Byla 3K-3-5/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. Č. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, E. Č. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 2–ojo notarų biuro notarė O. Ž.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

5Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu atkurtos 1995 m. gruodžio 27 d. mirusiai S. Č. nuosavybės teisės, grąžinant natūra, į 6 ha žemės sklypą Pagirių kaimo teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre 2002 m. vasario 14 d. įregistruota S. Č. nuosavybės teisė į miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties 6 ha sklypą (kadastro Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu šis sklypas padalytas į 2,3960 ha (kadastro Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543) ir 3,6040 ha (kadastro Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743) miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypus. Ieškovas pažymėjo, kad, Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. rašto Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. TA 0811-16884 ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. lapkričio 7 d. fragmento Nr. P0811-0005 duomenimis, žemės sklype (2,3960 ha, kadastro Nr. 0101/0160:6547) yra 2,08 ha miško plotas (miestų miškai), o pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. 1165, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. TA 0811-16879, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 5 d. fragmentą Nr. P0809-0030 ir 2008 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 239 žemės sklype (3,6040 ha, kadastro Nr. 0101/0160:6548) yra 3,51 ha miško plotas (miestų miškai), įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Ieškovas argumentavo, kad, nepaisant to, jog iš 2,08 ir 3,51 ha miško plotų, patenkančių į atskirus du atsakovui suformuotus sklypus, tik 0,1 ha Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ įrašytas į valstybinės reikšmės miškų plotus, o ginčo 2001 m. rugsėjo 27 d. administracinis sprendimas priimtas iki šio Vyriausybės nutarimo priėmimo, 6 ha žemės sklypas (kadastro Nr. 0101/0160:237, unikalus Nr. 0101-0160-0237), taigi ir visas į jį patekęs miškas (2,08 ha ir 3,51 ha), Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje; jis laikytinas valstybinės reikšmės mišku (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn nuosavybės teisių atkūrimo procese (Konstitucijos 47 straipsnis).

6Ieškovas prašė: pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 01-1577 atkurti S. Č. nuosavybės teises, grąžinant natūra 6 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą; pripažinti negaliojančiu Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarės išduotą 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą (reg. Nr. 2081), pagal kurį atsakovas E. Č. paveldėjo šį miško žemės sklypą; taikyti restituciją – grąžinti valstybės nuosavybėn 2,3960 ir 3,6040 ha žemės sklypus Pagirių kaime (Vilniaus miesto savivaldybė), kurie buvo suformuoti, padalijus 6 ha žemės sklypą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.95, 6.145 straipsniai).

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas rėmėsi Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalimi, kurioje įtvirtinta Lietuvos Respublikos išimtinė valstybinės reikšmės miškų nuosavybės teisės garantija. Išperkamų valstybinės reikšmės miškų plotus tvirtina Vyriausybė; nuo 1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje miesto teritorijos miškai inter alia yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių negalima įsigyti privačios nuosavybės teise (Miškų įstatymo 4 straipsnis). Miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat miestų miškai iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

9Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 01-1577 atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 6 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, o pagal Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktą bei Žemės sklypo kadastro (su nekilnojamojo turto elementais) duomenis, sklypas suformuotas miškų ūkio veiklai. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad S. Č. nuosavybės teisės atkurtos ir daiktinės teisės į jį įregistruotos po to, kai šis miškas priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Remiantis žemės sklypo performavimo dokumentais, padalijus 6 ha sklypą į du atskirus, nesikeitė pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ nustatyta, kad specialiosios miško naudojimo sąlygos konkrečiam miško sklypui nustatomos, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į mišką atkūrimo. Pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis įrašoma į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka ir keičiama pagal nustatyta tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijos planavimo dokumentus, tačiau atsakovas E. Č. tokių nepateikė. Teismas sprendė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija atkūrė S. Č. nuosavybės teises į 6 ha valstybinės reikšmės mišką, taip pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6, 13 straipsnių nuostatas. Dėl to teismas panaikino administracinį aktą ir jo pagrindu atsiradusius teisinius padarinius: pripažino negaliojančiu nuo išdavimo momento 2003 m. kovo 13 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą dėl 6 ha ploto valstybinės reikšmės miško paveldėjimo (CK 1.80 straipsnis); taikė restituciją natūra – atsakovo E. Č. nuosavybėn neatlygintinai įgytą 6 ha žemės sklypą, kuris padalytas į du atskirus sklypus, grąžino valstybės nuosavybėn; teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas E. Č. įgijo nuosavybės teises į ginčo sklypą, žinodamas, jog šis yra miškų ūkio paskirties, įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės kadastro vietovėje, todėl pagal CK 4.96 straipsnio 3 dalį valstybė (savininkė) turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir E. Č. apeliacinius skundus, 2010 m. birželio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šioje byloje priimto administracinio akto, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą, teisinio vertinimo ir įstatymų normų taikymo. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, tokios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, Atkūrimo įstatymo 6, 13, 15 straipsniai, Žemės įstatymo 6 straipsnis). Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis šiame įstatyme įtvirtintomis normomis. Ginčo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisė į žemę, priskirtą miestams po 1995 m. birželio 1 d., atkuriama šio įstatymo 4 straipsnio tvarka; 4 straipsnyje nustatyta nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Remdamasi Atkūrimo įstatymo 4 straipsniu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 23, 106 punktais, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 3 punktu, kolegija padarė išvadą, kad miesto žemei taikytinas nuosavybės teisių atkūrimo kaip kaimo vietovėje režimas saistomas šioje teritorijoje iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios rėžių sistemos, atkuriant nuosavybės teises į žemę šioje teritorijoje, būtinas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Jei tokia (miesto žemė) nepatenka į rėžių sistemą, nuosavybės teisės į žemę atkuriamos pagal atitinkamus teritorijų planavimo dokumentus. Visais atvejais, atkuriant nuosavybės teises į žemę, miškus, formuojant grąžintinus sklypus, privaloma paisyti nuostatų, draudžiančių grąžinti valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą (Atkūrimo įstatymo 12, 13 straipsniai). Valstybė už tokį turtą atlygina nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo E. Č. atstovės argumentus, kad teritorija, kurioje ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės ir grąžinta miško žemė, nėra Vilniaus miestas, kad miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba, taip pat jos pateikto VĮ Registrų centro Vilniaus filialo rašto duomenis apie tai, kad netapačios Vilniaus miesto gyvenamosios teritorijos ir Vilniaus miesto savivaldybės riba, pažymėjo, jog šis raštas nepagrįstas nei įstatymo, nei faktiniais duomenimis (planais, schemomis, kita grafine medžiaga), prieštarauja teisės aktams, be to, atstovė į bylą nepateikė įrodymų apie konkrečias miesto ribas. Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2010 m. balandžio 29 d. raštą Nr. A51-9434 (2.14.2.12-MP8), kuriame nurodoma, kad Vilniaus miesto ribos sutampa su Vilniaus miesto savivaldybės ribomis. Kolegija pažymėjo tai, kad nėra Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto, o Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“ tam tikros teritorijos priskirtos Vilniaus miestui ir nustatytos Vilniaus miesto ribos; šis norminis aktas neteko galios, priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, kurio 1 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad Pagirių gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei; įstatymo 2 straipsnyje nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos, apibūdinamos miesto ribos, kurios apima ir ginčo žemės sklypus. Šis įstatymas neteko galios, kai buvo priimtas Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų 1999 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. VIII-1493, kuriame iš esmės kalbama apie savivaldybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad šie norminiai aktai aiškintini, atsižvelgiant į jų tikslus, istorinę raidą bei įstatymų leidėjo valią. Be to, Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto duomenimis, šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Aiškinamajame rašte taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir fiziniams asmenims taikomos miestui numatytos teisinės ribos. Nagrinėjamoje byloje analizuojant istorines įstatymo, nustatančio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribas, kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti ir taip išvengti spekuliavimo gyvenamosios vietovės ir administracinio vieneto (savivaldybės) teritorijos sąvokomis. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastro Nr. 0101/0160:6547 ir Nr. 0101/0160:6548; taigi akivaizdu, kad ginčo sklypai priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei.

11Kolegija laikė nepagrįstais taip pat atsakovo E. Č. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, koks tikslus yra miško naudmenų plotas ginčo žemės sklypuose, kad iš tikrųjų juose esą yra tik dalis miško, todėl turėjo būti grąžinta ta žemės dalis, kurioje nėra miško. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, ginčo administracinio sprendimo, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. TA 0811-16884 ir Nr. TA 0811-16879 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 239 su priedais, 2008 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų Nr. P0811-0005 ir Nr. P0809-0030 duomenimis įrodyta, jog sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklype buvo miško, šis įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, dalis jo pažymėta valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. rugpjūčio mėn. ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje miškui nustatytus reikalavimus. Pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. CK 1.109 straipsnyje nustatytas reikalavimas miško plotams – jie turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Taigi kriterijai miškui apibūdinti yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Nagrinėjamos bylos duomenimis patvirtinama, kad ginčo sklypuose yra miško, sklypų pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio; byloje nėra įrodymų, sudarančių galimybę identifikuoti ir atskirti konkrečiame sklype esančią miško teritoriją.

12Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sklype, konstatavus mažesnį, nei grąžintas, miško plotą, ir panaikinus ginčo sprendimo tą dalį, kartu paliekant sprendimą galioti dėl ne miško žemės grąžinimo, išliktų neaiškumų dėl šios žemės pobūdžio; teismui nepriskirta keisti tikslinės žemės naudojimo paskirties (iš miško į žemės ūkio). Nuosavybės teisės grąžinamas saistomas viešojo intereso, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų. Šiuo atveju kolegija nelaikė, kad pagrindas, pagal kurį atsakovas E. Č. įgijo turtą, yra teisiškai reikšmingas; dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių sprendimas negali būti laikomas teisėtu, o atsakovas – teisėtai paveldėjusiu turtą. Panaikinus sprendimą, kuriuo asmenims atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisė į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymo nustatyta tvarka.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu atsakovas E. Č. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

151. Dėl 2,396 ha ir 3,604 ha žemės sklypų, esančių Pagirių kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, priskyrimo Vilniaus miesto teritorijai. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsako Nr. VI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“, taip pat 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“, 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo Nr. VIII-1493 nuostatas, todėl priėjo neteisingą išvadą, kad 2,396 ha ir 3,604 ha žemės sklypai yra Vilniaus miesto teritorijoje. Teismas nepagrįstai nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų, kad pagal pirmiau nurodytuose teisės aktuose išdėstytą reglamentavimą Vilniaus miestas yra gyvenamoji vietovė, o Vilniaus miesto savivaldybė – administracinis vienetas; šios sąvokos netapačios, jų steigimo, kaip ir teritorijų ribų, pavadinimų nustatymo ir keitimo, kriterijai yra skirtingi. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, gyvenamosios vietovės sąvokos teisinis apibūdinimas išplaukia iš 1994 m. liepos 19 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo Nr. I-558 (aktuali redakcija 2010 m. liepos 1 d.), kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad miestai priskiriami miesto, o kaimai, miesteliai ir viensėdžiai – kaimo gyvenamosioms vietovėms. Iš 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio matyti, kad Pagirių kaimas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, bet ne Vilniaus miestui. 1994 m. liepos 19 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo Nr. I-558 (aktuali redakcija 2010 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, sudaroma iš gyvenamųjų vietovių; savivaldybės teritorija gali būti skirstoma į seniūnijų aptarnaujamas teritorijas; seniūnijos aptarnaujama teritorija yra savivaldybės teritorijos dalis, kuri susideda iš gyvenamųjų vietovių ar dalies miesto teritorijos. Seniūnija turi savo aptarnaujamos teritorijos ribas ir pavadinimą; Vietos savivaldos įstatymo nustatyti savivaldybės steigimo kriterijai skiriasi nuo miesto steigimo kriterijų; miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Dėl to savivaldybė yra teritorijos administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė. Vadinasi, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ pakeistas administracinio vieneto – Vilniaus miesto savivaldybės, bet ne gyvenamosios vietovės (Vilniaus miesto) ribos, nes toks šiems klausimams išspręsti jurisdikcijos atribojimas yra įtvirtintas ir Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 651 „Dėl administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimo tvarkymo“ patvirtintose taisyklėse, iš kurių matyti, kad Vyriausybė nustato gyvenamąsias vietoves, jas panaikina, nustato ir keičia jų teritorijų ribas, suteikia ir keičia gyvenamosios vietovėms pavadinimus. Vadinasi, įstatymo galėjo būti pakeistos administracinio vieneto – Vilniaus miesto savivaldybėsribos.

162. Dėl miško statuso. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai; miestų miškai yra miestų teritorijose esantys miškai (Miškų įstatymo 2 straipsnis). Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie priskirti miestų miškams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių valstybės registro reorganizavimo ir Lietuvos Respublikos adresų registro įsteigimo“ patvirtinti Lietuvos Respublikos adresų registro nuostatai; registro objektai: Lietuvos Respublikos administraciniai vienetai; gyvenamosios vietovės (miestai, miesteliai, kaimai) (Nuostatų 3 punktas). Vadinasi, Miškų įstatymo nuostata, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, reiškia, jog turima omenyje miesto, kaip gyvenamosios vietovės, teritorijoje esantys miškai, t. y. tokie, kurie atliktų Miškų įstatymo nustatytą rekreacinę funkciją (3 straipsnis). Tokiu atveju pateisinamas ir suprantamas įstatymo tikslas, kad miesto, t. y. urbanizuotos teritorijos, miškas turi priklausyti valstybei. Šioje byloje miško žemės plotas yra Pagirių kaime, tai nėra urbanizuota teritorija ir neįmanoma įgyvendinti rekreacinių tikslų, nes sklypas ribojasi su ūkio paskirties žemės sklypais, kaime gyvena ūkyje dirbantys žmonės. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo apie pažeistą viešąjį interesą, kad miškas atlieka rekreacinę funkciją ir tai turi ypatingą reikšmę valstybei. Ieškovas ir suinteresuoti asmenys nepagrįstai plečiamai aiškino miesto miško apibūdinimą; Miškų įstatymo nenustatyta sąvokos „miesto savivaldybės miškas“, bet nurodoma „miesto miškai“. Vadinasi, Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d nutarimu Nr. 2013 negalėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui 0,1 ha ginčo teritorijos miškas. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį savininkams, kurių nacionalizuoti žemės plotai po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirti atitinkamų miestų savivaldybių teritorijoms, nuosavybės teisės atkuriamos, vadovaujantis bendruoju ribotos restitucijos principu: žemė grąžinama natūra, jeigu neteisėtai nusavinta žemė neišperkama vadovaujantis to paties įstatymo 12 straipsniu. Taigi įstatymo nustatyta galimybė grąžinti pretendentams mišką, kuris priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei; Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojama dėl nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų ir tvarkos į kaimo vietovėje esančią žemę; Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje teigiama, kad nuosavybės teisė į žemę, priskirtą miestams po 1995 m. birželio 1 d., atkuriama šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka; tai reiškia, kad pagal Atkūrimo įstatymą išskiriamos kaimo ir miesto vietovės bei teritorijos, priskirtos miesto savivaldybėms. Dėl to Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria miškas teritorijose, 1996 m. priskirtose Vilniaus miesto savivaldybei, priskirtas valstybinės reikšmės miškams, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 6 daliai; ginčo sklypai, kurie nėra ir nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje, turi būti grąžinti pretendentui natūra, t. y. taikant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, nuosavybės teises atkurti, laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimo vietovėse.

173. Dėl proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į ieškovo pateiktą Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. 1165, kurioje nurodyta, kad į žemės sklypą (kadastro Nr. 0101/0160:6547, unikalus Nr. 4400-1128-2543) patenka 2,08 ha miško plotas ir jame nėra valstybinės reikšmės miško, o į sklypą (kadastro Nr. 0101/0160:6548, unikalus Nr. 4400-1128-2743) patenka 3,51 ha miško plotas, iš kurio 0,1 ha yra valstybinės reikšmės miško plotas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad 2,3960 ir 3,6040 ha žemės sklypuose yra tik dalis valstybinės reikšmės miško, visa apimtimi panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą atkurti nuosavybės teises, taip pažeidė ne tik teisės normas, bet ir logiškumo bei protingumo kriterijus, nenurodė, kokia imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista, grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje nėra miško. Kita vertus, ginčo administracinis sprendimas buvo priimtas iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, Vilniaus apskrities viršininko administracija nedisponavo valstybinių miškų schemomis, nes Miškų kadastras įsteigtas 2003 m. Sprendimo priėmimo metu ginčo sklypas nebuvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams, be to, ir vėliau iš 6 ha teritorijos tik 0,1 ha miško patvirtintas kaip valstybinės reikšmės miškas.

18Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad jis iš esmės grindžiamas argumentais apie tai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, spręsdami, ar Pagirių kaime esanti ginčo žemė priskirtina Vilniaus miesto teritorijai, tai nulėmė nepagrįstą išvadą, jog ginčo administraciniu sprendimu negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame yra miškas, nepriskirtas miesto miškui. Ieškovas pažymi, kad 1996 m. balandžio 24 d. įstatymas Nr. I-1304 priimtas, vykdant Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. I-586 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo įgyvendinimo“; jų esmė ta, kad miestų ir rajonų administracinių teritorijų ribų patikslinimas buvo saistomas miestų plėtros. Taigi naujų teritorijų, tarp jų ir Pagirių kaimo dalies, priskyrimą Vilniaus miesto savivaldybei 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 nulėmė Vilniaus miesto plėtra, siekiant Vilniaus miesto savivaldybei naujai priskiriamų teritorijų teisinį statusą prilyginti anksčiau Vilniaus miestui priskirtų teritorijų statusui. Tokia nuostata išplaukia iš Vyriausybės 1995 m. sausio 10 d. lydraščio Nr. 6-318, kuriuo Seimui kartu pateiktas 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 projektas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra teisės akto, nustatančio Vilniaus miesto ribas; vis dėlto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“ tam tikros teritorijos priskirtos Vilniaus miestui, nustatytos Vilniaus miesto ribos. Po 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 priėmimo teisiškai nustatytos tik Vilniaus miesto savivaldybės ribos, Vilniaus miesto ribų teisės aktais nenustatyta ir neegzistuoja de jure. Pirmiau nurodyto įstatymo Vilniaus miesto savivaldybės ribos apibrėžiamos kaip miesto šiaurės, rytų, pietų ir vakarų ribos. Kita vertus, pirmiau nurodytu įstatymu Vilniaus miesto savivaldybei priskirta faktiškai užstatyta ir suprojektuota užstatyti teritorija. Taip yra ir dėl Vilniaus miestui priskirto Pagirių kaimo, kurioje yra ginčo sklypai, dalies. Miško masyvas, kuriame yra ginčo sklypai, yra nedidelis, turi ribą su Vilniaus miesto savivaldybės riba. Kitapus ginčo sklypo yra Vilniaus rajonui priklausanti Pagirių kaimo dalis ir taip pat urbanizuota. Tokio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų atribojimo nenustatyta ir kituose teisės aktuose; Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojami nuosavybės teisių atkūrimas į kaimo vietovėje esančią žemę sąlygos ir tvarka, 5 straipsnyje – į miesto žemę; pagal 5 straipsnio 6 dalį – atkūrimas į šiame straipsnyje nurodytų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, jų teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. (kaip ir šiuo atveju) ir reiškia, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese miesto savivaldybės ir miesto teritorijų sąvokos yra tapačios; Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje po 1995 m. birželio 1 d. miestų savivaldybių teritorijoms priskirta teritorija tiesiog vadinama „po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirta teritorija“. Teismų praktika byloje keliamu klausimu yra nuosekli ir suformuota.

19Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė fakto aplinkybes ir taikė proceso bei materialiosios teisės normas. Laikytina teisinga išvada, kad negalėjo būti atkurta nuosavybės teisių į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris yra valstybinės reikšmės miškas, išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei ir negali būti savivaldybės ar privačių asmenų nuosavybė. Pagal Atkūrimo įstatymą miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus miškus, kurie pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamiems (Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad ginčo sklypas nebuvo ir nėra Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101, Grigiškės Nr. 7937, Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų ir Salų kaimai bei sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus (kadastro Nr. 0101/0160:6547 ir 0101/0160:6548), kurie priklauso Vilniaus kadastro vietovei. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 556 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 6, 8, 9 yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl, nepriklausomai nuo to, miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje jie yra, draudžiama atkurti nuosavybės teises į tokius žemės sklypus. Teismai pagrįstai sprendė, kad nuosavybės teises atkuriantis sprendimas priimtas, pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų normas.

20Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija privalėjo įsitikinti, ar turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, nėra valstybės išperkamas. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 24 d. buvo priskirta Vilniaus miestui; pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalį miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, kurie priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Kasatoriaus argumentai, kad ginčo teritorija nepriskirta Vilniaus miestui, yra nepagrįsti, nes 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės ribos sutapo su Vilniaus miesto riba; be to, šiuo įstatymu pripažintas negaliojančiu kasatoriaus nurodytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsakas Nr. VI-1551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“. Nuosavybės teisės turi būti atkuriamos, laikantis administracinių sprendimų šiuo klausimu priėmimo metu galiojančių įstatymų. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nustatytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimo vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti Konstitucijos ir kitų įstatymų įtvirtinti imperatyvieji draudimai. Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose įtvirtintas draudimas bet kokiu, tarp jų – nuosavybės teisių atkūrimo – būdu perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, taigi ir miesto miškus. Valstybinės reikšmės miškas negali priklausyti privačiam asmeniui; išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, sandorius dėl jų sudarę asmenys negali būti laikomi sąžiningais (CK 4.7 straipsnio 2 dalis).

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško statuso

24

25Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie valstybinės reikšmės miškų priskiriami miestų miškai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad miestų miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, taip pat kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Išaiškinta ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio įstatymų leidėjui, pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis, vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą).

26Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-1577 priėmimo metu galiojo taip pat Žemės įstatymo 6 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 14 straipsnis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniai, kuriuose įtvirtintų imperatyviųjų normų buvo nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai, tarp jų – miestų miškai, išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu.

27Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos, laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, aiškintina visų šio įstatymo nuostatų kontekste ir negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti pirmiau nurodyti Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti imperatyvūs draudimai. Teismas taip pat konstatavo, kad ginčo teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Taigi po 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 priėmimo teisiškai nustatytos tik Vilniaus miesto savivaldybės ribos, Vilniaus miesto ribų teisės aktuose nenustatyta ir neegzistuoja de jure. Taip išeitų ir iš Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. VIII-1493, Žin., 1999, Nr. 109-3177) 4 straipsnio 4 dalies, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybę sudaro kadastro vietovės, tarp jų – Vilnius Nr. 0101. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės S. Č. į 6 ha žemės sklypą, kurio kadastro numeryje skaičiai „0101“ rodo jo priskirtinumą Vilniaus miesto kadastrinei vietovei. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai išanalizavo teisės aktus, kuriuose reglamentuojami miestų savivaldybių ir miestų ribų nustatymo klausimai, padarė pagrįstą išvadą dėl šių ribų bendrumo. Kasacinio skundo argumentais nepaneigtos pirmiau išdėstytos teismų šiuo klausimu padarytos išvados.

28Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo šioje byloje keliamu, t. y. ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei, klausimu formuojama nuosekli praktika; pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. S. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2010, išaiškinta dėl ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei ir miško, šioje teritorijoje priskirto Vilniaus miestui, statuso kaip valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei. Dėl išdėstytų argumentų atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad ginčo sklypas niekada nebuvo ir nėra Vilniaus miesto teritorijoje.

29Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškams, įtvirtinta Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte (1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija, galiojusi iki 2001 m. balandžio 25 d.); taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktas).

30Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostata, kad yra išperkami valstybinės reikšmės miškai ir kad tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, kuris pakeistas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus. Vilniaus apskrities viršininkui 2001 m. rugsėjo 27 d. priimant ginčo administracinį sprendimą, galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis), priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą miško ūkio veiklai Vilniaus miesto teritorijoje, privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą.

31Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir taikė teisės aktų nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, jog Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 01-1577 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. Č.“ prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų normoms ir todėl naikintinas.

32Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

33Kasacinės instancijos teismas patyrė 74,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant atsakovo E. Č. kasacinio skundo, paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo E. Č. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

34Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

36Priteisti iš atsakovo E. Č. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 74,30 Lt (septyniasdešimt keturis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

37Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. ... 5. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį... 6. Ieškovas prašė: pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vilniaus apskrities... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino.... 9. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d.... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Kolegija laikė nepagrįstais taip pat atsakovo E. Č. apeliacinio skundo... 12. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sklype, konstatavus mažesnį,... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 14. Kasaciniu skundu atsakovas E. Č. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės... 15. 1. Dėl 2,396 ha ir 3,604 ha žemės sklypų, esančių Pagirių kaime,... 16. 2. Dėl miško statuso. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte... 17. 3. Dėl proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas... 18. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis... 19. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba... 20. Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos... 21. Teisėjų kolegija... 22. III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 23. Dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško statuso... 24. ... 25. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte... 26. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 01-1577... 27. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal Piliečių... 28. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo šioje byloje keliamu, t. y. ginčo... 29. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso... 30. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 31. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia,... 32. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,... 33. Kasacinės instancijos teismas patyrė 74,30 Lt išlaidų, susijusių su... 34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 36. Priteisti iš atsakovo E. Č. (duomenys neskelbtini) į valstybės... 37. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...