Byla 2-1416-790/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir akcinės bendrovės Šiaulių banko atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti uždarajai akcinei bendrovei „Takmaris“ bankroto bylą ir iškelta restruktūrizavimo byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1638-436/2018 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Takmaris“ iškėlimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Takmaris“ direktorės A. G. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos uždarajai akcinei bendrovei „Takmaris“ iškėlimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė Šiaulių bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Takmaris“ direktorė A. G., vykdydama 2018 m. vasario 20 d. UAB „Takmaris“ neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriame prašė atsakovei UAB „Takmaris“ iškelti restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratoriumi paskirti E. R., patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, leisti mokėti visus einamuosius mokėjimus iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos. Pareiškime nurodė, kad atsakovės veiklos sritis yra gydymas dėlėmis, dėlių pardavimas. Tai yra vienintelė įmonė Lietuvoje, kurioje laboratorijos sąlygomis yra auginamos medicininės dėlės. Atsakovė buvo įsteigta 2001 metais ir iki šiol vykdo veiklą, tačiau turi laikinų finansinių sunkumų, nes nebegali vykdyti savo prievolių ir sumažinti nuostolių. Kreditoriams nesuteikus pagalbos, atsakovė bankrutuotų. Tačiau atsakovė yra pasirengusi restruktūrizuotis, restruktūrizavimo plano metmenys yra parengti ir patvirtinti. Įgyvendinus restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas priemones, atsakovė galėtų būti išsaugota ir toliau sėkmingai veikti, vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, suteikti darbo vietas.
  2. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius (toliau –VSDFV) pateikė pareiškimą, kuriame prašė iškelti atsakovei UAB „Takmaris“ bankroto bylą. Pareiškime nurodė, kad atsakovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. kovo 29 d. buvo skolinga 9 827,72 Eur. Atsakovė turi 5 darbuotojus, už kuriuos kas mėnesį priskaičiuoja vidutiniškai po 390 Eur einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl įsiskolinimas kas mėnesį tik didėja. Atsakovei jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau ji buvo nutraukta, t. y. restruktūrizavimo procesas buvo nesėkmingas, nes kreditoriai, nematydami realių galimybių atsakovei restruktūrizuotis, nepritarė restruktūrizavimo planui. Visam atsakovės registruotam nekilnojamajam turtui yra įregistruota priverstinė hipoteka ir (arba) turto areštas. Duomenų apie kitą vertingą atsakovės turtą nėra. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) duomenis atsakovės skola 2018 m. kovo 6 d. valstybės, savivaldybės biudžetams ir valstybės pinigų fondams buvo 27 376,07 Eur.
  3. Atsakovės vadovė A. G. nesutiko, kad atsakovei būtų iškelta bankroto byla. Tretieji asmenys AB Šiaulių bankas ir VMI prieštaravo, kad atsakovei būtų iškelta restruktūrizavimo byla, prašė iškelti atsakovei bankroto bylą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 18 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „Takmaris“ ir iškėlė restruktūrizavimo bylą.
  2. Teismas pagal atsakovės 2018 m. balandžio 3 d. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis sprendė, kad formaliai vertinant atsakovės per vienerius metus mokėtinos sumos neviršija pusės į įmonės balansą įtraukto turto vertės, jos nebuvo didesnės ir praėjusį ataskaitinį laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad atsakovei jau buvo iškelta restruktūrizavimo byla 2016 m. spalio 28 d. (tuo metu atsakovės pavadinimas buvo UAB „Lodeksa“). Tai, teismo nuomone, reiškia, kad atsakovė atitiko visas numatytas sąlygas restruktūrizavimo procesui pradėti ir vykdyti, tačiau byla buvo nutraukta įstatyme nustatytais terminais nepateikus restruktūrizavimo plano.
  3. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal balanso duomenis didžiąją įmonės turto dalį sudaro ilgalaikis turtas (2018 m. balandžio mėn. duomenimis – 941 819 Eur iš 943 756 Eur). Įmonės turto vertę ir sudėtį papildomai pagrindžia UAB „Lituka“ ir Ko preliminari išvada dėl turto vertės, 2018 m. sausio 31 d. įmonės buhalteriniai duomenys. Atsakovės veikla yra susijusi su medicininių ir motininių dėlių auginimu, veisimu ir prekyba, ši veikla yra tęsiama ligi šiol, nes tą patvirtina atsakovės vadovės paaiškinimai ir finansiniai duomenys apie iš nurodytos veiklos gautas pajamas.
  4. Nors bendra atsakovės prievolių suma 2018 m. balandžio 3 d. sudarė 426 501 Eur, didžioji jų dalis (365 143 Eur) yra po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai. Per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro tik 61 358 Eur. Atsakovė pateikė papildomus duomenis (kreditorių sąrašą), iš kurio matyti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 421 590,17 Eur (230 442,84 Eur – hipoteka užtikrinti kreditoriniai reikalavimai, 3 362,13 Eur – pirmos eilės kreditoriniai reikalavimai, 191 147,33 Eur – antros eilės kreditoriniai reikalavimai). Pareiškimo pateikimo dienos duomenys yra reikšmingi vertinant atsakovės mokumą, o atsakovės aktualiausi duomenys patvirtina, kad atsakovės turtą sudaro 943 756 Eur, įsipareigojimai kreditoriams – 421 590,17 Eur, todėl, teismo nuomone, atsakovė nėra nemoki.
  5. Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo kelti bankroto bylą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pažymėjo, kad pradelstų pirmosios eilės kreditorių reikalavimų suma sudaro 3 362,13 Eur, tačiau nei vienas iš 5 darbuotojų nėra pasinaudojęs teise kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Iškėlus atsakovei bankroto bylą įmonės darbuotojai būtų priverstinai atleisti, todėl, teismo nuomone, vien įsiskolinimo darbuotojams faktas nesudaro savarankiško pagrindo bankroto bylai iškelti.
  6. Atsakovės veikla yra išskirtinė. Atsakovė pareiškime aiškiai įvardijo sunkumų priežastis, taip pat priemones, kurių ketinama imtis, siekiant įmonės rentabilumo: parduos dalį jos tiesioginėje veikloje nenaudojamo nekilnojamojo turto ir iš gautų lėšų atsiskaitys su dauguma kreditorių, tarp jų – ir su įkaito turėtoju. Atsakovės vadovė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu yra derinama teisinė bazė medicininėms dėlėms naudoti gydymo procese Lietuvoje, gydymo išlaidas kompensuojant iš valstybės lėšų. Atsakovė pateikė duomenis, kad jau turi potencialius jos veikloje nenaudojamo nekilnojamojo turto pirkėjus (žemės sklypams, pastatui Klaipėdoje). Teismas vertino, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos įmonės veiklos optimizavimo priemonės yra realios, galinčios įmonės specifinės ūkinės veiklos srityje atkurti atsakovės stabilią finansinę padėtį, sumažinti įsiskolinimus. Atsakovė turi finansinių sunkumų, tačiau ji vykdo veiklą ir toliau siekia ją vykdyti bei atsiskaityti su kreditoriais. Teismo nuomone, vien tai, kad atsakovė šiuo metu veikia nuostolingai, savaime neleidžia spręsti ir dėl jos nemokumo. Nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 4 ir 5 straipsniuose nurodytos sąlygos restruktūrizavimo procesui taikyti, todėl, siekiant rinkoje išsaugoti ūkio subjektą, kuris sukuria darbo vietas, ir atkurti įmonės mokumą, teismas UAB „Takmaris“ iškėlė ne bankroto, o restruktūrizavimo bylą.
  1. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atskirajame skunde trečiasis asmuo VMI prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Takmaris“ iškėlimo ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ir tenkinti pareiškėjo VSDFV prašymą dėl bankroto bylos UAB „Takmaris“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nevertino, kad atsakovės kreditoriai (AB Šiaulių bankas, VMI, VSDFV) nepritaria restruktūrizavimo bylos iškėlimui, nes atsakovė yra nemoki įmonė. Atsakovės finansiniai sunkumai yra nuolatinio pobūdžio, mokumo problemos tęsiasi ilgą laiką, atsakovė nevykdo įsipareigojimų kreditoriams. Atsakovo restruktūrizavimo metmenyse nurodytos mokumo atkūrimo priemonės yra deklaratyvios ir neužtikrina, kad atsakovo mokumas bus atkurtas trečiojo restruktūrizavimo proceso metu. Kreditorių nepritarimas yra esminis ir tęstinio pobūdžio.
    2. Atsiskaitymas su valstybės biudžetu nevyko ir nevyksta sklandžiai, atsakovė nesiekė ir nesiekia tinkamai įvykdyti mokestines prievoles. Atsakovė turi mokestinę nepriemoką, kuri yra didesnė nei 10 000 Eur.
    3. Teismas neteisingai nustatė atsakovės pradelstų skolų dydį bei jų santykį su įmonės turimo turto verte, todėl nepagrįstai sprendė, kad įmonė yra moki. Pagal restruktūrizavimo plano metmenyse pateiktą kreditorių sąrašą 2018 m. sausio 31 d. atsakovės skolos sudaro 424 226,46 Eur, iš kurių pradelstos – 422 172,93 Eur. Tačiau pagal nurodytas skolų grąžinimo datas nurodytos skolos negali būti laikomos ilgalaikiais įsipareigojimais, nes kai kurių iš jų grąžinimo terminai yra suėję dar nuo 2007 m. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad kreditoriai sutiko, jog pradelsti 422 172,93 Eur įsiskolinimai būtų sumokėti 2019 m. Tai patvirtina faktą, kad atsakovės per vienerius metus mokėtos sumos sudarė 422 172,93 Eur, o ne 61 358 Eur. Be to, jau vien AB Šiaulių banko kreditorinio reikalavimo terminas nurodytas neteisingai, todėl yra paneigtas atsakovės pateiktų duomenų apie trumpalaikių įsipareigojimų dydį tikrumas. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovė pateikė papildomus duomenis, iš kurių matyti, jog pradelsti įsipareigojimai sudaro 421 590,17 Eur, tačiau teismas neanalizavo, kurie iš šių pradelstų įsipareigojimų yra trumpalaikiai.
    4. Atsakovė 2016 ir 2017 m. dirbo nuostolingai, todėl negali būti laikoma sėkmingai veiklą vykdančiu subjektu. Be to, atsakovė turi tik 5 darbuotojus, tačiau ir su jais nėra pajėgi atsiskaityti, įsiskolinimas darbuotojams auga.
    5. Taikant atsakovei reabilitacinį tikslą kaip prioritetą ir trečią kartą inicijuojant restruktūrizavimo procesą, daroma žala ne tik kreditoriams, bet ir viešajam interesui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės pateikti įrodymai yra pakankami patvirtinti iš esmės pasikeitusias aplinkybes nuo ankstesnio nesėkmingo atsakovės restruktūrizavimo proceso pabaigos.
  2. Atskirajame skunde AB Šiaulių bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei UAB „Takmaris“ ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, tenkinti pareiškėjo VSDFV pareiškimą dėl bankroto UAB „Takmaris“ iškėlimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas neįvertino, kad atsakovė yra nepajėgi ir neturi jokių galimybių atkurti savo mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė jau du kartus turėjo restruktūrizuojamos įmonės statusą, tačiau šių procesų metu atsakovė nesugebėjo pasiekti restruktūrizavimo tikslų. Todėl ir šis atsakovės restruktūrizavimo procesas yra neperspektyvus.
    2. Teismas neįvertino atsakovės restruktūrizavimo plano metmenų nerealumo. Teismui nekilo klausimų, kaip įmonė 2018 m. gaunamas pardavimo pajamas galėtų padidinti net penkis kartus, o 2019 m.– net 16 kartų, nors toks verslo augimas yra nepagrįstas verslo (finansine) logika.
    3. Nuo paskutinio restruktūrizavimo proceso pabaigos didžiausias kreditorius AB Šiaulių bankas, VMI ir VSDFV su atsakove nepasiekė jokių susitarimų dėl tolesnės restruktūrizavimo eigos, o šio proceso metu ypatingai svarbus įmonės ir jos kreditorių sutarimas, kreditorių pagalba ir pasitikėjimas restruktūrizuojama įmone.
    4. Visos kredito sutartys, kurias AB Šiaulių bankas perėmė pagal 2013 m. kovo 3 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, yra nutrauktos nuo 2009 m. sausio 7 d., tačiau įsipareigojimai iki šiol nėra įvykdyti, pradelsti įsipareigojimai sudaro 229 041,33 Eur. Teismas neįvertino šio pradelsto įsipareigojimo dydžio ir realių galimybių atsakovei šį įsiskolinimą sumokėti. Teismas, įvertinęs atsakovės finansinius rodiklius, jos veiklos apimtis, įsipareigojimus kreditoriams, turėjo atsakovei iškelti bankroto bylą. Teismo nutartis pažeidžia AB Šiaulių banko, kaip didžiausio kreditoriaus, interesus, nes bankas jau daugiau kaip 5 metus negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeisto turto, taip pat realizuoti teises į kitas užtikrinimo priemones.
    5. Atsakovės restruktūrizavimo metmenyse nurodytos mokumo atkūrimo priemonės yra deklaratyvios ir neužtikrina, kad atsakovės mokumas bus atkurtas restruktūrizavimo proceso metu.
    6. Atsakovės finansinė padėtis nuosekliai blogėja, finansiniai sunkumai yra ilgalaikio pobūdžio. Tai, kad atsakovė, turėdama pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, toliau vykdo veiklą (gauna pajamas), bet su kreditoriais neatsiskaito, rodo atsakovės nesąžiningumą.
    7. Teismas neteisingai vertino atsakovės įsipareigojimus kreditoriams, turto ir įsipareigojimų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė yra moki. Atsakovės turto vertė turėtų būti sumažinama ir sudaryti ne daugiau kaip 544 000 Eur, nes 40 proc. turto vertės sudaro 399 675,62 Eur motininių dėlių vertė, kuri, tikėtina, neatitinka tikrosios vertės, nes sutampa su įsigijimo verte 2004 m. Abejotina, ar toks turtas apskritai per tokį laiką galėjo išlikti. Teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovės ilgalaikiai įsipareigojimai sudaro 365 143 Eur. Vien tik banko reikalavimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję ir kurie negali būti priskiriami prie ilgalaikių įsipareigojimų, sudaro 229 041,33 Eur.
  3. Atsiliepimuose į atskiruosius skundus pareiškėja VSDFV prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovei UAB „Takmaris“ ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, tenkinti pareiškėjo VSDFV pareiškimą dėl bankroto UAB „Takmaris“ iškėlimo. Atsiliepimai grindžiami šiais pagrindiniais atsikirtimais:
    1. Trečiasis asmuo visiškai sutinka su atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais.
    2. Atsakovės skola VSDFV 2018 m. liepos 5 d. sudarė 11 991,85 Eur, įmonė nemoka einamųjų įmokų nuo 2018 m. kovo mėnesio. Šiuo metu įmonėje dirba 5 darbuotojai, už kuriuos per mėnesį yra priskaičiuojama po 500 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl įsiskolinimas tik didėja. Jei įmonė negali mokėti einamųjų įmokų, ji negali būti restruktūrizuojama, nes ji negerina, o blogina savo padėtį.
  4. Atsiliepime į trečiojo asmens VMI atskirąjį skundą atsakovės UAB „Takmaris“ direktorė A. G. prašo atskirojo skundo netenkinti, Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
    1. Trečiasis asmuo klaidina teismą, nes atsakovė 2011-2016 m. vykdė einamuosius mokėjimus ir neblogino savo finansinės padėties, tą įrodo 2011 ir 2016 m. balansų „mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai“ eilutės.
    2. Teismas teisingai įvertino įmonės pradelstų skolų dydį ir jų santykį su įmonės turimo turto verte, tą patvirtina 2018 m. balandžio 3 d. balansas ir 2018 m. balandžio 3 d. įmonės turimo ilgalaikio turto suvestinė. Įmonės įsiskolinimai sudaro 29 proc. viso įmonės turto.
    3. Trečiasis asmuo neįsigilino į kreditorių sąrašo esmę, į kurį yra įtraukti įmonės ilgalaikiai ir trumpalaikiai įsiskolinimai. Trečiasis asmuo taip pat neteisingai pateikia duomenis iš įmonės restruktūrizavimo plano apie prognozuojamas gauti pajamas 2018 ir 2019 m.
  5. Atsiliepime į trečiojo asmens AB Šiaulių banko atskirąjį skundą UAB „Takmaris“ direktorė A. G. prašo atskirojo skundo netenkinti, Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
    1. Pirmoji atsakovės restruktūrizavimo byla truko 5 metus ir visus šiuos metus bankui buvo mokamos palūkanos. Atsakovė siekia padengti didžiąją dalį skolos bankui, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių bankas atsisako duoti leidimą parduoti jam įkeistas patalpas. Priverstinio pardavimo metu turto kaina bus žymiai mažesnė už rinkos kainą. Likusi įsiskolinimo suma bankui bus grąžinta pardavus žemės sklypus. Atsakovė turi potencialius jos veikloje nenaudojamo nekilnojamojo turto pirkėjus.
    2. Bankroto proceso metu sustabdžius įmonės veiklą, kitas bendrovės turtas – medicininės dėlės, įranga iš esmės prarastų savo vertę.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskiruosiuose skunduose nustatytos ribos.
  2. ĮBĮ 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas gauna pareiškimą ar kelis pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo ir (arba) pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, jie privalo būti nagrinėjami kartu.
  3. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išnagrinėjo UAB „Takmaris“ direktorės A. G. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ir kreditoriaus VSDFV pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Takmaris“ ir atsisakė iškelti šiai bendrovei bankroto bylą bei iškėlė restruktūrizavimo bylą.
  4. Bendrovės kreditoriais esantys apeliantai VMI ir AB Šiaulių bankas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, manydami, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl bendrovės finansinės padėties, neatsižvelgė į kreditorių nuomonę dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, netinkamai taikė ĮRĮ ir ĮBĮ normas, reglamentuojančias restruktūrizavimo bylos ir bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais iš esmės sutinka.

6Dėl bankroto ir restruktūrizavimo bylų iškėlimo teisinių pagrindų

  1. Tiek bankroto, tiek restruktūrizavimo procesai skirti spręsti įmonių nemokumo problemoms. Įmonės restruktūrizavimu siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą bei kartu atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti įmonės bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu įmonės bankroto procesu pirmiausia siekiama ne išsaugoti įmonę, o patenkinti kreditorių reikalavimus iš nemokios įmonės turto, apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio atsiskaitymų uždelsimo (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis, 27, 32 ir kiti straipsniai).
  2. Restruktūrizavimo bylai iškelti turi būti nustatytos materialaus (ĮRĮ 4 straipsnis) ir procesinio pobūdžio sąlygos (ĮRĮ 5, 6 straipsniai) bei nebūti ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti kelti restruktūrizavimo bylą. Nagrinėjamam klausimui aktualu, kad pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 ir 3 punktus teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu pažeisti reikalavimai restruktūrizavimo plano metmenims arba padaroma pagrįsta išvada dėl įmonės nemokumo.
  3. Teismų praktikoje laikomasi teisės aiškinimo, kad restruktūrizavimas galimas, kai įmonė turi laikinų ir įveikiamų finansinių sunkumų, ir, priešingai, nėra veiksmingas ir, kaip neužtikrinantis kreditorių interesų, negali būti taikomas, kai įmonė yra nemoki ir neturi galimybių dėl negalėjimo padengti įsiskolinimų atkurti normalią ūkinę veiklą ateityje arba vykdyti ūkinę veiklą bei kartu atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).
  4. Tuo tarpu bankroto byla iškeliama, jei yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė nemoki, vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Įmonės nemokumas kaip pagrindas bankroto bylai iškelti yra, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  5. Taigi, sprendžiant dėl restruktūrizavimo ar bankroto proceso pasirinkimo būtina nustatyti įmonės mokumo būseną ĮBĮ taikymo prasme. Tuo tikslu būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį.
  6. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, kt.).
  7. Be to, kaip pažymima teismų praktikoje, įmonės faktiniam mokumui nustatyti svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinės turto vertės (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010, kt.).
  8. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje, sistemiškai taikant CPK 12, 178 straipsnių ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikomasi aiškinimo, kad mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1689-330/2016).

7Dėl ankstesnių nesėkmingų atsakovės restruktūrizavimo procesų

  1. UAB „Takmaris“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Lodeksa“) yra 2001 m. įsteigta įmonė, kurios pagrindinė veikla yra medicininių dėlių auginimas ir pardavimas, gydymas dėlėmis. Ši įmonė su mokumo problemomis susidūrė 2011 m. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 18 d. įmonei iškėlė restruktūrizavimo bylą, 2012 m. vasario 27 d. nutartimi patvirtino restruktūrizavimo planą. Tačiau teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartimi restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, nes įmonė netinkamai vykdė restruktūrizavimo planą, neatsiskaitė su kreditoriais (nebuvo parduotas restruktūrizavimo plane numatytas parduoti nekilnojamasis turtas, iš kurio pardavimo gautos lėšos būtų paskirstomos kreditorių finansiniams reikalavimams dengti, nepadengti hipotekos kreditorių finansiniai reikalavimai, nepadengti antros eilės kreditorių finansiniai reikalavimai 272 104 Eur sumai, įmonės veikla buvo nuostolinga).
  2. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų taip pat matyti, kad nežiūrint nesėkmingo pirmojo įmonės restruktūrizavimo proceso, įmonės vadovė 2016 m. rugpjūčio 24 d. antrą kartą kreipėsi į teismą, prašydama įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą, o Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi iškėlė įmonei restruktūrizavimo bylą. Kauno apygardos teismas, iškeldamas bendrovei restruktūrizavimo bylą, nustatė, kad bendrovės turtas sudarė 999 938 Eur, iš jo ilgalaikis turtas – 991 399 Eur, pradelsti įsipareigojimai sudarė 399 801,58 Eur, bendrovė dirbo nuostolingai. Teismas sprendė, kad restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos mokumo atkūrimo priemonės (einamosios veiklos vykdymas, bendrovei priklausančių sklypų, esančių ( - ), suskirstymas ir pardavimas, medicininės paskirties patalpų Klaipėdos mieste pardavimas) yra realios. Ši Kauno apygardos teismo nutartis buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2244-798/2016. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad bendrovė veiklą vykdo, moka mokesčius valstybei, nuosavybės teisėmis turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, tačiau turi laikinų finansinių sunkumų dėl užsitęsusio turto nepardavimo proceso, sprendė, jog būtent šios aplinkybės įtakoja įmonės finansines problemas.
  3. Vis dėlto, Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi (1 t., b. l. 62-68) restruktūrizavimo byla buvo nutraukta, nes teismui nebuvo pateiktas tvirtinti restruktūrizavimo plano projektas. Kaip nurodyta šioje teismo nutartyje, restruktūrizavimo plano projektui nepritarė įmonės kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro 46,84 proc. visų reikalavimų sumos (tarp jų ir didžiausia bendrovės kreditorė AB Šiaulių bankas, kurios reikalavimai sudaro 39,64 proc.).

8Dėl neteisingai įvertinto atsakovės mokumo sprendžiant dėl trečiojo įmonės restruktūrizavimo

  1. Kaip minėta, bendrovės vadovė 2018 m. kovo 1 d. jau trečią kartą kreipėsi į teismą, prašydama iškelti restruktūrizavimo bylą, o kreditorius VSDFV prašė iškelti bendrovei bankroto bylą.
  2. Iš apeliacijos objektu esančios teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti įmonei bankroto bylą iš esmės motyvuodamas tuo, jog pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršija pusę į balansą įrašytos turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, neteisingai nustatė pradelstų įmonės įsipareigojimų sumą ir neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas objektyvaus turinio aplinkybes dėl faktinio bendrovės mokumo.
  3. Bendrovė 2018 m. balandžio 3 d. kreditorių sąraše nurodė 135 635,24 Eur sumą kaip pradelstą skolą AB Šiaulių bankui. Tačiau AB Šiaulių bankas 2018 m. kovo 12 d. pareiškime dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu (1 t., b. l. 85-87) nurodė, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai bankui pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. ir 2006 m. gruodžio 8 d. kredito sutartis sudaro gerokai didesnę sumą – 225 714,21 Eur. Kaip minėta, mokumo pagrindimo našta tenka įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Šiuo atveju įmonė nepaneigė AB Šiaulių banko nurodytos pradelstų įsipareigojimų sumos teisingumo. Pagrindą nesiremti kaip teisinga bendrovės 2018 m. balandžio 3 d. kreditorių sąraše nurodyta pradelstų įsipareigojimų suma šiam kreditoriui, sudaro aplinkybė, kad Kauno apygardos teismui iškėlus įmonei antrąją restruktūrizavimo bylą, 2017 m. birželio 13 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas 187 969,80 Eur dydžio AB Šiaulių banko kreditorinis reikalavimas bendrovei. Nagrinėjamu atveju ši suma negalėjo sumažėti, nes bendrovė neatlieka mokėjimų bankui, priešingai, nesėkmingai pasibaigus antrajam įmonės restruktūrizavimui buvo atnaujintas palūkanų ir netesybų skaičiavimas, kaip tai nustato ĮRĮ 28 straipsnio 4 dalis, todėl pradelstų įsipareigojimų suma dar išaugo. Taigi, mažiausiai 187 969,80 Eur suma turi būti vertinama kaip pradelstas įsipareigojimas, net nevertinant papildomai apskaičiuotų palūkanų ir netesybų. Vadinasi, apelianto AB Šiaulių banko argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės pradelstų įsipareigojimų dydžio bankui, laikytini pagrįstais.
  4. Be to, bendrovė 2018 m. balandžio 3 d. kreditorių sąraše nurodė 21 273,57 Eur pradelstą skolą VMI, tačiau pastaroji institucija prašyme dėl jos įtraukimo trečiuoju asmeniu (1 t., b. l. 92-93) nurodė, kad bendrovės skola valstybės biudžetui 2018 m. kovo 19 d. sudaro 27 534,07 Eur ir ji padidėjo nesėkmingai pasibaigus antrajam įmonės restruktūrizavimui dėl ĮRĮ 28 straipsnio 4 dalies nuostatų įgyvendinimo. Šios sumos teisingumo bendrovė taip pat nepaneigė.
  5. Taigi, pradelstų įsipareigojimų suma, nurodyta bendrovės 2018 m. balandžio 3 d. kreditorių sąraše, turi būti didinama mažiausiai 58 595,06 Eur suma (nuo 135 635,24 Eur iki mažiausiai 187 969,80 Eur didinamas pradelstas įsiskolinimas AB Šiaulių bankui ir nuo 21 273,57 Eur iki 27 534,07 Eur didinamas pradelstas įsiskolinimas VMI). Todėl bendra atsakovės 2018 m. balandžio 3 d. kreditorių sąraše nurodyta pradelstų kreditorinių reikalavimų suma didintina nuo 421 590,17 Eur iki mažiausiai 480 185,23 Eur (421 590,17 Eur + 58 595,06 Eur). Ši pradelstų įsipareigojimų suma jau viršija pusę į 2018 m. balandžio 3 d. balansą įrašyto bendrovės turto vertės (473 378 Eur). Į šias aplinkybes, reikšmingas įmonės nemokumo būsenai nustatyti, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė.
  6. Įmonės mokumui nustatyti svarbus ne tik pradelstų įsipareigojimų santykio su į balansą įrašyto turto verte palyginimas, bet ir objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes.
  7. Lyginant byloje esančius duomenis apie įmonės dabartinę finansinę būklę su duomenimis, nurodytais bendrovei iškeliant antrąją restruktūrizavimo bylą, bendrovės finansiniai rodikliai dar labiau pablogėjo, nes įmonė ir toliau dirbo nuostolingai, sumažėjo į balansą įrašyto turto vertė, padidėjo pradelstų įsipareigojimų suma. Pagal 2017 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą bendrovė per 2017 metus gavo 29 174 Eur pardavimo pajamų (mažiau nei 2016 m.), patyrė 26 920 Eur nuostolių. Pagal 2018 m. balandžio 3 d. pelno (nuostolių) ataskaitą (1 t., b. l. 176) 2018 m. sausio 1 d. – balandžio 3 d. laikotarpiu pardavimo pajamos sudarė tik 1 106 Eur, o bendrovė patyrė 9 957 Eur nuostolių. Pradelsti įmonės įsipareigojimai padidėjo nuo 399 801,58 Eur iki mažiausiai 480 185,23 Eur. Iš kreditorių sąraše užfiksuotų įsiskolinimų susidarymo datų matyti, kad daugelis įsipareigojimų nevykdomi ilgą laiką ir yra įsisenėję. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo metu nebevykdomi įsipareigojimai ir įmonės darbuotojams. Taigi, įmonės nemokumą pagrindžia ne tik turimo turto ir įsipareigojimų santykis, bet ir objektyvaus turinio aplinkybės apie nuo 2011 m. besitęsiančias bendrovės mokumo problemas, nuolatinę nuostolingą veiklą, mažėjančias bendrovės pajamas, nevykdomų įsipareigojimų didėjimo tendenciją, jų įsisenėjimą, nesėkmingai pasibaigusius ankstesnius restruktūrizavimo procesus ir kt. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes, spręsdamas dėl ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nurodytų sąlygų visumos bankroto bylai iškelti, neatsižvelgė.

9Dėl įmonės restruktūrizavimo galimybės

  1. Kaip jau minėta, restruktūrizavimas galimas, kai įmonė turi laikinų ir įveikiamų finansinių sunkumų, ir, priešingai, nėra veiksmingas ir, kaip neužtikrinantis kreditorių interesų, negali būti taikomas, kai įmonė yra nemoki ir neturi galimybių dėl negalėjimo padengti įsiskolinimų atkurti normalią ūkinę veiklą ateityje arba vykdyti ūkinę veiklą bei kartu atsiskaityti su kreditoriais. ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas nustato, kad teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą, jeigu padaroma pagrįsta išvada dėl įmonės nemokumo. Kadangi, kaip buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės mokumui nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, tuo būdu buvo netinkamai nustatyta, kad nėra paminėtoje teisės normoje nustatyto pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą.
  2. Be to, sprendžiant dėl pakartotinio restruktūrizavimo bylos iškėlimo, svarbu tinkamai įvertinti tokio proceso realias perspektyvas. Teismų praktikoje pažymėta, kad ĮRĮ nuostatos nedraudžia (pasikeitus faktinėms aplinkybėms) pakartotinai kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tačiau būtinoji tokio kreipimosi sąlyga yra faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas iškelti restruktūrizavimo bylą, pasikeitimas. Be to, šis pasikeitimas turi būti esminis, t. y. turi nebelikti priežasčių, kurios nulėmė ankstesnį teismo atsisakymą iškelti restruktūrizavimo bylą ar ją nutraukti, arba atsirasti naujos aplinkybės, sudarančios pagrindą restruktūrizavimo bylai iškelti. Nurodyti esmines pasikeitusias aplinkybes itin svarbu tais atvejais, kai pakartotinis pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikiamas praėjus labai trumpam laikui nuo teismo nutarties atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą, arba ją nutraukti, įsiteisėjimo dienos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2714/2011, 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-496-823/2018).
  3. Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi jau trečią kartą iškėlęs įmonei restruktūrizavimo bylą, iš esmės neanalizavo ir nenurodė, kokios reikšmingos esminės aplinkybės nagrinėjamu atveju pasikeitė, kad būtų galima spręsti, jog įmonės kreditoriai, priešingai nei ankstesniojo restruktūrizavimo proceso metu, pritars restruktūrizavimo planui pagal pateiktus šio plano metmenis, kad situacija yra pasikeitusi taip, jog galima būtų spręsti apie realią galimybę sėkmingai išspręsti įmonės mokumo problemas.
  4. Pagal ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalį restruktūrizavimo plano projektui turi pritarti kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau 2/3 patvirtintų reikalavimų sumos. Šiuo atveju iš pateiktų duomenų apie pradelstų įsipareigojimų bendrą sumą (480 185,23 Eur) ir duomenų apie restruktūrizavimo procesui nepritariančių kreditorių reikalavimų sumas (AB Šiaulių banko reikalavimas sudaro mažiausiai 187 969,80 Eur, VMI – 27 534,07 Eur, VSDFV – 10 272,22 Eur) matyti, kad restruktūrizavimo procesui nepritaria kreditoriai, kurių reikalavimai sudaro ženkliai didesnę nei 1/3 dalį visų reikalavimų, todėl nėra realaus pagrindo tikėtis, kad naujojo restruktūrizavimo proceso metu reikiama kreditorių dauguma vis dėlto pritars restruktūrizavimo plano projektui ir šis procesas bus sėkmingas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos įmonės veiklos optimizavimo priemonės yra realios, galinčios atkurti stabilią atsakovės finansinę padėtį. Iš restruktūrizavimo plano metmenų turinio matyti, kad įmonė mokumui atstatyti iš esmės siūlo anksčiau jau siūlytas, bet neįgyvendintas priemones – einamosios veiklos vykdymą, nenaudojamo nekilnojamojo turto pardavimą. Šios priemonės nebuvo įgyvendintos ir neatkūrė mokumo problemų pirmojo restruktūrizavimo proceso metu. Antrojo restruktūrizavimo proceso metu kreditoriai nelaikė tokių priemonių galinčiomis atkurti atsakovės mokumą ir joms nepritarė.
  6. Restruktūrizavimo plano metmenyse įmonė numatė atsiskaityti su AB Šiaulių banku parduodant įkeistą turtą – patalpas (sveikatos centrą) Klaipėdoje už 100 000 Eur. Pardavimo agento 2017 m. gruodžio 12 d. prašymas patvirtina, kad šio turto pardavimo galimybė už šią sumą reali. Tačiau pabrėžtina, kad tokių pajamų nepakanka pilnai atsiskaityti su banku, nes lieka dar ženkli skolos suma.
  7. Restruktūrizavimo plano metmenyse kaip pagrindinis atsiskaitymo su kreditoriais šaltinis nurodytas sklypų, esančių ( - ), suskirstymas ir pardavimas už 401 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė pateikė įrodymus, jog turi potencialius žemės sklypų pirkėjus. Tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, kadangi atsakovė nei pateikė konkrečius duomenis apie tai, kad žemės sklypai yra išskaidyti (Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio skyriaus įsakymas dėl žemės sklypo, esančio ( - ), pertvarkymo padalijimo būdu buvo panaikintas, 1 t., b. l. 114), nei kad jie realiai gali būti parduoti už nurodytą kainą, nei kad yra potencialūs žemės sklypų pirkėjai. Į bylą pateikta UAB „Lituka“ ir Ko 2007 m. spalio 2 d. preliminari išvada dėl turto vertės, kurioje aptariamo žemės sklypo rinkos vertė nurodoma 7 000 000 Lt (1 t., b. l. 193), nepagrindžia realios galimybės parduoti žemės sklypus už nurodytą kainą, kadangi nuo šios išvados surašymo jau yra praėję itin daug laiko, todėl rinkoje esančios sąlygos yra visiškai kitokios, be to, pateikta išvada yra tik preliminari. Kaip teisingai nurodo apeliantas AB Šiaulių bankas, planuojamos gauti pajamos neturint nepriklausomų turto vertintojų naujausių turto vertinimo ataskaitų negali būti vertinamos kaip realios.
  8. Restruktūrizavimo plano metmenyse įmonė taip pat numatė, kad 2018 m. gaus 132 000 Eur, o 2019 m. 435 000 Eur pajamų. Restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, kad pajamos bus gaunamos iš gydymo paslaugų medicininėmis dėlėmis, dėlių pardavimo, nenaudojamų patalpų nuomos, pagal pareikštus ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tačiau pastebėtina, kad metmenyse nėra pateiktas detalesnis pagrindimas, pagrįstas konkrečiais duomenimis, kad tokių pajamų sumų gavimas realiai tikėtinas, nenurodyta, pagal kokias nuomos sutartis ir kokia nuomos pajamų suma bus gauta, kokie tai ieškiniai dėl žalos atlyginimo, kokios tikėtinai gautinos pajamos pagal juos ir kt. Abejoti tokio dydžio pajamų realumu pagrindą sudaro ligšiolinė bendrovės veikla, iš kurios matyti, kad įmonės gaunamos pajamos mažėjo ir 2017 m. siekė ženkliai mažesnę 29 174 Eur sumą, o 2018 m. sausio-balandžio 3 d. laikotarpiu (pagal 2018 m. balandžio 3 d. pelno (nuostolių) ataskaitą) sudarė tik 1 106 Eur. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja dėstė įvairias aplinkybes, susijusias su verslo perspektyvomis (galimybe, kad bus įteisinta netradicinė medicina, kad bus galimybė eksportuoti džiovintas dėles ir pan.), tačiau tokie paaiškinimai yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįsti konkrečiais faktiniais duomenimis.
  9. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, iškėlęs bendrovei restruktūrizavimo bylą, netinkamai įvertino ir restruktūrizavimo proceso realias perspektyvas po nesėkmingų įmonės restruktūrizavimo procesų pabaigos, restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų įmonės veiklos optimizavimo priemonių efektyvumą. Nesant pakankamai duomenų spręsti, kad restruktūrizavimo plano metmenyse iškelti tikslai, susiję su bendrovės mokumo atkūrimu, atsiskaitymu su kreditoriais, tikėtinai gali būti pasiekti ir įgyvendinti, restruktūrizavimo bylos iškėlimas vertintinas kaip pažeidžiantis įmonės kreditorių teises, kadangi jie ilgą laiką negali atgauti savo reikalavimų patenkinimo iš įmonės turto (įskaitant įkeistą turtą). Nors įmonės veiklos sritis išskirtinė, tačiau siekis išsaugoti šią veiklą negali būti iškeliamas aukščiau kreditorių interesų.

10Dėl procesinės bylos baigties

  1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl bendrovės finansinės padėties, padarė nepagrįstą išvadą dėl bendrovės mokumo, neanalizavo, kokios reikšmingos esminės aplinkybės pasikeitė po ankstesnio restruktūrizavimo proceso, neatsižvelgė į kreditorių nuomonę dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, netinkamai įvertino įmonės veiklos optimizavimo priemonių efektyvumą, netinkamai taikė ĮRĮ ir ĮBĮ normas, reglamentuojančias restruktūrizavimo bylos ir bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl nepagrįstai atsisakė iškelti bendrovei bankroto bylą ir iškėlė restruktūrizavimo bylą. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis naikinama ir klausimas dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

12Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai