Byla 2K-7-255/2012
Dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžių

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui, nuteistosios gynėjui advokatui Andriui Neverai, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. J. K. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžių.

2Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendžiu A. J. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu, Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės pakeistas: A. J. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, A. J. K. nubausta 39 000 Lt (300 MGL) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. .

4Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą, nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5A. J. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. 2002 m. gruodžio 11 d. ir 2003 m. kovo 4 d. paskolos sutarčių pagrindu turėdama teisę reikalauti iš V. A. 67 025 Lt, o iš Z. A. – 6 685 Lt ir žinodama, kad teisminiu keliu už paskolos sutarčių įsipareigojimų nevykdymą iš nukentėjusiųjų gali išsireikalauti tik paskolintas sumas bei delspinigius už šešis mėnesius, t. y. 73 710 Lt, pasinaudodama dėl šių paskolos sutarčių sudarymo skolininkėms Z. A. ir V. A. susidariusia nepalankia situacija – jų nemokumu, būdama neatlygintinai iš Z. A. įgijusi 20 000 Lt vertės 1,7889 ha žemės sklypą, piktnaudžiaudama Z. A. ir V. A. pasitikėjimu, melagingai nurodžiusi joms žymiai didesnę jų skolų sumą (neva susidedančią iš paskolintų joms sumų ir per paskolos laikotarpį nesumokėtų palūkanų bei susikaupusių delspinigių), pažadėjo iki 2008 m. nebereikalauti delspinigių už paskolintus pinigus, jeigu šios kaip papildomą paskolų grąžinimo garantiją savo vardu parašys įgaliojimus parduoti pagal su jomis sudarytus ankstesnius sandorius įkeistą nekilnojamąjį turtą; taip 2005 m. sausio 20 d. Kauno m. 8-ajame notarių biure išgavo iš V. A. savo vardu, o iš Z. A. – R. L. vardu įgaliojimus parduoti už sutartą kainą ir sąlygas V. A. nuosavybės teise priklausantį turtą – 0,2889 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais bei priklausiniais, esančiais ( - ), kuris paskolos davimo metu buvo įvertintas bendrai 48 084 Lt sumai, ir Z. A. nuosavybės teise priklausantį 1,25 ha žemės sklypą ( - ), kuris paskolos davimo metu įvertintas 3500 Lt, o 2005 m. kovo 17 d. – 20 000 Lt, ir be nukentėjusiųjų žinios pardavė 2005 m. kovo 3 d. V. A. turtą už 70 000 Lt L. J., o 2005 m. kovo 17 d. Z. A. turtą už 7000 Lt nusipirko pati per įgaliotinę R. L., kurį 2005 m. lapkričio 23 d. pardavė V. B. Taip 2005 m. sausio 20 d.–lapkričio 23 d. laikotarpiu A. J. K. apgaule, piktnaudžiaudama V. A. ir Z. A. pasitikėjimu, įgijo joms priklausantį bendros 90 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą.

6Kasaciniu skundu nuteistoji A. J. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimų, suvaržiusių jos, kaip kaltinamosios, teisę į gynybą ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

8Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio reikalavimus ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje, nes peržengė kaltinimo ribas. Šios instancijos teismas pripažino kasatorę apgaule įgijus 90 000 Lt vertės svetimą turtą, kai toks kaltinimas jai niekada nebuvo pateiktas (apgaule užvaldyto turto vertė kaltinamajame akte nurodyta 88 084 Lt, o pirmosios instancijos teisme, pakeitus kaltinimą, – 68 084 Lt) ir ji nebuvo informuota apie kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimą iš esmės skirtingomis, didinant inkriminuojamos nusikalstamos veikos apimtį. Taip, kasatorės teigimu, buvo pasunkinta jos teisinė padėtis, suvaržyta teisė į gynybą, pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir tai rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog ji apgaule 33 000 Lt nuo 38 500 Lt iki 71 500 Lt padidino nukentėjusiųjų grąžintiną jai skolą, apgaule savinosi nukentėjusiųjų turtą ir apgaule įgijo turtinę teisę į 33 000 Lt didesnės skolos grąžinimo reikalavimą, nors nurodytų nusikalstamų veikų padarymu niekada nebuvo kaltinama.

9Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad ji pirmosios instancijos teismo buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tuo tarpu ikiteisminis tyrimas pradedamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (BPK 167 straipsnis). Šiuo atveju Z. A. ir V. A. pripažintos nukentėjusiosiomis, tačiau jų pareiškimų pradėti ikiteisminį tyrimą nėra. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal V. A. 2005 m. gegužės 14 d. pareiškimą, kuris nėra ir niekada nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju šioje baudžiamojoje byloje, jis neturi ir įgaliojimo atstovauti nukentėjusiųjų interesams. Be to, šioje byloje nėra ir prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Dėl to kasatorė mano, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog jos veikoje yra BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, nesant vienos iš BPK 167 straipsnyje numatytų sąlygų, negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Kasatorė pažymi, kad apeliaciniame skunde ji nurodė šį pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl to visiškai nepasisakė. Taigi apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta neišsamiai, nepatikrinus bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

10Kasatorės įsitikinimu, teismų išvados dėl jos kaltės padarius BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos pagrįstos ne bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, bet prielaidomis. Kasatorė mano, kad tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai teismų priskirti baudžiamosios teisės reguliavimo sričiai.

11Kasatorė nurodo, kad šiuo atveju jos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 straipsnį atsirasti yra būtinos dvi sąlygos – apgaulės panaudojimas ir svetimo turto, į kurį neturi jokių teisių, užvaldymas. Kasatorė pažymi, kad pagal Baudžiamojo kodekso komentarą kaltininkui ar naudą gavusiam trečiajam asmeniui teisėtai priklausančios turtinės teisės ar reikalavimo įgijimas, įtvirtinimas ar net realizavimas apgaule nesudaro sukčiavimo sudėties.

12Kasatorė teigia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos nukentėjusiųjų iniciatyva, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalies, 6.871 ir 6.872 straipsnių nuostatų. Pasak kasatorės, paskolos davėjo tikslas – gauti palūkanas už suteiktą paskolą. Jeigu paskolos gavėjas nustatyta tvarka moka paskolos davėjui sutarto dydžio palūkanas, pastarasis yra suinteresuotas, kad paskolos gavėjas kuo ilgiau naudotųsi suteikta paskola. Tik tuo atveju, jeigu paskolos gavėjas pažeidžia sutartų palūkanų mokėjimo tvarką (terminus) arba jų visai nemoka, paskolos davėjas įgyja teisę už tai paskolos gavėjui taikyti sankcijas, t. y. skaičiuoti netesybas arba paskolos sutartį nutraukti ir jos grąžinimo išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą. Šiuo atveju paskolos davėjui suteikiama diskrecijos teisė pasirinkti nutraukti paskolos sutartį ir jos grąžinimo išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą ar taikyti paskolos gavėjui sankcijas, t. y. pradėti skaičiuoti netesybas (delspinigius).

13Kasatorė teigia, kad 2002 m. gruodžio 11 d. paskolos sutarties, pagal kurią V. A. ji buvo paskolinusi 35 00 Lt, 1 punkte aiškiai nurodyta, jog, laiku negrąžinus paskolos, už kiekvieną pavėluotą dieną skolininkė privalo mokėti 0,5 proc. delspinigių nuo negrąžintos sumos, taip pat kad pasiskolintą pinigų sumą turi grąžinti iki 2003 m. sausio 11 d. Kasatorės manymu, būtent šią aplinkybę – paskolos grąžinimo terminą – abiejų instancijų teismai nepagrįstai laikė neatitinkančia susitarimo sąlygų. Iš tikrųjų paskolos davėjo tikslas yra gauti palūkanas už suteiktą paskolą, būtent tai ir buvo aptarta pasirašant nurodytą sutartį su nukentėjusiosiomis, susitariant, kad jos galės naudotis suteikta paskola tiek, kiek manys esant reikalinga, kad ir dešimt metų, jeigu sutartu laiku, t. y. nustatyta tvarka, mokės sutartas palūkanas. Pasak kasatorės, nukentėjusiosioms tinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir nustatyta tvarka, t. y. iki einamojo mėnesio 10 dienos mokant sutartas palūkanas, sutarties galiojimo (paskolos grąžinimo) terminas neturi jokios esminės reikšmės ir nukentėjusiųjų teisių niekaip nepažeidžia, nes, pasibaigus nurodytam terminui, paskolos davėjas tik įgyja teisę reikalauti grąžinti paskolintus pinigus, ir tai šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų paskolos davėjo tikslui gauti sutarto dydžio palūkanas.

14Kasatorės manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ji apgavo nukentėjusiąsias dėl 2002 m. gruodžio 11 d. sutarties sąlygų. Iš nukentėjusiųjų V. A. ir Z. A. bei liudytojo V. A. parodymų matyti, kad jie prieš sutarties pasirašymą sutartį perskaitė ir suprato, jog ši sudaroma vienam mėnesiui, be to, liudytojas V. A. aiškiai parodė sutartyje matęs įrašytą delspinigių sumą ir sakęs žmonai nesutikti su tokiomis sutarties sąlygomis ir sutarties nepasirašyti, nes dideli procentai ir delspinigiai, bet nei žmona, nei duktė jo neklausė ir visas nurodytas paskolos sutartis pasirašė. Pasak kasatorės, nė vienas iš šių proceso dalyvių nenurodė, kad ji būtų trukdžiusi susipažinti su nurodytos paskolos sutarties sąlygomis prieš ją pasirašant ar į sutartį būtų įrašiusi kokias nors nuslėptas sąlygas, su kuriomis jie nebūtų galėję susipažinti prieš pasirašant minėtą sutartį. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad ji nereikalavo iš nukentėjusiųjų jokių sutartyje numatytų delspinigių iki to momento, kol jie tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, t. y. kol mokėjo sutartas palūkanas. Sutartos palūkanos pagal 2002 m. gruodžio 11 d. paskolos sutartį buvo sumokėtos tik už vieną mėnesį, todėl, atsiradus įsiskolinimui, į kasatorę savo iniciatyva kreipėsi Z. A., prašydama papildomai paskolinti 3500 Lt susidariusioms palūkanoms padengti. Dėl to 2003 m. kovo 4 d. tokiomis pačiomis sąlygomis, su kuriomis nukentėjusioji sutiko, buvo sudaryta paskolos sutartis; bendra skola išaugo iki 38 500 Lt ir būtent nuo šios sumos atsirado pareiga mokėti sutarto dydžio palūkanas, t. y. po 1251,25 Lt kiekvieną mėnesį, o, praleidus sutartą palūkanų mokėjimo terminą, ir pareiga mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Kasatorė pabrėžia, kad šiuo atveju nukentėjusioji galėjo rinktis, ar skolintis reikiamą sumą iš jos (kasatorės), ar iš kitų trečiųjų asmenų, tačiau tik pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad, sudarydamos 2002 m. gruodžio 11 d. ir 2003 m. kovo 4 d. sutartis, nukentėjusiosios elgėsi nesąžiningai, nes buvo nemokios.

15Kasatorė mano, kad šios jos išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pasirašant paskolų sutartis jokios apgaulės nukentusiųjų atžvilgiu nebuvo, nukentėjusios buvo susipažinusios su pasirašomų sutarčių sąlygomis, jas puikiai suprato ir pasirašė paskolos sutartis laisva valia prisiimdamos sutartimis aptartas prievoles, todėl, nukentėjusiosioms toliau nustatyta tvarka nemokant sutartų palūkanų, ji (kasatorė) pradėjo skaičiuoti delspinigius, nes jokia teisės norma nedraudžia to daryti. Kasatorės įsitikinimu, iš šių aplinkybių akivaizdu, kad tarp jos (kasatorės) ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, tačiau abiejų instancijų teismai nepagrįstai juos laikė nusikalstama veika (sukčiavimu), klaidingai manydami, kad ji neteisėtai reikalavo iš nukentėjusiųjų delspinigių, nors šiuo atveju nėra vieno iš būtinojo BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – apgaulės. Tokie veiksmai, kasatorės įsitikinimu, galėtų būti vertinami tik kaip tikros ar tariamos teisės realizavimas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

16Kasatorė nurodo, kad CK 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir pan., tai ir buvo padaryta šiuo atveju. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai nenurodė jokios teisės normos, kuri imperatyviai draustų paskolos davėjui skaičiuoti delspinigius tais atvejais, kai paskolos gavėjas nevykdo savo prievolės nustatyta tvarka mokėti sutarto dydžio palūkanas. Kasatorės įsitikinimu, nesant įstatyme imperatyvaus tokio draudimo, visi su delspinigių skaičiavimu, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo savo prievoles, susiję ginčai gali būti sprendžiami tik civilinio proceso nustatyta tvarka ir į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį nepatenka.

17Kasatorė teigia, kad susidarius situacijai, kai nukentėjusiosios ir toliau nevykdė sutartyse numatytų įsipareigojimų, ji kreipėsi su prašymu į Utenos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių, prašydama nukreipti suteiktų paskolų išieškojimą į įkeistą turtą. Pasak kasatorės, jeigu nukentėjusiosios laikė, kad prieš tai nurodytos paskolos sutartys sudarytos joms nepalankiomis sąlygomis, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tai niekas joms nedraudė ne tik nutraukti susiklosčiusių civilinių santykių, atsiskaičius su ja (kasatore) pinigais, gautais pardavus įkeistą turtą, bet niekas joms nedraudė ir grąžinti pasiskolintų pinigų bei sumokėti sutartas palūkanas ir delspinigius, pardavus savo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), taip išlaisvinant nuo hipotekos įkeistą gyvenamąjį namą, tačiau jos to nepageidavo. Taigi, kasatorės manymu, jos procesinės teisės įgyvendinimas (kreipimasis su prašymu į hipotekos įstaigą) negali būti laikomas grasinimu nukentėjusiosioms. Kaip pažymi kasatorė, susiklosčius tokiai situacijai, ne ji (kasatorė) kreipėsi į Z. A., bet priešingai – Z. A., prašydama papildomai paskolinti dar 33 000 Lt, nors nė vienos prieš tai nurodytos paskolos ji nebuvo grąžinusi. Prašydama papildomai paskolinti nurodytą pinigų sumą Z. A. siūlė įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį 1,7889 ha žemės sklypą. Įkeičiamas žemės sklypas bendru šalių susitarimu buvo įvertintas 33 000 Lt. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad ji pasiūlė nukentėjusiajai nebeimti naujos paskolos įkeičiant turimą nekilnojamąjį turtą, bet jiems patiems tą turtą parduoti ir visiškai atsiskaityti, taip išlaisvinant iš hipotekos įkeistą gyvenamąjį namą (tai patvirtino ir nukentėjusioji), tačiau to daryti nukentėjusioji nepanoro, primygtinai prašydama papildomai paskolinti dar 33 000 Lt, kuriais ji galėtų padengti susidariusį palūkanų ir delspinigių įsiskolinimą. Taigi ir šiuo atveju 2004 m. birželio 5 d. paskolos sutartis buvo sudaryta nukentėjusiosios iniciatyva, kuri tuo metu suprato arba negalėjo nesuprasti, kad, papildomai pasiskolinus dar 33 000 Lt, ji (jos šeima) bus nepajėgi sumokėti sutartų palūkanų. Kasatorė teigia to nežinojusi, dėl to Z. A. dar paskolinusi 33 000 Lt, kuriais nukentėjusioji padengė pagal ankstesnes paskolų sutartis susidariusių palūkanų bei delspinigių įsiskolinimą. Po šios paskolos sutarties sudarymo nuo negrąžintos visos pinigų sumos, t. y. nuo 71 500 Lt, mokėtinos mėnesinės palūkanos išaugo iki 2323,75 Lt kas mėnesį.

18Kasatorė pažymi, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų numatyti pagrindai. Visais kitais atvejais sandoriai laikomi nuginčijamais ir tam reikalingas teismo sprendimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagristai, nenurodydamas įstatyminio pagrindo, sandorį – notarine tvarka patvirtiną 2004 m. birželio 5 d. paskolos sutartį – pripažino niekiniu, nors to padaryti negalėjo.

19Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog dalį iš skolininkių gautų pinigų turėjo skirti susidariusiam įsiskolinimui dengti, yra nepagrįsta, nes akivaizdu, kad iš skolininkių gaunamų pinigų nepakako susidariusiam palūkanų bei delspinigių įsiskolinimui padengti.

20Kasatorė pažymi, kad A. ir toliau nevykdydami savo įsipareigojimų pagal 2002 m. gruodžio 11 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2004 m. birželio 5 d. paskolos sutartis, pagal kurias jie iš viso pasiskolino 71 500 Lt, pažeidė kasatorės turtines teises ir teisėtus lūkesčius, todėl ji (kasatorė) pradėjo reikalauti vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir mokėti sutarto dydžio palūkanas arba grąžinti pasiskolintus pinigus ir nutraukti visas nurodytas sutartis. Esant tokiai situacijai, norėdami išvengti negrąžintų paskolų išieškojimo nukreipimo į įkeistą namą, A. pradėjo ieškoti įkeisto 1,7889 ha žemės sklypo pirkėjo, tačiau nesėkmingai. Todėl, siekdama padėti nukentėjusiesiems, kasatorė sutiko iš jų nupirkti žemės sklypą už bendrai nustatytą kainą (33 000 Lt). Už sklypą kasatorė teigia atsiskaičiusi, tačiau nukentėjusioji šiais pinigais nusprendė padengti dėl palūkanų ir delspinigių nemokėjimo susidariusį įsiskolinimą. Kasatorė pažymi, kad šiuos nukentėjusiosios pinigus ji galėjo užskaityti pagal CK 6.54 straipsnyje nustatytą eiliškumą, t. y. pirmiausia kaip susidariusių palūkanų ir delspinigių dengimą (CK 6.54 straipsnio 2 dalis), tačiau, nepaisydama savo interesų, akivaizdžiai sau nenaudingomis sąlygomis šią sumą užskaitė kaip pagrindinės prievolės (skolos) dengimą, kuri pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas dengiama tik ketvirtąja eile. Tačiau dėl šios aplinkybės teismai visiškai nepasisakė, nors ji paneigia tiek kaltinamajame akte, tiek ir skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes, neva patvirtinančias jos siekį apgaule užvaldyti svetimą turtą.

21Kasatorė nurodo, kad, 2004 m. gruodžio 3 d. pakartotinai kreipusis su prašymu į Utenos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių pradėti negrąžintų paskolų išieškojimą iš įkeisto turto, išieškojimo procedūrą ji nutraukė skolininkių prašymu, tikėdamasi, kad šios atsiskaitys su ja gera valia, ir sutiko, kad V. A. parašytų jos (kasatorės) vardu įgaliojimą parduoti jai priklausantį ir įkeistą 0,2889 ha žemės sklypą su jame esančiu gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, o Z. A. išdavė įgaliojimą kasatorės pažįstamai R. L., kuriuo suteikė teisę parduoti įkeistą 1,25 ha žemės sklypą. Kasatorės teigimu, tokių įgaliojimų išdavimas jokios įtakos jos (kasatorės) turtinių teisių įgyvendinimui neturėjo, nes nurodytas nekilnojamasis turtas galėjo būti parduotas įstatymų nustatyta tvarka, vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto.

22Kasatorė pažymi, kad sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori. Šiuo atveju akivaizdu, kad, įgaliojimų išdavimo metu bei jų pagrindu realizuodama nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą, kasatorė nenaudojo apgaulės prieš nukentėjusiuosius, tam neturėjo motyvo ar tikslo, nes pagal įgaliojimus parduotas nukentėjusioms priklausęs nekilnojamasis turtas galėjo būti parduotas antstolio jai (kasatorei), kaip hipotekos kreditoriui, įstatymų nustatyta tvarka pradėjus negrąžintų paskolų išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto.

23Kasatorė teigia turėjusi teisę reikalauti iš V. A. ir Z. A. skolos, palūkanų ir delspinigių pagal visas tris paskolos sutartis (2002 m. gruodžio 11 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. birželio 5 d.). Taip pat ji turėjo galimybę pradėti priverstinį skolos ir su tuo susijusių palūkanų bei netesybų išieškojimą iš įkeisto Z. A. ir V. A. turto, kaip jų hipotekos kreditorius, kad įkeistas turtas būtų parduotas antstolio, tačiau to ji nepadarė ir įkeistą turtą pardavė pati pagal jai ir R. L. išduotus įgaliojimus ir gautus pinigus užskaitė kaip visų jų prievolių įvykdymą, nors gautos pajamos už parduotą turtą ir buvo mažesnės už susidariusį bendrą įsiskolinimą, įskaitant palūkanas bei delspinigius. Kasatorė tvirtina taip pasielgusi, atsižvelgdama ne į savo, bet į skolininkių interesus, siekdama gauti maksimaliai aukščiausią kainą už parduodamą jai įkeistą nekilnojamąjį turtą, nes, pardavus jį varžytynėse, būtų gauta gerokai mažesnė pinigų suma. Tokie veiksmai, kasatorės manymu, galėtų būti vertinami kaip ginčijamos ar pripažįstamos teisės realizavimas, nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos.

24Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, tačiau esant tam tikroms papildomoms sąlygoms gali atsirasti ir baudžiamieji teisiniai santykiai. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu pasunkinimu, kai viena šalis sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybę atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Tačiau šiuo atveju, nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose, nenustatyta jokių kasatorės tyčinių, neteisėtų veiksmų, kuriais būtų atimta galimybė nukentėjusiosioms atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, ginčijant paskolų sutartyse numatytų delspinigių dydį, prašant taikyti ieškinio senatį dėl sutartyse numatytų delspinigių priteisimo, ginčijant sudarytus turto perleidimo sandorius ir kt., tai patvirtina rašytiniai įrodymai apie nukentėjusiųjų pradėtas ir sustabdytas civilines bylas.

25Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

26Dėl BK 182 straipsnio ir BPK normų taikymo

27Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

28Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Galimos ir tokios situacijos, kai asmuo įgalioja kitą asmenį parduoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar kitos turtinės naudos įgijimo būdas. Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Tokia apgaulė turi būti esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį.

29Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

30Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį kaip sukčiavimas, svarbu įvertinti ir jo ketinimų turinį bei jų susiformavimo momentą. Antai kaltininko ketinimų turinys vertintinas ir tuo aspektu, ar nukentėjusiojo įtraukimas, panaudojant apgaulę, į jam nenaudingą sandorį, dėl kurio jis netenka turto, nebuvo susijęs su kaltininko siekiu realizuoti savo tikrą ar tariamą teisę į šį turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad sukčiavimo dalykas yra tik svetimas turtas. Turtas BK 182 straipsnio prasme yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, taip pat, kai nei kaltininkas, nei tretysis asmuo, kurio naudai veikia kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturi jokių objektyvia teise paremtų turtinių teisių ar turtinių reikalavimų. Taigi tokie kaltininko veiksmai, kai jis panaudodamas apgaule užvaldo kitam asmeniui nuosavybes teise priklausantį turtą, siekdamas realizuoti tikrą ar tariamą teisę į šį turtą, paprastai negali būti kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnį. Tokią teisinę situaciją gali nulemti ir nukentėjusiojo nesąžiningas ar net apgaulingas elgesys, sudarant su asmeniu, vėliau apgaule užvaldžiusiu jo turtą, atitinkamus sandorius, dėl kurių šis asmuo patiria turtinės žalos. Nukentėjusiojo įtraukimas į jam nenaudingą sandorį gali būti susijęs su asmens, kuris patiria žalos dėl to, kad nukentėjusysis nevykdo savo turtinių įsipareigojimų pagal ankstesnius sandorius, siekiu būtent tokiu būdu apginti savo pažeistas turtines teises. Tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, sprendžiant dėl asmens kaltumo padarius sukčiavimą (BK 182 straipsnis), visos minėtos aplinkybės turi būti nustatytos ir įvertintos.

31Kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo ar jį sudarius. Būtent tai inter alia, atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje.

32Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-329/2011).

33Piktnaudžiavimas pasitikėjimu gali pasireikšti ir tuo, kad šalims žodžiu susitarus dėl vienokių sutarties vykdymo sąlygų, viena iš šalių, vykdydama sutartį, šio žodinio susitarimo nesilaiko. Tačiau tai savaime nereiškia, kad tokie vienos iš šalių veiksmai, jeigu jie nepažeidžia sutartyje numatytų sąlygų, laikytini sukčiavimu BK 182 straipsnio prasme. Net ir pažeidus sutartyje numatytas sąlygas, tokie veiksmai paprastai gali būti pripažinti sukčiavimu, jeigu apgaulė įtraukiant kitą šalį į tokį sandorį buvo esminė ir šalies pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Dėl to iškilęs ginčas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

34Nagrinėjamoje byloje kasatorė A. J. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, piktnaudžiaudama nukentėjusiųjų V. A. ir Z. A. pasitikėjimu, išgavo iš jų įgaliojimus parduoti joms nuosavybės teise priklausantį turtą, šį turtą pardavė ir gautų pinigų nukentėjusiosioms neperdavė. Teismas pripažino, kad tokiu būdu A. J. K., piktnaudžiaudama nukentėjusiųjų V. A. ir Z. A. pasitikėjimu, įgijo nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą, t. y. apgaule įgijo bendros 16 290 Lt vertės turtą.

35Pripažindamas A. J. K. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimui.

36Iš esmės liko neįvertinta, ar nuteistosios A. J. K. veiksmai gaunat iš nukentėjusiųjų V. A. ir Z. A. įgaliojimą parduoti jų turtą, šio turto pardavimas ir gautų pinigų pasisavinimas nereiškia nuteistosios tikros ar tariamos teisės į šį turtą realizavimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki minėtų veiksmų padarymo nuteistoji su nukentėjusiomis buvo sudariusi paskolos sutartis, pagal kurias joms buvo paskolinusi atitinkamas pinigų sumas. Nukentėjusiosios šių pinigų, paskolos delspinigių ir palūkanų A. J. K. nebuvo grąžinusios. Būtent pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. J. K. pinigus, gautus pagal įgaliojimą pardavus V. A. ir Z. A. nuosavybės teise priklausantį turtą, užskaitė už paskolą, paskolos delspinigius bei palūkanas, ir laikė, jog A. A. J. K. nieko neskolingi. Ši aplinkybė teismo, pripažinusio kasatorę padarius sukčiavimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), faktiškai liko neįvertinta. Be to, pažymėtina, kad skolininkų turtinių prievolių dydžio nustatymas paprastai yra teismo, nagrinėjančio civilinę bylą, kompetencija.

37Teismas nenagrinėjo ir klausimo dėl to, ar A. J. K. savo veiksmais įtraukdama nukentėjusiuosius į jiems nenaudingą sandorį, kuris lėmė jiems nuosavybės teise priklausančio turto praradimą, sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusiosios negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Būtent tai yra svarbios aplinkybės atskiriant civilinį deliktą nuo BK 182 straipsnyje numatyto sukčiavimo.

38Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apie nuteistosios A. J. K. padarytos veikos atitikimą BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiams faktiškai sprendė tik pagal objektyviuosius veikos požymius, neįvertinęs nuteistosios tyčios turinio. Tyčios turinį esant sukčiavimui, kai apgaule įgyjamas svetimas turtas ar turtinė teisė, sudaro kaltininko suvokimas, kad apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, numatė, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir norėjo tokių padarinių. Antai nagrinėjamoje byloje teismas, pripažindamas kasatorę kalta padarius sukčiavimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), tokią savo išvadą iš esmės grindė tuo, kad „nepradėjus skolos išieškojimo per Hipoteką, o gavus įgaliojimus ir pagal juos pardavus turtą bei neperdavus įgaliotojui gautų pinigų, civiliniai teisiniai santykiai, buvę tarp A. J. K. ir Z. A. bei V. A., peraugo į baudžiamuosius.“ Šiuo atveju nebuvo įvertinta, ar nuteistoji A. J. K., atlikdama minėtus veiksmus, turėjo ketinimą neteisėtai praturtėti nukentėjusiųjų sąskaita, ar tokiu būdu atgauti tai, kas, jos manymu, jai priklauso pagal paskolos sutartis (paskolintus pinigus, paskolos delspinigius bei palūkanas), ar dar ir kitų ketinimų. Šiuo aspektu liko neįvertinti ir A. J. K. parodymai, kad, gaunant įgaliojimą, ji A. pasakė, jog jei jie nemokės pinigų, įgaliojimas bus panaudotas, ir jie su tuo sutiko. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nieko nepasakyta apie šių ketinimų susiformavimo momentą.

39Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. J. K. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį. Pripažindamas A. J. K. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, apeliacinės instancijos teismas irgi neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimui.

40Antai apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad nuteistoji A. J. K. apgaule užvaldė 90 000 Lt vertės nukentėjusiųjų turtą, iš esmė grindė tuo, jog nuteistoji, užvaldydama nukentėjusiųjų turtą, sąmoningai apgavo jas, melavo nukentėjusiosioms, kad 38 500 Lt skolos šios nėra grąžinusios, nėra sumokėjusiosios jai visų palūkanų bei delspinigių. Teismas konstatavo, kad nuteistajai elgiantis sąžiningai, nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. (t. y. dar iki 90 000 Lt vertės nukentėjusiųjų turto užvaldymo) nukentėjusiosios su nuteistąja ne tik kad faktiškai turėjo būti laikytos visiškai atsiskaičiusiomis, bet dar ir buvo permokėjusios jai 742,12 Lt. Šią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusiosioms sumokant atitinkamas pinigų sumas nuteistoji A. J. K., siekdama nepagrįstai praturtėti, elgėsi nesąžiningai, nes šios sumos buvo neteisingai panaudojamos padengiant esamus nukentėjusiųjų įsiskolinimus, nesąžiningai skaičiavo delspinigius ir palūkanas. Be to, apeliacinės instancijos teismas vieną iš paskolos sutarčių, pagal kurią nuteistoji nukentėjusiajai Z. A. paskolino 33 000 Lt, pripažino niekine.

41Pažymėtina, kad vien tai, jog kreditorius, sudarydamas sutartis su skolininku bei reikalaudamas vykdyti iš jų kylančias prievoles, elgiasi nesąžiningai ir taip siekia pasipelnyti, dar savaime nereiškia, kad civiliniai teisiniai santykiai įgavo baudžiamąjį teisinį pobūdį. Tokiam konstatavimui būtina nustatyti, kad šiuo atveju buvo panaudota apgaulė, kuri buvo esminė įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingus sandorius bei iš šių sandorių gaunant atitinkamą turtinę naudą ir kad nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis yra esmingai pasunkėja arba tampa neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų nuteistosios veiksmų šiais aspektais faktiškai neįvertino.

42Šiuo atveju nebuvo įvertinta ir tai, kad tuo metu, kai nuteistoji A. J. K. pagal sudarytus sandorius iš nukentėjusiųjų Z. A. bei V. A. reikalavo sumokėti atitinkamas pinigų sumas, šie sandoriai nebuvo ginčijami teismine tvarka, jie nebuvo pripažinti negaliojančiais. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, iniciatyva sudaryti sandorius kildavo iš nukentėjusiųjų, kurie faktiškai sutikdavo su sandoriuose nustatytomis sąlygomis, jokių kliūčių jiems ginčyti šiuos sandorius teismine tvarka nebuvo nustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad visi ginčai, kylantys dėl sandorių vykdymo, inter alia ginčai, susiję su paskolos dydžiu, palūkanų, delspinigių skaičiavimu, paprastai turi būti sprendžiami civilinio proceso nustatyta tvarka.

43Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. J. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuodamas iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį, nesilaikė BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtintų nuosprendžių surašymo taisyklų. Antai pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis ir BPK 305 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tik jame turi būti papildomai nurodomi duomenys apie apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės ir skundo esmė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui – sudedamosios dalys išdėstomos įstatymo nustatytu eiliškumu, jose išsamiai ir tiksliai nurodomi visi būtini duomenys (kasacinė nutartis Nr. 2K-202/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, priimdamas naują nuosprendį, šių reikalavimų nesilaikė, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė A. J. K. įrodytomis pripažintų jos nusikalstamos veikos aplinkybių (nenurodė jos padarymo vietos, laiko, būdo ir kitų svarbių aplinkybių). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, iš pradžių nurodė, už ką ji buvo nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, o po to pateikė jos padarytos veikos įrodymų vertinimo motyvus ir nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jos veiką perkvalifikuojant iš BK 182 straipsnio 1 dalies į 182 straipsnio 2 dalį. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 ir 331 straipsnių nuostatas.

44Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų nuteistosios veikos kvalifikavimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Kartu buvo pažeisti ir BPK 305, 331 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai, susiję su nuosprendžių surašymu. Pirmiau išvardyti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

45Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

46Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė... 2. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nuosprendžiu A. J. K.... 3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011... 4. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A.... 5. A. J. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad apgaule savo... 6. Kasaciniu skundu nuteistoji A. J. K. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės... 7. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra... 8. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255... 9. Kasatorė taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad ji pirmosios instancijos... 10. Kasatorės įsitikinimu, teismų išvados dėl jos kaltės padarius BK 182... 11. Kasatorė nurodo, kad šiuo atveju jos baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182... 12. Kasatorė teigia, kad paskolos sutartys buvo sudarytos nukentėjusiųjų... 13. Kasatorė teigia, kad 2002 m. gruodžio 11 d. paskolos sutarties, pagal kurią... 14. Kasatorės manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai įvertino teisminio... 15. Kasatorė mano, kad šios jos išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog... 16. Kasatorė nurodo, kad CK 6.71 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog netesybos –... 17. Kasatorė teigia, kad susidarius situacijai, kai nukentėjusiosios ir toliau... 18. Kasatorė pažymi, kad pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį sandoris laikomas... 19. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog dalį iš... 20. Kasatorė pažymi, kad A. ir toliau nevykdydami savo įsipareigojimų pagal... 21. Kasatorė nurodo, kad, 2004 m. gruodžio 3 d. pakartotinai kreipusis su... 22. Kasatorė pažymi, kad sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t.... 23. Kasatorė teigia turėjusi teisę reikalauti iš V. A. ir Z. A. skolos,... 24. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką turtiniai... 25. Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 26. Dėl BK 182 straipsnio ir BPK normų taikymo... 27. Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau... 28. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti... 29. Todėl teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su... 30. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal... 31. Kai nukentėjusysis apgaule įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip... 32. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš apgaulės... 33. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu gali pasireikšti ir tuo, kad šalims žodžiu... 34. Nagrinėjamoje byloje kasatorė A. J. K. pirmosios instancijos teismo... 35. Pripažindamas A. J. K. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1... 36. Iš esmės liko neįvertinta, ar nuteistosios A. J. K. veiksmai gaunat iš... 37. Teismas nenagrinėjo ir klausimo dėl to, ar A. J. K. savo veiksmais... 38. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apie nuteistosios A. J.... 39. Apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. J. K.... 40. Antai apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl to, kad nuteistoji A.... 41. Pažymėtina, kad vien tai, jog kreditorius, sudarydamas sutartis su skolininku... 42. Šiuo atveju nebuvo įvertinta ir tai, kad tuo metu, kai nuteistoji A. J. K.... 43. Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti ir tai, kad apeliacinės instancijos... 44. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 45. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos... 46. Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...