Byla e2-914-157/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3360-866/2017, kurioje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą, trečiasis asmuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, iškelta atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltas alksnis“ bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltas alksnis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3360-866/2017, kurioje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškimą, trečiasis asmuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, iškelta atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltas alksnis“ bankroto byla.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti uždarajai akcinei bendrovei „Baltas alksnis“ (toliau – UAB „Baltas alksnis“, atsakovė) bankroto bylą Lietuvos respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, tai yra dėl pastarosios nemokumo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovė nevykdo savo prievolių, yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 36 321,87 Eur VSD įmokų ir delspinigių, nesilaiko mokėjimo tvarkos, VSD įmokų nemokėjo nuo 2015 m. sausio mėnesio, nuo 2015 m. vasario mėnesio jai buvo pateikti 66 mokėjimo nurodymai dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka, tačiau šie liko neįvykdyti.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi atsisakius iškelti atsakovės bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-4596-562/2016) jos situacija pablogėjo, įmonės, kurioje dirba 6 apdraustieji, skola išaugo nuo 2 319,72 Eur iki 36 321,87 Eur ir nuolat didėja, antstoliui priverstine tvarka nepavyko išieškoti skolas pagal VSDFV sprendimus, tačiau įmonės vadovas nesikreipė dėl skolos atidėjimo, o 2016 m. lapkričio 30 d. nuvykus įmonės registracijos adresu – Vilniaus r. sav., Riešės sen., Pašilių k., ten įmonė nebuvo rasta, taip pat nenustatytas kitas adresas, kuriuo būtų vykdoma jos veikla.
  3. Atsakovė atsiliepime nesutiko su šiuo pareiškimu, nurodė, kad įmonės vadovu nuo 2014 m. gruodžio 18 d. paskirtas K. K., pateikė duomenis apie dabartinio vadovo ir buvusios vadovybės bei akcininko R. Š. 2014-2015 m. vykusius ginčus, inicijuotus ikiteisminius tyrimus, nepasirašytus 2016 m. balansą, per vienerius metus gautinų lėšų sąrašą, pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sąrašą, sąrašą „Detalizacija–turtas“. Teismo įpareigota atsakovė papildomai pateikė 2017 kovo 13 d. raštą „Lydraštis dėl papildomų dokumentų pateikimo“, kuriame teigiama, kad įmonės turto pakanka atsiskaityti su visais kreditoriais, ji aktyviai veikia išreikalaudama skolas iš debitorių, kad bendrovės trumpalaikį turtą sudaro debitorių skolos, o kito trumpalaikio turto neturi. Tačiau nepateikti jos poziciją grindžiantys dokumentai (dauguma priedų nepasirašyti ir netinkami būti įrodymais, kiti –kelių metų senumo, arba pateiktos dokumentų fotonuotraukos; nepateikta jokių duomenų, dokumentų apie įmonės 2015–2016 m. ir šiuo metu vykdomą ūkinę veiklą, generuojamas pajamas.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartimi nustatė atsakovės UAB „Baltas alksnis“ nemokumą ir jai iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Vadybos apskaita“.
  2. Teismas, nustatė, kad pagal Juridinių asmenų registrą atsakovė įregistruota 2002 m. su pagrindine veikla – medžio masyvų baldų gamyba ir prekyba, medienos pjaustymas ir obliavimas, o taip pat bet kokia veikla, neprieštaraujanti Lietuvos įstatymams; kad įmonės vadovu nuo 2014 m. gruodžio 17 d. yra K. K. (nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. buvo J. U., nuo 2014 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. spalio 15 d. – S. Ž.); kad nuo 2015 m. sausio 7 d. bendrovės akcininkė yra UAB „Ūkio baldai“, kuriai vadovauja K. K.. Nustatė, kad atsakovė paskutinį kartą oficialiai finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė už 2013 m. ir deklaravo turto už 852 431,36 Eur (ilgalaikio – už 75 494 09 Eur, trumpalaikio – už 76 937,26 Eur, 18 836 Eur vertės atsargų ir nebaigtų vykdyti sutarčių, 57 807,19 Eur per vienerius metus gautinos lėšos, 697 136 Eur – kitas trumpalaikis turtas, 407 327, 38 Eur mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. Teismas konstatavo, kad įmonės 2013 m. atskaitomybės duomenys nėra aktualūs, nes finansinė situacija yra akivaizdžiai pasikeitusi, dokumentai už vėlesnius laikotarpius juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti, tuo tarpu priešingai, nei teigia atsakovė, pareiga pateikti teismui Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus neįvykdyta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 198, 114 straipsniai).
  3. Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad nėra duomenų apie įmonės realiai valdomą turtą (pagal Nekilnojamo turto registro duomenis registruotino nekilnojamo turto neturi; pagal VĮ ,,Regitra“ duomenis turimos dvi transporto priemonės, iš kurių viena išregistruota, pasibaigus eksploatavimui, o kita – 2008 m. gamybos), nuo 2014 m. pradžios – įregistruota 20 turto areštų, 17 iš jų nuo 2014 m. rugpjūčio mėn.; kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-3673-960/2017 pagal ieškovės kreditorė UAB „Laiptų fabrikas“ ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovės vadovo K. K.; kad niekuo nepagrįsti atsakovės teiginiai, jog išieškomos skolos iš debitorių, sąskaitos faktūros, pateiktos užsienio įmonėms „ANDY TORNTON NORGE“, „ASTONET“ OU, išrašytos dar 2009 m., o pretenzijos ir reikalavimai pateikti 2014-2015 m. pradžioje, tačiau skolos iki šiol nėra išieškotos; kad nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių užsienyje vykdomų skolų išieškojimo procedūrų realumą, neįrodytas skolų atgavimo iš kitų skolininkų realumas.
  4. Teismas nustatė, kad atsakovė neįvykdė teismo įpareigojimo tinkamai pateikti kreditorių sąrašą, todėl nėra galimybės tiksliai nustatyti jos pradelstų mokėjimų sumą; kad pagal viešųjų registrų duomenis skola VSDFV biudžetui nuo pareiškimo pateikimo (36 321,87 Eur) išaugo iki 37 550,29 Eur; kad pagal Antstolių informacinės sistemos duomenis atsakovės atžvilgiu vykdomos 36 vykdomosios bylos dėl priverstinio skolų išieškojimo skirtingų kreditorių naudai, taip pat dėl laikinųjų apsaugos priemonių, dauguma iš kurių pradėtos dar 2015 m., o šešiose bylose nuo 2015 m. vykdomas priverstinis darbo užmokesčio išieškojimas.
  5. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad atsakovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams; kad neįrodyta, jog 2015–2016 m. vykdyta ūkinė komercinė veikla, jog ji vykdoma šiuo metu, jog turėdama 6 darbuotojus ėmėsi ekonominių, techninių, organizacinių etc. priemonių, siekdama gauti pajamų, sumokėti skolas, tai yra, siekdama išsaugoti / plėtoti ūkinę komercinę veiklą; kad, priešingai nei teigia atsakovė, pagal pateiktus dokumentus realiai ūkinė veikla nebevykdoma galimai ne vienerius metus. Įvertinęs ieškovo, atsakovės argumentus, duomenis apie įmonės veiklą, turto ir įsipareigojimų santykį, iš viešųjų registrų gautus duomenis, teismas sprendė, kad ši nevykdo / negali vykdyti veiklos, faktiškai yra tik formalus ūkio vienetas; kad jos finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio ir negali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį, tai yra, kad įmonė yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktai, 2 straipsnio 8 punktas, CPK 178 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.4 straipsnio 3 dalis; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).
  6. Vadovaudamasis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 2, 6 dalimis atsakovės bankroto administratore teismas paskyrė UAB „Vadybos apskaita“.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atskirajame skunde atsakovė UAB „Baltas alksnis“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismo nutartis naikintina, nes pažeidžiant CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus byla išnagrinėta neįvertinus visų byloje pateiktų ir reikšmingų įrodymų ir todėl priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.
    2. Teismas be pagrindo nesivadovavo su procesiniais dokumentais pateiktų priedų duomenimis, nurodęs, jog šie neatitinka finansiniams bei oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų (nepasirašyti, debitorių ir kreditorių sąrašai be sudarymo datų), – nagrinėjama civilinė byla yra elektroninė, prie specialioje elektroninėje teismų sistemoje (EPP) susikurtos paskyros atsakovė prisijungia per elektroninės bankininkystės sistemą, kai yra identifikuojamas sistemos vartotojas, kuris, į bylą teikdamas dokumentus, yra atpažįstamas, todėl laikoma, kad nustatytu formatu yra pateikti pasirašyti dokumentai (Lietuvos Respublikos teismų viešųjų elektroninių paslaugų teikimo taisyklės). Priešingu atveju yra taikomas trūkumų šalinimo institutas, kurio normos šiuo atžvilgiu byloje nebuvo taikytos. Taigi, liko neįvertinti tinkamam bylos išnagrinėjimui itin svarbūs įrodymai – balansai ir juose esantys finansiniai rodikliai, kreditorių, debitorių sąrašai.
    3. Teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl atsakovės nemokumo, vertindamas jos finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriais, privalėjo atsižvelgti į galiojančioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje, kurioje atsisakyta iškelti atsakovės bankroto bylą, nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas.
    4. Teismo išvada, kad atsakovė yra nemoki, nes prieštarauja tiek iš Juridinių asmenų registro gauto, tiek pačios atsakovės į bylą pateikto balanso duomenims, pagal kuriuos turto pakanka atsiskaityti su visais kreditoriais. Pasikeitus bendrovės direktoriui (2014-12-17) asmenys, prieš tai ėję šias pareigas, neperdavė viso bendrovės turto, dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti išsamių, objektyvių ir tikslių duomenų bei VĮ ,,Registrų centras“ pateikti finansinės atskaitomybės dokumentų, nes, kaip žinia, balansas yra tęstinio pobūdžio dokumentas.
    5. Iškėlus atsakovės bankroto bylą bus paneigtas prioritetinis tikslas ją reabilituoti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika tokia byla keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo.
  1. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atsakovės UAB „Baltas alksnis“ skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Prašo priimti naują rašytinį įrodymą – Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo Fondų lėšų preliminarią finansinę ataskaitą (F4) už 2017 m. pirmąjį ketvirtį.
  2. Nurodė šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Teismas tinkamai – visapusiškai ir pilnai, įvertino bylos medžiagą, teisingai nustatė atsakovės finansinę padėtį, tolimesnę finansinę perspektyvą bei pagrįstai sprendė, kad ši yra nemoki, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį iškelti jos bankroto bylą.
    2. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad pagal balanso duomenis ji turi pakankamai turto ir gali atsiskaityti su visais kreditoriais: daugiau kaip du metus neatsiskaitoma su Fondo biudžetu – per laikotarpį nuo 2015-02-07 iki 2017-03-30 nesumokėta ir pagal kredito įstaigai pateiktus debeto mokėjimo nurodymus nebuvo gauta nei viena įmoka, 2017-03-30 duomenimis ši skola yra 37 959,35 Eur ir toliau tik didėja.
    3. Abejotinas atsakovės pateiktų dokumentų teisingumas, nes nėra įrodymų, kad juose nurodyti duomenys atitinka tikrąją įmonės finansinę situaciją, – paskutiniai duomenys apie bendrovę Juridinių asmenų registrui pateikti tik už 2013 m., nurodoma, kad buvę bendrovės vadovai neperdavė viso bendrovės turto, dokumentų, todėl negalima nustatyti tikslaus kreditorių ir debitorių sąrašo bei skolų dydžio, tiksliai nustatyti bendrovės turimo turto ir jo vertės. Taigi kyla klausimas, kokių duomenų pagrindu sudarytos teismui teikiamos finansinės ataskaitos ir kiek tikslūs yra juose nurodyti duomenys.
    4. Nepateikta jokių duomenų apie įmonės 2015-2016 m. ir šiuo metu vykdomą ūkinę veiklą, generuojamas pajamas; įmonė neturi jokio trumpalaikio turto, išskyrus skolas debitorių, kuriems reikalavimai pateikti dar 2014-2015 m., tačiau skolos nuo to laiko neišieškotos ir nėra duomenų apie realią išieškojimo perspektyvą; jos atžvilgiu vykdomos 36 vykdomosios bylos dėl priverstinio skolų išieškojimo skirtingų kreditorių naudai, dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių dauguma pradėtos dar 2015 m., tačiau skolos neišieškotas. Taigi įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, o jos teiginiai, kad turi pakankamai turto atsiskaitymui, yra nepagrįsti.
    5. Atsakovei jau du kartus buvo inicijuota ir neiškelta bankroto byla teismams nusprendus, kad įmonė dar turi galimybę stabilizuoti finansinius srautus ir atstatyti su kreditoriais. Šios bylos nagrinėjimo metu jos finansinė būklė nepagerėjo, o sunkumai nėra trumpalaikio pobūdžio. Tuo tarpu, teismų praktikoje formuojama pozicija, kad įmonė, kuri eilę metų nesugeba atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, gali būti pripažinta nemokia ir jos įsipareigojimas neviršijant puse balansinio turto vertės.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ar jų neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iškelta atsakovės UAB „Baltas alksnis“ bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių šios teismo nutarties negaliojimo pagrindų, ar pagrindo peržengti atsakovės atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  3. Kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį apeliantė teigia, kad teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nustatė teisinę reikšmę turinčius faktus, todėl nepagrįstai sprendė dėl jos nemokumo.
  4. Prieš pradedant nagrinėti minėtus skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimus.
  5. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, o ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą.
  6. Kaip yra žinoma, įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų tokios bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
  7. Apeliacinis teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra nurodęs, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie pirmiausiai atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (balanse, pelno (nuostolių), kapitalo pokyčių, pinigų srautų ataskaitose bei aiškinamuosiuose raštuose etc.), o taip pat kituose byloje esančiuose įrodymuose, – taip nustatant realią įmonės ūkinę finansinę būklę tokios bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu byloje turi būti nustatyta ar bendrovė, būtent tada, kai yra sprendžiamas toks klausimas, yra iš tiesų nemoki, nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, ar, priešingai, – turi tik laikinų finansinių sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-356-381/2016; 2016 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-818-381/2016; 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008 etc.).
  8. Teismai, nagrinėjamos kategorijos bylose aiškindami ir taikydami bendruosius civilinio proceso principus bei normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taip pat yra ne kartą nurodę, kad šios CPK taisyklės yra taikomos taip pat ir bankroto bylos iškėlimo stadijai, todėl šalys, be kita ko, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis proceso teisėmis, tačiau jomis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai, siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 7, 13, 42, 178 straipsniai). Taigi šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą jų nereikia įrodinėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1793/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-421/2015).
  9. Apeliacinis teismas, nagrinėdamas atsakovės UAB „Baltas alksnis“ atskirajame skunde išdėstytus argumentus, vertindamas tiek atsakovės, tiek pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus, o taip pat pareiškėjos šiam teismui pateiktą rašytinį įrodymą (CPK 314 straipsnis), ir tikrindamas teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, vadovaujasi šiomis taisyklėmis.
  10. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad bankroto byla UAB „Baltas alksnis“ iškelta konstatavus, jog jos skolų dydis viršija realų turtą, t. y. nustačius jos nemokumą (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Atsakovės ūkinę finansinę būklę teismas nustatė remdamasis pareiškėjos pateiktais, o taip pat VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ ir kt. rašytiniuose įrodymuose esančiais duomenimis, ir konstatavo, kad atsakovė neįrodė debitorinių skolų – bendrovės vadovo teigimu, daugiau nei 0,5 mln. Eur vertės trumpalaikio turto, – atgavimo realumo, kad atsakovės teiginiai šiuo klausimu vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktais, kad nenustatyta jokio atsakovės realiai valdomo turto. Pagal Antstolių informacinės sistemos duomenis teismas nustatė, kad atsakovės atžvilgiu, be kita ko, nuo 2015 m. šešiose bylose vykdomas priverstinis darbo užmokesčio išieškojimas. Teismas sprendė, kad atsakovė nevykdo / negali vykdyti veiklos, faktiškai yra tik formalus ūkio vienetas, nes jos finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio ir negali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktai, 2 straipsnio 8 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.4 straipsnio 3 dalis; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).
  11. Taigi atsakovė, nesutikdama su šia išvada, kaip jau minėta, privalo paneigti teismo nustatytas aplinkybes (CPK 177, 178 straipsnis).
  12. Apeliacinis teismas, nagrinėdamas skundo motyvus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų civilinio proceso normų pažeidimo, pirmiausiai pažymi tai, kad šis teismas, kaip žinoma, yra įrodymus tiriantis bei nustatytas faktines aplinkybes vertinantis teismas, todėl nagrinėjamu atveju taikytina CPK 329 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią netgi nustačius, jog teismas pažeidė procesą, tai gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pagrįstai konstatuotas atsakovės nemokumas ir iškelta jos bankroto byla.
  13. Sprendžiant dėl skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo, pirmiausiai pažymėtina tai, kad, kaip jau buvo minėta, pagal teismų praktiką turi būti nustatyta tokios bylos nagrinėjimo metu esanti įmonės ūkinė finansinė būklė, tai yra kiek ir kokio turto ji realiai turi (apyvartinės lėšos ir kt.), kokie yra realūs pajamų šaltiniai, leidžiantys veikti ir, be kita ko, atsiskaityti su kreditoriais. Todėl atmetami skundo argumentai, susiję su galiojančioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje, kurioje atsisakyta iškelti atsakovės bankroto bylą, nustatytų faktinių aplinkybių ir padarytų išvadų taikymu (civilinė byla Nr. B2-5270-866/2015).
  14. Antra, kaip jau minėta, atsakovės administracijos vadovas K. K. atskirajame skunde teigia, jog, priešingai nei nusprendė teismas, įmonė turi pakankamai turto atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl teismo išvada apie jos nemokumą yra visiškai nepagrįsta. Nagrinėjant šį tvirtinimą pasakytina tai, kad pagal bylos medžiagą K. K. šias pareigas vykdo nuo 2014 m. gruodžio 18 d., tai yra jau daugiau nei 2 metus; kad pagal byloje esančius bei viešuosius duomenis šis asmuo turi vadovavimo įmonėms patirties, taigi, jam yra / turi būti žinoma įmonės administracijos vadovui, kaip vienasmenio juridinio asmens valdymo organo, kuris vienvaldiškai veikia jos vardu (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 6 dalis), kurį su pačia įmone sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui, ir kuris privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, jai atstovauti, ir atsakydamas už jos kasdienės veiklos organizavimą turi veikti rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog ši veiktų pagal įstatuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 2, 6, 11, 15 punktai, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009 etc.). Tokiam vadovui, kurio vadovaujamai bendrovei jau buvo inicijuotas klausimas dėl teisminio bankroto, akivaizdu, yra / turi būti žinoma įstatyminė pareiga pačiam inicijuoti minimą procesą, jeigu ši ilgą laiką nebegali atsiskaityti su kreditoriais, be kita ko, nevykdo netgi imperatyvios pareigos pirmąja eile atsiskaityti pagal darbo teisinius santykius (ĮBĮ 8 straipsnis, 10 straipsnio 14 dalis), tuo labiau – vykdyti teismo sprendimus, kuriuose jau yra priteistos tokios skolos (CPK 18 straipsnis). Kaip žinoma, bendrovė, kuri neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo nedelsdama sumokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, įmokas į valstybės, savivaldybės, VSDFV, Privalomojo sveikatos draudimo biudžetus (CK 6.9301 straipsnis). Toks įstatymų leidėjo atsiskaitymo eiliškumo, darbuotojo prioriteto ir atitinkamai darbdavio prievolės nustatymas yra susijęs tiek su nacionalinės, tiek su tarptautinės teisės reikalavimais – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už jį ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o valstybė šią žmogaus teisę užtikrina, sudarydama ekonomines, socialines ir įstatymines prielaidas, įskaitant ir apsaugą vienos iš svarbiausių darbuotojų teisių – teisės į atlyginimo išmokėjimą laiku. Todėl kaip nepagrįstas vertintinas įmonės vadovo argumentas, kad savo pareigų negalėjo įvykdyti todėl, jog jam nebuvo perduoti dokumentai ir turtas – būdamas informuotas bei rūpestingas asmuo pats turėjo galimybę spręsti ar tokiu būdu imtis vadovauti ir prisiimti pirmiau nurodytas, su tuo susijusias prievoles, o taip pat atsakomybę, o to ėmęsis ir negalėdamas tinkamai atlikti savo pareigų – nepaisydamas kreipimosi ir, jo tvirtinimu, vykstančio ikiteisminio tyrimo, pretenzijų buvusiem įmonės vadovams, debitoriams ir kt. (veiksmai 2014-2015 m.), imtis atitinkamų priemonių, siekiant užkirsti kelią tolesniam įmonės, jos kreditorių nuostolių didėjimui.
  15. Trečia, apeliacinis teismas, kaip fakto instancija, remdamasis duomenimis, esančiais apeliantės pirmosios instancijos teismui elektroniniu būdu pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, kurių pagrindu ši teigia turinti pakankamo turto atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti įstatuose numatytą veiklą, sprendžia, kad šie įrodymai, priešinai nei teigiama skunde, nepatvirtina teiginių apie bendrovės mokumą (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovės vadovas pirmosios instancijos teismui keletą kartų teikdamas rašytinius įrodymus, teikė iš esmės tuos pačius 2014-2015 m. duomenis apie turimą turtą, PVM sąskaitas faktūras, kreditorių ir debitorių sąrašus, savo veiksmus – pretenzijas debitoriams, buvusiems vadovams, dėl ikiteisminio tyrimo, ir kt., kurie, kaip minėta, patys savaime nepatvirtina to, kad bendrovė valdo likvidų turtą, vykdo veiklą, atsiskaito su kreditoriais, tai yra rodo tikrąją įmonės finansinę situaciją. Tuo tarpu, vertindamas atsakovės sudarytų finansinės atskaitomybės dokumentų už 2016 metus duomenis, teismas laiko, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į atsakovės skundą, teisingai nurodo, jog šių duomenų teisingumas nėra pagrįstas leistinais įrodymais, kuriais, kaip žinia, juridinių asmenų atveju yra pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai. Pažymėtina tai, kad minėtos patirties turinčiam atsakovės vadovui buvo / turėjo būti žinoma ši nuostata, tačiau nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Turint omenyje pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, o taip pat ir taip užtrukusį procesą šioje byloje (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis), atsakovės vadovo argumentas skunde, kad teismas privalėjo taikyti trūkumų šalinimo instituto normas, traktuotinas kaip nesąžiningas (CPK 42 straipsnio 5 dalis, straipsnis). Šiuo klausimu atskirai pažymėtina, kad, kaip jau minėta, įmonės atžvilgiu buvo vykdomos 36 vykdomosios bylos dėl priverstinio skolų išieškojimo skirtingų kreditorių naudai, dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių dauguma pradėtos dar 2015 m., tačiau skolos neišieškotas, o duomenys apie realią išieškojimo perspektyvą nepateikti; pagal 2017 m. kovo 9 d. pinigų srautų ataskaitos duomenis įmonė per 2016 m. gavo 19 678 Eur piniginių įplaukų (su PVM), tuo tarpu nepateikti duomenys, kad būtų atsiskaityta pirmiau minėtame CK 6.9301 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 straipsnis) nepateikta jokių įrodymų, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovė yra veikianti įmonė – vykdo veiklą (sudarytos sutartys, perkamos medžiagos, samdomi darbuotojai, subrangovai, gaunamos pajamos etc.), todėl yra konkurencinga, rentabiliai dirbanti įmonė ar turinti visas materialines bei organizacines galimybes artimiausiu metu įveikti finansinius sunkumus ir atsiskaityti su kreditoriais (CPK 178, 12 straipsniai).
  16. Taigi nagrinėjamoje byloje, įvertinus surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visetą, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, įvertino aktualias faktines bei teisines aplinkybes ir turėjo pagrindą spręsti, jog atsakovei UAB „Baltas alksnis“ keltina bankroto byla, nes, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, tik ši priemonė leidžia geriausiai apsaugoti pačios bendrovės ir kreditorių interesus (CPK 185 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Kartu teismas pažymi tai, kad pagal ĮBĮ 27, 28, 29 straipsnį bankroto byla gali būti nutraukta.
  17. Vadovaudamasis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, teismas sprendžia, kad atsakovės UAB „Baltas alksnis“ atskirojo skundo motyvai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 263 straipsnio 1 dalis), nepasisakant dėl kitų apeliantės ir pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriaus procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui (CPK 338 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 14 d. palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai