Byla 2A-208-370/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų D. B. ir O. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-874-230/2016, pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Techniniai inovaciniai sprendimai“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Renavita“, ieškinį atsakovams D. B., O. J., G. M., G. Z. (trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014 m. rugsėjo 30 d.). Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ 101 076,58 Eur dydžio kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.
  2. Ieškovė UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“, teismo prašė solidariai iš atsakovų D. B., O. J., G. M., G. Z. priteisti 101 076,58 Eur žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad buvę įmonės vadovai jokių dokumentų administratorei neperdavė, ieškinys dėl žalos atlyginimo iš vadovų grindžiamas Kauno VMI atlikto įmonės patikrinimo metu surašytais aktais.
  3. Ieškovė nurodė, kad per dvejus metus bendrovėje pasikeitė net keturi akcininkai ir du administracijos vadovai: vienintelė ieškovės akcininkė D. B. 2008-01-02 akcijas pardavė O. J., kuris 2009-02-17 jas pardavė G. M.. Nuo 2004-11-11 iki 2009-05-27 bendrovės vadovė buvo D. B., o nuo 2009-05-19 iki 2014-09-30 – G. Z., kuriam G. M. akcijas pardavė 2009-05-22. Ieškovės teigimu, visų šių atsakovų veiksmai ir (ar) neveikimas lėmė sąmoningą įmonės bankrotą ir sukėlė kreditoriams žalą (prašomą priteisti sumą sudaro patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma, nes administratorei nėra perduotas ieškovės turtas, todėl kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti).
  4. Ieškovė nurodė, kad atsakovė D. B. visą bendrovės turtą perleido UAB „EKSARAS SECURITY“, kurios akcininkė ir direktorė buvo ji pati. Visi bendrovės darbuotojai buvo atleisti 2009-01-02, bendrovės turtas išparduotas, kai skola VMI tuo metu jau egzistavo, todėl D. B. turėjo pareigą, kaip įmonės vadovė, už gautas lėšas atsiskaityti su įmonės kreditoriais bei pasirūpinti, kad bendrovė mokėtų privalomuosius mokesčius valstybei. Bendrovės vardu paskutinės bankinės operacijos vyko 2009 m. sausio 15-28 d., kuriomis bendrovės direktorė per Lietuvoje esančius bankomatus iš bendrovės sąskaitų išėmė 45 443 Lt, tačiau šių piniginių lėšų panaudojimo tikslas neaiškus.
  5. Ieškovės teigimu, kitas bendrovės direktorius G. Z., įsigijęs įmonę, turėjo pasidomėti apie įmonės finansinius dokumentus, jos turimą turtą ir įsipareigojimus kreditoriams, o išsiaiškinęs, kad įmonė turi skolų – imtis veiksmų, kad bendrovė tęstų veiklą ir galėtų atsiskaityti su kreditoriais, arba, nustačius įmonės nemokumą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė pažymėjo, kad 2010-07-22 Kauno apskrities VMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ieškovei buvo paskaičiuota 200 685 Lt (58 122,39 Eur) skola, kurią sudaro nesumokėtas PVM, PVM delspinigiai ir PVM bauda (už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31).
  6. Nei D. B., nei G. Z., turėdami pareigą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu padarydami įmonės kreditoriams žalą, nors įmonė faktiškai nemoki buvo jau 2007 metais.
  7. Ieškovė pažymėjo, kad bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai nerengti ir Juridinių asmenų registrui neteikti nuo 2008 metų, nesirūpinta bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita, ji vesta aplaidžiai, nesidomėta įmonės veikla. Dėl šių priežasčių buvo pažeista ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte įtvirtinta pareiga perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Neturėdama šių dokumentų, administratorė negali nustatyti tikrųjų įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties ir identifikuoti su juo susijusių operacijų, taip pat nustatyti tikrųjų įmonės bankroto priežasčių.
  8. Nė vienas iš akcininkų, pasikeitusių per trumpą laikotarpį, nesirūpino, kad parduodant bendrovės akcijas būtų parengti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, būtų nustatyta jos finansinė padėtis, atlikta turto inventorizacija, perduodamų dokumentų ir turto aprašas. O. J. akcijas pardavė asmeniui, neturinčiam jokio tikslo tęsti įmonės veiklą; bendrovės direktorė D. B. naujajam akcininkui G. M. neperdavė įmonės turto, antspaudo, O. J. taip pat neužtikrino tinkamo įmonės turto perdavimo; šių pareigų tinkamai nevykdė ir G. M., po kelių mėnesių pardavęs akcijas G. Z.. Atsižvelgiant į tai, kad pastarasis kalėjo įkalinimo įstaigoje, 2008 m. tik grįžęs vėl buvo sulaikytas, taip pat tai, kad yra visiškai išlaikomas savo motinos, ieškovė teigė, kad šis įmonės pardavimo sandoris apskritai yra fiktyvus ir sudarytas tik siekiant išvengti atsakomybės.
  9. Be to, buvę vadovai ir akcininkai sudarė sandorius, tikėtinai prieštaraujančius ieškovės tikslams, tokiais veiksmais atsakovai pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtinus pagrindinius juridinio asmens valdymo organo nario veiklos principus:
    1. 2009-01-14 ieškovė su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria bendrovė pardavė 1,9 ha žemės sklypą, esantį Pikelių k., Raseinių r., už 598 000 Lt. Pardavus minėtą žemės sklypą, bendrovės lizingo sutartis ir įsiskolinimai buvo padengti, t. y. padengti turėtų lizinguojamų krovininių automobilių likusi neišpirkta vertė. Tą pačią dieną transporto priemonės buvo parduotos UAB „EKSARAS SECURITY“, o susidariusį mokėtiną į biudžetą PVM padengė iš UAB „Eksaras“ anksčiau suformuotos PVM permokos, tokiu būdu išvengiant PVM nepriemokos susidarymo. Kaip yra panaudotos gautos pajamos už parduotus automobilius UAB „EKSARAS SECURITY“, nežinoma, tačiau ieškovė teigė esant pagrindui manyti, jog gauti pinigai buvo pasisavinti bendrovės vadovų ir akcininkų.
    2. Ieškovė 2008 m. spalio mėn. krovinių pervežimo srityje bendravo ir dirbo su anksčiau buvusiais UAB „Eksaras“ paslaugų pirkėjais bei tiekėjais (UAB „Mylios“, UAB „Voluktė“, UAB „Transimeksa“, UAB „Transit Card International“, UAB „Rotada“). Vėliau visi šie tiekėjai ir transporto bei saugos paslaugų pirkėjai perėjo į UAB „EKSARAS SECURITY“. Ieškovės nuomone, tokie vadovo atlikti veiksmai – įmonės kontaktų perleidimas kitai jo vadovaujamai įmonei, kuri užsiima analogiška veikla, rodo ne įmonės lėšų ir resursų taupymą, bet galimų klientų srautų nukreipimą į naują įmonę.
  10. Atsakovai, disponuodami bendrovės gautomis pajamomis iš turto pardavimo, tačiau nesumokėdami privalomųjų mokesčių valstybei bei perleisdami ne tik įmonės valdymą, bet ir pačią įmonę kitiems asmenims, veikė tikslingai siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tokia išvada darytina remiantis Kauno VMI nustatytais duomenimis, jog ieškovė, norėdama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (įskaitant ir Kauno AVMI), siekė išparduoti visą įmanomą bendrovės turtą.
  11. Atsakovai D. B. ir O. J. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jie neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra atsakingi už įmonės kreditoriams atsiradusią žalą. Atsakovai nesutiko, kad buvo pažeista ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies norma, reglamentuojanti pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, ar, kad buvo sudaryti sandoriai, prieštaraujantys įmonės veiklos tikslams. D. B. teigimu, jos vadovavimo įmonei laikotarpiu, skolų VMI ar bankui nebuvo, su darbuotojais atsiskaityta. Atsakovės vadovavimo laikotarpiu deklaracijos teiktos laiku. Visos įmonės skolos atsirado jau po atsakovų vadovavimo laikotarpio pabaigos. G. M. perkant įmonę, jis buvo susipažinęs su įmonės finansine padėtimi, informuotas apie įsipareigojimus bankui, pasirašyti priėmimo–perdavimo aktai. Apie akcininko pasikeitimą informuotas Juridinių asmenų registras, VMI. Dėl skolos VMI nurodė, kad ji dubliuojasi. VMI neleidus UAB „EKSARAS SECURITY“ įtraukti 108 060 Lt pirkimo PVM į PVM atskaitą, tuo pačiu paskaičiavus delspinigius ir baudą, VMI neturi teisės šios sumos (kartu su delspinigiais ir bauda) reikalauti iš ieškovės. Taip pat kvestionuotas ir banko finansinis reikalavimas (jo dydis).
  12. Trečiasis asmuo VMI prie FM su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad ieškovės vadovų ir akcininkų veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (vengimas mokėti mokesčius, nevykdymas (netinkamas vykdymas) teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu; nuostolingų, ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymas, nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei faktiškai jau 2007 m. esant nemokiai; įmonės turto, finansinių dokumentų neperdavimas bankroto administratorei).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: iš atsakovų D. B., O. J., G. M., G. Z. solidariai ieškovei BUAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ priteisė 101 076,58 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat iš atsakovų valstybei priteisė po 542,22 Eur žyminio mokesčio ir po 3,95 Eur pašto išlaidų iš kiekvieno atsakovo.
  2. Teismas, įvertinęs bylos duomenis (VMI 2010-06-10 patikrinimo akte ir 2010-07-22 sprendime nustatytas aplinkybes, taip pat į bylą pateiktus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, kt. duomenis) sprendė, kad dėl žalos kreditoriams atsiradimo (negalėjimo patenkinti jų finansinius reikalavimus ieškovės bankroto byloje) atsakingi yra tiek D. B., tiek O. J., kurie atliko bendrus neteisėtus veiksmus:
    1. Teismas sutiko su ieškovės teiginiais dėl pavėluoto bankroto bylos įmonei iškėlimo. D. B., kaip bendrovės vadovė, jau 2009 metų pradžioje turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs įmonės 2007 m. balanso duomenis (pagal kuriuos įmonė turėjo turto už 30 653 Lt, kurį sudarė pirkėjų skola, gautina per vienerius metus, ir 421 Lt piniginės lėšos, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai (skolos tiekėjams) sudarė 16 299 Lt sumą), taip pat 2005-2006 metų balansų duomenis, kurie patvirtino įmonės nuostolingą veikimą, turimą įsipareigojimą VMI. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo 2009 m. sausio mėn. buvo atleisti įmonės darbuotojai, taip pat patvirtina, kad nebebuvo siekiama vystyti įmonės ūkinės veiklos. Teismas pažymėjo, kad nors nesant įmonės finansinių dokumentų, nėra galimybės nustatyti skolų dydžio, tačiau tolesni bendrovės vadovų (D. B. ir G. Z.) bei akcininkų veiksmai (O. J., G. M.) veiksmai, teismo vertinimu, patvirtino, kad jei jie būtų elgęsi sąžiningai, teisingai ir atsakingai, 2009 m. pradžioje būtų buvę nustatytos sąlygos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
    2. Teismas iš Kauno apskrities VMI 2010-06-10 patikrinimo akto ir 2010-07-22 sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo nustatė, kad 2008-10-01–2009-03-31 laikotarpiu, kai įmonės vadovė buvo D. B., o akcininkas – O. J., kuris įmonėje dirbo ir komercijos direktoriumi, buvo atliekami mokesčių mokėjimo pažeidimai, sudarant turto perleidimo sandorius tarp susijusių asmenų (UAB „Eksaras“ ir UAB „EKSARAS SECURITY“), dėl to, perskaičiavus PVM mokestį už šį laikotarpį, buvo papildomai apskaičiuota iš viso 200 685 Lt PVM mokesčių, delspinigių ir baudos. Teismo vertinimu, šio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad, jei nurodyti asmenys nebūtų siekę išvengti PVM mokesčio sumokėjimo, 2009 m. pradžioje tikrai būtų buvę galima konstatuoti įmonės nemokumą. Tai, kad šis įsiskolinimas paaiškėjo tik 2010 m., atlikus mokesčių mokėjimo patikrinimą, nepaneigia ir nepašalina atsakovės D. B., kaip bendrovės vadovės, ir O. J., kaip akcininko, veiksmų neteisėtumo, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo valstybei.
    3. Teismas nustatė, kad O. J., būdamas UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ akcininkas, aktyviai dalyvavo bendrovės ūkinėje komercinėje veikloje, žinojo apie įmonės turtinę padėtį, turimą turtą, todėl turėjo pareigą elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai, tačiau jos, kartu su bendrovės vadove D. B., nevykdė (atsiradus tam tikroms sąlygoms nevykdė įstatymo nustatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo).
  3. Teismas sprendė, jog kiti atsakovai – bendrovės akcininkas G. M. ir akcininkas bei vadovas G. Z. yra solidariai atsakingi už įmonės kreditoriams atsiradusią žalą, o visų atsakovų veiksmai rodo jų bendrą siekį išvengti arba padėti išvengti atsakomybės, taip sukeliant įmonei žalą. Teismo vertinimu, G. M. ir G. Z. veiksmai, jiems įsigyjant akcijas, tačiau nepasidomėjus tikrąja įmonės finansine padėtimi ir nesiimant jokių priemonių toliau vystyti ūkinę veiklą, o G. M. vos po 3 mėnesių nuo akcijų įsigijimo jas perleidus G. Z., rodo, kad šie veiksmai yra tolesnė atsakovų D. B. ir O. J. suplanuotų veiksmų tąsa, siekiant išvengti atsakomybės:
    1. Teismo vertinimu, ikiteisminiame tyrime nustatytos aplinkybės (D. B. parodymai, jog ji dalyvavo vykdant sandorį tarp O. J. ir G. M. ir žinojo apie akcijų pardavimą, be to, ji perdavė dokumentus ir turtą G. M., nors, kaip ji teigia, tuo metu jau nebuvo nei akcininkė, nei vadovė (atleista 2009-03-10, pagal Registrų centro duomenis vadove buvo iki 2009-05-27)) patvirtina ir atsakovų D. B. ir O. J. veiksmų bendrumą, perleidžiant akcijas G. M..
    2. Teismas iš ikiteisminio tyrimo duomenų taip pat nustatė, kad G. M. buvo tik formalus akcininkas, turto neperėmė, apie jį nežinojo, nes, vos įsigijęs akcijas, nusprendė veiklos nevystyti, akcijas parduoti. Akcijų perleidimas G. Z. taip pat įvertintas kaip formalus aktas, nustačius, kad jis – kalėjęs asmuo, niekur nedirbantis, pajamų neturintis.
    3. Teismas, atsižvelgęs į Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. kovo 28 d. nutarimo turinį ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė, kad G. M. įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį už UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Dėl to teismas konstatavo, kad bankroto administratorei dokumentai neperduoti tik dėl atsakovo G. M. neteisėtų veiksmų (CPK 182 str. 3 p.). Tačiau G. M. veiksmai prarandant buhalterinės apskaitos dokumentus teismo vertinti kaip vienas iš veiksmų bendroje atsakovų D. B., O. J., G. Z. neteisėtų veiksmų grandinėje, turėjusių įtakos žalai atsirasti. Be to, atsakovai G. M. ir G. Z. padarė ir savarankiškus pažeidimus nevykdydami pareigos organizuoti ir tinkamai vesti buhalterinę apskaitą jų vadovavimo laikotarpiu. Individualizuoti neteisėtus veiksmus, lėmusius žalą įmonei, teismo vertinimu, neįmanoma dėl prarastų ir neperduotų įmonės dokumentų.
  4. Nustatęs, kad negalėjimas patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų ieškovės bankroto byloje atsirado dėl bendrų vienas su kitu susijusių nuoseklių visų atsakovų veiksmų, kurių išskirti, sprendžiant žalos atsiradimo klausimą, neįmanoma, teismas taikė solidariąją atsakomybę.
  5. Teismas, priteistinos žalos dydį nustatė remdamasis visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (101 076,58 Eur), atsižvelgdamas į tai, kad bankroto administratorei neperdavus jokio turto ir dokumentų, nėra galimybių jų patenkinti.
  6. Teismas nustatė, kad VMI prie FM reikalavimas atsirado 2008-10-01–2009-03-31 dėl neteisėtų atsakovų D. B. ir O. J. veiksmų, pažeidus mokesčių mokėjimą reglamentuojančias teisės normas, kurių nenuslėpus būtų buvęs akivaizdus pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. G. M. ir G. Z. neteisėti veiksmai, sudarant akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, nepatikrinus įmonės turtinės padėties, neperėmus jokio turto ir neturint tikslo vystyti veiklos, teismo laikyti bendrais atsakovų D. B. ir O. J. neteisėtais veiksmais.
  7. Teismo vertinimu, kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas, grindžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimu už akių, atsirado kaip atsakovų D. B. ir O. J. neteisėtų veiksmų pasekmė, todėl už tai jie abu solidariai atsakingi.
  8. Teismas pažymėjo, kad šių kreditorių reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi ir ginčas dėl jų pagrįstumo ir dydžio išspręstas, todėl šios aplinkybės nebegali būti kvestionuojamos (CPK 182 str. 2 d., 279 str. 4 d.). Nors atsakovė buvo padavusi pareiškimą dėl VMI reikalavimo peržiūrėjimo ir jo patikslinimo, tačiau šis reikalavimas sprendimo priėmimo dieną nebuvo patikslintas, o atskirasis skundas dėl nutarties, kuria buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, nepriimtas (Kauno apygardos teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-507-259/2016).
  9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad D. B. žinodama apie jos vadovavimo laikotarpiu atliktą mokesčių mokėjimo patikrinimą, neteikė jokių pastabų dėl patikrinimo aktu paskaičiuotų mokesčių ir nesiėmė priemonių, kad būtų apskųstas priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad atsakovė jokių prieštaravimų atliktam patikrinimui neturėjo.
  10. Teismas nustatė, kad VSDFV reikalavimas atsirado iki 2009-03-10. Tai paneigia D. B. argumentus, kad jos vadovavimo laikotarpiu skolų nebuvo.
  11. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad žala įmonei atsirado dėl nuostolingų sandorių. VMI patikrinimo aktas ir sprendimo duomenys gali būti vertinami tik mokesčių nepriemokos aspektu, bet nėra pakankamas įrodymas spręsti dėl sandorių nuostolingumo ir jų įtakos žalos atsiradimui, ieškovei nepateikus jokių papildomų įrodymų, pačių sandorių, nepagrindus jų žalingumo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovai D. B. ir O. J. teismo prašo: 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš apeliantų tenkinta, ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš D. B. ir O. J. atmesti; 2) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. D. B. 2008-01-02 pardavė akcijas O. J. siekiant keisti įsteigtos UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ veiklą iš verslo planavimo ir konsultacinės veiklos į tarptautinius pervežimus, tačiau tam neturint pakankamai lėšų, o O. J. sutinkant investuoti į įmonę tik su sąlyga, kad jis taps įmonės savininku. 2008 m. pabaigoje prasidėjus ekonominei krizei, reikėjo papildomų investicijų, tačiau jų O. J. neturėjo, todėl nutarta verslą parduoti. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis su G. M., kuris pagal skelbimą susisiekė su O. J., sudaryta 2009-02-17. G. M. norėjo pats būti ne tik akcininkas, bet ir direktorius, todėl 2009-03-10 D. B. nutraukė darbo sutartį su UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“. Atleidimo iš darbo dieną D. B. su G. M. pasirašė bendrovės turto ir buhalterijos dokumentų perdavimo–priėmimo aktus, pagal kuriuos G. M. perduotas antspaudas, steigimo dokumentai, turtas, dokumentacija. D. B. žiniomis, jos atleidimo iš darbo dieną UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ jokių pradelstų skolų neturėjo.
    2. Nesutiktina, kad D. B. darbo santykiai su UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ tęsėsi iki 2009-05-27 (įrašo viešame registre padarymo data), juolab, kad tiek Kauno apskrities VMI 2009-06-04 Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje, tiek 2010-06-10 patikrinimo akte, tiek 2010-07-22 sprendime užfiksuota, jog G. M. D. B. iš darbo atleido 2009-03-10 ir nuo šios dienos pats ėjo direktoriaus pareigas. Apie D. B. atleidimą iš darbo 2009-03-10 VSDFV pranešta laiku.
    3. D. B. veiksmai jos vadovavimo laikotarpiu nepagrįstai vertinti kaip nesąžiningi:
      1. Darbuotojų atleidimą iš darbo lėmė 2008 m. prasidėjusi krizė, darbo (pervežimų) nebuvimas, todėl darbuotojų išlaikymas būtų lėmęs nuostolius, be to, ir patys darbuotojai nenorėjo dirbti įmonėje dėl padėties nestabilumo, darbų sezoniškumo;
      2. Sustojus įmonės veiklai ir negaunant pajamų, tačiau siekiant dengti įmokas UAB „Swedbank lizingas“ (iš kurio buvo lizinguojamos transporto priemonės), D. B. vedė derybas su lizingo bendrove, sutarė parduoti dalį lizinguojamų automobilių, taip pat įmonei priklausantį žemės sklypą ir už gautus pinigus dengti įmokas, o parduotą žemės sklypą lizingo būdu išsipirkti. Tokie vadovės veiksmai buvo naudingi įmonei, nes mažėjo įsipareigojimas lizingo bendrovei.
      3. Lizinguojami vilkikai nebuvo ieškovės nuosavybė, todėl jie UAB „EKSARAS SECURITY“ perleisti gavus UAB „Swedbank lizingas“ sutikimą. Dėl kreditoriaus iškeltos sąlygos, jog sąskaitas išrašytų ieškovė, šią dieną UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ priskaičiuotas turto perleidimo PVM, kurio ieškovė, nebūdama lizinguoto turto savininke, mokėti neprivalėtų. Be to, šį mokestį biudžetui yra sumokėjusi UAB „EKSARAS SECURITY“, todėl ieškovė biudžetui neskolinga (bankroto byloje ginčijamas VMI prie FM finansinis reikalavimas).
    4. Nesutiktina, kad įmonės dokumentai G. M. nebuvo perduoti, o įmonės dokumentų praradimas yra atsakovų neteisėtų veiksmų pasekmė, lėmusi žalos įmonei atsiradimą. D. B. perdavė visą tvarkingą buhalterinę medžiagą G. M., jokių pastabų dėl perduotų dokumentų ir (ar) turto nebuvo gauta. G. M. parodymai dėl buhalterinių dokumentų perdavimo ikiteisminio tyrimo metu skyrėsi, tačiau galiausiai jis Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už įmonės dokumentų neišsaugojimą. Tai, kad D. B. vadovavimo laikotarpiu įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama tvarkingai patvirtina ir Kauno apskrities VMI 2008-07-17 priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma bei jos pagrindu atliktas ikiteisminis tyrimas, kuriame nustatyta, jog ieškovės buhalterija iki jos perdavimo G. M. buvo vedama tvarkingai, o D. B. ir O. J. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 182, 222, 223 straipsniuose, sudėties. Kitame ikiteismine tyrime Nr. 20-1-00102-10 konstatuota, kad minėtų asmenų veiksmuose nėra nusikaltimų numatytų BK 183 straipsnyje ir 184 straipsnyje, sudėčių. Pareiga pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2008 m. teko G. M..
    5. Nesutiktina, kad D. B. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. 2008 m. įmonės balansas patvirtina, kad ji šiuos metus baigė pelningai, neturėjo pradelstų įsipareigojimų (turėdama vykdomas lizingo sutartis). Tai, kad įmonė 2008 metais dar buvo moki patvirtina bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-507-259/2016, kurioje sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, konstatuota, kad įmonė tapo nemoki 2010 metais. Joje taip pat nustatyta, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia ne D. B. ar O. J. veiksmais, bet G. M. ir G. Z. veiksmais (nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1388-407/2016). Apeliantų teigimu, jei įmonė jau 2008 metais nebūtų buvusi pajėgi vykdyti įsipareigojimų, lizingo bendrovė nebūtų vedusi derybų su įmone, taip pat suteikusi naujų kreditų, o, tikėtina, būtų kreipusis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
    6. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantų kaltų veiksmų ir žalos padarymo nepagrįsta. Sutinkant su Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-507-259/2016, nustatyta aplinkybe, kad įmonei bankroto bylą buvo galima kelti 2010 metais dėl jos nemokumo, nesutiktina, kad apeliantai yra kalti dėl įmonei atsiradusios žalos. Kita vertus, jei įmonė, pirmosios instancijos teismo teigimu, 2008-2009 metais jau buvo nemoki, žalą kreditoriams dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo galėtų sudaryti delspinigiai ir palūkanos (nuo 2008-2009 metų iki 2014 metų), bet ne pačios finansinių reikalavimų sumos.
    7. Nesutiktina dėl solidariosios atsakomybės taikymo. Apeliantai niekada jokiais veiksmais nevykdė bendros veiklos su G. M. ir G. Z..
    8. Žala, net jei ji būtų atsiradusi dėl nesavalaikio bankroto, negali būti lygi bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų sumai. Kaip minėta, VMI finansinis reikalavimas, atsiradęs laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31, kildinamas iš PVM mokesčio nesumokėjimo, turi būti išbrauktas, nes jis sumokėtas kitos įmonės (UAB „EKSARAS SECURITY“).
    9. UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas atsirado neįvykdytų lizingo sutarčių (negrąžintų kreditų) pagrindu. Šis finansinis reikalavimas atsirado ne dėl to, kad laiku nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl negali būti laikoma įmonės vadovų padaryta žala įmonei. Žala galėtų būti dėl pavėluoto bankroto pagal lizingo sutartis priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai, bet ne negrąžintų kreditų sumos.
    10. VSDFV finansinis reikalavimas tikėtinai atsirado dėl nesumokėtų įmokų atleidžiant iš darbo D. B.. Šis reikalavimas taip pat negali būti laikomas apeliantų veiksmais padaryta žala įmonei. Žalos sumą galėtų sudaryti delspinigiai nuo laiku nesumokėtų įmokų, paskaičiuoti nuo ieškovės nemokumo pradžios.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą VMI prie FM prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantai nevykdė (netinkamai vykdė) teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu – sudarė nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus sandorius, blogino kreditorių padėtį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad žala kreditoriams buvo padaryta bendrais D. B. ir O. J. veiksmais: D. B. veikė savo naudai, visą bendrovės turtą perleido įmonei, kurios akcininke ir direktore buvo ji pati, atleido įmonės darbuotojus, turtą išpardavė, nors skola VMI jau egzistavo. Savo ruožtu G. Z., įsigydamas kitos bendrovės akcijas, turėjo pasidomėti, kokia įmonės finansinė padėtis, kokie įsipareigojimai kreditoriams ir imtis veiksmų, kad bendrovė tęstų veiklą, galėtų atsiskaityti su kreditoriais arba kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  4. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Renavita“, atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  5. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė tiek akcijų pardavimo G. M. dieną, tiek D. B. atleidimo iš darbo dieną buvo moki, taip pat, kad jų vadovavimo laikotarpiu nebuvo pradelstų įsipareigojimų. Byloje esantys dokumentai (2007-12-31 balansas, Kauno apskrities VMI 2010-06-10 patikrinimo akte ir 2010-07-22 sprendime nustatytos aplinkybės dėl mokesčių pažeidimų laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2009-03-31) patvirtina, kad įmonė jau 2007 metais buvo faktiškai nemoki.
    2. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad 2008-2009 m. pradelstų įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo. Lizingo bendrovės pateikti rašytiniai įrodymai (2016-05-19 raštas dėl duomenų apie UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ pateikimo, pažyma dėl prašomų priteisti sumų c. b. Nr. 2-3609-553/2010 detalizavimo) patvirtina, kad už laikotarpį iki

      42009-02-17 bendrovės skola, kurios mokėjimo terminas jau buvo suėjęs, sudarė 8 652,23 Eur, o delspinigiai – 961,84 Eur, taip pat, kad buvo pažeista lizingo sutartis 2009 m. sausio 31 d. nesumokant įmokos, kurios terminas suėjo 2009 m. sausio 30 d. Be to, UAB „Swedbank lizingas“ 2009-03-03 buvo pareiškęs pretenziją Nr. 01-20-17922, kuria bendrovė įspėta dėl lizingo sutarčių nutraukimo, o 2009-04-07 išsiųstas pranešimas Nr. 01-30-3975 dėl lizingo, įsiskolinimo mokėjimo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimo. Apeliantai, vietoj to, kad bendradarbiautų, akcijas perleido G. M., kuris jokios veiklos nevykdė.

    3. Nesutiktina, kad apeliantų vadovavimo įmonei laikotarpiu (iki 2009-03-10) įmonė nebuvo skolinga VSDFV. Pagal VSDFV Kauno skyriaus 2016-04-20 raštą, įmonės skola šią dieną sudarė 1 084,65 Lt (į ją įskaičiuoti ir 8,53 Lt delspinigiai).
    4. Apeliantų argumentai, jog VMI reikalavimas neegzistuoja, nepagrįsti jokiais įrodymais ir yra paneigti byloje esančiais rašytiniais dokumentais. Byloje nenuginčytame ir galiojančiame Kauno apskrities VMI patikrinimo akte nustatyti D. B. ir O. J. veiksmai, kuriais siekta išvengti privalomų mokesčių valstybei. Šios, taip pat kitos aplinkybės (įmonės perleidimas kitiems asmenims, siekimas turtinės naudos, žinant apie įmonės nemokumą, nebendradarbiavimas su kitu kreditoriumi – UAB „Swedbank lizingas“, nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo) patvirtina apeliantų neteisėtus veiksmus.
    5. Vien atskirojo skundo padavimas dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, įskaitant ir VMI prie FM reikalavimą, neįrodo jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių.
    6. Patikrinimo aktas ir 2010-07-22 VMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra didesnę įrodomąją galią turintys dokumentai, kuriuose konstatuotos aplinkybės yra laikomos visiškai įrodytomis. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šių prima facie įrodymų teisėtumą ir pagrįstumą, neteikė prieštaravimų dėl VMI patikrinimo rezultatų.
    7. Nesutiktina su apeliantų argumentais, kad ieškovei bankroto byla galėjo būti keliama tik nuo 2010 metų ir ne dėl apeliantų, o dėl kitų atsakovų veiksmų. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Joje nebuvo tirti ir vertinti duomenys apie 2009 m. pradžioje buvusią skolą VSDFV bei UAB „Swedbank lizingas“ raštai su nurodytomis pradelstomis įmonės skolomis, taip pat nebuvo surinkti duomenys, kad 2009 m. ieškovė neturėjo jokio turto, kuriais ieškovė šioje byloje grindžia faktinį bendrovės nemokumą apeliantų valdymo laikotarpiu.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl bylos pagal apeliacinį skundą nagrinėjimo apimties

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
  2. UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2004-11-16. Registro duomenimis UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ vadovė laikotarpiu nuo 2004-11-16 iki 2009-05-27 buvo D. B., o laikotarpiu nuo 2009-05-27 – G. Z.. Įmonės akcininkais laikotarpiu nuo 2004-11-16 iki 2008-01-15 buvo D. B., laikotarpiu nuo 2008-01-15 iki 2009-03-13 – O. J., laikotarpiu nuo 2009-03-13 iki 2009-05-27 – G. M., laikotarpiu nuo 2009-05-27 – G. Z.. Įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai teikti už 2004, 2005, 2006 ir 2007 metus (t. 1, b. l. 14-17).
  3. 2009-06-04 VMI operatyvaus patikrinimo akte (informacijos surinkimo laikotarpis 2009-01-01 – 2009-04-30) užfiksuota, kad mokesčio mokėtojo registro duomenimis D. B. įmonėje dirbo nuo 2004-11-11 iki 2009-05-27, o Sodros duomenimis – nuo 2004-11-11 iki 2009-03-10 (t. 1, b. l. 28). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Juridinių asmenų registre įrašytu jos darbo pabaigos momentu, tačiau iš teismo sprendimo turinio matyti, kad 2009-05-27 data nebuvo siejama su jokiomis teisiškai reikšmingomis išvadomis. Priešingai, sprendžiant dėl UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ turimų skolų apeliantų vadovavimo įmonei laikotarpiu, pažymėta, kad skola VSDFV atsirado dar iki 2009-03-10.
  4. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2301-527/2014, pagal VMI prie FM pareiškimą UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratore paskyrė UAB „Renavita“ (t. 1, b. l. 13) (nutartis įsiteisėjo 2014-09-30). Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtintas UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ kreditorių sąrašas (VMI prie FM 203 148,69 Lt (58 835,93 Eur) dydžio finansinis reikalavimas; VSDFV Kauno skyriaus 1 166,87 Lt (337,95 Eur) dydžio finansinis reikalavimas; UAB „Swedbank lizingas“ 144 681,67 Lt (41 902,71 Eur) dydžio finansinis reikalavimas) (t. 1, b. l. 75).
  5. BUAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl solidaraus žalos atlyginimo priteisimo iš asmenų (atsakovų), kurie skirtingais laikotarpiais buvo bendrovės vadovais ir (ar) akcininkais).
  6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovų solidariai priteisė 101 076,58 Eur dydžio žalos atlyginimą, kuris siejamas su patvirtintų ir nepatenkintų (negalėsiančių būti patenkintų) finansinių reikalavimų suma ieškovės bankroto byloje, konstatavęs, kad dėl visų atsakovų susijusių veiksmų, kurių individualizuoti neįmanoma, susiklostė situacija, kai bankroto byloje nėra galimybės patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas žalos atlyginimą priteisė dėl bendrų atsakovų veiksmų ir jų tąsos laiku ieškovei neiškeliant bankroto bylos, pažeidžiant pareigą bankroto administratorei perduoti įmonės turtą ir dokumentus, nesidomint įmonės finansine padėtimi ir veikiant ne jos ir kreditorių interesais, tačiau nepripažįstant, kad žala atsirado dėl įmonės vadovų ir (ar) akcininkų sudarytų nenaudingų sandorių, kurie, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo neįrodyti. Teismas pažymėjo, kad atsakingu už dokumentų bankroto administratorei neperdavimą laikytinas tik G. M., kuris Kauno apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3044-667/2011, yra nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ dokumentų neišsaugojimą.
  7. Apeliacinį skundą dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė buvusi įmonės akcininkė ir vadovė D. B. ir buvęs akcininkas O. J., kurie prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria žalos atlyginimas solidariai bendrovei priteistas iš jų. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria solidarus žalos atlyginimas priteistas iš D. B. ir O. J., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatyta.

7Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  2. Apeliantai skunde prašo bylą pagal pateiktą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau tokio prašymo negrindžia jokiomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo yra nemotyvuotas, konstatuotina nesant pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės ir bylą pagal apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 str., 185 str.).

8Dėl vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių

  1. Kaip minėta D. B. atitinkamu laikotarpiu buvo ieškovės akcininkė ir vadovė, o O. J. – įmonės akcininkas, akcijas įsigijęs iš D. B.. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl žalos atlyginimo priteisimo, reikšmingos vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės taikymo sąlygos ir įrodinėjimo naštos paskirstymas.
  2. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  3. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012).
  4. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1 – 4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  5. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju tinkamai vykdė savo pareigas nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  6. Pažymėtina, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013), didelis atsakovo neatsargumas arba tyčia taip pat turi būti nustatyti sprendžiant dėl vadovo veiksmų teisėtumo taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-695/2015). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.
  7. Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  8. Savo ruožtu akcininko atsakomybė pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytos šios taisyklės išimtys – kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytai juridinio asmens dalyvio atsakomybei reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu, neteisėti ir kalti veiksmai (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.); juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nustatant nesąžiningus akcininko veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 str.).

9Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

  1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės vadovo, o kartu ir akcininko (t. y. apeliantų) civilinę atsakomybę kildino iš imperatyvių normų – ĮBĮ įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidimo.
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad D. B., kaip bendrovės vadovė, ir O. J., kaip įmonės akcininkas, jau 2009 m. pradžioje turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo tuo atveju, jei įmonės vadovė ir akcininkas O. J. laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31 nebūtų siekę išvengti PVM mokėjimo valstybei. Pažymėjo, kad ir iki šio laiko įmonės padėtis nebuvo itin gera – 2005-2006 metais įmonė veikė nuostolingai, 2007 metais turėjo turto už 30 653 Lt, kurį sudarė vien trumpalaikis turtas, kai per vienerius metu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 16 299 Lt; 2009 m. pradžioje (sausio mėn.) atleisti faktiškai visi darbuotojai.
  3. Apeliantai su teismo konstatuotu faktu dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo nesutiko, nurodė, kad jiems būnant vadove ir akcininku įmonė nebuvo nemoki, pradelstų skolų kreditoriams neturėjo, taip pat pažymėjo, kad ieškovės bankroto byloje sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nustatyta, jog įmonė nemoki tapo 2010 metais, t. y. ne jų vadovavimo įmonei laikotarpiu.
  4. ĮBĮ (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008-07-01 iki 2012-03-01) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju ieškovei keliant bankroto bylą (2014 m.) galiojo ĮBĮ redakcija, nustačiusi ir vadovo, ir savininko pareigą inicijuoti bankroto bylą, šiuo pagrindu galima akcininko ir vadovo solidarioji atsakomybė. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).
  5. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustačius, kad apeliantų vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė buvo nemoki, solidariai atsakingi už bankroto bylos neinicijavimą gali būti abu apeliantai. Tačiau sprendžiant, ar buvo pažeista teisinė pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytos pareigos atsiradimo sąlygą – įmonės nemokumą, nuo kurio turėtų (galėtų) būti skaičiuojami ieškovei padaryti nuostoliai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą praktiką įmonei, kuri yra faktiško nemokumo būsenos, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiu atskirai (ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 6.246-6.249 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  6. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės nemokumo momento svarbi byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė – tai, kad ieškovei iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir (ar) turtas (ĮBĮ 10 str. 4 d. 6 p., 7 d. 2 p.), todėl įmonės nemokumo padėties momento nustatymas yra apsunkintas. VMI 2010-06-10 patikrinimo akte Nr. AU16-24 (teminis PVM patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31) užfiksuota, kad patikrinimo metu buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai pateikti nebuvo, o patikrinimas atliktas pagal AB „SEB Vilniaus banko, „Swedbank“, AB gautą informaciją, gautus atsakymus iš UAB „Transimeksa“, Marijampolės bei Vilniaus AVMI atliktų priešpriešinių patikrinimų bei iš UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ archyvinėje byloje bei VMI duomenų bazėse esančios medžiagos, atliktų UAB „Eksaras“ mokestinio tyrimo bei UAB „EKSARAS SECURITY“ ir UAB „Voluktė“ operatyvinių patikrinimų surinktos informacijos (t. 1, b. l. 33), taip pat G. M., G. Z. motinos R. S. bei kt. asmenų paaiškinimais. Juose G. M. patvirtino, kad jis akcijas įsigijo iš O. J., pasirašė dokumentų ir spaudo perėmimo aktus, tačiau jų neperėmė ir neturi, taip pat neperėmė ir nežino apie bendrovės turtą – automobilius su priekabomis bei žemės sklypą; nuo bendrovės įsigijimo veiklos nevykdė. Savo ruožtu G. Z. motina 2009-09-21 nurodė, kad jos sūnus yra visiškai jos išlaikomas, 2008-07-04 yra grįžęs iš kalėjimo ir vėl sulaikytas (t. 1, b. l. 35). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šiuo savarankišku žalos atlyginimo pagrindu (dokumentų bankroto administratorei neperdavimas) apeliantams nekildino pareigos atlyginti žalą, t. y. kaip minėta, remdamasis įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3044-667/2011, konstatavo, kad atsakingas už dokumentų neišsaugojimą yra atsakovas G. M.. Šią aplinkybę patvirtina teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių matyti, kad G. M. minėtu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidus apskaitos tvarkymas), dėl to, kad jis, laikotarpiu nuo 2009-03-10 iki 2009-05-19 būdamas UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ vadovas neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Nuosprendyje nustatyta, kad kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino visiškai (CPK 179 str. 3 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakingu už dokumentų neperdavimą laikytinas tik G. M., apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorei, bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėjant pagal apeliacinio skundo ribas (dėl D. B. ir O. J. atsakomybės), laikytinos kaip neturinčios teisinės reikšmės, todėl plačiau dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
  7. Sprendžiant dėl ieškovės nemokumo momento (pareigos bankroto bylai iškelti atsiradimo) pažymėtina, kad įmonės nemokumas ieškovės bankroto byloje jau buvo nustatinėjamas įmonei 2014 m. rugsėjo 18 d. keliant bankroto bylą (bankroto byla iškelta nustačius, kad įmonė finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą teikė 2007 metais, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, egzistuoja skolos VSDFV, VMI prie FM, UAB „Swedbank lizingas“), taip pat, sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą (konstatuota, kad įmonė jau 2010 metais buvo nemoki), todėl pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ pažeidė G. Z. (tuometinis įmonės akcininkas ir vadovas).
  8. Apeliantai, remdamiesi aplinkybėmis, nustatytomis sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, skunde teigia, kad nėra pagrindo iš naujo nustatinėti įmonės nemokumo momento, juolab, kad jų vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė buvo moki.
  9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad bankroto bylos iškėlimo momentas (2010 m.), nustatytas sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, šioje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo iš vadovų ir (ar) akcininkų negali būti kvestionuojamas ir iš naujo nustatomas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir (ar) atsiradus naujiems įrodymams, kuriais nagrinėjamoje byloje rėmėsi ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės.
  10. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ Juridinių asmenų registrui teikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2005, 2006, 2007 ir 2014 metus (dokumentai neteikti už laikotarpį nuo 2008 iki 2013 metų) (t. 2, b. l. 76). Iš įmonės balanso už 2005 metus matyti, kad įmonė turėjo turto už 15 883 Lt (visą jį sudarė trumpalaikis turtas), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 6 242 Lt, įmonė patyrė nuostolių už 15 553 Lt (t. 2, b. l. 77-80); balansas už 2006 metus patvirtina, kad įmonė turėjo turto už 26 179 Lt (visą jį sudarė trumpalaikis turtas), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 7 651 Lt, įmonė patyrė nuostolių už 1 451 Lt (t. 2, b. l. 81-84); balansas už 2007 metus patvirtina, kad įmonė turėjo turto už 30 653 Lt (visą jį sudarė trumpalaikis turtas), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 16 299 Lt, įmonė gavo 8 366 Lt pelną (t. 2, b. l. 85-88).
  11. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
  12. Iš VMI priešpriešinės informacijos surinkimo 2008-07-17 pažymos Nr. AU12-101 matyti, kad UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ įregistruota veikla – technikos mokslų tiriamieji darbai, faktiškai vykdoma veikla – konsultacinė verslo ir valdymo veikla; nuo 2008 m. UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai vykdė krovinių pervežimo paslaugas (t. 1, b. l. 18). Nors apeliantai teigia, kad jų vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, esantys įrodymai leidžia spręsti apie ankstesnį, nei 2010 metais atsiradusį įmonės nemokumą. Tiek iš byloje esančių įmonės balansų, tiek iš VMI patikrinimo akto ir sprendimo, kuriuo apskaičiuotas nesumokėtas PVM mokestis su delspinigiais ir baudomis, matyti, kad įmonė nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto asmeninės nuosavybės teise neturėjo (veiklą vykdė lizinguojamomis transporto priemonėmis, įmonės biuras įsikūręs iš UAB „Eksaras“ subnuomojamose patalpose (t. 1, b. l. 33), arba jį turėjo tik trumpą laiką (2009 m. sausio mėnesį UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ UAB „EKSARAS SECURITY“ pardavė krovininius automobilius su priekabomis ir įranga (dėl šio sandorio apskaičiuotas PVM, kurio pagrindu patvirtintas VMI prie FM finansinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje); 2009-01-14 žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), parduotas UAB „Swedbank lizingas“; už jį atsiskaitoma dengiant skolas (įmokas) pagal kitas lizingo sutartis (2008-01-21 lizingo sutartį Nr.067903, 2008-01-16 sutartį Nr. LT067491, 2008-03-05 sutartį Nr. LT070384, 2008-05-16 sutartį Nr. LT074157 ir juos tą pačią dieną parduodant UAB „EKSARAS SECURITY“) (t. 1, b. l. 40). Kitų duomenų apie įmonės turėtą kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, jai priklausiusį nuosavybės teise, nėra. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš byloje esančių balansų nustatyta, jog įmonės trumpalaikį turtą iš esmės sudarė debitorių skolos. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovė 2009-03-10 VSDFV biudžetui turėjo 1 084,65 Lt skolą (įmokos už darbuotojus – 1 076,12 Lt, delspinigiai – 8,53 Lt) (t. 3, b. l. 65), o iš AB „Swedbank“ 2016-05-19 rašto Nr. SL-SR/16-2054 ir kartu su juo pridėtų priedų matyti, kad UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ pažeidė lizingo sutartis 2009 m. sausio 31 d. nesumokėdami mokėjimo, kurio mokėjimo terminas suėjo 2009 m. sausio 30 d. Be to, egzistavo ir mokestinė nepriemoka VMI. Šios nustatytos aplinkybės, susijusios su UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ 2009 m. pradžioje buvusia turtine padėtimi (įsipareigojimų lizingo bendrovei ir VSDFV nevykdymas, mokesčių nemokėjimas, nuosavybės teise priklausančio turto neturėjimas), taip pat darbuotojų atleidimo iš įmonės faktas (iki 2009-02-01) (t. 1, b. l. 47, t. 3, b. l. 66), iš esmės suponuojantis vykdytos veiklos nutraukimą, pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintos kaip pagrindas spręsti, kad jau 2009 m. pradžioje, kuomet UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ vadovė ir akcininkas buvo apeliantai, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos nesilaikymas patvirtina apeliantų neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai nesielgė sąžiningai ir teisingai, todėl, kad žinodami ir (ar) turėdami žinoti (teismo nustatytos aplinkybės dėl O. J. dalyvavimo įmonės veikloje neginčytos ir nepaneigtos) vietoj to, kad įmonei keltų bankroto bylą, įmonės akcijas pardavė G. M.. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje šios imperatyvios teisės normos pažeidimas, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo vadovams ir (ar) akcininkams, išimtinai siejamas su įmonės skolų apimtimi, išaugusia dėl laiku neinicijuotos bankroto bylos iškėlimo, t. y. reikalinga nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo apeliantams pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016). Nagrinėjamu atveju, nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visi kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti įmonės bankroto byloje, atsirado apeliantų valdymo laikotarpiu (arba yra jų pasekmė), tačiau nenustačius jų padidėjimo dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku, visų bankroto byloje patvirtintų ir nepatenkintų finansinių reikalavimų suma negali būti priteista iš apeliantų šiuo pagrindu, juolab, kad byloje nustatyta, jog už dokumentų neišsaugojimą atsakingas kitas atsakovas – G. M.. Priešingas šios imperatyvios įstatymo normos pažeidimo aiškinimas, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonės vadovams ir (ar) akcininkams, neatitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu.
  13. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta kitų įrodymų, patvirtinančių apeliantų neteisėtą veikimą, jų vadovavimo įmonei laikotarpiu, lėmusį žalos atsiradimą.
  14. Kaip minėta, Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje patvirtinti šių kreditorių reikalavimai: 1) VMI prie FM 203 148,69 Lt (58 835,93 Eur) dydžio finansinis reikalavimas; 2) VSDFV Kauno skyriaus 1 166,87 Lt (337,95 Eur) dydžio finansinis reikalavimas; 3) UAB „Swedbank lizingas“ 144 681,67 Lt (41 902,71 Eur) dydžio finansinis reikalavimas.
  15. VMI prie FM finansinis reikalavimas susideda iš 111 366,72 Lt PVM, 58 065 Lt PVM baudos, 33 650,97 Lt PVM delspinigių ir 66 Lt suma pagal teismo vykdomuosius dokumentus (t. 2, b. l. 103). VMI prie FM patvirtintas finansinis reikalavimas kildinamas iš mokestinių patikrinimų, kurių metu nustatyta, jog UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ 2009 m. sausio mėn. savo vardu turėtus lizinguojamus automobilius iškeitė (išpirko) užstatant turėtą 1,9 ha žemės sklypą Raseinių rajone, kuriuos tą pačią dieną pardavė UAB „EKSARAS SECURITY“ (direktorė – D. B., nuo 2008-11-11 O. J. – darbuotojas (t. 1, b. l. 124)), tačiau UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ nesumokėjo PVM mokesčio (konstatuota, kad 2008 metais buvo suformuota PVM ataskaita tam, kad 2009 m. sausio mėn. parduodama turtą bendrovei UAB „EKSARAS SECURITY“ galėtų pasinaudoti susidariusiu PVM skirtumu ir nemokėti pardavimo PVM). Taip pat nustatyta, kad bendrovė 2009 m. vasario-kovo mėnesiais įformino krovinio pervežimo paslaugų, kurių Kauno AVMI nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo. Be kita ko, patikrinimo akte konstatuota, kad UAB „EKSARAS SECURITY“ už įsigytą turtą (transporto priemones, biuro techniką ir kt.) UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ apmokėjo grynaisiais pinigais, iš viso 659 218 Lt (2009-01-29 kasos išlaidų orderis Nr. 4) (t. 1, b. l. 47), tačiau į bylą pateiktame 2009 m. kovo 10 d. priėmimo-perdavimo akte, pasirašytame D. B. ir G. M., nustatyta, kad jam perduotas 248,52 Lt grynųjų pinigų likutis pagal kasą (t. 3, b. l. 139), nors atsiskaitymo su kreditoriais faktas nenustatytas. Patikrinimo akte taip pat užfiksuota, kad paskutinės bankinės operacijos vyko 2009 m. sausio 15-28 dienomis, o tuometinė bendrovės direktorė D. B. tiriamuoju laikotarpiu pagal bankinius čekius bei per Lietuvoje esančius bankomatus iš sąskaitų išėmė 45 443 Lt grynaisiais pinigais (t. 1, b. l. 39). Be to, tiriamuoju laikotarpiu galiojo vienas UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ direktorės D. B. parašas. Pasikeitus akcininkams bei bendrovės vadovams, kitiems asmenims teisė pasirašyti vykdant bankines operacijas nesuteikta.
  16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skola VMI, VSDFV atsirado, o įsipareigojimai UAB „Swedbank lizingas“ pradėti nevykdyti apeliantų vadovavimo laikotarpiu. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs į bylą pateiktus duomenis – VMI patikrinimo aktą ir sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, pagal kuriuos apskaičiuotas VMI finansinis reikalavimas patvirtintas įmonės bankroto byloje, už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. sprendimu už akių, kuriame be kita ko nurodyta, jog įmonė 2009-03-03 pretenzija buvo įspėta dėl susidariusios skolos ir sutarčių nutraukimo, o pagal patikrinimo aktą išperkamosios nuomos sutartis (taip pat lizingo sutartys ir įsiskolinimo sutartis) nutrauktos 2009 m. balandžio mėn. (t. 1, b. l. 41, t. 2, b. l. 146-149); taip pat į bylą pateiktu VSDFV raštu, kuriame nurodyta, kad UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ skola VSDFV 2009-03-10 buvo 1 084,65 Lt. Taigi, ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktais įrodymais, o apeliantai, teigdami, kad D. B. atleidimo dieną, įmonė neturėjo jokių pradelstų skolų, šio argumento negrindė jokiais objektyviais įrodymais (CPK 178 str.). Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog pirmosios instancijos teismas pačius apeliantų veiksmus, kuriais buvo perimti UAB „Eksarus“ lizinguojami vilkikai, vertino kaip neteisėtus, nenaudingus įmonei. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti bankroto administratorės prašymą dėl žalos atlyginimo sudarytų sandorių nenaudingumo įmonei pagrindu, kaip neįrodytus.
  17. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad žinant (turint žinoti) apie skolas VSDFV, VMI prie FM, taip pat apie negalėjimą dengti lizingo įmokų, vietoj to, kad būtų kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, paskutiniais vadovavimo mėnesiais parduotos išsipirktos transporto priemonės įmonei, kurios steigėja ir direktorė buvo D. B. (gautų pinigų panaudojimo faktas nenustatytas nesant įmonės dokumentų), atleisti darbuotojai, išimti iš sąskaitos pinigai (jų panaudojimas neiškus), parduotos akcijos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju D. B. negali būti laikoma atidžia ir rūpestinga įmonės vadove, veikiančia pagal įstatymo reikalavimus, nes ne tik, kad pažeidė pareigą laiku ir tiksliai vykdyti mokestines prievoles (valstybės biudžetui sumokėti PVM), tačiau ir gavus lėšas iš parduoto turto – atsiskaityti su kreditoriais. Tai patvirtina jos neteisėtus veiksmus. Savo ruožtu O. J. aktyvus dalyvavimas valdant įmonę, kurį nustatė pirmosios instancijos teismas (jis – komercijos direktorius (t. 3, b. l. 12), žinojo apie sudaromus sandorius (t. 3, b. l. 12-13), nes dirbo UAB „EKSARAS SECURITY“ nuo 2009 m. pradžios (t. 3, b. l. 12), laidavo pagal įmonės ir AB „Swedbank lizingas“ 2009-01-06 sudarytą žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartį (t. 1, b. l. 39), todėl žinojo ir (ar) turėjo žinoti apie įmonės padėtį. Tai, kad jau 2008 m. pabaigoje įmonės savininkas O. J. suprato, kad įmonė nėra pelninga, darbas pervežimų srityje nuostolingas, o įmonėje trūksta apyvartinių lėšų, kurių jis, kaip įmonės akcininkas neturėjo, todėl priėmė sprendimą parduoti įmonės akcijas, nurodė liudytoja apklausta D. B. (Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendis), taip pat jis pats apklaustas įtariamuoju ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-00079-11 (t. 3, b. l. 12). Pažymėtina, kad įmonės akcijos parduotos 2009 m. vasario mėnesį, o įmonės vadovė pasikeitė 2009 m. kovo mėnesį, t. y. naujais finansiniais metais, tačiau finansinė atskaitomybė už 2008 metus nebuvo parengta ir patvirtinta akcininko (ABĮ 20 str. 1 d. 9 p.), nors, kaip minėta, būtent šiuo laikotarpiu (2009 metų pradžioje) įmonė tikėtinai jau buvo nemoki, o sudarytų sandorių (lizinguojamų transporto priemonių išsipirkimas ir jų pardavimas UAB „EKSARAS SECURITY“ (patikrinimo akte nustatyta, kad PVM sąskaitas faktūras patvirtino UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ direktorė D. B. ir UAB „EKSARAS SECURITY“ vardu pasirašęs O. J. (t. 1, b. l. 51)) gautomis lėšomis ne tik, kad nebuvo mokami mokesčiai valstybei (patvirtintas VMI prie FM finansinis reikalavimas), bet ir bankroto administratorei neturint duomenų, kad už gautus pinigus buvo atsiskaityta su kreditoriais. Be to, įmonės akcijos parduotos kitiems asmenims, kurie, kaip nustatyta byloje, veiklos nevykdė ir nesiekė vykdyti, byloje nėra pinigų už akcijas sumokėjimo fakto, nors visi atsakovai teigė vieni kitiems mokėję už įmonės akcijas 10 000 Lt. Atsiliepime į ieškinį teigta, kad už UAB „EKSARAS SECURITY“ parduotas transporto priemones buvo dengiamos įmokos lizingui ir įsipareigojimai buvusiam akcininkui O. J. (t. 1, b. l. 130), tačiau šiomis aplinkybėmis verčia abejoti ne tik lizingo bendrovės siųstas pranešimas apie įsipareigojimų nevykdymą dar D. B. vadovavimo įmonei laikotarpiu (2009-03-03), bet ir apeliantų teikiama prieštaringa informacija byloje surinktiems įrodymams – pagal VMI patikrinimo aktą, minėtai įmonei buvo parduotos ne 2, tačiau visos išsipirktos transporto priemonės. Tai patvirtina ir aplinkybės, kad G. M. pagal priėmimo-perdavimo aktus buvo perduotos tik lizinguojamos transporto priemonės (t. 1, b. l. 41-42, 135-139). Pažymėtina ir tai, kad O. J. įmonės bankroto byloje nėra įtrauktas kreditoriumi, nors atsiliepime nurodoma, kad jam įmonė buvo skolinga (t. 1, b. l. 131). Tai leidžia daryti išvadą, kad su įmonės akcininku tikėtinai buvo atsiskaityta, tačiau kitų kreditorių įsipareigojimai atsiradę apeliantų vadovavimo laikotarpiu (arba kilę iš jų), liko neapmokėti, o dėl tolesnio įmonės akcijų pardavimo, dokumentų praradimo, bankroto administratorės teigimu, bankroto byloje neįmanoma patenkinti finansinių reikalavimų (priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti civilinę atsakomybę.
  18. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog Kauno apygardos prokuratūros 2012-03-28 nutarime Nr. 30-202 nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-2-00079-11 nustatyta, kad tyrimo metu negauta objektyvių įrodymų, patvirtinančių D. B. ir O. J. kaltę dėl sukčiavimo, taip pat, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00102-10 pradėtas pagal UAB „Swedbank lizingas“ skundą, nutrauktas nenustačius BK 183 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų požymių, nepaneigia galimybės šiems asmenims taikyti civilinę teisinę atsakomybę dėl skirtingos įrodinėjimo apimties.
  19. Nagrinėjamu atveju apeliantai ginčijo priteistos žalos dydį dviem aspektais: 1) nurodant, kad teismui konstatavus pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą, buvo galima priteisti tik dėl šios pareigos nevykdymo atsiradusią žalą; 2) kvestionuojant VMI prie FM patvirtintą finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje.
  20. Pasisakant dėl pirmojo argumento, kuriuo apeliantai nesutinka su priteistos žalos dydžiu, pažymėtina, kad nors jis laikytinas pagrįstu, tačiau nagrinėjamu atveju nustatytas ne tik apeliantų neteisėtas veikimas (neveikimas), nevykdant įstatyme nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ir kitoks elgesys, suponuojantis civilinės atsakomybės taikymą (žr. į. 60-62 p.).
  21. Apeliantai nesutikdami su VMI prie FM patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumu, nurodo, kad šią dieną VMI prie FM reikalavimas, atsiradęs laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-03-31, yra sumokėtas kitos bendrovės – UAB „EKSARAS SECURITY“. Nurodo, kad bankroto byloje yra ginčijamas šis VMI prie FM patvirtintas finansinis reikalavimas. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad D. B. ir O. J. prašymas panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria UAB „Techniniai inovaciniai sprendimai“ bankroto byloje patvirtintas VMI prie FM finansinis reikalavimas, Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atmestas (nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2103-330/2016). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl VMI prie FM finansinio reikalavimo nepagrįstumo, atmestini kaip nepagrįsti.
  22. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad BUAB „Techniniai inovaciniai spendimai“ patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai (kurių pagrįstumas patvirtintas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais) negali būti patenkinti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, dokumentų ir (ar) įmonės turto neperdavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 101 076,58 Eur dydžio žalos atlyginimą.
  23. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, nes tarp jų ir kitų dviejų atsakovų nebuvo jokio veiksmų bendrumo, be to, apeliantams apskritai negalėjo būti taikoma atsakomybė. Taigi, apeliantai solidariosios atsakomybės taikymą kvestionuoja tuo pagrindu, kad jų vadovavimo laikotarpiu jie jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra ir jų bendrumo su kitų dviejų atsakovų (G. M. ir G. Z.) veiksmais ir žalos įmonei padarymu. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad solidarioji atsakomybė taikyta dėl nustatytų veiksmų sekos, kuri rodo visų atsakovų veiksmų bendrumą ir siekį išvengti arba padėti išvengti atsakomybės, todėl pasekmė – negalėjimas bankroto byloje patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų – atsirado dėl bendrų vienas su kitu susijusių ir vienas po kito sekusių visų atsakovų veiksmų, o išskirti vieno konkrečius veiksmus, galėjusius nulemti konkrečios žalos atsiradimą, neįmanoma. Toks solidariosios atsakomybės taikymas galimas tuo atveju, kai juridinio asmens dalyvis (-iai) ir valdymo organo narys (-iai) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami nustatytas pareigas, padaro žalos kreditoriams ir nesant protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems kreditoriams. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjus bylą pagal apeliacinį skundą, pasitvirtino pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės atsakomybės apeliantams taikymo, t. y. nustatytos jų civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl argumentai, kuriais siekiama paneigti solidariosios atsakomybės taikymą, nurodant, jog jie neatliko jokių neteisėtų veiksmų, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju apeliantai savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo prie žalos atsiradimo (negalėjimas patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų įmonės bankroto byloje), kurių, nesant bankroto administratorei perduotų įmonės dokumentų ir turto, individualizuoti neįmanoma. Solidariosios atsakomybės taikymas nagrinėjamu atveju nepaneigtas (CPK 178 str.).
  24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė vadovo ir (ar) akcininko atsakomybę reglamentuojančias teisės normas pagal byloje esančią medžiagą, ištirtas ir įvertintas faktines bylos aplinkybes, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Netenkinus apeliacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovei, atstovaujamai bankroto administratorės, nepriteistinos, iki bylos nagrinėjimo pradžios nepateikus bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančių įrodymų (CPK 93 str., 98 str.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai