Byla e2-703-157/2017
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Legausta“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-24008-562/2017 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Legausta“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti atsakovės mažosios bendrijos „Legausta“ (toliau – MB „Legausta“, atsakovė) bankroto bylą.
  2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, yra skolinga valstybės biudžetui 14 779,93 Eur, yra nemoki.
  3. Atsakovė MB „Legausta“ atsiliepime prašė šį reikalavimą atmesti. Nurodė, kad nuo 2015-05-21 iki 2016-11-30 pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriui yra sumokėjusi 13 800 Eur; kad 2017 m. sausio mėn. buvo atnaujinti sustabdyti darbai – užsakovai UAB „Užupio statyba“, UAB „Verdamus“ ir UAB „Sonega“ atnaujino darbus; kad bendrovė neturi teismuose iškeltų bylų bei išieškojimų ne ginčo tvarka; kad pagal pateiktą kreditorių ir debitorių sąrašą debitorinių skolos sudaro 57 144,30 Eur, o skolos kreditoriniams – 17 100 Eur; kad jos veikla nėra sustabdyta, įmonė vykdo komercinę veiklą, yra moki.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės MB „Legausta“ bankroto bylą.
  2. Pagal duomenis, esančius atsakovės balanse, sudarytame 2017-01-16, bei pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, teismas nustatė, kad bendrovė 2017 m. sausio 16 dienai buvo gavusi 2 247 Eur pelno, turėjo balansinio turto už 60 000 Eur (ilgalaikis – 32 449 Eur, trumpalaikis – 27 583 Eur, kurio 1 487 Eur – atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 26 096 Eur – per vienerius metus gautinos lėšos), o per vienerius metus mokėtinos lėšos ir įsipareigojimai sudarė 17 100 Eur. Remdamasis šiais duomenimis ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies, 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis, teismų praktikos išaiškinimais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-410-943/2015, 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-483/2013), sprendė, kad atsakovė nėra nemoki – įsipareigojimai neviršija pusės jos turimo turto vertės, todėl nėra teisinio pagrindo iškelti jos bankroto bylą. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė veiklą vykdo nuo 2012 m., dirba 11 darbuotojų, veiklos nėra nutraukusi, jos finansinė padėtis nėra bloga, iškeltų ar nagrinėjamų bylų jos atžvilgiu nėra.
  3. Teismas pažymėjo, kad nepateikta įrodymų, leidžiančių vienareikšmiškai spręsti, jog įmonė veikia nuosekliai nuostolingai, jos finansinė padėtis nuolatos blogėja, priešingai – finansiniai rodikliai leidžia daryti tikėtiną prielaidą, jog jos finansinė padėtis nėra bloga.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atskirajame skunde pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį ir iškelti atsakovės MB „Legausta“ bankroto bylą. Pateikė papildomus rašytinius įrodymus.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismas, remdamasis iš esmės vien atsakovės MB „Legausta“ pateiktais jos pačios dokumentais neteisingai sprendė, kad yra nepagrįstas reikalavimas iškelti jos bankroto bylą, – ši bendrovė yra nemoki, akivaizdžiai pažeidinėja kreditorių interesus; įmonėje yra 9 darbuotojai, kuriems kiekvieną mėnesį nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio apskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos ir jų pagrindu įstatymų nustatyta tvarka šie asmenys gavo, gauna arba ateityje dar gaus valstybinio socialinio draudimo išmokas.
    2. Atsakovės skola Fondo biudžetui, kuri 2017-02-15 buvo 13 026,30 Eur ir toliau sistemingai didėja, yra susidariusi nuo 2015 m. liepos mėnesio, paskutinį kartą 100 Eur įmoka sumokėta 2017-01-24 padengiant nedidelę dalį 2015 liepos mėn. skolos, o per laikotarpį nuo 2015-02-21 iki 2016-11-30 sumokėti 13 800 Eur – skola už dar iki 2015 m. liepos mėnesio priskaičiuotas įmokas; skolos išieškojimas 2016-06-14 buvo perduotas antstoliui, tačiau tokiu būdu lėšų nebuvo gauta, kitos priverstinio poveikio priemonės taip pat nebuvo veiksmingos.
    3. Pareiškėjui 2016-09-23 pasirašytinai įteikus pareiškimą dėl MB „Legausta“ bankroto bylos iškėlimo, įmonės steigėjas L. G. 2016-11-16 pateikė garantinį raštą, kad skolą dalimis sumokės iki 2017-06-30, laiku mokės einamąsias įmokas, tačiau įsipareigojimas neįvykdytas, o tai rodo, kad įmonė nepajėgi vykdyti įsipareigojimų kreditoriams net ir mokant skolą dalimis. Pabrėžtina, kad ĮB Įstatymo normos yra viena iš rinkos ekonomikos priemonių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.
    4. Pareiškėja 2016-11-04 atliko atsakovės piniginių srautų patikrinimą ir pagal jos pateiktus dokumentus nustatė, kad didžiausią įmonės 60 000 Eur vertės balansinio turto dalį sudaro debitorių skolos (steigėjui suteikta 40 702 Eur paskola, UAB „Užupio statyba“ 18 640 Eur skola), bet steigėjui suteiktos paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2016-12-31, o UAB „Užupio statyba“ pareiškėjui 2016-11-03 paaiškino, kad atsakovei yra skolinga tik 117,18 Eur; pagal VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“ duomenis atsakovė registruotino nekilnojamojo „turto ir transporto priemonių neturi, taip pat nenustatyta kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą.
  1. Atsakovė MB „Legausta“ atsiliepime prašė pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyrius atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Su skundu pateikė ataskaitą apie pareiškėjai iki 2017-02-20 sumokėtą įmokų skolą (kopiją).
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, apibūdinančias atsakovės turimo turto vertę, pradelstų skolų dydį ir pagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, jog įmonė yra nemoki. Tuo tarpu pareiškėjas klaidina teismą, tvirtindamas, kad debitorinė UAB „Užupio statyba“ skola atsakovei yra tik 117,18 Eur dydžio. Teigia, kad 2017 m. sausio mėn. buvo atnaujinti sustabdyti darbai, kad įmonė yra veikianti, neturi teismuose iškeltų bylų bei išieškojimų ne ginčo tvarka.
    2. Atsakovė planuoja įvykdyti įsipareigojimą pareiškėjui ir iki 2017-06-30 sumokėti visą skolą, todėl bankroto bylos iškėlimas esant tik laikinam lėšų stygiui prieštarautų įstatymui.
  1. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyrius atskirąjį skundą patenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį ir iškelti atsakovės MB „Legausta“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovės skola Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams sudaro 3 443,15 Eur.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsisakyta iškelti atsakovės MB „Legausta“ bankroto bylą.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šis teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ar jų neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), ir ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  3. Absoliučių pareiškėjo apelianto VSDFV Vilniaus skyriaus apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl žemiau nagrinėjamais klausimais pasisako remdamasis atskirajame skunde išdėstytu faktiniu bei teisiniu pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).
  4. Pirmiau šioje nutartyje yra nurodyta, kad apeliantas, kvestionuodamas šią teismo nutartį, teigia, jog šioje byloje pažeistos CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, be kita ko, tvirtinama, jog iš esmės buvo remiamasi vien pačios atsakovės MB „Legausta“ dokumentais, kurių pagrindu padaryta nepagrįsta išvada, kad nėra ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies sąlygų bankroto bylai iškelti. Todėl apeliacinis teismas, prieš pradėdamas nagrinėti minėtus skundo argumentus, pažymi taikytinas įstatymo nuostatas, kasacinio teismo, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus, kurie yra aktualūs nagrinėjamoje byloje – sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
  5. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje – kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą, o kiti įstatymai taikomi tik tiek, kiek neprieštarauja ĮBĮ normoms; kad pirmosios instancijos teismas yra teisingai nurodęs, jog įmonės bankroto byla iškeliama, jeigu nustatoma, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas tokias išmokas; viešai paskelbė, pranešė kreditoriams, jog negali / neketina vykdyti įsipareigojimų, o vienas iš savarankiškų tokios bylos iškėlimo pagrindų – įmonės nemokumas, apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai etc.) ir pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
  6. Apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose, priimtuose tokios kategorijos civilinėse bylose, yra ne kartą yra nurodyta, kad įmonės nemokumas nustatomas išsamiai išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės, kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose), rodančiuose veiklos rezultatus, o taip pat kituose byloje surinktuose įrodymuose. Šis teismas nuolat pabrėžia, kad turi būti nustatyta reali įmonės ūkinė finansinė būklė, tai yra, turi būti konstatuota ar atsakovė būtent šioje bankroto bylos stadijoje – kai yra sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir tokios bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, jos finansiniai sunkumai yra tik laikini (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).
  7. Teismai, aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nagrinėjamos kategorijos bylose taip pat yra ne kartą nurodę, kad šios CPK taisyklės yra taikomos ir bankroto bylos iškėlimo stadijai. Taigi čia taikytina: rungimosi principas, reikalaujantis, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis); bendradarbiavimo principas, įpareigojantis dalyvaujančius byloje asmenis įstatymo nustatyta tvarka bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu (CPK 8 straipsnis); dispozityvumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, nurodantys, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, tačiau jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7, 13 straipsniai). Pažymėtina, kad šie nurodymai yra tiesiogiai suformuluoti apibrėžiant šalių procesines teises bei pareigas (CPK 42, 178 straipsniai), todėl pagal CPK 178 straipsnį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015 etc.). Teismai, aiškindami šių CPK normų taikymą šios kategorijos bylose, taip pat pabrėžia, kad tokios bylos iškėlimo klausimas yra viešojo intereso sritis, todėl nepaisant aukščiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų procesinių prievolių, minėto intereso buvimas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu, imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, rinkti įrodymus savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).
  8. Taigi apeliacinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus atskirajame skunde išdėstytus argumentus bei tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi būtent šiomis taisyklėmis ir spendžia, kad teismas, teisingai nurodęs nagrinėjamam ginčui aktualias ĮBĮ normas, teismų praktikos išaiškinimus, tačiau neįvykdė pareigos būti aktyviu, nepareikalavo, kad atsakovė tinkamai įvykdytų teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties reikalavimus, nenustatė svarbių aplinkybių ir todėl be pagrindo konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina tai, jog atsakovė nėra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme.
  9. Visų pirma sutiktina su apeliantu, kad, kaip minėta anksčiau, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą turi būti surinkti bei įvertinti įrodymai, leidžiantys nustatyti realią įmonės ūkinę finansinę būklę, esančią šio klausimo nagrinėjimo metu. Tuo tarpu teismas, nustatydamas atsakovės MB „Legausta“ nurodyto turto bei skolų santykį, šiuo atveju visiškai neanalizavo jos pateiktų dokumentų – nevertino balanse nurodytų duomenų pagrįstumo, o būtent: ar į balansą įrašyta turto vertė atitinka realią tokio turto vertę, nepareikalavo, kad atsakovė pateiktų pirminius dokumentus, patvirtinančius jos argumentus, susijusius su realiai vykdoma veikla (medžiagų įsigijimas, apmokėjimas darbuotojams, darbų priėmimas-perdavimas etc.), įvykdytomis sutartimis, gautomis / gautinomis pajamomis, gautu pelnu, atsiskaitymu su įmonėje dirbančiais asmenimis, kurie, kaip teisingai tvirtina apeliantė, įstatymų nustatyta tvarka gavo, gauna arba ateityje dar gaus valstybinio socialinio draudimo išmokas, etc.
  10. Kaip minėta, pagal teismui pateiktą 2017-01-16 balansą atsakovė turi turto už 60 000 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 17 100 Eur. Tačiau pagal apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktus įrodymus, kurie priimami į bylą ir vertinami (CPK 314 straipsnis), didžiausią įmonės turto dalį sudaro debitorinės skolos, tai yra akcininkui L. G. bendrovės suteikta 40 702 Eur paskola, UAB „Užupio statyba“ 18 640 Eur skola. Tačiau nežiūrint to, kad įmonė turi finansinių sunkumų, kad akcininkui suteiktos paskolos grąžinimo terminas, anot pareiškėjos, baigėsi 2016-12-31, kad šis asmuo dar 2016-11-16 pareiškėjui buvo pateiktas ir neįvykdytas garantinis raštas iki 2017-06-30 sumokėti 17 898,78 Eur skolą ir laiku mokėti einamąsias įmokas, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovei ši paskola būtų grąžinta ar teisme būtų pradėtas ginčas dėl jos priteisimo (teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Taigi nėra pagrindo vertinti šio debitorinio reikalavimo įvykdymo realumą (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos atsakovė yra pateikusi duomenis apie kasos operacijas už 2016-01-01–2016-12-31 kitas išklotines, tačiau be pirminių dokumentų šie taip pat neleidžia spręsti apie bendrovės gaunamų / mokamų lėšų pagrindą. Be to, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis debitoriaus UAB „Užupio statyba“ skola atsakovei yra ne 18 640 Eur, kaip ji nurodo, o tik 117,18 Eur. Iš byloje pateiktų šių dviejų asmenų tarpusavio skolų suderinimo aktų kopijų matyti, kad tai – vienašaliai atsakovės sudaryti dokumentai. Tuo tarpu Liteko sistemoje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pateikusi reikalavimą dėl jos nurodomos skolos išieškojimo.
  11. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nepateikta įrodymų, kad, priešingai nei užfiksuota VĮ Registrų centro ir VĮ „Regitra“, bylos nagrinėjimo metu atsakovė turi registruotino nekilnojamojo turto, transporto priemonių, kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą pareiškėjos naudai.
  12. Taigi įvertinus paminėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai neištyręs byloje esančių įrodymų, nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių be pagrindo konstatavo, kad atsakovės turimo turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis neviršija ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatos ir atsisakė kelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis), todėl skundžiama teismo nutartis yra naikinama, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 338 straipsnis).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartį, kuria atsisakyta atsakovei mažajai bendrijai „Legausta“ iškelti bankroto bylą, panaikinti ir perduoti šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai