Byla A-1717-520/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2 880,47 Eur.

6Pareiškėja paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo 11, o vėliau 13 kategorijos Klaipėdos AVMI karjeros valstybės tarnautojos pareigas, pareiškėjai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 metais pakeitė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 25 straipsnį ir 1 priedą bei sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėjos teigimu, Seimas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė praleidęs įstatymu nustatytą terminą. Pareiškėja pažymėjo, kad jai pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis, t. y. dalis praradimų nebus kompensuoti. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad jai turi būti priteistas visas ginčo laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokestis ir patirti praradimai kompensuojami nedelsiant.

7Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o jeigu teismas nuspręstų tenkinti skundo reikalavimą, priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dalį išmokėti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, t. y. dalimis per 5 metus.

8Atsakovas nurodė, kad jis, ginčo laikotarpiu apskaičiuodamas pareiškėjos darbo užmokestį, taikė tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Atsakovo teigimu, asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, todėl Grąžinimo įstatyme yra nustatyta Klaipėdos AVMI pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

9II.

10Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos R. K. skundą atmetė.

11Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VTĮ 23–25 straipsniuose ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais) ir konstatavo, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio – 9 202,55 Lt (2 665,24 Eur). Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais ir pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, nes pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai.

13Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai kompensuotini pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas nurodė, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, nurodydamas, kad pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas, nes Konstitucinis Teismas nekonstatavo darbo užmokesčio mažinimo negalimumo ar neteisėtumo apskritai, o konstatavo tokio mažinimo neteisėtumą tiek, kiek jis buvo neproporcingas.

14III.

15Pareiškėja R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjos patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad nuosavybė neliečiama. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

161. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

172. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo aiškinamuoju raštu, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 proc. 2009 metais ir 4,5 proc. 2010–2013 metais buvo būtinas, t. y. neprieštaravo Konstitucijai, tačiau neatkreipė dėmesio, jog dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintos formulės taikymo ekonomikos krizės metu sumažinti atlyginimai (dėl bazinio dydžio mažinimo nuo 475 iki 450 Lt) buvo sumažinti pakartotinai ir tik atskiroms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų grupėms, kuriems buvo nustatyti 11 ir aukštesnės kategorijos pareiginiai algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, t. y. pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, klaidingai traktuoja sąvoką proporcingumas. Konstitucinis Teismas teisėtu pripažino bazinio dydžio sumažinimą nuo 475 iki 450 Lt, tačiau papildomas atlyginimo sumažinimas atskiroms valstybės tarnautojų, prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų grupėms traktuotinas kaip neproporcingas ir buvo pripažintas neteisėtu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tie praradimai, kiek jie yra neproporcingi, turėtų būti grąžinti neribojant jų dydžio, todėl Grąžinimo įstatyme įtvirtinta formulė prieštarauja Konstitucinio Teismo sprendimui.

183. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai neišmokėtos sumos mažėja ne 2 ir ne 4,5 procento, o net 4 kartus. Tokiu būdu Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriuo valstybė įpareigojama grąžinti pareiškėjos patirtus praradimus, netenka prasmės ir yra faktiškai nevykdomas. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl Grąžinimo įstatymo atitikimo Konstitucijai, tačiau nurodytos aplinkybės verčia suabejoti Grąžinimo įstatymo teisingumu ir jo atitiktimi Konstitucijai bei Konstitucinio Teismo sprendimams.

194. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nors nurodytose bylose ginčas kilo dėl analogiškų santykių, tačiau keliami reikalavimai skiriasi iš esmės. Nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis jose formuojama praktika, todėl priėmė formalų ir visų bylos aplinkybių neatskleidžiantį sprendimą.

205. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama teismo pareiga ad hoc (esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju; tik šį kartą) šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas, todėl šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, teisinis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

21Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Jeigu teismas nuspręstų tenkinti skundo reikalavimą, atsakovas prašo priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dalį išmokėti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, t. y. dalimis per 5 metus.

22Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjos darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo apskaičiuojamas pagal tuo metu galiojusius įstatymus, o dėl ekonomikos krizės patirti praradimai bus kompensuoti įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatavo darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumo ar neteisėtumo apskritai, tačiau konstatavo tokio mažinimo neteisėtumą tiek, kiek jis buvo neproporcingas, todėl pareiškėjos lūkestis, kad bus kompensuoti visi jos patirti praradimai, negali būti laikytinas teisėtu.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

26Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai R. K. (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2013 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

27Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 11, o vėliau buvo perkelta į 13 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas Klaipėdos AVMI, be to, jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė (b. l. 8, 10–12). Pareiškėja skunde, prašydama priteisti jai 2009–2013 metais susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, teigė, kad Lietuvos valstybė ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjos teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, nes pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik maža neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į skundą nurodė, kad jis ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde, atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl skundą atmetė.

28Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėja, kuri tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktus, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, netinkamai taikė teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

29Kaip jau minėta, pareiškėja šioje byloje savo reikalavimą priteisti teismo sprendimu darbo užmokesčio nepriemoką grindė tuo, kad Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jai bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjai teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemoka (jos dalis) turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

30Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Tačiau pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

31Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, pirmiausia akcentuoja, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Pareiškėjos pozicija, kad jai turi būti grąžinta visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir ši suma sumokama iš karto, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams, t. y. pareiškėja negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

32Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą priteisti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, padarė klaidą, t. y. kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

33Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

34Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

35Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme.

36Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

37Pati pareiškėja pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl analogiškų santykių. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nurodytose bylose ir pareiškėjos skunde suformuluoti reikalavimai skiriasi iš esmės, nes visais atvejais buvo suformuluoti reikalavimai priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokestį (jo dalį). Pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad nei vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų pareiškėjai neginčijo Grąžinimo įstatymo teisėtumo ir atitikimo Konstitucijai ar grąžintinų sumų dydžio, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nepagrįstai rėmėsi nurodytose bylose suformuota praktika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja be teisėto pagrindo tvirtina, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjai teismo sprendimu priteista visa ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka.

38Kaip jau minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai 2 880,47 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos (2 straipsnio 2 dalis), kuriomis ribojami dėl ekonomikos krizės pareiškėjos patirti praradimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad nuosavybė neliečiama.

39Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

40Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

41Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

42Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

43Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

44Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo jai yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais yra remiamasi ir Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

45Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, bei aplinkybė, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjai apskaičiuota grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už neišmokėtą dalį, pati savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams ir nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta.

46Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-2188-552/2016; Nr. A-1177-575/2017; Nr. A-1629-575/2017; kt.). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

47Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

48Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

49Pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.

50Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu,... 6. Pareiškėja paaiškino, kad ji ginčo laikotarpiu ėjo 11, o vėliau 13... 7. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o jeigu... 8. Atsakovas nurodė, kad jis, ginčo laikotarpiu apskaičiuodamas pareiškėjos... 9. II.... 10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu... 11. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VTĮ 23–25 straipsniuose ir šio... 12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4... 13. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo... 14. III.... 15. Pareiškėja R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos... 16. 1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė... 17. 2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Grąžinimo įstatymo aiškinamuoju... 18. 3. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal Grąžinimo... 19. 4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi naujausia... 20. 5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama... 21. Atsakovas Klaipėdos AVMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti... 22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas,... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ... 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai R. K. (karjeros... 27. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu... 28. Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė... 29. Kaip jau minėta, pareiškėja šioje byloje savo reikalavimą priteisti teismo... 30. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo... 31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus,... 32. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad... 33. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų,... 34. Taigi asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo,... 35. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad... 36. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija... 37. Pati pareiškėja pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 38. Kaip jau minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai 2... 39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ... 40. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į... 41. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2... 42. Pažymėtina, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti savo abejonę dėl... 43. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines... 44. Šioje nutartyje jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjos... 45. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis pareiškėjai ginčo laikotarpiu... 46. Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų... 47. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 48. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 49. Pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą atmesti.... 50. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą... 51. Nutartis neskundžiama....