Byla 2-1796-823/2017
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3445-864/2017, kuria teismas uždarosios akcinės bendrovės „Arvol“ bankroto byloje patvirtino trečios eilės kreditorės – M. L. personalinės įmonės, finansinį reikalavimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,AM distribucijos sistema LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3445-864/2017, kuria teismas uždarosios akcinės bendrovės „Arvol“ bankroto byloje patvirtino trečios eilės kreditorės – M. L. personalinės įmonės, finansinį reikalavimą, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ginčas byloje kilęs dėl įrodymų vertinimo sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, kildinamo iš Transporto paslaugų sutarties (atlyginimo už vežimo paslaugas), tvirtinimo įmonės bankroto byloje.
  2. BUAB „Arvol“ bankroto administratorius A. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas patvirtinti neginčijamų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, o dėl kreditorės M. L. PĮ 53 003,75 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo prašė spręsti atskirame teismo posėdyje.
  3. Bankroto administratorius nurodė, kad 2014 m. liepos 15 d. atsakovė UAB „Arvol“ ir M. L. PĮ sudarė prekių Transportavimo paslaugų sutartį, pagal kurią M. L. PĮ teikė atsakovei transporto su vairuotoju paslaugas, pristatant prekes atsakovės klientams sąskaitoje – faktūroje nurodytu adresu. Iš šios sutarties kildinamas pareiškėjos finansinis reikalavimas yra be tinkamų dokumentų, pagrindžiančių paslaugų suteikimo faktą. Patikrinus UAB „Arvol“ ir M. L. PĮ dokumentus ir pasikonsultavus su buvusiu UAB „Arvol“ vadovu, buvo nustatyta, kad dalis sąskaitų galimai išrašytos fiktyviai, dalies paslaugų kainos neadekvačiai didelės. Atlikus 2015 – 2016 m. kelionės lapų ir gautų PVM sąskaitų – faktūrų analizę, nustatyta neatitikimų 57 272,39 Eur sumai. Sąskaitos buvo išrašomos be važtaraščių, todėl realiai paslaugos galėjo būti iš viso neteikiamos. Sąskaitos buvo išrašomos didesnės, nei turėtų būti pagal nuvažiuotą atstumą.
  4. Pareiškėja M. L. PĮ, nesutikdama su bankroto administratoriaus pozicija, paaiškino, kad transporto paslaugas atsakovei teikė nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2016 m. birželio 30 d. Per minėtą laikotarpį iš viso suteikė paslaugų už 131 580,03 Eur sumą, iš kurių atsakovė apmokėjo 78 576,28 Eur. Laikotarpiu nuo 2014 m. liepos iki 2015 m. birželio mėnesio kroviniai buvo pervežti 62 612 km atstumu, suteikta paslaugų už 45 370,97 Eur su PVM (37 496,66 Eur be PVM). Šalių susitarimu 2015 m. vasario 27 d. buvo išrašyta sąskaita 3 475,44 Eur sumai, 2015 m. gegužės 11 d. – 2 000 Eur, 2015 m. gegužės 31 d. – 2 000 Eur, iš viso – 7 475,44 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos iki 2015 m. birželio mėnesio suteikta paslaugų už 45 370,97 Eur, 2017 m. liepos 15 d. buvo išrašyta išlyginamoji sąskaita 37 895,53 Eur sumai. Sąskaitų išrašymo metu ir po jų išrašymo šalys nuolat bendravo dėl skolos dydžio ir apmokėjimo sąlygų, tačiau atsakovė sąskaitų niekada negrąžino, pretenzijų nereiškė, ne kartą pasirašė skolų suderinimo aktus. Atsakovė krovinio važtaraščio kartu su kroviniu pareiškėjai neįteikdavo.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi įtraukė M. L. PĮ į BUAB „Arvol“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 53 003,75 Eur finansiniu reikalavimu.
  2. Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal 2014 m. liepos 15 d. tarp šalių sudarytą Transporto paslaugų sutartį suteikė atsakovei pervežimo paslaugų už 131 580,03 Eur sumą (sąskaitos išrašytos nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2016 m. birželio 30 d.), iš kurių atsakovė (laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. birželio 1 d.) apmokėjo iš viso 78 576,28 Eur sumą. Mokėjimai buvo atliekami net ir po administratoriaus ginčijamos (dėl neproporcingo nuvažiuoto atstumo ir paslaugų kainos) 2015 m. liepos 15 d. pareiškėjos išrašytos sąskaitos 37 895,53 Eur sumai. Šalių elektroninis susirašinėjimas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 16 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. patvirtina, kad minėta sąskaita buvo išrašyta už suteiktas paslaugas nuo sutarties sudarymo iki 2015 m. birželio mėnesio, bei apima 2015 m. vasario 27 d. – 2015 m. gegužės 31 d. išrašytas sąskaitas bendrai 7 475,44 Eur sumai.
  3. Teismas pažymėjo, kad atsakovė per visą sutarties vykdymo laikotarpį pareiškėjos išrašytų sąskaitų neginčijo, ne kartą skolų likutį patvirtino tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktuose. Be to, kreditorių sąraše, kuris buvo UAB „Arvol“ vadovo pridėtas prie pareiškimo dėl bankroto bylos BUAB „Arvol“ iškėlimo, nurodyta, kad atsakovės skola M. L. PĮ sudaro 51 771,81 Eur sumą, t. y. į bendrą skolos sumą neįtraukus 1 231,94 Eur sumos pagal paskutinę pareiškėjos 2016 m. birželio 30 d. išrašytą sąskaitą. Šalių sudaryta transporto paslaugų sutartis buvo vykdoma ilgą laiką, šalys viena kitai niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl sąskaitų už suteiktas paslaugas išrašymo ir apmokėjimo tvarkos, tarp jų ir dėl sąskaitų išrašymo be važtaraščių, kurių, pareiškėjos teigimu, atsakovė pareiškėjai niekada nepateikdavo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad tarp šalių susiklosčiusi praktika, vykdant sutartį be važtaraščių, bei nustatytos kitos su sutarties vykdymu susijusios aplinkybės, negali paneigti paslaugų suteikimo fakto bei pareiškėjos M. L. PĮ reiškiamo kreditorinio reikalavimo dydžio.
  4. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad važtaraščio išrašymas ir informacijos, įskaitant informaciją, leidžiančią identifikuoti nuvažiuotą atstumą bei paslaugų kainą, važtaraštyje nurodymas tenka siuntėjui (nagrinėjamu atveju atsakovei), todėl važtaraščio neišdavimas negali būti panaudotas prieš vežėją, siekiant išvengti atsiskaitymo su ja. Tuo tarpu dėl kelionės lapų, kurių pagrindu administratorius paskaičiavo neatitikimus tarp išrašytų sąskaitų ir vežėjos nuvažiuotų kilometrų, sutartyje nebuvo sutarta, todėl jų buvimas ar nebuvimas savaime negali paneigti paslaugų suteikimo fakto ar skolos likučio, ypač kad dėl kelionės lapų tarp šalių niekada nebuvo kilę ginčų. Priešingai, iš pateiktų kelionės lapų matyti, kad vien pagal juos pareiškėja atliko pervežimus mažiausiai 136 920 km atstumu (neįskaitant 3 951 km pagal perbrauktą kelionės lapą), kas taip pat patvirtina teismo įsitikinimą dėl paslaugų suteikimo atsakovei fakto.
  5. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, jog, nepaisant reikalavimą pagrindžiančių PVM sąskaitų – faktūrų, skolų suderinimo aktų bei byloje esančio paties buvusio atsakovės vadovo skolos pripažinimo, pareiškėja M. L. PĮ savanoriškai pateikė papildomus, jos reikalavimą pagrindžiančius, įrodymus, nors ir ne už visą paslaugų teikimo laikotarpį, negali būti vertinama pareiškėjos nenaudai.
  6. Teismas nesivadovavo administratoriaus atliktais skaičiavimais, kurie, teismo vertinimu, yra netikslūs ir klaidingi: pateiktoje lentelėje nesutampa bendra suma pagal išrašytas sąskaitas; yra 2015 m. vasario, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėnesių kelionės lapai, nors lentelėje nurodyta, kad jų nėra; nesutampa pravažiuotas atstumas, ir pan.

3III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4

  1. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo UAB „AM distribucijos sistema LT“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti M. L. PĮ 53 003,75 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo BUAB „Arvol“ bankroto byloje klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pareiškėjos M. L. PĮ 53 003,75 Eur finansinis reikalavimas nepagrįstas pakankamais ir patikimais įrodymais. Pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, kad nuo 2014 m. liepos 15 d. iki 2016 m. birželio 30 d. suteikė atsakovei transporto su vairuotoju paslaugas 131 580,03 Eur sumai, tačiau pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, kuriose nurodyta tik suteiktų paslaugų kaina už konkretų laikotarpį, neatskleidžiant šių paslaugų kainos turinio, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėja suteikė transporto paslaugas už būtent tokią pinigų sumą. Vien tas faktas, kad pagal 2014 m. liepos 15 d. Transporto paslaugų sutartį M. L. PĮ nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. išrašė atsakovei ir pateikė 15 PVM sąskaitų – faktūrų bendrai 130 348,09 Eur sumai, neįrodo to, kad M. L. PĮ iš tiesų suteikė atsakovei transporto paslaugas tokiai sumai.
    2. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 14 d. ir 2017 m. liepos 12 d. nutartimis įpareigojo tiek atsakovę, tiek pareiškėją M. L. PĮ, pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos 53 003,75 Eur dydžio finansinį reikalavimą, bei ginčijamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėja nepateikė suteiktas atsakovei transporto paslaugas patvirtinančių įrodymų už visą sutarties vykdymo laikotarpį. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja nepagrindė atsakovei pareikšto 53 003,75 Eur dydžio finansinio reikalavimo. Teismas nusprendė dėl M. L. PĮ finansinio reikalavimo tvirtinimo, tinkamai neišsiaiškinęs reikšmingų aplinkybių, bei nepagrįstai atmetė administratoriaus pateiktus įrodymus – paskaičiavimų lentelę.
    3. Nurodydamas, kad administratoriaus atlikti skaičiavimai netikslūs ir klaidingi, teismas tokių savo teiginių motyvuotai nepagrindė. Atsakovė atliko skaičiavimus, remdamasi turimais įmonės buhalteriniais duomenimis po to, kai 2016 m. gruodžio mėnesį ne kartą kreipėsi į pareiškėją su prašymais pateikti atsakovei išrašytas sąskaitas pagrindžiančius dokumentus, kurių iš pareiškėjos negavo.
    4. Atsakovės vadovui teikiant pareiškimą teismui dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, skola M. L. PĮ pagal bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis sudarė 51 771,81 Eur, t. y. į atsakovės apskaitą nebuvo įtraukta pareiškėjos 2016 m. birželio 30 d. išrašyta sąskaita 1 231,94 Eur sumai, kas neleidžia teigti, jog ši sąskaita buvo išrašyta joje nurodytu laiku ir tinkamai pateikta atsakovei apmokėti. Administratoriaus pateiktoje skaičiavimų lentelėje nurodytos visos M. L. PĮ išrašytos, pateiktos apmokėjimui, sąskaitos, tarp kurių nėra 2016 m. birželio 30 d. išrašytos sąskaitos, todėl pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovei aktualiu laikotarpiu suteikė transporto paslaugas ir atsakovei pateikė šią sąskaitą apmokėti. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos 2016 m. birželio 30 d. sąskaita 1 321,94 Eur sumai atsakovės buhalterijoje nebuvo apskaityta.
    5. Teismas nurodė, kad atsakovė niekada negražino pareiškėjos išrašytų ir pateiktų apmokėti sąskaitų, nereiškė pretenzijų dėl suteiktų transporto paslaugų per visą sutarties vykdymo laikotarpį, tačiau nesigilino ir netyrė šios situacijos. Aktualiu laikotarpiu atsakovės buhaltere buvo R. S., kuri įtraukdavo į atsakovės buhalterinę apskaitą pareiškėjos išrašytas sąskaitas. Nauja atsakovės buhalterė, perėmusi įmonės buhalterinius dokumentus ir registrus iš R. S., nustatė, kad pareiškėjos pateiktos sąskaitos už suteiktas transporto paslaugas nepagrįstos tai patvirtinančiais dokumentais, dėl ko ne kartą pareiškėją ragino pateikti įrodymus, patvirtinančius išrašytų sąskaitų pagrįstumą, ką patvirtina atsakovės buhalterės pareiškėjai siųsti elektroniniai laiškai. Be to, atsakovės buhalterė 2017 m. sausio 16 d. tarnybiniame pranešime dėl M. L. PĮ transporto paslaugų nustatė skirtumą – 57 272,39 Eur, tarp gautų sąskaitų ir pateiktų kelionės lapų. Nurodyta faktinė situacija leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad buvusi atsakovės buhalterė R. S. bei kiti atsakovės atsakingi darbuotojai galimai aplaidžiai vykdė jiems pavestas funkcijas, netinkamai organizavo ir vykdė įmonės buhalterinę apskaitą, nes į atsakovės buhalterinę apskaitą buvo įtraukiamos pareiškėjos išrašytos sąskaitos, kuriose neatskleistas suteiktų paslaugų turinys ir apimtis, nepridėti suteiktas paslaugas patvirtinantys dokumentai.
    6. Teismas, nustatęs, kad atsakovė neišrašydavo pareiškėjai krovinio važtaraščių ir jų atitinkamai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą, netyrė aplinkybių, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos įgaliotas vairuotojas su transporto priemone teikė atsakovei transporto paslaugas, kokių dokumentų pagrindu priimdavo krovinį ir transportuodavo iki atsakovės kliento, kadangi atsakovės išrašytoje klientui/ pirkėjui sąskaitoje nebuvo nurodomi duomenys apie transporto paslaugas teikiantį subjektą bei, atitinkamai, nebuvo nurodoma transporto priemonė ir jos nuvažiuota kilometrų rida nuo krovinio pakrovimo iki iškrovimo vietos. Šios aplinkybės turėjo būti išsamiai ištirtos ir nustatytos, kadangi pareiškėjos išrašytų sąskaitų turinys turėjo būti pagrįstas būtent šiais duomenimis. Pareiškėjai tokių įrodymų nepateikus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji sąskaitas išrašė remdamasi objektyviai suteiktomis atsakovei transporto paslaugomis.
    7. 2014 m. liepos 15 d. sudarytos sutarties Priede Nr. 1 nurodyti koeficientai, pvz. šaltkalvio darbo užmokestis, yra nurodyti litais, o ne eurais. Be to, neaišku, kaip vairuotojų, šaltkalvių darbo užmokestis, kurį pareiškėja pagal su jais sudarytas darbo sutartis moka savo darbuotojams, bei transporto priemonių plovimas, draudimas ir pan. yra susijęs su pareiškėjos teikiamomis pagal sutartį transporto paslaugomis atsakovei. Atsakovės buhalterijos atlikti skaičiavimai, pateiktoje į bylą lentelėje nurodant atsiskaitymo ekvivalentą eurais, neatitinka 2014 m. liepos 15 d. sutarties Priede Nr. 1 nurodytų įkainių litais koeficientų, todėl skaičiavimai turėtų būti vertinami ir šiuo aspektu. Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad šalys peržiūrėjo įkainių koeficientus ir patvirtino naujus įkainius eurais, todėl pareiškėjos pateiktose sąskaitose nurodytas atliktų paslaugų kainas eurais pirmosios instancijos teismas turėjo ištirti ir įvertinti.
  2. UAB „Arvol“ bankroto administratorius A. Š. atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą su atskiruoju skundu sutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad sutartyje yra minimi UAB „Arvol“ važtaraščiai, pagal kuriuos M. L. PĮ turėjo išrašinėti sąskaitas, tačiau sąskaitos buvo išrašomos be važtaraščių. Išrašytos sąskaitos neįrodo, ar iš tiesų buvo teikiamos paslaugos, o jeigu paslaugos buvo teikiamos, ar už jas buvo išrašomos proporcingos ir logiškos sąskaitos. Sąskaitos visada išrašomos didesnės, nei turėtų būti pagal nuvažiuotą atstumą. Nurodyta faktinė situacija neatitinka šalių sudarytos sutarties sąlygų, nes pareiškėja turėjo pareigą išrašyti atsakovei sąskaitą būtent pagal turimus važtaraščius. Taip pat nebuvo ištirtos aplinkybės, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos įgaliotas vairuotojas su transporto priemone teikė atsakovei transportavimo paslaugas, kadangi atsakovės išrašytose sąskaitose nebuvo nurodomi duomenys apie transporto paslaugas teikiantį subjektą, nenurodyta transporto priemonė ir jos nuvažiuota rida nuo krovinio pakrovimo iki iškrovimo vietos. M. L. PĮ pateikė tik sąskaitas – faktūras, skolų suderinimo aktus, raginimą dėl įsiskolinimo, taip pat Transporto paslaugų sutartį. Minėti dokumentai neįrodo, kad M. L. PĮ objektyviai išrašė sąskaitas, remdamasi atsakovei suteiktomis transportavimo paslaugomis.
  3. Pareiškėja M. L. PĮ atsiliepimu į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskirajame skunde nėra pateikti jokie įrodymai, leidžiantys spręsti, kad M. L. PĮ kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstas.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl naujų įrodymų prijungimo
  1. Tiek apeliantė UAB „AM distribucijos sistema LT“, kartu su atskiruoju skundu, tiek pareiškėja M. L. PĮ, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, pateikė į bylą naujus įrodymus – elektroninių laiškų kopijas. Kadangi CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje sprendžiamo klausimo pobūdį, taip pat į tai, kad pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs sprendžiant nagrinėjamą klausimą, o jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliantės UAB „AM distribucijos sistema LT“ bei pareiškėjos M. L. PĮ pateiktus naujus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl M. L. PĮ finansinio reikalavimo pagrįstumo
  1. Teismų praktikoje, aiškinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) bei CPK normas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, yra pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Teismas tvirtina kreditoriaus reikalavimą tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011, 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).
  2. Teismo galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes yra ribotos. Kadangi byloje sprendžiamas ginčas paprastai kilęs iš praeities įvykių, kuriuose teismas nedalyvavo, praeityje buvusios aplinkybės yra nustatinėjamos įrodymų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kuriai šaliai lengviau įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normos tarp šalių paskirsto įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimo pareigą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo pareiga pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo pareigos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo pareigos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš procesinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Nors bylose, susijusiose su bankroto teisiniais santykiais, teismo vaidmuo yra aktyvesnis, tai nereiškia, kad šios kategorijos bylose nesilaikoma rungimosi principo ir bendrųjų, paminėtų, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių.
  3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. L. PĮ (vežėja) bei UAB „Arvol“ (užsakovė) 2014 m. liepos 15 d. sudarė Transporto paslaugų sutartį, kuria sutarties šalys susitarė, kad vežėja teiks užsakovei transporto su vairuotoju paslaugas bei pristatys prekes užsakovės klientams sąskaitoje – faktūroje nurodytu adresu. Aptariamos sutarties 4.1 punktas numatė, kad vežėja pateikia užsakovei pagal turimus važtaraščius PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktas paslaugas iki kito mėnesio 7 d.; už suteiktas paslaugas užsakovė privalo visiškai atsiskaityti su vežėja per 15 darbo dienų nuo PVM sąskaitos – faktūros gavimo dienos arba PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytą atsiskaitymo laikotarpį (Transporto paslaugų sutarties 4.2. punktas). Pervežimų kainas sutarties šalys aptarė Transporto paslaugų sutarties Priede Nr. 1.
  4. M. L. PĮ savo finansinį reikalavimą UAB „Arvol“ bankroto byloje kildino iš pagal minėtą sutartį laikotarpiu nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. birželio mėnesio bendrovei suteiktų bei neapmokėtų paslaugų bendrai 53 003,75 Eur sumai. Šiam reikalavimui pagrįsti M. L. PĮ pateikė į bylą 2016 m. sausio 8 d. raštą dėl skolų, kuriame UAB „Arvol“ vyr. buhalterė R. S. patvirtino, jog bendrovės skolos suma M. L. PĮ 2015 m. gruodžio 31 d. sudaro 51 948,79 Eur, 2016 m. gegužės 12 d. Tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriame nurodyta, kad UAB „Arvol“ įsiskolinimas M. L. PĮ iš viso sudaro 53 150,88 Eur, taip pat įplaukų registrą, pardavimų bei skolų apyvartos žurnalus, 2015 m. vasario, gegužės mėnesių, 2015 m. liepos – 2016 m. birželio mėnesių PVM sąskaitas – faktūras. Tuo tarpu nesutikimą su aptariamu M. L. PĮ finansiniu reikalavimu BUAB „Arvol“ bankroto administratorius grindė iš esmės vieninteliu įrodymu – M. L. PĮ išrašytų sąskaitų sutikrinimo su kelionės lapais lentele. Bankroto administratoriaus teigimu, atlikus 2015 – 2016 m. kelionės lapų bei PVM sąskaitų – faktūrų analizę, nustatyti neatitikimai iš viso 57 272,39 Eur sumai.
  5. Iš kreditorės M. L. PĮ prašymo dėl jos finansinio reikalavimo patvirtinimo, išskaidytų įsiskolinimo sumų už kiekvieną laikotarpį, bei pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų matyti, kad M. L. PĮ reikalavimas BUAB „Arvol“ grindžiamas PVM sąskaitomis – faktūromis Nr. 0456, 0462, 0468, 0475, 0484, 0488, 0493, 500 ir 504, t. y. sąskaitomis – faktūromis, išrašytomis už 2015 m. spalio – 2016 m. birželio mėnesius. Nei bankroto administratorius, nei apeliantė, ginčydami pareiškėjos reikalavimą, įrodymų, patvirtinančių minėtų PVM sąskaitų – faktūrų apmokėjimą, į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu BUAB „Arvol“ įsiskolinimai M. L. PĮ pagal aptariamas PVM sąskaitas – faktūras, išskyrus sąskaitas – faktūras Nr. 500 ir Nr. 504, be kita ko, yra patvirtinti pačios BUAB „Arvol“ – minėtu 2015 m. gruodžio 31 d. patvirtinimu bei 2016 m. gegužės 12 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu. BUAB „Arvol“ 53 003,75 Eur dydžio įsiskolinimas M. L. PĮ fiksuotas ir į bylą pateiktame 2014 m. sausio 1 d. – 2017 m. birželio 1 d. skolų apyvartos žurnale, taip pat ir M. L. PĮ pardavimų bei įplaukų registracijos žurnalų duomenyse (131 580,03 Eur – 78 576,28 Eur).
  6. Šalių sudarytoje Transporto paslaugų sutartyje buvo aiškiai numatyta, kad PVM sąskaitos – faktūros pateikiamos už suteiktas paslaugas pagal turimus važtaraščius (Sutarties 4.1), o ne kelionių lapus. Kaip teisingai ginčijamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kelionės lapų pildymas (jų pateikimas užsakovei) šalių sudarytoje sutartyje apskritai nebuvo numatytas, taigi vežėja – M. L. PĮ, neturėjo pareigos nei tokį dokumentą rengti, nei jį pateikti UAB „Arvol“. Teisėjų kolegija, be kita ko, pritaria pirmosios instancijos teismo pastebėjimams, kad kelionės lapas yra vidinis bendrovės apskaitos dokumentas, negalintis patvirtinti tinkamo/ netinkamo Transportavimo paslaugų sutarties vykdymo. Taigi, įsiskolinimo ginčijimas remiantis vien išrašytų PVM sąskaitų – faktūrų neatitikimu kelionės lapams, kai visų kitų į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtina kreditorės prašomus patvirtinti bendrovės įsipareigojimus jai, nėra pagrįstas. Dėl paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo remtis bankroto administratoriaus kelionių lapų pagrindu sudarytos lentelės duomenimis.
  7. Kita argumentų grupė, kuria byloje ginčijamas pareiškėjos finansinis reikalavimas – sąskaitų – faktūrų išrašymas be važtaraščių, kas, bankroto administratoriaus vertinimu, reiškia, jog sąskaitos buvo išrašomos, nors paslaugos galėjo būti apskritai nesuteiktos.
  8. Teisėjų kolegija šiuo argumentus laiko nepagrįstais jau vien dėl to, kad važtaraščio įteikimas vežėjui yra siuntėjo pareiga (Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 30 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad tokią siuntėjo pareigą atitinka ir šios bylos šalių sudarytos Transporto paslaugų sutarties nuostata, numatanti, vežėjo pareigą užtikrinti įteiktų važtaraščių saugumą (Sutarties 2.4 punktas).
  9. Pagal KTK 30 straipsnio 2 dalį važtaraštis surašomas 3 egzemplioriais. Pirmąjį egzempliorių gauna siuntėjas, antrąjį – kartu su kroviniu vežėjas išduoda gavėjui, o trečiasis – lieka pas vežėją. Važtaraštyje siuntėjas, be kita ko, nurodo: krovinio pavadinimą; krovinio svorį ar kiekį; mokestį už vežimą ir suteiktas paslaugas (KTK 29 straipsnio 2 dalis); važtaraštyje gali būti įrašyti ir kiti duomenys, susiję su krovinio pristatymo terminu, jo įvertinimu, pakuote ar kitomis vežimo sąlygomis (KTK 29 straipsnio 3 dalis). Taigi, jeigu BUAB „Arvol“ vykdė pareigą pateikti vežėjai važtaraščius, ji pati turėjo turėti jų egzempliorius bei pareiškėjos reikalavimą ginčyti būtent važtaraščiuose nurodytas duomenimis, o ne kelionių lapų duomenimis.
  10. Kalbant apie PVM sąskaitų – faktūrų įrodomąją vertę pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita – faktūra vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas, remiantis kuriuo galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų – faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad nebuvo pateikti važtaraščiai, kurių pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, atsižvelgiant į šioje nutartyje jau aptartas aplinkybes, nesudaro pagrindo netvirtinti PVM sąskaitomis – faktūromis grindžiamo reikalavimo, ypač, kai kitų į bylą pateiktų, įrodymų visuma M. L. PĮ finansinį reikalavimą patvirtina, o jį paneigiančių įrodymų byloje nėra.
  12. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Bankroto administratorius, teigdamas, kad BUAB „Arvol“ yra permokėjusi M. L. PĮ, turėjo pateikti tokius savo teiginius patvirtinančius įrodymus, tačiau tokie įrodymai į bylą pateikti nebuvo.
  13. Apeliantės UAB „AM distribucijos sistema LT“ atskirajame skunde keliamos abejonės dėl BUAB „Arvol“ buhalterinės apskaitos duomenų teisingumo, jų pagrįstumo, kai BUAB „Arvol“ buhalterinę apskaitą vedė buvusi buhalterė R. S., taip pat nėra pagrįstos jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad buhalterinės apskaita BUAB „Arvol“ buvo vykdoma netinkamai, kad į buhalterinę apskaitą galėjo būti vedami netikslūs ir/ ar neteisingi duomenys. Šiuo atveju nei buhalterės, nei kitų bendrovės darbuotojų nesąžiningumas vedant bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent įtraukiant M. L. PĮ išrašytas PVM sąskaitas – faktūras bei jas sutikrinant, nėra preziumuojamas, jį, keldama abejones dėl bendrovės buhalterinės apskaitos duomenų, turėjo įrodyti, tačiau neįrodė, pati apeliantė (CPK 178 straipsnis).
  14. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teisėta bei pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas, plačiau nepasisakant dėl reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui neturinčių atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentų.

7Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai