Byla 2-579-157/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotops“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-5033-864/2016 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotops“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Stinkoma“ prašymą, suinteresuoti asmenys A. A. V., M. V., O. V., V. Z

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotops“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-5033-864/2016 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotops“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Stinkoma“ prašymą, suinteresuoti asmenys A. A. V., M. V., O. V., V. Z..

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi patenkino 2014 m. gegužės 16 d. pateiktą kreditorės UAB „Sprendimai verslo plėtrai“ pareiškimą ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotops“ (toliau – UAB ,,Autotops“) iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2014 m. liepos 8 d. Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie vėliau patikslinti.
  2. Atsakovės administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio nuostatomis, 2015 m. spalio 26 d. pateikė teismui pareiškimą, prašydama pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad jai iki šiol nėra perduoti įmonės turtas ir dokumentai; kad visos lėšos, gautos iki 2014 m. vasario 25 d. buvo nurašytos arba pervestos į M. V., O. V. ir A. A. V. asmenines sąskaitas, tačiau lėšų pervedimo teisėtumą pagrindžiantys dokumentai taip pat neperduoti.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi pripažino UAB „Autotops“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs suinteresuotųjų asmenų atskirąjį skundą, 2016 m. birželio 9 d. nutartimi šią teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nesilaikyta ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, t. y. gavus bankroto administratoriaus pareiškimą dėl BUAB „Autotops“ bankroto pripažinimo tyčiniu, apie tai nepranešė kreditoriams, nenustatė jiems termino pateikti žinomą ir byloje aktualią informaciją, neįpareigojo administratorės atlikti šiuos veiksmus; kad į bylą nebuvo įtrauktas vienintelis įmonės akcininkas V. Z., kurio teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos sprendimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu.
  4. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, 2016 m. birželio 28 d. nutartimi įpareigojo bankroto administratorę informuoti kreditorius apie teisme gautą prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu bei jų teisę ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šios nutarties įteikimo dienos pateikti jiems žinomą informaciją, galinčią turėti reikšmės ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytų tyčinio bankroto požymių nustatymui; suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukė V. Z., M. V. ir O. V., juos įpareigojo pateikti atsiliepimus į šį prašymą; kadangi V. Z. yra Baltarusijos pilietis ir ten gyvena, įpareigojo bankroto administratorių pateikti teismui šiam skirtų dokumentų (patikslinto prašymo dėl įmonės pripažinimo tyčiniu ir jo priedų) vertimus į baltarusių arba rusų kalbą.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi prašymą patenkino, pripažino UAB ,,Autotops“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad UAB „Autotops“ įmonių registre įregistruota 2011 m. gegužės 31 d.; kad įmonės direktoriumi nuo įregistravimo iki 2012 m. kovo 8 d. buvo O. V., nuo 2012 m. kovo 8 d. iki 2013 m. vasario 6 d. – T. R., nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. – A. A. V., nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. – R. A., nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. liepos 14 d. – A. A. V.; kad akcininkais nuo 2011 m. gegužės 31 d. iki 2011 m. birželio 2 d. buvo A. B., nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. – R. A., nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. vasario 6 d. – A. A. V., nuo 2014 m. vasario 6 d. – V. Z. (t. 1, b. l. 32-37); kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi (c. b. Nr. B2-283-565/2016) iškėlė UAB „Autotops“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė A. M.; kad, be kita ko, įpareigojo įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus (t. 2, b. l. 1-2); kad teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartimi įmonės bankroto administratore paskirta O. P.; kad ji teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi buvo atstatydinta ir nauju įmonės bankroto administratoriumi paskirta UAB „Stinkoma“; kad 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas 227 699,79 Lt sumai.
  3. Teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 m., pagal kuriuos įmonės turto vertė buvo 357 399 Lt (107 666 Lt – ilgalaikis materialus turtas, trumpalaikis turtas – 49 733 Lt), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 224 057 Lt, po vienerių metų – 86 839 Lt; įmonė gavo 28 375 Lt pelną (t. 2, b. l. 15-17), konstatavo, kad nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog įmonės nemokumas atsirado 2012 m.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Autotops“ ir M. V. 2013 m. sausio 14 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią M. V. už 706 000 Lt pardavė įmonei 145/786 dalį žemės sklypo, esančio adresu Vykinto g. 26, Vilnius, ir pastatą-kūrybines dirbtuves, adresu Vykinto g. 26A, Vilnius (t. 1, b. l. 132-141; t. 2, b. l. 48-49); kad daiktų kaina turėjo būti sumokėta dalimis: 2013 m. sausio 3 d. – 106 000 Lt, 284 912,21 Lt iki 2013 m. vasario 14 d., 315 087,79 Lt iki 2013 m. vasario 14 d. (iš kredito unijos įmonei suteiktos paskolos lėšų); kad 2013 m. sausio 15 d. kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Autotops“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią UAB „Autotops“ iki 2023 m. sausio 15 d. suteikta 755 000 Lt paskola nekilnojamojo turto (žemės sklypo dalis ir pastatas), esančio adresu Vykinto g. 26 / Birutės g. 5, Vilnius, įsigyti ir apyvartinėms lėšoms, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas minėto turto įkeitimu (t. 2, b. l. 18-21); kad nuo 2013 m. birželio 16 d. įmonės mokėjimai pagal paskolos sutartį sutriko; kad 2013 m. gruodžio 17 d. UAB „Autotops“ ir Belgijos bendrovė Sibico CVOA sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Autotops“ už 1 650 000 Lt pardavė Sibico CVOA žemės sklypo dalį ir pastatą, esantį adresu Vykinto g. 26 / Birutės g. 5, Vilnius (t. 2, b. l. 31-47); kad šalys sutarė, jog dalis kainos bus sumokėta tiesiogiai UAB „Autotops“ kreditoriui kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kita dalis – UAB „Autotops“; kad 2013 m. gruodžio 18 d. kredito unijai buvo grąžinta 576 554,60 Lt pagrindinės skolos, 15 731,44 Lt palūkanų ir 3 213,88 Lt delspinigių, viso 595 499,92 Lt, paskolos likutis sudarė 148 939,86 Lt. Teismas iš AB SEB banke esančių UAB „Autotops“ sąskaitos išrašų nustatė, kad V. K. V. (Belgijos bendrovės atstovė) 2013 m. gruodžio 18 d. pervedė į UAB „Autotops“ sąskaitą likusią nekilnojamojo turto kainos dalį – 1 054 500 Lt (t. 1, b. l. 184-188); kad Kredito unija ir UAB „Autotops“ 2013 m. gruodžio 18 d. pasirašė susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo nustatė, jog paskolos suma yra 148 939,86 Lt, nustatyta 0 proc. metinė palūkanų norma ir 0 proc. delspinigių dydis; kad UAB „Autotops“ įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti kredito unijos svarstyti jo pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą arba panaudoti jį paskolos grąžinimui, taip pat nereikalauti grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui arba kitų įmokų mokėjimui; taip pat nustatė, kad UAB „Autotops“ reikalavimo teisė į kredito unijoje esantį pajinį įnašą įkeičiama kredito unijos naudai UAB „Autotops“ prievolių įvykdymui užtikrinti, o unija atsisako paskolos sutartyje nustatytų užtikrinimo priemonių (žemės sklypo dalies ir pastato įkeitimo) bei įsipareigoja grąžinti UAB „Autotops“ hipotekos ir įkeitimo lakštus su įrašu, kad prievolė įvykdyta (t. 2, b. l. 50-51); kad 2015 m. gegužės 16 d. įsiteisėjusia 2015 m. vasario 26 d. nutartimi trečios eilės UAB „Autotops“ kreditorių sąraše buvo patvirtintas 148 939,86 Lt kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ reikalavimas, nustačius, jog nuo paskolos sutarties pakeitimo sudarymo įmonė negrąžino skolos kredito unijai, t. y. nebuvo atliktas nei vienas mokėjimas pagal sutartyje suderintą grafiką.
  5. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal įmonės banko sąskaitų išrašus matyti, jog nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. visos už turtą pardavimą gautos lėšos buvo pervestos kitiems asmenims, iš jų net 997 000 Lt įmonės vadovui A. A. V. ir su juo giminystės ryšiais susijusiems asmenims: M. V. 2013 m. gruodžio 18 d. pervesta 49 000 Lt, 2013 m. gruodžio 19 d. – 600 000 Lt, 2013 m. gruodžio 20 d. – 321 000 Lt, iš viso 970 000 Lt (mokėjimo paskirtyse nurodant kaip skolos grąžinimą pagal paskolos sutartį Nr. 2013/01); O. V. 2013 m. gruodžio 18 d. – 5 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodant skolos grąžinimą); A. A. V. 2013 m. gruodžio 19 d. grynaisiais pinigais išmokėta 22 000 Lt; kad po paskutinio 321 000 Lt sumos pervedimo M. V. UAB „Autotops“ su kitais kreditoriais praktiškai neatsiskaitinėjo – 150,15 Lt pervesta SODRAi, 3 000 Lt buvo išimti iš bankomatų, 77 Lt nurašyta banko mokesčiams. Įvertinęs šias aplinkybes teismas konstatavo, kad šių lėšų pervedimu susijusiems asmenims metu UAB „Autotops“ jau turėjo pradelstų įsipareigojimų daliai kreditorių, su kuriais nebuvo atsiskaityta iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (t. 2, b. l. 52-63).
  6. Teismas nustatė, kad A. A. V. ir O. V. nepateikė jokių įrodymais pagrįstų duomenų, konkrečių paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti apie jiems pervestų lėšų pagrįstumą. Pažymėjo, kad nors M. V. savo galimybes suteikti paskolą įmonei grindžia 2013 m. pajamų deklaracija, iš kurios matyti, jog 2013 m. gavo 706 000 Lt pajamų iš nekilnojamojo turto pardavimo ir 25 919 Lt iš individualios veiklos pagal verslo liudijimą (t. I, b. l. 179-183), tačiau jokia paskolos sutartis nebuvo pateikta. Papildomai pažymėjo, kad net jei ji iš tikrųjų suteikė įmonei paskolą, tai nesudaro pagrindo spręsti, jog 2013 m. gruodžio 18-20 d. M. V. pervedant lėšas (97 0000 Lt), nebuvo pažeista CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų su tos pačios eilės kreditoriais eiliškumo tvarka. Priešingai, pagal 2013 m. sausio 14 d. M. V. ir UAB „Autotops“ nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, įmonė turėjo atsiskaityti tokia tvarka: 2013 m. sausio 3 d. sumokėti – 106 000 Lt, 284 912,21 Lt iki 2013 m. vasario 14 d. (iš kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ įmonei suteiktos paskolos lėšų), 315 087,79 Lt iki 2013 m. vasario 14 d. (iš kredito unijos įmonei suteiktos paskolos lėšų). Pažymėjo, kad Kredito unija ir UAB „Autotops“ paskolos sutartį dėl 755 000 Lt kredito sudarė 2013 m. sausio 15 d., todėl M. V. 106 000 Lt įmonei galėjo paskolinti ne anksčiau 2013 m. sausio 3 d., likusią sumą – ne anksčiau 2013 m. sausio 15 d. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad M. V. įmonės kreditore galėjo tapti jau po to, kai įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų UAB „Unikort“ ir UAB „Sprendimai verslo plėtrai“, su kuriais nebuvo atsiskaityta iki bankroto bylos iškėlimo, o UAB „Autotops“ lėšos sąmoningai buvo pervestos (išgrynintos) kitiems asmenims, be to, neaiškiais pagrindais, tokiu būdu pažeidžiant CK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka.
  7. Teismas taip pat pažymėjo tai, jog iš aukščiau minėtos kitiems kreditoriams pervestos 57 000 Lt sumos, 2013 m. gruodžio 18 d. 48 339,20 Lt buvo pervesti UAB „Baltijos portalas“, kurioje A. A. V. dirbo nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 8 d., įmonės vadovu buvo nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. spalio 19 d., įmonės kontaktiniu asmeniu – nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. (t. 2, b. l. 64-67). Konstatavo, kad tiek aukščiau nustatytos, tiek žemiau dėstomos aplinkybės patvirtina, jog iš parduoto turto gautos lėšos buvo panaudotos atsiskaitymui su M. V., neaiškiais pagrindais pervestos arba išgrynintos, nesiekiant tęsti įmonės veiklos bei atsiskaityti su ankstesniais ilgalaikiais kreditoriais.
  8. Teismas, įvertinęs VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus duomenis, nustatė, kad „Autotops“ iki 2013 m. gruodžio mėn. valstybinio socialinio draudimo įmokas mokėjo pati ar įmokos buvo nurašomos kredito įstaigoms pateikiant debeto mokėjimo nurodymus (paskutinį kartą įmokos buvo nurašytos 2014 m. sausio 22 d.; kad mokėjimai sutriko nuo 2014 m. sausio mėn.; kad paskutiniai du įmonės darbuotojai atleisti 2014 m. vasario 14 d. (t. 1, b. l. 100-102). Konstatavo, kad tiek biudžetui, tiek kitiems kreditoriams skolos susidarė nuo 2014 m. sausio 15 d., t. y. po didelės vertės įmonės turto pardavimo.
  9. Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat konstatavo, kad po didelės vertės įmonės turto pardavimo ir gautų lėšų pervedimo (išgryninimo) (nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) A. A. V., M. V. ir O. V. įmonė faktiškai tapo nemoki ir nesugebanti vykdyti turtinio pobūdžio prievolių kreditoriams bei toliau jokios veiklos nebevykdė, tokiu būdu dar labiau suvaržant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o įmonės perleidimas Baltarusijos piliečiui V. Z. buvo sąmoningai fiktyvus, perleidžiant akcijas kitam asmeniui (užsienio piliečiui), kuris net neketino vykdyti įmonės veiklos. Pažymėjo, kad, A. A. V. pateikti dokumentai neįrodo, jog naujajam akcininkui buvo perduotas ir UAB „Autotops“ turtas, tame tarpe 2012 m. gamybos lengvasis automobilis VW Jetta, kuriuo Vilniaus mieste daromi sistemingi administraciniai teisės pažeidimai (t. 2, b. l. 71-72).
  10. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nors bankroto byla UAB „Autotops“ iškelta dar 2014 m. birželio 7 d., tačiau iki šiol bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai ir turtas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas); kad teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartimi A. A. V. už UAB „Autotops“ įmonės dokumentų ir turto neperdavimą buvo paskirta 1 000 Eur bauda, kurios panaikinti ar sumažinti buvęs vadovas į teismą nesikreipė (t. 2, b. l. 80-81). Konstatavo, kad tai leidžia spręsti, jog ir įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko buhalterinės apskaitos teisės aktų reikalavimų ir dėl to sąmoningai vengiama įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, kas įrodo aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
  11. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog UAB „Autotops“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, įmonės veikla buvo organizuojama pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, todėl UAB „Autotops“ bankrotą pripažino tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai).
  12. Suinteresuotų asmenų prašymas dėl baudos bankroto administratoriui skyrimo atmetė kaip nepagrįstą (CPK 95 straipsnis).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo A. A. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje numatytų įpareigojimų ir nenustatė bei neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. kad jo vadovavimo metu įmonė faktiškai neturėjo pelno, todėl skolos buvo dengiamos iš jo asmeninių lėšų; kad apyvartinėms lėšoms ir einamiesiems mokėjimams atlikt iš M. V. buvo pasiskolinta 970 000 Lt, O. V. – 5 000 Lt, kurios buvo vėliau joms grąžintos; kad 22 000 Lt iš įmonės kasos sau išsimokėjo kaip įmonės skolos grąžinimą. Šie veiksmai patvirtina, kad jis siekė atgaivinti įmonę, veikė jos interesais, todėl nėra pagrindo jo baudžiamajai bei civilinei atsakomybei kilti.
    2. Teismas ignoravo aplinkybę, kad visi įmonės dokumentai yra perduoti naujajam jos savininkui – V. Z., todėl jis savo argumentų negali pagrįsti rašytiniais įrodymais.
    3. Teismas, bylą išnagrinėjęs rašytinio proceso tvarka, pažeidė lygiateisiškumo, rungimosi principus. Ginčijama teismo nutartis gali sukelti neigiamas pasekmes net ik apeliantui, bet ir naujajam įmonės savininkui, kuris privalo būti apklaustas, išklausyta jo pozicija. Nepaskyrus žodinio posėdžio suvaržyta jo galimybė dalyvauti įrodymų tyrime, jis neturėjo galimybės atsikirsti į bankroto administratorius teiginius, pašalinti byloje esančius prieštaravimus.
    4. Teismas nepagrįstai suabsoliutino bankroto administratoriaus pateiktą informaciją bei nesiaiškino tikrųjų bylos aplinkybių. Bankroto administratorius neatliko jam pavestų pareigų, neišsiaiškino tikrųjų bylos aplinkybių, nesikreipė į naująjį įmonės akcininką dėl dokumentų išreikalavimo.
  1. Atsakovės BUAB „Autotops“ bankroto administratorius UAB ,,Stinkoma“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ankstesni atsakovės bankroto administratoriai ji neperdavė nei įmonės turto, nei dokumentų, nes įmonės vadovas nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacine tvarka sprendžiama, ar atsakovės BUAB ,,Autotops“ bankroto bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai šios įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal apeliacinio / atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė (CPK 338 straipsnis, 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
  3. Teismas sprendžia, kad prieš pradedant iš esmės nagrinėti apelianto suinteresuoto asmens A. A. V. atskirajame skunde pateiktus argumentus yra tikslinga pirmiausiai nurodyti šios kategorijos byloms aktualias CPK, ĮBĮ normas, teismų praktikos išaiškinimus šiais klausimais. Teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje suformuluotus išaiškinimus, – tai atlikdami teismai turi remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Pažymėtina ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnyje įstatymų leidėjas yra suformulavęs požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti esant bankrotą tyčiniu. Taigi pagal 20 straipsnio 2 dalį atsakovės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatoma, kad yra bent vienas iš šių tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta / aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo / įsipareigojimų dydžio / struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  6. Teismų praktikoje nurodyta, kad netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, jog teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui jos valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai), kad pareigą pagrįsti svarbumą priežasčių, kurios nulėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai; kad sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; 2016 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-163-381/2016 etc.).
  7. Nagrinėjamoje byloje yra aktualu taip pat ir tai, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įvardintos teisinės bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcijos, kurias paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą (lot. affirmanti incumbit probatio) turi teikti būtent buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai). Šios teisės normos 2 punkte nurodyta, kad tyčinis bankrotas preziumuojamas, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais / negrynaisiais pinigais eiliškumą, nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Akivaizdu, kad būtent administracijos vadovas, kuris įmonės vardu atlikdamas bet kokius veiksmus – tiek vidiniuose, tiek ir išoriniuose teisiniuose santykiuose – turi pareigą būti lojaliu savo darbdaviui – įmonei, kuri jį yra pasamdžiusi, jam yra patikėjusi tvarkyti savo turtą, rūpintis reputacija ir už tai moka atlyginimą, asmeniui su kuriuo jį neišvengiamai sieja pasitikėjimo (fiduciarinio) pobūdžio santykiai, – yra tas asmuo, kuris geriausiai žino / privalo žinoti įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti jau prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, ir prisiimti naujus įsipareigojimus, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė, tai yra užkirsdamas kelią tolesniam tiek pačios įmonės, tiek jos darbuotojų, tiek ir kitų kreditorių nuostolių didėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 etc.).
  8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindami ir taikydami šios kategorijos bylose aktualias teisės normas, taip pat yra išaiškinę, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo; kad kiekvienu konkrečiu atveju, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, jų įtaka mokumui, kitas aplinkybes, nulėmusias nemokumą, jos valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste: kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės turtą suvaržymas, sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas; sąmoningas skolinių įsipareigojimų vykdymo pirmenybės atidavimas kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado vėliau, žinant, kad pirmesni kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimus etc. Teismai yra nurodę, kad sprendžiant šį klausimą nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014 etc.).
  9. Aktualių šios bylos faktinių aplinkybių kontekste atskirai pabrėžtina ir tai, kad ĮBĮ įsakmiai reikalauja, jog bendrovė, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo nedelsdama sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, įmokas į valstybės, savivaldybės, VSDFV, Privalomojo sveikatos draudimo biudžetus. Toks įstatymų leidėjo atsiskaitymo eiliškumo, darbuotojo prioriteto ir atitinkamai darbdavio prievolės nustatymas yra susijęs tiek su nacionalinės, tiek su tarptautinės teisės reikalavimais – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už jį ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o valstybė šią žmogaus teisę užtikrina, sudarydama ekonomines, socialines ir įstatymines prielaidas, įskaitant ir apsaugą vienos iš svarbiausių darbuotojų teisių – teisės į atlyginimo išmokėjimą laiku. Todėl darbo užmokestis yra priskirtinas prie svarbiausių darbo santykių aspektų (pvz., DK 93, 95 straipsniai, Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijoje Nr. 198 „Rekomendacija dėl darbo santykių“ išvardinti kriterijai, kurių vienas – periodinis atlyginimo mokėjimas, Europos Tarybos 1991 m. spalio 14 d. direktyvos Nr. 91/533/EEB 2 straipsnis, kuris nustato darbdavio pareigą, priimant darbuotoją į darbą, suteikti informaciją apie darbo užmokesčio, kurį šis turi teisę gauti, pradinę bazinę sumą, kitas jo sudedamąsias dalis ir išmokėjimo dažnumą, Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika etc.).
  10. Kaip žinoma, apeliacinis teismas, yra ne tik teisės, bet ir fakto instancija, todėl suinteresuoto asmens A. A. V. atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bei skundžiamos teismo nutarties teisėtumas vertinami vadovaujantis šiomis bei čia žemiau nurodytomis įstatymo, teismų praktikos nuostatomis ir remiantis tiek bankroto bylos medžiaga, tiek ir teismų informacinėje sistemoje LITEKO (toliau – LITEKO) esančiai kitais aktualiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  11. Pirmiau šioje nutartyje buvo paminėta, kad apelianto A. A. V. atskirasis skundas, kuriame prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, iš esmės yra grindžiamas tuo, kad šis teismas, ignoravo aplinkybę, jog visi įmonės dokumentai yra perduoti naujajam jos savininkui – V. Z., todėl, išnagrinėjęs šią bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė tiek apelianto, tiek ir šio asmens teises; kad nenustatė bei neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios rodo, jog atsakovė BUAB ,,Autotops“ jo vadovavimo metu faktiškai neturėjo pelno, todėl siekiant palaikyti veiklą skolos buvo dengiamos iš jo asmeninių lėšų; kad apyvartinėms lėšoms ir einamiesiems mokėjimams atlikti iš M. V. buvo pasiskolinta 970 000 Lt, O. V. – 5 000 Lt, kad šios skolos vėliau joms buvo grąžintos, o iš įmonės kasos jis susigrąžino bendrovei suteiktą 22 000 Lt skolą.
  12. Apeliacinis teismas, nagrinėjant šiuos apelianto argumentus, pirmiausiai pasisako dėl, jo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų, suteikiančių pagrindą naikinti šią nutartį. Atmestinas apelianto tvirtinimas, kad išnagrinėjęs šią bylą rašytinio proceso tvarka teismas pažeidė procesines teises ne tik jo paties, bet taip pat ir suinteresuoto asmens V. Z.. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, pažymi, kad pagal bylos medžiagą Baltarusijos Respublikos pilietis V. Z. nei procesinių prašymų, nei atsiliepimo nepateikė, taip pat nepateikė atsiliepimo į nagrinėjamą suinteresuoto asmens A. A. V. atskirąjį skundą. Teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į tai, jog tiek pareiškėja, tiek ir suinteresuoti asmenys teismui teikė išsamiai motyvuotus procesinius dokumentus, aiškiai pasisakydami dėl pareikšto reikalavimo, o taip pat atsižvelgiant į įmonių bankroto proceso ypatumus, į jame vyraujantį viešąjį interesą, į ĮBĮ imperatyviai reglamentuotus ir glaustus terminus, per kuriuos turi būti atliekami daugelis procedūrinio pobūdžio veiksmų, taip siekiant šio proceso operatyvumo, jo kaštų ir atitinkamai kreditoriams tenkančių nuostolių mažinimo, – pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą šią bylą išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, o apelianto argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti jo procesinių teisių pažeidimo, suteikiančio pagrindą naikinti šią teismo nutartį (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
  13. Teismas taip pat atmeta apelianto argumentą, kad skundžiama teismo nutartis priimta pažeidus įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso normas. Visų pirma, pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikrąsias atsakovės BUAB ,,Autotops“ bankroto priežastis, remdamasis dokumentais, gautais iš kredito įstaigų ir nagrinėdamas didelių bendrovei priklausančių pinigų sumų pervedimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, nustatė, kad nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. visos už parduotą įmonės turtą gautos lėšos buvo pervestos ne skolų kredito unijai grąžinimui pagal suderintą grafiką, o kitiems asmenims, iš jų net 997 000 Lt sumokėta įmonės vadovui A. A. V. ir su juo giminystės ryšiais susijusiems asmenims: M. V. 2013 m. gruodžio 18 d. pervesta 49 000 Lt, 2013 m. gruodžio 19 d. – 600 000 Lt, 2013 m. gruodžio 20 d. – 321 000 Lt, iš viso 970 000 Lt (mokėjimo paskirtyse nurodant kaip skolos grąžinimą pagal paskolos sutartį Nr. 2013/01); O. V. 2013 m. gruodžio 18 d. – 5 000 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodant skolos grąžinimą); A. A. V. 2013 m. gruodžio 19 d. grynaisiais pinigais išmokėta 22 000 Lt; o po paskutinio – 321 000 Lt sumos, pervedimo M. V. atsakovė BUAB ,,Autotops“ su kitais kreditoriais praktiškai neatsiskaitinėjo – 150,15 Lt pervesta SODRA, 3 000 Lt buvo išimti iš bankomatų, 77 Lt nurašyta banko mokesčiams. Teismas taip pat nustatė, kad nors minimu laikotarpiu likusi 57 500 Lt suma, gauta už parduotą turtą, buvo pervesta kitiems kreditoriams (VSDFV, AB Lesto, AB Lietuvos dujos, UAB „Baltijos portalas“, AB DNB lizingas), tačiau bylos medžiaga rodo, jog lėšų išmokėjimo metu atsakovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų daliai kreditorių (UAB „Unikort“ 733,69 Lt skola turėjo būti apmokėta dar iki 2012 m. sausio 31 d., UAB „Sprendimai verslo plėtrai“ 22 650 Lt – iki 2013 m. sausio 22 d., K. A. 28 894,3 Lt – ne vėliau nei iki 2013 m. gruodžio 17 d. (bankroto bylos t. I, l. 91-92, 97-103), su kuriais nebuvo atsiskaityta iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.
  14. Bylos medžiaga, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, patvirtina kitą esminį teismo argumentą, kad nei pats A. A. V., nei O. V. į bylą nepateikė jokių įrodymų ar konkrečių paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti apie lėšų jiems pervedimo pagrįstumą. Teismas visiškai teisingai nurodė, kad bet kuris sąžiningas, protingas ir apdairus žmogus, suteikęs įmonei paskolą ar kitokiu teisiniu pagrindu perdavęs ar gavęs iš įmonės lėšas, žino / turi žinoti tokius teisinius santykius pagrindžiančias aplinkybes, juolab, kad pagal tuo metu galiojusią CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakciją buvo imperatyviai reikalaujama, jog fizinio asmens paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Papildant teismo argumentus pabrėžtina, kad tokie reikalavimai, akivaizdu, buvo / turėjo būti žinomi tiek pačiam apeliantui A. A. V., tiek ir kitam suinteresuotam asmeniui O. V., kurie, kaip jau minėta šioje nutartyje aukščiau, pagal teismo išreikalautus Juridinių asmenų registro duomenis, yra patys vadovavę šiai bendrovei (apeliantas A. A. V. 3 kartus), o apeliantui A. A. V. yra priklausę 100 procentų bendrovės akcijų (CK 2.50, 2.81, 2.82, 2.87 straipsniai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14, 20, 37 straipsniai etc.).
  15. Teismas, remdamasis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, teisingai sprendė, kad net ir tuo atveju, jeigu M. V. išmokėtomis lėšomis buvo dengiama gauta paskola, 2013 m. gruodžio 18-20 d. atliktais mokėjimais buvo pažeista CK 6.9301 straipsnio nustatyta atsiskaitymų su tos pačios eilės kreditoriais eiliškumo tvarka. Šiame kontekste teismas taip pat teisingai pažymėjo ir tai, kad dar neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4564-803/2016 yra pripažinęs negaliojančiu 2013 m. gruodžio 20 d. UAB „Autotops“ lėšų pervedimą, nurodytą kaip galutinį atsiskaitymą pagal paskolos sutartį Nr. 2013/1, ir priteisė iš atsakovės M. V. 92 968,03 Eur ieškovės BUAB Autotops naudai; kad iš minėtos kitiems kreditoriams pervestos 57 000 Lt sumos, 2013 m. gruodžio 18 d. net 48 339,2 Lt suma buvo pervesta UAB „Baltijos portalas“, kurioje pats A. A. V. dirbo nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. spalio 8 d., įmonės vadovu – nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. spalio 19 d., įmonės kontaktiniu asmeniu – nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d.; kad atsakovės skolos kitiems į kreditorių sąrašą įtrauktiems kreditoriams susidarė nuo 2014 m. sausio 15 d., t. y. kai įmonė, pardavusi didelės vertės turtą, visiškai nustojo mokėti įmokas kreditorei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, vėliau iki 2014 m. gegužės 22 d. neatsiskaitė su UAB „Vilniaus vandenys“ už patiektą vandenį ir nuotekų tvarkymą pagal 2014 m. balandžio 30 d. išrašytą sąskaitą.
  16. Apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai įvertino suinteresuoto asmens A. A. V. argumentus bei pateiktus įrodymus, susijusius su UAB „Autotops“ akcijų pardavimu Baltarusijos piliečiui V. Z.. Šiuo klausimu teismas nustatė, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis paskutinis registruotas įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas A. A. V. pateikė dokumentus, jog 2014 m. vasario 3 d. minimas akcijas pardavė ir veiklos dokumentus perdavė šiam asmeniui. Tačiau, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai sprendė, jog po didelės vertės įmonės turto pardavimo ir nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. atlikto didžiosios gautų lėšų dalies pervedimo (išgryninimo) suinteresuotiems asmenims A. A. V., M. V., O. V., tokiu būdu suvaržant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, pastaroji nebevykdė jokios veiklos, prievolių kreditoriams ir faktiškai tapo nemokia, o tai pagrįstu teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad įmonės perleidimas buvo sąmoningai fiktyvus. Teismas teisingai laikė, kad suinteresuoto asmens A. A. V. pateikti dokumentai visiškai neįrodo, jog naujajam akcininkui buvo perduotas ir visas UAB „Autotops“ turtas (2012 m. gamybos lengvasis automobilis VW Jetta). Esant tokioms aplinkybėms, teismas taip pat teisingai nurodė, kad 2015 m. liepos 21 d. nutartimi A. A. V. už įmonės dokumentų ir turto neperdavimą bankroto administratoriui buvo paskirta 1 000 Eur bauda, dėl kurios panaikinimo ar sumažinimo šis asmuo į teismą nesikreipė, tačiau iki šiol teismo įpareigojimas nėra įvykdytas (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
  17. Apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisingai sprendė, kad BUAB „Autotops“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, įmonės valdymo organai nevykdė įstatymuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, įmonės veikla buvo organizuojama pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, todėl yra pagrindas šios bankrotą pripažinti tyčiniu (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai).
  18. Beje, kaip yra žinoma, pagal 329 straipsnio 1 dalį netgi nustačius procesinius pažeidimus, dėl jų teismo sprendimas / nutartis gali būti naikinami tik tada, kai neteisingai išspręsta bylą, Gi šiuo atveju apeliacinis teismas nustatė, kad atsakovės BUAB ,,Autotops“ bankrotas teisėtai ir pagrįstai pripažintas tyčiniu (CPK 185 straipsnis).
  19. Taigi, priešingai nei tvirtina savo skunde suinteresuotas asmuo A. A. V., aukščiau išdėstyti argumentai suteikia pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai visiškai patvirtina išvadą skundžiamoje nutartyje, jog atsakovės BUAB „Autotops“ bankrotas yra teisėtai bei pagrįstai konstatuotas kaip tyčinis. Kaip žinoma, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad šiuo įmonių bankroto proceso institutu iš esmės yra siekiama to, kad privalomai būtų patikrinti bendrovėje sudaryti sandoriai už 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškiniai dėl neteisėtų sandorių nuginčijimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); suteikti galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat suteikti teisinę galimybę inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, apribojančią tokių asmenų teisę vadovauti įmonėms. Tokiu būdu, šioje procedūrinio pobūdžio teismo nutartyje, kurioje negali būti ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai (sandorių pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės sąlygos ir kt.), nustačius minėtas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jų pagrindu pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu šie tikslai yra pasiekti.
  20. Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, sprendžia, kad suinteresuoto asmens A. A. V. atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), išsamiau nenagrinėjant ir čia nepasisakant dėl kitų skunde nurodytų motyvų, kaip neturinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, nes, kaip žinoma, tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

13Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai