Byla 1A-584-493/2018
Dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Svetlanos Jurgaitienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Donatui Puzinui, nuteistojo A. A. (A. A.) gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

3A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 10 MGL dydžio, tai yra 376,60 eurų, dydžio bauda.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta viešųjų darbų bausme ir A. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 10 MGL dydžio (376,60 eurų) bauda ir 4 mėnesių viešieji darbai, įpareigojant A. A. neatlygintinai išdirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Į bausmės laiką įskaityta viešųjų darbų bausmės dalis, atliktą pagal 2017 m. kovo 27 d. teismo baudžiamąjį įsakymą.

5A. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

6A. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi kaltinamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8

  1. A. A. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2015 m. balandžio 9 d. 17.35 val. namuose ( - ), neturėdamas teisėto pagrindo, laikė 5 (penkis) Gruzijos Respublikos piliečiams išduotus pasus – S. T. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), L. A. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), Z. S. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), K. S. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), N. D. vardu išduotą pasą Nr. ( - ) ir bei nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2015 m. gegužės 7 d. 15.40 val. automobilyje „Kia Sorento“, valst. Nr. ( - ) neturėdamas teisėto pagrindo, laikė 4 (keturis) Gruzijos Respublikos piliečiams išduotus pasus – G. K. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), G. G. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), D. O. vardu išduotą pasą Nr. ( - ), N. C. vardu išduotą pasą Nr. ( - ).
  2. Be to, A. A. buvo kaltinamas:
    1. tuo, kad jis nuosavybės teise turėjo didesnės negu 500 MGL (18 830 Eur) vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 10 d. turėjo nedeklaruotų, dokumentais nepatvirtintų, per pinigų ir mokėjimo perlaidų paslaugas „Western Union“ ir „MoneyGram“ gautų 46 526,73 Eur piniginių lėšų, kurios buvo pervestos ne mažiau kaip iš 51 (penkiasdešimt vieno) asmens, nuo kurių A. A. nesumokėjo 4 679,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Tokiais veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje.
    2. tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“; pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ su pakeitimais 2007 m. liepos 10 d. (įsakymas Nr. VA-53) tvarkos reikalavimus; pažeisdamas 2008 m. liepos 25 d. VMI įsakymu Nr. VA-38, 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą nustatytos tvarkos reikalavimus, tyčia neinformavęs mokesčio administratoriaus ir minėtu laikotarpiu neįregistravęs mokesčių mokėtojų registre individualios komercinės veiklos ir jai neįgijęs leidimo, tačiau siekdamas gauti pajamų ir išvengti mokėti privalomų mokesčių į valstybės biudžetą, neteisėtu būdu versliškai ėmėsi komercinės veiklos, kurios metu tarpininkavo Gruzijos Respublikos piliečiams įsigyjant automobilius, ir tokiu būdu turėdamas tikslą gauti pajamas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose pirko automobilius, taip padėdamas ne mažiau kaip 20 (dvidešimčiai) asmenų įsigyti automobilius, taip pat turėdamas tikslą tarpininkauti Gruzijos Respublikos piliečiams padedant įregistruoti įmones ir tokiu būdu gauti pajamas, padėjo Gruzijos Respublikos piliečių vardu įregistruoti ne mažiau kaip 13 (trylika) įmonių, tokiu būdu neteisėtai vykdydamas minėtas veiklas gavo ne mažiau kaip 46 526,73 Eur pajamų, nuo kurių nesumokėjo 4 679,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Tokiais veiksmais jis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje.
  3. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras Tomas Buškevičius skundžia Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendį ir prašo: Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje, pakeisti, į kaltinimą įrašant žodžius „ir juridinio asmens – IĮ ( - ), įm. k. ( - ), antspaudą“; Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje A. A. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti už veiką, numatytą LR BK 1891 straipsnio 1 dalyje – 50 MGL baudą; už veiką, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje – 40 MGL baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmės subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 50 MGL dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtą bausme subendrinti su pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą 55 MGL (2 071,3 Eur) baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2018 m. kovo 27 d. Alytaus apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta viešųjų darbų bausme ir A. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 55 MGL (2 071,3 Eur) baudą ir 4 mėnesių viešuosius darbus, įpareigojant A. A. neatlygintinai išdirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui; į bausmės laiką įskaityti viešųjų darbų bausmės dalį, atliktą pagal 2017 m. kovo 27 d. teismo baudžiamąjį įsakymą; vadovaujantis BK 723 straipsniu konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą – 26 154,39 Eur.
    1. Skunde prokuroras nurodo, kad kaltinamajam A. A. veika pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto IĮ „( - )“, įm. k. ( - ), antspaudo laikymo inkriminuota pagrįstai, nes straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Čia antspaudo, spaudo, dokumento ar griežtos atskaitomybės blanko laikymu pripažintinas šių nusikalstamos veikos dalykų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos. Priešingai nei nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas – byloje nėra duomenų, kad minėtas antspaudas buvo laikomas teisėtai, todėl nepagrįstai iš kaltinimo šią aplinkybę pašalino.
    2. Prokuroro manymu, teismas neteisingai vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, todėl A. A. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį išteisino. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką objektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, požymis „kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai“ gali būti atvejai, kai asmuo imasi individualios veiklos jos neįregistravęs, faktiškai nuslėpdamas ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus. Nagrinėjamoje byloje veikos nusikalstamumas buvo siejamas su mokesčių įstatymuose nustatytu reguliavimu, būtent, vertimusi individualia veikla, apie ją nepranešus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d. kaltinamasis A. A. nebuvo informavęs mokesčio administratoriaus ir minėtu laikotarpiu nebuvo įregistravęs mokesčių mokėtojų registre individualios komercinės veiklos ir jai nebuvo įgijęs leidimo.
    3. Kaltinamasis A. A. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad „maždaug nuo 2007 m. jis, kaip įgaliotas asmuo, tarpininkauja Gruzijos piliečiams įsigyjant automobilius, taip pat siunčia pakvietimus ir padeda gauti vizas, o atvykusiems – įsteigti firmas. Už savo paslaugas jis gauna piniginį atlygį – po 100 Eur už kiekvieną įsigytą automobilį, o už pagalbą gauti vizą, steigiant ir įregistruojant įmones, tvarkant kitus reikalus – po 200-300 Lt“ (4 t., b. 1. 65-66). Kaltinamojo A. A. parodymus apie įmonių įsteigimus Gruzijos piliečių vardu patvirtina ir liudytojų R. U., R. S. bei Ž. R. parodymai. Iš byloje esančios Alytaus AVPK KTS 2017 m. liepos 7 d. specialisto išvados Nr. 52-93-IS1-119 matyti, kad A. A. gavo pajamas (įplaukas) per grynųjų pinigų perlaidų sistemas „MoneyGram“ ir „Western Union“ – 46 526,73 eurus. T. y. 2014 metais –144 315,16 Lt (41 769,56 Eur), 2015 metais – 3 230,17 Eur ir 2016 metais – 1 500 Eur. Duomenų apie tai, kad jam šios lėšos buvo „dovanojamos“, kaip teisminio nagrinėjimo metu nurodė kaltinamasis, byloje nėra. Šie duomenys pirmosios instancijos teismo turėjo būti pripažinti įrodymais, patvirtinančiais A. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių buvimą.
    4. Pasak prokuroro, teismas nepagrįstai A. A. išteisino ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnio 1 dalyje. Iš byloje esančios Alytaus AVPK KTS 2017 m. liepos 7 d. specialisto išvados Nr. 52-93-IS1-119 matyti, kad A. A. gavo pajamas (įplaukas) per grynųjų pinigų perlaidų sistemas „MoneyGram“ ir „Western Union“ – 46 526,73 eurus. T. y. 2014 metais –144 315,16 Lt (41 769,56 Eur), 2015 metais – 3 230,17 Eur ir 2016 metais – 1 500 Eur. Tuo tarpu grynųjų pinigų pervedimai (išlaidos) minėtu laikotarpiu per „MoneyGram“ ir „Western Union“ sudarė 11 362,34 Eur (2014 m. – 11 138,84 Eur, 2015 m. – 223,50 Eur). Įvertinus specialisto išvadoje kaltinamojo A. A. pajamas ir išlaidas darytina išvada, kad jo pajamos, atėmus išlaidas, sudarė 35 164,39 Eur. Netgi vertinant aplinkybę, kad kaltinamasis iš šeimos narių gavo 9 010 Eur dydžio sumą, likusi 26 154,39 Eur suma yra gauta iš pavienių atskirų 51 asmens ir šios lėšos, kaip nurodyta aukščiau, yra gautos už tarpininkavimą Gruzijos piliečiams įsigyjant automobilius, taip pat pagalbą gaunant vizas bei įmonių įsteigimą. Surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad A. A. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 10 d. nuosavybės teise turėjo nedeklaruotų, dokumentais nepatvirtintų, per pinigų ir mokėjimo perlaidų paslaugas „Western Union“ ir „MoneyGram“ gautų didesnės negu 500 MGL – 26 154,39 Eur piniginių lėšų, kurios buvo pervestos ne mažiau kaip iš 51 asmens, turėdamas ir galėdamas žinoti, kad šios piniginės lėšos nebuvo įgytos teisėtomis pajamomis. Kaltinamojo A. A. parodymai, kad šias lėšas pervesdavo pažįstami žmonės jam pragyvenimui Lietuvoje yra nepagrįstas jokiais duomenimis, jie negali konkuruoti su aptartais inkriminuotų nusikaltimų sudėties bei kaltinamojo kaltės įrodymais, todėl jo nurodoma versija laikytina tik siekiu išvengti atsakomybės.
  4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nuteistojo gynėjas advokatas apeliacinį skundą prašė atmesti.
  5. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinis skundas atmestinas.
  6. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
  7. Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
  8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina A. A. kaltės dėl BK 1891 straipsnio 1 dalyje ir BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo.
Dėl neteisėto IĮ „( - )“ antspaudo laikymo
  1. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. A. kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad kaltinamasis neturėdamas teisėto pagrindo laikė juridinių asmenų antspaudus, tarp jų – IĮ „( - )“. Nors BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, tarp kita ko, ir už neteisėtą juridiniam asmeniui priklausančio antspaudo laikymą, ši aplinkybė negali būti vertinama formaliai, kitaip tariant, turi būti nustatyta, kad asmuo neturėjo teisėto pagrindo laikyti juridiniam asmeniui priklausančio antspaudo, tai suprato ir norėjo taip veikti. A. A. apklausiamas paaiškino, kad IĮ „( - )“ antspaudą gavo iš Gruzijos piliečio L. Z., kuris paprašė palaikyti įmonės antspaudą, kadangi įsteigęs įmonę išvyko. Antspaudą A. A. laikė namuose ir niekur jo nenaudojo. Byloje nesurinkta duomenų, kurie paneigtų šį A. A. paaiškinimą – nėra nustatyta, ar įmonė apskritai yra veikianti, neapklaustas A. A. nurodytas asmuo, galimai patikėjęs jam saugoti įmonės antspaudą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. A. turėtų būti pripažintas kaltu ir dėl IĮ „( - )“ antspaudo laikymo neturint teisėto pagrindo.
Dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
  1. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalingas, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką, tačiau priklausomai nuo to, kokia veiklos rūšimi verčiamasi, šiuo nusikaltimu gali būti kėsinamasi ir į kitus objektus. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardintų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos liečiamumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis suprantamas kaip kriterijus, rodantis didesnį šios veikos pavojingumą nei analogiško administracinio nusižengimo (ANK 127 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas formaliai ar vadovaujantis vien padarytų pažeidimų skaičiumi ir pan.
  2. Nors įstatyme versliškumo samprata nėra aiškiai apibrėžta, tačiau kasacinės instancijos teismo nutartyse, aiškinant versliškumo požymio turinį, nurodyta, kad jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-303-507/2016 ir kt.). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ūkinės, profesinės ar kitokios veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai (pvz., su tiekėjais), aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-262-697/2016 ir kt.).
  3. Nagrinėjamoje byloje A. A. buvo kaltinamas neteisėtu būdu versliškai ėmęsis komercinės veiklos, kurios pobūdis – tarpininkavimas Gruzijos piliečiams įsigyjant automobilius bei padedant registruoti įmones, bei iš šios veiklos gavęs ne mažiau kaip 46 526,73 Eur pajamų, nuo kurių nesumokėjo 4 679,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Apeliaciniame skunde prokuroras, nors neprašė pakeisti kaltinimo, tačiau nurodė manantis, kad jau 26 154,39 Eur suma (gauta iš bendros sumos atėmus išlaidas ir iš šeimos narių gautas pajamas) turėtų būti laikoma gauta iš neteisėto vertimosi komercine veikla. Toks valstybinio kaltintojo nenuoseklumas patvirtina, kad ir pats valstybinis kaltintojas abejoja kaltinimo pagrįstumu.
  4. A. A. apklausiamas patvirtino, kad padėdavo Gruzijos piliečiams įsigyti automobilius, steigti įmones bei gauti vizas, už tai gaudavo atlygį, kurį laikė kompensacija už patirtas išlaidas. Tai, kad kaltinamasis teikė tarpininkavimo paslaugas Gruzijos piliečiams, patvirtina ir liudytojo R. U. parodymai pirmosios instancijos teismo posėdyje bei įrodymams patikrinti pirmosios instancijos teisme perskaityti liudytojų R. S. ir Ž. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.
  5. 2016 m. kovo 17 d. specialisto išvadoje Nr. 140-IS1-1555 nustatyta, kad A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos už tarpininkavimą gavo ne mažiau kaip 767,49 Eur pajamų, kurios traktuojamos kaip pajamos iš individualios veiklos. 2017 m. liepos 7 d. specialisto išvadoje Nr. 52-93-IS1-119 nurodyta, kad A. A. pajamos, 2014-2016 metais gautos per grynųjų pinigų perlaidų sistemas, iš viso 46 526,73 Eur, laikytinos dovanojimo būdu gautomis lėšomis, nuo kurių jis turėjo sumokėti 4 679,97 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių A. A. per grynųjų pinigų perlaidų sistemas gautų pajamų ryšį su neteisėtai vykdoma tarpininkavimo veikla. Vien ta aplinkybė, kad pavieniai asmenys pervedinėjo A. A. pinigines lėšas, nėra pakankama konstatuoti, kad visos šios lėšos (ar dalis jų) gautos iš neteisėtos komercinės veiklos. Byloje esančiais duomenimis nepaneigta 2016 m. kovo 17 d. specialisto išvada Nr. 140-IS1-1555, kad A. A. laikotarpiu nuo 2009 m. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos už tarpininkavimą gavo ne mažiau kaip 767,49 Eur pajamų, kurios laikytinos individualios veiklos pajamomis, tačiau kokias tikslias pajamas kaltinamasis gavo teikdamas tarpininkavimo paslaugas Gruzijos piliečiams, nenustatyta, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad tarpininkavimo veikla A. A. vertėsi versliškai, kas yra vienas iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.
Dėl BK 1891 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
  1. Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 1891 straipsnyje, dalykas yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
  2. Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis, atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien tik per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014). Pabrėžtina ir tai, kad, remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
  3. Šiuo atveju, kaip galima suprasti iš A. A. pateiktų kaltinimų visumos, jis buvo kaltinamas neteisėtai praturtėjęs versdamasis neteisėta komercine veikla – teikdamas tarpininkavimo paslaugas Gruzijos piliečiams. Tai visų pirma prieštarauja neteisėto praturtėjimo nusikaltimo esmei – pati turto kilmė turi būti neteisėta, o pajamos, neapskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, nelaikomos neteisėtu turtu. Veikla, vertimusi kuria buvo kaltinamas A. A., yra neteisėta tik tiek, kiek ji tinkamai neįregistruota ir iš jos gautos pajamos neapskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, taigi jau vien tai paneigia kaltinimo dėl netesėto praturtėjimo, pareikšto A. A. pagrįstumą.
  4. Kaltinamasis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu gana detaliai nurodė jam pervestų pinigų kilmę, dalis šių lėšų iš tiesų buvo pervestos jo giminaičių. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad A. A. pervestos piniginės lėšos buvo gautos iš neteisėtos veiklos ir jis apie tai žinojo.
  5. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai atmestini ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių A. A. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 1891 straipsnio 1 dalyje ir 202 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Buškevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai