Byla 2-432-330/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Valeresta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1599-460/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Valeresta“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – VSDFV Mažeikių skyrius) pirmosios instancijos teismui pateiktame pareiškime prašė atsakovei UAB „Valeresta“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė nevykdo Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir VSDF biudžeto taisyklėmis nustatytų privalomųjų mokėjimų, atsakovės skola 2016 m. rugpjūčio 4 d. sudarė 2 307,69 Eur. Ieškovo nuomone, atsakovė yra nemoki.
  2. Atsakovė UAB „Valeresta“ prašė bankroto bylos nekelti. Nurodė, kad susitarė su įmonės akcininke dėl skolos atidėjimo, įgyvendina projektus siekdama sugeneruoti pajamas. Atsakovė prašė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta kita civilinė byla Nr. e2-113-824/2016 pagal UAB „Valeresta“ ieškinį atsakovei UAB „Trumtransa“ dėl 129 255 Eur nuostolių priteisimo.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi atsakovei UAB „Valeresta“ iškėlė bankroto bylą, o atsakovės UAB „Valeresta“ prašymo dėl bylos sustabdymo netenkino.
  2. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovės prašymo sustabdyti bylą nurodė, kad civilinės bylos Nr. e2-113-824/2016 pagal UAB „Valeresta“ ieškinį atsakovei UAB „Trumtransa“ dėl 129 255 Eur nuostolių priteisimo rezultatas nėra itin reikšmingas ir neturi lemiamos įtakos sprendžiant klausimą dėl UAB „Valeresta“ (ne) mokumo. Teismo vertinimu, bylos sustabdymas neatitiktų bankroto proceso operatyvumo, koncentruotumo, ekonomiškumo principų. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog įmonė ketina tęsti savo veiklą, turi sudariusi sutartis, susitarimus dėl tolimesnės savo veiklos tęstinumo, iš ko būtų gautos pajamos bei dengiami įsipareigojimai kreditoriams. Teismo vertinimu, tai leidžia manyti, kad atsakovei neiškėlus bankroto bylos, bus tik didinami atsakovės įsipareigojimai kreditoriams.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės finansinės atskaitomybės duomenis, nustatė, kad į įmonės balansą buvo įtrauktos ir debitorinės skolos. Teismo vertinimu, į atsakovės balansą nepagrįstai įtrauktas 129 255 Eur negautas pelnas, dėl kurio išieškojimo (nuostolių atlyginimo pavidalu) atsakovei UAB „Trumtransa“ pareikštas ieškinys ir byla dar tik nagrinėjama teisme. Teismas sprendė, jog tokiu būdu iškreipiama tikroji įmonės mokumo padėtis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nurodyta skola nėra priteista, be to, neaiškios ir šios skolos išieškojimo galimybės. Vertindamas UAB „Litmosa“ 27 354,90 Eur skolos įtaką atsakovės mokumui, teismas pažymėjo, kad tai įmonei (skolininkei) iškelta bankroto byla. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog atsakovė tos skolininkės bankroto byloje net nėra pateikusi prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Įvertinęs tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reali atsakovės turto vertė sudaro 4 157,10 Eur, kai pradelsti įmonės įsipareigojimai, neįskaitant UAB „Valeresta“ 74 990,05 Eur skolos V. R. (kaip nesuėjus skolos mokėjimo terminui), sudarytų 77 989 Eur. Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki, kadangi pradelsti įsipareigojimai viršija visą turto vertę. Akcentavo ir tai, jog įmonė nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir nevykdo realios veiklos.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Valeresta“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo įmonės balanso duomenis. 2015 metais UAB „Valeresta“ kapitalas ir įsipareigojimai sudarė 160 767 Eur, 2016 metais per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 152 976 Eur. Tačiau įmonės direktorės V. R. 74 990,05 Eur ir G. R. 7 876,51 Eur reikalavimai nėra pradelsti.
    2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės finansinę padėtį. Teismas į įmonės turto vertę (per vienerius metus gautinų sumų balanso eilutėje) turėjo įtraukti UAB „Trumtransa“ ir UAB „Litmosa“ debitorines skolas. Nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdanti antstolė areštavo UAB „Trumtransa“ turtą. Su atskiruoju skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė kreipėsi į bankroto administratorę dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Litmosa“ bankroto procese.
    3. Įmonės rentabilumą patvirtina audito išvada, kurioje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu atsakovės atžvilgiu nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovės veikla būtų pelninga. Teismas turėtų teikti prioritetą bankroto proceso reabilitaciniam tikslui.
  2. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas VSDFV Mažeikių prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė įrodymais nepagrindė atskirojo skundo argumentų, jog V. R. ir G. R. reikalavimai nėra pradelsti.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai į įmonės turto vertę neįtraukė UAB „Trumtransa“ ir BUAB „Litmosa“ debitorinių skolų. Vien tik tai, kad civilinėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, negarantuoja pareikšto finansinio reikalavimo patenkinimo galimybės. Skolos išieškojimo iš bankrutuojančio juridinio asmens galimybės yra minimalios.
    3. Teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovės įsiskolinimo ieškovui faktą. Valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokamos nuo 2015 metų, įmonė nepajėgi padengti įsiskolinimo biudžetui.
  4. Ieškovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą.

3Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Valeresta“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

4Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Ieškovas VSDFV Mažeikių skyrius ir atsakovė UAB „Valeresta“ kartu su apeliacinės instancijos teismui skirtais procesiniais dokumentais pateikė ir naujus įrodymus. Ieškovė pateikė Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinę ataskaitą, atsakovė – prašymą BUAB „Litmosa“ bankroto administratorei dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo su išsiuntimo kvitu, UAB „Auditoriai ir konsultantai“ parengtą UAB „Valeresta“ negauto pelno, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, įvertinimą, antstolės V. D. PVM sąskaitos faktūros su vykdymo išlaidų apskaičiavimo kopiją. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, byloje dalyvaujančių asmenų naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Byloje pateikti nauji įrodymai kartu su procesiniais dokumentais (su kuriais jie ir pateikti) buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

5Dėl bankroto bylos iškėlimo sąlygų

  1. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „Valeresta“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus šios įmonės nemokumą.
  2. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymo leidėjo valia įmonės nemokumas, sudarantis teisinį pagrindą iškelti bankroto bylą, vertinamas pagal išorinį (įsipareigojimų nevykdymą) ir vidinį (neigiamą įmonės aktyvų ir pasyvų santykį) nemokumo požymius. Tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).
  3. Pagal bendrąją taisyklę faktinė įmonės mokumo būsena turi būti vertinama pagal aktualių (naujausių) finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinių duomenis, kurie atspindi įmonės turimą turtą. Tačiau teismų praktikoje, be kita ko, pažymima ir tai, kad įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti įmonės mokumo būklę, jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011, 2013 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2300/2013). Šiame kontekste pažymėtina, kad bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, jog ir aptariamu atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka atsakovei UAB „Valeresta“.

6Dėl atsakovės (ne) mokumo situacijos vertinimo

  1. Apeliacinis teismas, pakartotinai įvertinęs UAB „Valeresta“ turtinę finansinę padėtį atspindinčius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas atsakovės nemokumas. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo įvertinęs įmonės 2016 m. rugsėjo 26 d. finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad ataskaitiniu laikotarpiu įmonė turėjo turto už 160 767 Eur (158 240 Eur trumpalaikio turto ir 2 527 Eur ilgalaikio turto). Teismas akcentavo aplinkybę, jog didžiąją trumpalaikio turto dalį sudaro abejotinos (neperspektyvios) reikalavimo teisės. Teismas pažymėjo, kad į balansą nepagrįstai įtrauktas 129 255 Eur prognozuojamas gauti pelnas, kuriam išieškoti (nuostolių atlyginimo pavidalu) teisme pareikštas ieškinys atsakovei UAB „Trumtransa“ (civilinės bylos Nr. e2-113-824/2016). Teismas akcentavo, kad dėl šio atsakovės reikalavimo teisme dar tik nagrinėjamas ginčas, be to, nežinomos ir išieškojimo iš UAB „Trumtransa“ galimybės. Be to, yra abejotinos ir UAB „Litmosa“ 27 354,90 Eur skolos išieškojimo galimybės, kadangi skolininkei iškelta bankroto byla, o atsakovė nesikreipė dėl jos finansinio reikalavimo patvirtinimo. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas į atsakovės balansą įtraukto turto vertę sumažino iki 4 157,10 Eur. Atsakovė su šiomis teismo išvadomis nesutiko. Nurodė, kad antstolė, vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, areštavo UAB „Trumtransa“ turtą, o su atskiruoju skundu pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė kreipėsi dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Litmosa“ bankroto procese. Apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės turto vertės.
  2. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog rėmimasis balanso duomenimis, nustatant įmonės mokumą (nemokumą), paprastai yra pakankamas tik tada, kuomet nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2186/2013). Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės finansinės atskaitomybės duomenų dinamikos. Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą dėl įmonės nemokumo grindė 2016 m. rugsėjo 26 d. balanso duomenų analize. Nors formalus šiame balanse deklaruotų duomenų vertinimas neleidžia įžvelgti nemokumo būsenos, abejones dėl šių duomenų objektyvumo sukelia ankstesnio laikotarpio (2015 m. gruodžio 31 d.) balansas. Iš šio balanso matyti, kad įmonė apskaitė turto už 31 192 Eur (2 527 Eur ilgalaikis turtas, 29 665 Eur trumpalaikis turtas), deklaravo turinti 230 773 Eur trumpalaikių įsipareigojimų (sumos, mokėtinos per vienerius metus). Ir nors šių duomenų nepakanka nemokumo būsenai identifikuoti, tačiau turimo turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis leidžia daryti prielaidas dėl įmonės finansinės padėties sudėtingumo. Pažymėtina ir tai, jog atsakovės pateiktas 2016 m. rugsėjo 26 d. balansas iš esmės skiriasi nuo 2015 m. gruodžio 31 d. balanso (turto vertė per trumpą laikotarpį padidėjo maždaug 130 000 Eur suma), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo atsakovės deklaruojamais aktualaus laikotarpio finansiniais duomenimis.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ginčo teisenos tvarka sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto balansinė vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto reali vertė (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-401-117/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-100/2014 ir kt.). Į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti, o kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią jo vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė. Vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuotina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Apeliacinis teismas daro išvadą, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų apie UAB „Trumtransa“ ir BUAB „Litmosa“ skolų atgavimo perspektyvas, todėl teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus tokio pobūdžio bylose, savo iniciatyva analizavo didžiausių atsakovo debitorinių skolų realumą. Apeliacinis teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo klausimu ir teismo sprendimu mokumo situacijos vertinimo tikslu į įmonės turto vertę neįtraukti balanse fiksuotų UAB „Trumtransa“ ir BUAB „Litmosa“ debitorinių skolų.
  4. Pažymėtina, kad šios nutarties 16 punkte nurodyto įmonės balanso įrašų apie trumpalaikį turtą atitinkamoje eilutėje nurodytos debitorinės skolos atvaizduotos kaip „per vienerius metus gautinos sumos“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog UAB „Litmosa“ bankroto procese net nėra patvirtintas atsakovės finansinis reikalavimas. Šios išvados savaime nepaneigia kartu su atskiruoju skundu pateikti duomenys, jog atsakovė su finansine pretenzija kreipėsi į UAB „Litmosa“ bankroto administratorę. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis UAB „Trumtransa“ debitorinės skolos realumo klausimu. Vien tai, jog atsakovė inicijavo teisminio ginčo su UAB „Trumtransa“ nagrinėjimą, nepagrindžia atsakovės deklaruotos debitorinės skolos realumo (juolab dydžio prasme). Tokiame kontekste svarbu paminėti, jog atsakovė nurodytam juridiniam asmeniui pareiškė ieškinį dėl negautų pajamų (pelno) priteisimo, todėl bent jau šiuo metu žinomi duomenys leidžia daryti prielaidą, kad nurodyto dydžio finansinis reikalavimas grindžiamas ne objektyviais komercinius santykius patvirtinančiais apskaitos dokumentais (pvz., sutartimis, PVM sąskaitomis faktūromis), o subjektyviu nuostolių skaičiavimu, o to šioje bankroto proceso stadijoje nepakanka įsitikinti deklaruotos debitorinės skolos realumu. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši debitorinė skola į įmonės balansą įtraukta nepagrįstai, kas iškreipia realią įmonės mokumo padėtį. Esant tokioms aplinkybėms iš esmės savitiksliu tampa šios debitorinės skolos išieškojimo sėkmės prognozavimas. Kita vertus, kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai (vykdymo išlaidų apskaičiavimas, antstolės pateikta PVM sąskaita faktūra) nepagrindžia būsimo išieškojimo proceso perspektyvumo. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad antstolė vykdo teismo nutartį dėl turto arešto, tačiau ši aplinkybė neleidžia pritarti atsakovės argumentams, jog antstolė areštavo vertingą ir likvidų UAB „Trumtransa“ turtą. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog atsakovė atskiruoju skundu nepaneigė pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, jog reali atsakovės turto vertė siekia tik 4 157,10 Eur sumą.
  5. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įmonės (ne) mokumo, atskirajame skunde nurodė, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 152 976 Eur, tačiau įmonės direktorės V. R. 74 990,05 Eur ir G. R. 7 876,51 Eur reikalavimai nėra pradelsti. Tokiu būdu įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro tik 70 109,53 Eur. Apeliacinis teismas pažymi, kad atsakovė argumentui, jog jos įsipareigojimai V. R. ir G. R. esą nėra pradelsti, nepateikė objektyvių duomenų. Atsakovės procesiniuose dokumentuose suformuluota pozicija leidžia daryti išvadą, jog aptariamu atveju buvo susitarta dėl skolų šiems kreditoriams mokėjimo atidėjimo. Tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo šių įsipareigojimų laikyti nepradelstais.
  6. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovės argumentai dėl pradelstų įsipareigojimų dydžio iš esmės nėra reikšmingi. Pirmosios instancijos teismas V. R. reikalavimo neįtraukė į atsakovės pradelstų įsipareigojimų masę. G. R. reikalavimo įtraukimo į pradelstų įsipareigojimų masę pagrįstumo vertinimas nėra teisiškai reikšmingas. Pirma, šio kreditoriaus reikalavimo dydis neturi esminės reikšmės bendram pradelstų įsipareigojimų dydžiui. Antra, pati atsakovė atskirajame skunde pripažįsta, jog bendra pradelstų įsipareigojimų suma yra 70 109,53 Eur, o to, atsižvelgiant į nustatytą įmonės turto vertę (4 157,10 Eur), visiškai pakanka įmonės nemokumo būsenai konstatuoti.
  7. Nutarties 13 punkte pateiktas įstatyminis įmonės nemokumo sąvokos apibrėžimas, kurio esmė – įmonės finansinės būsenos vertinimas pagal jos pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykį. Išanalizavus atsakovės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, nustatyta, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai beveik 17 kartų viršija įmonės realaus turto vertę.
  8. Apeliacinio teismo įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju atskirajame skunde be pagrindo akcentuojamas bankroto proceso reabilitacinio tikslo prioritetas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik labai nežymiai viršija pusę jos turimo turto. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2009). Tačiau šio ginčo atveju atsakovės finansinė padėtis neatitinka nurodyto pradelstų įsipareigojimų ir turto masės balanso (pagal analizuotus duomenis pradelsti įsipareigojimai keliolika kartų viršija įstatyme leidžiamą ribą), todėl nėra ir prielaidų svarstyti reabilitacinio tikslo taikymo galimybės.
  9. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
  10. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė, prašydama panaikinti skundžiamą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, nepateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymų, paneigiančių toje nutartyje nustatytas aplinkybes. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog UAB „Valeresta“ yra nemoki įmonė (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Atsakovė neįrodė, jog realiai turi turto ar lėšų, kurių pakaktų finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, ar bent deda pastangas įsiskolinimams likviduoti. Nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo manyti, kad atsakovė ketina ir bus pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties iškelti UAB „Valeresta“ bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, todėl ši nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai