Byla 2K-234/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Prano Kuconio, ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus, sekretoriaujant D. Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei J. Zieniūtei, nuteistajam I. M.,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis dėl I. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutraukta. Taip pat pakeista nuosprendžio dalis dėl I. M. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, I. M. veika perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, ir BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1,3 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams.

3Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu I. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu ketveriems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trejiems mėnesiams.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5I. M.Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 5 d., apie 16.40 val., Šiaulių mieste, viešoje vietoje – 21 maršruto autobuse, sustojusiame autobusų stotelėje, esančioje Gegužių gatvėje, ( - ), veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, bendrais tyčiniais veiksmais iš O. V. palto kišenės pagrobė jai priklausančią 10 Lt vertės piniginę su joje buvusiais 11 Lt, iš viso turto už 21 Lt.

6Taip pat I. M. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 5 d., apie 16.40 val., Šiaulių mieste, autobusų stotelėje, esančioje Gegužių gatvėje, ( - ), suduodamas nukentėjusiam S. M. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 8 smūgius, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo S. M. sveikatą.

7Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad I. M. veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl kad šiuo atveju ji turėjo būti kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti vagystę, nes turtas nebuvo užvaldytas. Taip pat nurodoma, kad I. M. neteisėtai nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nėra nei nukentėjusiojo asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo nei prokuroro reikalavimo, todėl dėl šios veikos procesas nutrauktinas.

8Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai I. M. veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nenustatė ir nenurodė aplinkybių, jog jis negalėjo pabaigti nusikalstamos veikos. Teismo išvada, kad I. M. nebuvo užvaldęs turto, nemotyvuota. Kasatoriaus teigimu, I. M. jau buvo užvaldęs turtą ir turėjo galimybę juo pasinaudoti. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų bylos dokumentų, priimdamas sprendimą nutraukti bylą dėl I. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teigiama, kad prokuroras raštu buvo išreiškęs reikalavimą tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato prokuroro reikalavimo formos ir turinio. Pabrėžiama, kad prokuroro poziciją dėl šios I. M. veikos visuomeninės reikšmės rodo ir kaltinamojo akto surašymas bei valstybinio kaltinimo palaikymas teismuose.

9Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10Dėl BK 178 straipsnio 2 dalies taikymo

11BK 178 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Vagystės objektyviesiems požymiams būdinga tai, kad vagystės veika apima du momentus: slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą. Vagystėje turto paėmimas – tai tiesioginis prisilietimas prie daikto, jo paėmimas rankomis, įrankiais, pakeičiant jo vietą, t. y. neteisėtas daikto paėmimas iš apibrėžtos vietos, tačiau dar neturint galimybės naudotis daiktu pagal savo valią. Turto pasisavinimas – tai neteisėtas paimto daikto užvaldymas, turint tikslą valdyti tą daiktą kaip nuosavą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad I. M. veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas. Vagystė sudėtis yra materialioji. 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 52 teigiama, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Valdymo teisė suprantama kaip turto buvimas savininko žinioje. Naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Galimybė savo nuožiūra naudoti turtą yra būtina turto pagrobimo pasekmė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad I. M. pagrobtą piniginę pakėlė nuo žemės ir pabėgo. Tai patvirtina ir liudytojų ir paties I. M. parodymai. Slaptajai vagystei perėjus į atvirąją, ji turėtų būti laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti. Aplinkybė, kad I. M. buvo pabėgęs iš nusikaltimo vietos, rodo, kad jis turėjo realią galimybę pavogtą piniginę išmesti arba paslėpti, ir vėliau galimai tuo turtu naudotis, disponuoti ir valdyti, todėl jo nusikalstama veika Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas. Aplinkybė, kad I. M. pagrobtu turtu nespėjo pasinaudoti, tą konstatavo apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes svarbu ne tai, ar turtu buvo pasinaudota, o tai, kad nuteistasis I. M. turėjo galimybę juo pasinaudoti savo nuožiūra, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl vagystės kvalifikavimo naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 p.) ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl I. M. veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

12Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies, BPK 409 straipsnio 1 dalies taikymo

13Prokuroro kasacinio skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bylos nutraukimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atmestinas. Procesas dėl nusikalstamų veikų, išvardytų BPK 407 straipsnyje, pradedamas tik tuo atveju, jeigu yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje išvardytos veikos viršija privačių interesų ribas ir įgyja visuomeninę reikšmę, baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Tai taikytina ir BK 140 straipsnio 3 dalies nuostatai, pagal kurią už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Byloje nėra nukentėjusiojo S. M. skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo dėl I. M. S. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Nors apeliacinės instancijos teismas 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra ir prokuroro reikalavimo, tačiau matyti, kad byloje yra prokuroro raštas, kuriame išreikštas reikalavimas tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, kokia forma BPK 407 straipsnio išvardytų nusikalstamų veikų atvejų prokuroras gali pareikšti reikalavimą. Tais atvejais, kai prokuroras turi priimti motyvuotą sprendimą, paprastai surašomas nutarimas, kuris yra procesinis dokumentas. Tačiau visais atvejais prokuroro reikalavime turi būti nurodytas motyvas, kodėl prokuroras reikalauja pradėti procesą. Kaip minėta, pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį prokuroras gali pateikti reikalavimą tik esant šiame straipsnyje nurodytoms aplinkybėms, t. y. kai BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų veikų pobūdžio pats nukentėjusysis turi spręsti, ar verta kreiptis į teismą ir pradėti privataus kaltinimo procesą. Nukentėjusysis S. M. jo apklausos metu nepageidavo dėl I. M. veikos pradėti procesą. S. M. apklausos protokole teigiama, kad pareiškimo dėl patirtų sužalojimų jis nerašys, todėl, kad jam padaryti sužalojimai nežymūs. Nors nukentėjusiojo pozicija, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, ir nesvarbi, tačiau norint pradėti procesą pagal prokuroro reikalavimą šios aplinkybės būtinos. Nors šioje byloje prokuroro rašte ir pateiktas reikalavimas tęsti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau nenurodyti tokio reikalavimo pagrindai ir motyvai. Šiuo atveju nebuvo BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių prokuroras turi teisę pradėti procesą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas teisėtai nutraukė baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. M. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1, 4 ir 6 punktais,

Nutarė

15Pakeisti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį dėl I. M. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams dviems mėnesiams. Likusią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.