Byla 2K-262-697/2016
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo juridinis asmuo VšĮ „T“ nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuoti 11 153 Eur

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato Simono Janušaičio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo juridinis asmuo VšĮ „T“ nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 400 MGL (15 064 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuoti 11 153 Eur.

2Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ atstovo advokato Rimanto Aliukonio apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

41. Juridinis asmuo VšĮ „T“ nuteistas už tai, kad versliškai vertėsi ūkine, komercine veikla, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga, t. y. VšĮ „T“ direktorius J. R., kuris įstaigai vadovauti pradėjo nuo 2012 m. vasario 7 d., turėdamas teisę atstovauti šiam juridiniam asmeniui, priimti sprendimus jo vardu ir kontroliuoti jo veiklą, veikdamas juridinio asmens VšĮ „T“ naudai ir interesais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ,,Lietuvos Respublikoje radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir retransliavimo veikla yra licencijuojama, išskyrus radijo programų transliavimą ir retransliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra radijo ir (ar) televizijos programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat fizinių asmenų nekomerciniais tikslais šiais tinklais atliekamą transliavimą. Asmenys, norintys verstis radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę naudoti savo elektroninių ryšių tinklus radijo ir (ar) televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija. Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisykles Komisijos teikimu tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija visuomenės informavimo srityje“, neturėdamas privalomos retransliavimo licencijos, 2012 m. balandžio–2013 m. sausio mėn. laikotarpiu, t. y. užfiksuotais ne mažiau kaip šešiais atvejais – 2012 m. balandžio 27 d., gegužės 3 ir 7 d., lapkričio 29 d., gruodžio 4 d., 2013 m. sausio 18 d. – retransliavo kabeliniu (laidiniu) radiju ,,LRT radijas“ programą, tokiu būdu versliškai vertėsi ūkine, komercine veikla, neturėdamas licencijos veiklai, kuriai ji reikalinga. Šiais veiksmais juridinis asmuo VšĮ „T“ padarė nusikaltimą, numatytą BK 20 straipsnio 2 dalyje, 202 straipsnio 1 dalyje.

52. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjas advokatas S. Janušaitis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį ir baudžiamąją bylą VšĮ „T“ nutraukti, nesant nusikalstamos veikos požymių.

62.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepagrįstai nuteistojo juridinio asmens veikoje nustatė šios nusikalstamos veikos sudėties požymius – pareigą turėti licenciją, versliškumą, tiesioginę tyčią, tinkamai neatribojo baudžiamosios ir administracinės atsakomybės, be to, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 208 straipsnio, 286 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, nes neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į įrodymus, šalinančius juridinio asmens kaltę, byloje nustatytų prieštaravimų ir abejonių nevertino kaltinamojo naudai, esant pagrindui ir vienas kitam prieštaraujantiems duomenims, nepaskyrė ekspertizės siekiant išsiaiškinti, ar VšĮ „T“ veikla techniškai atitinka retransliavimą kaip jį apibrėžia teisės aktai pagal perduodamo signalo pobūdį, kokią signalo perdavimo veiklą vykdė VšĮ „T“ ir ar ji yra licencijuojama.

72.2. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog VšĮ „T“ vykdė retransliavimo veiklą, kuriai reikalinga licencija. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikoje radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir retransliavimo veikla licencijuojama, išskyrus radijo programų transliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra radijo ir (ar) televizijos programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat fizinių asmenų nekomerciniais tikslais šiais tinklais atliekamą transliavimą. Šio įstatymo 2 straipsnio 56 dalyje buvo nustatyta, kad retransliavimas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais. To paties straipsnio 58 dalyje nustatyta, kad retransliuotojas – tai asmuo, kuris retransliuoja visuomenei nepakeistas transliuojamas radijo ir (ar) televizijos programas arba atskiras programas; 59 dalyje – siuntimas – su radijo ir (ar) televizijos programų transliavimu ir (ar) retransliavimu susijusi elektroninių ryšių veiklos sritis, apimanti radijo ir (ar) televizijos programos elektroninių signalų perdavimą elektroninių ryšių tinklais į galinius įrenginius. Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad elektroniniai ryšiai – tai signalų perdavimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 54 dalį siuntėjas yra ūkio subjektas, išskyrus transliuotojus ir (arba) retransliuotojus, turinčius Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas licencijas, suteikiančias teisę steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, elektroninių ryšių tinklu perduodantis radijo ir (arba) televizijos programų signalus visuomenei ir turintis teisę naudoti šiam perdavimui būtinus radijo dažnius (kanalus), skirtus radijo ir (arba) televizijos programoms transliuoti (retransliuoti). Taip pat šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad elektroninių ryšių paslauga – paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausia sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais.

82.3. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, kasatorius daro išvadą, kad retransliavimu galima laikyti tik tokią veiklą, kai subjektas gauna radijo programos signalą į savo imtuvą; atkuria gautą signalą; perduoda atkurtus signalus į atskirus siųstuvus; siųstuvais programos signalai yra perduodami abonentams (vartotojams). Tai, kad VšĮ „T“ retransliavimo veiklos nevykdė, patvirtino byloje surinkti įrodymai. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2012 m. sausio 13 d. rašte išaiškinta, kad VšĮ „T“ veikla apima elektromagnetinių signalų perdavimą elektroninių ryšių tinklais ir ši veikla nėra licencijuojama. Šios tarnybos 2012 m. kovo 1 d. rašte nurodyta, kad retransliuotojas teikia susietas turinio ir šio turinio perdavimo elektromagnetiniais signalais elektroninių ryšių tinklais į galinius įrenginius paslaugas. Taip pat byloje buvo pateiktas 2012 m. vasario 1 d. Lietuvos kabelinės televizijos asociacijos raštas, kuriame nurodoma, kad signalo siuntimas yra elektroninių ryšių veikla, o retransliavimas yra turinio perdavimo veikla. Priimdami sprendimus, šiais įrodymais teismai nesivadovavo, nors jie kartu su liudytojų parodymais pagrindžia, kad VšĮ „T“ iš esmės atliko gaunamo radijo signalo pakeitimo į grasinį signalą ir tolesnio siuntimo funkciją (garso dažnio siuntimo), o pirminiai tokio signalo priėmėjai buvo abonentai (vartotojai). Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad kasatorius neturėjo galimybės gaunamo signalo turinio kontroliuoti, paklausyti, kitaip koreguoti, pavyzdžiui, jį siųsti kitu laiku nei jis ateidavo iš LRT radijo ir pan. Tokį signalą abonentai gaudavo garso dažniu, t. y. kasatorius iš esmės tik sustiprindavo garso dažnio siuntimą į vartotojų abonentinius garsiakalbius, kuriais signalai verčiami į garso bangas. Šiame etape būtent ir įvyksta pirminis radijo programos priėmimas, o norint vykdyti programos retransliavimą, kaip tai numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje, reikėtų priimtos radijo programos garsinį signalą vėl keisti į elektromagnetinį radijo signalą ir jį toliau siųsti elektroninių ryšių tinklais. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris pagrįstų tokią nuteisto juridinio asmens vykdytą retransliavimo veiklą. Priimdami sprendimus abiejų instancijų teismai iš esmės vadovavosi tik Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, iniciavusios šios baudžiamosios bylos pradėjimą, patikrinimo aktais, raštais ir apžiūros protokolais, taip pat jos darbuotojų paaiškinimais. Dėl šios priežasties liudytojų A. K. ir V. P. parodymai turėjo būti vertinami kaip nepatikimi, nes jie subjektyvaus pobūdžio. Specialistas R. S. negalėjo aiškiai pasakyti, kokio pobūdžio signalus perduodavo VšĮ „T“, patvirtindamas, kad šio juridinio asmens naudojami „kanalai“ sukurti perduoti programų garsą.

92.4. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius teigia, kad byloje buvo nepagrįstai nustatyta, jog VšĮ „T“ vykdė retransliavimo veiklą perduodamas LRT radijo elektromagnetinius signalus, o ne garso stiprinimo bei perdavimo paslaugas, kurių teikimą reglamentuoja Elektroninių ryšių įstatymas ir kt. teisės aktai, o ne Visuomenės informavimo įstatymas. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Kultūros ministro 2011 m. balandžio 13 d. įsakyme Nr. ĮV-281 „Dėl transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ nėra imperatyviai nurodyta, kad licencijos turi būti išduodamos už radijo programų retransliavimo veiklą, kitu atveju licencijos išduodamos dėl konkretaus dažnio (11 punktas). Nagrinėjamu atveju juridinis asmuo nenaudojo konkretaus radijo dažnio perduodamas LRT radijo programos garso signalą pirminiams vartotojams, todėl licencija jam nebuvo reikalinga ir pagal minėtą teisės aktą, numatantį licencijų išdavimo tvarką. Dėl išdėstytų motyvų, kasatoriaus nuomone, byloje nebuvo objektyviai įrodyta, kad VšĮ „T“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas ir vertėsi licencijuojama veikla neturėdama licencijos.

102.5. Teismai taip pat nepagrįstai juridinio asmens veikloje nustatė versliškumą. VšĮ „T“ yra viešoji įstaiga, t. y. pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką siekiant nustatyti veiklos versliškumą nepakanka konstatuoti jos sistemingumo, dar būtina nustatyti, kad tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar papildomas pajamų šaltinis. VšĮ „T“ nesiekė pelnytis iš neteisėto transliavimo ir retransliavimo, pelno iš LRT radijas programos garso perdavimo negavo ir negalėjo gauti, tai nebuvo ir negalėjo būti nei pagrindinis, nei papildomas pelno šaltinis, o visos pajamos buvo skiriamos juridinio asmens laidinių radiofikacijos tinklų, kurių pagrindinė paskirtis civilinės saugos signalo perdavimas ekstremalių situacijų atvejais ir tinklo funkcionalumo užtikrinimas pastovios parengties būsenai, išlaikymui, t. y. iš esmės viešojo intereso užtikrinimui. Byloje atlikus ūkinės – finansinės veiklos ekspertizę ir apklausus ekspertes, nustatyta kad nagrinėjamu laikotarpiu juridinis asmuo gavo 38 000 Lt pajamų, tačiau tai nėra pelnas, nes juridinis asmuo pajamas skyrė civilinės saugos signalų perdavimo užtikrinimo aptarnavimui. Iš VšĮ „T“ įstatų matyti, kad civilinės saugos signalų perdavimo užtikrinimas (įrangos sumontavimo, priežiūros ir pan.) yra pagrindinė juridinio asmens veikla, o ne kaltinime nurodyta. Tą patvirtina ir sutartys su trečiaisiais asmenimis. Be to, juridinio asmens tinklų infrastruktūra nebuvo parengta ir palaikoma kaltinime nurodytai veiklai vykdyti, o daugiausia buvo naudojama vykdant įvairias kitas įstatuose numatytas veiklas. Byloje taip pat nustatyta, kad juridinis asmuo anksčiau turėjo visas reikiamas licencijas, t. y. kaltinime nurodytą veiklą anksčiau vykdė teisėtai, tačiau prasidėjus ginčams dėl radijo signalo perdavimo pobūdžio reglamentavimo, kai atsakingos institucijos negalėjo vienareikšmiškai susitarti, ar toks signalo perdavimas yra retransliavimo veikla (byloje yra susirašinėjimo tarp šių institucijų dokumentai), juridinį asmenį pradėjo kaltinti neteisėtos veikos vykdymu.

112.6. Vienas iš BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių yra tiesioginė tyčia, t. y. turi būti nustatyta, kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai verčiasi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, ir norėjo ja verstis (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas tiesioginės tyčios buvimą grindė tuo, kad juridinis asmuo po administracinės nuobaudos skyrimo vykdė savo neteisėtą veiklą. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė negali patvirtinti tiesioginės tyčios turinio, t. y. kad juridinis asmuo suvokė baudžiamosios veikos pavojingumą, numatė padarinius ir jų norėjo. VšĮ „T“ veiklą vykdė dėl to, kad turėjo įsipareigojimų tretiesiems asmenims – užtikrinti civilinę saugą, taip pat nesant teisiniam aiškumui dėl kitos jo vykdomos veiklos licencijavimo. Vadovaujantis protingumo principu ir atsižvelgiant į tai, kad juridinis asmuo negavo pelno iš veiklos, akivaizdu, kad jis nebūtų vykdęs tokios veiklos, jeigu suvoktų, kad ši yra neteisėta. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinime nuodytą veiklą juridinis asmuo visą laiką – tiek Lietuvos radijo ir televizijos komisijai tokią veiklą laikant teisėta, tiek baudžiamojo proceso metu – vertino kaip tą, kuriai licencija nereikalinga, savo veiklos ir pajamų neslėpė, veiklą vykdė skaidriai ir teisėtai, nedarė jokių kitų pažeidimų. Šios aplinkybės ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistas juridinis asmuo nesuvokė, jog verčiasi neteisėta veikla, ir nenorėjo ja verstis, todėl jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios.

122.7. Teismai taip pat netinkamai išsprendė baudžiamosios, numatytos BK 202 straipsnyje, ir administracinės atsakomybės, numatytos ATPK 173 straipsnyje, už neteisėtą vertimąsi ūkine komercine veikla atribojimo klausimą. Kasacinėje jurisprudencijos išaiškinta, kad už verslo tvarkos pažeidimus pirmiausia atsiranda administracinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais, numatytais BK 202 straipsnyje, t. y. veiklos versliškumu ir stambiu mastu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-574/2011). Teismai baudžiamosios atsakomybės taikymą grindė vienu iš požymių – versliškumu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012). Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrindė didesnio nuteisto juridinio asmens veikos pavojingumo, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis už tą pačią veiką buvo baustas administracine tvarka. Taigi vienas teismas taikė administracinę, o kitas – baudžiamąją atsakomybę už tą pačią asmens veiką esant vienodam pavojingumui. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad juridinis asmuo rengėsi vykdyti neteisėtą komercinę veiklą, todėl nustatytas vien tik veiklos pastovumas negali pagrįsti jos versliškumo baudžiamosios atsakomybės prasme. Teismai neįvertino ir to, kad vykdydamas veiklą juridinis asmuo nepadarė žalos asmenims ir (ar) valstybei, todėl tie patys tikslai gali būti pasiekti taikant administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę, ypač įvertinus tai, kad juridinis asmuo galimą neteisėtą veiklą vykdė dėl teisinio reglamentavimo aiškumo stokos. Esant šioms aplinkybėms, teismai nepagrįstai atsisakė taikyti juridiniam asmeniui administracinę atsakomybę ir taikė baudžiamąją.

132.8. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias įstatymo nuostatas ir nepagrįstai nustatė, jog VšĮ „T“ padarė BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nes šio juridinio asmens veikloje nebuvo nustatyta šios veikos sudėtis – ūkinės veiklos vykdymo neturint licencijos, versliškumo ir tiesioginės tyčios požymių.

143. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato S. Janušaičio kasacinį skundą.

153.1. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, tinkamai įvertino įrodymus. Įrodymai gauti įstatymų nustatyta tvarka, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismai patikrino kiekvieno įrodymo leistinumą, liečiamumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, teisingai vertino visus byloje esančius įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Juridinio asmens kaltė įrodyta įrodymų visuma: juridinio asmens atstovų, liudytojų parodymais, ekspertų ir specialisto paaiškinimais bei rašytine bylos medžiaga. Kasaciniame skunde nėra nurodyta, kokie papildomi duomenys galėtų turėti reikšmės sprendžiant juridinio asmens kaltumo klausimą, todėl teiginiai dėl ekspertizės paskyrimo atmestini kaip deklaratyvūs. Skundo argumentai, susiję su faktinių aplinkybių vertinimu, buvo žinomi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismams, jie išnagrinėti ir įvertinti pateikiant atitinkamas išvadas. Tai, kad teismų išvados dėl įrodymų vertinimo neatitiko gynybos lūkesčių, nedaro šių išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis. Teismai nustatė visus būtinus BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Šis teismas iš esmės atsakė į visus apeliaciniame skunde iškeltus klausimus, todėl BPK 320 straipsnio pažeidimo nepadarė.

163.2. Teismai sprendimuose visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog norint retransliuoti ir transliuoti nuosprendyje nurodytas radijo programas VšĮ „T“ buvo būtina gauti licenciją. Tai pagrįsta Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Be kita ko, nors visuomenės informavimo įstatyme nėra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas licencijos reikalavimas signalo siuntėjui (2 straipsnio 51 dalis), tačiau Elektroninių ryšių įstatymas tokį reikalavimą numato (3 straipsnio 54 punktas). Taigi tiek retransliuotojui, tiek signalo siuntėjui įstatymai numato reikalavimą turėti licenciją.

173.3. Kasacinio skundo argumentai, kad VšĮ „T“ veikė ne versliškai, nes iš savo veiklos negavo pelno, kad už tokią veiklą negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes tai buvo ne pagrindinė bendrovės veikla, atmestini kaip deklaratyvūs. Byloje nustatyta, kad po administracinės nuobaudos paskyrimo (Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarimas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis) VšĮ „T“ nenutraukė savo neteisėtos veiklos, o tai rodo veikos sistemiškumą, pastovumą, norą pelnytis iš neteisėto transliavimo ir retransliavimo, įstatymų nepaisymą ir tyčinį veikos pobūdį.

184. Nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato S. Janušaičio kasacinis skundas atmestinas.

19Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį

205. Kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais netinkamas BK 202 straipsnio 1 dalies taikymas ginčijamas dėl, kasatoriaus nuomone, neteisingo šios nusikalstamos veikos sudėties požymių – ūkinės, komercinės veikos neteisėtumo, versliškumo ir tiesioginės tyčios – aiškinimo bei taikymo, netinkamo baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo, visa tai, be kita ko, siejant ir su įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių normų esminių pažeidimų padarymu, neišsamiai išnagrinėjus bylos aplinkybių ir netinkamai įvertinus įrodymus.

215.1. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą verslo tvarką. Tokia tvarka apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau, sistemiškai aiškinant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius, šiuo atveju neteisėtumas taip pat sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-48/2011, 2K-199/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014).

225.2. Už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė. Pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį atsakomybė kyla už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyta licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos. Taigi iš ATPK 173 straipsnio 1 dalies ir BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicijų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla siejama su papildomais požymiais, nustatytais BK 202 straipsnyje: 1) veiklos versliškumu arba 2) stambiu mastu. Šie požymiai alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vieno iš jų. Stambaus masto sąvoka BK nepateikta, tačiau sistemiškai aiškinant BK 202 straipsnio ir ATPK 173 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad, viršijus ATPK 173 straipsnyje nurodytą 500 MGL dydžio sumą, kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-174/2012,

232K-59/2014). Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško administracinio teisės pažeidimo (ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą ar sistemingumą. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Dėl to versliškumo sąvoka turi apimti ne tik veiklos pastovumą ir nuolatinį jos pobūdį, bet ir kitus požymius, skiriančius ją nuo paprasto vertimosi komercine ar kitokia veikla sąvokos. Tokie požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013,

242K-515/2014).

255.3. Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas veikė suvokdamas vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti, t. y. tiesioginę jo tyčią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2013).

265.4. Įvertinusi bylos medžiagą, teismų sprendimų turinį ir juose išdėstytus nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai VšĮ „T“ padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Teismų sprendimuose VšĮ „T“ vykdytos veiklos neteisėtumas, versliškumo požymis, tiesioginės tyčios turinys, t. y. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, atskleisti ir nustatyti, padarytos išvados yra argumentuotos, pagrįstos byloje ištirtais įrodymais ir jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat pasisakė dėl baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo klausimu ir nurodė motyvus, kodėl nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas proporcingas.

275.5. Kaip matyti iš teismų sprendimų, VšĮ „T“ neteisėtas vertimasis ūkine komercine veikla pasireiškė tuo, kad ši įstaiga (kaltinime nurodytu laikotarpiu ir nurodytų skaičių kartų), neturėdama Lietuvos radijo ir televizijos komisijos retransliavimo licencijos, kuri privaloma pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį, kabeliniu (laidiniu) radiju retransliavo „LRT radijas“ programą ir už tai gavo 38 511 Lt (11 153,71 Eur) pajamų.

285.5.1. Kasaciniame skunde iš esmės neginčijama tai, kad radijo programoms retransliuoti privaloma gauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos retransliavimo licenciją, tačiau laikomasi pozicijos, jog VšĮ „T“ tokios veiklos nevykdė, t. y. neretransliavo „Lietuvos radijas“ programos, o tik siuntė galutiniams vartotojams šios programos signalus, taigi, anot kasatoriaus, vertėsi veikla, kuriai nereikalinga licencija. Šie argumentai neatitinka bylos medžiagos ir šiuo atveju aktualių teisės normų turinio. Kasatoriaus teiginiai apie VšĮ „T“ veiklos pobūdį grindžiami Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis, kurios atitinkamai apibrėžia retransliavimo, retransliuotojo, siuntimo sąvokas, taip pat Elektroninių ryšių įstatyme pateiktais elektroninių ryšių ir siuntėjo apibrėžimais, tačiau, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, iš jų neišplaukia išvada, kad VšĮ „T“ elektroninių ryšių tinklais neretransliavo radijo programos „Lietuvos radijas“, o jos veikla apėmė tik radijo signalo siuntimą.

295.5.2. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) Lietuvos Respublikoje radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir retransliavimo veikla yra licencijuojama, išskyrus radijo programų transliavimą ir retransliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra radijo ir (ar) televizijos programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat fizinių asmenų nekomerciniais tikslais šiais tinklais atliekamą transliavimą; asmenys, norintys verstis radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją; transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę naudoti savo elektroninių ryšių tinklus radijo ir (ar) televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje numatyta, kad retransliavimas – tai visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslauga, kurią teikia retransliuotojas, skirta priimti transliuojamas užbaigtas radijo ir (ar) televizijos programas ar atskiras programas ir tuo pačiu metu nepakeistas perduoti visuomenei elektroninių ryšių tinklais. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 61 dalį siuntimas – tai su radijo ir (ar) televizijos programų transliavimu ir (ar) retransliavimu susijusi elektroninių ryšių veiklos sritis, apimanti radijo ir (ar) televizijos programos elektromagnetinių signalų perdavimą elektroninių ryšių tinklais į galinius įrenginius. Taigi informacijos siuntimas yra transliavimo ir retransliavimo techninio proceso sudedamoji dalis. Galutinius vartotojus radijo programa gali pasiekti tik tuo atveju, kai ji yra transliuojama arba retransliuojama, tuo tarpu VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“, kuri buvo „Lietuvos radijas“ programos rengėja, šios programos kabelinio (laidinio) radijo tinklais, priklausančiais VšĮ „T“, netransliavo (neturėjo leidimo), nebuvo davusi sutikimo ir prieštaravo tokiai VšĮ „T“ vykdomai veiklai. Lietuvos radijo ir televizijos komisija nebuvo išdavusi licencijos retransliuoti radijo programą „Lietuvos radijas“, kuri suteiktų teisę naudotis VšĮ „T“, kaip siuntėjo, paslaugomis, o VšĮ „T“, kaip siuntėjas, irgi tokios Lietuvos radijo ir televizijos komisijos licencijos nebuvo gavusi (Elektroninių ryšių įstatymo 49 straipsnio 10 dalis). Taigi pagal faktinius bylos duomenis, VšĮ „T“ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos parengtą radijo programą nepakeistą kabeliniu (laidiniu) radiju perduodavo į galinius įrenginius. Kaip radijo kabelių savininkė ir valdytoja, VšĮ „T“ vykdė techninę signalo siuntimo veiklą, tačiau kartu elektroninių ryšių tinklais perduodavo visuomenei radijo programą „Lietuvos radijas“, vadinasi, faktiškai vykdė tiek siuntimo, tiek retransliavimo veiklą, nepriklausomai nuo kasaciniame skunde akcentuojamų technologinių šio proceso savybių. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad VšĮ „T“ vykdė kaltinime nurodytą radijo programos „Lietuvos radijas“ retransliavimą, neturėdama privalomos Lietuvos radijo ir televizijos komisijos retransliavimo licencijos, todėl ūkine komercine veikla vertėsi neteisėtai.

305.6. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nurodė aplinkybių visumą, kuriomis pagrindė VšĮ „T“ vykdytos neteisėtos ūkinės komercinės veiklos versliškumą, būtent tai, kad: VšĮ „T“ gana ilgą laikotarpį – nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2013 m. sausio mėn. – vertėsi neteisėta ūkine komercine veikla; iš šios veiklos realiai gavo 38 511 Lt (11 153,71 Eur) pajamų, o 2012 m. pajamos, gautos už radijo taško abonentinį mokestį, sudarė 58,88 proc., 2013 m. sausio mėn. – 58,32 proc. visų pajamų, taigi pastoviai vykdoma neteisėta veikla buvo reikšmingas šios įstaigos pajamų šaltinis; be to, inkriminuotu laikotarpiu buvo išrašyta VšĮ „T“ sąskaitų už 483 994,71 Lt (140 174,56 Eur), o tai rodo šios įstaigos siekį gauti dar daugiau pajamų ir verslišką neteisėtos ekonominės veiklos pobūdį. Sprendžiant dėl versliškumo požymio buvimo VšĮ „T“ veikoje, atsižvelgtina ir į vykdytos veiklos rūšį (visuomenės informavimą), apimtis, sukurtą sudėtingą infrastruktūrą retransliavimo veiklai vykdyti, jos specifinį valdymą. Kasacinio skundo argumentai, kad VšĮ „T“ nesiekė pelnytis iš neteisėto radijo programos retransliavimo, pelno negavo ir žalos asmenims bei valstybei nepadarė, prieštarauja bylos medžiagai ir yra deklaratyvūs, o tai, kad VšĮ „T“ yra viešoji įstaiga, byloje nustatytų ir aptartų aplinkybių vertinimo nekeičia. Taigi darytina išvada, kad versliškumo požymis, kuris parodo didesnį veikos pavojingo laipsnį nei ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo ir kartu yra vienas iš baudžiamosios bei administracinės atsakomybės už neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla atribojimo kriterijų, VšĮ „T“ inkriminuotas teisingai.

315.7. Bylos duomenys taip pat leido teismams spręsti apie nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ tiesioginę tyčią, kurią patvirtina tai, kad „T“, vykdydama analogiško pobūdžio veiklą – retransliuodama radijo programą „Dorožnoje radijo“, buvo gavusi Lietuvos radijo ir televizijos komisijos licenciją šiai radijo programai retransliuoti, taigi žinojo galiojančių teisės aktų reikalavimus, keliamus verčiantis radijo ir (ar) televizijos programų transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla; VšĮ „T“ neturėjo VšĮ „Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos“, kuri buvo programos „Lietuvos radijas“ rengėja, leidimo ar sutikimo retransliuoti šią programą; VšĮ Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ir VšĮ „T“ 2001 m. spalio 29 d. sutartis Nr. 017 dėl Lietuvos radijo pirmosios programos siuntimo laidinio radijo pirmuoju kanalu Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo iki 2004 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. Lietuvos radijo ir televizijos komisija panaikino visas VšĮ „T“ turėtas transliavimo licencijas; po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarimo, kuriuo VšĮ „T“ tuometiniam generaliniam direktoriui M. A. buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 173 straipsnio 1 dalį už neteisėtą, neturint licencijos, „Lietuvos radijas“ programos retransliavimą (nutarimas įsiteisėjo priėmus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį), priėmimo VšĮ „T“ ir toliau tęsė neteisėtą retransliavimo veiklą. Apie tyčinį veikos pobūdį taip pat leidžia spręsti tai, kad dėl savo vykdytos veiklos VšĮ „T“ nuolat gaudavo suinteresuotų institucijų raštus, susijusius su daromais pažeidimais, be to, nors su vartotojais nebuvo sudarytos sutartys dėl radijo paslaugų teikimo ir jie šiomis paslaugomis nesinaudojo, VšĮ „T“ ir toliau pelnėsi iš neteisėtai vykdomos veikos, rinkdama abonentinį mokestį už laidinį radiją, neatsižvelgdama į vartotojų skundus ir kompetentingų institucijų sprendimus. Kasaciniame skunde kasatorius kitaip nei teismai vertina bylos aplinkybes, susijusias su VšĮ „T“ kaltės turinio atskleidimu, tačiau šis klausimas priskirtinas teismo atliekamo įrodymų vertinimo procesui, todėl kitokia kasatoriaus nuomonė šiuo klausimu nereiškia baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimo ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

325.8. Tai, kad VšĮ „T“, neturėdama licencijos, retransliavo „Lietuvos radijas“ programą, nustatyta visuma duomenų, kurių šaltiniai buvo liudytojų A. K., V. P., A. P., J. R., D. I. ir kt. parodymai, eksperčių M. K. ir T. Z., specialisto R. S. paaiškinimai, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. vasario 25 d. ūkinės finansinės veiklos ekspertizės aktas, kita rašytinė bylos medžiaga – Lietuvos radijo ir televizijos komisijos raštai, patikrinimo aktai, apžiūros protokolai. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, 301 straipsnio 1 dalis), o teismų sprendimuose išdėstytos motyvuotos išvados įrodymų priimtinumo ar atmetimo aspektais. Byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad VšĮ „T“ vykdyta veikla atitiko radijo programos retransliavimą taip, kaip jį apibrėžia teisės aktai, todėl, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, būtinybės skirti šiuo klausimu ekspertizę nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-117-303/2016). Taigi pripažinti, kad dėl neteisėtos versliškai vykdytos ūkinės komercinės veiklos retransliuojant „Lietuvos radijas“ programą bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitus su įrodinėjimu baudžiamajame procese susijusius BPK reikalavimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

335.9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėję šios bylos aplinkybes ir įrodymus, pagal pripažintas įrodytas faktines bylos aplinkybes nustatė visus kasaciniame skunde ginčijamus BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytus požymius, būtinus baudžiamajai atsakomybei taikyti, todėl baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą VšĮ „T“ nutraukti nėra teisinio pagrindo.

346. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

35Nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato Simono Janušaičio kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija... 4. 1. Juridinis asmuo VšĮ „T“ nuteistas už tai, kad versliškai vertėsi... 5. 2. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjas... 6. 2.1. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1... 7. 2.2. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nustatė, jog VšĮ „T“... 8. 2.3. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, kasatorius daro išvadą, kad... 9. 2.4. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, kasatorius teigia, kad byloje... 10. 2.5. Teismai taip pat nepagrįstai juridinio asmens veikloje nustatė... 11. 2.6. Vienas iš BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos... 12. 2.7. Teismai taip pat netinkamai išsprendė baudžiamosios, numatytos BK 202... 13. 2.8. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai pažeidė įrodinėjimo... 14. 3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 15. 3.1. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, laikydamiesi BPK 20 straipsnyje... 16. 3.2. Teismai sprendimuose visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje surinkti... 17. 3.3. Kasacinio skundo argumentai, kad VšĮ „T“ veikė ne versliškai, nes... 18. 4. Nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato S. Janušaičio... 19. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį... 20. 5. Kasaciniame skunde išdėstytais teiginiais netinkamas BK 202 straipsnio 1... 21. 5.1. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas... 22. 5.2. Už neteisėtą vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine... 23. 2K-59/2014). Versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine,... 24. 2K-515/2014).... 25. 5.3. Kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti ir... 26. 5.4. Įvertinusi bylos medžiagą, teismų sprendimų turinį ir juose... 27. 5.5. Kaip matyti iš teismų sprendimų, VšĮ „T“ neteisėtas vertimasis... 28. 5.5.1. Kasaciniame skunde iš esmės neginčijama tai, kad radijo programoms... 29. 5.5.2. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį... 30. 5.6. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek... 31. 5.7. Bylos duomenys taip pat leido teismams spręsti apie nuteistojo juridinio... 32. 5.8. Tai, kad VšĮ „T“, neturėdama licencijos, retransliavo „Lietuvos... 33. 5.9. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismai,... 34. 6. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 35. Nuteistojo juridinio asmens VšĮ „T“ gynėjo advokato Simono Janušaičio...