Byla A-1177-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. J. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja L. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (pavadintas prašymu) (b. l. 4) ir patikslintu skundu (b. l. 37–38), prašydama priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovas) 2 308,59 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas Klaipėdos AVPK. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu buvo sumažintas pareiškėjai taikomas priedas už kvalifikacinę klasę ir dėl to jai nebuvo išmokėta 21 629,57 Lt (6 264,36 Eur) darbo užmokesčio dalis. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šiame kontekste pareiškėja paaiškino, kad patikslintu skundu prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos dalis susidarė dėl to, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjos teigimu, Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas neteisingas, nes juo iš įstatymo taikymo srities eliminuojami valstybės tarnautojai, kuriems pareiginės algos koeficientas 2009 m. buvo sumažintas 2 proc., o 2010–2013 m. – 4,5 proc. Atitinkamai pareiškėja iš atsakovo pateiktos pažymos sužinojo, jog jai pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina darbo užmokesčio dalis sudaro 3 955,77 Eur, o negrąžintina dalis sudaro 2 308,59 Eur. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja manė, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes nenumato visų patirtų praradimų kompensavimo.

7Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 14–16) prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. ir 301 str.) ir jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai pareiginė alga ir priedai už kvalifikacinę klasę buvo skaičiuojami bei mokami pagal tuo metu galiojusio VTĮ aktualią redakciją. Taigi, Klaipėdos AVPK vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas ir neturėjo teisės ar pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą bei atitiktį Konstitucijos nuostatoms. Be to, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, yra numatęs sukurti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

8II.

9Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu (b. l. 46–51) pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstus.

10Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas Klaipėdos AVPK. Be to, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Klaipėdos AVPK komisariatas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

11Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

12Nustatytų aplinkybių kontekste teismas nurodė, kad iš Klaipėdos AVPK pažymos matyti, jog pareiškėjai, taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas, yra apskaičiuota grąžintina 3 955,77 Eur 2009–2013 m. neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Tuo tarpu iš atsakovo 2013 m. spalio 4 d. pažymos duomenų matyti, kad taikant antikonstituciniais pripažintus teisės aktus pareiškėjai iš viso neišmokėta 6 264,36 Eur (21 629,57 Lt) darbo užmokesčio dalis. Taigi, susidaręs skirtumas tarp pareiškėjai išmokėtinos sumos taikant Grąžinimo įstatymo nuostatas ir visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra 2 308,59 Eur, kurį pareiškėja ir prašo priteisti, argumentuodama Grąžinimo įstatymo neteisingumu tuo aspektu, jog jame nėra įtvirtintas visų patirtų praradimų kompensavimas. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad šis įstatymas priimtas įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014, įvertinus tai, kad tam tikros pirmiau minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas); atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos; pažymėdamas, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010–2013 m. buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama pagal Grąžinimo įstatyme įtvirtintą formulę. Iš Grąžinimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, jog būtent siekiant užtikrinti patirtų praradimų kompensavimą dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, sudarant šią formulę, iš esmės buvo remiamasi prielaida, kad, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas apie 2 proc. 2009 m. ir apie 4,5 proc. 2010 m. ir vėliau buvo galimas bei neprieštaravo Konstitucijai. Taigi, asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 proc. 2009 m. mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 proc. 2010–2013 m. mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę.

13Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nekonstatuotas darbuotojų, kuriems už darbą mokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, darbo užmokesčio mažinimo negalimumas ar neteisėtumas apskritai, bet konstatuotas tokio mažinimo neteisėtumas tiek, kiek jis buvo neproporcingas. Dėl šios priežasties pareiškėja negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, jog jai bus kompensuoti visi jos patirti praradimai. Be to, teismas pažymėjo, jog pati pareiškėja patikslintame skunde pripažįsta aplinkybę, kad minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu įstatymų leidėjui nustatyta pareiga kompensuoti ne visus, o neproporcingus praradimus. Atitinkamai, įvertinus Grąžinimo įstatymo nuostatas, matyti, jog jame būtent ir yra įtvirtinta minima proporcija, todėl pareiškėjos reikalavimas kompensuoti jai visus patirtus praradimus nėra pagrįstas ir nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti Grąžinimo įstatymu nekompensuojamo darbo užmokesčio dalį. Tuo tarpu sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Atsižvelgęs į Grąžinimo įstatyme atsakovui įtvirtintą pareigą jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus, teismas plačiau neanalizavo atsakovo argumentų, susijusių su senaties taikymu.

14Vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo ir patikslinto skundo reikalavimai laikytini nepagrįstais ir atmestini. Taip pat dėl pareiškėjos prašymo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Tačiau šiuo atveju pareiškėjos skundas ir patikslintas skundas visa apimtimi atmetami kaip nepagrįsti, todėl ir pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas.

15III.

16Pareiškėja L. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–55), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjos naudai iš atsakovo 2 308,59 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas bei patikslintas skundas, pateikti pirmosios instancijos teismui.

17Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 60) prašo jį atmesti ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei išaiškino tiek faktines, tiek teisines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Atsakovas nurodo, jog pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir juos palaiko.

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19IV.

20Nagrinėjamoje byloje pareiškėja (valstybės tarnautoja) kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl sumažintų valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę 2009–2013 m. taikant įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai.

21Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

22ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

23Visų pirma, pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Atitinkamai pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jai visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir pareiškėjos skundą atmetė, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą, o būtent toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą. Tačiau pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Grąžinimo įstatymo nuostatomis, kurios efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir, pareiškėjos manymu, prieštarauja Konstitucijai, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Tuo tarpu atsakovas apeliacinio skundo nepateikė. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas, be kita ko, kilo dėl klausimo, kokia tvarka ir apimtimi pareiškėjai turi būti kompensuojami dėl darbo užmokesčio mažinimo, taikant įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, patirti praradimai.

24Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

25Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

26Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

27Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

28Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

29Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas, be kita ko, taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis (dėl valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacinę klasę).

30Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Klaipėdos AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2450-575/2016, 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016, 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1133-552/2016, 2016 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2852-575/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3872-520/2016 ir kt.).

31Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

32Nagrinėjamu atveju pareiškėja, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai, teigdama, kad minėtas mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė iš esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantės teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Be to, akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016, 2016 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016 ir kt.).

33Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

34Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tačiau šiuo atveju pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, t. y. sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai, todėl nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

36Pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą atmesti.

37Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja L. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos... 6. Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo karjeros valstybės... 7. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 14–16)... 8. II.... 9. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu... 10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos... 11. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1... 12. Nustatytų aplinkybių kontekste teismas nurodė, kad iš Klaipėdos AVPK... 13. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad... 14. Vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjos... 15. III.... 16. Pareiškėja L. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–55), kuriame prašo... 17. Atsakovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 60) prašo... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. IV.... 20. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja (valstybės tarnautoja) kreipėsi į... 21. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis... 22. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal... 23. Visų pirma, pabrėžtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl... 24. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 25. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 26. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 27. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 28. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 29. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 30. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 31. Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja... 32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, be kita ko, kėlė abejones dėl Grąžinimo... 33. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 34. Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo prašymo... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 36. Pareiškėjos L. J. apeliacinį skundą atmesti.... 37. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....