Byla A-525-1561-13

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. A., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Kauno miesto 19-tojo notaro biuro notarei A. U. dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su prašymu (b. l. 2?9) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

61) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr. 52/6905 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ (toliau – ir Kauno AV Sprendimas) dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,40 ha miško žemės, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) esančios 0,21 ha miško žemės;

72) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 05-2776 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės suteikimo savarankiškai ūkininkauti bei Kauno rajono valdybos 1995 m. sausio 26 d. potvarkio Nr. 54 pakeitimo“ (toliau – ir 1998 m. Kauno AV Įsakymas) dalį, kuria M. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,4 ha miesto miškus, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,21 ha miško žemės;

83) panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-4393 (toliau – ir 2001 m. Kauno AV Įsakymas) dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,05 ha miško, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,01 ha miško žemės;

94) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2023 išduoto V. A., dėl M. G. palikimo priėmimo (toliau – ir Paveldėjimo teisės liudijimas) dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,4 ha ir 0,05 ha miško žemės, esančios žemės sklypuose kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ), dalyje dėl 0,21 ha ir į 0,01 ha miško žemės paveldėjimo;

105) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ) dalis atitinkamai 0,21 ha ir į 0,01 ha, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn.

11Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. birželio 18 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) raštas, pagal kurį pradėtas patikrinimas dėl galimai neteisėtai atkurtų nuosavybės teisių Kauno mieste į valstybinės reikšmės ? miesto miškus. Atlikus patikrinimą, nustatyta, jog yra pagrindas kreiptis į teismą siekiant apginti viešąjį interesą. Paaiškino, kad 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu buvo pakeistos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinės ribos, dalį rajono teritorijos priskiriant Kauno miesto rajono savivaldybei. Šio įstatymo 1 dalies 3 punktu Kauno miesto savivaldybei buvo priskirta Aukštutinių Kaniūkų gyvenamoji vietovė. 1998 m. gegužės 18 d. Kauno AV Sprendimu Nr. 52/6905 bei tos pačios dienos 1998 m. Kauno AV Įsakymu M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,76 ha žemės sklypą ( - ) seniūnijoje, Kauno rajone, kurio 4000/7600 dalies sudarė miško žemė. 2001 m. Kauno AV Įsakymu buvo pakeistas 1998 m. Kauno AV administracijos įsakymu nustatytas turėtos žemė bendrasis plotas iš 2,91 į 2,34 ha, o vietoj kompensacijos už nesuteiktą žemę natūra, t. y. dabar už 1,58 ha (2,34 - 0,76) suteiktas sklypas individualiai statybai, ir atkurtos nuosavybės teisės likusią neatkurtą dalį ? 0,57 ha suteikiant 0,05 ha sklypą Nr. 117 miško, ir 0,52 ha sklypą Nr. 135-3, iš kurio 0,40 ha sudarė miško žemė. Taigi po nuosavybės teisių atkūrimo M. G. įgijo du miško ūkio paskirties žemės sklypus ? 0,4 ha, kadastrinis Nr. ( - ), ir 0,05 ha, kadastrinis Nr. ( - ). Paveldėjimo teisės liudijimu M. G. priklausiusius sklypus paveldėjo įstatyminė įpėdinė duktė V. A.. Remiantis Aplinkos ministerijos pateiktu Valstybinės miškų tarnybos raštu ir pateiktomis pažymomis apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotų miškų grafinius ir tekstinius duomenis, žemės sklypuose kadastriniai Nr. ( - ) ir ( - ) šiuo metu yra atitinkamai 0,01 ir 0,21 ha miško žemės. Pagal Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pateiktą informaciją, į minėtus žemės sklypus patenkantys plotai mišku buvo inventorizuoti jau 1996-1998 metų Kauno miesto miškų ir parkų želdinių inventorizacijos metu kaip Kauno miesto miškų ir parkų želdinių Raudondvario girininkijos 99 kvartalo 4 taksacinis sklypas. Tai patvirtina 1996-1998 metų Kauno miesto miškų ir parkų želdinių inventorizacijos archyviniai duomenys: 1996 m. miškų inventorizacijos žemėlapio ištraukos Nr. 34567, Nr. 34564, Miškotvarkos skyriaus vedėjo patvirtinti taksoraščiai bei Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus Kauno miesto miškų ir parkų želdinių medynų planai. Taigi minėti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo Kauno miesto ribose, sprendimais nuosavybės teisės atkurtos suteikiant žemės sklypus natūra Kauno mieste Aukštutiniuose Kaniūkuose, todėl šiuos sklypuose esantis miškas yra miesto miškas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 5 straipsnio 6 dalies 3 punktu yra išimtinė valstybės nuosavybė. Skundžiami administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas), Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatoms, jog miesto miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtinė valstybės nuosavybė, todėl yra neteisėti ir naikintini. Dėl viešojo intereso šioje byloje pažymėjo, kad jo pažeidimas šiuo atveju pasireiškė valstybės institucijų veiklos ir jų priimtų administracinių aktų neteisėtumu valstybės turto valdymo ir disponavimo, nuosavybės teisių atkūrimo srityse. Taip pat pabrėžė, jog kadangi ginčijami administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien šių aktų panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Siekiant tinkamo viešėjo intereso apgynimo, naikintinos ir minėtais administraciniais aktų sukeltos materialinės teisinės pasekmės, t. y. atitinkamos Paveldėjimo teisės liudijimo dalys, kuriomis 0,4 ha ir 0,05 ha miesto miškų ginčo sklypuose buvo perleista, taip pat taikytina restitucija natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn ginčo sklypų dalis, atitinkamai 0,01 ha ir 0,21 ha, kuriose yra Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotas valstybinės reikšmės miškas. Šiuo aspektu, remdamasis teismų praktika, taip pat pažymėjo, kad panaikinus nurodytus aktus (jų dalis) ir pritaikius restituciją, Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) įpareigotina per teismo nustatytą terminą atkurti nuosavybės teises į turtą, į kurį nuosavybės teisės liko neatkurtos, panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir pripažinus negaliojančia Paveldėjimo teisės liudijimo dalį. Dėl termino kreiptis į teismą, pažymėjo, kad duomenys apie tai, kad gali būti pažeistas viešasis interesas prokuratūroje gauti 2012 m. birželio 15 d., tačiau siekiant įvertinti visas aplinkybes, surašyti reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą, nustatyti, ar žemė nebuvo perleista vėlesnių sandorių metu, buvo reikalinga surinkti papildomą medžiagą. Konkrečiu atveju, buvo būtina nustatyti, ar administracinių aktų priėmimo momentu, ginčo sklypuose buvo inventorizuotas miškas. Šie duomenys gauti 2012 m. liepos 9 d., todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytas terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. liepos 9 d. Taip pat pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad negalima teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui, šiuo atveju tiek senaties administraciniam reikalavimui pareikšti, tiek sąžiningo įgijėjo apsaugos institutai negali būti taikomi. Priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį.

12Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą (b. l. 83?87), kuriuo prašė taikyti senatį ir prašymą atmesti.

13Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, priėmimo metu galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos (redakcija galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d.) 13 straipsnis reglamentavo, kad miškai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie, kaip numatyta pirmame straipsnio punkte, yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, ar, kaip numatyta ketvirtame punkte, yra priskirti miestų miškams ir miško parkams. Taip pat imperatyviai numatyta, kad šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. 1998 m. gegužės 18 d. priimtų administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Miškų įstatymo redakcijos (redakcija galiojusi nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 1998 m. birželio 19 d.) 5 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti: 1) valstybiniams rezervatams, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) apsauginiams miškams iki 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, ypač vertingiems rekreaciniams miškams, miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, kurortų sanitarinės apsaugos I - II zonoms, miestų miškams, miško parkams, miško genetiniams rezervatams, miško medelynams ir miško sėklinėms plantacijoms. Valstybinės reikšmės miškams taip pat priskiriami kiti pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos ir kitus įstatymus neprivatizuotini miškai, išskyrus miškus, kurie įstatymų nustatyta tvarka grąžinami privatinėn nuosavybėn. Nuosavybės teisių atkūrimo metu, 1998 m. gegužės 18 d. ir 2001 m. balandžio 25 d., galiojo 1996 m. balandžio 7 d. Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinių ribų pakeitimo įstatymas, kuriuo Kauno miesto savivaldybei buvo priskirta Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalis, tačiau teritorija buvo nurodyta tik abstrakčiai. Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta kaip turėtų būti įgyvendintas įstatymas, tačiau jo įgyvendinimas buvo baigtas jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 2719 esantis Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registras Nr. ( - ) buvo sudarytas tik 1998 m. liepos 8 d. Jame aiškiai nurodyta, jog žemės sklypas, kurio numeris pagal žemėtvarkos projektą ? 135-2 (dabartinis kadastrinis Nr. ( - )), yra Kauno rajone, Aukštutinių Kaniūkų kaime. Nors žemės naudojimo paskirtis nurodyta kaip miškų ūkio paskirties, tačiau teisės aktai nedraudė atkurti nuosavybės teisių į miško žemę, esančią kaimo vietovėje. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad Kauno apskrities viršininkas atkūrė nuosavybės teises į kaimo vietovėje esantį žemės sklypą ir, kad tuo metu nebuvo jokių dokumentų, kurie leistų manyti, jog žemės sklypas yra Kauno mieste, o ne Kauno rajone. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad 1998 metais priimant administracinius aktus ginčo žemės sklypas buvo priskirtas Kauno miesto, o ne Kauno rajono teritorijai. Taip pat pažymėjo, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti 1998 ir 2001 metais, taigi nuo jų priėmimo praėję atitinkamai daugiau kaip 14 ir daugiau kaip 11 metų, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnį, bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Taigi yra suėjęs terminas šių aktų ginčijimui, taikytina ieškinio senatis, o kadangi kiti reikalavimai yra išvestiniai, prašymas dėl jų turėtų būti atmestas. Kitoks faktinių aplinkybių vertinimas nei, kad pareiškėjas praleido terminą ginti viešąjį interesą, neproporcingai ir neadekvačiai neigiamai, paveiktų teisinių santykių stabilumą, teisėtus asmenų lūkesčius, kad visi ginčai dėl atitinkamo sprendimo bus išnagrinėti kiek įmanoma greičiau, ekonomiškiau ir koncentruočiau.

14Atsakovė V. A. pateikė atsiliepimą (b. l. 88?91), kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

15Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnyje nurodyta miško sąvoka, pagal kurią, mišku laikytinas nemažesnis kaip 0,10 ha apaugęs medžiais ir kitais miško augalais arba laikinai jos netekęs (kirtavietės, degavietės) žemės plotas, o laukuose, pakelėse prie vandens telkinių, miestuose ir gyvenvietėse bei kapinėse esančių medžių grupės, siauros ? iki 10 m pločio ? juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėje esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Pabrėžė, jog atsakovei nuosavybės teise priklausančiame sklype Nr. ( - ) miško žemė užima 0,01 ha plotą, sklype auga šeši atskiri pavieniai medžiai, o tai neatitinka miško sąvokos ir negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių atkūrimo proceso pažeidimas. Taip pat pažymėjo, kad Miškų įstatymo 5 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 1997 m.spalio 24 d. iki 1998 m. birželio 19 d.) buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai jeigu jie yra priskirti: 1) valstybiniams rezervatams, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatams; 2) Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) apsauginiams miškams iki 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, ypač vertingiems rekreaciniams miškams,miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams, kurortų sanitarinės apsaugos I-II zonoms, miestų miškams, miško parkams, miško genetiniams rezervams, miško medelynams ir miško sėklinėms plantacijoms. Nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei laikotarpyje galiojo Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių administracinių ribų pakeitimo įstatymas, priimtas 1996 m. balandžio 4 d. Šiuo įstatymu Kauno miesto savivaldybei priskirta Aukštųjų Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalis, įstatymo 3 straipsnis įpareigojo Kauno miesto savivaldybę per metus nuo įstatymo įsigaliojimo pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos ribas, tačiau šis procesas nuosavybės teisių atkūrimo momentui, t. y. 1998 m. gegužės 18 d. nebuvo baigas. Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registras Nr. ( - ) sudarytas 1998 m. liepos 8d., jame nurodyta, kad žemės sklypas žemėtvarkos projekte pažymėtas Nr. 135-2 (dabartinis kadastro Nr. ( - )) priskirtas Kauno rajono Aukštųjų Kaniūkų kaimo teritorijai. Tokioje situacijoje nuosavybės teisių atkūrimui į miško žemę kliūčių nebuvo. Pabrėžė, kad Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių ribų pakeitimo įstatymas nenurodė kokia konkrečiai Aukštųjų Kaniūkų kaimo dalis priskiriama Kauno miestui, todėl nurodytų duomenų pagrindu 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 52/6905 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje priimtas visiškai pagrįstai. Prokuroras savo prašyme šios situacijos neanalizavo, duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės paveldėti žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimo momentui priklausė Kauno miestui, nepateikė. Remdamasi teismų praktika dėl kreipimosi į teismą siekiant ginti viešąjį interesą terminų, pažymėjo, kad šioje byloje prokuroras bei suinteresuotos viešojo administravimo institucijos į bylą nepateikė įrodymų, kodėl tokį ilgą laiko tarpą nebuvo galimybės kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių apsaugos. Iš to darė išvadą, kad egzistuoja nepateisinamai ilgas laikotarpis, per kurį viešo administravimo subjektai ir prokuroras nesikreipė į teismą dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vyrauja nuostata, kad reikia ieškoti viešojo ir privataus intereso pusiausvyros. Šiuo atveju pareiškėjos nuosavybėn sugrąžinti žemės sklypai nedideli, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsniu, juose yra pavieniai medžiai nelaikyti mišku, žemė yra miesto pakraštyje ir konkretus visuomenės poreikis būtent į šiuos žemės plotus yra minimalus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nepateisinamai ilgą laiko tarpą, per kurį prokuroras kreipėsi siekdamas ginti viešąjį interesą, jo prašymas panaikinti administracinius aktus neturėtų būti tenkinamas.

16II.

17Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l. 107?113) Kauno apygardos prokuratūros, siekiančios apginti viešąją interesą, prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

18Remdamasis bylos medžiaga nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, atsižvelgęs į tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis, teismas pripažino, kad prašydamas panaikinti ginčijamus aktus (jų dalis), pagal kuriuos miesto miškas pateko privačion nuosavybėn, ir prašydamas taikyti restituciją natūra, prokuroras gina viešąjį interesą.

19Teismas, be Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio (miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams), Miškų įstatymo, redakcijos, galiojusios nuosavybės teisių atkūrimo metu, 5 straipsnio 6 dalies 3 punkto ir šiuo metu galiojančios Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, kuris valstybinės reikšmės miškams priskiria miestų miškus ir šie miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, rėmėsi Lietuvos Respublikos Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo (1996 m. balandžio 4 d. Nr. I-1276) 1 straipsnio 1 punktu, kad nuo 1996 m. balandžio 19 d. Aukštutinių Kaniukų gyvenamosios vietovės dalis priskiriama Kauno miesto savivaldybei. To paties įstatymo 3 straipsnis įpareigojo Kauno miesto savivaldybę per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo pažymėti Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas geodeziniais ženklais. Kauno apskrities viršininkas 1997 m. kovo 14 d. įsakymo Nr. 972 1 punktu patvirtino Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribas. Taigi, ginčo žemės sklypai kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ), į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės M. G., patenka į miesto teritoriją, o jų dalys, kurios priskirtos miškui patenka į valstybinės reikšmės miškų plotams priskirtiną teritoriją. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. birželio 6 d. pažymos Apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Taksaciniai rodikliai, Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. birželio 6 d. pažymos Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmentai Nr. 33864 ir Nr. 33866 bei Valstybinės miškų tarnybos į bylą pateiktos 1996 m. miškų inventorizacijos žemėlapio ištraukos, Kauno miesto miškų ir parkų želdinių Raudondvario girininkijoje (miesto miškai) 1996-1998 m. taksoraščiai, 1996 m. Kauno miesto miškų ir parkų želdinių medynų planai. Teismas vertino, kad šios aplinkybės nepaneigia ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, kuriuose nurodoma, kad žemės sklypai kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ) yra Kauno miesto savivaldybėje (kadastro duomenų nustatymo data atitinkamai 2001 m. rugpjūčio 30 d. bei 1998 m. liepos 8 d.).

20Atsižvelgdamas į atsakovų prašymą ginti sąžiningo įgijėjo interesus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006) teismas vertino, jog bylos duomenimis nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus tiek 1998 m. Kauno AV Įsakymo 1 priede, tiek tos pačios dienos Kauno AV Sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės atkuriamos kaimo vietovėje. Pažymėta, kad Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 13 straipsnis (redakcijos galiojusios atkuriant nuosavybės teises M. G. ir dabar galiojančios redakcijos) nedraudė (nedraudžia) atkurti nuosavybės teises į mišką kaimo vietovėje, jei šis miškas nėra priskirtas valstybinės reikšmės miškui, valstybinių parkų rezervatams ir rezervatinėms apyrubėms, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, priskirtas miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, priskirtas miško parkams, priskirtas miško genetiniams rezervatams, genetiniams draustiniams, valstybiniams miško medelynams, daigynams ir miško sėklinėms plantacijoms, priskirti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams ar pagal įstatymus įsigytas privačion nuosavybėn. Byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu pilietė M. G. būdama ( - ) metų gimimo, neturinti miškininkės ar žemėtvarkininkės išsilavinimo realiai žinojo ar galėjo žinoti, kuri konkreti Aukštutinių Kaniukų gyvenamosios vietovės dalis buvo priskirtina Kauno miesto teritorijai ir, kad sklypai, į kuriuos ginčijamais aktais jai atkuriamos nuosavybės teisės patenka į miesto teritorijai priklausantį mišką, nes, kaip minėta, nuosavybės teisių atkūrimo dokumentuose (įsakyme, sprendime) buvo įrašai, jog nuosavybės teisės atkuriamos kaimo vietovėje. Taip pat byloje nėra duomenų, kad M. G. galėjo pati veikti neteisėtai, teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą, neišsamią informaciją, ar būtų dariusi įtaką siekdama, kad jai neteisėtai būtų atkurtos nuosavybės teisės priimant ginčijamus aktus. Byloje nenustatyta, kad jai ar jos įpėdinei V. A. ginčijami žemės sklypai būtų perduoti dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos. Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo pilietės M. G. ir jos įstatyminės paveldėtojos V. A. laikyti nesąžiningomis turto įgijėjomis.

21Akcentuota ir tai, kad nuosavybės teisės M. G. žemės sklype kadastro Nr. ( - ) atkurtos į nedidelį miško plotą, t. y. 0,01 ha, taigi viešojo intereso reikšmė ir mastas į pakankamai mažą miško žemės plotą, nors ir miesto teritorijoje, nelaikytinas išskirtinai bei ypatingai dideliu. Žemės sklype kadastro Nr. ( - ) nuosavybės teisės atkurtos į 0,21 ha miško žemės plotą mieste, tačiau iš į bylą pateiktos pažymos apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad miško žemės ribos šį sklypą dalija į keletą mažesnių sklypų (tris ne miško žemės sklypus), kurios priklausytų vienam savininkui. Todėl teismui kilo abejonių dėl galimybės tiksliai pažymėti miško žemės sklypą minėtame sklype, o patenkinus reikalavimą dėl minėto žemės sklypo dalies užimtos miesto mišku restitucijos natūra gali sumažėti privačiam savininkui likusių žemės sklypų panaudojimo galimybės bei jų vertė. Nors trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovai teigė, kad yra visos techninės galimybės nagrinėjamu atveju atskirti miesto miškui priklausančią sklypo dalį, tačiau nesant duomenų, kad šie miškai būtų priskirti rezervatų, draustinių ir panašių teritorijų, turinčių išskirtinę reikšmę visuomenei, kategorijai, dėl mažo miško ploto (0,01 ha) sklype kadastro Nr. ( - ) ir dėl miško dalies įsiterpusios į sklypą kadastrinis Nr. ( - ) išsidėstymo teismui išliko abejonė dėl restitucijos natūra taikymo tikslingumo. Todėl teismas vertino, kad dalijant žemės sklypą kadastrinis Nr. ( - ) į miško ir ne miško žemės sklypus bei atskiriant 0,01 ha miško teritoriją žemės sklype kadastrinis Nr. ( - ), fiziniam asmeniui, sąžiningai įgijusiam žemės sklypus bus sukurti papildomi ir bereikalingi jo subjektinių teisių ir teisėtų interesų apsunkinimai bei apribojimai. Dėl to, nagrinėjamu atveju viešajam interesui konkuruojant su privataus intereso svarba, teismas darė išvadą, kad apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala privačiam interesui, ypač socialinio teisingumo srityje, nei patenkintas visuomenės interesas.

22Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir CK 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, taip pat pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovai nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senatį, todėl darė išvadą, jog, nustačius, kad praleistas senaties terminas materialaus teisinio intereso gynimui, taikytina ieškinio senatis.

23Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog nustatant senaties termino eigos pradžią, preziumuojama, kad termino pradžia ginčijamam administraciniam aktui skųsti prasidėjo akto priėmimo metu, nes valstybės įgaliota institucija, atkurianti nuosavybės teises, priėmė sprendimą ir tokiu būdu valstybė bei jos įgaliotos institucijos veikdamos tinkamai bei atidžiai galėjo sužinoti apie galimai neteisėtai perduotą turtą. Byloje ginčijami administraciniai aktai priimti 1998 metų gegužės mėnesį ir 2001 m. gegužės mėnesį. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2012 m. liepos 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip 14 ir 11 metų nuo skundžiamų administracinių aktų priėmimo. Tokia situacija, teisėjų kolegijos vertinta kaip galinti turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, veikdama tinkamai ir atidžiai bei siekdama panaikinti viešojo intereso pažeidimą, turėjo galimybę pradėti viešojo intereso gynybą nepraleidusi ieškinio senaties termino, nes apie galimai pažeistą viešąjį interesą jai turėjo tapti žinoma, kai buvo nustatyti ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti ginčijamų žemės sklypų kadastro duomenys – atitinkamai 2001 m. rugpjūčio 30 d. ir 1998 m. liepos 8 d., nes ginčo žemės sklypai Kauno miesto teritorijai priskirti Kauno apskrities viršininkui 1997 m. kovo 14 d. įsakymu patvirtino Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribas pagal VĮ „Valstybinis žemėtvarkos institutas“ parengtą planą. Todėl teismas vertino, kad tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, tiek pareiškėjas turėjo galimybę laiku ginti pažeistas teises. Kita vertus, nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą procesas vyksta pakankamai ilgą laiką (20 m.), todėl tenkinus pareiškėjo prašymą nuosavybės teisių klausimą tektų spręsti iš naujo, kas atitinkamai iššauktų dar ilgesnį nuosavybės teisių atkūrimo procesą bei papildomų lėšų iš valstybės biudžeto panaudojimą. Be to, ginčo aktų panaikinimas gali būti susijęs ir su turtinės žalos padarymu atsakovei V. A., kurią taip pat tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų naudojimas taip pat priskirtinas viešojo intereso sferai. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į senaties instituto taikymo ypatybes ir spręsdama teisės aktais saugomų teisinių gėrių pusiausvyros klausimą, darė išvadą, kad ieškinio senaties termino instituto taikymas, nagrinėjamu atveju, iš dalies sutampa su privačiu interesu ir, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi didesnę reikšmę nei visuomenės interesas į palyginti mažo ploto miško sklypus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl senaties termino ir sąžiningo įgijėjo apsaugos institutų netaikymo šioje byloje, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, bei teisinių santykių stabilumo, teisingumo ir protingumo principus, vertintini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys Konstitucinio Teismo doktrinos (rėmėsi 2008 m. vasario 20 d. nutarimu) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (rėmėsi nutartimis administracinėse bylose Nr. A575-1576/2008; Nr. A261-129/2012; Nr. A261-2875/2012; Nr. A438-2281/2011). Todėl pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, prašymas dėl reikalavimo panaikinti Kauno AV Spendimo dalį, 1998 m. Kauno AV Įsakymo dalį ir 2001 m. Kauno AV įsakymo dalį atmestas.

24Kadangi pareiškėjo prašymai dėl Paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir restitucijos natūra taikymo laikytini išvestiniais iš reikalavimo dėl administracinių aktų panaikinimo ir pareiškėjas nenurodė jokių savarankiškų ginčijamo Paveldėjimo teisės liudijimo neteisėtumo pagrindų, atmetus reikalavimą dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo, atmesti ir išvestiniai reikalavimai dėl šių administracinių aktų pagrindu sudaryto sandorio dalies panaikinimo bei restitucijos natūra taikymo.

25III.

26Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118?124), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą:

271) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr. 52/6905 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,40 ha miško žemės, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) esančios 0,21 ha miško žemės;

282) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 05-2776 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės suteikimo savarankiškai ūkininkauti bei Kauno rajono valdybos 1995 m. sausio 26 d. potvarkio Nr. 54 pakeitimo“ dalį, kuria M. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,4 ha miesto miškus, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,21 ha miško žemės;

293) panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-4393 dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,05 ha miško, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,01 ha miško žemės;

304) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2023 išduoto V. A., dėl M. G. palikimo priėmimo dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,4 ha ir 0,05 ha miško žemės, esančios žemės sklypuose kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ), dalyje dėl 0,21 ha ir į 0,01 ha miško žemės paveldėjimo;

315) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ) dalis atitinkamai 0,21 ha ir į 0,01 ha, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn.

32Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

331) teismas nepagrįstai vienu iš pareiškėjo prašymo atmetimo argumentų nurodė trečiojo suinteresuoto asmens V. A. bei asmens, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės, M. G. sąžiningumą. Remdamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-212/2010, Nr. 3K-3- 417/2010) pažymi, kad sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia.

342) Teismas nurodė, kad panaikinus ginčijamus aktus tektų iš naujo spręsti nuosavybės teisių klausimą, kas pareikalautų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto, kad ginčo aktų panaikinimas būtų susijęs ir su turtinės žalos padarymu atsakovei, kurią taip pat tektų atlyginti iš valstybės biudžeto, o papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimas taip pat priskiriamas viešo intereso sferai. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius (rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012).

353) Teismas nepagrįstai nurodė, jog jam kyla abejonių dėl galimybės tiksliai pažymėti miško žemės sklypą, o patenkinus reikalavimą dėl žemės sklypo dalies užimtos miesto mišku restitucijos natūra gali sumažėti privačiam savininkui likusių žemės sklypų panaudojimo galimybės bei jų vertė. Apeliantas pažymi, kad reikalavimus miško plotams nustato CK 1.109 straipsnis ? jie turi būti apibrėžti. Aiškindamas CK 1.109 straipsnyje nustatytą apibrėžtumo reikalavimą miško plotams, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, jog būtini miškui apibrėžti kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-559/2009, Nr. 3K-3-5/2011, Nr. 3K- 1-310/2012). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose A146-1170/2010, Nr. A146-695/2010, Nr. A146-115/2010, A525-3023/2012). Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimui įgyvendinti pakaktų teismo sprendime nurodyti abu pirmiau įvardytus miško konkretizavimo kriterijus. Teismui buvo pateikti visi reikalingi duomenys miško dislokacijai tam tikroje teritorijoje bei dydžiui apibrėžti, kad yra visos techninės galimybės nagrinėjamu atveju atskirti miesto miškui priklausančią sklypo dalį teismui patvirtino ir Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovai. Taip pat pažymi, kad nagrinėjamas ginčas yra dėl administracinių aktų dalių ir Paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo, restitucijos taikymo, todėl teismo teiginiai dėl galimumo vykdyti teismo sprendimą išeina už ginčo nagrinėjimo ribų.

364) Tai, jog ginant viešąjį interesą, ginčijami prieš 14 ir 11 metų priimti administraciniai teisės aktai, nesudaro pagrindo teigti, kad pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas ar teisėti privataus asmens lūkesčiai. Pabrėžia, jog nagrinėjamoje byloje viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė. Visuomenė taip pat turi teisėtą lūkestį ir konstitucinę teisę ? galimybę netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste. Todėl ginčijamų administracinių aktų dalių pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga bei visuomenės interesas. Viešojo intereso gynyba nagrinėjamoje byloje yra prioritetinė, todėl teismo argumentai dėl senaties termino taikymo nepagrįsti. Remiasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-518/2011, Nr. 3K-3-578/2007, Nr. 3K-3-143/2010). Taip pat pabrėžia, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų ? kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Nagrinėjamojoje byloje ši sąlyga nenustatyta. Priešingai, akivaizdu, kad dėl aukščiau išvardintų aplinkybių ir motyvų nėra teisinio pagrindo šioje byloje taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir tuo pagrindu atmesti prokuroro reikalavimus naikinti ginčijamus administracinius aktus dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, kad buvo pažeistas viešasis interesas, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai draudžia atkurti nuosavybę į valstybinės reikšmės miškus, t. y. konstatavus materialinės teisės normų pažeidimus ir tai, jog jos tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą, pareiškėjo reikalavimai turėtų būti tenkinami.

375) Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išnagrinėjęs bylą, kurios aplinkybės iš esmės tapačios. Joje buvo vertinamas nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas į valstybinės reikšmės mišką ? miesto miško žemę, esančią toje pačioje kaip ir ginčo atveju Aukštutinių Kaniukų vietovėje panašiu laiku ir esant tam pačiam teisiniam reglamentavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Minėtoje byloje prokuroro ieškinys pripažintas pagrįstu.

38Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 130?134), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

39Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:

401) teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir teisės aktų reikalavimus, vadovaudamasis teismų praktika, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad tiek asmuo, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esantį žemės sklypą, tiek jos įstatyminė paveldėtoja, atsakovė, yra sąžiningos įgijėjos, nežinojusios ir negalėjusios žinoti, kuri konkreti Aukštutinių Kaniukų gyvenamosios vietovės dalis buvo priskirtina Kauno miesto teritorijai.

412) Teismas vertindamas miško plotą ir jo išsidėstymo vietą ginčo žemės sklypuose, pagrįstai sprendė, kad, viešajam interesui konkuruojant su privataus intereso svarba, apgynus viešąjį interesą prokuroro prašomu būdu bus padaryta didesnė žala privačiam interesui, ypač socialinio teisingumo srityje, nei patenkintas visuomenės interesas.

423) Teismas taip pat pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant analogiškas bylas, sprendė, kad turi būti taikomas senaties termino institutas ir, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi didesnę reikšmę nei visuomenės interesas į palyginti mažo ploto miško sklypus.

43Teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV.

45Apeliacinis skundas tenkintinas.

46Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AV Spendimo (b. l. 44) dalies, kuria M. G. atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,4 ha miško žemės, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) esančios 0,21 ha miško žemės; 1998 m. Kauno AV Įsakymo (b. l. 41) dalies, kuria M. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,4 ha miesto miškus, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,21 ha miško žemės; 2001 m. Kauno AV įsakymo (b. l. 46) dalies, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,05 ha miško, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,01 ha miško žemės; Paveldėjimo teisės liudijimo (b. l. 28?31) dalies, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,4 ha ir 0,05 ha miško žemės, esančios žemės sklypuose kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ), dalyje dėl 0,21 ha ir į 0,01 ha miško žemės paveldėjimo bei restitucijos natūra taikymo, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ) dalis, atitinkamai 0,21 ha ir į 0,01 ha, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, valstybės nuosavybėn teisėtumo ir pagrįstumo.

47Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą panaikinti aukščiau nurodytų administracinių teisės aktų, Paveldėjimo teisės liudijimo dalis bei taikyti restituciją atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, patikrinusi bylą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, konstatavo, kad ginčo žemės sklypai patenka į miesto teritoriją, o jų dalys, kurios priskirtos miškui patenka į valstybinės reikšmės miško plotams priskirtiną teritoriją. Tačiau atsižvelgdamas į tai, jog tiek M. G., tiek atsakovė V. A. yra sąžiningos įgijėjos, į tai, jog suėjęs senaties terminas ir atsakovai prašo jį taikyti, atsižvelgęs į teisinių santykių stabilumo problemą, pareiškėjo prašymą atmetė, kas, teisėjų kolegijos nuomone, lėmė neteisingą bylos išsprendimą.

48Dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą

49Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašydamas panaikinti ginčijamus aktus (jų dalis), pagal kuriuos miesto miškas pateko privačion nuosavybėn, ir prašydamas taikyti restituciją natūra, prokuroras gina viešąjį interesą. Kadangi apeliaciniame skunde ši išvada nėra ginčijama, teisėjų kolegija pastebėdama tik tai, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu, dėl to plačiau nepasisako.

50Nuosekliai toliau aptartinas kitas pareiškėjo teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo klausimas, t. y., ar pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą, nepažeidė tokiam veiksmui nustatytų terminų.

51Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta ABTĮ 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui yra taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; administracinę bylą Nr. A146-335/2008, „Administracinė jurisprudencija“ 2008, Nr. 5(15), psl. 184-229).

52Remdamasi bylos duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju preliminarią informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą Kauno apygardos prokuratūra gavo gavusi 2012 m. birželio 15 d. Aplinkos ministerijos raštą (b. l. 10), o papildomą būtiną informaciją bei dokumentaciją, dėl to, ar ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklypuose buvo valstybinės reikšmės – miesto miškų, veikdamas operatyviai pareiškėjas, gavo 2012 m. liepos 9 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ši diena laikytina termino kreiptis į teismą pradžia, taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2012 m. liepos 31 d., vieno mėnesio termino nepraleido.

53Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo

54Pasisakant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos nuo pat pradžių, taigi ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Tai patvirtina žemiau pateiktų teisės aktų nuostatų analizė bei teismų jurisprudencija.

55Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

56Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

57Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra pažymėjęs, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų (2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-235/2013).

58Atkūrimo įstatymas nuo pat pradžių (pirminė originali 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) numatė, jog miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams ir miško parkams (13 str. 1 d. 4 p.).

59Ginčijamų 1998 metais priimtų administracinių aktų priėmimo metu galiojusi Miškų įstatymo redakcija (pirminė originali 1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija) numatė, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti, be kita ko, miestų miškams (5 str. 6 d. 3 p.). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

60Atitinkamai ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojęs Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas (1996 m. balandžio 4 d. įstatymo Nr. I-1276 redakcija) Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės, kurioje yra ginčo sklypai, dalį, priskyrė Kauno miesto savivaldybei, t. y. dalis ginčo sklypuose esančių miškų, dėl kurių ir vyksta ginčas, ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu buvo miesto miškais. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, tokie miškai laikytini valstybinės reikšmės ir jie negalėjo būti perduoti privačion nuosavybėn, į juos negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

61Dėl pastarojo įstatymo taikymo ginčo teisiniams santykiams, atsakant į atsakovų argumentus, jog įsigaliojus Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatyme ginčui aktuali Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalis Kauno miesto savivaldybei buvo priskirta abstrakčiai, paties įstatymo įgyvendinimas baigtas jau po ginčijamų administracinių aktų priėmimo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1995 m. rugsėjo 14 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnį, savivaldybes nustato ir panaikina, taip pat jų teritorijų ribas bei centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, atsižvelgdamas į savivaldybių pasiūlymus. Remiantis šia įstatymo nuostata, teritorija tampa atitinkamos savivaldybės sudėtine dalimi nuo Seimo priimto teisės akto įsigaliojimo dienos, nepaisant to, kad šio akto įgyvendinimas, t. y. kadastro ir registro duomenų pakeitimas, ribų pažymėjimas geodeziniais ženklais objektyviai užtrunka tam tikrą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

621996 m. balandžio 4 d. Seimas priėmė Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu priskyrė Kauno miesto savivaldybei inter alia Aukštutinių Kaniūkų gyvenamosios vietovės dalį, apibrėžtą tam tikrais sklypais, taip pat nurodant privačios ir valstybinės žemės plotą; 2 straipsniu nustatė Kauno miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, apibrėžęs jas konkrečiais žemės plotais, statiniais, gamtos objektais, pavyzdžiui, miesto vakarų riba – Kauno vakarinis apvažiavimo kelias, Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomosios gamybinės bazės pietų riba, Marvelės upės vidurys, buvusio Lietuvos žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio 16, 18, 19 miško kvartalų šiaurės ribos, Nemuno upės vidurys. Šis įstatymas įsigaliojo 1996 m. balandžio 20 d.

63Ginčo dėl to, jog ginčo žemės sklypai Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskirti Kauno miesto savivaldybės teritorijai nėra, todėl atsižvelgiant į tai, jog kaip minėta, teisinius padarinius – teritorijos tapimą atitinkamos savivaldybės sudėtine dalimi – įstatymas sukelia nuo įsigaliojimo, atsakovų argumentai, susiję su įstatymo įgyvendinimo procedūromis, yra teisiškai nereikšmingi, nes šiais veiksmais teisiniai padariniai – teritorijos priskyrimas atitinkamam administraciniam vienetui – ne sukuriami, o yra tik išviešinami. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

64Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog Kauno apskrities viršininkas 1997 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 972 (b. l. 94) įsakė patvirtinti Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu nustatytas ir paženklintas vietovėje Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribas pagal VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą planą ir po geodezinių matavimų nustatytą šios teritorijos plotą 3 406,33 ha. Taigi dar iki priimant nagrinėjamoje byloje ginčijamų administracinių aktų, Kauno AV buvo žinomos Kauno miesto savivaldybei naujai priskirtų teritorijų ribos.

65Dėl atsakovės argumentų, kad viename ginčo sklypų esantis miškas neatitinka Miško įstatyme pateiktos miško sąvokos dėl mažo ploto ir tik šešių jame augančių pavienių medžių, todėl nelaikytinas mišku, pažymėtina, jog Miškų įstatyme (redakcija galiojusi 2001 m. Kauno AV Įsakymo, kai 2001 m. Kauno AV Įsakymu M. G. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą kadastrinis Nr. ( - ), priėmimo metu) miškas buvo apibrėžtas, kaip ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės) (2 str. 1 d.). Šiuo metu galiojanti Miško įstatymo redakcija taip pat numato, kad miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės) (2 str. 1 d.). Iš cituojamose nuostatose pateikto apibrėžimo matyti, kad jame apibrėžiamas ne atskiro žemės (miško) sklypo (teisine prasme) dydis, o tam tikras žemės plotas (masyvas), kuris yra apaugęs medžiais (žr. pvz. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-235/2013). Iš byloje esančių Valstybinės miškų tarnybos 2012 m birželio 6 d. (b. l. 13; 15) pažymų ir 2012 m. liepos 4 d. (b. l. 18; 21) ištraukų matyti, kad Kauno miesto valstybinės reikšmės miško žemė plotas (masyvas) yra akivaizdžiai didesnio nei 0,1 ha ploto ir net ir tuo atveju, jei konkrečioje sklypo dalyje auga tik, kaip nurodo atsakovė, šeši medžiai, jie yra viso miško masyvo dalis, todėl patenka į miško apibrėžimą.

66Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Tuo tarpu remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atsakovės V. A. motinai M. G. buvo atkurtos į žemė sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės – miesto miškas, taip pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Todėl atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, aptariami administraciniai aktai, ta apimti, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytini neteisėtais iš esmės.

67Dėl senaties taikymo

68Pirmosios instancijos teismas, nors konstatavo, kad ginčo žemės sklypai patenka į miesto teritoriją, o jų dalys, kurios priskirtos miškui patenka į valstybinės reikšmės miško plotams priskirtiną teritoriją, tokios dalys negali būti perduodamos privačion nuosavybėn, tačiau atsižvelgęs į sąžiningų įgijėjų teises, teisinių santykių stabilumo principą, į tai, jog ginčijami administraciniai aktai priimti atitinkamai 14 ir 11 metų prieš pareiškėjui kreipiantis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, o atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties institutą, skundžiamus administracinius aktus panaikinti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą iš esmės motyvavo tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A261-129/2012; Nr. A261-2875/2012; Nr. A438-2281/2011; Nr. A575-1576/2008 senaties taikymo, teisinių santykių stabilumo institutų ir privataus intereso prioriteto prieš viešąjį interesą problemas vertino taip pat, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo analogiškas bylos aplinkybes vertinti kitaip. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka.

69Pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktas teisinių santykių stabilumo ir ginamo viešojo intereso santykio vertinimas, prioritetą suteikiant pirmajam jų, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas automatiškai. Vienoje iš nurodytų nutarčių, išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008 Administracinė jurisprudencija 15). Vadinasi, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamo apginti viešojo intereso ir privataus intereso į konkrečias, prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas, teises, ieškinio senaties institutu užtikrinamo teisinių santykių stabilumo santykį ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą. Iš esmės analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir 2008 m. liepos 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, nurodydamas, kad teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokiu atveju sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti ginti viešąjį interesą, turi būti įvertinamos visos aplinkybės, dėl kurių buvo ilgą terminą nesikreipta dėl viešojo intereso gynimo, t. y. įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjektų veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu, kitos svarbios bylai aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

70Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pažeistos valstybės nuosavybės teisės gynimas yra prioritetinis viešasis interesas, dėl kurio yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir ginti iš esmės pažeistas valstybės teises ir visos visuomenės interesus. Analogiškos pozicijos analogiškoje byloje laikėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011.

71Minėtoje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad tais atvejais, kai nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos praėjo ilgas laikotarpis, dėl kurio galima būtų spręsti, ar nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje, tai ieškinio senaties termino instituto paskirtis išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą iš dalies sutampa su viešuoju interesu. Kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių viešųjų interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010).

72Pažymėtina, jog kaip ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje, taip ir šioje nagrinėjamoje byloje, viešasis interesas susijęs su siekiu ir pareiga užtikrinti valstybinės reikšmės miško, kuriam nustatytas ypatingas teisinis režimas, apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje (žr., pvz., Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007). Tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su itin svarbių valstybės ūkiui objektų, priskiriamų išimtinei valstybės nuosavybei, gynimu, šių vertybių svarba gali nusverti teisinio stabilumo siekį. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

73Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Šiuo atveju konkrečiais reikalavimais ginamų ypatingų vertybių svarba nusveria teisinio stabilumo siekį. Dėl to atitinkamai ir tam tikrų itin svarbių valstybės ūkiui objektų (lot. res mancipi) priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei Konstitucijoje reikalauja ypatingo dėmesio teisiniams veiksmams atliekamiems su šiais objektais. Svarbu, kad teisiniai veiksmai ir teisinės procedūros būtų atliekamos taip, kad nebūtų pažeidžiamas įsakmus šių objektų priskyrimas valstybės nuosavybėn Konstitucijos 47 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai turi būti taikoma ir senatis administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga ar kt.: šie institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisins Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad jei pažeistas Konstitucijos itin saugomas turtinis režimas, tai administracinio akto stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga, ir akto stabilumas neginamas. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju ginčijamo teisės akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra. Šiuo atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia, pavyzdžiui, galimas kompensacijos išmokėjimas esant tam įstatymo nustatytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

74Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas senaties instituto taikymo ypatybes, kai administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis netaikytina.

75Be to, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo analogiškoje byloje (2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013), atsižvelgiant į tai, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis neabejotinai didelę reikšmę visai visuomenei, tai, jog valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, darytina išvada, jog viešasis interesas – miško apsauga, gintinas net ir praėjus pakankamai ilgam laikui nuo nuosavybės teisių atkūrimo.

76Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju nei bendrai 0,22 ha valstybinės reikšmės miško plotas, nei atskirai 0,01 ha viename sklype ir 0,21 ha kitame, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą negali būti pripažintas valstybinės reikšmės miško ploto atžvilgiu mažareikšmiu, pareiškėjo prašymas, kuriuo siekiama apginti viešąjį interesą į valstybinės reikšmės mišką negali būti atmetamas tuo pagrindu, jog prokuroras apie viešojo intereso pažeidimą sužinojo jau suėjus ieškinio senaties terminui.

77Atsakant į argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo, taip pat pažymėtina, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2009; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs teises. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas negali būti taikomas taip, kad nebūtų ginamos konstitucinės vertybės. Todėl nagrinėjamu atveju šis principas negali būti taikomas, remiantis juo pareiškėjo reikalavimai negali būti atmesti.

78Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog skundžiami administraciniai aktai pareiškėjo prašyme nurodyta apimtimi turi būti panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose (atitinkamai 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1243/2013 ir 2011 m. gruodžio 16 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

79Dėl paveldėjimo teisės akto ir restitucijos taikymo

80Kadangi vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypai po M. G. mirties Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu perėjo atsakovės V. A. nuosavybei, turi būti tenkinami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. pripažinta negaliojančia dalis Paveldėjimo teisės liudijimo, kuria aptariami ginčo sklypai, kartu su juose esančiomis valstybinės reikšmės – miesto miško, nuosavybės teise perėjo atsakovei, bei taikoma restitucija, ginčo žemės sklypuose esančią valstybinės reikšmės miško dalį grąžinant valstybės nuosavybėn.

81Paveldėjimo teisės liudijimo dalis pripažįstama negaliojančia atsižvelgiant į tai, jog ja atsakovės V. A. nuosavybėn perėjo taip pat ir dalis valstybinės reikšmės ? miesto miškų, į kurią nuosavybės teisės natūra M. G. atkurtos aukščiau neteisėtais pripažintų ir naikintinų administracinių aktų pagrindu.

82Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011).

83Šiuo aspektu, taip pat pažymėtina, jog restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja. Tai nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje nenustatyta, kad restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šiose normose neįtvirtinta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl pirmosios instancijos nustatytas atsakovės ir M. G. sąžiningumas, šiuo atveju nevertintinas.

84Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma nenustatyta. Viena iš šiuo atveju restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Antra vertus, turi būti įvertinti restitucijos ypatumai. Tad panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Sprendžiant dėl restitucijos ypatybių šiais atvejais teismas sprendime turi nurodyti, kad tokių priemonių turi imtis valstybės institucija, veikdama pagal įstatymus, ir teismas nustatyti tam pakankamą terminą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nuosavybės teisių piliečiams atkūrimą reglamentuoja ir turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 13, 16, 18 ir kitų straipsnių nuostatos. Sprendžiant dėl termino paskyrimo svarbu, kad tai jau būtų pakartotinai priimamas sprendimas, todėl galima išvada, jog visi reikiami dokumentai nuosavybės atkūrimo klausimui spręsti yra surinkti, nebent juos reikia papildyti (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).

85Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija įpareigoja atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos atkurti mirusios M. G. vardu nuosavybės teises į turtą, į kurį nuosavybės teisės lieka neatkurtos, panaikinus ginčijamų administracinių aktų dalis. Priimant šį sprendimą turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsniu, kuriame nurodyta, kad miestų miškai yra valstybės išperkami, 16 straipsniu, kuriame nustatyti atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus ir tvarką, 18 straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, jog, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, institucijos privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant būtinybei, nustatytas terminas gali būti pratęstas teismo sprendimų vykdymą reglamentuojančių proceso teisės normų nustatyta tvarka.

86Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu atsakovė V. A. dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus patyrė žalos, ji turi teisę kreiptis dėl jos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis).

87Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

88Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti.

89Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

90Panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr. 52/6905 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje“ dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,40 ha miško žemės, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ) esančios 0,21 ha miško žemės.

91Panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 05-2776 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir žemės suteikimo savarankiškai ūkininkauti bei Kauno rajono valdybos 1995 m. sausio 26 d. potvarkio Nr. 54 pakeitimo“ dalį, kuria M. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,4 ha miesto miškus, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,21 ha miško žemės.

92Panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-4393 dalį, kuria M. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,05 ha miško, dalyje dėl žemės sklype, kadastrinis Nr. ( - ), pagal šiuo metu nustatytus kadastrinius duomenis, esančios 0,01 ha miško žemės;

93Pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 19KU-2023 išduoto V. A., dėl M. G. palikimo priėmimo dalį, kuria paveldėtos nuosavybės teisės į 0,4 ha ir 0,05 ha miško žemės, esančios žemės sklypuose kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ), dalyje dėl 0,21 ha ir į 0,01 ha miško žemės paveldėjimo;

94Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. ( - ) ir kadastrinis Nr. ( - ) dalis, atitinkamai 0,21 ha ir į 0,01 ha, kuriose yra valstybinės reikšmės miškas, Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.

95Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises M. G. vardu į 0,22 ha M. Š. turėtos žemės.

96Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį... 6. 1) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr.... 7. 2) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 8. 3) panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 9. 4) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės... 10. 5) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. (... 11. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. birželio 18 d. Kauno apygardos... 12. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 13. Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamų administracinių aktų, kuriais buvo... 14. Atsakovė V. A. pateikė atsiliepimą (b. l. 88?91), kuriuo prašė... 15. Rėmėsi Miškų įstatymo 2 straipsnyje nurodyta miško sąvoka, pagal kurią,... 16. II.... 17. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu (b. l.... 18. Remdamasis bylos medžiaga nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes,... 19. Teismas, be Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio (miškai yra valstybės... 20. Atsižvelgdamas į atsakovų prašymą ginti sąžiningo įgijėjo interesus... 21. Akcentuota ir tai, kad nuosavybės teisės M. G. žemės sklype kadastro Nr. (... 22. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir CK... 23. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog nustatant senaties termino eigos... 24. Kadangi pareiškėjo prašymai dėl Paveldėjimo teisės liudijimo dalies... 25. III.... 26. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą,... 27. 1) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr.... 28. 2) panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 29. 3) panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 30. 4) pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės... 31. 5) taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. (... 32. Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:... 33. 1) teismas nepagrįstai vienu iš pareiškėjo prašymo atmetimo argumentų... 34. 2) Teismas nurodė, kad panaikinus ginčijamus aktus tektų iš naujo spręsti... 35. 3) Teismas nepagrįstai nurodė, jog jam kyla abejonių dėl galimybės... 36. 4) Tai, jog ginant viešąjį interesą, ginčijami prieš 14 ir 11 metų... 37. 5) Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra... 38. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 39. Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo:... 40. 1) teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus ir teisės aktų... 41. 2) Teismas vertindamas miško plotą ir jo išsidėstymo vietą ginčo žemės... 42. 3) Teismas taip pat pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis susiformavusia... 43. Teisėjų kolegija... 44. IV.... 45. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 46. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AV Spendimo (b. l. 44) dalies,... 47. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą panaikinti aukščiau... 48. Dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą... 49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 50. Nuosekliai toliau aptartinas kitas pareiškėjo teisės kreiptis į teismą... 51. Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis,... 52. Remdamasi bylos duomenimis teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju... 53. Dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo... 54. Pasisakant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, visų pirma... 55. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko,... 56. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas... 57. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos... 58. Atkūrimo įstatymas nuo pat pradžių (pirminė originali 1997 m. liepos 1 d.... 59. Ginčijamų 1998 metais priimtų administracinių aktų priėmimo metu... 60. Atitinkamai ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojęs Kauno... 61. Dėl pastarojo įstatymo taikymo ginčo teisiniams santykiams, atsakant į... 62. 1996 m. balandžio 4 d. Seimas priėmė Kauno miesto ir Kauno rajono... 63. Ginčo dėl to, jog ginčo žemės sklypai Kauno miesto ir Kauno rajono... 64. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog Kauno apskrities viršininkas 1997 m.... 65. Dėl atsakovės argumentų, kad viename ginčo sklypų esantis miškas... 66. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas yra... 67. Dėl senaties taikymo... 68. Pirmosios instancijos teismas, nors konstatavo, kad ginčo žemės sklypai... 69. Pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio... 70. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje... 71. Minėtoje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad tais atvejais, kai nuo... 72. Pažymėtina, jog kaip ir minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 73. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisinių... 74. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas... 75. Be to, kaip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija... 76. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo... 77. Atsakant į argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo,... 78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog skundžiami... 79. Dėl paveldėjimo teisės akto ir restitucijos taikymo... 80. Kadangi vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso... 81. Paveldėjimo teisės liudijimo dalis pripažįstama negaliojančia... 82. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92... 83. Šiuo aspektu, taip pat pažymėtina, jog restitucija yra įstatymu nustatytas... 84. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti... 85. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija įpareigoja... 86. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, jeigu atsakovė V.... 87. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 88. Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą,... 89. Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą... 90. Panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko spendimo Nr.... 91. Panaikinti 1998 m. gegužės 18 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 92. Panaikinti 2001 m. gegužės 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.... 93. Pripažinti negaliojančia 2010 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės... 94. Taikyti restituciją natūra, grąžinant žemės sklypų kadastrinis Nr. ( - )... 95. Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per... 96. Sprendimas neskundžiamas....