesant dokumento, pavadinto civiliniu ieškiniu, nėra pagrindo spręsti nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimo.

30Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė nuteistojo ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus atmesti.

31Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, civilinio ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

32Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde iš esmės neigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, nesutinka su jo veikų kvalifikacija, nurodo, kad procesas nagrinėjamoje byloje buvo nepateisinamai ilgas, todėl jam paskirta bausmė turėjo būti švelninama arba bausmės vykdymas atidėtas. Civilinis ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje UAB „Swedbank lizingas“ nepateikė civilinio ieškinio ir prašo priteisti patirtą turtinę žalą.

33Dėl nuteistojo E. K. apeliacinio skundo

34E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. spalio 23 d. būdamas UAB ,,Davikom“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, ir turėdamas savo žinioje UAB ,, Davikom“ priklausantį turtą – vilkiką „VOLVO FH12“, valstybinis Nr. ( - ) taip pat turtą, kuris nuo 2006 m. sausio 24 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. pagal Finansinio lizingo sutartis Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ), Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), UAB „Swedbank lizingas“ buvo perduotos naudotis UAB „Davikom“ ilgalaikės išperkamosios nuomos pagrindu, t. y. balninį vilkiką „VOLVO FH 12“, valstybinis Nr. ( - ) tentinę puspriekabę „SCHMITZ SPR 24“, valstybinis Nr. ( - ), ekskavatorinį krautuvą „HIDROMEK“ ( - ); puspriekabę „SCHMITZ SCS24“, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); vilkiką „DAF FA 95XF 480“, valstybinis Nr. ( - ) ( - ); tentinę puspriekabę „SCHMITZ CARGOBULL SCS 24/L - 13.62 E B“, valstybinis Nr. ( - ) nevykdė lizingo sutartinių įsipareigojimų laiku ir tinkamai mokėti visų sutartyse (mokėjimų grafikuose-sąskaitose) nurodytų mokėjimų, žinodamas, kad UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. rugpjūčio 19 d. minėtas lizingo sutartis nutraukė ir pareikalavo transporto priemones grąžinti, jų savininkui negrąžino, pasisavindamas šį turtą, ir tuo padarydamas UAB „Davikom“ 32 239,25 Lt, o UAB ,,Swedbank lizingas“ bendrą 398 642,47 Lt žalą. Siekdamas nuslėpti šią nusikalstamą veiką E. K. 2009 m. spalio 14 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pagamino netikrus dokumentus, t. y. parengė ir kompiuterinės technikos pagalba atspausdino tekstą ir pasirašė 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“, registruotos adresu Architektų g. 55-63, Vilniuje, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ dokumentų, inventoriaus ir turto perdavimo aktą, UAB „Davikom“ bylų aprašą, asmenų sąrašą, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus atleidimo ir skyrimo, kuriuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad E. K. parduoda, o R. A. perka UAB „Davikom“ akcijas bei, kad R. A. paskirtas UAB „Davikom“ direktoriumi, ir kad E. K. perduoda, o R. A. priima UAB „Davikom“ turtą, nors realiai akcijų nepardavė ir turto R. A. neperdavė. Po to, 2009 m. spalio 19 d., VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registrui pateikė žinomai netikrus dokumentus apie UAB „Davikom“ direktoriaus pasikeitimą taip suklaidindamas Juridinių asmenų registro tvarkytoją.

35E. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad pasitelkdamas apie jo nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti svetimą turtą nežinančius asmenis R. A. ir Ž. B., siekdamas apgaule įgyti UAB „Davikom“ turtą – pinigines lėšas, kurias UAB „Davikom“ turėjo gauti iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“ (bendra sandorio vertė 153 000,00 Lt), tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, parengęs ir kompiuterinės technikos pagalba atspausdinęs tekstą, pagamino 2009 m. spalio 26 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko R. A. sprendimą Nr. 09/10/26, kuriame įrašė, kad UAB „Davikom“ reikalavimo teisę į 153 000,00 Lt skolą iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“, perleidžia Ž. B. už 85 000,00 Lt, bei 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderio kvitą Nr. 00457, kuriame įrašė, jog Ž. B. UAB „Davikom“ naudai perdavė, o R. A. iš jos gavo 85 000,00 Lt. R. A. ir Ž. B. šiuos dokumentus pasirašius ir pateikus notarei Ž. P., pastaroji 2009 m. spalio 30 d. patvirtino reikalavimo perleidimo sutartį, nors pinigai (85 000,00 Lt) pagal ją sumokėti nebuvo. Šios sutarties pagrindu Ž. B., vykdydama išankstinį E. K. nurodymą ir nežinodama, jog dalyvauja nusikalstamoje veikoje, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2014 m. vasario 10 d. gautus iš I. K. personalios įmonės „Rabelus“ į savo sąskaitą pinigus – dalinai grynaisiais ir dalinai pavedimais per banką, perdavė E. K. ir jo šeimos nariams.

36Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo E. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

37Apeliantas, nesutikdamas su apygardos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir teismo padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo remtis apeliaciniame skunde pateiktu atskirų aplinkybių vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad E. K. veiksmai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apygardos teismo ištirtų įrodymų bei abejoti apygardos teismo padarytomis išvadomis.

38Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Davikom“ laikotarpiu nuo 2006 metų sausio mėnesio iki 2007 metų rugpjūčio mėnesio buvo sudarytos šešios lizingo sutartys, kuriomis UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo iš trečiųjų asmenų įsigyti savo nuosavybėn ir perduoti lizingo sutarties pagrindu naudotis ir valdyti UAB „Davikom“ jos turtą: sutartis Nr. ( - ) dėl 222 052,40 Lt vertės vilkiko DAF FA 95XF.480, registracijos Nr. ( - ) VIN: ( - ); sutartis Nr. ( - ) dėl 118 154,82 Lt vertės naudoto balninio vilkiko VOLVO FH 12, registracijos Nr. ( - ) ( - ); sutartis Nr. ( - ) dėl 44 816,40 Lt vertės naudotos tentinės puspriekabės SCHMITZ SPR24, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); sutartis Nr. ( - ) dėl 85 561,80 Lt vertės tentinės puspriekabės SCHMITZ SCS24, valstybinis Nr. ( - ), ( - ); sutartis Nr. ( - ) dėl 101 857,60 Lt vertės tentinės – užuolaidinės puspriekabės SCHMITZ CARGOBULL SCS 24/L-13.62 E B, valstybinis Nr. ( - ), V( - ); sutartis Nr. ( - ) dėl 236 267,86 Lt vertės ekskavatorinio krautuvo „( - )“, VIN: ( - ). Lizingo sutartis pasirašė ir turtą pagal priėmimo-perdavimo aktus priėmė UAB „Davikom“ direktorius V. P. (t. 1, b. l. 51–52). 2009 m. liepos 31 d. tarp E. K. ir V. P. sudaryta UAB „Davikom“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir UAB „Davikom“ dokumentų, inventoriaus ir turto perdavimo aktas, kuriuo E. K. priėmė iš V. P. bendrovės turtą. (t. 2; b. l. 109–124), taip pat ir kaltinime nurodytas transporto priemones. 2009 m. spalio 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi E. K. UAB „Davikom“ perleido R. A.. 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimu Nr. 09/10/14 UAB „Davikom“ direktorius E. K. atleistas iš direktoriaus pareigų ir naujuoju direktoriumi paskirtas R. A.. Iš VĮ „Registrų centras“ pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „Davikom“ vadovu iki 2009 m. rugpjūčio 7 d. buvo V. P., nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. spalio 23 d. – E. K., o nuo 2009 m. spalio 23 d. – R. A. (t. 1, b. l. 150–178).

39Iš bylos duomenų, taip pat iš paties E. K., liudytojų V. P., M. G. parodymų matyti, kad jam tapus UAB „Davikom“ direktoriumi, kaltinime nurodytos transporto priemonės buvo perduotos E. K., kaip naujajam įmonės direktoriui, jis buvo supažindintas su faktu, kad beveik visos šios transporto priemonės priklauso lizingo bendrovei, be kitų įmonės dokumentų jam perduotos ir lizingo sutartys. UAB „Swedbank lizingas“ pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą UAB „Davikom“ buvo gauti jos direktoriumi esant E. K.. Taigi, nuteistajam buvo žinoma apie šiame pranešime nurodytą reikalavimą nedelsiant nutraukti pagal šias sutartis perduoto turto eksploatavimą ir ne vėliau kaip 2009 m. rugsėjo 4 d. dalį jo perduoti UAB „Swedbank lizingas“ įgaliotiems atstovams UAB „Bonus Luxsus“, o kitą dalį – UAB “Baltijos realizacijos centras“. Nepaisant to, nuteistasis, būdamas UAB „Davikom“ direktoriumi, šio reikalavimo nevykdė. Iš liudytojo A. M. parodymų matyti, kad 2009 m. rugsėjo 10 d. telefonu į jį kreipėsi E. K., kuris prisistatė UAB „Davikom“ direktoriumi. Susitikimo metu E. K. teiravosi apie galimybę atstatyti nutrauktas lizingo sutartis ir kokios tam numatytos sąlygos. E. K. buvo paaiškinta, kad pirmiausia turi būti padengti įsiskolinimai, „KASKO“ draudimu apdraustas visas lizinguojamas turtas banko naudai, sumokėtas administracinis mokestis ir pateiktas prašymas atstatyti lizingo sutartis kaip kliento valios išraiška. Buvo susitarta, kad iki 2009 m. spalio 14 d. bendrovė pareikš savo galutinį sprendimą ar bus vykdomos sąlygos dėl lizingo sutarčių atstatymo, ar bus grąžintas lizinguojamas turtas. Tačiau iš UAB „Davikom“ jokių žinių nebuvo gauta, o susisiekti su direktoriumi E. K. jo nurodytais telefonais nepavyko, nes jie buvo atjungti. Iš aptartų duomenų turinio matyti, kad įsipareigojimo grąžinti UAB „Swedbank lizingas“ turtą E. K. kaip UAB „Davikom“ direktorius nevykdė, o šią įmonę 2009 m. spalio 14 d., t. y. tą dieną, kai bankui turėjo būti pateiktas UAB „Davikom“ sprendimas dėl lizingo sutarčių atnaujinimo arba lizinguojamo turto grąžinimo, perleido išteisintajam R. A..

40Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2009 m. kovo 24 d. Vilniaus miesto 10–ojo notaro biuro notarė Ž. P. patvirtino negyvenamųjų patalpų – sandėlio, esančio Vilniaus mieste, Pupinės g. 1 B, pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašytą tarp pardavėjo UAB „Davikom“ direktoriaus V. P. ir pirkėjo I. K. personalios įmonės „Rabelus“. Sutartyje nurodyta daikto pardavimo kaina – 153 000,00 Lt, kurią pirkėjas įsipareigoja sumokėti pardavėjui į pardavėjo atstovo nurodytą UAB „Davikom“ sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB „Swedbank“ iki 2015 m. spalio 25 d. sutartyje nurodytomis dalimis ir terminais. 2009 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto 10–ojo notaro biuro notarė Ž. P. patvirtino reikalavimo perleidimo sutartį, pasirašytą tarp UAB „Davikom“ – pradinio kreditoriaus, kuriai atstovavo direktorius R. A., ir naujojo kreditoriaus Ž. B.. Nustatyta, kad pradinis kreditorius už 85 000,00 Lt atlygį perleidžia naujajam kreditoriui Ž. B. visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises į 153 000,00 Lt skolininko I. K. personalios įmonės „Rabelus“ skolą. Šios sutarties patvirtinimui buvo pateikti 2009 m. spalio 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas E. K. parduoda pirkėjui R. A. 100 procentų UAB „Davikom“ akcijų; 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimas Nr. 09/10/14 dėl UAB „Davikom“ direktoriaus E. K. atleidimo ir R. A. skyrimo direktoriumi; 2009 m. spalio 26 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko R. A. sprendimas Nr. 09/10/26 dėl UAB „Davikom“ reikalavimo teisės perleidimo Ž. B. už 85 000,00 Lt; 2009 m. spalio 28 d. UAB „Davikom“ kasos pajamų orderio kvitas, serija DDD Nr. 00457, kur Ž. B. savo parašu patvirtino, kad R. A. iš jos priėmė 85 000,00 Lt už reikalavimo teisės perleidimą iš I. K. personalinės įmonės „Rabelus“, o R. A. savo parašu patvirtino, kad gavo nurodytą pinigų sumą iš Ž. B. (t. 3, b. l. 63–97). Išteisintosios Ž. B. banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad iš I. K. personalinės įmonės „Rabelus“ pagal sutartį Nr. ( - ) į Ž. B. sąskaitas bankuose AB „Swedbank“ ir AB SEB buvo pervesta bendra 73 794,00 Lt suma. AB SEB banko išrašu nustatyta, kad Ž. B. banko sąskaitoje laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 30 d. iki 2013 m. spalio 28 d. fiksuotos operacijos apie tai, kad iš šios Ž. B. sąskaitos buvo pervedami pinigai į banko sąskaitą gavėjai O. K., taip pat į banko sąskaitą gavėjui E. K. (t. 3, b. l. 137–179).

41Nuteistojo E. K. gynybinė versija ir apeliacinis skundas iš esmės grindžiami teiginiu, kad visi pirmiau nurodyti sandoriai buvo realūs, R. A. buvo perduota tiek pati UAB „Davikom“, tiek visas jos turtas, kartu su kaltinime nurodytomis transporto priemonėmis, tiek 85 000,00 Lt pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Ši gynybinė versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo aptarta ir motyvuotai atmesta. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

42Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo turto atžvilgiu. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

43Apeliantas teigia, kad jokio UAB „Davikom“ turto nepasisavino, jį perdavė naujajam šios įmonės direktoriui ir savininkui R. A.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad E. K., nupirkusiam UAB „Davikom“, buvo perduotas visas bendrovės turtas ir dokumentacija, taip pat ir pasisavintos transporto priemonės, kurias jis naudojo ir realizavo savo nuožiūra. Transporto priemonių pasisavinimą nuteistasis bandė pridengti įformindamas fiktyvų sandorį dėl bendrovės pardavimo kitam asmeniui – R. A..

44Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, išteisintasis R. A. nurodė, kad gyveno Pasvalio rajone. Vieną dieną vietiniame bare sutikti nepažįstami vyrai pasiūlė jam užsidirbti pinigų, davė pasirašyti kažkokius dokumentus, taip pat nurodė, kad jo vardu nori atidaryti kažkokią bendrovę. Jie paaiškino, kad jam reikės metus pabūti direktoriumi, o paskui viskas išnyks. Minėti vyrai nurodė, kad reikiamus dokumentus reikės važiuoti pasirašyti į Vilnių. Jo (R. A.) buvo paprašyta atnešti asmens dokumentus. Jam atnešus asmens tapatybės kortelę, minėti vyrai nusirašė jo asmens duomenis, davė jam 200,00 Lt ir liepė laukti skambučio. Po dviejų dienų jam paskambino kažkuris iš šių asmenų ir pasakė atvažiuoti į Vilnių. Vilniuje jį pasitiko tas pats vyras, kuris buvo Pasvalyje, vardu E. Jis supažindino jį su E. K. ir nurodė važiuoti kartu su pastaruoju. Kur konkrečiai tą dieną važinėjo su E. K. nepamena, tačiau pasirašinėjo kažkokius jo pateiktus dokumentus. Vėliau E. K. jį atvežė atgal į stotį, davė apie 600,00 Lt ir pasakė, kad dar kartą reikės atvažiuoti į Vilnių. E. K. jam (R. A.) paskambino po kelių dienų, liepė atvažiuoti. Vilniuje E. K. vežiojo jį po visokius ofisus, parodė vilkiką, apvežė aplink aikštę, parodė traktorių. Po to vėl nuvežė į stotį, išleido, sumokėjo, apie 260,00 Lt. Dokumentų kuriuos pasirašinėjo jis neskaitė. Jie buvo ir pas notarą, galimai ir banke. Jis pasirašinėjo ant visų dokumentų, kur jam liepė E. K.. Prisimena, kad jam buvo rodomos ir transporto priemonės, ir traktorius, tačiau jokių raktelių ar šių transporto priemonių dokumentų jam niekas nedavė. Kur šiuo metu yra šios transporto priemonės, jam nėra žinoma. Būdamas notarų biure jis matė ir Ž. B., ten buvo ir E. K.. Jie pasirašė kažkokius dokumentus, kurių turinys jam nėra žinomas. 85 000,00 Lt jam niekas nemokėjo nei iki apsilankymo notarų biure, nei po to. Jis (R. A.) tik truputį moka skaityti ir rašyti, nes nėra baigęs nei 6 klasių. Dokumentus pasirašinėjo susigundęs lengvais pinigais (gavo pinigų vien už dokumentų pasirašymą), net nesusimąstęs, kad daro kokį nors nusikaltimą.

45Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kolegija neturi pagrindo laikyti šių išteisintojo parodymų nepatikimais ir juos atmesti. Išteisintasis R. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju, taip pat įtariamuoju, tiek apklaustas kaltinamuoju teisme nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, kad įtikintas nepažįstamų asmenų pasirašė jų pateiktus dokumentus, jų prašomas važiavo į Vilnių, kur su E. K. vyko pasirašyti kažkokių dokumentų, susijusių su įmonės jo (R. A.) vardu registravimu. E. K. prašymu buvo atvykęs į Vilnių dar kartą, vėl pasirašė kažkokius dokumentus galimai banke ir notarų biure, kur pasirašant dokumentus dalyvavo ir Ž. B.. Jokios transporto priemonės jam niekada nebuvo realiai perduotos, 85 000,00 Lt nebuvo sumokėti, apie UAB „Davikom“ ir jos valdymo reikalus jis nieko nežino. Nors R. A. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra smulkių neatitikimų, t. y. buvo nurodytas skirtingas nepažįstamų asmenų, davusių pasirašyti jam dokumentus Pasvalyje, skaičius, lytis, aplinkybė, ar pasirašant dokumentus Pasvalyje dalyvavo ir E. K., išteisintajam už dokumentų pasirašymą sumokėtų sumų dydžiai, įvertinusi R. A. parodymų visumą, kolegija sprendžia, kad esminėse detalėse jie buvo nuoseklūs, patvirtinti ne tik apklausų ikiteisminio tyrimo metu, bet ir akistatos su E. K. metu, apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat apklausiant jį pirmosios instancijos teisme. Be to, išteisintojo R. A. parodymai, kad UAB „Davikom“ turtas jam nebuvo perduotas, 85 000,00 Lt nesumokėti iš dalies patvirtinami ir kita baudžiamosios bylos medžiaga: išteisintosios Ž. B. parodymais, kad pasirašant dokumentus notarų biure dalyvavo ir R. A., tačiau 85 000,00 Lt jos akivaizdoje niekam nebuvo sumokėti; liudytojo V. P. parodymais, kad UAB „Davikom“ buvusias transporto priemones išsivežė E. K., atvažiavęs su savo žmonėmis; liudytojo Š. Š. parodymais, kad pasikeitus UAB „Davikom“ direktoriui ir juo tapus E. K. jis krautuvu „HIDROMEK“ dirbo beveik metus ir tik po to krautuvą perdavė su minėtu direktoriumi atvykusiam naujam darbuotojui bei išėjo iš darbo; liudytojo G. K. parodymais, kad krautuvą į jo vystomą objektą pristatė ir vėliau išsivežė E. K. atsiųstas vairuotojas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas Š. Š. atpažino E. K. kaip UAB „Davikom“ direktorių su kuriuo teko dirbti, tačiau R. A., kaip pastarojo siųsto krautuvo vairuotojo, neatpažino. Taigi, aptartų įrodymų visuma patvirtina išvadą, kad išteisintasis R. A. davė išsamius ir teisingus parodymus apie tai, kad jokios UAB „Davikom“ transporto priemonės jam nebuvo perduotos.

46Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. A. buvo asocialus. Tačiau baudžiamosios bylos medžiaga, charakterizuojanti išteisintąjį R. A., patvirtina, kad jis yra baigęs tik šešias klases, buvo atlikęs bausmę už svetimo turto (pinigų, cigarečių ir alkoholio) vagystes, girtuokliavo, niekur nedirbo. Paties išteisintojo R. A. tvirtinimu, jis net nemoka gerai skaityti ir rašyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokiu asmeniu buvo lengva manipuliuoti ir įtikinti už piniginį atlygį atlikti pageidaujamus veiksmus, jam net nesuvokiant už jų atlikimą gręsiančių padarinių. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat keliama versija, neva išteisintajam R. A. buvo daromas teisėsaugos institucijų spaudimas, jis verstas duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų išgalvotus parodymus yra deklaratyvi, nepagrįsta ir dėl to atmetama. Pats R. A. nei apklausų ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas apygardos teisme nenurodė jokių aplinkybių apie galimai teisėsaugos institucijų jam darytą spaudimą, reikalavimą duoti parodymus kaltinančius E. K.. Jokių kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog išteisintajam buvo darytas neteisėtas teisėsaugos institucijų pareigūnų poveikis, byloje nėra.

47Pažymėtina, kad jau ikiteisminio tyrimo pradžioje R. A. atpažino nuteistąjį E. K., kaip asmenį, davusį jam pasirašyti fiktyvius dokumentus (t. 5, b. l. 25–27, 63–65). Priešingai nei teigia apeliantas, 2010 m. gegužės 26 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir 2009 m. rugsėjo 14 d. asmens parodymo atpažinti procesiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant BPK 191 – 192 straipsnių reikalavimų, R. A. prieš tai apklausus apie aplinkybes, kurioms esant jis įsidėmėjo atpažįstamą asmenį – E. K.. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek vėlesnės apklausos prieš atliekant atpažinimo veiksmus metu R. A. nurodė, kad galėtų atpažinti asmenį, kuriam dalyvaujant Vilniuje pasirašinėjo dokumentus. Aplinkybė, kad apklausiamas 2010 m. rugsėjo 14 d. R. A. davė išsamesnius parodymus apie tai, pagal kokius požymius jis atpažintų nuteistąjį, neduoda pagrindo išvadai, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir parodymo atpažinti metu gauti duomenys yra nepatikimi įrodymai, kuriais negalima grįsti nuteistojo E. K. kaltės.

48Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad aplinkybę, jog E. K. rodė jam traktorių, R. A. nurodė tik 2010 m. rugsėjo 14 d. vykusios akistatos tarp jo ir nuteistojo metu, o apklausiamas teisme jis parodė, kad jam buvo rodomos ir kitos transporto priemonės. Apelianto teigimu, nelogiška, kad visiškai nepažįstami asmenys R. A. būtų siūlę daryti nusikaltimą, o apeliantas būtų rodęs transporto priemones, kurias siekė pasisavinti. Priešingai nei teigia apeliantas, iš bylos duomenų matyti, kad tokių veiksmų atlikimas siekiant nuslėpti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai logiškas ir įmanomas. Išteisintojo R. A. parodymai patvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys jį patikino, kad jų atliekami veiksmai, pasirašant dokumentus jo vardu, neprieštarauja įstatymams, jokių problemų pasirašius šiuos dokumentus jam nekils, po metų viskas išnyks, o jis šiais asmenimis patikėjo. Kita vertus, aplinkybė ar R. A. buvo parodytos kokios nors transporto priemonės, nėra svarbi sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nes bylos duomenimis nenustatyta, kad R. A. buvo rodomos būtent kaltinime nurodytos transporto priemonės. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuosprendyje yra aiškiai nurodyta, kad svetimas turtas buvo pasisavintas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. spalio 23 d., taip pat nurodyta, kad šis turtas buvo pasisavintas negrąžinus jo UAB „Swedbank lizingas“. Kaip jau buvo minėta, svetimo turto pasisavinimas laikomas baigtu, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Tokią galimybę E. K. turėjo nurodytu laikotarpiu bei pasirašęs fiktyvią UAB „Davikom“ akcijų perleidimo sutartį. Pažymėtina ir tai, kad kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnio nuostatas nėra būtina nustatyti tolimesnių kaltininko veiksmų su pasisavintu turtu, pavyzdžiui, kur konkrečiai jis buvo išgabentas, kad turtą fiziškai išgabeno jį pasisavinęs asmuo, o ne kiti jo paprašyti asmenys. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad R. A. buvo tik fiktyvus UAB „Davikom“ direktorius, jam nebuvo perduotos jokios transporto priemonės, jos ir toliau liko E. K. žinioje. Taigi, net ir nustačius, kad kaltinime nurodytos transporto priemonės ar jų dalis buvo realizuotos UAB „Davikom“ direktoriumi būnant R. A., tai neturėtų jokios įtakos E. K. kaltės, padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, klausimo sprendimui.

49Apelianto teiginiai, kad nuosprendyje buvo iškraipyti liudytojų Š. Š., G. K. parodymai ir padaryta nepagrįsta išvada, jog apeliantas kaltinime nurodytą UAB „Davikom“ turtą kaip nuosavą perduodavo kitiems asmenims, jį nuomodavo raštu neįformindamas nuomos santykių UAB „Davikom“ vardu, paneigiami baudžiamosios bylos medžiaga. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog liudytojas G. K. apklausiamas teisme nurodė, neprisimenantis, ar E. K. už krautuvo nuomą jam išrašė kokį nors dokumentą. Liudytojas Š. Š. apklausiamas teisme taip pat nurodė, kad dirbo su krautuvu „HIDROMEK“ įmonėje „Davikom“ jos direktoriumi būnant E. K.. Vieną dieną šį keltuvą perdavė E. K. nurodytam asmeniui, po ko jis jam nebuvo grąžintas. Visos šios aplinkybės rodo, kad E. K. su UAB „Davikom“ turtu elgėsi kaip su nuosavu, neįformino jokių dokumentų, kada ir kam jis buvo perduodamas naudotis. Kolegija neturi pagrindo spręsti, jog minėtus sandorius patvirtinantys dokumentai nėra išlikę, nes iš bylos duomenų matyti, jog įmonės dokumentacija R. A. perduota nebuvo, ji buvo rasta palikta patalpose, kurias, įmonės direktoriumi būnant V. P., nuomavosi UAB „Davikom“. Tačiau tarp šių dokumentų jokie minėtus sandorius patvirtinantys dokumentai nebuvo rasti. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, liudytojo E. K. parodymai nepatvirtina, jog krautuvas „HIDROMEK“ buvo perduotas R. A.. Visų pirma, šio liudytojo parodymai prieštarauja liudytojo Š. Š. parodymams, kad krautuvas buvo perduotas E. K. nurodytam vairuotojui, kurio jis neatpažino kaip R. A.. Antra, liudytojas E. K. yra nuteistojo brolis, todėl jis yra suinteresuotas duoti jam palankius parodymus. Apelianto teiginiai, kad liudytojas Š. Š. ikiteisminio tyrimo metu neatpažino R. A. dėl to, kad jam parodyta pastarojo nuotrauka buvo neryški ir nespalvota, o teisminio nagrinėjimo metu – dėl to, kad nuo įvykio iki teismo posėdžio praėjo beveik šešeri metai, yra deklaratyvūs. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojui Š. Š. tarp kitų trijų asmenų nuotraukų pateikta atpažinti išteisintojo R. A. nuotrauka, nors ir nespalvota, tačiau ryški. Kita vertus, BPK nenumato reikalavimo, kad asmens atpažinimas pagal jo nuotrauką vyktų parodant tik spalvotas nuotraukas. Be to, net ir praėjus šešeriems metams po įvykio, liudytojas Š. Š. teisme atpažino nuteistąjį E. K.. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai P. Š. ir R. B., nors jie galėjo duoti apeliantą teisinančius parodymus. Kolegija pažymi, kad gynybos prašymų netenkinimas, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas apsvarstė nuteistojo prašymą apklausti ir minėtus liudytojus bei motyvuotai jį atmetė. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija sprendžia, kad aptartieji apeliacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmetami.

50Apelianto teigimu, iš liudytojo V. Ž. parodymų matyti, kad vilkikai ir kitos transporto priemonės buvo atvirai laikomos Žarijų gatvėje esančioje aikštelėje kelias dienas, o tai patvirtina, kad šį turtą pasisavinęs žmogus to nebūtų daręs. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog lizingo sutartys buvo nutrauktos tik 2009 m. rugpjūčio 19 d., tačiau UAB „Davikom“ direktoriumi nuteistasis buvo nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. Be to, E. K. su UAB „Swedbank lizingas“ atstovais buvo susitaręs, jog UAB „Davikom“ principinę nuomonę dėl galimo lizingo sutarčių vykdymo atnaujinimo pateiks iki 2009 m. spalio 14 d. Taigi, nuteistasis žinojo, jog tuo metu jo žinioje esančios transporto priemonės nebus ieškomos, todėl kliūčių jas laikyti atviroje vietoje nebuvo. Kita vertus, liudytojas V. Ž. nenurodė, kuriuo konkrečiai laiku matė aikštelėje minėtas transporto priemones, t. y. po UAB „Davikom“ ir UAB „Swedbako lizingas“ pasirašytų sutarčių nutraukimo ir akcijų pardavimo R. A., ar prieš tai.

51Kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, taip pat apeliacinio skundo argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad siekdamas nuslėpti savo nusikalstamą veiką – transporto priemonių pasisavinimą, E. K. organizavo fiktyvų UAB „Davikom“ akcijų pardavimą, turėjo tam motyvą ir tikslą, yra teisėta ir pagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent jis per nenustatytus asmenis surado Pasvalyje R. A. ir už tam tikrą atlygį įkalbėjo jį tapti fiktyviu UAB „Davikom“ akcininku ir direktoriumi. Tuo tikslu buvo pasirašyti fiktyvūs dokumentai: 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ dokumentų, inventoriaus ir turto perdavimo aktas, UAB „Davikom“ bylų aprašas, asmenų sąrašas, 2009 m. spalio 14 d. UAB „Davikom“ vienintelio akcininko sprendimas dėl direktoriaus atleidimo ir skyrimo. Šiais dokumentais buvo įtvirtinti tikrovės neatitinkantys faktai, kad nuteistasis E. K. pardavė, o R. A. nupirko UAB „Davikom“ akcijas už 10 000,00 Lt, R. A. buvo paskirtas UAB „Davikom“ direktoriumi, E. K. perdavė, o R. A. priėmė UAB „Davikom“ turtą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį.

52Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas, nukreiptas svetimam turtui, turtinei teisei įgyti ar turtinei prievolei išvengti arba ją panaikinti.

53Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, E. K. neneigia, kad UAB „Davikom“ reikalavimo teisė į I. K. personalinės įmonės „Rabelus“ skolą pagal 2009 m. kovo 24 d. turto pirkimo-pardavimo sutartį tik formaliai buvo perleista Ž. B., o pastaroji gaunamus pinigus iš „Rabelus“ perduodavo jam arba jo motinai. Anot apelianto, reikalavimo teisės perleidimas buvo realus sandoris, pagal kurį su R. A. atsiskaitė ne Ž. B., o jis pats. Tačiau tiek Ž. B., tiek R. A. viso proceso metu nuosekliai ir kategoriškai teigė, kad visus dokumentus dėl UAB „Davikom“ reikalavimo teisės perleidimo savo nuožiūra tvarkė būtent E. K.. R. A. nurodė, kad nematė ir negavo jokių 85 000,00 Lt, o tik pasirašė dokumentus, kuriuos parengė E. K., jų net neperskaitydamas. Aplinkybę, kad jos akivaizdoje R. A. jokie pinigai pagal reikalavimo sutarties perleidimo sutartį nebuvo mokami patvirtino ir išteisintoji Ž. B.. Netikėti ir nesivadovauti šiais išteisintųjų parodymais kolegija neturi pagrindo, nes jie buvo nuoseklūs ir neprieštaringi viso proceso metu.

54Apeliantas nurodo, jog R. A. 85 000,00 Lt buvo perduoti notarų biure, ir kad šiuos pinigus jam perdavė ne Ž. B., o jis pats. Šie apelianto teiginiai prieštarauja bylos įrodymams. 2009 m. spalio 30 d. reikalavimo perleidimo sutarties 2.6 punkte nurodyta, jog pradinis kreditorius jau yra gavęs nurodytą 85 000,00 Lt apmokėjimą grynais pinigais prieš sutarties pasirašymą (t. 3, b. l. 80–86). 2009 m. spalio 28 d. kasos pajamų orderis Serija DDD Nr. 00457 pasirašytas Ž. B. ir R. A., jame nurodyta, neva Ž. B. 2009 m. spalio 28 d. sumokėjo, o R. A., kaip UAB „Davikom“ atstovas gavo 85 000,00 Lt. Tuo paneigiami tiek nuteistojo, tiek liudytojo V. Ž. parodymai, neva 85 000,00 Lt mokėjimas pagal reikalavimo perleidimo sutartį buvo perduotas notarų biure. Kolegija pažymi ir tai, kad aplinkybė, jog liudytojai O. K., V. Ž. ir M. J. nurodė, jog skolino dideles pinigų sumas nuteistajam, nepatvirtina, jog 85 000,00 Lt E. K. sumokėjo R. A.. Nė vienas iš minėtų asmenų paties mokėjimo atlikimo fakto nematė. Tuo tarpu viso proceso metu tiek Ž. B., tiek R. A. nuosekliai neigė, jog pagal minėtą reikalavimo perleidimo sutartį R. A. buvo mokami kokie nors pinigai. Be to, 2009 m. kovo 24 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta tarp UAB „Davikom“ direktoriaus ir I. K. personalios įmonės „Rabelus“ atstovo, paneigiami nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad mokėjimą pagal įgytą reikalavimo teisę personaliai įmonei „Rabelus“ jis išdėstė laikotarpiui iki 2015 metų ir tai patvirtina, kad jis neturėjo jokių nusikalstamų ketinimų. Iš šios sutarties sąlygų matyti, kad mokėjimai pagal patalpų pirkimo-pardavimo sutartį minėtai įmonei buvo išdėstyti dar jos sudarymo, o ne reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu (t. 3, b. l. 64–72).

55Nepaisant to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta notarine forma, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pradžių ši sutartis buvo fiktyvi. Nei R. A., nei Ž. B. nenorėjo ir nesiekė sukurti jokių realių teisinių sutartinių santykių. Jie abu veikė vykdydami ne savo pačių valią, o paprašyti E. K., pagal jo nurodymus. R. A. niekada nebuvo realiu UAB „Davikom“ direktoriumi, net ir pasirašius šios įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, realiai šią įmonę ir toliau valdė E. K.. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad jis manipuliavo Ž. B. patiklumu ir R. A. nesusivokimu dėl galimų jo veiksmų pasekmių, pats parengė visus notarinės reikalavimo perleidimo sutarties patvirtinimui reikalingus dokumentus ir pateikė juos pasirašyti Ž. B. bei R. A., organizavo šių asmenų atvykimą į notaro biurą sutarties pasirašymui. Toks nuteistojo elgesys buvo nukreiptas siekiant vienintelio tikslo – įgyti svetimą, UAB „Davikom“ priklausantį turtą. Sukurdamas fikciją, jog buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, E. K. tokiu būdu stengėsi išvengti savo paties atsakomybės. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, anksčiau ar vėliau kilus klausimui kur dingo I. K. personalinės įmonės „Rabelus“ pinigai, kuriuos ši įmonė pagal sutartį turėjo mokėti UAB „Davikom“, kodėl UAB „Davikom“ kasoje nėra 85 000,00 Lt, tariamai sumokėtų Ž. B. pagal reikalavimo perėmimo sutartį, jis būtų galėjęs aiškinti, kad viską tvarkė naujasis UAB „Davikom“ direktorius R. A., todėl pastarasis ir turėtų būti traukiamas atsakomybėn.

56Apelianto teigimu, jo veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nei I. K. personalinė įmonė „Rabelus“, nei R. A., nei Ž. B. nėra reikalavimo teisės savininkai, teisėti valdytojai ar asmenys, kurių žinioje buvo turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad turtas BK 182 straipsnio prasme yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat kai nei kaltininkas, nei trečiasis asmuo, kurio naudai veikia kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Tyčios turinį esant sukčiavimui, kai apgaule įgyjamas svetimas turtas ar turtinė teisė, sudaro kaltininko suvokimas, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir norėjo tokių padarinių (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-255/2012). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Dažnai apgaulė lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui ar teisėtam valdytojui apie pirkėjo asmenybę ar jo turtą. Tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2004). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad reikalavimo teisės pagal 2009 m. kovo 24 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį savininku buvo UAB „Davikom“, jokio teisinio pagrindo įgyti pagal šią sutartį UAB „Davikom“ mokėtinus pinigus E. K. neturėjo. Suklastojus dokumentus, kurių pagrindu R. A., tariamai veikdamas kaip UAB „Davikom“ atstovas, sudarė reikalavimo perleidimo Ž. B. sutartį, buvo apgauta ne tik I. K. personalinė įmonė „Rabelus“, kuri pradėjo pervedinėti skolą tariamai reikalavimo teisę perėmusiai Ž. B., bet ir reikalavimo teisės savininkas – UAB „Davikom“. Kaip jau buvo minėta, R. A. niekada nebuvo realiu UAB „Davikom“ direktoriumi, pasirašant dokumentus juo manipuliavo E. K.. Ž. B. taip pat niekada neturėjo reikalavimo teisei reikalingų įgyti lėšų, be to, visus pagal reikalavimo teisės perdavimo sutartį gautus pinigus ji perduodavo E. K.. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad E. K. veiksmai – fiktyvių civilinių teisinių santykių kūrimas prisidengus statytiniu direktoriumi ir pasinaudojus Ž. B., siekiant įgyti svetimą UAB „Davikom“ priklausantį turtą bei realus šio turto įgijimas, atitinka esminės apgaulės panaudojimo prieš teisėtą turto savininką kriterijus. Dėl to E. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

57Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), netaikytina. Pagal nustatytas bylos aplinkybes E. K. padarė pavojingas nusikalstamas veikas, uždraustas baudžiamojo įstatymo. Jo padarytos veikos atitinka BK numatytas nusikaltimų sudėtis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo kriminalizuoti tarp R. A., Ž. B. ir E. K. susiklostę civiliniai santykiai. Taigi, E. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas kriminalinėmis bausmėmis pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apelianto nurodyti procesiniai sprendimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, Nr. 2K-208/2013, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-100-487/2014) nėra teisminiai precedentai, taikytini šioje byloje, kadangi juose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nustatytų šioje byloje. Tuo pačiu pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog byloje nebuvo pareikšti civiliniai ieškiniai, jokiu būdu nereiškia, kad neteisėtais nuteistojo veiksmais UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Davikom“ nebuvo padaryta žala.

58Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl pernelyg ilgos proceso trukmės šioje byloje, E. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės bausmė turėjo būti švelninama. Pagal EŽTT sprendimus ir jų išaiškinimų nuostatomis formuojamą Lietuvos teismų praktiką, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi siejama ne tik su proceso ilgumu, bet ir su konkrečių bylos aplinkybių, lėmusių nepagrįstą pernelyg ilgą proceso trukmę, nustatymu. Taigi sprendimas dėl bausmės švelninimo atsižvelgiant į proceso trukmę turi būti priimamas tik nuosekliai įvertinus šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (Jakumas prieš Lietuvą, Jakumas v. Lithuania no. 6924/02, judgement of 18 July 2006). Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2010 m. vasario 9 d. E. K. pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2010 m. rugsėjo 23 d. Kaltinamasis aktas surašytas 2014 m. birželio 9 d., baudžiamoji byla į pirmosios instancijos teismą perduota 2014 m. birželio 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendis priimtas 2015 m. gegužės 6 d. Proceso metu nuo 2011 m. lapkričio 9 d. (t. 4, b. l. 62–63) nuteistajam taikytos švelniausios kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje. Kadangi ikiteisminio tyrimo trukmė yra skaičiuojama nuo pirmosios įtariamojo apklausos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje tęsėsi beveik ketverius metus. Jokių nepateisinamų ikiteisminio tyrimo institucijų delsimų ikiteisminio tyrimo metu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas užsitęsė. Pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta per dešimt mėnesių, bendra ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė yra beveik ketveri metai ir aštuoni mėnesiai. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu keletą kartų neatvyko į apklausas, 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. birželio 27 d. priimti nutarimai jį atvesdinti, kurie nebuvo įvykdyti, nes jo nepavyko surasti. 2011 m. liepos 8 d. buvo paskelbtas E. K. konkretus patikrinimas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis savanoriškai prisistatė tik 2011 m. lapkričio 9 d. (t. 4, b. l. 15–29). Taigi, ir paties nuteistojo veiksmai turėjo įtakos proceso trukmei. Esant nurodytų aplinkybių visumai kolegija neturi pagrindo išvadai, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko nepateisinamai ilgą laiką.

59Skirdamas bausmes nuteistajam, apygardos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga, užtikrina teisingumo principo ir bausmės tikslų įgyvendinimą. E. K. nuteistas už dviejų sunkių ir dviejų nesunkių tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. Skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta galutinė trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, taigi šiuo atveju yra formalusis pagrindas jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Vis dėlto apygardos teismas, spręsdamas apeliantui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nusprendė paskirtosios bausmės jam neatidėti. Šis teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis yra teisiamas jau ne pirmą kartą, jį neigiamai charakterizuoja ir jo „veiklos“ būdas, t. y. klastojant dokumentus į nusikalstamas veikas buvo įtraukti to nesuvokiantys asmenys.

60Pažymėtina, kad, be formalių BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti įstatyme įtvirtintą šią baudžiamosios atsakomybės realizavimo priemonę, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje apygardos teismas nevisapusiškai apsvarstė visas bylos aplinkybes, leidžiančias manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko socialinius ryšius (kasacinės nuartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-499/2013, Nr. 2K-56/2014).

61Nors nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nusikalstamas veikas, už kurių padarymą E. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė dar būdamas neteistas, vėlesniais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. nuosprendžiais jam buvo paskirtos alternatyvios, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės – bauda, laisvės apribojimas. Naujų apkaltinamųjų nuosprendžių prieš E. K. nepriimta, o tai leidžia daryti išvadą, kad nuo paskutinių jo padarytų nusikaltimų yra praėjęs gan ilgas laiko tarpas. Šiuo metu nuteistasis dirba, psichiatrijos ligoninėje nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas. Nuteistasis turi nepilnametę dukrą, taigi laisvės atėmimo bausmės vykdymas neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius. Įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, kolegija sprendžia, kad nuteistojo E. K. resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

62Dėl civilinio ieškovo apeliacinio skundo

63Apeliaciniame skunde civilinis ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje UAB „Swedbank lizingas“ nepateikė civilinio ieškinio. Anot apelianto, nors byloje nėra procesinio dokumento pavadinto civiliniu ieškiniu, civilinio ieškovo reikalavimas priteisti 202 384,36 Lt dydžio nusikalstama veika padarytą žalą buvo aiškus iš byloje esančio 2013 m. rugsėjo 6 d. rašto apie patikslintą žalos dydį – 202 384,36 Lt, kitų reikalavimo sumą pagrindžiančių įrodymų, 2013 m. spalio 2 d. nutarimo, kuriuo UAB „Swedbank lizingas“ buvo pripažintas civiliniu ieškovu dėl patikslintos civilinio ieškinio sumos, t. y. 202 384,36 Lt. Taigi, civilinio ieškovo reikalavimas dėl minėto dydžio žalos priteisimo turėjo būti tenkintas. Priešingai nei teigiama civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, vien tik ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinis sprendimas pripažinti asmenį civiliniu ieškovu neatleidžia šio proceso dalyvio nuo pareigos pateikti civilinį ieškinį bei neįgalina teismo, nagrinėjančio baudžiamąją bylą, kartu spręsti ir žalos atlyginimo klausimų jeigu byloje nėra pareikšto civilinio ieškinio. BPK 112 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai nustatyta, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareiškiamas rašytine forma, paduodant pareiškimą prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Ir baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio pareiškimas savo forma ir turiniu turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 111, 135 straipsniai). Jame nurodomos šalys (ieškovas, atsakovas), dalyvaujančios procese, aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, žalos pobūdis ir dydis, motyvai, kuriais nustatomas žalos dydis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526-693/2015). Nagrinėjamu atveju tokio dokumento civilinis ieškovas nepateikė nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei bylą nagrinėjusiam teismui. Bylos medžiagoje nesant procesinio dokumento – civilinio ieškinio, civilinio ieškovo reikalavimas priteisti 202 384,36 Lt negalėjo būti tenkinamas, nes priešingu atveju būtų pažeisti BPK 112, 115 straipsnių reikalavimai. Esant nurodytų aplinkybių visumai civilinio ieškovo apeliacinis skundas atmetamas. Kita vertus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo sprendimai neužkerta kelio civiliniam ieškovui pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

64Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

65Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymus, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš E. K. 141,86 Eur ir 191,07 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pagal teismų formuojamą praktiką, tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl to, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti iš E. K. teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidas netenkinami.

66Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

67Nuteistajam E. K. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 6 d. d. nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams – vykdymą atidėti trejiems metams.

68Vadovaujantis BK 70 straipsniu, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais, E. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas:

  1. Per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos atlikti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.
  2. Sumokėti 10 MGL (1 MGL prilyginus 38 eurams), t. y. 380,00 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimties eurų), įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.
  3. Tęsti darbą.
  4. Neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

69Nuteistajam E. K. išaiškinti, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės atidėjimo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.

70Nuteistajam E. K.. išaiškinti, kad:

71vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu jis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, nepadarys Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomas atlikusiu bausmę;

72vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti;

73vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu vykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, tačiau padarys kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus bus taikytos administracinės nuobaudos arba nevykdys kitų įstatymuose nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jam papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje nustatytų pareigų;

74vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdys paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jam bus taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu galės priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

75Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovo apeliacinį skundą atmesti.

76Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 183... 3. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų susijusių su UAB... 4. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme;... 5. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl dokumentų, susijusių su UAB... 6. E. K. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi,... 7. UAB „Paltaja“ direktoriaus J. P. (UAB „Davikom“ bankroto... 8. R. A. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 2dalį bei 24... 9. Ž. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinta jai... 10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 11. E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas... 12. Siekdamas nuslėpti šią nusikalstamą veiką E. K., 2009 m. spalio 14 d.,... 13. Be to E. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį... 14. Nuteistasis E. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015 m. gegužės 6 d.... 15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra... 16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai... 17. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad R. A.... 18. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat analizuoja išteisintosios Ž. B.... 19. Apeliantas taip pat laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginius,... 20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo apelianto kaltę dėl UAB... 21. Nuteistojo teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl turto... 22. Kaip vieną iš apelianto kaltės įrodymų dėl 2009 m. spalio 26 d.... 23. Apelianto teigimu, apygardos teismas, konstatavęs, jog nėra įrodymų, kad... 24. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad apygardos teismas taip pat... 25. Nuteistojo E. K. įsitikinimu, neteisingi ir prieštaraujantys byloje esantiems... 26. Ginčydamas jam paskirtą bausmę, apeliantas nurodo, kad skirtingai nei... 27. Apibendrindamas skundo teiginius apeliantas nurodo, kad dėl jam inkriminuotų... 28. Civilinis ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ apeliaciniame skunde prašo... 29. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Swedbank... 30. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo... 31. Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, civilinio ieškovo... 32. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas... 33. Dėl nuteistojo E. K. apeliacinio skundo... 34. E. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už... 35. E. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas... 36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą,... 37. Apeliantas, nesutikdamas su apygardos teismo priimtu nuosprendžiu, iš esmės... 38. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB... 39. Iš bylos duomenų, taip pat iš paties E. K., liudytojų V. P., M. G.... 40. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2009 m. kovo 24 d.... 41. Nuteistojo E. K. gynybinė versija ir apeliacinis skundas iš esmės... 42. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo... 43. Apeliantas teigia, kad jokio UAB „Davikom“ turto nepasisavino, jį perdavė... 44. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, išteisintasis R. A. nurodė, kad... 45. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, kolegija neturi pagrindo laikyti... 46. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad... 47. Pažymėtina, kad jau ikiteisminio tyrimo pradžioje R. A. atpažino... 48. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad aplinkybę, jog E. K. rodė jam... 49. Apelianto teiginiai, kad nuosprendyje buvo iškraipyti liudytojų Š. Š., G.... 50. Apelianto teigimu, iš liudytojo V. Ž. parodymų matyti, kad vilkikai ir kitos... 51. Kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų visumą, taip pat apeliacinio skundo... 52. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai... 53. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, E. K. neneigia, kad UAB... 54. Apeliantas nurodo, jog R. A. 85 000,00 Lt buvo perduoti notarų biure, ir kad... 55. Nepaisant to, kad reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta notarine forma,... 56. Apelianto teigimu, jo veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2... 57. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji... 58. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl pernelyg ilgos proceso... 59. Skirdamas bausmes nuteistajam, apygardos teismas vadovavosi BK 54 straipsnio... 60. Pažymėtina, kad, be formalių BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų... 61. Nors nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių... 62. Dėl civilinio ieškovo apeliacinio skundo... 63. Apeliaciniame skunde civilinis ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos... 64. Dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo... 65. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal nuteistojo... 66. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1... 67. Nuteistajam E. K. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir Vilniaus apygardos teismo... 68. Vadovaujantis BK 70 straipsniu, 71 straipsniu, 75 straipsnio 2 dalies 5, 8... 69. Nuteistajam E. K. išaiškinti, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės... 70. Nuteistajam E. K.. išaiškinti, kad:... 71. vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi,... 72. vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies... 73. vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies... 74. vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies... 75. Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovo apeliacinį skundą... 76. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....