Byla 2A-152/2011

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant G. L., dalyvaujant: ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, atsakovei S. D. ir jos atstovei advokatei Evai Jankovskai, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei I. Z., trečiojo asmens Aplinkos ministerijos atstovei L. M., vertėjai Žanai Tadorovskajai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-2628-585/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (funkcijų perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), S. D. ir J. S. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir notarė L. M..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

6Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareikštu ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste – VAVA) 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 01-2270 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,15 ha plotas, priskiriamas valstybės miškui, esančią Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav.; pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 3550), patvirtintos Vilniaus miesto 17-ojo notarų biuro notarės L. M., kuria J. S. nusipirko iš S. D. žemės sklypą, esantį Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., dalį dėl 0,15 ha ploto valstybinės reikšmės miško; taikyti restituciją natūra – įpareigoti J. S. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., dalį, kurioje yra 0,15 ha valstybinės reikšmės miškas, o S. D. įpareigoti grąžinti J. S. 49 500 Lt.

7Ieškovas nurodė, kad VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 01-2270 atsakovei S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 2,67 ha žemės sklypą, esantį Kryžiokų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Žemės sklypo, perduoto atsakovei S. D. atkuriant nuosavybės teises, dalyje yra 0,15 ha valstybinės reikšmės miško. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, todėl darytina išvada, kad atkuriant S. D. nuosavybės teises į 2,67 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, buvo pažeistos imperatyviosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 4 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) 4, 13 straipsnių nuostatos. Dėl to VAVA sprendimas dalyje nuosavybės teisių atkūrimo S. D. į 0,15 ha miško plotą turi būti panaikintas. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija. Kadangi minėto žemės sklypo dalis neteisėto VAVA sprendimo pagrindu atsakovei S. D. nuosavybėn buvo perduota neteisėtai, ši dalis negalėjo būti parduota atsakovei J. S.. 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 0,15 ha ploto žemės sklypo dalies, priskirtos valstybės miškui, pripažintina niekine bei taikytina restitucija natūra - žemės sklypo dalis, priskiriama valstybės miškui, grąžintina valstybės nuosavybėn, o atsakovei J. S. grąžintina dalis kainos, gautos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, proporcingai išreikalaujamai valstybės naudai žemės sklypo daliai.

8II.

9Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino - panaikino VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 01-2270 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ dalį, kuria buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, grąžinant neatlygintinai nuosavybėn natūra 0,15 ha valstybinės reikšmės miško žemės sklype, esančiame Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., sklypo kadastrinis numeris 0101/0115:66; pripažino negaliojančia 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, pagal kurią S. D. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miško žemės sklype, esančiame Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav.; grąžino valstybės nuosavybėn 0,15 ha ploto dalį žemės sklypo, esančio Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., perduoto atsakovei J. S. pagal 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį; priteisė iš S. D. 49 500 Lt, gautų vykdant 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį, J. S. naudai. Teismas taip pat priteisė iš VAVA 1 485 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, taip pat atidėjo teismo sprendimo dalies dėl 49 500 Lt priteisimo iš S. D. J. S. naudai vykdymą šešiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

11Teismas nurodė, kad žemės sklypo, į kurį atkurtos atsakovei S. D. nuosavybės teisės, 0,15 ha ploto dalyje yra miškas. 2005 m. balandžio 25 d. S. D. pardavė 1,5 ha žemės sklypą su 0,15 ha miško dalimi, kadastrinis Nr. 0101/0115:66, esantį Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., atsakovei J. S. už 495 000 Lt. Tai, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas ir pažymėtas šis miškas, sudaro galimybę preziumuoti, kad ginčo sklype miško nėra, tačiau tokia prezumpcija gali būti paneigiama leistinais įrodymais. Oficialūs rašytiniai įrodymai, sudaryti Valstybinės miškotvarkos tarnybos, veikiančios pagal savo kompetenciją, paneigia prezumpciją, kuria ginasi atsakovai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime yra konstatavęs, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas pažymėjo, kad atsakovų argumentai negali būti pagrindu atmesti ieškinį, nes jie nepaneigia ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalyje, Miškų įstatymo 4 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti į privačią nuosavybę valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklype esant valstybinės reikšmės miškui, šis VAVA sprendimas prieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl yra neteisėtas. Vilniaus rajono savivaldybės Kryžiokų kaimo dalies teritorija 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui, o Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. VAVA sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. D. grąžinant natūra 0,15 ha ploto žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, naikintina dėl prieštaravimo imperatyviems teisės normų reikalavimams ir dėl prieštaravimo viešajai tvarkai.

12Teismas pažymėjo, kad minėta žemės sklypo dalis negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutartimi S. D. perduota atsakovei J. S.. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį buvo pažeisti imperatyvūs įstatymų normų reikalavimai, todėl tokia sutartis yra niekinė. Be to, tokia sutartis prieštarauja viešajai tvarkai, kadangi ja buvo siekiama privačion nuosavybėn perduoti turtą, kuris yra išimtinė valstybės, turtą valdančios visos visuomenės naudai ir visų jos narių interesais, nuosavybė. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, kuriuo atsakovei S. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypą, taip pat pripažinus niekine sutartį, kuria atsakovės S. D. ir J. S. siekė nustatyti tarpusavio teises ir pareigas ginčo sklype esančio miško valdyme, taikytina restitucija natūra – 1,50 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Kryžiokų k., Vilniaus miesto sav., 0,15 ha ploto dalis, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, grąžintina valstybės nuosavybėn, o S. D. gauti iš J. S. 49 500 Lt (pagal miško ir viso žemės sklypo plotų santykį, proporcingai sumokėtai už visą sklypą 495 000 Lt kainai) grąžinami J. S.. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad žemės sklypo ir jo dalies, kurioje yra miškas, ploto vieneto vertės yra skirtingos, todėl restitucija nustatyta pagal prokuroro pasiūlytą sklypo plotų dalių santykio proporcingumo sklypo dalių kainų santykiui principą. Kadangi restitucijos vykdymas S. D., šiai nurodant, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį gautų pinigų nebeturi, gali būti sudėtingas, teismas atidėjo jai vykdymą (lėšų grąžinimą) pusei metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai

14Atsakovė S. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

151.

16Teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismo išvada, kad ginčo sklypas 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui, neatitinka tikrovės. Šiuo įstatymu ginčo sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui. Kai ginčo sklypas buvo prijungtas prie Vilniaus miesto savivaldybės, sklypas nebuvo prijungtas prie Vilniaus miesto. Tokias aplinkybes patvirtina VĮ Registrų centro 2010 m. balandžio 15 d. raštas, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. 0101/0151:66, nepatenka į Vilniaus miesto teritorijos ribas, tačiau patenka į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribas. Kryžiokų kaimas niekada nebuvo prijungtas prie Vilniaus miesto. Šis kaimas yra kaimo gyvenamojoje vietovėje.

172.

18Teismo išvada, kad ginčo sklypas yra miesto teritorijoje, todėl jame esantis miškas yra valstybės išperkamas, neatitinka tikrovės. Ginčo sklypas niekada nebuvo Vilniaus miesto teritorijoje, todėl ginčijamas VAVA sprendimas neprieštarauja aukštesnio lygio teisės aktams. Ginčijamas VAVA sprendimas priimtas remiantis patvirtintu ir iš anksto suderintu žemėtvarkos projekto pagrindu. Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra tęstinio pobūdžio, susidedantis iš keleto etapų, kurie tarpusavyje susiję bei sukelia teisines pasekmes po jo einančiam etapui. Ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant dar į 2000 m. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą.

193.

20Teismas nenagrinėjo įstatymo leidėjo valios dėl Atkūrimo įstatymo. Savivaldybė ir miestas apima dvi skirtingas teritorijas, reiškia dvi skirtingas sąvokas. Teismas atliko netinkamą sisteminį ir loginį Atkūrimo įstatymo aiškinimą. Atkuriant nuosavybės teises į mišką, kuris priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, bet ne Vilniaus miestui, VAVA nepažeidė Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio 6 dalies, 12, 13, 16 straipsnių nuostatų. Administracinis aktas priimtas nepažeidžiant imperatyvių teisės normų, dėl ko teismo išvada, kad S. D. pardavė J. S. išimtą iš apyvartos daiktą, neatitinka tikrovės. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo pažeistos imperatyvios normos, o teismas neturėjo pagrindo pripažinti negaliojančią sutartį ir taikyti restituciją. Teismas taip pat neturėjo pagrindo išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo.

214.

22Nėra aišku, kokiu pagrindu teismas nutarė, kad 0,15 ha miško, esančio žemės sklype, kaina yra 49 500 Lt. Teismas neturėjo teisės revizuoti šalių valios sandorio sudarymo metu. Kaina nustatyta šalių susitarimu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad 0,15 ha miško kainuoja 49 500 Lt. Jeigu ieškovo teigimu, miškas buvo išimtas iš apyvartos, teigtina, kad jis neturi jokios vertės.

235.

24Teismo sprendimas pažeidžia logiškumo, sąžiningumo ir protingumo principus. S. D. neprisidėjo prie tariamo viešojo intereso pažeidimo. Pinigų suma turėjo būti priteista iš VAVA, o ne iš S. D.. Teismas nepasisakė dėl atsakovės teiginių, kad ieškovas pasirinko neteisingą viešojo intereso gynimo būdą. Ieškovui teigiant, kad valstybės interesas pažeidžiamas dėl valstybės institucijos kaltės, valstybė turėtų išpirkti 0,15 ha žemės sklypą iš sąžiningos įgijėjos. Teismas neatsižvelgė į atsakovės paaiškinimus, kad ji neturi pinigų.

25Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į atsakovės S. D. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime pažymima, kad Vilniaus miesto ribos sutampa su Vilniaus miesto savivaldybės administracinėmis ribomis. Teisinį pagrindą naikinti neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo lemia jo prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, kurios draudžia privačion nuosavybėn įsigyti valstybinės reikšmės miškus. Sklypo, kurį prašoma grąžinti valstybei, kaina buvo paskaičiuota proporcingai viso sklypo kainai. Taikant restituciją šalys turi grąžinti viena kitai tai, ką yra gavusios, todėl 49 500 Lt turi grąžinti S. D..

26Trečiasis asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į atsakovės S. D. apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčo žemės sklypas, nepanaikina fakto, jog ginčijamas VAVA sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Nėra pagrindo teigti, kad ginčo teritorija nėra priskirta miesto teritorijai. Apeliantė nepraranda teisės atkurti nuosavybės teises į neatkurtą nuosavybės dalį.

27IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28Byloje sprendžiamas ginčas dėl VAVA priimto individualaus administracinio akto atkurti asmeniui privačios nuosavybės teises į Vilniaus miesto teritorijoje esantį žemės sklypą, kurio dalyje yra mišku apaugusi žemė, teisėtumo bei šio administracinio akto pagrindu sudarytų vėlesnių sandorių ir atsiradusių teisinių padarinių.

29Dėl nuosavybės teisių į miesto teritorijoje esančio miško žemę atkūrimo

30Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota teisinė nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo, yra viešasis interesas (2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009). Šioje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes atsakovei S. D. (pretendentei) nuosavybės teisės į dalį žemės atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su tokiais prokuroro ieškinyje nurodytais motyvais.

31VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimu pretendentei S. D. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 2,67 ha žemės sklypą, esantį Kryžiokų ir Naujanerių kaimuose, teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui (t. 1, b. l. 15). Kryžiokų kaime esančio 1,50 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:66, dalyje yra 0,15 ha valstybinės reikšmės miško plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklype esanti mišku apaugusi žemės dalis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruota kaip Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 445 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 15 (t. 1, b. l. 18-12, 147-150). Byloje nėra nuginčyta ieškovo nurodyta aplinkybė, kad žemės sklype esantis mišku apaugęs žemės plotas atitinka įstatymų nustatytus miesto miškui keliamus reikalavimus.

32Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima (Žemės įstatymo 4 str. 2 d.). Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad negrąžinami nuosavybėn natūra miškai, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirti valstybės išperkamam turtui. Miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t.y. valstybei. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010, 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2011, ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus, kaip valstybinės reikšmės miškus, iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios.

33Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Teismas šiame nutarime pažymėjo, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat šio įstatymo priėmimo, t. y. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškų įstatyminį miškų teisinio režimo reglamentavimą, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypo dalis, užimanti 0,15 ha plotą, yra miškas. Mišku užaugusi ginčo sklypo dalis nuosavybės teisių į sklypą atkūrimo metu pagal teritorinį suskirstymą buvo priskirta miesto miškui. Apeliantė S. D. nepagrįstai prieštarauja pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Kryžiokų kaime esantis ginčo sklypas 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui, tvirtindama, jog šis sklypas buvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau jis nepatenka į Vilniaus miesto teritorijos administracines ribas.

34Pažymėtina, kad ginčo teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui. Ši aplinkybė yra nurodyta ir pačiame ginčijamame VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendime. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2011, išaiškinta, kad po 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 priėmimo teisiškai nustatytos tik Vilniaus miesto savivaldybės ribos, Vilniaus miesto ribų teisės aktuose nenustatyta ir neegzistuoja de jure. Taip išeitų ir iš Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo bei 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1999 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr. VIII-1493) 4 straipsnio 4 dalies, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybę sudaro kadastro vietovės, tarp jų – Vilnius Nr. 0101. Ginčijamo VAVA sprendimo pagrindu nuosavybės teisės S. D. atkurtos natūra grąžinant 1,50 ha žemės sklypą, esantį Kryžiokų kaime, kurio kadastro numeryje esantys skaičiai „0101“ rodo jo priskirtinumą Vilniaus miesto kadastrinei vietovei (t. 1, b. l. 13-14). Pastebėtina, kad šioje byloje keliamu ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miestui klausimu jau yra suformuota teisminė praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2010), įtvirtinusi teisines išvadas dėl Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto ribų bendrumo. Atsakovės S. D. apeliaciniame skunde nepateikta kokių nors naujų argumentų, paneigiančių teisminėje praktikoje padarytų išvadų teisinį pagrindimą. Dėl išdėstytų argumentų atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad tiek Kryžiokų kaimas, tiek jo ribose esantis ginčo sklypas niekada nebuvo ir nėra Vilniaus miesto teritorijoje.

35Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, jog ginčo žemės sklype buvo miesto miško, turinčio valstybinės reikšmės miško statusą, todėl į tokią žemės sklypo dalį negalėjo būti atkuriama privačios nuosavybės teisė. Aukščiau išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijamo VAVA sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra į 1,50 ha žemės sklypą, esantį Kryžiokų kaime, dalis, kiek tai susiję su nuosavybės atkūrimu į tame sklype esantį 0,15 ha plotą mišku apaugusios žemės, yra neteisėta. Pažymėtina, kad ginčijamas VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimas buvo priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo aptariamo žemės sklypo teritorijoje esantis miesto miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmimo. Byloje esanti Aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. rašto Nr. 12-2-1037 (t. 1, b. l. 49) kopija patvirtina aplinkybę, kad dar prieš priimant ginčijamą administracinius aktą, atsakovui VAVA buvo arba turėjo būti žinoma apie tai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško, į kurį negali būti atkuriamos privačios nuosavybės teisės.

36Atsakovės S. D. apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčijamas VAVA sprendimas priimtas remiantis dar 2000 metais patvirtintu Žemės reformos žemėtvarkos projektu, kad nėra nuginčyti ir galioja administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo parengtas ginčijamas VAVA sprendimas, tačiau teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės atkūrimo teisinių pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamo VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009 pažymėta, jog tai, kad administraciniai procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, kad negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Apeliantės nuorodos į ginčijamo VAVA sprendimo atitiktį žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšmingos, kadangi konstatuojamas VAVA sprendimo dalies prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, Miškų įstatymo, Atkūrimo įstatymo nuostatoms, todėl atitinkama VAVA sprendimo dalis pagrįstai pripažinta negaliojanti, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - žemės reformos žemėtvarkos projektui) gal ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010, kt.). Ginčijamo VAVA sprendimo dalis, apimanti nuosavybės atkūrimą į žemės sklype esančio miesto miško žemės plotą, pagrįstai pripažinta pažeidžianti imperatyvųjį teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas VAVA sprendimas, nenuginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimą laikyti teisėtu visa apimtimi. Ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas galiojant aukščiau minėtoms Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miško. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Kaip jau pažymėta, jai ne tik privalėjo būti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013. Priėmus šį Vyriausybės nutarimą, kuriuo ginčo žemės sklypo dalis formaliai buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į šiuo nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, o nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kurios teritorijoje yra mišku apaugusios žemės ir kuri priskiriama miesto miško žemei, procedūros laikinai atidedamos.

37Kasacinis teismas ginčų dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylose ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti nuosavybę natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. VAVA pagal savo kompetenciją priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje, privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą nuosavybėn natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos priimant sprendimus, pažeidžiančius galiojančius teisės aktus, restitucijos procese atkurti asmenims nuosavybės teises natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010).

38VAVA priimant ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, galiojo ir tebegalioja Konstitucijoje bei aukščiau nurodytuose įstatymuose įtvirtintas draudimas bet kuriuo būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, įskaitant ir miesto miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į šioje dalyje įrašytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pripažinta negaliojančia VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas ir visuomenės interesą išsaugoti bendrąsias vertybes (šiuo konkrečiu atveju - miestų miškus) visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu esą pažeisti logiškumo, sąžiningumo ir protingumo principai, atmetami, nes yra priešingai, - šiuo teismo sprendimu užtikrinamas teisingumo ir konstitucinio proporcingumo principų įgyvendinimas.

39Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir taikė teisės aktų nuostatas, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog ginčijama VAVA 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 01-2270 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei S. D.“ dalis prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų normoms ir yra naikintina.

40Dėl neteisėto administracinio akto pagrindu ir vėlesniais juridiniais veiksmais sukurtų civilinių teisių apsaugos

41Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neturėjo pagrindo išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo. Dėl šio skundo argumento pasakytina, kad valstybė gali įstatymu nustatyti, jog būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisės į juos. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais. Priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai reiškia, kad šių objektų perleidimas iš valstybės dispozicijos yra draudžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Atsižvelgiant į tai turi būti taikoma ir sąžiningo įgijėjo apsauga: turto įgijimas negali būti pateisinamas įgijėjo sąžiningumu, jei tuo bus įteisintas išimtinės valstybės nuosavybės perėjimas privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai prieštaraujančią teisinę padėtį. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju teisės akto, sandorio ar kito juridinę reikšmę turinčio veiksmo ar įvykio pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

42Atsakovės S. D. nuosavybės teisių į ginčo mišką įgijimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas neteisėtu, nes juo įteisinta Konstitucijai prieštaraujanti teisinė padėtis dėl išimtinės valstybės nuosavybės perėjimo privačion nuosavybėn. Nuosavybės teisių atkūrimu pažeidus draudimą perleisti valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį objektą, tokį perleidimą įteisinantis aktas (šiuo atveju – ginčijamas VAVA sprendimas) bei jo pagrindu sudaryti vėlesni sandoriai negali sukurti teisėtų padarinių, nes iš ne teisės teisė neatsiranda (ex iniuria ius non oritur). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Visų pirma, tai taikytina tais atvejais, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Nustačius, kad nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo S. D. atkurtos neteisėtai, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, panaikinus administracinį aktą (jo dalį) turi būti panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia atitinkamą dalį ginčijamos 2005 m. balandžio 25 d. pirkimo-pardavimo sutarties. Negaliojančio akto pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl konstatavus imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį nuosavybės teisių į žemės sklypą (jo dalį) atkūrimą, yra teisinis pagrindas tiek pirminį tokio žemės sklypo ar jo dalies įgijėją, tiek vėlesnius įgijėjus traktuoti kaip nesąžiningus asmenis, įgijusius teises ir pareigas be pagrindo. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija neteisėtai atkūrė nuosavybę į žemę, kurioje buvo valstybinės reikšmės miško, nesudaro pagrindo tos žemės įgijėją atsakovę S. D. bei paskesniu sandoriu tą žemę įgijusią atsakovę J. S. laikyti sąžiningomis pagal CK 4.96 straipsnį vien dėl to, kad ši žemė tapo privačia nuosavybe valstybinės institucijos akto pagrindu. Pažymėtina, kad VAVA administracinio akto dalies pripažinimo negaliojančia ir jos panaikinimo, taip pat vėliau tokio akto (jo dalies) pagrindu sudaryto sandorio (šiuo atveju žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties) ar jo dalies pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos natūra taikymo būtinumas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 47 straipsnio, pagal kurį valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso tik valstybei, taigi jų privati nuosavybė apskritai negalima ne tik dėl atskiruose įstatymuose esančių normų, bet ir dėl tiesiogiai taikytinos konstitucinės nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

43Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kaip minėta, jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t.y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Taip gali būti būtent tuomet, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Tokiu atveju galimi tik tokie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010, 2008 m. birželio mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2008).

44Dėl restitucijos taikymo

45Pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviųjų teisės normų reikalavimams, taikomi CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyti teisiniai padariniai, t.y. restitucija. Administracinio akto ar jo dalies panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Viena iš administracinių aktų rūšių – kompetentingos valstybės institucijos sprendimas atkurti nuosavybės teises - tokį sprendimą pripažinus negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, viena šalis privalo grąžinti kitai visa, ką yra gavusi pagal panaikintą administracinį aktą (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Panaikinus administracinį aktą (jo dalį) dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-532/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, ir kt.). Restitucijos taikymas yra galimas tik tarp negaliojančiu pripažinto sandorio šalių, nes restitucijos tikslas yra šalių grąžinimas į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį: kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką pagal jį yra gavusi. Dėl šios priežasties atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pripažinus iš dalies negaliojančia ginčijamą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir taikant restituciją, atitinkama piniginė suma sklypo pirkėjai J. S. turėjusi būti priteisiama ne iš kitos šio sandorio šalies – pardavėjos S. D., bet iš dalinai neteisėtą administracinį aktą - sprendimą atkurti nuosavybės teises į tą žemės sklypą priėmusios institucijos - VAVA.

46Įgaliota valstybės institucija - VAVA sprendimą atkurti atsakovei S. D. nuosavybės teises į žemės sklypą, kuriame yra 0,15 ha valstybinės reikšmės miško, priėmė pažeisdama imperatyviąsias konstitucines ir įstatymines nuostatas bei Konstitucinio Teismo doktriną nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią, panaikinus administracinį aktą, turi būti ne tik panaikinami tokio neteisėto akto pagrindu arba jo pasekmėje sudaryti kiti vėlesni sandoriai, bet ir vykdoma restitucija, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją, kaip teisės pažeidimo pašalinimo būdą. Panaikinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, su tuo susijusių asmenų (šios bylos atveju – atsakovių S. D. ir J. S.) negalima laikyti teisėtomis 1,50 ha žemės sklypo dalies, kuri užimta 0,15 ha ploto valstybinės reikšmės mišku, įgijėjomis ir savininkėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią žemės sklypo dalį iš privačios nuosavybės priteisti valstybei taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 str.). Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją, kad jos taikymas sukels atsakovėms neproporcingai didelius nepatogumus. Byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Susiklostę nuosavybės ir žemės naudojimo santykiai po nuosavybės teisių atkūrimo dienos nėra pernelyg įsisenėję, nėra faktinių duomenų apie kokius nors atliktus esminius miško žemės sklype pakeitimus, dėl to atlikus restituciją negalės iš esmės pablogėti pagal neteisėtą VAVA sprendimo ir pirkimo-pardavimo sutarties dalį įgijusių miško žemę atsakovių padėtis. Restitucijos taikymo galimybė šiuo atveju pagrindžiama tuo ypatumu, kad atsakovės J. S. naudai priteisiama grąžinti atitinkama pinigų dalis už dalį pirkimo-pardavimo sutarties objekto, atsakovei S. D. išlieka teisė atkurti nuosavybės teises (į neatkurtą dalį) įstatymams neprieštaraujančiais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Prašymas dėl ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimo buvo paduotas įstatymo nustatyta tvarka ir terminu, atsakovė S. D. yra įgijusi teisę į nuosavybės atkūrimą, todėl į šias aplinkybes atsižvelgtina kompetentingai valstybės institucijai sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimą.

47Apskaičiuojant priteisiamų grąžinti atsakovei J. S. pinigų sumą už jos atlygintinai įsigyto žemės sklypo dalį, vadovaujamasi bendra taisykle, kad grąžintino turto vertė pinigine išraiška turi būti skaičiuojama pagal turto perleidimo sandoryje, konkrečiai – žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą. Žemės sklypo 0,15 ha ploto dalies, kurią užima miškas, atskiras įvertinimas (įkainojimas) byloje nepateiktas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis sandorio objekto – žemės sklypo kainos lygių proporcijų, tenkančių kiekvienai atitinkamai žemės sklypo daliai, apskaičiavimo principu. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėja S. D. pardavė pirkėjai J. S. 1,50 ha ploto žemės sklypą už 495 000 Lt kainą. Sklypo 0,15 ha ploto dalis, kur yra privačion nuosavybėn neteisėtai perleistas miesto miškas, sudaro 10 procentų pirkimo-pardavimo sutarties objekto – žemės sklypo viso ploto. Nesant kitų duomenų apie mišku apaugusios 0,15 ha ploto žemės sklypo dalies (vieneto) rinkos vertę, teismas, taikydamas restituciją, pagrįstai rėmėsi sklypo ploto dalių lygių proporcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytai sklypo kainai principu, apskaičiuodamas, kad dešimties procentų sklypo dalies (pagal plotą) kaina lygi dešimčiai procentų sutartyje nurodytos viso žemės sklypo kainos (495 000 Lt x 10 proc. = 49 500 Lt).

48Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl blogos finansinės padėties atsakovė S. D. neturės galimybių įvykdyti sprendimo dalį dėl priteistų grąžinti atsakovei J. S. 49 500 Lt. Įvertinęs nurodytas aplinkybes dėl atsakovės S. D. dabartinių galimybių įvykdyti piniginę prievolę, pirmosios instancijos teismas atitinkamam terminui atidėjo minėtos sprendimo dalies vykdymą (CPK 284 str. 1 d. nuostatos).

49Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo motyvais nepaneigtas, todėl šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

50Esminis byloje pareikštas reikalavimas - pripažinti iš dalies neteisėtu ir negaliojančiu valstybės įgaliotos institucijos administracinį aktą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Šio administracinio akto pagrindu atsakovė ir apeliantė S. D. įgijo nuosavybę į žemės sklypą, kuriuo galėdama disponuoti savininko teisėmis, sudarė ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovės S. D. kokie nors teisei priešingi veiksmai būtų lėmę ar turėję įtakos šioje byloje iš dalies neteisėto ir panaikinto administracinio akto priėmimui. Įvertindama šias faktines aplinkybes, atsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio nuostatas dėl šalių atleidimo nuo žyminio mokesčio bylose dėl įgaliotos valstybės institucijos priimtų sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, vadovaudamasi sąžiningumo ir teisingumo principais, kolegija sprendžia, kad apeliantei S. D. grąžintinas už paduotą apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CK 1.5 str., Atkūrimo įstatymo 19 str. 2 d., CPK 3 str. 6 d., 83 str. 1 d. 14 p., 87 str. 1 d. 1 p.).

51Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

52Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Grąžinti atsakovei S. D. (a.k. ( - ) 1 485 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį.