Byla 2A-535/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų T. Ž., P. K., J. K., E. U. ir D. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1691-392/2013 pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. P., J. P., R. F., T. Ž., P. K., J. K., S. G., L. A., T. B., M. B., A. D., P. D., A. J., V. P., E. P., E. U., D. U. ir O. V. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, pirkimo - pardavimo sutarčių dalių pripažinimo negaliojančiomis, dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, susitarimo ir povedybinės sutarties dalies pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos ir vindikacijos taikymo. Tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarė O. Ž., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., Vilniaus miesto 7-ojo notarų biuro notarė D. B..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, teismui pateiktu ieškiniu prašė: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41-12237 dalį dėl 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ), perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. spalio 2 d. žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,0164 ha valstybinės reikšmės miško perleidimo, pagal kurią V. P. atitinkamomis dalimis pardavė 300/4400 dalių nurodytų žemės sklypo dalių šiems asmenims: S. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su L. A., T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B., sutuoktiniams J. P. ir R. F. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, T. Ž., P. K., A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D., A. J., V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. spalio 2 d. žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,22539 ha valstybinės reikšmės miško perleidimo, pagal kurią V. P. pardavė sutuoktiniams J. P. ir R. F. 659/4400 dalis minėto žemės sklypo, T. Ž. pardavė 1259/4400 dalis minėto žemės sklypo ir P. K. pardavė 2182/4400 dalis minėto žemės sklypo. Ieškovas taip pat prašė: pripažinti negaliojančiu 2005 m. sausio 19 d. susitarimą, kurio pagrindu 0,44 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), esančiame ( - ), į kurį patenka 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, buvo sudarytas susitarimas dėl 100 kv. m ploto servituto geriamojo vandens gręžiniui ir privažiavimui įregistravimo; pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 15 d. S. A. (G.) ir L. A. sudarytos povedybinės sutarties dalį dėl 0,00205 ha ploto valstybinės reikšmės miško, kuria sutuoktiniai susitarė, kad 375/4400 dalys 0,44 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), tampa sutuoktinės S. A. asmenine nuosavybe; pripažinti negaliojančia 2007 m. vasario 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,03799 ha ploto valstybinės reikšmės miško, kuria J. P. pardavė E. U. 6965/44000 dalių 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio ( - ); pripažinti negaliojančia 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties dalį dėl 0,12107 ha ploto valstybinės reikšmės miško, kuria P. K. padovanojo J. K. 22195/44000 dalių žemės sklypo, esančio ( - ); pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 19 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,00205 ha ploto valstybinės reikšmės miško, kuria S. G. (buvusi A.) pardavė O. V. 375/44000 dalių 0,44 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ). Panaikinus nurodytus sandorius, prokuroras prašė taikyti restituciją: įpareigoti atsakovus grąžinti valstybei 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į ginčo žemės sklypą, esantį ( - ), įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos grąžinti atsakovams valstybei grąžinamos sklypo dalies vertę: V. P. ir E. P. – 32,48 Lt, A. J. – 32,48 Lt, T. B. ir M. B. – 32,48 Lt, T. Ž. – 1 120,59 Lt, A. D. ir P. D. – 32,48 Lt, E. U. ir D. U. – 5 917 Lt, O. V. – 16,79 Lt.

5Prokuroras nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,4 ha žemės, buvusios ( - ), vietoje turėtos 1,4 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,69 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį ( - ). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu buvo patvirtintas šio žemės sklypo padalijimo projektas, kuriuo jis buvo padalintas į 1,25 ha ploto žemės sklypą, nustatant žemės ūkio pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir 0,44 ha ploto sklypą, nustatant miškų ūkio pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. 2003 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto registre nurodytų administracinių aktų pagrindu buvo įregistruota atsakovės V. P. nuosavybės teisė į 0,44 ha miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). 2003 m. spalio 2 d. buvo sudaryta žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią V. P. lygiomis dalimis kiekvienam iš žemiau nurodytų asmenų pardavė 300/4400 dalių žemės sklypo, tai yra šias žemės sklypo dalis pardavė S. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su L. A., T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B., sutuoktiniams J. P. ir R. F. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, T. Ž., P. K., A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D., A. J., V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P., kiekvienam pirkėjui lygiomis dalimis sumokant už jį iš viso 8 000 Lt. 2003 m. spalio 2 d. buvo sudaryta žemės sklypo, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią V. P. pardavė sutuoktiniams J. P. ir R. F. 659/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 12 000 Lt, T. Ž. pardavė 1259/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 20 000 Lt ir P. K. pardavė 2182/4400 dalių žemės sklypo, sumokant už jas 26 464 Lt. 2005 m. sausio 19 d. bendrasavininkų susitarimo pagrindu žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), esančiame ( - ), buvo įregistruotas susitarimas dėl 100 kv. m ploto naudojimo geriamojo vandens gręžiniui ir privažiavimui. Nekilnojamojo turto registre servitutas šiam plotui neįregistruotas. 2005 m. liepos 15 d. atsakovai S. A. (šiuo metu G.) ir L. A. sudarė povedybinę sutartį, kurios pagrindu sutuoktiniai susitarė, kad 375/4400 dalys žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), tampa sutuoktinės S. A. asmenine nuosavybe. 2007 m. vasario 2 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria J. P. pardavė E. U. 0,1005 ha ploto žemės sklypą, 144/1681 dalis 0,1681 ha bendro ploto žemės sklypo, 6965/44000 dalis 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio ( - ), dėl kurio dalies vyksta ginčas, iš viso už įsigyjamą turtą sumokant 460 000 Lt. 2008 m. gruodžio 16 d. P. K. sudarė dovanojimo sutartį, kurios pagrindu J. K. padovanojo 22195/44000 dalių žemės sklypo, esančio ( - ). 2009 m. gruodžio 9 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis kurios pagrindu S. G. pardavė 375/44000 dalių 0,44 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), O. V. už 1 001 Lt.

6Ieškovas nurodė, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Vadinasi, ginčijamais administraciniais sprendimais atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą bei jį atidalijant į du sklypus, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41-12237 dalis, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame yra 0,24 ha valstybinės reikšmės miško ploto, naikintina kaip neteisėta ir prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams. Panaikinus administracinį aktą turi būti panaikinti ir neteisėto administracinio akto pagrindu sudaryti sandoriai ar jų dalys, kuriomis neteisėtai buvo įgyta nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką. Restitucija taikytina tokiu būdu, kad žemės sklypų dalys, kuriose yra miško, grąžintinos valstybei, o iš valstybės paskutiniesiems turto įgijėjams grąžintinos pinigų sumos, apskaičiuojamos įvertinus išreikalaujamo valstybinės reikšmės miško ploto vidutinę rinkos vertę pagal sklypų pirkimo - pardavimo sutartyse nurodytas Nekilnojamojo turto registro vidutines rinkos vertes, buvusias sandorių sudarymo metu.

7Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog sprendžiant šį klausimą, prioritetas turėtų būti teikiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintiems teisinio reguliavimo principams, tai yra konstituciniam teisinės valstybės principui, kuris draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises ir ignoruoti jo teisėtus interesus. Paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą, būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas. Nurodė, jog prokuroro reikalavimai žalingi bylos šalims, valstybei bei neproporcingi siekiamiems tikslams.

8Atsakovė V. P. su ieškiniu nesutiko. Teigė negalinti atsakyti už valstybės nesugebėjimą sureguliuoti civilinius teisinius santykius. Akcentavo aplinkybę, jog ginčo sklypas yra eilę kartų perleistas, jį įsigijo sąžiningi įgijėjai, o didesnė dalis miško yra iškirsta. Miško plotas sudaro žymiai mažesnę dalį nei visos atkurtos žemės plotas. Tenkinant ieškinį būtų pažeisti bylos dalyvių teisėti lūkesčiai ir teisinių santykių stabilumas, o valstybės interesas nebūtų apgintas.

9Atsakovai J. P. ir R. F. su ieškiniu sutiko iš dalies. Sutiko su ieškiniu ta apimtimi, kuria kompensaciją E. U. už pagal 2007 m. vasario 2 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įgytą žemės sklypo dalį prašoma priteisti ne iš atsakovų J. P. ir R. F., o iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Dėl likusios ieškinio dalies prašė spręsti teismo nuožiūra. Akcentavo būtinybę paskutiniesiems žemės įgijėjams grąžinti jų realiai sumokėtas lėšas.

10Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įsigydami žemės sklypo dalis atsakovai neturėjo jokio pagrindo įtarti, kad įsigyto žemės sklypo ribos galėtų įsiterpti į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Žemės sklypo dalis, kuri neva patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, nebuvo užaugusi medžiais, o visada buvo užpelkėjusi, neapaugusi medžiais teritorija ir iš tikrųjų nėra miškas. Vyriausybės patvirtinta sklypų schema nėra tiksli, joje galimos paklaidos. Tvirtino patyrę išlaidas įrengiant gręžinį, taip pat aplinkos tvarkymo, tvoros įrengimo išlaidas, todėl šios išlaidos turi būti įvertintos taikant restituciją. Tvirtino esantys sąžiningi įgijėjai, todėl restitucija jų atžvilgiu negalima. Prašė taikyti ieškinio senatį reikalavimams dėl administracinių aktų nuginčijimo.

11Atsakovės O. V. ir S. G. su ieškiniu nesutiko. Tvirtino dalį miško pirkusios tik siekdamos naudotis vandens gręžiniu. Todėl išreikalavus sklypą, atsakovams būtų padaryta neproporcinga žala.

12Atsakovai E. U. ir D. U. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Tvirtino, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Atsakovai yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl restitucija negalima. Nesutiko su ieškovo siūlomu restitucijos būdu. Akcentavo aplinkybę, jog už valstybei grąžintinos žemės sklypo dalies dalį atsakovai sumokėjo 101 843,93 Lt.

13Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad valstybinės reikšmės miško perdavimas privačion nuosavybėn nėra galimas, o jei yra įvykęs – nėra ginamas.

14II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 41-12237 dalį dėl 0,24 ha valstybinės reikšmės miško ploto, patenkančio į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ), perdavimo neatlygintinai V. P. nuosavybėn. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. spalio 2 d. žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), dalies pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. P. lygiomis dalimis pardavė 300/4400 dalių nurodyto žemės sklypo atsakovams S. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su L. A.; T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B.; sutuoktiniams J. P. ir R. F. bendrosios jungtinės nuosavybės teise; T. Ž.; P. K.; A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D.; A. J., V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P. – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. spalio 2 d. žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), dalies pirkimo - pardavimo sutartį, kuria V. P. pardavė sutuoktiniams J. P. ir R. F. 659/4400 dalis žemės sklypo, T. Ž. pardavė 1259/4400 dalis žemės sklypo, P. K. pardavė 2182/4400 dalis minėto žemės sklypo – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje.

16Pripažino negaliojančiu 2005 m. sausio 19 d. susitarimą tarp bendrasavininkių, kurio pagrindu 0,44 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), esančiame ( - ), į kurį patenka 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, buvo sudarytas susitarimas dėl 100 kv. m ploto servituto geriamojo vandens gręžiniui ir privažiavimui įregistravimo – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Pripažino negaliojančia 2005 m. liepos 15 d. S. A. (G.) ir L. A. sudarytos povedybinės sutarties dalį, kuria sutuoktiniai susitarė, kad 375/4400 dalys 0,44 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), tampa sutuoktinės S. A. asmenine nuosavybe – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Pripažino negaliojančia 2007 m. vasario 2 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kuria J. P. pardavė E. U. 6965/44000 dalių 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), – 55,54 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Pripažino negaliojančia 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutarties dalį, kuria P. K. padovanojo J. K. 22195/44000 dalis žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Pripažino negaliojančia 2009 m. gruodžio 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kuria S. G. pardavė O. V. 375/44000 dalių 0,44 ha ploto žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), esančio ( - ), – 54,55 nuošimčių (šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško) dalyje. Panaikinęs nurodytus sandorius, pirmosios instancijos teismas taikė restituciją: grąžino valstybei 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ). Įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atlyginti žemės sklypo dalies, grąžintos valstybei, vidutinę rinkos kainą, buvusią sandorių sudarymo metu: V. P. su sutuoktine E. P. – 32,41 Lt; A. J. – 32,41 Lt; T. B. su M. B. – 32,41 Lt; A. D. su P. D. – 555,40 Lt; O. V. – 16,76 Lt; T. Ž. – 1 120,65 Lt; E. U. su D. U. – 5 917,76 Lt; J. K. – 1 918, 47 Lt.

17Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atkuriant nuosavybės teises į 1,69 ha žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, todėl panaikino ginčijamo 2002 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,24 ha valstybinės reikšmės miško ploto dalį, esančią 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklype. Kadangi ginčo žemės sklypo dalis privačion nuosavybėn perėjo neteisėtai, teismas panaikino ir vėlesnius atsakovų dėl šios turto dalies sudarytus sandorius. Teismas akcentavo aplinkybę, jog nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus, todėl subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojama kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kuriais buvo grindžiama pozicija, kad realiai valstybinės reikšmės miško plotas yra mažesnis nei prašoma grąžinti ar kad grąžinti prašomos sklypo dalies negalima laikyti mišku. Teismas akcentavo šių argumentų ydingumą ir juos pagrindžiančių įrodymų prieštaringumą. Sprendė, jog faktinė sklypo situacija neturi įtakos sklypo tikslinei paskirčiai. Vertindamas ar pagrįstai buvo nustatytas išreikalautino valstybės nuosavybėn valstybinės reikšmės miško plotas, teismas pažymėjo, kad Valstybinė miškų tarnyba, surašydama pažymas apie grafinius ir taksacinius ginčo miško ploto rodiklius, šiuos dydžius apskaičiuoja specialios programinės įrangos pagalba. Be to, nagrinėjamu atveju dar buvo atliekamas patikrinimas vietoje, todėl nustatytas valstybinės reikšmės miško ploto dydis atspindi realią situaciją. Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys apie ginčo miško plotą yra tinkami. Teismas atmetė atsakovų prašymus netaikyti restitucijos. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju negalima taikyti išimčių, kadangi valstybinės reikšmės miškas negali likti privačioje nuosavybėje. Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas akcentavo būtinybę vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas dėl restitucijos būdo parinkimo, kai valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, teismo vertinimu, taikytinas ir šiuo atveju, tuo pačiu pripažįstant nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu. Teismas akcentavo aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu siūlė byloje paskirti ekspertizę ginčo turto vertei, buvusiai ginčijamų sandorių sudarymo metu, nustatyti, tačiau didžioji dalis atsakovų šio siūlymo nepalaikė. Todėl teismas vadovavosi Nekilnojamojo turto registre nurodytomis rinkos vertėmis. Įvertinęs aplinkybes, jog pirkimo - pardavimo sutartyse nėra identifikuota, kuris iš savininkų kurią žemės sklypo dalį įsigijo, teismas sprendė, jog grąžintiną žemės sklypą įsigijo visi savininkai proporcingai turimo sklypo dydžiui. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog grąžintina miško dalis sudaro 54,55 procentus viso miško dalį, teismas sprendė, kad asmeniui, iš kurio yra paimama 54,55 procentai jo įsigyto sklypo, turi būti grąžinti 54,55 procentai jo sumokėtos žemės kainos. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, jog senaties terminas skaičiuotinas tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, įgalinančių spręsti, kad pažeistas viešasis interesas ir prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog prokuroras nepraleidęs 30 dienų termino ieškinį pateikė Vilniaus rajono apylinkės teismui. Teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal kasacinio teismo praktiką teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu, todėl senaties administraciniam reikalavimui pareikšti bei sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn.

18III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

19Apeliaciniu skundu atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba atmesti ieškinį toje dalyje, kiek buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 41-12237 ir negaliojančiais pripažinti sandoriai: 2003 m. spalio 2 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, reg. Nr. 9244, 2010 m. spalio 2 d. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, reg. Nr. 9245, 2005 m. sausio 19 d. bendraturčių susitarimas, 2008 m. gruodžio 16 d. dovanojimo sutartis dėl 54,55 nuošimčių T. Ž. ir J. K. priklausančių ir/ar ginčijamu sprendimu arba sandoriu įgytų žemės sklypo, kadastrinis Nr. ( - ), dalių. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik ieškovo pateiktais įrodymais. Teismas vadovavosi neteisėtais būdais surinktais įrodymais.
  2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog žemės sklypo kadastriniai matavimai nėra atlikti. Atlikus kadastrinius matavimus, ginčo sklypo ribos gali skirtis.
  3. Teismas nevertino antstolės B. P. faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagos, miškotvarkos projekto rengėjo R. Š. pažymos.
  4. Teismas nenurodė atsisakymo apklausti liudytojus ir paskirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, kokią dalį sklypo sudaro miškas, motyvų.
  5. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nesiaiškino miško ploto. Minėta aplinkybė yra reikšminga siekiant nustatyti ar pagal faktinę situaciją sklypas laikytinas mišku. Vadovaudamasis tik neteisėtu būdu gautu įrodymu pirmosios instancijos teismas neužtikrino atsakovų teisės į teisingą teismą.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą apklausti asmenis, kurie atliko žemės sklypo apžiūrą.
  7. Teismas turėjo nustatyti, ar buvo miško ginčo sklype nuosavybės teisių atkūrimo metu, ar vėliau situacija ginčo žemės sklypuose pasikeitė. Šie klausimai svarbūs ir restitucijos taikymui.
  8. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją nepagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro pateiktomis vidutinėmis rinkos vertėmis. J. K. atžvilgiu teismas nepagrįstai vadovavosi rinkos verte, buvusia sandorio sudarymo su P. K. metu. Turtas buvo atsakovės J. K. asmeninė nuosavybė. Teismas turėjo priteisti atsakovei ne mažiau kaip 38 147,91 Lt. Siekdamas teisingumo pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti grąžinamo sklypo vertę ginčijamų sandorių sudarymo metu ir teismo sprendimo priėmimo dienos duomenimis.
  9. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su ieškinio senatimi. Nevertino aplinkybės, jog ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino.

20Apeliaciniame skunde atsakovai pareiškė prašymus: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojus – sklypo patikrinime dalyvavusius specialistus. Siekiant nustatyti ginčo sklype esančio valstybinio miško plotą, prašė paskirti ekspertizę. Taip pat prašė paskirti ekspertizę ginčo sklypo vertei, buvusiai 2003 m. spalio 2 d., 2008 m. gruodžio 16 d. ir ekspertizės atlikimo dieną, nustatyti.

21Apeliaciniu skundu atsakovai E. U. ir D. U. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – taikyti senatį ir ieškinį atmesti dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo. Tuo atveju, jeigu ieškinys nebūtų atmestas, prašė grąžinti E. U. ir D. U. valstybei perduotos sklypo dalies vertę – 101 843,93 Lt bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

221. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino.

232. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog valstybinės reikšmės miškas yra atsakovams priklausančiame sklype. Miško sklypų schemos nebuvo paskelbtos leidinyje „Valstybės žinios“, todėl atsakovai negalėjo žinoti, jog priskirtame sklype yra valstybinės reikšmės miškas. Ieškovas neįrodė, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas.

243. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sąžiningų įgijėjų atžvilgiu taikė restituciją.

254. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas būtinybę vadovautis jo nurodytu kasacinio teismo precedentu, priėmė precedentui prieštaraujantį sprendimą, kadangi įpareigojo sklypo vertę atlyginti pagal vidutinę sklypo dalies rinkos kainą.

26Atsakovai J. P. ir R. F. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Akcentavo aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas siūlė byloje atlikti ekspertizę, tačiau apeliantai su tokiu siūlymu nesutiko.

27Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė 30 dienų ieškinio senaties termino nepraleidęs. Be to, nagrinėjamu atveju taikytinos ir bendrosios niekinių sandorių negaliojimo pasekmės. Atsikirsdamas į skundų argumentą dėl miško padėties fakto nustatymo, akcentavo aplinkybę, jog miško paskirties faktas registruotas nekilnojamojo turto registre, kurio duomenų atsakovai neginčijo. Teigė, jog atsakovų pateikti duomenys apie dabartinę sklypo padėtį neatspindi ginčui aktualios padėties – nepaneigia valstybinio miško statuso. Prokuroras nurodė, jog vizualinei sklypo apžiūrai neturi reikšmės tai, jog sklypas yra aptvertas. Nesutiko su argumentu dėl kadastrinių matavimų nebuvimo. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina faktą, kad tokie matavimai buvo atlikti 2003 m. rugpjūčio 6 d. Nauji matavimai nėra aktualūs sprendžiamam ginčui. Prokuroras poziciją restitucijos klausimu grindė ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Akcentavo aplinkybę, jog atsakovai nepritarė teismo siūlymui skirti ekspertizę.

28Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. prašė tenkinti atsakovų E. U. ir D. U. apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog dėl miško schemų nepaskelbimo teismas neturėjo pagrindo vadovautis nurodytais poįstatyminiais aktais. Sutiko su atsakovų E. U. ir D. U. pozicija, jog prokuroras turėjo ginti ginčo sklypo savininkų interesus.

29Atsakovai E. U. ir D. U. atsiliepimu į T. Ž., P. K. ir J. K. apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti atsižvelgiant į abiejų apeliacinių skundų argumentus. Atsiliepimą grindė apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

30Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinius skundus nurodo sutinkąs su reikalavimu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti. Kitus apeliantų reikalavimus prašo atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu valstybinės reikmės miško buvimo ginčo sklype faktu. Tačiau nesutiko su teismo argumentais dėl restitucijos taikymo. Akcentavo būtinybę užtikrinti pusiausvyrą tarp poreikio visuomenės reikmėms išsaugoti teritoriją bei užtikrinti teisinį stabilumą. Nurodė, jog teismas nevertino restitucijos netaikymo galimybės. Teigė, jog restitucijos taikymas aptariamu atveju nėra adekvatus teisės pažeidimui. Sutiko su teismo pasirinkta grąžintinų lėšų apskaičiavimo tvarka. Sutiko su apeliantų argumentais dėl ieškinio senaties taikymo.

31IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

33Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojų apklausos

34Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žodinio proceso būtinybę grindė poreikiu apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojus – specialistus, dalyvavusius ginčo žemės sklypo patikrinime (L. D., A. B., T. N., G. M.) (t. 5, b. l. 10). Atsakovai teigė, jog šių asmenų surašytas (pasirašytas) ginčo žemės sklypo patikrinimo aktas yra neleistinas įrodymas, kadangi apžiūros metu paminėti specialistai, pažeisdami atsakovų teises, galėjo neteisėtai patekti į aptvertą privačią teritoriją. Todėl, apeliantų nuomone, liudytojų apklausos metu būtų pašalintos abejonės dėl patikrinimo akto, kaip įrodymo, patikimumo, leistinumo ir įrodomosios reikšmės.

35Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais, daiktiniais įrodymais ir kt. (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Teisėjų kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju apeliantai, prašydami liudytojų apklausos, iš esmės siekia ne ginčui aktualių faktinių aplinkybių nustatymo arba paneigimo, o tik vieno iš įrodymų, pateikto priešingos šalies, neleistinumo pagrindimo. Tokio prašymo tenkinimas neatitiktų paminėto teisinio reguliavimo tikslų (teikti duomenis, kurie patvirtina arba paneigia ginčui aktualias faktines aplinkybes) ir nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi apklausos metu būtų vertinamos ne ginčui aktualios faktinės aplinkybės, o vieno iš byloje esančių įrodymo leistinumas. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų (CPK 183 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju apeliantų procesinės teisės įrodymų tyrimo procese nebuvo suvaržytos, kadangi apeliantai bei kiti proceso dalyviai tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė savo pozicijas šio įrodymo leistinumo ir įrodomosios reikšmės klausimu. Remiantis tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija prašymo apklausti liudytojus netenkina (CPK 180, 181 straipsniai).

36CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Akcentuotina, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos argumentus, atsižvelgusi į tai, kad ankstesne nutarties dalimi buvo atmestas apeliantų prašymas apklausti liudytojus, kuo iš esmės ir buvo grindžiama žodinio proceso būtinybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtina apeliacinius skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija apeliantų T. Ž., P. K. ir J. K. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina (CPK 185 straipsnis, 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis).

37Dėl nuosavybės teisių į valstybinės reikšmės miško žemę atkūrimo teisėtumo vertinimo

38Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nurodyta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 4 straipsnyje nurodoma, jog miškai neprivatizuojami, jei jie priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

39Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. vasario 18 d. sprendimu atsakovei V. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko E. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,4 ha žemės, buvusios ( - ), vietoje turėtos žemės perduodant neatlygintinai lygiavertį 1,69 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, esantį ( - ). Ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu buvo patvirtintas šio sklypo padalijimo projektas, kuriuo minėtas žemės sklypas padalintas į 1,25 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą ir į 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atidalintame 0,44 ha ploto miško paskirties sklype yra 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, kuris nuosavybės teisių atkūrimo procese negalėjo būti perduotas privačion nuosavybėn. Teismas sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistos imperatyviosios normos (Konstitucijos 47 straipsnis, Žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punktas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnis), todėl panaikino ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo, kuriuo atsakovei V. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, dalį dėl 0,24 ha valstybinės reikšmės miško. Panaikinęs administracinio akto dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško žemę, pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais ir kitų ginčijamus (perleidimo, naudojimosi tvarkos nustatymo) sandorius nurodyto ploto valstybinės reikšmės miško žemės dalyje.

40Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, neigdami aplinkybę, jog ginčo sklypo dalis (ieškovo įvardijama valstybinės reikšmės mišku), kurią ieškiniu reikalaujama grąžinti valstybei, nėra miškas, kadangi neturi (arba neteko) tokių miško savybių, kokios yra nurodytos Miškų įstatyme. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino arba visiškai nevertino jų pateiktų įrodymų – antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, Miškotvarkos projekto rengėjo R. Š. pažymos ir kt., nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą skirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatytas valstybinės reikšmės miškui keliamus reikalavimus atitinkantis miško plotas ginčo žemės sklype. Apeliantai savo poziciją taip pat grindė įrodymų, pagrindžiančių faktinį (realų) valstybinės reikšmės miško buvimą ginčo sklype, jo dislokaciją, ribas, trūkumu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovų T. Ž., P. K. ir J. K. apeliacinio skundo argumentais ir reiškia įsitikinimą dėl pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo šiuo klausimu.

41Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą miškas – tai ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės) (Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kaip minėta, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčijamais administraciniais aktais atsakovei V. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,69 ha ploto sklypą, kuris savo ruožtu buvo padalintas į du atskirus žemės sklypus: 1,25 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą ir 0,44 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypą. Pastarojo sklypo dalį, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sudaro prokuroro prašomas išreikalauti valstybinės reikšmės miškas. Teisėjų kolegija pažymi, jog viso nagrinėjamam ginčui aktualaus sklypo (0,44 ha) paskirtis nurodyta „miškų ūkio“ (t. 1, b. l. 10), todėl minėti duomenys yra laikomi teisingais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro prielaidų manyti, jog viešajame registre esantys duomenys apie ginčo sklypo, be kita ko, ir išreikalautinos jo dalies, naudojimo paskirtį būtų įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti. Kita vertus, aukščiau paminėtos „miško“ sąvokos (Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) analizė sudaro pagrindą spręsti, jog apeliantų akcentuojamos aplinkybės, esą ginčo sklypas dėl natūralių ir (ar) nenatūralių priežasčių galėjo netekti esminių miško savybių (nėra natūralios miško paklotės, reikalaujamo minimalaus ploto ar nurodyto aukščio medžių ir pan.) šiam ginčui tampa teisiškai nereikšmingos, nes kaip nustatė įstatymų leidėjas – miškas savo statuso (tikslinės paskirties) nepraranda net ir visiškai netekęs augalijos. Beje, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai iš esmės ir neneigia sklypo savininkų įtakos atitinkamiems ginčo žemės sklypo faktinės padėties pokyčiams. Kita vertus, nagrinėjamo ginčo (administracinio akto dalies teisėtumo įvertinimui) kontekste yra reikšminga ginčo sklypo padėtis, paskirtis bei savybės, esantys ne bylos nagrinėjimo ar šio turto paskutinio perleidimo sandorio metu, o buvę priimant ginčijamą administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės. Kolegijos įsitikinimu, nurodytas vertinimas taip pat reikšmingas ir sprendžiant apeliantų T. Ž., P. K. bei J. K. skunde pareikštą prašymą atlikti ekspertizę valstybinės reikšmės miškui keliamus reikalavimus atitinkančio miško plotui ginčo žemės sklype nustatyti, kadangi tokia ekspertizė, atsižvelgiant į apeliantų akcentuojamus ginčo sklypo (ar jo dalies) pokyčius, sprendžiamam ginčui nėra aktuali. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir tą skundo argumentą, jog prašomo grąžinti miško dalies plotas nesiekia įstatymo nustatyto minimalaus 0,1 ha ploto arba 10 metrų pločio. Pažymėtina, jog prokuroro prašoma išreikalauti žemės sklypo dalis nėra atskiras miškas. Tiek šalių paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek grafiniai duomenys patvirtina, jog išreikalautinas turtas yra miško masyvo dalis, todėl nėra pagrindo grąžintinos sklypo dalies paskirties vertinti izoliuotai, t. y. atsižvelgiant tik į šios dalies požymių atitiktį teisės aktų reikalavimams. Ta aplinkybė, jog apeliantams priklausanti sklypo dalis, esanti miško masyve, gali būti mažesnė nei 0,1 ha ir (ar) jos plotis (ruožas) yra mažesnis (siauresnis) nei 10 metrų, nesudaro prielaidų abejoti šio sklypo dalies tikslinės miškų ūkio paskirties fakto ir šiame sklype esančio valstybinės reikšmės miško buvimo fakto pagrįstumu.

42Teisėjų kolegija atmeta apeliantų T. Ž., P. K. ir J. K. skundo motyvus, kuriais remiantis teigiama, jog neįrodytas išreikalaujamo valstybinės paskirties miško (konkrečios ieškovo nurodytos dalies) buvimo ginčo sklype faktas, jo tikslios ribos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CK 1.109 straipsnį civilinių teisių objektais gali būti identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai. Miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009). Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis šia kasacinio teismo praktika, pagrįstai sprendė, jog aptariamu atveju tinkamam CK 1.109 straipsnio nuostatos ir teismo sprendimo įvykdymui pakanka nustatytų duomenų, jog 0,24 ha valstybinės reikšmės miškas yra 0,44 ha miško paskirties žemės sklype. Nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, kuriuo akcentuojamas galimas ginčo sklypo ribų pakytis bei naujų kadastrinių matavimų poreikis. Ankstesnėje šios nutarties dalyje teisėjų kolegija pažymėjo, jog vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą, svarbi yra faktinė padėtis, buvusi šio akto priėmimo (nuosavybės teisių atkūrimo) metu. Minėta, kad ginčijamas administracinis aktas, kurio pagrindu atsakovės V. P. nuosavybėn perduotas 1,69 ha ploto žemės sklypas, priimtas 2002 m. balandžio 18 d. Tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog ginčo žemės (miško) sklypo atidalijimo metu 2003 m. rugpjūčio 13 d. ginčo sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti (t. 1, b. l. 10). Todėl kolegija, įvertinusi aplinkybę, jog ginčijamo administracinio akto priėmimą ir ginčo sklypo atidalijimą skyrė pakankamai trumpas laikotarpis, sprendžia, jog minėtu laiku atlikti kadastriniai matavimai yra aktualūs sprendžiamam klausimui (nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumo įvertinimui). Be to, nurodyto laikotarpio kadastrinių matavimų atlikimo faktas papildomai patvirtina, jog dar praėjus metams po ginčui aktualaus juridinio fakto – šioje byloje iš dalies ginčijamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso, visą ginčo teritoriją (0,44 ha sklypą, kuriame fiksuojama 0,24 ha valstybinės reikšmės miško) sudarė būtent miško žemė.

43Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantai nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, grindė ir procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesus, pažeidimu. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kuriais remiantis teigiama, jog teismas netinkamai arba nepakankamai vertino valstybinės reikšmės miško dislokacijos ginčo sklype faktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto procesinio sprendimo turinį, įsitikino teismo išvadų pagrįstumu. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ginčo sklype yra dalis (0,24 ha) valstybinės reikšmės miško. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. kovo 9 d. raštas, tos pačios dienos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro taksacinius rodiklius, 2010 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas (t. 1, b. l. 61-66). Kolegijos vertinimu, minėti duomenis yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytą taisyklę aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Aptariamu atveju tokių – didesnės įrodomosios galios duomenų negalėtų paneigti ir liudytojai, kurių apklausos prašė apeliantai. Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadai, kuria konstatuotas 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško buvimo ginčo žemės sklype faktas. Apeliantų argumentai, jog minėti įrodomieji duomenys gali būti nepatikimi (arba nepakankamai patikimi), laikytini subjektyviomis prielaidomis, kurios esamų faktinių aplinkybių visumoje neįtikino teisėjų kolegijos, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas būtų ydingas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų teiginius, jog minėti rašytiniai įrodymai galėjo būti gauti pažeidžiant apeliantų teises (neteisėtai patekus į ginčo sklypą), taip pat įvertinusi kitų proceso dalyvių poziciją, juos (teiginius) laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta pozicija, jog vizualiai apžiūrai (kokia aptariamu atveju ir buvo atlikta) nebuvo būtinas patekimas į aptvertą sklypo teritoriją. Nesant objektyvių duomenų, pagrindžiančių akivaizdų apeliantų teisių pažeidimą, išsamesnis šių aplinkybių vertinimas, be kita ko, ir liudytojų apklausa siekiant įsitikinti tik tam tikrų įrodymų leistinumu, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste neproporcingai užvilkintų procesą. Šių motyvų pagrindų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovo pateiktų įrodymų (Valstybinės miškų tarnybos dokumentų) leistinumo.

44Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš sprendimo teksto matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus šalių pateiktus įrodymus. Ta aplinkybė, jog teismas atskirai nepasisakė dėl kiekvieno įrodymo įrodomosios galios ar ryšio su sprendžiamu ginču, nesudaro pagrindo išvadai, jog tam tikri įrodymai visiškai nebuvo vertinti. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias normines nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

45Teisėjų kolegija nesiremia atsakovų E. U. ir D. U. apeliacinio skundo argumentu, jog kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154, kuriuo nustatytas Vilniaus rajone esančių valstybinės reikšmės miškų plotas, bei su 1999 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 111, patikslinančiu ankstesniu nutarimu nustatytą miškų plotą, nebuvo įstatymų reikalaujama forma „Valstybės žiniose“ paskelbtos Vilniaus rajono valstybinės reikšmės miškų ploto schemos. Kolegija sprendžia, jog nurodytas argumentas nėra teisiškai reikšmingas vertinant nuosavybės teisių atkūrimo proceso (ne) teisėtumą ar nustatant valstybinės reikšmės miško dalies dislokacijos ginčo sklype faktą. Kita vertus, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime nurodė, jog specialių teisės aktų schemų nepaskelbimas su pagrindiniu akto tekstu neprieštarauja Konstitucijai. Nurodytų miško schemų nepaskelbimas apeliantų paminėtame leidinyje neturi įtakos šių Vyriausybės nutarimų galiojimui. Be to, nėra pagrindo spręsti, jog valstybinės reikšmės miško schemų nepaskelbimas kartu su pagrindiniu teisės aktu būtų lėmęs nuosavybės teisių atkūrimo proceso neteisėtumą, ar kad tokių schemų paskelbimas užkirstų kelią ginčijamų sandorių sudarymui.

46Kaip minėta, pagal ankstesnėje šios nutarties dalyje nurodytą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinei valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali būti perduodami privačion nuosavybėn. Toks teisės aiškinimas nuosekliai plėtojamas konstitucinėje jurisprudencijoje ir aktualioje teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2011, kt.). Pagal aptartą teisinį reguliavimą į valstybinės reikšmės mišką nuosavybės teisės natūra negalėjo būti atkurtos, taigi ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. balandžio 18 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybinės reikšmės miško dalyje panaikintas pagrįstai.

47Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad atsakovų – fizinių asmenų sudaryti ginčijami sandoriai dėl žemės sklypo perleidimo ir sandoris dėl naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo, jų (sandorių) dalyse dėl valstybinės reikšmės miško yra niekiniai ir negalioja. Išanalizavusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant ginčijamų administracinio akto ir sandorių (ne) teisėtumą.

48Dėl ieškinio senaties

49Apeliantai T. Ž., P. K., J. K., E. U. ir D. U. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniuose skunduose laikėsi nuoseklios pozicijos prašydami taikyti ieškinio senatį. Jie teigė, kad prokuroras ieškinį pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, o praleisto termino atnaujinti neprašė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantų argumentu.

50Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėse bylose, kuriose ieškinį pareiškia prokuroras, gindamas viešąjį interesą – ginčydamas sprendimus atkurti nuosavybės teises, žemės sklypų perleidimo sandorius, siekdamas sugrąžinti valstybės nuosavybėn jai išimtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, yra suformuota aiški ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų taikymo praktika dėl trisdešimties dienų ieškinio senaties termino pradžios nustatymo. Kasacinis teismas ne kartą pažymėjo, kad ieškinio senaties termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai ieškovas (pareiškėjas) gavo pakankamai duomenų apie tai, jog yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; 2011 m. spalio mėn. 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011 ir kt.). Tokia nuostata suformuota dėl to, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Prokuroras, įstatymo nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą ir kad yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinio akto turinys susijęs su viešuoju interesu, ar jis (aktas) pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-146-335/2008).

51Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog prokuroras į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu kreipėsi nepraleidęs nurodyto 30 dienų ieškinio senaties termino. Apeliantai iš esmės skirtingais argumentais vertina laikotarpio tarp prokuroro kreipimosi į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir į Vilniaus apygardos teismą reikšmę ieškinio senaties eigai. Įvertinusi aplinkybę, jog prokuroras, nepraleidęs ieškinio senaties termino, nors ir pažeisdamas teismingumo taisykles, kreipėsi su ieškiniu į apylinkės teismą, kuriam atsisakius priimti ieškinį, tokią teismo nutartį skundė apeliacinės instancijos teismui, ir tik šiam palikus apylinkės teismo nutartį nepakeistą, nedelsdamas padavė ieškinį apygardos teismui, teisėjų kolegija tokį ieškovo procesinį elgesį laiko tinkamu ir sprendžia, jog 30 dienų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CK 1.130 straipsnis). Kita vertus, akcentuotina, jog teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamos bylos kontekste tokia išskirtinė vertybė yra išimtinė valstybės nuosavybė. Taigi vien šios aplinkybės pakaktų atsisakant taikyti ieškinio senatį. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas ginčijamas administracinis aktas ir pripažinti negaliojančiais sandoriai dalyse dėl 0,24 ha ploto valstybinės reikmės miško, yra pagrįsta ir teisėta.

52Dėl restitucijos taikymo

53Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamą administracinį aktą ir pripažinęs negaliojančiais po jo priėmimo buvusius ginčijamus sandorius dalyse dėl 0,24 ha valstybinės reikmės miško ploto, patenkančio į atsakovams – fiziniams asmenims priklausantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą, taikė restituciją: nurodyto ploto valstybinės reikšmės mišką grąžino valstybei, o atsakovams – paskutiniams įgijėjams, kurių turtas buvo grąžintas valstybei, priteisė grąžinamo valstybei turto vidutinę rinkos vertę, buvusią ginčo turto įgijimo metu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal aktualią teismo praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose, restitucijos taikymo procese valstybė įpareigotina paskutiniams turto įgijėjams atlyginti jų patirtas ginčo turto įgijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu (buvusios) parduodamo turto rinkos kainos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog dalis bendraturčių nepalaikė apeliantų T. Ž., P. K. ir J. K. prašymo skirti ekspertizę ginčo turto vertei nustatyti, o šie apeliantai nesutiko prisiimti ekspertizės išlaidų, kurias lemtų būtinybė nustatyti ginčo turto vertę visų ginčui aktualių sandorių sudarymo metu, prašymą dėl ekspertizės skyrimo atmetė. Teismas pažymėjo, jog nustačius ginčo turto rinkos vertę tik ekspertizės skyrimą palaikančių apeliantų atžvilgiu, kiti bendraturčiai (kiti atsakovai) atsidurs nelygioje padėtyje. Apeliantai T. Ž., P. K. ir J. K., nesutikdami su šiomis teismo išvadomis, skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti jų prašytą ekspertizę, todėl iš esmės analogišką prašymą jie pateikė apeliacinės instancijos teismui. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju restitucijos taikymas pažeistų jų teises, sąlygotų didelių nuostolių atsiradimą. Pažymėjo, jog tokia situacija yra išskirtinė ir leidžianti restitucijos netaikyti. Apeliantai E. U. ir D. U. teigė, jog dėl restitucijos taikymo bus pažeisti ne tik ginčo turto bendraturčių, bet valstybės interesai, kadangi valstybė turės atlyginti turto įsigijimo išlaidas. Nurodė, jog šiuo atveju didesnės apsaugos reikalauja teisinis stabilumas ir pasitikėjimas valstybe. Tvirtino, jog pirmosios instancijos teismas priteisė apeliantams neproporcingai mažas sumas. Teigė esantys sąžiningi įgijėjai, iš kurių turtas negali būti išreikalautas. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytais apeliacinių skundų argumentais.

54Pirmiausia teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti apeliantų poziciją dėl galimybės pakeisti restitucijos taikymo būdą arba restitucijos visiškai netaikyti. Teisėjų kolegija apeliantų poziciją šiuo klausimu laiko nepagrįsta. Kolegija pažymi, jog Konstitucijoje tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams, atliekamiems su šiais objektais. Svarbu, kad teisiniai veiksmai ir teisinės procedūros būtų atliekamos taip, kad nebūtų pažeidžiamas įsakmus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ydingą ir pažeidžiančią konstitucinį reguliavimą situaciją iš esmės lėmė neteisėti valstybės (jos tarnautojų) veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl byloje nėra keliamas ginčo turto paskesnių įgijėjų nesąžiningumo klausimas. Prokurorui aplinkybės dėl įgijėjų nesąžiningumo neįrodinėjant, atsakovai neturi pagrindo jos neigti. Teisėjų kolegija sutinka, jog tokio pobūdžio ginčams taikytina ir sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, tačiau, o tai aptariamu atveju yra ypatingai aktualu, sąžiningo asmens institutas, kaip ir kiti institutai (pvz., senaties) negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas, tai teisinis stabilumas, kurio svarbą akcentuoja apeliantai, turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir todėl negali būti ginamas. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Čia galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-417/2010). Tokio teisinio mechanizmo kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų siūlomas visiško restitucijos netaikymo variantas, kas iš esmės sąlygotų konstituciniam reguliavimui prieštaraujančią situaciją – valstybei išimtine nuosavybe priklausančio turto palikimą privačioje nuosavybėje, pagal šios bylos faktines aplinkybes nesvarstytinas.

55Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad, panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, restitucija taikytina tiek valstybei, tiek ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o valstybės – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais pagal kasacinio teismo išaiškinimą valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Kaip minėta, aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, atsakovams – paskutiniams įgijėjams priteisė kompensaciją pagal atitinkamą žemės sklypo dalies vidutinę rinkos vertę, buvusią turto įgijimo metu. Apeliantai teigia, jog toks atlyginimo būdas (pagal vidutinę rinkos vertę) negali būti laikomas teisingu.

56Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, turi gauti kompensaciją, iš esmės prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės kompensacijos nei visa rinkos kaina. Nuosavybės atėmimas nesumokant vertę atitinkančios kompensacijos paprastai laikytinas neproporcinga priemone (žr. Pressos Compania Naviera S.A. and Others, The Holy Monasteries v. Greece).

57Rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-544/2012).

58Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nagrinėjamu atveju taikant restituciją buvo būtina išsiaiškinti ginčo turto rinkos vertę atitinkamo sandorio sudarymo metu, tačiau ši faktinė aplinkybė nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik Nekilnojamojo turto registro apibendrintų duomenų pagrindu apskaičiuota vidutine rinkos verte, nors buvo pagrindas manyti, kad ši vertė neatitinka realios konkretaus turto rinkos kainos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien tas faktas, jog ginčijamose sutartyse šalių nustatyta žemės sklypo (jo dalių) kaina yra didesnė nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta šio turto vidutinė rinkos vertė, pats savaime nėra pagrindas daryti išvadą, kad sandorio kaina neatitiko parduodamo turto rinkos vertės ir neturi būti atlyginama. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti, ar sandorių kainos atitiko jų sudarymo metu buvusią turto rinkos vertę. Akcentuotina, jog kasacinis teismas faktinėmis aplinkybėmis ir teisine problematika panašioje byloje yra nurodęs, kad nenustačius, jog sandorio kaina neatitiko turto rinkos vertės, taikant restituciją pirkėjui gali būti atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant inter alia į sandorio kainą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2013).

59Teisėjų kolegija iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ekspertizės skyrimas tik kelių apeliantų įgyto turto dalies atžvilgiu iš esmė sąlygotų nelygiavertę visų atsakovų – paskutiniųjų ginčo turto įgijėjų padėtį. Tačiau esant aiškiai nagrinėjamos bylos teisinei problematikai, be kita ko, ir tai aplinkybei, jog savo esme ydingą ir nepatogumų įgijėjams keliančią situaciją lėmė konstitucinio reguliavimo neatitinkantys valstybės veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese, atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimu iš fizinių asmenų yra paimamas jų sąžiningai įgytas turtas, akivaizdu, jog šių asmenų teisių apsaugą, jų pasitikėjimą valstybe sąlygoja būtinybė teisingai atlyginti turėtas ginčo turto įgijimo išlaidas. Tokios aplinkybės leidžia spręsti šiuo atveju esant ir viešojo intereso gynimo poreikį, kas apsprendžia teismo vaidmens aktyvumą įrodymų rinkimo procese. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių analizė neįtikina pirmosios instancijos teismą buvo pakankamai aktyvų. Susidariusios situacijos specifika įpareigoja teismą ex officio apsvarstyti visus įmanomus (galbūt nestandartinius) sprendimo variantus nustatant turto įgijimo išlaidų teisingą atlyginimą, pavyzdžiui, įpareigoti šalis (tiek ieškovą, tiek atsakovus) teikti atitinkamus įrodymus arba, nepaisant prieštaringos atsakovų pozicijos ekspertizės apmokėjimo klausimu, įvertinus aplinkybę, jog visgi dalis atsakovų prašymą dėl ekspertizės tam tikra apimtimi palaikė (sutiko finansiškai didžiąja dalimi prisidėti prie jos apmokėjimo), spręsti dėl ekspertizės skyrimo teismo iniciatyva, sprendžiant jos išlaidų (jų dalies) apmokėjimo valstybės lėšomis klausimą. Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, visų pirma, proceso šalys yra suinteresuotos joms įstatymu suteiktų teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu. Valstybės interesams šiuo konkrečiu atveju atstovauja prokuroras, jam viso proceso metu tenka pareiga užtikrinti, kad prireikus bus imtasi reikalingų procesinių priemonių, reikalingų valstybės interesams apginti bei apsaugoti efektyviausiu būdu. Nors proceso teisės normos suponuoja ir tam tikras teismo pareigas ginant viešąjį interesą, tai jokiu būdu nepaneigia šį interesą tiesiogiai ginančio subjekto – prokuroro – pareigos neapsiriboti vien formalaus reikalavimo pateikimu, bet ir įvertinti, kokia procesinė priemonė labiausiai atitiktų viešąjį interesą (įskaitant ir tinkamos sąžiningų įgijėjų teisių apsaugos interesą) konkrečiu atveju.

60Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo tokio pobūdžio bylose suformuotos restitucijos taikymo praktikos, nebuvo aktyvus, nenustatė tikrosios ginčo turto rinkos vertės byloje aktualiais laikotarpiais. Dėl šios priežasties sprendimo dalis, kuria taikyta restitucija ir 0,24 ha ploto valstybinės reikšmės miško, esančio ginčo žemės sklype, grąžinta valstybei, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigota atsakovams – paskutiniams sklypo (dalies) įgijėjams atlyginti jų įsigyto valstybinės reikšmės miško vidutinę rinkos vertę, buvusią šio turto (jo dalies) įgijimo metu, pripažįstama nepagrįsta ir yra naikinama. Įvertinus neištirtų (neatskleistų) faktinių aplinkybių apimtį bei pobūdį, byla šioje dalyje grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

61Nutarus, kad yra pagrindas apskųsto teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, tarp jų ir dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi šis klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant bylą iš naujo. Remiantis tuo pačiu pagrindu kolegija nesvarsto ir apeliantų T. Ž., P. K. bei J. K. prašymo skirti ekspertizę ginčo sklypo (atitinkamos jo dalies) rinkos vertei nustatyti.

62Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

63Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją grąžinant valstybei 0,24 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ), ir įpareigojant Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos grąžinti: V. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su E. P. – 32,41 Lt; A. J. – 32,41 Lt; T. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su M. B. – 32,41 Lt; A. D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su P. D. – 555,40 Lt; O. V. – 16,76 Lt; T. Ž. – 1 120,65 Lt; E. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su D. U. – 5 917,76 Lt; J. K. – 1 918, 47 Lt. Bylą restitucijos taikymo dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

64Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 5. Prokuroras nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m.... 6. Ieškovas nurodė, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės... 7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su... 8. Atsakovė V. P. su ieškiniu nesutiko. Teigė negalinti atsakyti už valstybės... 9. Atsakovai J. P. ir R. F. su ieškiniu sutiko iš dalies. Sutiko su ieškiniu ta... 10. Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įsigydami... 11. Atsakovės O. V. ir S. G. su ieškiniu nesutiko. Tvirtino dalį miško... 12. Atsakovai E. U. ir D. U. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovas praleido... 13. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su ieškiniu sutiko.... 14. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 15. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį... 16. Pripažino negaliojančiu 2005 m. sausio 19 d. susitarimą tarp... 17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atkuriant nuosavybės teises į... 18. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 19. Apeliaciniu skundu atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. prašo Vilniaus apygardos... 20. Apeliaciniame skunde atsakovai pareiškė prašymus: bylą nagrinėti žodinio... 21. Apeliaciniu skundu atsakovai E. U. ir D. U. prašo Vilniaus apygardos teismo... 22. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog prokuroras... 23. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog valstybinės... 24. 3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sąžiningų įgijėjų... 25. 4. Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas būtinybę vadovautis jo... 26. Atsakovai J. P. ir R. F. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo pirmosios... 27. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinius... 28. Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. prašė tenkinti atsakovų E. U. ir D. U.... 29. Atsakovai E. U. ir D. U. atsiliepimu į T. Ž., P. K. ir J. K. apeliacinį... 30. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 31. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 33. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir liudytojų apklausos... 34. Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą... 35. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą... 36. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas... 37. Dėl nuosavybės teisių į valstybinės reikšmės miško žemę atkūrimo... 38. Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine... 39. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčijamu Vilniaus apskrities... 40. Atsakovai T. Ž., P. K. ir J. K. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos... 41. Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reguliavimą miškas – tai ne... 42. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų T. Ž., P. K. ir J. K. skundo motyvus,... 43. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia,... 44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį,... 45. Teisėjų kolegija nesiremia atsakovų E. U. ir D. U. apeliacinio skundo... 46. Kaip minėta, pagal ankstesnėje šios nutarties dalyje nurodytą teisinį... 47. Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise... 48. Dėl ieškinio senaties... 49. Apeliantai T. Ž., P. K., J. K., E. U. ir D. U. tiek bylą nagrinėjant... 50. Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinėse bylose, kuriose ieškinį... 51. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog prokuroras į... 52. Dėl restitucijos taikymo... 53. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamą... 54. Pirmiausia teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti apeliantų poziciją... 55. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad, panaikinus... 56. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta... 57. Rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis,... 58. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nagrinėjamu atveju taikant... 59. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai,... 60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 61. Nutarus, kad yra pagrindas apskųsto teismo sprendimo dalį dėl restitucijos... 62. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 63. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį,... 64. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą....