Byla 1A-58-453/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažinta kalta:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko) ir Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, nuteistajai K. S. ir jos gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai, nukentėjusiajam A. N.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. S. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažinta kalta:

3- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme;

4- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteista šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir K. S. paskirta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

6Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi K. S. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

7K. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „V.“, UAB „A. V.“, UAB „A. V.“ ir UAB „A.“ dokumentų paslėpimas) išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

8Iš K. S. A. N. priteista 1500 Eur procesinių išlaidų atlyginimo.

9Iš K. S. UAB „A. V.“ (juridinio asmens kodas ( - )) bankroto administratoriui UAB „Top Concult“ priteista 29 637 Eur.

10A. N. civiliniai ieškiniai dėl 29 673 Eur turtinės žalos, 50 000 Eur neturtinės žalos bei negautos turtinės naudos priteisimo atmesti.

11Teisėjų kolegija

Nustatė

12I. Bylos esmė

13

  1. K. S. nuteista už tai, kad ji pasisavino didelės vertės svetimą turtą bei panaudojo suklastotą dokumentą:
    1. K. S. nuteista už tai, kad ji dirbdama UAB ,,V.“ finansų direktore ir disponuodama jai patikėtomis bendrovės finansinėmis lėšomis, turėdama tikslą pasisavinti bendrovės pinigines lėšas: 2008 m. gruodžio 22 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 1940 - 7 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,atskaitingi asmenys“, 2009 m. sausio 13 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 759 - 12 400 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas“, 2009 m. vasario 5 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 6 - 5 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas“, 2009 m. vasario 23 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 19 - 14 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas“, 2009 m. kovo 13 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 2836138 - 15 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,paskolos grąžinimas“, 2009 m. kovo 31 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 37 - 6 880 litų sumai, 2009 m. balandžio 21 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 2911191 - 11 652 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,03 grąžinimas“, 2009 m. gegužės 14 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 2963496 - 14 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,atskaitingi asmenys“, 2009 m. birželio 17 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 85 - 8 000 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,dalinis apmokėjimas asmenys“, 2009 m. liepos 14 d. suformavo mokėjimo nurodymą Nr. 3074444 - 8 400 litų sumai, nurodydama mokėjimo paskirtį ,,atskaitingi asmenys“ ir šių nurodymų pagrindu iš UAB ,,V.“ SEB banke esančios atsiskaitomosios sąskaitos Nr. ( - ) į savo asmeninę SEB banke esančią sąskaitą Nr. ( - ) 2008 m. gruodžio 22 d. pervedė 7 000 litų, 2009 m. sausio 13 d. pervedė 12 400 litų, 2009 m. vasario 5 d. į savo sąskaitą SEB banke Nr. ( - ) pervedė 5 000 litų, 2009 m. vasario 23 d. į tą pačią savo sąskaitą pervedė 14 000 litų, 2009 m. kovo 13 d. į savo asmeninę sąskaitą Nr. ( - ) pervedė 15 000 litų, 2009 m. kovo 31 d. į tą pačią sąskaitą pervedė 6 880 litų, 2009 m. balandžio 21 d. į tą pačią savo sąskaitą pervedė 11 625 litų, 2009 m. gegužės 14 d. į tą pačią savo asmeninę SEB banke esančią sąskaitą pervedė 14 000 litų, 2009 m. birželio 17 d. į tą pačią sąskaitą pervedė 8 000 litų, 2009 m. liepos 14 d. į tą pačią savo asmeninę sąskaitą pervedė 8 400 litų, taip pasisavindama didelės vertės 102 332 litų turtą.
    2. K. S. nuteista už tai, kad ji turėdama tikslą pateisinti UAB ,,V.“ pasisavintas pinigines lėšas – 102 332 litų, tai yra žinodama, kad 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartis tarp K. S. ir UAB ,,V.“, kurioje nurodyta, kad UAB ,,V.“ iš K. S. skolinasi 96 700 litų šešių mėnesių laikotarpiui su 4 procentų palūkanomis, nebuvo sudaryta, taip suklastotos sutarties nuorašą panaudojo 2010 m. lapkričio 2 d. Vilniaus mieste, jį pateikdama policijos pareigūnui E. G..

14II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

15

  1. Nuteistosios K. S. gynėjas advokatas Mindaugas Dūda apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį dėl K. S. pripažinimo kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – K. S. išteisinti, jai nepadarius nusikalstamų veikų; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį dėl UAB „Top Concult“ bankroto administratoriaus civilinio ieškinio tenkinimo ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas); panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 birželio 29 d. nuosprendžio dalį dėl A. N. priteistų procesinių išlaidų ir netenkinti A. N. prašymo dėl procesinių išlaidų priteisimo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
    1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo priimta nuosprendžio dalis dėl K. S. nuteisimo yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi įrodymai buvo vertinti atskirai vieni nuo kitų, neišdėstant išsamios jų analizės, nepateikiant logiškų, įtikinančių ir neprieštaringų išvadų, pagristų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nevertinant dalies įrodymų, kurie patvirtina K. S. nekaltumą ir nenurodant motyvų, kuriais vadovaujantis šie įrodymai nevertinti. Gynėjo teigimu, nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė abstrakčias išvadas, neatitinkančias atskirų įrodymų ar jų visumos, nepagrįstai sumenkino teisinančių įrodymų įrodomąja reikšmę, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Gynėjo nuomone, nurodyti pažeidimai yra esminiai, nes sutrukdė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.
    2. Gynėjas aptardamas BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių, 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teigia, kad skundžiamame nuosprendyje įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad K. S. pasisavino didelės vertės svetimą, UAB „V.“ priklausantį turtą - 102 332,14 Lt bei turėdama tikslą pateisinti UAB „V.“ turto pasisavinimą, panaudojo suklastotą sutarties nuorašą, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
      1. Gynėjas nurodo, kad nuosprendyje klaidingai nurodyta, jog „Kaltinamoji neginčija, ir tai patvirtina byloje esantys dokumentai, kad ji iš bendrovės „V.“ sąskaitos į savo asmenines sąskaitas pervedė visas kaltinime nurodytas pinigų sumas“. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausta K. S. paaiškino, jog 2009 metų pradžioje UAB „V.“ direktorius A. N. paprašė suteikti jo atstovaujamai bendrovei paskolą. Dėl paskolos grąžinimo su A. N. buvo sutarta, kad paskola bus grąžinama dalimis. Visi pavedimai kaip paskolos grąžinimas, buvo suderinti su A. N., be to dalį pavedimų iš UAB „V.“ sąskaitos atliko asmeniškai A. N.. Gynėjas aptardamas K. S. parodymus dėl suteiktos paskolos grąžinimo mechanizmo teigė, kad priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, K. S. viso baudžiamojo proceso metu, nuosekliai tvirtino, kad A. N. suprato, žinojo ir pats darė pavedimus kaip paskolos grąžinimą iš UAB „V.“, UAB „A. V.“ ir savo asmeninės banko sąskaitos į K. S. asmenines ir jos dukros sąskaitas. Pasak gynėjo, iš skundžiamo nuosprendžio turinio neaišku, kokie byloje esantys duomenys, teismui leido padaryti išvadą, kad K. S. iš UAB „V.“ sąskaitos į savo asmenines sąskaitas pervedė visas kaltinime nurodytas pinigų sumas, nes byloje nėra pateikta patvirtinančių duomenų, kad K. S. galėjo asmeniškai daryti pavedimus per TELEBANK sistemą. Gynėjo teigimu, šiuo atveju galima konstatuoti, kad būtent A. N. asmeniškai per TELEBANK sistemą padarė K. S. inkriminuotą 2008 m. gruodžio 22 d. 7 000 Lt pavedimą ir 2009 m. sausio 13 d. 12 400 Lt pavedimą. Pasak gynėjo, taip pat akivaizdu, kad A. N. asmeniškai kaip paskolos grąžinimą padarė 2009 m. rugpjūčio 19 d. pavedimą iš savo asmeninės banko sąskaitos ir 2009 m. rugsėjo 8 d. pavedimą iš UAB „A. V.“ banko sąskaitos. Tokias aplinkybes patvirtina SEB banko (2011 m. vasario 24 d. raštas Nr. 07.04.04.06-2923) pateiktas išrašas. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl dalies K. S. inkriminuotų 2009 m. vasario 5 d., 2009 m. vasario 23 d. ir 2009 m. kovo 31 d. pavedimų SEB banko (2011 m. vasario 24 d. raštas Nr. 07.04.04.06-2926) pateiktame išraše nurodoma, kad nėra išlikusių duomenų apie asmenį, kuris atliko minėtus pavedimus.
      2. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas K. S. teisme nurodytų aplinkybių, jų pagrįstumo neanalizavo ir jos parodymų su kita bylos medžiaga nesugretino. Gynėjo teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp K. S. ir A. N., kaip UAB „V.“ atstovo, buvo sudaryta paskolos sutartis ir kad A. N. buvo žinoma, jog iš UAB „V.“ buvo vykdomi mokėjimai siekiant grąžinti gautą paskolą. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina apie A. N. parodymų, kuriais apkaltinamajame nuosprendyje kaip pagrįstais ir teisingais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, melagingumą.
      3. Gynėjas aptardamas liudytojos – AB SEB bankas atstovės R. S. parodymus teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtos liudytojos parodymus pripažino patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pasak gynėjo, nagrinėjamu atveju tiek AB SEB bankas raštai, tiek liudytojos R. S. parodymai negali būti laikomi įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi, kadangi duomenys yra prieštaringi, vienas kitą paneigiantys. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja R. S. iš dalies paneigė AB SEB bankas 2011 m. vasario 24 d. rašte Nr. 07.04.04.06-2926 nurodytas aplinkybes. AB SEB bankas pateiktoje medžiagoje dėl K. S. inkriminuotų 2009 m. vasario 5 d., 2009 m. vasario 23 d., 2009 m. kovo 31 d. pavedimų nurodyta, kad nėra išlikusių duomenų apie asmenį, kuris atliko aptariamus pavedimus. AB SEB bankas atstovė R. S. teisme teigė, kad pasitikslino ir nustatė, jog aptariamus pavedimus padarė K. S.. Tačiau minėta liudytoja nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes. Gynėjo manymu, tokie liudytojos parodymai privalėjo būti grindžiami oficialiais banko dokumentais, nes tik jų pagrindu liudytoja ir tegalėjo daryti atitinkamas išvadas. Juo labiau, kad teismas kviesdamas minėtą liudytoją apklausai, buvo įpareigojęs ją pateikti parodymus patvirtinančius dokumentus. Taip pat gynėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė liudytojos R. S. parodymus. Gynėjas aptardamas liudytojos R. S. parodymus dėl K. S. inkriminuotų 2008 m. gruodžio 22 d. ir 2009 m. sausio 13 d. pavedimų nurodo, kad liudytoja teigė, jog šiuo atveju negalėjo identifikuoti, kas padarė minėtus pavedimus, nes darant pavedimus buvo panaudota TELEBANK sistema. Pasak gynėjo, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad R. S. teisme patvirtino, jog visus kaltinime nurodytus pavedimus atliko būtent K. S..
      4. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos medžiagoje nėra jokių duomenų apie tai, jog K. S. turėjo prieigą prie TELEBANK sistemos, tai yra galėjo asmeniškai daryti pavedimus per šią sistemą, todėl ji net teoriškai negalėjo padaryti nusikalstamos veikos aprašyme nurodytų pavedimų, tai yra 2008 m. gruodžio 22 d. pavedimo ir 2009 m. sausio 13 d. pavedimo. Pasak gynėjo, šiuo atveju galima konstatuoti, kad K. S. neturint prieigos prie TELEBANK sistemos, tai reiškia, kad pavedimus atliko pats A. N. arba pavedimai buvo atlikti žinant A. N.. Gynėjo teigimu, aplinkybė, kad 2009 m. sausio 13 d. pavedimo paskirtyje nurodyta „(VIAN) paskolos gražinimas“, patvirtina, jog tarp A. N., kaip UAB „V.“ atstovo ir K. S. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai bei A. N. buvo žinoma, kad iš UAB „V.“ sąskaitos yra vykdomi periodiniai pavedimai į K. S. banko sąskaitas siekiant grąžinti paskolą, nes tik TELEBANK naudotojas galėjo tai padaryti. Tuo tarpu TELEBANK sistema naudojosi A. N. arba kažkas kitas, bet tik su jo žinia.
      5. Gynėjas aptardamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl K. S. ir jos sūnaus parodymų apie pinigų perdavimą prieštaringumo nurodo, kad teismas šiuo atveju vadovavosi 2010 m. kovo 19 d. K. S. apklausos specialiuoju liudytoju protokolu (pirmoji apklausa), tačiau iš šio protokolo turinio matyti, kad šios apklausos metu nebuvo užfiksuotos jokios konkrečios aplinkybės apie pinigų perdavimą UAB „V.“ atstovui A. N.. Gynėjas aptardamas K. S. 2010 m. spalio 20 d., 2013 m. balandžio 10 d. apklausų metu duotus parodymus ir pirmosios instancijos teisme duotus paaiškinimus dėl parodymų apie pinigų perdavimą pakeitimo teigia, kad iš esmės K. S. parodymai apie pinigų perdavimą A. N. yra nuoseklūs, nes aplinkybė, kad pinigų perdavime A. N. betarpiškai dalyvavo K. S. sūnus, buvo nurodyta ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, tai yra antros apklausos metu. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pirminiuose parodymuose K. S. būtent ir tvirtino, kad pinigų perdavime A. N. betarpiškai dalyvavo jos sūnus, o tik vėliau pakeitė parodymus, kadangi bijojo dėl sūnaus saugumo ir nenorėjo įtraukti jo į baudžiamąją bylą. Gynėjas pažymi, kad apklausti teisme K. S. sūnus E. S. ir vyras E. S., patvirtino K. S. nurodytas aplinkybes apie piniginių lėšų skolinimą A. N.. Gynėjo teigimu, šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais K. S. ir jos šeimos narių parodymais. Pasak gynėjo, šiuo atveju teismas, neatlikęs jokios įrodymų analizės - nepalyginęs ir nesugretinęs K. S. ir jos šeimos narių parodymų su kitais byloje esančiais duomenimis, tik formaliai konstatavo, kad byloje, išskyrus K. S. ir jos šeimos narių parodymus, daugiau nėra surinkta jokių duomenų, kad tokia paskolos sutartis buvo sudaryta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus. Gynėjas pažymi, kad kaltinamojo parodymai yra savarankiškas įrodymų šaltinis, kurio įrodomoji vertė nėra menkesnė už kitus įrodymus. Norint paneigti asmenų parodymus nepakanka vien jais netikėti. Būtina, kad šiuos parodymus paneigtų kiti patikimi įrodymai. O patikimų įrodymų, paneigiančių K. S. teisme nurodytas aplinkybes, byloje nėra.
    3. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje teismas nenurodė, neaptarė ir neįvertino, taip pat ir kitų įrodymų, kurie patvirtina, kad tarp A. N. ir K. S. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir kad A. N. žinojo apie vykdomus atsiskaitymus pagal paskolos sutartį.
      1. Gynėjo teigimu, bylos medžiagoje pateiktas elektroninių laiškų išrašas patvirtina, kad K. S. A. N. paskolino asmeninius šeimos pinigus. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iš 2009 m. liepos 22 d. vykusio susirašinėjimo turinio matyti, kad N. Š. klausė K. S. apie kokius pinigus kalbama, o ji akcentavo, kad apie šeimos asmeninius pinigus, kurie buvo atiduoti A. N., bei prašė paaiškinti situaciją dėl pinigų negrąžinimo. Į tai N. Š. atsakė, kad pinigai turėtų būti iki savaitės pabaigos. Tai, kad minėtas susirašinėjimas buvo realus patvirtino N. Š.. Būtent po šio elektroninio susirašinėjimo A. N. 2009 m. liepos 31 d. ir 2009 m. rugsėjo 8 d. pavedimais iš UAB „A. V.“ sąskaitos pervedė į K. S. asmeninę sąskaitą po 8000 Lt (iš viso 16000 Lt) ir iš savo asmeninės sąskaitos į K. S. dukros I. S. sąskaitą 2009 m. rugpjūčio 19 d. pervedė 13549 Lt. Be to, 2009 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad tai ne kas kita, o „skolos grąžinimas“. Gynėjo teigimu, A. N. nurodyta aplinkybė, kad neva tokiu būdu jis skolino pinigus, o tokią mokėjimo paskirtį paprašė nurodyti K. S., todėl jis taip ir padarė yra neįtikinama, nes A. N. taip pat paaiškino ir tai, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. apribojo K. S. prieigą UAB „V.“ sąskaitose, nes prarado pasitikėjimą. Taigi atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, gynėjo teigimu, nelogiška 2009 m. rugpjūčio 19 d. skolinti pinigus asmeniui, kuriuo nepasitiki ir dar pavedimo paskirtyje melagingai (sau nenaudingai) nurodyti, kad tai yra skolos grąžinimas, o ne paskolos suteikimas. Tuo tarpu kitų bendrovių, tai yra UAB „A. V.“ ir UAB „A. V.“ sąskaitose nebuvo apribota K. S. teisė parengti ir tvirtinti pavedimus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad būtent A. N. veiksmai yra visiškai nelogiški, nes nelogiška apriboti teises UAB „V.“ sąskaitose, tačiau kitose sąskaitose leisti toliau rengti ir tvirtinti pavedimus.
      2. Gynėjas pažymi, kad baudžiamojoje byloje pateiktas A. N. 2009 m. liepos 17 d. siųstas elektroninis laiškas, patvirtina, kad K. S. informuodavo A. N. apie darytus pavedimus iš UAB „V.“ sąskaitos į asmenines banko sąskaitas. Iš minėto laiško turinio, matyti, kad K. S. informavo A. N. apie per banką gautus 8000 Lt ir 8400 Lt, tai yra inkriminuoti 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. liepos 17 d. pavedimai. Tai, kad elektroninio laiško turinys A. N. buvo žinomas, patvirtina jo parašas.
      3. Gynėjas aptardamas A. N. parodymus apie tai, kad nebuvo tokio atvejo, kad trūktų pinigų ir, kad jie skolintųsi iš kitų, teigia, kad tokie A. N. parodymai neatitinka tikrovės, kadangi paskoliniai teisiniai santykiai tarp K. S. ir A. N. (per jo bendroves) buvo įprasti. Nurodytas aplinkybes patvirtina, byloje pateiktas UAB „A. V.“ sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad K. S. 2008 m. gegužės 27 d. šiai bendrovei suteikė 38000 Lt paskolą.
    4. Gynėjas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad K. S. kompiuteriu bei slaptažodžiais, galėjo pasinaudoti ir kiti asmenys bei dėl nežinomų priežasčių atlikti pervedimus į kaltinamosios sąskaitą. Gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad bylos medžiagoje yra duomenų, kurie leidžia teigti, kad K. S. kompiuteriu galėjo naudotis A. N.. Iš AB SEB bankas pateiktų išrašų matyti, kad A. N. iš UAB „A. V.“ ir UAB „V.“ sąskaitų padarė 4 pavedimus į K. S. sąskaitą. Prie visų 4 pavedimų nurodytas IP adresas - ( - ) Tas pats IP adresas nurodytas ir prie dalies ankstesnių pavedimų, kurie yra inkriminuoti K. S.. Tai patvirtina, kad visi pavedimai buvo atlikti iš to paties kompiuterio. Nurodytos aplinkybės patvirtina ir K. S. parodymus apie tai, kad A. N. dirbo prie jos naudojamo kompiuterio, būdavo prie jos darbo stalo ir turėjo realią galimybę pasinaudoti ir slaptažodžių generatoriumi, kurio PIN kodas buvo užrašytas ir saugomas kartu su juo darbo stalo stalčiuje. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino ir apie jų įrodomąją reikšmę nepasisakė.
    5. Gynėjas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje taip pat akcentuota, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad bendrovės „V.“ administracija, be jokios priežasties būtų iškėlusi melagingą versiją apie pinigų pasisavinimą ir tuo siekusi nepagrįstai apkaltinti K. S.. Gynėjas aptardamas liudytojų N. Š., Ž. J., R. B., J. B. parodymus teigia, kad byloje esantys duomenys parodo, jog A. N. darė poveikį liudytojams, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su bendrovėmis UAB „V.“, UAB „A. V.“, UAB „A. V.“ ir UAB „A.“. Pasak gynėjo, tokio neteisėto poveikio tikslas buvo vienas - nepagrįstai apkaltinti K. S. padarius nusikalstamas veikas. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir teismo padaryta išvada apie inventorizacijų aktuose nurodytų duomenų melagingumą, nes būtent inventorizacijos aktuose konstatuotomis aplinkybėmis buvo grindžiamas pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tai yra pareiškime buvo iškelta melaginga versija, kad K. S. paslėpė bendrovių dokumentus ir tuo buvo siekta nepagrįstai apkaltinti K. S. padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju A. N., žinodamas apie susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius tarp jo, kaip UAB „V.“ atstovo ir K. S. ir kad bankiniais pavedimais K. S. buvo grąžinti jos paskolinti pinigai, iškėlė melagingą versiją apie paskolinių teisinių santykių nebuvimą ir piniginių lėšų pasisavinimą iš UAB „V.“.
    6. Gynėjas aptardamas K. S. paaiškinimus dėl mokėjimo pavedimų ir pinigų išmokėjimo nurodo, kad teismas savo išvadas motyvavo tuo, kad bylos medžiagoje nėra dokumentų, kurie patvirtintų K. S. nurodytas aplinkybes dėl pinigų pervedimo ir išmokėjimo. Gynėjo teigimu, toks pirmosios instancijos teismo motyvavimas yra netinkamas, pažeidžiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Gynėjas pažymi, kad nuosprendžio surašymo taisyklės įpareigoja teismą motyvuoti atitinkamas išvadas ir grįsti jas konkrečiais įrodymais bei jų analize, tad šiuo konkrečiu atveju teismas vertindamas, kad objektyviai tiesai nustatyti yra reikalingi papildomi duomenys, privalėjo būti aktyvus ir pasinaudoti BPK nuostatomis (pvz., išsireikalauti iš bankroto administratoriaus reikiamus bendrovės dokumentus), o ne apsiriboti teiginiu, kad nėra, kas tai patvirtintų. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra prieštaringi, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, ir yra išnaudotos visos galimybės pašalinti abejones dėl kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-455/2014). Gynėjas pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, K. S. teismui buvo pateikusi prašymą išreikalauti papildomus duomenis iš bankroto administratoriaus, tačiau teismas prašymo dėl įrodytų tyrimo papildymo netenkino. Jokių kitų galimybių (teisinių priemonių) gauti dokumentus, kurie patvirtintų nurodomas aplinkybes, K. S. neturėjo ir neturi.
    7. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, taip pat skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad K. S. pateikė tyrimo organams suklastos paskolos sutarties nuorašą ir kad jai neabejotinai buvo tai (suklastojimo faktas) žinoma. Pasak gynėjo, K. S. pripažinimas kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, pažeidžia teisės į gynybą principą, kadangi paskolos sutarties nuorašą ji pateikė tyrimo organams, įgyvendindama savo teisę gintis. Gynėjo teigimu, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad paskolos sutartis buvo suklastota bei, kad tai galėjo būti ir buvo žinoma K. S.. K. S. paaiškino, kad paruoštą (atspausdintą) ir jau A. N. pasirašytą bei UAB „V.“ antspaudu užantspauduotą paskolos sutartį rado pas save kabinete ant stalo. Netikėti šiais K. S. parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nuosprendyje nėra jokių duomenų, paneigiančių jos nurodytas faktines aplinkybes, o tik tokiais duomenimis galėtų būti grindžiamas kaltinimas.
    8. Taigi, gynėjas remdamasis išdėstytais argumentais, teigia, kad priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje iš esmės pakanka įrodymų visumos konstatuoti, kad tarp A. N., kaip UAB „V.“ atstovo ir K. S. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, o atliktų bankinių pavedimų tikslas buvo ne pasisavinti didelės vertės svetimą turtą - pinigines lėšas, o grąžinti K. S. pasiskolintas pagal 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartį pinigines lėšas, išmokėti darbo užmokestį ar pinigus kaip bendrovės atskaitingam asmeniui. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Susiklosčiusi situacija tarp K. S. ir A. N., kaip UAB „V.“ atstovo, gali ir turi būti vertinama tik kaip civilinis ginčas. Tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas teismų praktikos dėl ultima ratio principo taikymo, nepagrįstai kriminalizavo tarp K. S. ir A. N. susiklosčiusius civilinius teisinius (paskolinius) santykius.
    9. Gynėjas aptardamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011) formuojamą praktiką dėl ultima ratio principo taikymo pažymi, kad A. N., kaip UAB „V.“ atstovui, buvo sudarytos visos sąlygos civiline tvarka apginti savo teises (jeigu jos buvo pažeistos), tai yra ginčyti civiline tvarka paskolos suteikimo faktą, prašyti grąžinti pinigus ir kt. Šiuo atveju A. N. buvo žinomi K. S. duomenys, K. S. niekada nesislapstė. Tai, kad šiuo atveju susiklosčiusią situaciją pirmiausiai buvo būtina spręsti civiline tvarka, patvirtina jau išnagrinėta civilinė byla, kurioje proceso šalimis taip pat buvo A. N. ir K. S. (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-746-661/2013).
    10. Gynėjo nuomone, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, tai yra teismas pasirinktinai įvertino byloje esančius duomenis, dalies jų iš viso nevertino ir dėl jų nepasisakė ir iš esmės neatliko įrodymų analizės, todėl pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą. Nagrinėjamu atveju skundžiajame nuosprendyje įrodymai išdėstyti netinkamai, pirmosios instancijos teismas neatliko byloje surinktų įrodymų bei bylos faktinių aplinkybių vertinimo, analizės, nenurodė motyvų, kuriais vadovaujantis teismas atmetė K. S. teisinančius įrodymus. Be to, nuosprendyje dalį įrodymų, kurie iš esmės patvirtino K. S. duotų parodymų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nepaaiškino kodėl šiais įrodymais nesivadovauja. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, o prielaidomis, kurios, be kita ko, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai, bei iš esmės nėra pakankamos daryti neabejotiną išvadą apie K. S. kaltumą. Šiuo atveju, pasak gynėjo, buvo privalu vadovautis in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012). Tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė in dubio pro reo principo, pirmenybę suteikė kaltinantiems įrodymams, o K. S. teisinančių įrodymų arba iš viso nevertino, arba atmetė formaliu pagrindu, o tai turi būti pripažįstama BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reikalavimo, pažeidimu.
    11. Gynėjas nurodo, kad K. S. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, turi būti panaikinta ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl UAB „Top Concult“ bankroto administratoriaus civilinio ieškinio patenkinimo. Taip pat turi būti nepriteistos A. N. išlaidos, turėtos advokato paslaugoms apmokėti.
  2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas ir nuteistoji prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusysis ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

16III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

17

  1. Nuteistosios K. S. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinis skundas atmetamas.
  1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. S. pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą.
    1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistosios K. S. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas K. S. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

18Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. Gynėjo teigimu, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai K. S. pripažino kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes K. S. nusikalstamos veikos aprašyme nurodytas pinigų sumas, ne pasisavino, o nurodytos pinigų sumos jai buvo išmokėtos kaip paskolos grąžinimas pagal 2009 m. sausio 5 d. tarp jos ir UAB „V.“ sudarytą paskolos sutartį. Taip pat nepagrįstai K. S. buvo pripažinta kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes ji nepanaudojo žinomai suklastoto dokumento, paskolos sutartis tarp jos ir UAB „V.“ iš tiesų buvo sudaryta.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį atsako tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.
    1. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad K. S. dirbo UAB „V.“ finansų direktore, ji tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus ir bendrovės piniginius reikalus (t. 2, b.l. 172-174, t. 3, b.l. 187-189). Tai, kad K. S. dirbo UAB „V.“ ir tvarkė bendrovės finansinius reikalus, neneigė ir pati nuteistoji. Dėl šių užimamų pareigų bendrovės turtas buvo nuteistosios žinioje. Taigi, dėl užimamų pareigų, K. S. atitiko specialius nusikalstamos veikos (turto pasisavinimo) subjekto požymius.
  3. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog K. S. būdama UAB „V.“ finansų direktore ir užimamų pareigų pagrindu disponuodama jai patikėtomis bendrovės finansinėmis lėšomis, pasisavino jos žinioje buvusį svetimą, tai yra UAB „V.“ priklausantį, didelės vertės turtą.
  4. Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta ir ginčo dėl to nėra, be to, to neneigia ir nuteistoji K. S., kad į jos asmenines banko sąskaitas iš UAB „V.“ banko sąskaitos buvo pervestos nusikalstamos veikos aprašyme nurodytos pinigų sumos, tai yra iš viso buvo pervesta 102 332 Lt.
    1. 2010 m. kovo 19 d. K. S. apklausta kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką parodė, kad ji UAB „V.“ yra suteikusi paskolą. Neprisimena kada ir kokią tiksliai pinigų sumą ji paskolino, tačiau buvo paskolinta mažesnė nei 100 000 Lt pinigų suma. Pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą grynaisiais, buvo išrašytas kasos pajamų orderis. Ji turi paskolos sutarties kopiją, o originalas turi būti bendrovėje. Dalis paskolos buvo grąžinta grynaisiais iš UAB „V.“ kasos, išrašant kasos išlaidų orderį, dalis pavedimais į jos asmeninę sąskaitą, taip pat dalį pinigų A. N. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į jos dukros sąskaitą. Dalį pavedimų iš UAB „V.“ sąskaitos kaip paskolos grąžinimą atliko ji pati. Neatsimena kokios pinigų sumos buvo grąžintos grynaisiais, o kokios pavedimais. Kitoms bendrovėms ji nebuvo suteikusi paskolų ir iš jų pinigų kaip paskolos grąžinimo nėra gavusi (t. 2, b.l. 161-163). 2010 m. spalio 20 d. K. S. apklausta kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką parodė, kad pinigų perdavimas vyko A. N. kabinete, tai matė jos sūnus E. S.. Paskolos sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną. Pavedimus į jos asmeninę sąskaitą darydavo arba ji pati, arba A. N.. Jeigu pavedimą darydavo ji, visada tai būdavo suderinta su A. N.. Paskutinį paskolos grąžinimo pavedimą darė A. N. iš savo asmeninės sąskaitos į jos dukros asmeninę sąskaitą. Pinigus pervesti į dukros sąskaitą, A. N. ji paprašė pati. 18 713,86 Lt UAB „A. V.“ ji neskolino ir minėtos pinigų sumos į savo sąskaitą kaip paskolos grąžinimas ji nepersivedė (t. 2, b.l. 164-166). 2013 m. balandžio 10 d. K. S. apklausta kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką parodė, kad A. N. prašymu ji suteikė UAB „V.“ 96 700 Lt paskolą. Apie jos bendrovei suteiktą paskolą taip pat žino komercijos direktorius Laimutis, administratorė J. B.. Minėtus pinigus ji turėjo namuose grynaisiais. 2009 m. sausio 5 d. ji atvyko į darbą ir atvežė pinigus. Pinigų perdavimo fakto niekas nematė. Perdavus pinigus paskolos sutartis pasirašyta nebuvo, tačiau po dviejų valandų buvo paruošta sutartis ir padėta jai ant stalo. Kas paruošė paskolos sutartį ir jai padėjo ant stalo ji nematė. Visas sutartis paprastai bendrovėje ruošdavo J. B. ir L. B.. Ji pas A. N. buvo apie valandą laiko, tai mano, kad viena iš minėtų darbuotojų per tą laiką paruošė paskolos sutartį. Jai buvo padėtas tik vienas paskolos sutarties egzempliorius. Paskolos sutartis jau buvo pasirašyta A. N. ir buvo uždėtas bendrovės antspaudas. Ji taip pat pasirašė paskolos sutartį ir ją padėjo pas save į seifą, nuo to seifo raktą turėjo taip pat ir A. N.. Perdavus pinigus joks pinigų perdavimą patvirtinantis dokumentas išrašytas nebuvo, tačiau vėliau ji kasos dokumentų segtuve matė, jos paskolintai pinigų sumai išrašytą kasos pajamų orderį ir kvitą, kurie buvo atspausdinti ant vientiso A4 formato lapo. Kasos pajamų orderis buvo pasirašytas tiek direktoriaus, tiek jos. Kvito ji nepaėmė, paliko jį segtuve. Kas pildė kasos pajamų orderį ji nežino, galėjo pildyti buhalterė L. Ž.. Ji turėjo teisę paruošti bankinius pavedimus, tačiau pinigų perleidimo parašo teisės ji neturėjo, tai turėjo direktorius A. N.. Ji A. N. pavedimu paruošdavo pavedimus, o juos patvirtindavo pats A. N.. Su A. N. ji buvo susitarusi, kad paskola jai bus grąžinama į jos asmeninę sąskaitą. Grynaisiais pinigais jai nebuvo mokama (t. 2, b.l. 192-195). 2013 m. balandžio 25 d. K. S. apklausta kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką parodė, kad ji nežino kas konkrečiai paruošė 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartį, ji nepamena ar paskolos sutartis buvo užregistruota paskolos sutarčių žurnale. Ji dėl bankinių operacijų susirašinėdavo su A. N. ir kada rašydavo elektroninius laiškus, elektroninio laiško kopiją siųsdavo ir J. B., taip pat kartais elektroninio laiško kopiją siųsdavo ir buhalterei A. T.. J. B., A. T. ir N. Š. galėtų patvirtinti, kad ji paskolino bendrovei pinigus. Visus pavedimus susijusius su paskolos grąžinimu atliko A. N. iš savo kompiuterio su savo kodais, ji A. N. pavedimu tik yra ruošusi pavedimus dėl paskolos grąžinimo, o A. N. juos patvirtindavo (t. 2, b.l. 198-200). Pirmosios instancijos teisme K. S. parodė, kad A. N. apie visus pavedimus žinojo, nepriklausomai nuo to ar jis juos tvirtindavo per elektroninės bankininkystės sistemą ar ne, nes visi pavedimai, kuriuos parengė arba patvirtino ji, su A. N. buvo aptarti ir žodžiu, ir išsiunčiant A. N. apie tai elektroninį laišką. 2009 metų pradžioje, A. N. žinodamas, kad jos šeima turi santaupų, paprašė jo atstovaujamai bendrovei paskolinti pinigų. Turėtas santaupas jie laikė namuose. Dar iki pinigų paskolinimo ji su A. N. buvo susitarusi, kad dėl pinigų skolinimo bus pasirašyta paskolos sutartis. Pinigai 2009 m. sausio 5 d. A. N. buvo perduoti jo kabinete. Jos sūnus, E. S., vykdydamas jos prašymą, atvežė pinigus į ofisą ir perdavė juos A. N.. Ji dalyvavo pinigų perdavime. Pinigų perdavimo metu, paskolos sutartis nebuvo pasirašyta. Taip pat nebuvo išrašytas pinigų gavimo apskaitos dokumentas. Tačiau tą pačią dieną, po kelių valandų, buvo paruošta 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartis ir ji buvo palikta jai ant stalo. Jai buvo paliktas vienas paskolos sutarties egzempliorius. Ji pasirašė paskolos sutartį, pasidarė sau kopiją. Paskolos sutarties originalas liko A. N. bendrovėje. Kas paruošė paskolos sutartį nežino, tačiau ant jai pateiktos paskolos sutarties A. N. jau buvo pasirašęs. Ji vėliau kasos dokumentų segtuve matė jos paskolintai pinigų sumai išrašytą kasos pajamų orderį bei kvitą. Ji kvito nepaėmė. Vėliau pirmosios instancijos teisme K. S. jau teigė, kad kitą dieną stikliniame stalčiuke rado vieną sutarties originalą, jį pasirašė ir pasidarė kopiją. Pirmą dieną, kai sūnus atvežė pinigus, ji visą laiką praleido pas A. N., tik trumpam, gal penkioms minutėms buvo išėjusi ir paprašė buhalterių paruošti sutartį. K. S. taip pat parodė, kad ji prisimena, kad ruošdavo bankinius pavedimus elektroninėje bankininkystėje, tačiau neprisimena, kad būtų juos tvirtinusi, mano, kad juos patvirtino A. N.. Kiek prisimena niekada neturėjo teisės patvirtinti pavedimus. A. N. niekada nesinaudojo jos slaptažodžiu, ji taip pat nesinaudojo A. N. slaptažodžiu. Dalis paskolos jai buvo grąžinta grynaisiais pinigais. Be to, dalis paskolos jai buvo pervesta iš UAB „A. V.“ sąskaitos, taip pat dalį paskolos A. N. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į jos dukros sąskaitą. Ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė, kad pinigus A. N. atvežė jos sūnus todėl, kad nenorėjo jo painioti į konfliktą su A. N.. Iš dokumentų, patvirtinančių, kad ji paskolino pinigus, K. S. saugojo paskolos sutarties kopiją, kasos pajamų orderio kvito antrą dalį (t. 9, b.l. 9-16, 19-28, 88-90). Apeliacinės instancijos teisme nuteistoji teigė, kad A. N. pats pasiūlė dalį pavedimų, kad nereikėtų pavedimų daryti į jos asmeninę sąskaitą, pervesti į jos dukros asmeninę banko sąskaitą. A. N. pats iš savo asmeninės sąskaitos pinigus pervedė į jos dukros banko sąskaitą. A. N. pats priėmė tokį sprendimą (t. 10, b.l. 22).
    2. Iš pirmiau aptartų nuteistosios parodymų matyti, kad K. S. prieštaringai, nevienodai nurodė esmines aplinkybes dėl paskolos suteikimo (antrosios apklausos metu nuteistoji teigė, kad pinigų perdavimo faktą A. N., matė jos sūnus E. S., vėlesnės apklausos metu teigė, kad 2009 m. sausio 5 d. ji atvyko į darbą ir atvežė pinigus, pinigų perdavimo fakto niekas nematė, tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nuteistoji jau teigė, kad pinigus A. N. atvežė ir perdavė jos sūnus E. S. ir kad ji dalyvavo pinigų perdavime). Taip pat nuteistoji apklausų metu skirtingai nurodė aplinkybes dėl paskolos surašymo ir jos pasirašymo aplinkybių (pirmų apklausų metu teigė, kad A. N. pasirašytą paskolos sutartį ji ant stalo rado tą pačią dieną kai jam buvo perduoti pinigai, pirmosios instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad paskolos sutartis jai ant stalo buvo palikta kitą dieną po pinigų perdavimo A. N.. Pirmų apklausų metu nuteistoji teigė, kad A. N. kabinete užtruko apie vieną valandą ir nežino kas surašė paskolos sutartį, tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nuteistoji teigė, kad ji A. N. kabinete buvo visą dieną, iš jo kabineto buvo išėjusi tik penkioms minutėms ir pati darbuotojų paprašė surašyti paskolos sutartį). Taip pat nuteistoji apklausų metu skirtingai nurodė aplinkybes dėl paskolos grąžinimo (pirmosios apklausos metu nuteistoji teigė, kad dalis paskolos buvo grąžinta grynaisiais pinigais, vėlesnės apklausos metu nurodė, kad grynaisiais pinigais jai nebuvo mokama, tuo tarpu pirmosios instancijos teisme vėl gi nurodė, kad dalis pinigų jai buvo grąžinta grynaisiais pinigais). Skirtingai nurodė aplinkybes dėl pinigų pervedimo į jos sąskaitas (pirmosios apklausos metu nurodė, kad dalį pavedimų kaip paskolos grąžinimą atlikinėjo ji pati, vėliau nuteistoji jau teigė, kad visus pavedimus susijusius su paskolos grąžinimu atlikinėjo A. N., ji tik yra ruošusi pavedimus susijusius su paskolos grąžinimu, neatsimena, kad ji būtų turėjusi galimybę patvirtinti pavedimus). Taip pat nuteistoji apklausta ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad pinigus pervesti į dukros sąskaitą, A. N. paprašė ji pati, tačiau apeliacinės instancijos teisme teigė, kad tai padaryti pasiūlė pats A. N.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmų apklausų metu nuteistoji teigė, jog kitoms bendrovėms ji paskolų nebuvo suteikusi ir pinigų kaip paskolos grąžinimo nėra gavusi. Tačiau pirmosios instancijos teisme, nuteistoji tvirtino, kad ji pinigus paskolino A. N. nes juo pasitikėjo, kadangi anksčiau UAB „A. V.“ suteiktą paskolą jis buvo jai grąžinęs laiku.
    3. Įvertinus išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija K. S. parodymus, kuriais ji neigia padariusi nusikalstamas veikas, vertina kaip jos pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, iš pirmiau aptartų nuteistosios parodymų matyti, kad nuteistosios parodymai apie esmines bylos aplinkybes yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisėjų kolegijos manymu, toks parodymų kaitaliojimas tik parodo nuteistosios nenuoširdumą ir nenuoseklumą. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmiau aptartų nuteistosios parodymų, nepatvirtina kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, todėl teisėjų kolegija šiuos nuteistosios parodymus pripažįsta nepatikimais.
    4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų E. S. (t. 9, b.l. 6-7), E. S. parodymais (t. 9, b.l. 90-91), taip pat apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos C. I. S. parodymais (t. 10, b.l. 22-24), nes minėti liudytojai būdami nuteistosios K. S. šeimos narais akivaizdžiai yra suinteresuoti padėti K. S. išvengti atsakomybės. Be to, E. S. parodymai nesutapo su pirminiais nuteistosios K. S. parodymais, kuriuose ji teigė, kad niekas nematė pinigų perdavimo fakto A. N., taip pat ji pirminiuose parodymuose teigė, kad pinigus A. N. ji atvežė ir perdavė pati.
  5. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios K. S. parodymų nepatvirtina, jos 2010 m. lapkričio 2 d. policijos pareigūnui pateikta 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutarties tarp K. S. ir UAB „V.“ kopija.
    1. Kaip matyti iš nuteistosios parodymų ji teigė, kad negali pateikti sutarties originalo, nes buvo pasirašytas tik vienas sutarties originalas, kurį ji pasirašiusi paliko bendrovėje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BPK 96 straipsnio, reglamentuojančio daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, turinį yra nurodęs, kad jei byloje yra ne dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta jo kopija, būtina atlikti papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti, ar kopija atitinka originalą, teismas turi patikrinti ir nustatyti ne tik dokumente esančių duomenų sąsajumą (BPK 20 straipsnio 3 dalis) ir leistinumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis), bet ir dokumento gavimo aplinkybes.
    2. Nukentėjusysis A. N. viso proceso metu iš esmės nuosekliai tvirtino, kad pinigų jo vadovaujama bendrovė UAB „V.“ iš K. S. nesiskolino ir jis nebuvo pasirašęs jokios paskolos sutarties (t. 1, b.l. 140-142, 143-147, t. 7, b.l. 95-104, t. 8, b.l. 179-182). Tokias pačia aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme (t. 10, b.l. 66-68).
    3. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojai R. B., J. B., L. B., A. B., D. G., N. Š., kurie teigė, kad niekada negirdėjo ir jiems nėra žinoma, kad K. S. skolino pinigus UAB „V.“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas K. S. nurodytas asmuo, tai yra UAB „V.“ darbuotojas nepatvirtino, kad jam būtų žinoma, ar jis būtų matęs, kad K. S. paskolino, perdavė A. N. ar jo vadovaujamai bendrovei paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Be to, liudytojai nurodė, kad A. N. bendrovėse nebuvo tokios praktikos skolintis pinigus iš darbuotojų. Taip pat K. S. nurodytos darbuotojos nepatvirtino, kad K. S. jų būtų prašiusi ir kad jos būtų paruošusios paskolos sutartį (t. 1, b.l. 159-161, t. 7, b.l. 142-145, 146-149, t. 8, b.l. 59-62, 62-64, 111-112, 189-191). Nesant jokio pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, teisėjų kolegija deklaratyviu pripažįsta gynėjo teiginį, kad nukentėjusysis liudytojams galėjo daryti įtaką ir todėl jie davė netikslius parodymus.
    4. Taigi, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad A. N. būtų pasirašęs 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartį ir kad nuteistoji būtų perdavusi A. N. paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Nuteistoji teigė, kad ji vėliau kasos dokumentų segtuve matė jos paskolintai pinigų sumai išrašytą kasos pajamų orderį ir kvitą ir kad jie buvo pasirašyti tiek jos, tiek direktoriaus, tačiau ji kvito nepaėmė, paliko jį bendrovėje. Tokius nuteistosios parodymus vėl gi paneigia nukentėjusiojo A. N. nuoseklūs parodymai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pačioje paskolos sutartyje nustatyta, kad ji sudaroma dviem, vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais – po vieną kiekvienai iš šalių. Šiuo atveju akivaizdžiai yra suprantama ir finansų srityje dirbančiam išsilavinusiam asmeniui būtų nelogiška pasirašyti tik vieną paskolos sutarties originalą ir juo labiau jį palikti paskolos gavėjui, kas akivaizdžiai yra neprotinga, todėl visiškai neįtikinamas ir nelogiškas K. S. paaiškinimas, kad ji pasirašė tik vieną paskolos sutarties originalą, o sau pasidarė tik jo kopiją. Taip pat akivaizdu, kad nuteistoji paskolinusi pinigus neturėdama paskolos sutarties originalo, nebūtų nepaėmusi pinigų perdavimą patvirtinančio dokumento. Be to, nuteistoji tik nurodė, kad vėliau pamatė pajamų orderį ir kvitą, kuris buvo jos pasirašytas, tačiau nuteistoji nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis ji pasirašė nurodytą dokumentą, nors ji pati buvo bendrovės finansų direktorė. Todėl baudžiamojoje byloje, nesant paskolos sutartį patvirtinančių dokumentų ar aplinkybių, daro išvadą, kad tokia paskolos sutartis realiai sudaryta nebuvo ir K. S. paskolos sutartyje nurodytos sumos bendrovei nepaskolino.
  6. Nuteistosios K. S. parodymus apie tai, kad ji tik galėjo suformuoti pavedimus, o juos visus patvirtindavo A. N. paneigia baudžiamojoje byloje pateikta UAB „A. V.“ 2008 m. gruodžio 24 d. elektroninių paslaugų sutartis Nr. 1736 ir UAB „V.“ elektroninių paslaugų sutartis Nr. 2679883, kurių 4.1.1. ir 4.1.3. punktuose nurodyta, kad K. S. teisės galioja neribotai (t. 2, b.l. 42-44, 50-54). Taip pat AB SEB bankas 2011 m. vasario 24 d. rašte Nr. 07.04.04.06-2926 (patikslinant ankstesnį 2010 m. spalio 29 d. AB SEB bankas raštą) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 24 d. iki 2009 m. rugpjūčio 3 d. UAB „V.“ sąskaitose Nr. ( - ) (LTL/USD), Nr. ( - ) (EUR) elektroninius pavedimus galėjo parengti ir patvirtinti A. N. ir K. S.. Prie minėto rašto pateiktame sąskaitos išraše nurodyta, kokie asmenys atliko pavedimus iš UAB „V.“ sąskaitos į K. S. banko sąskaitas (t. 2, b.l. 49-62). Iš tiesų, AB SEB bankas pateiktuose sąskaitų išrašuose prie atskirų pavedimų, nurodant asmenį, kuris atliko pavedimą, nurodyta „Nėra išlikusių duomenų“. Teisėjų kolegijai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, papildomai buvo kreiptasi į AB SEB bankas, prašant patikslinti duomenis, kuriuose buvo nurodyta „Nėra išlikusių duomenų“. 2018 m. sausio 5 d. Nr. 07.04.08-262 ir 2018 m. vasario 13 d. Nr. 07.04.08-2005 raštuose nurodyta, kad visus mokėjimo pavedimus, kuriuose buvo nurodyta „Nėra išlikusių duomenų“ atliko naudotoja K. S., naudotojo ID-( - ) (t. 10, b.l. 31-32, 38). Būtent toks atpažinimo kodas K. S. buvo suteiktas pasirašant UAB „V.“ elektroninių paslaugų sutartį Nr. 2679883. Tuo tarpu A. N. pasirašant UAB „V.“ elektroninių paslaugų sutartį Nr. 2679883 buvo suteiktas kitas atpažinimo kodas (t. 2, b.l. 53-56).
    1. Taigi, priešingai nei apklausų metu teigė nuteistoji K. S., taip pat priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad visus nusikalstamos veikos aprašyme K. S. inkriminuotus bankinius pavedimus, kurie buvo padaryti naudojantis elektronine mokėjimo sistema, atliko būtent pati nuteistoji K. S..
    2. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino liudytojai S. G. ir R. S.. Liudytoja R. S. parodė, kad naudojantis elektronine bankininkyste 2009 m. vasario 5 d. 5000 Lt, 2009 m. vasario 23 d. 14 000 Lt, 2009 m. kovo 13 d. 15 000 Lt, 2009 m. kovo 31 d. 6 800 Lt, 2009 m. balandžio 21 d. 11 652 Lt, 2009 m. gegužės 14 d. 14 000 Lt, 2009 m. birželio 17 d. 8000 Lt, 2009 m. liepos 14 d. 8400 Lt, pavedimus padarė K. S. (t. 2, b.l. 63, t. 8, b.l. 64, 191-195).
    3. Kaip matyti iš bylos medžiagos 2008 m. gruodžio 22 d. 7 000 Lt ir 2009 m. sausio 13 d. 12 400 Lt pavedimai iš UAB „V.“ į K. S. banko sąskaitą buvo padaryti naudojantis TELEBANK sistema. K. S. teigė, kad ji nesinaudojo TELEBANK mokėjimų sistema, tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas Ž. T. parodė, kad vyriausios buhalterės, tai yra K. S. darbo kompiuteryje buvo įdiegta ši mokėjimų sistema. A. N. kompiuteryje šios sistemos nebūdavo. Norint prisijungti tiek prie buhalterinės programos, tiek prie atskirų bendrovės kompiuterių buvo reikalaujama suvesti slaptažodį (t. 10, b.l. 51-53). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2009 m. sausio 13 d. 12 400 Lt pavedime nurodyta „paskolos gražinimas“, nors pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad paskolos sutartis tarp K. S. ir UAB „V.“ nebuvo pasirašyta ir kad K. S. neperdavė A. N. paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. Taigi, akivaizdu, kad A. N. nebūdamas pasirašęs paskolos sutarties ir nebūdamas pasiskolinęs iš K. S. pinigų, net keletą kartų nepervedinėtų tokių didelių pinigų sumų, pinigų pervedimo paskirtyje nurodydamas klaidingus duomenis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai, jog pirmi du pavedimai buvo padaryti naudojantis kita bankinių pavedimų sistema, nepaneigia, kad nuteistoji pasisavino visas jai inkriminuotas pinigų sumas.
    4. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog dalis nuteistosios pervestų į jos sąskaitą pinigų buvo susiję su jos turėtomis išlaidomis bendrovės naudai.
      1. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina UAB „INFOAUDITAS“ UAB „V.“ pateikta piniginių lėšų judėjimo peržiūros ataskaita už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. (t. 1, b.l. 38-43), kur nurodyta, kad peržiūrėjus UAB „V.“ atskaitingų asmenų analitinę ataskaitą, pastebėta, kad K. S. laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 12 d. iki 2008 m. spalio 15 d. pateikė buhalterijai pirminių apskaitos dokumentų už 95,70 Lt. Iš bendrovės kasos kaip atskaitingam asmeniui K. S. buvo išduota 95,70 Lt. Liudytoja A. G. parodė, kad ji yra auditorė ir ji atliko A. N. bendrovių auditą, siekiant nustatyti pinigų judėjimą iš bendrovių sąskaitų. Atliekant auditą buvo patikrinti bankiniai dokumentai, atskaitingų asmenų analitinė ataskaita ir buvo nustatyta, kad į K. S. sąskaitą buvo pervedami pinigai nurodant „paskolos grąžinimas“. Atliekant auditą jiems nebuvo pateikta paskolos sutartis. Jie iš bendrovės gavo visus dokumentus, kurie buvo reikalingi auditui atlikti (t. 7, b.l. 167-171). UAB „INFOAUDITAS“ UAB „V.“ pateikta piniginių lėšų judėjimo peržiūros ataskaita už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. taip pat patvirtina ir tai, kad iš UAB „V.“ banko sąskaitos buvo pervesti pinigai į K. S. sąskaitą, tačiau pinigai nebuvo pervesti į UAB „V.“ banko sąskaitą.
  7. Nuteistosios K. S. parodymus apie tai, kad jos paskolinti pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą ir kad buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, paneigia Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2012 m. birželio 5 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(05649)-IS1-3609 pateiktos išvados. Specialisto išvados 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad tyrimo metu buvo ištirti UAB „V.“ kasos pirminiai dokumentai (kasos pajamų ir išlaidų orderiai) ir kasos knyga pateikta už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 10 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., UAB „V.“ AB SEB banko sąskaitų išrašai, finansinės atskaitomybės dokumentai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad ištyrus UAB „V.“ sąskaitų Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), atidarytų AB SEB banke išrašus ir kasos pajamų orderius nustatyta, kad K. S. nepervedė į bendrovės sąskaitą ir neįmokėjo į bendrovės kasą 96 700 Lt, tačiau pagal K. S. sąskaitos Nr. ( - ) ir UAB „V.“ sąskaitos Nr. ( - ), bankų išrašus nustatyta, kad nuo 2009 m. sausio 13 d. iki 2009 m. liepos 14 d. UAB „V.“ į K. S. sąskaitą pervedė 95 332,14 Lt (t. 2, b.l. 81-91). Kaip matyti specialistams ištyrus pateiktus UAB „V.“ kasos pirminius dokumentus (kasos pajamų ir išlaidų orderius) ir kasos knygą pateiktą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 10 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., UAB „V.“ AB SEB banko sąskaitų išrašus nebuvo nustatyta, kad K. S. būtų pervedusi pinigus į bendrovės sąskaitą, taip pat nenustatyta, kad K. S. nurodyta pinigų suma būtų įmokėta į bendrovės kasą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti tyrimą atlikusių specialisčių kompetencija bei pateiktos specialisto išvados teisingumu.
  8. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad visi nusikalstamos veikos aprašyme nurodyti pavedimai buvo atliekami iš A. N. kompiuterio, nes prie visų bankinių pavedimų nurodytas vienodas IP adresas - ( - ) Iš tiesų AB SEB bankas pateiktuose banko sąskaitų išrašuose matyti, kad darant pavedimus naudojantis elektronine banko sistema, tiek UAB „A. V.“, tiek UAB „V.“ banko sąskaitų išrašuose prie visų pavedimų yra nurodytas vienodas IP adresas - ( - ), nepriklausomai nuo to ar pavedimą darė K. S., ar A. N. (t. 2, b.l. 38-41, 60-62). Siekiant išsiaiškinti nurodytas aplinkybes dėl IP adreso, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas Ž. T., kuris remontuodavo ir prižiūrėdavo A. N. priklausiusių bendrovių kompiuterius. Liudytojas parodė, kad bendrovėje buvo bendras tinklas. Yra routeris, kuris dalina bendrą tinklą ir dalina IP adresus (t. 10, b.l. 51-53). Teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad fiksuojant išorinį IP adresą, kuris būna priskirtas interneto paslaugų tiekėjo ir kuris naudojamas ne kompiuteriui, bet tinklui identifikuoti ir jeigu prie to paties tinklo yra prijungti keli kompiuteriai, tai visų kompiuterių IP adresas bus vienodas. Taigi, tai kad prie visų pavedimų buvo nurodytas vienodas IP adresas nepatvirtina, kad visi pavedimai buvo padaryti iš vieno, tai yra A. N. kompiuterio. Juo labiau, kad pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad visus nusikalstamos veikos aprašyme K. S. inkriminuotus pavedimus ji padarė pati, pasinaudodama jai suteiktu elektroninės bankininkystės atpažinimo kodu. Byloje nenustatyta, kad kiti asmenys būtų galėję pasinaudoti K. S. bankinių prisijungimų kodais.
  9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia pirmosios instancijos teisme pateikti dokumentai (jų kopijos): 2009 m. liepos 22 d. elektroninio laiško susirašinėjimo kopija (t. 9, b.l. 18), UAB „A. V.“ sąskaitos istorijų išrašas (t. 9, b.l. 17), 2009 m. liepos 22 d. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su N. Š. (t. 1, b.l. 181-184).
    1. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš nuteistosios K. S. pateiktos 2009 m. liepos 22 d. elektroninio laiško susirašinėjimo kopijos (t. 9, b.l. 18) negalima vienareikšmiškai teigti, kad jame buvo rašoma būtent apie K. S. inkriminuotus 2009 m. birželio 17 d. ir 2009 m. liepos 14 d. pavedimus. Iš minėto elektroninio susirašinėjimo neaišku kam, kada ir kokios pinigų sumos buvo pervestos atliekant bankinius pavedimus ar sumokėtos grynaisiais pinigais, juo labiau neaišku kas kam ir ką mokėjo. Taip pat neaišku ar šiuo atveju galėjo būti kalbama apie UAB „V.“ finansinius reikalus, nes laiške K. S. pasirašė kaip UAB „A. V.“ vyr. buhalterė. Juo labiau, kad paskutinė elektroninio laiško eilutė yra „visa mano skola jums 1960”. Be to, baudžiamojoje byloje pateikta tik elektroninio laiško kopija, kur galimai yra A. N. parašas, tačiau pats A. N. viso proceso metu teigė, kad jam tokio turinio elektroninis laiškas nėra matytas. Todėl baudžiamojoje byloje, nesant kitų elektroninio laiško turinį patvirtinančių dokumentų ar aplinkybių, toks elektroninio laiško tikrumas kelia abejonių, todėl teisėjų kolegija juo nesivadovauja priimdama sprendimą baudžiamojoje byloje. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad K. S. nenurodė, kur yra elektroninio laiško originalus dokumentas su originaliu A. N. parašu ir kodėl ji saugojo tik vieną šio susirašinėjimo kopiją, o ne originalą, nors K. S. teigė, kad apie visus bankinius pavedimus ji elektroniniais laiškais informuodavo A. N..
    2. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistosios K. S. pateiktas UAB „A. V.“ sąskaitų istorijų išrašas (t. 9, b.l. 17), kuriame nurodyta, kad K. S. 2008 m. gegužės 27 d. šiai bendrovei suteikė 38000 Lt paskolą, nėra nei pasirašytas, nei patvirtintas jį sudariusio, surašiusio asmens, todėl teisėjų kolegija, tokio pateikto dokumento nepripažįsta tinkamu įrodymu baudžiamojoje byloje ir juo nesivadovauja priimdama sprendimą. tokio pateikto dokumento tikrumas kelia abejonių. Juo labiau, kad pati nuteistoji K. S. pirmųjų apklausų metu teigė, kad kitoms A. N. bendrovėms nėra suteikusi jokių paskolų.
    3. Iš nuteistosios K. S. susirašinėjimo su N. Š. (t. 1, b.l. 181-184) elektroninio laiško turinio akivaizdu, kad jame kalbama apie pinigus konkrečiai susijusius su AB „Pieno žvaigždės“, nes aptariamame elektroniniame laiške pati K. S. klausia „Noriu iš Jūsų platesnio komentaro, paaiškinimo ir atsakymo, kaip su pinigais? (Dėl AB „Pieno žvaigždės“)“, taip pat K. S. atsakydama į elektroninį laišką nurodo „apie mano šeimos pinigus, kurie buvo investuoti – atiduoti p. A. N. prisegtai email sąskaitai“. Prie elektroninio laiško buvo prisegta būtent AB „Pieno žvaigždės“ sąskaita. Kaip matyti elektroniniame susirašinėjime pati K. S. nurodo, kad pinigai buvo investuoti (atiduoti) būtent prisegtai sąskaitai apmokėti.
    4. Tai, kad A. N. 2009 m. rugsėjo 8 d. UAB „A. V.“ sąskaitos pervedė į K. S. asmeninę sąskaitą 8000 Lt ir iš savo asmeninės sąskaitos į K. S. dukros I. S. sąskaitą 2009 m. rugpjūčio 19 d. pervedė 13549 Lt, taip pat nepatvirtina, kad K. S. paskolino pinigus UAB „V.“ ir kad 2009 m. sausio 5 d. tarp jų buvo sudaryta paskolos sutartis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios pinigų sumos į K. S. ir jos dukros asmenines banko sąskaitas buvo pervestos ne iš UAB „V.“ banko sąskaitos, o iš UAB „A. V.“ ir A. N. asmeninės banko sąskaitų. Akivaizdu, jog paskoliniams teisiniams santykiams susiklosčius tarp bendrovės ir privataus asmens, bendrovės direktorius nepervedinėtų savo asmeninių pinigų, juo labiau nepervedinėtų jų ne paskolos davėjui, o jos dukrai. Juo labiau teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jis K. S. prašymu į jos dukros asmeninę banko sąskaitą pervestą pinigų sumą jai paskolino ir tik jos prašymu mokėjimo paskirtyje nurodė „skolos gražinimas“. Šiuo atveju nelogiškas nuteistosios aiškinimas apie tai, kad pats nukentėjusysis pasiūlė K. S. pervesti į jos dukros sąskaitą ir tai pervesdamas iš savo asmeninės sąskaitos pinigus grąžino dalį jos UAB „V.“ suteiktos paskolos dalį. Akivaizdu, kad toks pinigų pervedimas galėjo būti padarytas tik nuteistosios iniciatyva, nes darant elektroninius pavedimus būtina žinoti ir nurodyti tikslius asmens duomenis, kuriam yra pervedami pinigai, o tai galėjo žinoti tik K. S., arba jos dukra. Tačiau liudytoja C. I. S. apklausiama apeliacinės instancijos teisme nenurodė, kad A. N. pati būtų pateikusi savo visus duomenis būtinus pavedimui padaryti.
  10. Įvertinus šias faktines bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog K. S. pasisavino UAB ,,V.“ didelės vertės 102 332 litų turtą ir žinodama, kad 2009 m. sausio 5 d. paskolos sutartis tarp K. S. ir UAB ,,V.“ nebuvo sudaryta, panaudojo žinomai suklastotos sutarties nuorašą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios K. S. nusikalstamos veikos įrodytos ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį.
  11. Gynėjas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), netaikytina, nes pagal nustatytas aplinkybes K. S. padarė pavojingas nusikalstamas veikas, uždraustas baudžiamojo įstatymo. Jos padarytos nusikalstamos veikos atitinka Baudžiamajame kodekse numatytas nusikaltimo sudėtis, todėl K. S. pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista kriminaline bausme.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ankstesnėse tarp tų pačių šalių nagrinėtose civilinėse bylose nustatytos aplinkybės, nėra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat nėra reikšmingos nagrinėjamai bylai, kadangi pirmiau aptarta įrodymų visuma nustatyta, kad K. S. veiksmuose buvo visi jai inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai.

19Dėl civilinio ieškinio

  1. Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistosios priteistas 29 637 Eur litų žalos atlyginimas UAB „Top Concult“ ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Toks gynėjo prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.
    1. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad iš K. S. UAB „A. V.“ (juridinio asmens kodas ( - )) bankroto administratoriui UAB „Top Concult“ priteista 29 637 Eur. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad UAB „V.“ buvo reorganizuota ją prijungiant prie UAB ,,Auksinis varnas“ (t. 4, b.l. 4-10). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. priimta nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „A. V.“. BUAB „A. V.“ administratoriumi paskirtas UAB „Top Concult“, kuris baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 102332,14 Lt žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 138).
    2. Pirmiau aptartais įrodymais konstatuota, kad K. S. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį UAB „V.“ didelės vertės turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą iš K. S. priteisė UAB „A. V.“ bankroto administratoriui UAB „Top Concult“.

20Dėl procesinių išlaidų

  1. Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistosios A. N. priteistos 1500 Eur proceso išlaidos ir prašo netenkinti A. N. prašymo dėl proceso išlaidų priteisimo. Toks gynėjo prašymas nepagrįstas, todėl atmetamas.
    1. Baudžiamojoje byloje yra pateikta 2015 m. vasario 23 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 2015/02-1 sudaryta tarp A. N. ir advokato Audriaus Juozapavičiaus dėl liudytojo (nukentėjusiojo) atstovavimo. Baudžiamojoje byloje pateikti nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai (t. 9, b.l. 39-42), tai yra 2015 m. kovo 25 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2015/02-1 ir 2015 m. kovo 2 d. bei 2015 m. kovo 26 d. lėšų pervedimų nurodymai, patvirtinantys, kad už teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje advokatui sumokėta 1500 Eur. Iš patektų dokumentų matyti, kad minėta pinigų suma buvo sumokėta už pirminę konsultaciją, pateiktos medžiagos analizę, procesinių dokumentų rengimą pirmam teismo posėdžiui ir nukentėjusiojo atstovavimą Vilniaus apygardos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone 1500 Eur nukentėjusiojo išlaidos už nurodytas teisines paslaugas yra protingo dydžio, pagrįstos, todėl pagrįstai jas pirmosios instancijos teismas priteisė iš nuteistosios K. S..
  2. Pirmosios instancijos teismo nuteistajai K. S. paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 47 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatas. Skiriant bausmę įvertintas padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, pavojingumas, nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės. K. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to neprašoma ir apeliaciniame skunde. Taip pat pagrįstai nuteistajai taikytos BK 75 straipsnio nuostatos.

21Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22nuteistosios K. S. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai