Byla 2A-951-798/2018
Dėl atsakovės pabaigos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal atsakovės bankrutavusios R. K. firmos „FLORIBUNDA“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, prašymą atsakovės bankrutavusios R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje priimti sprendimą dėl atsakovės pabaigos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei R. K. firmai „FLORIBUNDA“ (toliau – ir firma arba bankrutavusi firma), bankroto administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“; ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 19 d. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutartimi atsakovės bankroto byloje patvirtintas trečios eilės kreditoriaus V. K. 2 000,00 Lt (579,24 Eur) dydžio finansinis reikalavimas. 2013 m. gruodžio 19 d. Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovės likvidavimo terminas (po pratęsimo) baigėsi 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir buvo pratęstas dar dvylikai mėnesių. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 13 d. gavo atsakovės bankroto administratorės prašymą dėl įmonės pabaigos pripažinimo. Kreditorius V. K. atsiliepimu į prašymą nesutiko su atsakovės veiklos pabaigos pripažinimu. Atsakovės“ savininkė R. S. klausimą dėl įmonės pabaigos paliko spręsti teismo nuožiūra.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu pripažino R. K. firmos „FLORIBUNDA“ veiklą pasibaigusia dėl bankroto.
  2. Teismas nustatė, jog bankroto byla nagrinėjama nuo 2013 m. spalio 11 dienos. Bankroto byla atsakovei buvo inicijuojama ir anksčiau, bet nebuvo keliama byla dėl to, kad firmos savininkė teismui nurodydavo kitas aplinkybes, nei buvo susiklosčiusi reali padėtis. Todėl užsitęsė bankroto bylos nagrinėjimas penkerius metus. Be to firmos savininkė neperdavė administratoriui visų dokumentų ir turto, nurodydavo aplinkybes, kurios nebuvo tinkamai pagrįstos. Dėl šios priežasties, dėl duomenų prieštaringumo, teisme buvo sprendžiami ginčai dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Įmonės savininkei buvo taikytos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatytos poveikio priemonės, bet ir tai nepadėjo išreikalauti visų dokumentų. Padėtį komplikavo ir atsakovės savininkės R. S. bei kreditoriaus V. K. ginčai. V. K. valdė dalį firmos dokumentų ir turto. V. K., susipykęs su R. S., nurodydavo kitas aplinkybes apie firmos turtą ir dokumentų turinį. Taigi, bankroto bylos nagrinėjimas buvo užvilkintas. Kreditorius V. K. ir atsakovės savininkė R. S. reiškia nepasitenkinimą administratoriaus veiksmais, tačiau įstatymo nustatyta tvarka skundų dėl administratoriaus veiksmų neteikia, neprašo ir nenurodo, kokios procedūros turi būti dar atliekamos. Administratorius pateikė teismui veiklos ataskaitą po 2017 m. spalio 31 d., kai bankrutavusios firmos bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Iš ataskaitos duomenų teismas nustatė, jog administratoriui nepavyko nustatyti neteisėtų sandorių ar išreikalauti turėtą firmos turtą. Teismo vertinimu, jeigu ir liko kilnojamojo turto, tai jis per penkerius metus yra praradęs savo vertę arba jo vertė yra labai sumažėjusi. Be to, Molėtų rajono apylinkės teisme buvo sprendžiami turtiniai ginčai tarp R. S. ir V. K.. Kadangi bankrutavusios firmos ir jos savininkės turto bei lėšų neliko, likvidavimo procedūros baigtos. Administratorius pateikė teismui Aplinkos apsaugos Panevėžio regiono departamento raštą dėl įmonės likvidavimo, kurio duomenimis firma veiklos nebevykdė, administratoriui perduotas tik firmos savininkės ir firmos „FLORIBUNDA“ turtas, į kurį galima nukreipti skolų išieškojimą. Administratoriui perduotas turtas buvo realizuotas. Administratoriaus pateikto likvidavimo akto duomenimis, bankroto metu sukaupta 44 852,50 Eur lėšų, kurių 6 653,78 Eur gauti iš Garantinio fondo ir panaudoti pirmos eilės kreditorių reikalavimams tenkinti, kitos sukauptos lėšos panaudotos bankroto administravimo išlaidoms dengti. Liko nepatenkinta kreditorių reikalavimų 379 736,78 Eur sumai. Kadangi turto ir lėšų nėra, likvidavimo procedūros baigtos. Nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės sudarė teismui pagrindą priimti sprendimą dėl R. K. firmos „FLORIBUNDA“ pabaigos.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu kreditorius V. K. prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  2. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:
    1. Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai nepabaigtos bankroto procedūros ir neišnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios firmos kreditorių finansinius reikalavimus. Ginčijamas sprendimas naikintinas, nes yra nemotyvuotas, t. y. teismas nepasisakė dėl reikšmingų aplinkybių, nurodytų V. K. 2018 m. kovo 29 d. atsiliepime ir bankroto administratoriaus 2018 m . balandžio 11 d. atsiliepime.
    1. Dėl SR UAB „Senovės“ finansinio reikalavimo. Apelianto teigimu, kreditorė SR UAB „Senovė“ yra nepagrįstai pripažinta viena iš didžiausių kreditorių atsakovės bankroto byloje, kadangi šios kreditorės 264 885,88 Lt dydžio finansinį reikalavimą sudaro tik sąskaitos faktūros. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, įmonės vadovė ir savininkė R. S. prasitarė, kad pasiūlius A. K. SR UAB „Senovės“ finansinis reikalavimas buvo dirbtinai padidintas. Apelianto teigimu, kreditorės SR UAB „Senovė“ finansinį reikalavimą paneigia notariškai patvirtintas 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų, pagal kurį atlikus įskaitymus SR UAB „Senovė“ liko skolinga atsakovei 150 000,00 Lt, t. y. SR UAB „Senovė“ yra atsakovės debitorė. Kadangi po 2011 m. gruodžio 6 d. SR UAB „Senovė“ išrašė sąskaitų tik 31 580,77 Lt sumai, todėl SR UAB „Senovė“ turėtų būti skolinga R. K. firmai „FLORIBUNDA“ 118 419,23 Lt (150 000,00 Lt - 31 580,77 Lt). 2018 m. balandžio 11 d. atsiliepimu administratorius teigė, kad jam yra pateiktos skirtingos sutartys, kurios yra prieštaringos, dėl to nustatyti reikalavimų dydžius neįmanoma. Atveju, jeigu SR UAB „Senovė“ reikalavimo dydis grindžiamas prieštaringomis sutartimis, vien tai turėtų būti pagrindas pašalinti iš atsakovės kreditorių sąrašo SR UAB „Senovė“ finansinį reikalavimą. Mano, kad reikėtų vadovautis 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimu dėl tarpusavio atsiskaitymų, kurio kopija yra patvirtinta notaro ir yra abiejų šalių antspaudai. Be to, abiejuose susitarimuose yra sąlygos (6 p. ir 7 p.), kad atlikus visus įskaitymus SR UAB „Senovė“ lieka skolinga R. K. firmai „FLORIBUNDA“ 150 000,00 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių, prieš priimant sprendimą dėl firmos pabaigos, kreditorė SR UAB „Senovė“ turi būti išbraukta iš atsakovės kreditorių sąrašo. Ginčijamu sprendimu pripažinus, kad R. K. firmos „FLORIBUNDA“ veikla pasibaigė dėl bankroto, finansinių reikalavimų dydis nesikeis ir SR UAB „Senovė“, kurios finansinis reikalavimas nepagrįstas, išliks kreditore bei turės teisę reikalauti po firmos pabaigos atsiradusio turto paskirstymo. Atsižvelgiant į tai, kad SR UAB „Senovė“ reikalavimas buvo neteisėtai patvirtintas, turėjo būti sprendžiama dėl bankrutavusios firmos kreditorių susirinkimų sprendimų, priimtų dalyvaujant SR UAB „Senovė“ balsams, teisėtumo. Be to, SR UAB „Senovė“ buvo restruktūrizuojama, o restruktūrizavimo procesą vykdė ta pati bankroto administravimo įmonė, todėl spręstinas klausimas ir dėl bankroto administratoriaus nušalinimo, nes negalima pasitikėti jo teiginiais, jog nėra sandorių, dėl kurių turėtų būti reiškiami ieškiniai teismuose, kad įmonės sandoriai yra įprastiniai veiklos sandoriai.
    2. Dėl 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl įskaitymo. Administratorius nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankrutavusios firmos ir J. S. sudaryto 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl įskaitymo nuginčijimo. Normali praktika bankroto bylose yra ginčyti įskaitymo sandorius, net jei jie sudaryti iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Šiuo atveju įskaitymo sandoris sudarytas jau priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, tik jai neįsiteisėjus. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad kreiptis į teismą kliudo atstovavimo išlaidos. Mano, jog administratorius, atsižvelgiant į gauto atlygio už bankroto administravimą dydį, gali savarankiškai pareikšti tokį ieškinį ir atstovauti teisme bankrutavusią firmą. Taip pat nepagrįsti bankroto administratoriaus argumentai, kad 2013 m. gruodžio 6 d. įskaitymo sandoriu įskaityta 578,22 Eur suma yra per maža, kad dėl jos kreiptis į teismą.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. K. firma „FLORIBUNDA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, prašo skundą atmesti ir palikti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą nepakeistą.
  2. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Dėl RUAB „Senovė“ finansinio reikalavimo. Administratorius neturi jokio suinteresuotumo atsakovės bankroto bylos baigtimi. Vykdydamas bankroto procedūrą vadovaujasi išimtinai tik tais dokumentais, kuriuos bankrutavusios įmonės vadovas ir / ar savininkas perduoda administratoriui po bankroto bylos iškėlimo. Iškėlus bankroto bylą firmos savininkė R. S. neperdavė administratoriui jokių dokumentų. Vėliau dokumentus, kurie buvo paimti iš apelianto patalpų, administratoriui perdavė Panevėžio VPK. Administratoriaus žinioje esantys dokumentai yra pavieniai, perduota tik jų dalis, todėl nustatyti įmonės veiklos vykdymą bei piniginių lėšų judėjimą, tikslią nemokumo datą, kreditorių reikalavimų dydžius, debitorių skolų dydžius, turto sąrašą yra neįmanoma. Iš esmės firmos dokumentus sudaro tik PVM sąskaitos–faktūros. Sutarčių perduota nedaug. Taip pat perduota dalis kasos dokumentų, dokumentų susijusių su darbuotojais. Akcentuoja, kad situaciją apsunkina tai, jog firma yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuriam įstatymų leidėjas nenumato prievolės sudarinėti finansinės atskaitomybės bei jos teikti juridinių asmenų tvarkytojui. Be to, buvusi firmos savininkė nevykdė Panevėžio apygardos teismo nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyto įpareigojimo, t. y. neperdavė administratoriui jokio kreditorių ar debitorių sąrašo, iš kurio būtų galimybė nustatyti kokiems asmenims bankrutavusi firma liko skolinga ir kas skolingi R. K. firmai „FLORIBUNDA“. Ši situacija apeliantui žinoma, jis dalyvavo ne viename bankrutavusios firmos kreditorių susirinkime, taip pat ir teisminiuose ginčuose. Nuo atsakovės bankroto proceso pradžios neturėjo jokių prieštaravimų dėl SR UAB „Senovė“ patvirtinto finansinio reikalavimo, kreditorių finansinių reikalavimų teisėtumo. Pažymi ir tai, kad apeliantas vadovaujasi pavieniais dokumentais, o ne jų visuma. Administratoriui perduoti du 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimai, kuriuose dalis sąlygų atitinka, o dalis sąlygų – skiriasi (sumos). Taigi, susitarimai yra dėl to paties dalyko ir tais pačiais pagrindais, tik skiriasi apmokėjimų bankrutavusiai firmai sumos. Abu susitarimai pasirašyti ir yra galiojantys. Vienas iš jų yra analogiškas apelianto į bylą pateiktajam. Abu susitarimai, kur SR UAB „Senovė“ lieka neva skolinga firmai yra sudaryti dėl dviejų rangos sutarčių, t. y. 2011 m. lapkričio 27 d. ir 2011 m. spalio 7 d., tačiau tarp bankrutavusios firmos perduotų dokumentų, tokių sutarčių nėra. Yra tik 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2010 m. spalio 7 d. rangos sutartys ir pagal jas neatitinka susitarime nurodytų atliktų darbų sumos bei sutartų darbų kainos. Administratoriaus manymu, galbūt susitarimai buvo sudaryti apimant tik dalį atsakovės atliktų darbų užsakovei RUAB „Senovė“, bei RUAB „Senovė“ suteiktų paslaugų atsakovei. Be kita ko, tarp šių šalių buvo ir daugiau rangos sutarčių. Pažymi ir tai, kad tarp perduotų dokumentų yra bent trys minėto susitarimo redakcijos, koreguotos ranka. Vėliau pasirašyti du variantai, iš kurių vieną, neva patvirtintą notaro, į bylą yra pateikęs apeliantas. Minėtuose susitarimuose neatitinka ne tik sutarčių, neva kurių pagrindu susidaręs RUAB „Senovė“ įsiskolinimas datos, arba apie šias sutartis administratoriui iki šios dienos nėra žinoma (jų tekstas, sutartos sąlygos, sutartos sumos, ir pan.), bet ir iš visų susitarimuose nurodomų sumų, išminusavus įskaitomas sumas, nesigauna 150 000,00 Lt skola atsakovei. Mano, kad po šio susitarimo buvo dar sąskaitų, kurios įtrauktos į susitarimą. Administratorius negali vadovautis dvejais skirtingais, vienas kitam prieštaraujančiais susitarimais. Be to, minėtas susitarimas nebuvo sudarytas pas notarą, o tik notariškai patvirtintas. Susitarimas yra šalių pasirašytas. Taigi, notaras, tvirtindamas susitarimo nuorašą, netikrino susitarimo turinio. Tai, kad notaras tvirtino susitarimo nuorašą, nereiškia, kad jo turinyje esanti informacija yra teisinga ir tiksli.
    2. SR UAB „Senovė“ pateikė savo finansinį reikalavimą R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje sąskaitų faktūrų pagrindu, už suteiktas paslaugas bankrutavusiai firmai. Administratoriui nekilo abejonių dėl šio kreditoriaus reikalavimo teisėtumo, kadangi reikalavimas atitiko visus keliamus reikalavimus, be to dėl šio reikalavimo viso bankroto proceso metu naujų dokumentų ar kitų įrodymų, kad šis reikalavimas nėra teisingas ir teisėtas nepateikė nei buvusi firmos savininkė, nei apeliantas. Dėl atsakovės savininkės veikos (dokumentų klastojimo aplinkybių) yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame bus nustatytos visos aplinkybės dėl buhalterinės apskaitos vedimo.
    3. Dėl 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl skolos įskaitymo. Apeliantas buvo kreipęsis į administratorių dėl minėto susitarimo, dėl 578,23 Eur skolos įskaitymo, pripažinimo negaliojančiu, kuris sudarytas tarp atsakovės bei J. S.. Administratorius teikė 2017 m. balandžio 4 d. bankrutavusios firmos kreditorių susirinkimui svarstyti klausimą dėl minėto sandorio ginčijimo teisme, tačiau kreditorių susirinkimas tokiam pasiūlymui nepritarė. Sandoris sudarytas 2013 m. gruodžio 6 d., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo R. K. firmai „FLORIBUNDA“ įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 19 d. Tik nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.). Taigi, iki 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovei nebuvo draudžiama sudarinėti sandorius bei atlikti mokėjimus pagal juos, atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus ir pan. Vien tik aplinkybė, kad sandoris buvo sudarytas su J. S., nereiškia, kad minėtas sandoris buvo nuostolingas arba turėjo įtakos kreditoriams. Pažymi, kad procesinių dokumentų parengimas, atstovavimo išlaidos teisme, kreditoriams greičiausiai būtų sudarę didesnes išlaidas, nei suma, kurią teismas priteistų nuginčijus sandorį teisme. Be to, atveju, jei teismas įskaitymą pripažintų negaliojančiu, į atsakovės kreditorių sąrašą turėtų būti įtrauktas J. S. su paskolos suma. Šiuo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, jeigu bus nustatyta kokių tai R. S. nusikalstamų veikų, kreditoriai turės pagrindą tiesiogiai reikšti civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje. Bankrutavusi R. K. firma „FLORIBUNDA“ turto neturi, o savininkės turtas buvo parduotas firmos bankroto bylos eigoje, todėl bet kokie išieškojimai gali būti nukreipti tik į bankrutavusios firmos savininkę.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl nagrinėjamos bylos ribų

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

12Dėl teismo sprendimo motyvavimo

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime nurodė šiuos motyvus: atsakovės bankroto byla nagrinėjama nuo 2013 m. spalio 11 d., firmos savininkė neperdavė administratoriui dokumentų, todėl kreditorių reikalavimai buvo sprendžiami teisme; turto įgijimo ir realizavimo aplinkybės liko neišaiškintos; administratorius pateikė 2017 m. spalio 31 d. ataskaitą, kurios duomenimis firma turto ir lėšų neturi, veikos nevykdo, likvidavimo procedūros baigtos, bankrutavusios firmos turtas parduotas; administratorius pateikė teismui Aplinkos apsaugos Panevėžio departamento raštą; 2017 m. rugpjūčio 31 d. likvidavimo akto duomenimis, bankroto proceso metu gautos iš Garantinio fondo lėšos buvo panaudotos pirmos eilės kreditorių reikalavimams patenkinti, kitos sukauptos lėšos panaudotos administravimo išlaidoms padengti; liko kreditorių nepatenkintų iš viso 379 736,78 Eur finansinių reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).

13Dėl įmonės pabaigos

  1. ĮBĮ reglamentuoja sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo sąlygas. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos po to, kai bankroto administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktu nurodytus dokumentus: likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus, Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Atsakovės bankroto administratorius 2017 m. rugsėjo 1 d. prašė teismo priimti sprendimą dėl R. K. firmos „FLORIBUNDA“ pabaigos (t. VIII, b. l. 185) bei pateikė ĮBĮ 31 straipsnio 8 punktu nurodytus dokumentus: 2017 m rugpjūčio 31 d. likvidavimo aktą (t. XIII, b. l. 186188), 2017 m. rugsėjo 1 d. likvidavimo balansą (t. VIII, b. l. 189) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. balandžio 14 d. pažymą (t VIII, b. l. 190). Kadangi kreditorius V. K. buvo pateikęs teismui 2017 m rugpjūčio 29 d. prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, Panevėžio apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atidėjo sprendimo dėl bankrutavusios firmos pabaigos priėmimo klausimo nagrinėjimą iki bus išspręstas atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas (t. VIII, b. l. 192). Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartimi R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Bankroto administratorius dar kartą kreipėsi į teismą su 2018 m. kovo 13 d. prašymu dėl atsakovės pabaigos pripažinimo, kadangi 2016 m. gruodžio 5 d. pakartotinis kreditorių susirinkimas darbotvarkės 4 klausimu priėmė nutarimą įpareigoti bankroto administratorių, įvykdžius kreditorių susirinkimo įpareigojimus bei patikslinus likvidavimo aktą bei balansą, pateikti teismui prašymą priimti sprendimą dėl atsakovės pabaigos pripažinimo. Prašyme nurodė, kad patikrino bankrutavusios firmos sandorius, sudarytus per penkerių metų laikotarpį ir nenustatė, jog dėl jų turi būti reiškiami ieškiniai teismuose. V. K. buvo kreipęsis į bankroto administratorių su prašymais ginčyti teisme 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimą dėl įskaitymo ir bankroto administratorius siūlė kreditorių susirinkimui šį klausimą svarstyti, tačiau kreditorių susirinkimas nepritarė pasiūlymui ginčyti teisme minėtą susitarimą. Bankrutavusi firma ir jos savininkė jokio turto neturi, veiklos nevykdo, todėl likę kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti (t. XI, b.l. 91–93). Bankrutavusios firmos kreditorius V. K. atsiliepimu prašė atsakovės administratoriaus prašymo netenkinti šiais argumentais: 1) administratorius nesiėmė jokių veiksmų dėl skolų išieškojimo iš R. K. firmos „FLORIBUNDA“ skolininkų: a) ignoruoja bankrutavusios firmos savininkės pateiktus skaičiavimus dėl negautų 90 000,00 Lt iš UAB „Dyzelita“ už naudojimąsi bankrutavusiai firmai priklausiusiomis patalpomis, b) neišsiaiškino aplinkybių dėl bankrutavusios firmos sumokėtų M. S. (R. S. broliui) 5 166,70 Eur už dailylentes ir dėl 2012 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl 579,24 Eur įskaitymo, sudaryto bankrutavusios formos ir J. S.; 2) kyla pagrįstų abejonių, ar SR UAB „Senovė“ yra R. K. firmos „FLORIBUNDA“ kreditorė, kurios reikalavimą pagrindžiantys dokumentai yra 2011 m. lapkričio 30 d. išrašytos sąskaitos faktūros, tačiau pagal 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, SR UAB „Senovė“ liko skolinga atsakovei; bankroto administratorius RUAB „Senovė“ finansinio reikalavimo R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje netikslino, nors apie 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimą žinojo. Bankroto administratorius atsiliepimu su kreditoriaus prašymu nesutiko, teigdamas, jog: 1) klausimas dėl UAB „Dyzelita“ skolos yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-254-448/2014, 2) administratoriui yra pateikti mokėjimo dokumentai, patvirtinantys faktinę aplinkybę, jog M. S. 2013 m. rugsėjo 16 d. sumokėjo atsakovei už dailylentes 5 166,70 Lt, 3) administratorius nesikreipė į teismą dėl 2012 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl 579,24 Eur įskaitymo, sudaryto bankrutavusios formos ir J. S., kadangi įskaitymo sandorius buvo teisėtas, t. y. sudarytas iki įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei (2013-12-19) ir kreditorių susirinkimas nepritarė siūlymui ginčyti teisme minėtą sandorį, 3) yra du 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimo variantai, iš kurių vieno nuorašas yra patvirtintas notaro (pateiktas kreditoriaus); abiejų susitarimų sąlygos dėl dalyko ir pagrindo atitinka, o dėl sumų yra skirtingos; susitarimai sudaryti dėl dviejų rangos sutarčių – 2011 m. rugsėjo 27 d. ir 2011 m. spalio 7 d., kurios bankroto administratoriui neperduotos.
  2. Apeliaciniu skundu nėra kvestionuojami kreditoriaus atsiliepime nurodyti klausimai dėl negautų lėšų už naudojimąsi bankrutavusiai firmai priklausiusiomis patalpomis iš UAB „Dyzelita“ ir bankrutavusios firmos sumokėtų 5 166,70 Eur už dailylentes M. S. (R. S. broliui) klausimai. Apeliantas skundu kelia klausimus dėl kreditorės SR UAB „Senovė“ 264 885,88 Lt (76 716,25 Eur) finansinio reikalavimo ir dėl J. S. ir bankrutavusios firmos sudaryto 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl įskaitymo pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, ar skundu keliami klausimai sudaro pagrindą tęsti atsakovės bankroto procedūrą. Bankroto procedūros gali būti tęsiamos tik egzistuojant objektyvioms faktinėms prielaidoms, kad kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti didesne apimtimi, jeigu administratorius atliktų papildomus veiksmus, susijusius su bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų vykdymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015).

14Dėl 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimo dėl įskaitymo

  1. Nustatyta, kad atsakovės ir J. S. sudarytu 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimu dėl įskaitymo buvo įskaitytos priešinės vienarūšės prievolės, t. y. firmos 2 000,00 Lt (579,24 Eur) skola J. S. pagal 2013 m. spalio 19 d. paskolos sutartį ir J. S. 1 996,50 L (578,22 Eur) skola R. K. firmai „FLORIBUNDA“ už benzininį motopurkštuvą. Apeliantas teigia, kad bankroto administratorius nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl aptariamo susitarimo dėl įskaitymo nuginčijimo. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka. Pirma, kasacinio teismo išaiškinta, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, pradeda veikti draudžiamosios ĮBĮ nuostatos, tarp jų – nuostata, draudžianti įmonei vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ir CK normos, reglamentuojančios priešpriešinių vienarūšių įskaitymą, taikomos tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2013). ĮBĮ 10 straipsnio 7 punkto 3 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Taigi, aptariamoje ĮBĮ nuostatoje įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis. Šioje normoje tiesiogiai nenurodyta išimties taikymo apimtis laiko aspektu, t. y. ar priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas galimas, kai vienarūšės piniginės prievolės atsirado skirtingu metu – iki ir po bankroto bylos iškėlimo. 2013 m. gruodžio 6 d. susitarimas dėl 579,24 Eur įskaitymo sudarytas iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo T. K. firmai „FLORIBUNDA“ įsiteisėjimo 2013 m. gruodžio 19 d., todėl ĮBĮ nuostatoms aptariamas sandoris neprieštarauja. Antra, administratorius, atsižvelgęs į apelianto prašymą, siūlė atsakovės kreditorių susirinkimui svarstyti klausimą dėl kreipimosi į teismą dėl aptariamo sandorio pripažinimo negaliojančiu. 2017 m. balandžio 4 d. kreditorių susirinkimo dauguma nutarė nepritarti šiam siūlymui. Kreditorių susirinkimo nutarimo apeliantas teismui neskundė. Ketvirta, apeliantas, kaip atsakovės kreditorius, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl atsakovės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais arba žalos atlyginimo iš asmenų, kurie tyčia privedė atsakovę prie bankroto.

15Dėl kreditorės RUAB „Senovė“ finansinio reikalavimo

  1. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2014 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; 2015 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-354-969/2015). Bankroto proceso paskirtis – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto, be to, bankroto procese galioja kreditorių lygiateisiškumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).
  2. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi atsakovės R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje buvo patvirtintas trečios eilės kreditorės SR UAB „Senovė“ 10 940,44 Lt (3 168,57 Eur) dydžio finansinis reikalavimas. Taip pat 2014 m. kovo 24 d. nutartimi patvirtintas trečios eilės kreditorės SR UAB „Senovė“ 264 885,88 Lt (76 716,25 Eur) dydžio finansinis reikalavimas. Taigi, atsakovės R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje yra patvirtintas trečios eilės kreditorės SR UAB „Senovė“ iš viso 79 884,82 Eur (3 168,57 Eur + 76 716,25 Eur) dydžio finansinis reikalavimas.
  3. Apelianto nuomone, RUAB „Senovė“ yra ne bankrutavusios firmos kreditorė, o debitorė, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl firmos bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovės vadovė ir savininkė R. S. paaiškino faktinę aplinkybę, jog SR UAB „Senovė“ finansinis reikalavimas buvo dirbtinai padidintas. Pagal 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimą SR UAB „Senovė“ liko skolinga atsakovei 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur). Bankroto administratorius atsiliepime į kreditoriaus atsiliepimą į prašymą dėl įmonės pabaigos paaiškino, kad yra trys 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimo redakcijos, koreguotos ranka, vėliau pasirašyti du šio susitarimo variantai, iš kurių vieno nuorašas yra patvirtintas notaro (pateiktas kreditoriaus).
  4. Į bylą yra pateikti du 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimai dėl tarpusavio atsiskaitymų, kurių vieno nuorašas yra patvirtintas notaro (apelianto pateiktas) ir pagal kurį atlikus įskaitymus SR UAB „Senovė“ liko skolinga atsakovei 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur). Iš apelianto į bylą pateikto 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimo nustatyta, kad SR UAB „Senovė“ pripažino subrangovės R. K. firmos „FLORIBUNDA“ pareikštus reikalavimus pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. Nr. 20100927 ir 2011 m. spalio 7 d. Nr. 20101007 statybos rangos darbų sutartis 1 190 543,70 Lt sumai (Susitarimo 1 d.), o R. K. firma „FLORIBUNDA“ pripažino SR UAB „Senovė“ suteiktas paslaugas ir patektas medžiagas 234 613,40 Lt sumai (Susitarimo 2 d.). R. K. firmos „FLORIBUNDA“ apmokėta 835 930,31 Lt suma (Susitarimo 3 d.). R. K. firma „FLORIBUNDA“ už SR UAB „Senovė“ apmokėjo UAB „Salvus Baltija“ 18 000,00 Lt, UAB „Centvalis“ 12 000,00 Lt (Susitarimo 4 d.). Atlikus įskaitymus, likusi skola SR UAB „Senovė“ R. K. firmai „FLORIBUNDA“ sudaro 150 000,00 Lt (Susitarimo 6 d.). Iš bankroto administratoriaus į bylą pateikto antrojo 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimo nustatyta, kad SR UAB „Senovė“ pripažino subrangovės R. K. firmos „FLORIBUNDA“ pareikštus reikalavimus pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. Nr. 20100927 ir 2011 m. spalio 7 d. Nr. 20101007 statybos rangos darbų sutartis 1 190 543,70 Lt sumai (Susitarimo 1 d.), o R. K. firma „FLORIBUNDA“ pripažino SR UAB „Senovė“ suteiktas paslaugas ir patektas medžiagas 234 613,40 Lt sumai (Susitarimo 2 d.). R. K. firmos „FLORIBUNDA“ apmokėta 653 719,13 Lt suma (Susitarimo 3 d.). R. K. firma „FLORIBUNDA“ už SR UAB „Senovė“ apmokėjo UAB „Salvus Baltija“ 18 000,00 Lt, UAB „Centvalis“ 12 000,00 Lt (Susitarimo 4 d.). SR UAB „Senovė“ apmokėtas už R. K. firmą „FLORIBUNDA“ UAB „SK Capital“ 130 000,00 Lt, UAB „Delta investicijos“ 52 211,18 Lt sumas įskaitė, kaip tinkamą atsiskaitymą už R. K. firmos „FLORIBUNDA“ atliktus darbus (Susitarimo 5 d.). Atlikus įskaitymus, likusi SR UAB „Senovė“ skola R. K. firmai „FLORIBUNDA“ sudaro 150 000,00 Lt (Susitarimo 7 d.). Taigi, minėtų susitarimų sąlygos dėl apmokėjimo sumų skiriasi, tačiau abiejų susitarimų 6 ir 7 dalimis nustatytos sąlygos yra analogiškos – atlikus įskaitymus likusi skola R. K. firmai „FLORIBUNDA“ sudaro 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur).
  5. Administratorius atsiliepime į apelianto atsiliepimą į prašymą dėl įmonės veiklos pabaigos paaiškino, jog jam perduoti du 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimai, kurie yra sudaryti dėl 2011 m. rugsėjo 27 d. ir 2011 m. spalio 7 d. rangos sutarčių, kurios administratoriui neperduotos. Bankroto administratoriui perduotos 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2010 m. spalio 7 d. rangos sutartys, tačiau pagal jas darbų kainos (sumos) neatitinka. Buvusi atsakovės vadovė bei savininkė R. S. atsiliepime paaiškino (t. IX, b. l. 110), kad 2012 m. kreditorė SR UAB „Senovė“ atliko R. K. firmos „FLORIBUNDA“ vykdytuose objektuose mechanizmų darbus, už kuriuos atsakovė liko skolinga kreditorei 10 940,44 Lt (3 168,57 Eur). Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi atsakovės R. K. firmos „FLORIBUNDA“ bankroto byloje patvirtintas trečios eilės kreditorės SR UAB „Senovė“ 10 940,44 Lt (3 168,57 Eur) dydžio finansinis reikalavimas. R. K. firma „FLORIBUNDA“ ir SR UAB „Senovė“ buvo sudariusios 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2010 m. spalio 7 d. sutartis dėl statybos darbų Užtrakio dvaro parke dėl 1 190543,70 Lt. Pagal šias sutartis šalys įsiskolinimų viena kitai neturi. Apelianto į bylą pateiktas 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų egzistuoja ir juo reikia vadovautis. Šiame susitarime yra padaryta rašymo apsirikimo klaida – neteisingai nurodytos rangos sutarčių datos – 2011 m. rugsėjo 27 d. ir 2011 m. spalio 7 d. Iš tikrųjų 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimas dėl tarpusavio atsiskaitymų yra sudarytas dėl 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2010 m. spalio 7 d. rangos sutarčių, kurios perduotos administratoriui. R. S. patvirtina, kad pagal 2011 m. gruodžio 6 d. susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų atsakovė atgavo 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur) skolą iš SR UAB „Senovė“, piešingu atveju atsakovė nebūtų pajėgi 2012 m. atlikti darbus Burbiškio dvare bei tęsti įprastinę firmos veiklą. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, R. S. ir bankroto administratoriaus paaiškinimai paneigia V. K. argumentus, kad RUAB „Senovė“ yra atsakovės debitorė su 150 000,00 Lt (43 443,00 Eur) dydžio skola pagal apelianto pateiktą susitarimą dėl tarpusavio atsiskaitymų, sudarytą dėl dviejų rangos sutarčių.
  6. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad kreditoriai turi ne tik teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus bankroto procese, bet ir procesinę pareigą juos atlikti tinkamai ir nepraleidžiant įstatymų nustatytų terminų bei nepaneigiant bankroto procesui keliamų tikslų, tame tarpe ir siekiant kiek įmanoma operatyvaus bankroto proceso vykdymo ir užbaigimo. <...> teisingumo vykdymo procesinė veikla įgyvendinama griežtai laikantis proceso įstatymo reikalavimų. Vienas iš esminių reikalavimų, nuo kurio tinkamo įgyvendinimo priklauso ne tiek ginčo dėl teisės teisingas išsprendimas materialiąja prasme, kiek teisės į bylos išsprendimą per įmanomai trumpiausią laiką (šią teisę garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 7 straipsnis ir kt.) realus užtikrinimas yra proceso nuoseklumas. Jeigu teisingumo vykdymo procesinė veikla galėtų būti įgyvendinama ne nuosekliai atskiruose etapuose sprendžiant skirtingo pobūdžio procesinius klausimus, būtų ne tik neužtikrintas operatyvus bylos išsprendimas, bet ir dėl procesinės netvarkos įsivyrautų teisinis netikrumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1684/2012).
  7. Iš bankroto administratoriaus kartu su 2014 m. kovo 10 d. prašymu pateiktų dokumentų nustatyta, kad SR UAB „Senovė“ 264 885,88 Lt (76 716,25 Eur) dydžio finansinį reikalavimą grindė atsakovės neapmokėtomis PVM sąskaitomis–faktūromis: 2011 m. lapkričio 30 d.: 2 395,80 Lt + 202 464,46 Lt + 28 444,85 Lt + 233 305,11 Lt + 2011 m. gruodžio 14 d. 871,20 Lt + 2012 m. gegužės 2 d. 5 351,85 Lt + 2012 m. gegužės 31 d. 570,87 Lt + 2012 m. birželio 29 d. 5 771,70 Lt + 2012 m. birželio 29 d. 435,60 Lt + 2012 m. liepos 31 d. 13 285,80 Lt + 2012 m. rugpjūčio 31 d. 4 029,30 Lt + 2013 m. liepos 31 d. 1 264,45 Lt + 31 580,77 Lt) (t. IV, b. l. 55–56, 77–89). Nurodytų sąskaitų faktūrų išrašymo teisinį pagrindą patvirtinančio dokumento (sutarties, susitarimo ir pan.) teismui nebuvo pateikta, kadangi iškėlus bankroto bylą firmos savininkė R. S. neperdavė administratoriui jokių dokumentų. Vėliau atsakovės dokumentai buvo paimti iš apelianto patalpų ir perduoti administratoriui. Apeliantas dalyvavo bankrutavusios firmos kreditorių susirinkimuose, taip pat ir teisminiuose ginčuose, todėl aplinkybės dėl perduotų dokumentų, kurių pagrindu administratorius pateikė teismui tvirtinti kreditorių pareikštus reikalavimus, jam buvo žinomos. Kreditorius V. K. P. apygardos teismo 2014 m. kovo 24 d. nutarties apeliacine tvarka neskundė ir klausimo dėl kreditorės SR UAB „Senovė“ finansinio reikalavimo pagrįstumo nekėlė ketverius metus (iki 2018 m. kovo 13 d. bankroto administratorius kreipėsi į teismą dėl bankrutavusios firmos pabaigos pripažinimo). Įsiteisėjusi 2014 m. kovo 24 d. teismo nutartis, kuria patvirtintas SR UAB „Senovė“ 264 885,88 Lt (76 716,25 Eur) finansinis reikalavimas, yra privaloma (CPK 18 str., ĮBĮ 26 str. 1 d.).
  8. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad kreditorius V. K., turintis teisę ginti savo teises ir teisėtus interesus bankroto procese, nepasinaudojo savo procesine teise atitinkamus veiksmus atlikti nepraleidžiant įstatymų nustatytų terminų, taip pat siekdama nepaneigti bankroto procesui keliamų tikslų, tame tarpe ir kiek įmanoma operatyvesnio bankroto proceso vykdymo ir užbaigimo, sprendžia, atmesti apeliacinio skundo argumentus, susijusius su SR UAB „Senovė“ finansiniu reikalavimu, kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad atsakovui (įmonei) iškėlus bankroto bylą, jeigu joje pareikštas kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas, tai pasibaigus bankroto bylai kreditoriui išlieka teisė kreiptis su reikalavimu dėl žalos atlyginimo į bankrutavusio juridinio asmens valdymo organus sudariusius fizinius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Taigi, skundžiamu sprendimu apeliantui, kaip atsakovės kreditoriui, nėra užkertamas kelias kreiptis į teismą su netiesioginiu ieškiniu (bankrutavusios firmos vardu) dėl žalos atlyginimo iš bankrutavusios firmos savininkės ir / arba vadovės.

16Dėl bylos procesinės baigties

  1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio argumentus atsakyta, dėl kitų jo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai