Byla e2-636-330/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SPA Smilties“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-714-163/2017 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Eurilija“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimus atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SPA Smilties“ dėl bankroto bylos iškėlimo ir pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SPA Smilties“ direktorės L. L. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos uždarajai akcinei bendrovei „SPA Smilties“ iškėlimo; trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Atostogų parkas“,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „Eurilija“ pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė atsakovei UAB „SPA Smilties“ iškelti bankroto bylą. Reikalavimą grindė tuo, kad atsakovė 2015 m. lapkričio 2 d. pirko iš ieškovės stomatologinį įrengimą, tačiau atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolinga 3 722,04 Eur. Atsakovė įsiskolinimo nepadengė net ir įspėjus apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  2. Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „SPA Smilties“. Pareiškimą grindė tuo, jog atsakovė nevykdo privalomųjų mokėjimų į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 2016 rugsėjo 2 d. skola biudžetui sudarė 6 642,64 Eur. Ieškovo vertinimu, atsakovės 2014 metų balansas neatitinka realios padėties. Kadangi įmonė nevykdo įsipareigojimų, ieškovas mano, kad ji yra nemoki.
  3. UAB „SPA Smilties“ direktorė L. L. pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė atsakovei UAB „SPA Smilties“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad nepaisant finansinių sunkumų, įmonė yra moki, pajėgi įvykdyti savo įsipareigojimus, grąžinti skolas ir toliau sėkmingai vykdyti veiklą. Tvirtino, kad įmonė atitinka įstatyme numatytus reikalavimus restruktūrizavimo bylai iškelti. Nurodė, kad įmonėje dirba 15 darbuotojų, o iškėlus bankroto bylą jie netektų darbo.
  4. Trečiasis asmuo UAB „Atostogų parkas“ prašė UAB „SPA Smilties“ iškelti restruktūrizavimo bylą. Nurodė, kad restruktūrizavimo procesas kreditoriams bus mažesnė blogybė, nei įmonės bankrotas. Įmonės turimas turtas yra nelikvidus ir nepatrauklus parduoti, tačiau leidžia įmonei vykdyti veiklą. Paaiškino, kad UAB „SPA Smilties“ skola trečiajam asmeniui yra 69 531,58 Eur. Trečiasis asmuo nurodė sutinkąs restruktūrizavimo bylos atsakovei iškėlimo atveju šio įsiskolinimo grąžinimą atidėti vieneriems metams.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi atsisakė atsakovei UAB „SPA Smilties“ iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „SPA Smilties“ neatitinka įstatyme išdėstytų sąlygų restruktūrizavimo bylai iškelti. Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pagrindžiančius įmonės turtinę ir finansinę padėtį, padarė išvadą, kad įmonė yra nemoki, jos turtas nuosekliai mažėja, o nuostoliai ir įsipareigojimai didėja.
  3. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs UAB „SPA Smilties“ restruktūrizavimo plano metmenis, juos pripažino deklaratyviais. Akcentavo, kad metmenyse nėra nurodyta konkrečių ir realių ekonominių priemonių, kurias įgyvendinus būtų atkurtas įmonės mokumas, normali ūkinė veikla. Teismo vertinimu, pagal restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas planuojamas pajamų ir sąnaudų sumas yra didelė tikimybė, kad tolimesnė įmonės veikla tik padidins kreditorinių įsipareigojimų dydį.
  4. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs į įmonės balansą įtrauktus duomenis, nustatė, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai realiai viršija pusę įmonės turto. Tuo pagrindu teismas konstatavo esant pagrindą iškelti įmonei bankroto bylą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8

  1. Atskirajame skunde atsakovė UAB „SPA Smilties“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir išsireikalauti iš byloje dalyvaujančių ar nedalyvaujančių asmenų skundžiamos nutarties priėmimui reikalingus dokumentus. Tačiau teismas išsireikalavo tik tuos, kurie yra formaliai reikalingi pagal įstatymų nuostatas.
    2. Nutartis priimta pažeidžiant materialiąsias teisės nuostatas. Nors UAB „SPA Smilties“ turi finansinių sunkumų, ji yra mokus juridinis asmuo. Bendra įmonės ilgalaikio turto vertė yra 18 602,40 Eur. Ši turto vertė apskaičiuota pagal likutinę vertę, tačiau rinkoje turtas gali būti parduotas ir už didesnę kainą. Teismui kilus abejonių dėl ilgalaikio turto vertės, jis neišreikalavo iš atsakovės dokumentų, kurie pagrįstų turto vertę. Įmonės turtas yra likvidus ir paklausus rinkoje, nes sveikatinimo ir grožio paslaugos yra paklausios rinkoje.
    3. Teismas nevertino aplinkybės, kad UAB „Atostogų parkas“ sutinka su skolos atidėjimu, o iš pridėtos sąskaitos matyti, kad mokėtina suma nėra pradelsta. Teismus kilus abejonių dėl įmonės turimų grynųjų pinigų realumo, turėjo būti pareikalauti papildomi duomenys. Teismas neteisingai nustatė, kad įmonė yra nemoki, nes faktiškai įmonės pradelstų skolų suma 2017 m. sausio 3 d. buvo tik 27 202,62 Eur, o įmonės turto pagal tos pačios dienos balanso duomenis buvo už 61 306 Eur sumą.
    4. Restruktūrizavimo plano metmenyse yra nurodomos gairės, pagal kurias bus kuriamas restruktūrizavimo planas. Plane bus išdėstytos konkrečios ir išsamios įmonės normalios veiklos atkūrimo priemonės.
  2. Atsiliepime ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo UAB „SPA Smilties“ atskirąjį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Restruktūrizavimo plano metmenyse jokių planuojamų veiklos pokyčių nenumatyta, o tik deklaratyviai nurodoma, jog toliau bus vykdoma pagrindinė įmonės veikla ir plečiamos jos apimtys bei paslaugų spektras. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tolimesnė įmonės veikla tik padidins kreditorinių įsipareigojimų dydį, o įmonės mokumas atkurtas nebus.
    2. Teismas pagrįstai sprendė, kad įmonės turto vertė mažėja, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai didėja. Aplinkybė, kad UAB „Atostogų parkas“ sutinka atidėti skolos grąžinimą, vertinant atsakovės mokumą nereiškia, kad šio asmens skolą galima laikyti nepradelsta. Atsakovės įsipareigojimai valstybinio socialinio draudimo biudžetui nuolat didėja. Iš teismui pateikto kreditorių sąrašo matyti, jog įmonė vėluoja išmokėti ir darbo užmokestį.
    3. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas neišreikalavo reikalingų dokumentų. Atsakovė, teikdama atskirąjį skundą, nepasinaudojo galimybe pateikti įrodymus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „SPA Smilties“ atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą ir iškelta jos bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
  2. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau – ĮRĮ) reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų. Taigi pagal ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktą įmonės nemokumas yra vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti jos restruktūrizavimo bylą. Įmonės nemokumą apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, numatanti, kad tai yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  3. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą ir iškėlė bankroto bylą, konstatavęs, kad atsakovė yra nemoki įmonė. Teismas nustatė, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai (96 734,58 Eur) viršija pusę atsakovės realios turto vertės (29 609,22 Eur).
  4. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės nemokumo, tinkamai įvertino visas klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovės UAB „SPA Smilties“ (apeliantės) veikla, realiai turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki, todėl priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuriuo atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą, o nemokumo pagrindu iškėlė atsakovei bankroto bylą.
  5. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą įmonės nemokumo apibrėžtį, viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę sprendžiant dėl įmonės mokumo – tai į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas vertinant į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę. Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo, ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013). Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1187/2013). Vadinasi, kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014).
  6. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „SPA Smilties“.
  7. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, atskirajame skunde nurodė, kad to sprendimo ydingumą lemia tai, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus. Apeliantės nuomone, teismas turėjo būti aktyvus, privalėjo išsireikalauti iš byloje dalyvaujančių ar nedalyvaujančių asmenų skundžiamos nutarties priėmimui reikalingus dokumentus. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas išsireikalavo tik tuos duomenis, kurie yra formaliai reikalingi pagal įstatymų nuostatas. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
  8. Nutarties 16 punkte konstatuota, kad mokumo pagrindimo našta šioje byloje tenka apeliantei. Ir ne tik todėl, kad byloje buvo pareikšti reikalavimai iškelti bankroto bylą nemokumo pagrindu, bet ir todėl, kad toje pačioje byloje įmonės vadovės pareiškimo pagrindu buvo nagrinėjamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas. Taigi, apeliantei teko pareiga tiek atsikirsti į ieškovų argumentus, kuriais šie grindė pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, bet ir pagrįsti savo pačios reikalavimą dėl restruktūrizavimo proceso galimybės, kuri, be kita ko, yra priklausoma ir nuo įmonės mokumo situacijos (t. y. įmonė negali būti nemoki).
  9. Teismų praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo bankroto bylose yra nurodyta, jog kaip dispozityviosiose, taip ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Tačiau šios kategorijos bylose taip pat galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015). Kita vertus, apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog dėl teismo (ne) aktyvumo apeliuojama abstrakčiai, t. y. nekonkretizuojant, kokių gi konkrečių veiksmų pirmosios instancijos teisme neatlikimas, kokių duomenų trūkumas sąlygojo, apeliantės nuomone, neteisėto procesinio sprendimo priėmimą.
  10. Apeliantė skunde pripažįsta, kad įmonė turi finansinių sunkumų, tačiau tvirtina, kad tokie sunkumai nelemia jos nemokumo ĮBĮ prasme. Apeliantė nurodė, kad bendra įmonės ilgalaikio turto vertė, nurodyta balanse, yra 18 602,40 Eur. Akcentavo, kad ši turto vertė apskaičiuota pagal likutinę vertę, tačiau rinkoje turtas gali būti parduotas ir už didesnę kainą. Pasak apeliantės, kilus abejonių dėl ilgalaikio turto vertės, teismas neišreikalavo iš atsakovės dokumentų, kurie pagrįstų nurodomo turto vertę. Apeliantės teigimu, įmonės turtas yra likvidus ir paklausus, nes sveikatinimo ir grožio paslaugos yra paklausios rinkoje. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokio pobūdžio argumentais.
  11. Apeliantė tik deklaratyviai nurodė, kad įmonės balanse apskaityto turto vertė yra didesnė, o pats turtas esąs paklausus rinkoje. Šiems teiginiams pagrįsti nepateikti objektyvūs apeliantės turto vertę pagrindžiantys įrodymai (pvz., atlikto individualaus vertinimo dokumentai, panašių turto objektų rinkos kainą patvirtinantys įrodymai). Deklaratyvus teigimas, kad sveikatinimo ir grožio paslaugos šiuo metu yra paklausios, nepatvirtina apeliantės aiškinimo, jog tokiu atveju paklausus yra ir į įmonės balansą įtrauktas tokias paslaugas teikiančios įmonės turtas. Tai, kad įmonės turtas balanse apskaitytas likutine verte, savaime nei patvirtina, nei paneigia, kad jo rinkos vertė yra didesnė. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl UAB „SPA Smilties“ ilgalaikio turto vertės.
  12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „SPA Smilties“ mokumo situaciją, nustatė, kad didžioji įmonės trumpalaikio turto dalis fiksuojama lėšų grynųjų pinigų pavidalu turėjimu (32 133 Eur). Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodyto trumpalaikio turto įmonės žinioje faktiškai nėra. Apeliacinis teismas apeliantės argumentus dėl įmonės grynųjų pinigų realaus buvimo pripažįsta nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta išsamia įmonės finansinės atskaitomybės duomenų analize, liudytoja apklaustos įmonės buhalterės paaiškinimais ir kitomis aplinkybėmis. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo neįtikino logikos dėsniams prieštaraujanti atsakovės pozicija, pagal kurią įmonė, turėdama lėšų, kažkodėl neatsiskaito su kreditoriais, nesuteikia pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai vertino bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus ar proceso dalyvių paaiškinimus.
  13. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog objektyviais duomenimis nebuvo pagrįstas ir šių lėšų (grynųjų pinigų) atsiradimo įmonės apskaitoje (žinioje) faktas (nepateikti sandorių dėl šių lėšų sudarymą patvirtinantys duomenys). Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog teismas, abejodamas dėl balanse deklaruotų lėšų realumo, turėjo būti aktyvus ir išsireikalauti papildomus duomenis. Apeliacinis teismas tokį argumentą pripažįsta deklaratyviu. Apeliantė nenurodė, kokie konkretūs (papildomi) duomenys pašalintų pagrįstas abejones dėl šių įmonės lėšų (grynųjų pinigų) realumo. Be to, turėdama procesinę galimybę pateikti įrodymus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių veiksmų apeliantė nesiėmė ir apeliaciniame procese. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas mokumo situacijos vertinimo tikslu pagrįstai šia lėšų suma sumažino balanse apskaitytą įmonės turto vertę.
  14. Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog UAB „Atostogų parkas“ sutinka su įmonės skolos atidėjimu, o iš pridėtos sąskaitos matyti, kad mokėtina skolos suma nėra pradelsta, todėl į įmonės pradelstų įsipareigojimų masę teismas esą nepagrįstai įtraukė įmonės 69 531,58 Eur skolą trečiajam asmeniui UAB „Atostogų parkas“. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Apeliantė teiginį, jog įmonės įsiskolinimas trečiajam asmeniui nėra pradelstas, grindė tuo, jog šiam įsiskolinimui pagrįsti trečiasis asmuo pateikė išankstinę sąskaitą. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad trečiasis asmuo pirmosios instancijos teismui pateikė pažymą apie įsiskolinimą, kurioje užfiksuota, kad kreditoriui UAB „Atostogų parkas“ įmonės (atsakovės) įsiskolinimas 2016 m. gruodžio 9 d. sudarė 76 220,23 Eur sumą (duomenų, kad šis įsiskolinimas būtų likviduotas ar sumažintas apeliantė nepateikė). Trečiojo asmens pateikti duomenys patvirtina, kad įsiskolinimas susidarė 2016 metų eigoje apeliantei nemokant nuomos mokesčio ir neatsiskaitant už komunalines paslaugas nuo 2015 metų lapkričio mėnesio. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė nurodytos sumos nėra skolinga trečiajam asmeniui ir kad nesibaigęs skolinės prievolės įvykdymo terminas. Šią aplinkybę patvirtina tiek apeliantės, tiek trečiojo asmens teiginiai, jog trečiasis asmuo sutinka (esant tam tikroms sąlygoms) atidėti skolos grąžinimo terminą. Manytina, kad neiškiltų būtinybė tartis dėl prievolės, kurios įvykdymo terminas nepasibaigė (ar jo visiškai nėra), įvykdymo tvarkos koregavimo (pvz., išdėstymo ar atidėjimo). Apeliantės procesiniuose dokumentuose suformuluota pozicija leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju buvo susitarta su trečiuoju asmeniu dėl įsiskolinimo šiam kreditoriui mokėjimo atidėjimo galimybės. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo skolinį įsipareigojimą laikyti nepradelstu. Tokios aiškinamosios nuostatos dėl pradelstų įsipareigojimų vykdymo atidėjimo ar išdėstymo laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-432-330/2017). Apeliantė nepateikia kitokių trečiojo asmens finansinio reikalavimo pagrįstumą ir vykdytinumą paneigiančių duomenų, įsipareigojimo šiam kreditoriui (finansinio reikalavimo) neginčija, todėl teismas neturi pagrindo apeliantės įsiskolinimo trečiajam asmeniui neįtraukti į įmonės pradelstų įsipareigojimų masę.
  15. Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog UAB „SPA Smilties“ yra nemoki įmonė, kadangi jos pradelsti įsipareigojimai sudaro ne mažiau kaip 96 734,58 Eur, kai į balansą įrašyto turto vertė ne didesnė už 29 609,22 Eur sumą. Toks santykis, kai pradelsti įsipareigojimai net tris kartus viršija bendrovės turto vertę (nemokumui ĮBĮ prasme konstatuoti pakanka, kad pradelsti įsipareigojimai viršija pusę turto vertės), suponuoja išvadą, kad apeliantė yra nemoki. Įmonės nemokumo faktas sudaro savarankišką pagrindą netenkinti pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis), tačiau toks faktas yra pagrindas iškelti įmonei bankroto bylą (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punktas).
  16. Kaip minėta, įmonių restruktūrizavimo įstatymas reglamentuoja atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalis). Toks teisinis reguliavimas įgalina daryti išvadą, jog spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš minėtame ĮRĮ straipsnyje nurodytų sąlygų.
  17. Pritarus pirmosios instancijos teismo motyvams dėl apeliantės faktinio nemokumo ir apeliaciniame teisme pakartotinai priėjus prie išvados, kad atsakovės finansinės padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą nemokumo sąvoką, konstatuotina, jog kitų atskirojo skundo argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl kitų restruktūrizavimo bylai iškelti būtinų sąlygų (ne)egzistavimo (pvz., priemonių, nurodytų restruktūrizavimo plano metmenyse realumo, restruktūrizavimo proceso tikslingumo ir perspektyvumo) vertinimas yra netikslingas (šiuo atveju nesukuriantis prielaidų restruktūrizavimo proceso eigos pradžiai).
  18. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias atsakovės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovei UAB „SPA Smilties“ keltina ne restruktūrizavimo, o bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai