Byla 2A-1281/2012
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Rimvydo Norkaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Glass Gallery“ ir atsakovų A. S. (A. S.) ir V. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6190-590/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Glass Gallery“ ieškinį atsakovams A. S., V. I., trečiasis asmuo atsakovų pusėje uždaroji akcinė bendrovė „GG Project“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi UAB „Glass Gallery“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Ignika“ (toliau – administratorius); 2011 m. vasario 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama dėl bankroto.

5Bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius - finansinius dokumentus ir sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad 2010 m. vasario 5 d. UAB „Glass Gallery” pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 2010/02/05 už 27 000 Lt pardavė bendrovės akcininkui A. S. transporto priemonę Fiat Ducato, valst. Nr. ( - ) Atsakovas lėšų nemokėjo, atsiskaitymas buvo vykdomas UAB „Glass Gallery” piniginės prievolės įskaitymu, nes atsakovas A. S. 2007 m. liepos 16 d. paskolos sutartimi ieškovui buvo paskolinęs 60 000 Lt. 2010 m. rugsėjo 24 d. balanso duomenimis įmonė buvo nemoki, įmonės akcininkas žinojo įmonės finansinę padėtį, todėl įskaitymu buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės – kreditoriams padaryta 33 751,43 Lt žala (automobilio likutinė vertė ginčijamo sandorio sudarymo dieną). Be to, ieškovas neprivalėjo parduoti automobilio, nes automobilis buvo reikalingas įmonės veiklai.

6Administratorius taip pat nustatė, kad UAB „Glass Gallery”, atstovaujama direktorės V. I., ir trečiasis asmuo UAB „GG Project”, atstovaujamas direktoriaus A. S., 2008 m. lapkričio 5 d. sudarė turto panaudos sutartį Nr. 2008/01 ir tos pačios dienos turto perdavimo - priėmimo aktu, UAB „GG Project” perdavė UAB „GG Project” neatlygintinai naudoti stiklo apdirbimo centrą ir stiklo pjaustymo įrenginį, numatant ateityje šį turtą perleisti naudotojui nuosavybėn. Perdavęs turtą, ieškovas ir toliau už jį mokėjo lizingo įmokas. Sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams ir įmonei nenaudingas, įmonės kreditoriams padaryta 70 487,28 Lt žala, nes tokia pinigų suma buvo sumokėta lizingo bendrovei po turto perdavimo.

7UAB „Glass Gallery” komisija 2010 m. gegužės 5 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu nurašė įmonės ilgalaikį turtą – 2009 m. kovo 27 d. už 8 300 Lt įsigytus įmonės biuro baldus. Nurašymo akte nenurodyti jokie turto apgadinimai, dėl kurių baldų nebūtų galima toliau eksploatuoti, nėra nuotraukų ar kitos vaizdinės medžiagos, kurios pagrįstų akivaizdžius turto apgadinimus, todėl, administratoriaus nuomone, nurašyti baldai buvo pasisavinti įmonės savininkų - atsakovų A. S. ir V. I.. Nurašymo aktu įmonės kreditoriams padaryta 6 801,36 Lt žala, kuri apskaičiuota likutine turto verte.

8Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis 2010 m. vasario 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2010/02/05, kuria ieškovas UAB „Glass Gallery” perleido atsakovui A. S. transporto priemonę Fiat Ducato; 2008 m. lapkričio 5 d. turto panaudos sutartį Nr. 2008/01, kuria UAB „Glass Gallery” perdavė UAB „GG Project” neatlygintinai naudotis stiklo apdirbimo centrą ir stiklo pjaustymo įrenginį; 2010 m. gegužės 5 d. UAB „Glass Gallery” ilgalaikio turto nurašymo aktą, priteisti ieškovui iš atsakovo A. S. už automobilį Fiat Ducato 33 751,43 Lt, už neišsaugotus baldus 6 801,36 Lt, o iš atsakovės V. I. 70 487,28 Lt nuostolių, už neatlygintinai perleistą turtą.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino negaliojančia 2010 m. vasario 5 d. automobilio Fiat Ducato, valst. Nr. ( - ) pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2010/02/05 ir priteisė ieškovui iš atsakovo A. S. 33 751,43 Lt; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo A. S. valstybei 1 038,39 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2010 m. vasario 5 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2010/02/05, kuria įmonė savo akcininkui pardavė transporto priemonę, pažeidė įmonės kreditorių interesus, nes už įsigytą daiktą nebuvo mokami pinigai, o įskaitymu buvo įvykdyta UAB „Glass Gallery” piniginės prievolės A. S. dalis. Tokiu būdu, įmonei esant nemokiai, įmonės akcininkui A. S. buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius. Be to, įmonė neprivalėjo parduoti automobilio, nes automobilis buvo reikalingas įmonės veiklai. Kadangi atsakovas valdė 50 proc. įmonės akcijų, teismo nuomone, atsakovas, sudarydamas šį sandorį, buvo nesąžiningas. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo A. S. argumentus, kad automobilis buvo sugedęs, nebuvo eksploatuojamas, o atsakovas, suremontavęs jį, perdavė jį įmonei, nes šių aplinkybių atsakovas neįrodė. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti 2010 m. vasario 5 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2010/02/05 negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją. Kadangi automobilis yra perleistas tretiesiems asmenis, o ginčijamo sandorio sudarymo metu likutinė automobilio vertė buvo 33 751,43 Lt, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 33 751,43 Lt.

11Teismas nesutiko su ieškovo reikalavimais pripažinti 2008 m. lapkričio 5 d. turto panaudos sutartį Nr. 2008/01 ir 2010 m. gegužės 5 d. ilgalaikio turto nurašymo aktą negaliojančiais ir taikyti sandorio negaliojimo pasekmes, nes teismo vertinimu, ieškovas šių reikalavimų neįrodė. 2010 m. gegužės 5 d. ofiso baldai dėl netinkamo transportavimo buvo smarkiai apgadinti ir netinkami naudoti ūkinėje veikloje, todėl buvo nurašyti į neleidžiamus atskaitymus. Turto nurašymo aktą pasirašė UAB „Glass Gallery” direktorius A. S., vyr. buhalterė D. T. ir projektų vadovas R. N. (V. N.). Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurašymo akte užfiksuotas aplinkybes ir įrodymų, patvirtinančių, kad surašant ginčijamą aktą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, įmonės ar jos kreditorių turtiniai interesai, todėl sprendė, jog pripažinti aktą negaliojančiu nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, minėtą aktą be įmonės vadovo pasirašė dar du asmenys, todėl ieškovo reikalavimas priteisti žalą tik iš atsakovo A. S. yra nepagrįstas. Teismo nuomone, ginčijama panaudos sutartis neturėjo neigiamos reikšmės UAB „Glass Gallery” ūkinei veiklai, įmonė toliau naudojosi stiklo apdirbimo ir pjaustymo įranga, vykdė klientų užsakymus ir iš šios veiklos gavo pajamas. Byloje nėra įrodymų, kad po panaudos sutarties sudarymo sumažėjo įmonės veiklos apimtys, pajamos ir pelningumas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas panaudos sandoris buvo priešingas įmonės interesams. UAB „Glass Gallery” privalėjo mokėti įmokas pagal lizingo sutartį. Šios įmokos buvo mokamos teisėtai, sutarties pagrindu, todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonei buvo padaryta žalos.

12III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į vieną jų argumentai

13Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Glass Gallery“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kurios atmesti ieškovo reikalavimai, ir šiose dalyse priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

141. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Administratoriui nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys UAB „Glass Gallery” turto transportavimo poreikį, reikalavimą vežėjui atlyginti nuostolius, taip pat duomenys apie tai, kad ginčo akte nurodytas turtas apskritai buvo sugadintas. Nesant nurodytų duomenų ir dokumentų, teismas nepagrįstai perkėlė ieškovui pareigą įrodyti aplinkybes, kurios administratoriui nėra žinomos. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie turto sugadinimo faktą ir subjektus, jų utilizavimą, ir kitų reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių ilgalaikio turto nurašymo akte nurodytas aplinkybes. Tokiu būdu, atsakovai neįrodė nepataisomo įmonės turto sugadinimo, ko pasekoje galėjo būti nurašyti į neleidžiamus atskaitymus.

152. Atsakovas A. S., būdamas vienasmeniu įmonės valdymo organu, organizavo ir vykdė bendrovės veiklą, todėl patvirtinęs teisiškai ir faktiškai nepagrįstą ilgalaikio turto nurašymo aktą turi vienasmeniškai atlyginti bendrovei padarytą žalą.

163. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovas panaudos sutartimi perdavęs trečiajam asmeniui stiklo apdirbimo ir pjaustymo įrangą ir toliau vykdė klientų užsakymus ir iš šios veiklos gavo pajamas. Nustačius, kad ieškovas gavo pajamas, negalima daryti išvados, kad jos gautos naudojant ieškovo perduotą ginčo turtą, nes 2008 m. lapkričio 1 d. nutraukus patalpų nuomos sutartį, kuriose buvo sumontuotas minėtas turtas, ieškovas nebeturėjo teisinio pagrindo patekti į UAB „Kilimai” patalpas, kurios buvo išnuomotos trečiojo asmens. Be to, pagal CK 6.630 straipsnį, pelno siekiantys asmenys neturi teisės panaudos pagrindais perduoti turtą naudotis asmenims, kurie yra šių juridinių asmenų steigėjai, dalyviai ar organų nariai. Pasak administratoriaus, ieškovo turtas buvo perduotas atsakovui A. S., kuris tuo metu buvo ieškovo akcininkas, todėl ieškovas, atstovaujamas direktorės V. I., neturėjo teisės sudaryti ginčijamos panaudos sutarties ir perduoti turtą trečiajam asmeniui. Neatlygintinas turto perleidimas kitai bendrovei prieštarauja bendrovės tikslams.

174. Atsakovės V. I. neteisėti veiksmai grindžiami tuo, kad ji, kaip bendrovės administracijos vadovė, neatlygintinai perdavė naudotis bendrovės turtą komercinę - ūkinę veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui, dėl ko įmonė negavo pelno (naudos), kurį įmonė būtų gavusi, jei šis turtas būtų perduotas atlygintinam naudojimui ir tokiais veiksmais pažeidė pareigą veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 19 straipsnio 8 dalis), juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis), nepažeisti bendrovės įstatų 2.1 straipsnio, kuris numato pagrindinius bendrovės veiklos tikslus - užsiimti tokia komercine - ūkine veikla, kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų ir klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius bei kitus resursus, o taip pat gauti maksimalų pelną. Atsakovei atlikus neteisėtus veiksmus, jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Perdavus įmonės turtą trečiajam asmeniui, ieškovas lizingo bendrovei sumokėjo 70 487,28 Lt lizingo įmokų, todėl ši suma laikytina nuostoliais ir turi būti priteista iš atsakovės. Ieškovo nuomone, tokių išlaidų bendrovė būtų nepatyrusi, jeigu turtas būtų perduotas atlygintinam naudojimui.

18Apeliaciniu skundu atsakovai A. S. ir V. I. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys tenkintas, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

191. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį; nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas panaikinti ginčijamą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį dėl to, jog už perkamą turtą nebuvo sumokėti pinigai, nes toks teismo aiškinimas prasilenkia su suformuota kasacinio teismo praktika (civilinė byla Nr. 3K-3-18/2010 ir kt.). Šiuo atveju buvo visos sąlygos, taikyti tarpusavio prievolių įskaitymą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti dėl sudaromu sandorių.

202. Teismas rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais ir prielaidomis dėl ieškovo turtinės padėties ginčijamo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu. Aplinkybė, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla, nepatvirtina ieškovo nemokumo ginčo sandorių sudarymo metu. Sudarytas sandoris buvo atlygintinas. Sandorio vertės ieškovas tinkamu būdu neginčijo. Tiek iki ginčo sandorio, tiek po jo, įmonė atsiskaitinėjo su kreditoriais.

213. Teismas nevertino, ar automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas turėjo įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Ginčo sandoris įmonės nemokumui neturėjo esminės reikšmės. Sandorio sudarymo metu parduoto turto balansinė vertė buvo 33 751,43 Lt, neįvertinus automobilio defektų ir gedimų. Tuo tarpu, įmonės bankroto iškėlimo metu kreditorinių reikalavimų suma buvo 572 077, 56 Lt, iš kurių 296 118, 78 Lt yra atsakovų reikalavimas.

224. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo automobilis yra perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko neteisingai taikė restituciją.

23Atsiliepimu į atsakovų A. S. ir V. I. apeliacinį skundus ieškovas prašo atsakovų skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

241. Teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnio sąlygas ir pagrįstai ginčijamą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia.

252. Atsakovai teigė, kad ginčo automobilis yra perleistas tretiesiems asmenims. Ieškovas rėmėsi šiais atsakovų teiginiais ir atsakovai jų neginčijo, proceso metu neteikė duomenų apie faktinę automobilio buvimo vietą ir faktinius šio turto valdytojus, todėl teismas pagrįstai restituciją taikė pinigais, o ne natūra. Privalomas automobilio įregistravimas, skirtingai nuo jo pirkimo - pardavimo sutarties, nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl automobilio faktinio savininko ir valdytojo remiantis vien VĮ „Regitra” duomenimis. Atsakovas bankroto proceso metu turėjo bendradarbiauti su administratoriumi ir teikti jam išsamią informaciją, susijusią su esamu ir buvusiu įmonės turtu.

26Atsakovų atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą negautas.

27IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

29Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

30Pagal bylos šalių apeliaciniuose skunduose suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro tinkamo actio Pauliana instituto taikymo, įmonės vadovo deliktinės atsakomybės, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo klausimai.

31Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų

32Pirmosios instancijos teismas actio Pauliana pagrindu pripažino tarp UAB „Glass Gallery“ ir A. S. 2010 m. vasario 5 d. sudarytą 32 262,71 Lt likutinės vertės automobilio Fiat Ducato, valst. Nr. ( - ) pirkimo – pardavimo už 15 000 Lt sutartį (1 t., 6-11, 95, 98 b. l.) negaliojančia, pritaikė restituciją ir priteisė ieškovui iš atsakovo A. S. 33 751,43 Lt. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal atsakovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kreditorių teisių gynimo actio Pauliana instituto aiškinimu ir taikymu.

33CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas - užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Taigi, Actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

34CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje ir nuoseklioje praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

35Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamą sandorį įmonė sudarė būdama nemoki, kad teismas nesiaiškino, netyrė ir nevertino, kokią įtaką ginčo sandoris turėjo įmonės nemokumui atsirasti, neįvertino aplinkybių, susijusių su kreditorių reikalavimų dydžiu, su įmonės veikla ir prievolių kreditoriams vykdymu ginčo sandorio sudarymo metu ir po to. Taip pat, apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė dėl sandorio sudarymo neprivalomumo, netinkamai taikė restituciją ir nepagrįstai iš atsakovo priteisė piniginę kompensaciją. Dėl šių actio Pauliana sąlygų egzistavimo nagrinėjamoje byloje kolegija pasisako.

36Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes.

37Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ieškovo kreditorių teisių pažeidimą, nustatęs, kad būdama nemoki įmonė ginčo pirkimo-pardavimo sandoriu suteikė pirmenybę vienam iš savo kreditorių – įmonės dalyviui, perleisdama jam turtą, kurio kainos sumokėjimo reikalavimo teisę įskaitė į savo piniginės prievolės atsakovui dalį, taip iš dalies atsiskaitydama su juo. Šias teismo išvadas kolegija pripažįsta pagrįstomis, o atsakovų apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Ieškovas neįrodinėjo ir teismas nesprendė, kad dėl ginčijamo sandorio ieškovas tapo nemokus, todėl apeliantų argumentai apie teismo pareigą tokiu kaip nagrinėjamas atveju aiškintis ir vertinti ginčo sandorio įtaką įmonės nemokumo atsiradimui yra nepagrįsti. Teismas sprendė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas įmonei esant nemokiai, ir tokią išvadą grindė ieškovo 2010 m. rugsėjo 24 d. balansu, pelno (nuostolių) ataskaita (93-94 b. l.), ieškovo bankroto byloje teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų dydžiu. Ginčo sandorį su akcininku A. S. įmonė sudarė 2010 m. vasario 5 d. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, kuriais disponuoja ir turi teisę naudotis teismas (CPK 179 straipsnio 3 dalis), 2010 m. birželio 4 d. ieškovo vadovas ir akcininkas A. S. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje iškelti bankroto bylą teismas nustatė, kad pagal metinį 2009 metų balansą UAB „Glass Gallery“ turto vertė sudarė 908 162 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 784 610 Lt, ataskaitiniais metais įmonė patyrė 516 722 Lt nuostolį. Tarpinis 2010 m. birželio 1 dienai sudarytas įmonės balansas rodė, kad įmonės turtas sumažėjo iki 783 514 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo iki 814 745 Lt, per penkių mėnesių laikotarpį įmonė patyrė 142 760 Lt nuostolį, pradelstos įmonės skolos kreditoriams siekė 1 387 097,37 Lt. Iš šių duomenų teismas konstatavo įmonės nemokumą ir dėl to iškėlė jai bankroto bylą. Šioje teismo nutartyje taip pat nustatyta, kad pati įmonė, kurios akcininku ir vadovu buvo apeliantas, viešai paskelbė apie nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Įmonės turimo turto ir vykdytinų įsipareigojimų balansas rodo, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonė nebuvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Nurodytos aplinkybės pagrindžia teismo išvadų apie ieškovo nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu teisingumą. Ginčo sandoriu buvo atliktas vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas ir tokiu būdu nemoki įmonė neteko turto – automobilio ir jo kainos sumokėjimo reikalavimo teisės, kuriuo iš dalies atsiskaitė su akcininku, taip suteikdama jam pirmumo teisę prieš kitus kreditorius, kuriems įmonė turėjo vykdytinų įsipareigojimų ir kurie liko neįvykdyti. Tokiu būdu ieškovas neteko turto, kuris galėjo būti panaudotas kreditorių interesais ir taip buvo pažeistos jų teisės. Aplinkybė, kad ginčo sandoriu buvo padengta tik nedidelė dalis ieškovo įsipareigojimų atsakovui, kuris yra vienas iš didžiausių kreditorių ieškovo bankroto byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad nemokios įmonės turto perleidimo akcininkui sandoris nepažeidė kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

38Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie nemokaus ieškovo pareigos pirmiau už kitus kreditorius iš dalies atsiskaityti kilnojamuoju turtu su jos savininku buvimą.

39Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas kreditorių interesus pažeidęs sandoris sudarytas tarp susijusių asmenų (įmonės ir jos savininko), kurių įstatyme nustatyta nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 3 ir 6 punktai) nepaneigta. Būdamas ieškovo savininku, todėl turėdamas žinoti įmonės padėtį (valdomo turto pobūdį, vykdomą veiklą, įmonės įsipareigojimus kreditoriams) ir sudarydamas įmonės turto įsigijimo sandorį už ženkliai mažesnę nei likutinė vertė kainą, o prievolę atsiskaityti už daiktą baigdamas įskaitymu, atsakovas elgėsi nesąžiningai įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu. Apeliantai neteisūs, kad teismui konstatavus sandorio negaliojimą dėl kreditorių teisių pažeidimo, yra pažeidžiamas sutarties šalių laisvės principas. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, kuris inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), tačiau sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Įstatymo reikalavimas sandorio šalis elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) yra imperatyvas, kuris riboja sutarties šalių laisvės principą.

40Pagal bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą ieškinį actio Pauliana pagrindu pripažintas negaliojančiu sandoris sukelia teisines pasekmes visiems bankrutuojančio skolininko kreditoriams, todėl tarp nuginčyto sandorio šalių (skolininko ir trečiojo asmens) taikoma restitucija ir šalys grąžinamos į iki sandorio sudarymo buvusią padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 4 dalis). Restitucija atliekama natūra, tačiau, kai tai neįmanoma arba sukelia didelių nepatogumų šalims, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.146 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismas priteisė iš apelianto ieškovui likutinę automobilio vertę, buvusią jo pardavimo momentu. Restitucijos natūra teismas netaikė, remdamasis ieškovo nurodyta aplinkybe, kad atsakovas automobiliu nedisponuoja. Apeliantai nesutinka su tokiu restitucijos būdu, motyvuodami automobilio registracijos atsakovo vardu aplinkybe. Teisėjų kolegija sutinka su teismo ir ieškovo atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą nurodyta pozicija šiuo aspektu. Atsakovai teisme neginčijo ieškovo teiginių, kad administratorius iš atsakovo sužinojo, jog pastarasis ginčo automobilio nebevaldo. Nagrinėjamu atveju teismas turėjo pagrindą taikyti restituciją pinigais ir priteisti likutinę daikto vertę, buvusią sandorio sudarymo metu, o ne sandorio kainą (CK 6.147 straipsnis). Atsakovas neneigė nedisponavimo automobiliu aplinkybės, nenurodė jo buvimo vietos, todėl restitucija natūra tapo neįmanoma. Ginčo, kad automobilis perleistas už pernelyg mažą kainą, apeliacijoje nėra. Nežinia kur esančio daikto realizavimas bankrutuojančiai įmonei būtų apsunkintas, prailgintų bankroto procedūras, dėl automobilio nuvertėjimo ieškovas už jį negautų kainos, atitinkančios jo vertę ginčo pardavimo metu, todėl grąžinus daiktą natūra ieškovo kreditorių interesai nebūtų apginti ir toks restitucijos būdas neatitiktų bankroto proceso tikslų. Nuginčijus sandorį, kuriuo buvo atliktas ir prievolių įskaitymas, atsakovas turi teisę ieškovo bankroto byloje reikalauti kreditorinio reikalavimo padidinimo įskaityta suma.

41Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su sprendžiamo ginčo esme ir dėl to teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

42Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

43Ieškiniu UAB „Glass Gallery“ bankroto administratorius prašė pripažinti įmonės turto nurašymo aktą ir panaudos sutartį negaliojančiomis ir buvusiems įmonės direktoriams atsakovams A. S. ir V. I. taikyti atsakomybę ir priteisti iš jų žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo reikalavimus atmetė. Pagal ieškovo apeliacinio skundo, kuriuo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro buvusiems bankrutuojančios įmonės vadovams, kaip juridinio asmens valdymo organams, pareikšto reikalavimo atlyginti įmonei padarytą žalą pagrįstumas bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo atitiktis įrodinėjimo procesą reglamentuojančioms taisyklėms.

44Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą (ĮBĮ 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Taigi bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Dėl šios priežasties ĮBĮ nuostatos įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių pareikšti ieškinius dėl bankrutuojančios įmonės sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas), imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir kt. Nagrinėjamoje byloje bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais keliamas buvusių įmonės vadovų civilinės atsakomybės klausimas.

45CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo juridiniam asmeniui padarytą žalą atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

46Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

47Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo šiuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl šios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams.

48Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatą bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.263 straipsnį kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

49Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo.

50Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo iš A. S. reikalavimą bankroto administratorius kildina iš vienasmenio administracijos vadovo veiksmų neteisėtumo, kuris grindžiamas nepagrįstu įmonės turto (baldų) nurašymu, motyvuojant tuo, kad bankroto administratoriui neperduoti dokumentai apie baldų apgadinimą juos transportuojant, apie žalos iš kaltų asmenų dėl sugadinimo reikalavimą, apie nurašyto turto utilizavimą, bei prielaida, kad ginčo baldus pasisavino atsakovas. Pirmosios instancijos teismas šiuos ieškovo argumentus atmetė dėl jų neįrodytumo (CPK 178 straipsnis). Ieškovas kelia klausimą dėl netinkamo įrodinėjimo naštos tarp šalių paskirstymo. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad nebuvo pagrindo nurašyti įmonės turtą, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio pagrindo nebuvimą, kad turtas nurašytas pagrįstai, turėjo įrodyti atsakovas, atsikirsdamas į ieškinio reikalavimą. Turtas į neleidžiamus atskaitymus buvo nurašytas komisijos, kurią sudarė įmonės direktorius (atsakovas), vyr. buhalterė D. T., projektų vadovas R. N., 2010 m. gegužės 5 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu, kuriuo komisija patvirtino, jog ofiso baldai, 2009 m. kovo 27 įsigyti iš A. C. netinkamo transportavimo metu buvo smarkiai apgadinti ir yra netinkami naudoti tolimesnėje įmonės veikloje, todėl nurašomi (1 t., 12 b. l.). Akto ir atsakovo veiksmų neteisėtumą bankroto administratorius grindžia tuo, kad jam nebuvo perduoti dokumentai, patvirtinantys nurašyto turto transportavimą ir nepataisomus sugadinimus transportavimo metu bei nurašyto turto utilizavimą. Ieškovo teigimu, neturėdamas šiuos faktus patvirtinančių dokumentų jis ir kreipėsi į teismą dėl žalos, kurią sudaro nurašytų baldų vertė, priteisimo, o atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turėjo pateikti baldų nurašymą lėmusių aplinkybių įrodymus. Dispozityvumo ir rungimosi principai, įrodinėjimo pareigos taisyklė civiliniame procese lemia, kad ieškovas turi įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, o ne grįsti reikalavimą duomenų stygiumi. Nedisponuodamas akte nurodytus faktus patvirtinančiais dokumentais, baldų nesužalojimą ir dėl to nepagrįstą jų nurašymą ieškovas turėjo įrodinėti ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnio 1 dalis). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas neprašė apklausti, kaip liudytojų, kitų aktą pasirašiusių įmonės darbuotojų, baldų pardavėjo (1 t., 96-97 b. l.), kuriems turėjo būti žinomos baldų transportavimo, jų būklės nurašymo metu aplinkybės. Savo kaltės dėl turto sumažėjimo nebuvimą atsakovas grindė ieškovo nepaneigtų akto duomenų teisingumu. Niekuo neįrodyta ieškovo prielaida, kad baldus pasisavino atsakovas, nepagrindžia atsakovo veiksmų neteisėtumo. Ieškovas neteigė ir neįrodinėjo, kad nurašant įmonės turtą buvo pažeistas tokių veiksmų teisinis reglamentavimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pagal CPK 12, 178 straipsnių nuostatas ieškovas turėjo įrodyti turto nurašymo nepagrįstumą, tinkamai tarp bylos šalių paskirstė įrodinėjimo naštą ir civiliniame procese reglamentuotų įrodinėjimo taisyklių šiuo aspektu nepažeidė.

51Nagrinėjamoje byloje bankrutuojanti įmonė prašo priteisti iš buvusios vadovės V. I. bendrovei padarytą žalą, sudarius priešingą įmonės tikslams siekti pelno panaudos sandorį, kuriuo įmonės lizinguojamas turtas buvo perduotas neatlygintinai naudotis kitam juridiniam asmeniui (1 t., 14-23,113-118 b. l.). Pirmosios instancijos teismo konstatavo, kad dėl neatlygintino turto perdavimo ieškovas nepatyrė žalos, todėl ieškinį šioje dalyje atmetė.

52Minėta, kad bylose dėl įmonės vadovo civilinės deliktinės atsakomybės ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

53Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti panaudos sutarties sandorio sudarymo metu ieškovo vadovės atsakovės V. I. veiksmų neteisėtumą. Gamybos priemonėmis, kurios buvo panaudos dalyku, ieškovas naudojosi lizingo sutarties pagrindu, turėjo prievolę kas mėnesį mokėti lizingo davėjui daikto išpirkimo įmokas. Iš panaudos sutarties ieškovas negavo jokios turtinės naudos, nes daiktai buvo perduoti trečiajam asmeniui naudotis neatlygintinai. Ieškovas teisus, kad panaudos sutarties galiojimo metu ieškovas nebuvo patalpų, kuriose sumontuota ginčo įranga, nuomininkas ir neprivalėjo mokėti nuomos mokesčio, todėl trečiasis asmuo jokių mokėjimų už ieškovą patalpų savininkui neatliko. Tai liudija byloje esantys rašytiniai įrodymai (1 t., 55-56, 79-90 b. l.). Byloje neteikta duomenų, kad trečiasis asmuo dengė ginčo turto eksploatavimo, remonto ar kitokias su jo naudojimu susijusias išlaidas. Beje, įrodymų, kad tokias išlaidas patyrė ieškovas, taip pat nėra. Tokiu atveju ginčo sandoris neatitiko įstatuose numatyto įmonės tikslo siekti pelno, todėl įmonės vadovės veiksmai, duodant neatlygintinai naudotis įmonės turtą kitam juridiniam asmeniui, neatitiko CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir yra neteisėti. Spręsti dėl panaudos sutarties prieštaravimo CK 6.630 straipsnyje įtvirtintam imperatyvui nėra pagrindo, nes turtą panaudai ieškovas perdavė trečiajam asmeniui UAB „GG Projekt“, kuri nebuvo nei ieškovo steigėjas, nei dalyvis, nei valdymo organų narys (t. 1, 46-52, 77-78,102-105 b. l.). Atsakovų, kaip ieškovo ir trečiojo asmens dalyvių ar vadovų, sąsajos gali būti vertinamos jų sąžiningumo ieškovo atžvilgiu aspektu.

54Iš byloje esančių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įmonei padarytos žalos. Objektyviais duomenimis nepaneigta, kad panaudai duota įranga ieškovas naudojosi savo veikoje ir gavo ar turėjo gauti iš to naudos (1 t., 119-124 b. l.). Ieškovas neįrodinėjo, kad dėl įrangos perdavimo sumažėjo įmonės veiklos apimtys ir iš jos gaunamos pajamos. Teismas teisingai sprendė, kad lizingo gavėjas buvo ieškovas ir jam teko pareiga mokėti lizingo įmokas, todėl jos negali būti pripažintos įmonės nuostoliais dėl to, kad lizingo turtas buvo perduotas neatlygintinai naudotis kitam asmeniui, kai tuo turtu naudojosi ir pats ieškovas. Be to, ieškovas nepateikė mokėjimų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti ieškovo realiai sumokėtas lizingo įmokas lizingo gavėjui tuo laikotarpiu, kai turtu naudojosi ir trečiasis asmuo. Sumokėtų įmokų neįrodo ieškovo su ieškiniu pateiktas mokėjimo grafikas prie lizingo sutarties (1 t., 21-23 b. l.). Ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo, kokia ginčo sandorio sudarymo metu buvo įrangos nuomos rinkos vertė ir kokią turtinę naudą įmonė būtų gavusi, jeigu turtas būtų perduotas atlygintinai. Ieškovui neįrodžius vienos iš civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos - žalos fakto, nėra pagrindo spręsti dėl žalos atlyginimo reikalavimo patenkinimo.

55Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

57Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi UAB „Glass... 5. Bankroto administratorius, patikrinęs bankrutuojančios įmonės buhalterinius... 6. Administratorius taip pat nustatė, kad UAB „Glass Gallery”, atstovaujama... 7. UAB „Glass Gallery” komisija 2010 m. gegužės 5 d. ilgalaikio turto... 8. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį... 11. Teismas nesutiko su ieškovo reikalavimais pripažinti 2008 m. lapkričio 5 d.... 12. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į vieną jų argumentai... 13. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Glass Gallery“ prašo panaikinti... 14. 1. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą. Administratoriui... 15. 2. Atsakovas A. S., būdamas vienasmeniu įmonės valdymo organu, organizavo ir... 16. 3. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovas panaudos sutartimi perdavęs... 17. 4. Atsakovės V. I. neteisėti veiksmai grindžiami tuo, kad ji, kaip... 18. Apeliaciniu skundu atsakovai A. S. ir V. I. prašo panaikinti Vilniaus... 19. 1. Teismas nepagrįstai taikė CK 6.66 straipsnio 1 dalį; nepagrįstai... 20. 2. Teismas rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais ir prielaidomis dėl ieškovo... 21. 3. Teismas nevertino, ar automobilio pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas... 22. 4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo automobilis yra perleistas... 23. Atsiliepimu į atsakovų A. S. ir V. I. apeliacinį skundus ieškovas prašo... 24. 1. Teismas tinkamai taikė CK 6.66 straipsnio sąlygas ir pagrįstai... 25. 2. Atsakovai teigė, kad ginčo automobilis yra perleistas tretiesiems... 26. Atsakovų atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą negautas.... 27. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 28. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės... 29. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.... 30. Pagal bylos šalių apeliaciniuose skunduose suformuluotus pagrindus,... 31. Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų... 32. Pirmosios instancijos teismas actio Pauliana pagrindu pripažino tarp UAB... 33. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko... 34. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje ir... 35. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios... 36. Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises... 37. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo sandorio sudarymo metu... 38. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas... 39. Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato... 40. Pagal bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą ieškinį actio... 41. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su sprendžiamo ginčo esme ir... 42. Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų ... 43. Ieškiniu UAB „Glass Gallery“ bankroto administratorius prašė pripažinti... 44. Iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės... 45. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo... 46. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos... 47. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam... 48. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatą bendrovės... 49. Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą... 50. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo iš A. S. reikalavimą bankroto... 51. Nagrinėjamoje byloje bankrutuojanti įmonė prašo priteisti iš buvusios... 52. Minėta, kad bylose dėl įmonės vadovo civilinės deliktinės atsakomybės... 53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas... 54. Iš byloje esančių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas... 55. Pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo bylą, priėmė teisėtą... 56. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 57. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti...