Byla 2A-1298/2013

Dėl 2012 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 11 darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo“, pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Vasarienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. P. teisių perėmėjos N. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-713-194/2012, iškeltoje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui bankrutuojančiai R. P. įmonei dėl 2012 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 11 darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo“, pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas R. P. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su skundu atsakovui bankrutuojančiai R. P. įmonei, kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančiu bankrutuojančios R. P. įmonės kreditorių 2012 m. kovo 6 d. susirinkimo nutarimą, kuriuo nustatytos pradinės nekilnojamojo turto pardavimo varžytynėse kainos: 68,34 kv. m. buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pardavimo kaina - 96 000 Lt; 4,54 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pardavimo kaina - 118 000 Lt.

5Pareiškėjas nurodė, kad R. P. įmonės kreditoriai 2012 m. kovo 6 d. susirinkime 11 darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo“ priėmė nutarimą, kuriuo nutarė bankui įkeistą nekilnojamą turtą pardavinėti varžytinėse ir nustatė pradines nekilnojamo turto pardavimo varžytynėse kainas: 68,24 kv. m. buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 96 000 Lt pradinę pardavimo kainą (1405 Lt už 1 kv. m.); 4,54 kv. m. žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 118 000 Lt pradinę pardavimo kainą (260 Lt už 1arą). Pareiškėjo nuomone, šis kreditorių susirinkimo nutarimas yra neteisėtas, nes pažeidžia jo, kaip turto savininko, ir kitų kreditorių teises, nes parduodamo varžytynėse turto kainą buvo nuspręsta nustatyti, neatliekant nepriklausomo turto vertinimo. Šiuo atveju buvo priimtas AB DnB NORD banko pasiūlymas, pagal kurį bankas pasiūlė neatlikti jam įkeisto turto nepriklausomo turto vertinimo. Anot pareiškėjo, būtent nepriklausomi turto vertintojai privalo nustatyti tokio parduodamo turto kainas, tačiau nepriklausomi turto vertintojai nebuvo kviesti ir rinkos kainos nebuvo nustatytos. Pareiškėjo vertinimu, nustatytos buto ir žemės sklypo pradinės pardavimo varžytynėse kainos yra aiškiai per mažos, neatitinkančios rinkos kainų. Pažymėjo, kad pagal vertinimo paslaugų sutartį 09-5181Š UAB „Ober-haus“ atliktą 4,54 ha žemės sklypo įvertinimą šio žemės sklypo rinkos kaina yra 160 000 Lt. Pagal namų turto draudimo liudijimą Nr. 03051, buto, esančio ( - ), rinkos vertė nurodyta 148 000 Lt. Pagal VĮ Registrų centro duomenis šio buto vertė – 120 000 Lt. Todėl, anot pareiškėjo, yra būtina atlikti minėto turto nepriklausomą vertinimą bei juo vadovaujantis nustatyti šio turto pardavimo iš varžytynių kainas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu skundą atmetė.

8Teismas nustatė, jog 2012 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkime priimtas skundžiamas nutarimas 11 klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo“ buvo priimtas pagal Įmonių bankroto įstatymo 22, 23, 24 straipsnių nuostatas. Pagal Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu patvirtintą Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarką, bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainą nustato kreditorių susirinkimas. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas 2012 m. kovo 6 d. priėmė nutarimą dėl R. P. įmonės turto pardavimo kainos ir tvarkos. Teismo vertinimu, nustatyta turto pardavimo tvarka neprieštarauja teisės aktams, todėl ji laikytina teisėta bei pagrįsta (CPK 185 str.).

9Įvertinęs turto vertės nustatymo pažymas Nr. VS120214 ir Nr. VS120209, teismas nustatė, kad žemės sklypo rinkos vertė 2012 m. vasario 15 d. buvo 100 000 Lt, o buto – 88 000 Lt. Pripažinęs, kad šių nepriklausomų turto vertintojų nustatytos turto rinkos kainos beveik visiškai sutampa su 2012 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytomis turto pardavimo kainomis, turto rinkos kaina yra patikrinta pagal nepriklausomų turto vertintojų atliktą to turto įvertinimą lyginamosios vertės metodu 2012 m. vasario 15 d., teismas nurodė, kad turto pardavimo kaina, kurią nustatė kreditorių susirinkimas 2012 m. kovo 6 d., negali būti pripažinta nepagrįstai per maža. Teismo vertinimu, prie skundo pareiškėjo pateikti turto kainos vertinimai pagal draudimo liudijime įrašytą draustino turto kainą ir masinio vertinimo metodu nurodytą Į Registrų centro kainą negali būti laikomi realia ginčo turto rinkos verte, tokie įrodymai neatitinka Vyriausybės nustatytos metodikos ir negali būti laikomi pagrįstais bei tinkamais įrodymais pagal CPK 197 straipsnio nuostatas. Patikslintame skunde nurodomi turto pardavimo reglamentai, kurie nustatyti vykdymo procese pagal CPK VI dalies normas, atliekant šio kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo patikrą, teismo teigimu, negali būti taikomi, nes bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarką reglamentuoja specialus Įmonių bankroto įstatymas ir LR Vyriausybės nustatyta Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo tvarka. Surinktų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, jog 2012 m. kovo 6 d. kreditorių susirinkimo 11 klausimu priimtu nutarimu „Dėl įmonės turto pardavimo“ nustatyta parduodamo turto kaina yra tinkama ir nėra nepagrįstai per žema, todėl skundą pripažintino nepagrįstu ir jo netenkintino (CPK 185 str.). Teismo vertinimu, nustatant ginčo turto pardavimo tvarką bei turto pardavimo kainą teisingumo, protingumo principai nebuvo pažeisti (CK 1.5 str.).

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovo R. P. teisių perėmėja N. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – R. P. skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą, neįvertino, kad priimant šį nutarimą, negali būti ignoruojami bankroto proceso principai ir negali būti nukrypstama nuo pagrindinio proceso tikslo – užtikrinti kuo geresnį visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesų patenkinimą.
2. Kreditorių susirinkimo nustatyta įmonės turto pardavimo vertė neteisinga ir neprotinga. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ginčijamu nutarimu nustatyta pardavimo kaina neatitinka visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 str., ĮBĮ 35 str.).
3. Anot apeliantės, atsižvelgiant į tai, kad dėl turto pardavimo kainos kilo ginčas, bankroto administratorius turėjo organizuoti parduodamo turto įvertinimą.
4. Kreditoriai, spręsdami bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimus, privalėjo nustatyti tokią parduodamo turto kainą, kuri geriausiai atitiktų visų įmonės kreditorių interesus ir sudarytų galimybę maksimaliai patenkinti jų finansinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų ginčijamu nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos pagrįstumą ir ekonomiškumą.
5. Skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos kelia abejonių turto pardavimo procedūros skaidrumu ir verčia manyti, jog ginčijamu nutarimu siekiama sukurti palankias turto įsigijimo sąlygas konkrečiam pirkėjui.
6. Apeliantės nuomone, nustatant varžytynėse parduodamo turto pradinę kainą, tikslinga vadovautis objektyviu kainos nustatymo kriterijumi – VĮ Registrų centro duomenimis apie ginčo turto rinkos vertę.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nei Įmonių bankroto įstatymas, nei Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinta Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas nenumato pradinių turto pardavimo kainų nustatymo ir patvirtinimo privalomos metodikos (tokios pat pozicijos laikosi Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-979/2011). Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 5 punktas ir minėto aprašo 7 punktas nustato, kad turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.
2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus. Teismas pagrįstai vadovavosi turto vertės nustatymo pažymomis Nr. VS120214 ir Nr. VS120209, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1804/2011, pripažino, kad būtina vadovautis ir banko turto vertinimo skyriaus pateiktomis turto nustatymo pažymomis.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė masinio vertinimo metodu VĮ Registrų centro nustatyta kaina, nes ji neįrodo, jog kreditorių susirinkimo nustatyta kaina yra per maža. Šios kainos negali būti laikomos realia ginčo turto rinkos verte.
4. Apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvūs teiginiai, kad turto vertė yra didesnė, negu nustatė kreditorių susirinkimas, yra prielaidos ir jie negali būti vertinami kaip įrodymai (CPK 178 str.).

13Teisėjų kolegija konstatuoja:

14apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

16Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17Apeliacine tvarka sprendžiama, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino bankrutuojančios R. P. įmonės savininko R. P. skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta pradinė parduodamo varžytynėse turto kaina, panaikinimo.

18Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas sprendžia tiek pagrindinius su įmonės tolesniu teisiniu likimu susijusius, tiek ir einamuosius klausimus: įmonės turto pardavimo tvarkos nustatymo, likvidavimo procedūros (ne)pradėjimo, ūkinės komercinės veiklos tęstinumo ir pan. (ĮBĮ 23 str.). Spręsdamas šiuos klausimus, kreditorių susirinkimas negali peržengti įstatymo jam nustatytų įgaliojimo ribų ar priimti sprendimus, kurie įmonei būtų nenaudingi arba iš esmės pažeistų atskirų kreditorių teises bei teisėtus lūkesčius. Įmonės kreditorių susirinkimas be kitų jo kompetencijai priskirtų klausimų turi teisę nustatyti įmonės turto pardavimo kainą (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 str. 1 d. 2 p). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 7 punktas nustato, kad iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo, taip pat įkeisto turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

19Spręsdamas kreditorių balsų dauguma, kreditorių susirinkimas nustato pradinę turto pardavimo varžytynėse kainą. Tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, turi kreditoriai, kurie jį realizuoja, veikdami per kreditorių susirinkimą. Paprastai kuo didesne kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Visgi, spręsdamas turto pardavimo klausimus, kreditorių susirinkimas paprastai atsižvelgia ir į kitus veiksnius, tokius kaip realios galimybės parduoti turtą, potenciali turto realizavimo trukmė, atsiskaitymo gavimo galimybės ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (nagrinėjamu atveju - kreditorių susirinkimo) kompetencijai. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas negali nurodyti kreditorių susirinkimui konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) (pavyzdžiui, kai nustatyta pradinė turto pardavimo kaina ar parinktas turto pardavimo būdas yra aiškiai neprotingi bei nesąžiningi), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti teisėtus kreditorių mažumos interesus.

20Įstatymai ir lydimieji teisės aktai detaliai nereglamentuoja bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kriterijų. Teisės spragos šalinamos, visų pirma, taikant įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija) (CPK 3 str. 6 d.). Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus bei tokiose bylose vyraujantį viešąjį interesą. Tuo atveju, kai rengiantis bankrutuojančios įmonės likvidavimo procedūroms kreditorių susirinkimas priima nutarimą dėl įmonės turto pardavimo būdo, tvarkos ir kainos nustatymo, šiuo nutarimu turi būti nustatytas toks turto pardavimo būdas, turto pardavimo tvarka bei kaina, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus. Bankroto procese vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorinių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Jeigu visi įmonės kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu bei tvarka, parduodamo turto įvertinimo gali būti ir nereikalaujama. Tačiau jeigu dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ar tvarkos kyla ginčas, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą. Kaip minėta, teisės aktais parduodamo įkeisto turto vertę ir tvarką nustatyti pavesta kreditorių susirinkimui, t. y. patiems bankrutavusios įmonės kreditoriams, kurie labiausiai suinteresuoti turto pardavimu už didžiausią įmanomą kainą ir kuo didesniu savo finansinių reikalavimų patenkinimu. Taigi, svarbiausias vaidmuo aptariamais klausimais tenka kreditorių susirinkimui, kurio nutarimai priimami balsų dauguma ir privalomi visiems kreditoriams (ĮBĮ 24 str.). Tokių teisės taikymo taisyklių laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2053/2011).

21Byloje nustatyta, kad 2012 m. kovo 6 d. bankrutuojančios R. P. įmonės kreditorių susirinkimo 11 darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo“ buvo priimtas nutarimas, kuriuo nutarta bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą pardavinėti varžytynėse, nustatant tokias parduodamo turto pradines kainas: 68,24 kv. m. buto su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 96 000 Lt pradinę pardavimo kaną (1405 Lt už 1 kv. m.); 4,54 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), 118 000 Lt pradinę pardavimo kainą (260 Lt už 1 arą). Bankrutuojančios įmonės savininkas, skundu ginčydamas kreditorių susirinkimo nustatytas pradines iš varžytynių parduodamo turto kainas, teigė, jog šios kainos yra aiškiai per mažos, neatitinkančio rinkos kainų ir jas turėjo nustatyti nepriklausomas turto vertintojas.

22Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog kreditorių susirinkimo nustatyta pradinė parduodamo turto kaina yra tinkama ir nėra nepagrįstai per maža.

23Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek R. P. pirmosios instancijos teisme, tiek apeliantė N. P. (būdama pareiškėjo R. P. teisių perėmėja) apeliacinės instancijos teisme nepateikė turto vertinimo ataskaitų, paneigiančių kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų iš varžytynių parduodamo turto pradinių kainų dydžio pagrįstumą, ar kitų įrodymų, patvirtinančių teiginius dėl netinkamo parduodamo turto kainos nustatymo. Todėl nesant šių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu.

24R. P. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą parduodamo turto pradinę kainą ginčijo tokiais rašytiniais įrodymais: 2009 m. rugsėjo 29 d. namų turto draudimo liudijimu (Serija NR Nr. 037051), kuriuo buto su rūsiu, kurių unikalus Nr. ( - ), statybinė vertė buvo nustatyta – 148 000 Lt (12 b. l., 1 t.); VĮ Registrų centro duomenimis, kuriuose nurodyta masinio vertinimo būdu pagal turto buvimo vietą nustatyta minėto buto kaina (2012 m. sausio 1 d. nustatyta turto vertė – 120 000 Lt) (13 b. l., 1 t.); pagal vertinimo paslaugų sutartį Nr. 09-5181Š UAB „Ober-haus“ atlikta turto vertinimo ataskaita, kuria žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), rinkos vertė 2009 m. rugpjūčio 24 d. nustatyta 200 000 Lt (10-11, 49-69 b. l., 1 t.).

25Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prie skundo pareiškėjo pateikti turto kainos vertinimai pagal draudimo liudijime įrašytą draustino turto kainą ir masinio vertinimo metodu nurodytą VĮ Registrų centro kainą negali būti laikomi realia ginčo turto rinkos verte. Šie duomenys neatitinka 1996 m. vasario 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtintos turto vertinimo metodikos reikalavimų, todėl negali būti laikomi tinkamais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad buto draudimo liudijimas ir 2009 m. rugpjūčio 24 d. UAB „Ober-Haus“ turto vertės nustatymo pažyma (35, 49-69 b. l., 1 t.) taip pat negali būti laikomi tinkamais įrodymais, paneigiančiais kreditorių susirinkimo nustatytas pradines pardavimo kainas, kadangi juose nurodyta turto vertė, nustatyta 2009 metų vertinimu.

26Taigi, pareiškėjas neįrodinėjo dabartinės turto vertės ir kainos, už kurią šį turtą būtų galima parduoti, o retrospektyvus turto vertinimas nepagrindžia dabartinės turto vertės, nes nekilnojamojo turto kainų kritimas yra visuotinai žinoma aplinkybė (CPK 182 str. 1 p.). Tai, kad iš varžytynių parduodamo turto kaina nuo 2009 metų pradėjo mažėti, patvirtina ir byloje esantys duomenys. Kaip antai, 2010 m. spalio 12 d. tam pačiam turto vertintojui UAB „Ober-Haus“ atlikus pakartotinį žemės sklypo, kurio unikalus Nr. ( - ), įvertinimą (70-91 b. l., 1 t.), nustatyta, jog šio turto rinkos vertė yra 120 000 Lt (t. y. nuo 2009 metų sumažėjo 80 000 Lt).

27Apeliantės nuomone, bankroto administratorius turėjo organizuoti parduodamo turto įvertinimą, kadangi dėl parduodamo turto kainos kilo ginčas.

28Kaip matyti iš bankrutuojančios R. P. įmonės kreditorių 2012 m. kovo 6 d. susirinkimo protokolo, ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas buvo priimtas, nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio reikalavimų. Šio nutarimo bankrutuojančios įmonės kreditoriai neginčijo. Skundą padavė tik bankrutuojančios įmonės savininkas. Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kreditorių susirinkimo nustatyta turto kaina ir pardavimo tvarka turi iš esmės atitikti įmonės ir daugumos kreditorių interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011). Kadangi kiti kreditoriai neginčijo kreditorių susirinkime priimto nutarimo dėl parduodamo turto pradinės kainos nustatymo, yra pagrindas teigti, jog toks nutarimas atitinka daugumos kreditorių interesus. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog turto vertintojo nustatyta turto vertė yra neprivaloma kreditorių susirinkimui, priimant sprendimą dėl pradinės turto pardavimo kainos patvirtinimo. Šiuo atveju kreditoriai patys balsuodami nusprendžia, kokia kaina, jų manymu, yra teisingiausia.

29Nagrinėjamu atveju bankas teigė, jog kreditorių susirinkime parduodamo iš varžytynių turto kainos pasiūlytos, atsižvelgiant į banko Turto vertinimo skyriaus turto vertės nustatymo pažymas Nr. VS120214 ir Nr. VS120209 (112-118 b. l., 1 t.), kuriose nurodyta turto kaina nustatyta pagal UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto ataskaitas ir apžiūrėjus turtą vietoje. Pažymomis nustatyta, kad 2012 m. vasario 15 d. buto su rūsiu rinkos vertė – 88 000 Lt, o žemės sklypo – 100 000 Lt. Kreditorių susirinkimo sprendimas papildomai nevertinti iš varžytynių parduodamo turto atitinka ekonomiškumo principą. Tokiu būdu yra taupomos įmonės administravimui skirtos lėšos. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta parduodamo turto pradinė kaina yra didesnė už AB DnB Nord banko turto vertinimo skyriaus išduotose turto vertės nustatymo pažymose nustatytas nekilnojamojo turto rinkos vertes. Nors pareiškėjas nesutiko su kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pradine parduodamo turto kaina, tačiau jokių pažymas ar nustatytas kainas paneigiančių įrodymų nepateikė, tokių įrodymų nepateikta ir su apeliaciniu skundu (CPK 12 ir 178 str.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo kreditorių susirinkime nustatytas nekilnojamojo turto pradines pardavimo kainas laikyti per mažomis.

30Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir varžytynėse parduodamo objekto kaina padidės. Teisės aktai nedraudžia apeliantei, bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamą objektą ir informuoti potencialius pirkėjus. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo didesne kaina turi bankroto administratorius. Ši jo pareiga kyla iš bendrosios administratoriaus pareigos ginti visų kreditorių interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-338/2012). Taigi, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu siekiama sukurti palankias turto įsigijimo sąlygas konkrečiam pirkėjui.

31Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, atmestini ir kiti apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, nes jie nesudaro pagrindo daryti kitokias, nei šioje nutartyje padarytos, išvadas.

32Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimo, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo tvarką ir parduodamo varžytynėse turto pradinės kainos nustatymą, bei pagrįstai, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta parduodamo varžytynėse turto pradinę kaina yra tinkama ir nėra nepagrįstai per maža. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d., 1 p.).

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.