Byla 2A-182-330/2016
Dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys A. I. ir D. Š

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2153-262/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys A. I. ir D. Š..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė BUAB „Sigelta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo V. R. 161 363,69 Lt (46 734,15 Eur) nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Sigelta“ iškelta bankroto byla. Paaiškino, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis UAB „Sigelta“ vadovu nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. lapkričio 7 d. buvo atsakovas V. R., nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 19 d. – trečiasis asmuo A. I., o nuo 2010 m. vasario 19 d. iki įmonės bankroto bylos iškėlimo – trečiasis asmuo D. Š.. Ieškovė teigė, kad atsakovo vadovavimo įmonei metu (2008 m. spalio 31 d.) įmonės kasoje buvusių lėšų likutis sudarė 159 882,97 Lt (46 305,31 Eur). 2007 m. gruodžio 19 d. lėšų likutis buvo didintas, tačiau ant kasos pajamų orderio nėra gavėjo parašo, todėl lėšos nebuvo išmokėtos. 2008 m. lapkričio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitais buvo priimtos lėšos. Ieškovės vertinimu, įmonės dokumentacija buvo tvarkoma klastojant buhalterinius dokumentus. Ieškovė paaiškino, kad bankroto administratoriui nebuvo pateiktas kasos perdavimą bet kuriam iš byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų patvirtinantis dokumentas, taip pat nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis lėšų įnešimą 2008 m. lapkričio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitais. Ieškovės bankroto byloje pateiktas kreditorės UAB „Sareme“ 104 374,71 Lt (30 229 Eur) finansinis reikalavimas, kuris susidarė tuo laikotarpiu, kuomet įmonei vadovavo atsakovas. Taip pat ieškovė nurodė, kad mokesčiai valstybės biudžetui buvo arba mokami ne laiku, arba visai nemokami. Visi kiti kasos knygoje esantys dokumentai nepasirašyti, todėl neturi jokios teisinės galios. Ieškovės teigimu, atsakovas privalėjo perduoti įmonės kasą vadovo pareigas po jo ėjusiam asmeniui, o taip pat perduoti įmonės vadovybei ir pinigų priėmimo kvitų pagrindu iš trečiųjų asmenų gautas sumas. Atsakovas jo vadovavimo įmonei laikotarpiu neįvedė kasininko pareigybės, jokio asmens nepaskyrė kasininku, todėl pats ėjo kasininko pareigas ir atliko kasininko funkcijas bei buvo atsakingas už kasos operacijas bei grynųjų pinigų apskaitą ir saugojimą. Ieškovės nuomone, atsakovo civilinei atsakomybei kilti yra visos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė.

5Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o ieškovei paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta bendrovės steigimo sutartis, kurios pagrindu trečiasis asmuo A. I. įsigijo 75 paprastąsias vardines akcijas, sudariusias 75 procentus įstatinio kapitalo, o atsakovas įsigijo 25 paprastąsias vardines akcijas, kurios sudarė 25 procentus bendrovės įstatinio kapitalo. Nuo pat įmonės įregistravimo dienos direktoriaus pareigas ėjo atsakovas, kuris buvo atsakingas taip pat ir už įmonės kasą, o A. I. ėjo įmonės komercijos direktoriaus pareigas. Nepaisant to, faktinis ieškovės vadovas buvo A. I., nes be A. I. patvirtinimo nebuvo priimami jokie sprendimai, jis turėjo prisijungimus prie įmonės banko sąskaitos, raktus nuo įmonės kasos. 2008 metų pradžioje A. I. pradėjo itin aplaidžiai eiti komercijos direktoriaus pareigas, gaudamas atsakovo parašus pradėjo periodiškai išgryninti pinigus iš sąskaitos banke ir kaupti juos įmonės kasoje. Atsakovas, imdamasis apsisaugojimo priemonių, pasiūlė trečiajam asmeniui pasikeisti pareigomis. Atsakovas nurodė, kad pasikeitimo pareigomis metu įmonės kasoje buvusi grynųjų pinigų suma atitiko įmonės kasos dokumentuose nurodytą grynųjų pinigų sumą. Nuo 2008 m. lapkričio 7 d. atsakovas nieko bendro su įmonės banko sąskaitoje bei kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis neturėjo, visus savo turėtus prisijungimui prie banko sąskaitos reikalingus duomenis, kartu su turimu raktu nuo kasos atsakovas perdavė trečiajam asmeniui A. I.. Atsakovo teigimu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė faktinių aplinkybių, kurias įvertinus būtų galima daryti prielaidą, kad būtent atsakovas, sąžiningai ėjęs direktoriaus pareigas, o ne po jo ieškovės direktoriaus pareigas ėję asmenys, yra atsakingas už ieškovo kasoje buvusių grynųjų pinigų pasisavinimą. Atsakovas paaiškino, kad jam einant įmonės vadovo pareigas, įmonė veikė pelningai, buvo tvarkingai pildomi ir saugomi kasos pajamų ir išlaidų orderiai bei kiti dokumentai. Tačiau po pasikeitimo direktoriaus pareigomis įmonėje nebuvo sušauktas nei vienas visuotinis akcininkų susirinkimas, kurio metu būtų patvirtintos įmonės finansinės atskaitomybės ataskaitos už atitinkamus finansinius metus. Atsakovo žiniomis, ieškovės direktoriaus pareigas einant trečiajam asmeniui A. I. įmonės banko sąskaitoje buvusios lėšos buvo toliau gryninamos ir leidžiamos ne įmonės reikmėms.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės BUAB „Sigelta“ priteisė atsakovo V. R. naudai 2 178,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsakovo prašymą dėl baudos ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo netenkino.

8Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad jie paneigia aplinkybes, jog kasoje buvę pinigai naujajam direktoriui nebuvę perduoti. Teismas pažymėjo, kad po atsakovo įmonės direktoriaus pareigas ėjęs A. I. nereiškė atsakovui pretenzijų dėl lėšų neperdavimo. Tai, kad naujajam įmonės direktoriui buvo žinomas piniginių lėšų likutis kasoje, patvirtina aplinkybė, jog ieškovės 2008 metų finansinė atskaitomybė sudaryta ir patvirtinta būtent direktoriaus A. I.. Įmonės balanse, finansinės atskaitomybės aiškinamajame rašte nurodyta, kad 2008 metų pabaigoje pinigai ir pinigų ekvivalentai sudarė 150 241 Lt (43 512,80 Eur). Teismas pažymėjo, kad nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. ieškovė papildomai gavo 60 920 Lt (17 643,65 Eur) grynųjų pinigų, tačiau grynųjų pinigų išlaidos siekė 108 413,50 Lt (31 398,72 Eur). Šią aplinkybę teismas laikė patvirtinančia tai, jog atsakovas kasą perdavė naujajam vadovui A. I., nes priešingu atveju ieškovė nebūtų galėjusi išleisti tokios sumos grynųjų pinigų, jeigu jų nebūtų buvę įmonės kasoje. Teismo vertinimu, kasos perdavimo faktą taip pat patvirtina ir 2009 m. birželio 10 d. dokumentų perdavimo aktas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien aplinkybė, jog nėra pateiktas kasos pinigų priėmimo - perdavimo aktas, neleidžia daryti išvados, kad pinigai nebuvo perduoti. Šias aplinkybes teismas pripažino paneigiančiomis atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu argumentą, jog A. I. ginčui aktualiu metu buvo faktinis įmonės vadovas. Teismas akcentavo ir nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinį, patvirtinantį, jog nėra galimybės nustatyti perduotų turto ir lėšų trūkumą arba perteklių.

9Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo, konstatavo, jog nėra pagrindo byloje pateiktą ieškinį kvalifikuoti kaip akivaizdžiai nesąžiningą, pareikštą ne siekiant apginti tariamai pažeistas ieškovės teises, bet kitais tikslais.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Sigelta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovės teises, ignoruodamas civilinio proceso rungimosi, dispozityvumo ir betarpiškumo pricipus. Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vienašališkai, nesuteikęs teisės ieškovei detaliau susipažinti su atsakovo baigiamosios kalbos argumentais. Bylos nagrinėjimo metu teismas nutraukė ieškovės atstovo pasisakymą.
  2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir jų vertinimą. Teismas ignoravo aplinkybę, jog byloje nėra kasos grynųjų pinigų perdavimo - priėmimo akto.
  3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bendrovės pajamų ir išlaidų grynaisiais pinigais santykį per laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. Laikotarpiu nuo A. I. paskyrimo į bendrovės vadovo pareigas iki bendrovės veiklos nutraukimo A. I. grynųjų pinigų išlaidos neviršijo jo grynųjų pinigų pajamų. Į grynųjų pinigų išlaidas nepagrįstai įtrauktos lėšos, kurių judėjimas grindžiamas nepasirašytais dokumentais. Teismas nepagrįstai į išlaidas įtraukė įvairių atsiskaitymų su įmonėmis aktus. Skolų suderinimo aktai patvirtina tik skolų suderinimą, tačiau neleidžia daryti išvados, jog su įmonėmis buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais.
  4. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. I. grynųjų pinigų pajamų laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. nepagrįstos. Atsakovo pateiktos baigiamosios kalbos lentelėje nėra įtraukta A. I. pinigų išgryninimo operacija, todėl bendra išgrynintų lėšų suma sudaro 61 320 Lt (17 759,50 Eur). Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčui aktualiu metu lėšas išgryninęs yra ir atsakovas.
  5. Banko sąskaitos išrašas ir 2009 m. kovo 26 d. pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad A. I. nesinaudojo įmonės kasa, o visas įmonės veiklai reikalingas grynųjų pinigų išlaidas padengdavo arba iš įmonės banko sąskaitos, arba iš įmonės klientų gautais grynaisiais pinigais. A. I. neatliko nei vienos kasos operacijos.
  6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bendrovės finansinės atskaitomybės įrodomąją reikšmę. Finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtina lėšų grynaisiais pinigais perdavimo fakto, nenurodo įmonės lėšų buvimo vietos.
  7. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų D. I. ir A. K. parodymus, neatsižvelgė į tai, kad liudytojai susiję su atsakovu darbo santykiais, todėl jų parodymai vertintini kritiškai.
  8. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kasos lėšų perdavimą A. I.. Neatlikus turto inventorizacijos bei turto perdavimo naujam vadovui, kilus ginčui dėl aplinkybės, koks turtas realiai buvo perduotas, pareiga įrodyti, jog tam tikrą turtą perdavė, tenka tam asmeniui, kuris atitinkamai turėjo organizuoti inventorizaciją ir turto perdavimą, o ne tam asmeniui, kuris neigia, kad toks perdavimas buvo.
  9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad byloje nėra net objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovo 99 366,43 Lt skolos grąžinimą bendrovei. Šios sumos įnešimą į kasą patvirtinantį orderį pasirašė tik atsakovas. Skola (lėšų trūkumas) susidarė per ilgą laikotarpį, todėl skolos grąžinimą patvirtinantis orderis yra fiktyvus.
  10. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad net po pareigų pasikeitimo, faktiniu įmonės vadovu liko atsakovas. Šią aplinkybę patvirtina įmonės vardu atliktos finansinės operacijos, veiklos perkėlimo į kitą įmonę faktas.
  11. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl 1 420 Lt (411,26 Eur) nuotolių, atsiradusių pasisavinus iš bendrovės klientų gautas lėšas.

12Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus.

13Atsakovas V. R. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės procesinės teisės nebuvo suvaržytos: ieškovė neprieštaravo dėl atsakovo rašytinės baigiamosios kalbos prijungimo, neprašė laiko su šiuo dokumentu susipažinti, kartu su baigiamąja kalba nebuvo pateikti nauji įrodymai. Atsakovo nuomone, ieškovė, ginčydama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, savaip interpretuoja tas pačias aplinkybes. Ieškovė, vienus dokumentus, sudarytus trečiojo asmens A. I. ir neturinčius privalomųjų rekvizitų, pripažįsta turinčiais teisinę galią, tačiau kitus, sudarytus A. I. ir neturinčius privalomųjų rekvizitų, tačiau nenaudingus ieškovei, pripažįsta neturinčiais teisinės galios. Bylos duomenys patvirtina, kad A. I. turėjo visus įmonės dokumentus, pasirašė juos gavęs. Liudytojai patvirtina, kad faktiniu įmonės vadovu buvo trečiasis asmuo A. I.. Į parengtą lentelę neįtraukta finansinė operacija dėl 400 Lt nekeičia ginčo esmės. Atsakovas nurodė, kad ieškovė teisminę praktiką dėl įmonės balanso reikšmės grindžia selektyviai. Atsakovas pripažino pasirašęs du kvitus po pareigų pasikeitimo, tačiau tai padarė iš įpratimo. Ieškovės argumentas, jog A. I. nepasirašė nė vieno kvito, pateisintinas tuo, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma elektronine forma. Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais dėl 99 366,43 Lt (28 778,51 Eur) įnešimo į įmonės kasą aplinkybių. Ieškovės prielaidos dėl galimo finansinės operacijos fiktyvumo nepagrįstos. Atsakovo teigimu, ieškovės argumentas, kad po pareigų pasikeitimo, atsakovas išliko faktiniu įmonės vadovu, nepagrįstas. Apeliantės išvados dėl bendrovės klientų lėšų pasisavinimo taip pat nepagrįstos. Teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog ieškovė neįrodė, kad trečiasis asmuo A. I. esą nedisponavo įmonės kasa.

142015 m. gruodžio 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo V. R. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (t. 5, b. l. 20-25).

152016 m. kovo 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės BUAB „Sigelta“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

18Dėl naujų įrodymų priėmimo

19Ieškovė BUAB „Sigelta“ (apeliantė) kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 2009 m. kovo 26 d. PVM sąskaitą faktūrą serija ISF Nr. 0000369 ir 2009 m. kovo 26 d. pinigų priėmimo kvitą serija BLA Nr. 4023675 (t. 4, b. l. 25, 26). Apeliantė nesavalaikį įrodymų pateikimą grindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikė jai galimybės pasisakyti dėl atsakovo V. R. baigiamojoje kalboje nurodytų argumentų ir paaiškinimų. Apeliantės vertinimu, nauji įrodymai reikšmingi atsikertant į atsakovo argumentus dėl įmonės lėšų apyvartos (įmonės kasos pajamų ir išlaidų). Apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo priimti naujus įrodymus bei kartu su procesiniu dokumentu pateiktų naujų įrodymų turinys atsakovui žinomas. Prieštaravimų dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme atsakovas nepareiškė.

20CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, spendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priimą nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (aptariamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Spręsdama klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo teisėjų kolegija šiame kontekste nevertina apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovės procesinių teisių suvaržymo ir civilinio proceso principų pažeidimo (toks vertinimas bus atliktas kitoje šios nutarties dalyje), tačiau pripažįsta, kad nauji įrodymai sprendžiamam šalių ginčui yra reikšmingi, jie sudaro įrodinėjimo dalyką. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių procesinių dokumentų ir apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, laikosi nuostatos, jog apeliantės nurodytos nesavalaikį įrodymų pateikimą pagrindžiančios priežastys yra pateisinamos. Todėl kolegija taiko CPK 314 straipsnio taisyklės išimtį ir ieškovės pateiktus naujus įrodymus priima.

21Dėl įmonės administracijos vadovo atsakomybės

22Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

23Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2007 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta UAB „Sigelta“ steigimo sutartis, kurios pagrindu įmonės steigėjai įsigijo 100 vienetų paprastųjų vardinių bendrovės akcijų: trečiasis asmuo A. I. – 75 procentus akcijų, atsakovas V. R. – 25 procentus akcijų. 2007 m. gegužės 21 d. bendrovė įregistruota Juridinių asmenų registre. Nuo įmonės įsteigimo iki 2008 m. lapkričio 7 d. UAB „Sigelta“ administracijos vadovo pareigas ėjo atsakovas V. R.. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2010 m. vasario 19 d. įmonės administracijos vadovo pareigas ėjo trečiasis asmuo A. I.. 2010 m. vasario 19 d. UAB „Sigelta“ akcininkų susirinkimo metu trečiasis asmuo A. I. atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų nuo 2010 m. vasario 19 d., o naujuoju direktoriumi paskirtas trečiasis asmuo D. Š.. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Sigelta“ iškėlė bankroto bylą. Dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo. Šalys taip pat neginčija aplinkybės, jog keičiantis įmonės vadovams nebuvo sudaryti UAB „Sigelta“ kasos lėšų (likučio) perdavimo - priėmimo aktai. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratoriaus atstovaujama ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 161 363,69 Lt (46 734,15 Eur) žalos atlyginimą, kurį sudaro atsakovo V. R. atleidimo iš įmonės administracijos vadovo pareigų metu įmonės kasoje buvusios ir naujajam vadovui A. I. neperduotos lėšos – 159 882,97 Lt (46 305,31 Eur); 60,72 Lt (17,59 Eur) suma pagal 2007 m. gruodžio 19 d. kasos pajamų orderį, nepasirašytą lėšų gavėjo; 2008 m. lapkričio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 8 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitais atsakovo priimtos ir įmonei neperduotos lėšos (1 420 Lt (411,26 Eur). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas, netekęs įmonės administracijos vadovo pareigų, kasoje buvusias lėšas perdavė naujajam įmonės vadovui ir įmonės akcininkui A. I.. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovės procesines teises nesuteikęs galimybės susipažinti su naujais atsakovo baigiamosios kalbos argumentais ir paaiškinimais. Be to, ieškovės nuomone, tiek nurodyta aplinkybė, tiek netinkamai byloje atliktas įrodymų vertinimas lėmė neteisingas išvadas dėl ginčo esmės ir atitinkamai neteisingą bylos procesinę baigtį. Taip pat ieškovė nurodė, kad teismo sprendimas ieškinio reikalavimo dalyje dėl 1 420 Lt (411,26 Eur) žalos atlyginimo priteisimo esąs nemotyvuotas. Tokiu būdu apeliantė apibrėžė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

24Dėl ieškovės procesinių teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme

25Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises ignoruodamas civilinio proceso rungimosi, dispozityvumo ir betarpiškumo principus. Apeliantė, detalizuodama šį apeliacinio skundo argumentą, paaiškino, kad teismo sprendimas priimtas vienašališkai, nesuteikus jai teisės susipažinti ir atsikirsti į naujus atsakovo argumentus, nurodytus baigiamojoje kalboje. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė ieškovės atstovo pasisakymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

26Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiamasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis). Rungimosi principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje nustato ginčo šalys; teismas savo sprendime negali remtis šalių nenustatytais faktais arba ignoruoti jų nustatytų faktų; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teismas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva; teismas negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso (CPK) nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Civilinio proceso betarpiškumo principas reiškia, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, priimdamas sprendimą, neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o dalyvaujantys byloje asmenys baigiamųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės (CPK 14 straipsnis). Šalių lygybės principas reiškia, kad kiekvienai šaliai turi būti suteikta pagrįsta (protinga) galimybė pristatyti savo bylą – įskaitant įrodymus – sąlygomis, kurios nepastatytų jos į kur kas nepalankesnę nei priešingos šalies padėtį. Proceso rungimosi principas apima šalių galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus pateiktus įrodymus ar pastabas, siekiant paveikti teismo sprendimą.

27Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog įrodinėjimo procese ieškovė (apeliantė) buvo pastatyta į aiškiai nepalankesnę padėtį negu priešinga ginčo šalis, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neproporcingai apribota ieškovės galimybė žinoti ir komentuoti įrodymus byloje. Apeliantės argumentacija nesudaro pagrindo aiškinti, jog atsakovo parengtoje baigiamosios kalbos rašytinėje versijoje buvo pateikti nauji (siupriziniai) argumentai, paaiškinimai ar įrodymai. Ta aplinkybė, jog atsakovas baigiamojoje kalboje pateikė susistemintus duomenis, pagrindžiančius ginčui aktualių piniginių lėšų srautų judėjimą (kasos pajamas ir išlaidas), sudaro prielaidą teigti , jog tokiu būdu buvo pakeista teismo posėdyje jau ištirtų įrodymų forma, bet ne jų turinys. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, jog tiek ieškovei, tiek atsakovui buvo sudarytos vienodos galimybės rungtis: buvo priimti ieškovės rašytiniai paaiškinimai ir atsakovo baigiamoji kalba. Šalių atstovai šių procesinių dokumentų turinį pagarsino teismo posėdyje. Nėra pagrindo išvadai, jog ieškovei nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atsakovo baigiamosios kalbos turiniu, dėl jos pareikšti argumentuotą poziciją. Kolegijos vertinimu, ieškovės procesinės teisės nebuvo suvaržytos, kadangi ieškovės atstovas neprieštaravo dėl atsakovo baigiamosios kalbos priėmimo (rašytinės versijos pridėjimo prie bylos), neprašė sudaryti galimybę susipažinti su šio dokumento turiniu, pateikti pastabas, atsikirtimus ar replikas. Proceso įstatyme nurodyta, kad teismas paprastai neriboja proceso dalyvių kalbų trukmės. Teismo posėdžio pirmininkas ar kiti bylą nagrinėjantys teisėjai turi teisę įspėti ir nutraukti kalbėtoją, kai jo kalba nesusijusi su nagrinėjamos bylos esme (CPK 255 straipsnis). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovės akcentuojami baigiamųjų pasisakymų ribojimai atitiko cituotą teisinį reguliavimą.

28Dėl įrodymų vertinimo

29Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu surinkti, teismo posėdyje ištirti įrodymai paneigia ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, jog BUAB „Sigelta“ kasoje buvusių lėšų atsakovas V. R. neperdavė naujam direktoriui A. I.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien aplinkybė, jog nėra pateiktas kasos pinigų priėmimo - perdavimo aktas, neleidžia daryti išvados, kad pinigai nebuvo perduoti. Šias aplinkybes teismas pripažino paneigiančiomis atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu argumentą, jog A. I. ginčui aktualiu metu buvo faktinis įmonės vadovas. Teismas akcentavo ir nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą turinį, patvirtinantį, jog nėra galimybės nustatyti perduotų turto ir lėšų trūkumą arba perteklių.

30Ieškovės apeliaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nurodyta, kad teismas nepagrįstai vadovavosi teismo posėdyje neištirtu įrodymu – lentele atsakovo rašytinėje baigiamojoje kalboje. Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl įmonės lėšų – grynųjų pinigų pajamomis ir išlaidomis laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. Ji pažymi aplinkybę, jog teismo išvados dėl įmonės pajamų ir išlaidų grindžiamos nepasirašytais apskaitos dokumentais, nesutinka su teismo akcentuota įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų įrodomąja reikšme. Apeliantė taip pat neigia teismo nustatytą aplinkybę, jog trečiasis asmuo A. I. įmonės reikmėms naudojo įmonės kasoje buvusias lėšas, be to, apeliantė akcentavo aplinkybę, jog kasos pajamų orderis, esą pagrindžiantis atsakovo skolos įmonei grąžinimą, yra fiktyvus. Apibendrinant apeliantės reiškiamą poziciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantės argumentais.

31Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

32Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųstojo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovės, tiek atsakovo pateiktus įrodymus: šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje esančius faktinius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl įmonės grynųjų pinigų neperdavimo pasibaigus atsakovo V. R., kaip įmonės administracijos vadovo, įgaliojimams paneigia bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinę bylos medžiagą bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

33Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius) kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

34Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje vertindama apeliantės argumentus dėl civilinio proceso dispozityvumo, lygiateisiškumo ir betarpiškumo principų pažeidimo, nurodė, kad atsakovo rašytinės formos baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme pateikta lentelė savo turiniu nelaikytina nei nauju įrodymu, nei siurprizinių kitai ginčo šaliai argumentų pateikimu. Tokia išvada lemia, kad apeliantės įtarimai, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, vadovavosi atsakovo vienašališkai pateiktu ir (ar) teismo posėdyje neištirtu įrodymu, nepasitvirtino. Šiame kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, be kita ko, ir lėšų srautų judėjimo atvaizdavimą pateiktoje lentelėje, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

35Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas klaidingą išvadą dėl įmonės pajamų ir išlaidų grynaisiais pinigais santykio priėjo esą nepagrįstai vertindamas apskaitos dokumentus (kasos pajamų ir išlaidų orderius), kuriuose nėra visų privalomųjų rekvizitų (pvz., vienos finansinės operacijos šalies parašo). Ta aplinkybė, jog dokumente yra turinio trūkumų, savaime nepaneigia dokumento įrodomosios galios ar reikšmės. Proceso įstatyme nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 straipsnis). Abejones dėl ginčijamų įrodymų trūkumų pašalina aplinkybė, jog jie visą laiką buvo ieškovės žinioje. Teismui nepateikta objektyvių aplinkybių, leidžiančių įtarti konkrečių įrodymų klastojimą, ar patvirtinančių, kad juose atvaizduotos (fiksuotos) finansinės operacijos buvo tik imituojamos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį inicijavo trečiasis asmuo D. Š., turinį, kur konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti perduotų turto ir lėšų trūkumą arba perteklių. Vadinasi, nurodyti įrodymai, kurių trūkumus akcentavo apeliantė, iš esmės yra vieninteliai objektyvūs duomenys, patvirtinantys reikšmingas bylai aplinkybes dėl lėšų grynaisiais pinigais apyvartos ginčui aktualiu metu. Apeliantė tik deklaratyviai ginčija teismo išvadų pagrįstumą dėl trečiojo asmens A. I. žinioje buvusių įmonės kasos pinigų judėjimo, tų pačių (teismo įvertintų) įrodymų turinį aiškindama sau naudinga linkme. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu dėl netinkamo ūkinių finansinių operacijų, atsakovo baigiamojoje kalboje įvardintų „suderinimo aktais“, vertinimo. Apeliantė nepagrindžia argumentų, jog taip įvardintos operacijos reiškia ne atsiskaitymą su įmonės kontrahentais, o tik tarpusavio įsiskolinimų suderinimą. Toks argumentas neįtikina teisėjų kolegijos, kadangi atsakovo baigiamojoje kalboje nurodytoje lentelėje atvaizduoti finansinių operacijų duomenys atitinka netgi ir ieškovės pateiktus įrodymus (pvz., t. 3, b. l. 106-109). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog iš esmės visi finansines operacijas pagrindžiantys įrodymai turi apeliantės išryškintų trūkumų (pvz., vieno ar abiejų parašų nebuvimas, kitų dokumento rekvizitų neužpildymas); tokie trūkumai būdingi net ir tiems dokumentams, kuriuos nurodė pati apeliantė, jais grįsdama tam tikrų finansinių operacijų realumą. Ši aplinkybė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tokia darbo praktika įmonėje buvo tiek vadovaujant atsakovui, tiek trečiajam asmeniui A. I., o ne tai, jog atitinkamuose dokumentuose fiksuotos finansinės operacijos buvo imituojamos arba klastojami patys dokumentai. Byloje nustatyta, kad įmonės finansinė apskaita buvo vedama elektroniniu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ir tie apskaitos dokumentai, kurių trūkumus akcentuoja apeliantė, visą laiką buvo trečiojo asmens A. I. žinioje (iki jo vadovavimo įmonei pabaigos), tačiau aptariamu atveju nebuvo imtasi atitinkamų veiksmų abejonėms dėl finansinių operacijų galimo fiktyvumo pašalinti. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visais bylos nagrinėjimo metu surinktais rašytiniais įrodymais, be kita ko, ir tais, kuriuose trūksta tam tikrų duomenų. Tačiau ta aplinkybė, jog tokie įrodymai buvo vertinami ne ieškovės naudai, nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Juolab, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, jog išvados dėl įmonės grynųjų pinigų pajamų ir išlaidų, kuomet įmonei vadovavo trečiasis asmuo, padarytos remiantis ne vien pirminiais finansinės apskaitos dokumentais, o visų įrodymų visumos įvertinimu.

36Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje pirmiau pateiktu įrodymų vertinimu, atmeta apeliacinio skundo argumentą dėl atsakovo 99 366,43 Lt (28 778,51 Eur) skolos įmonei grąžinimo aplinkybių. Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių nurodyto dydžio skolos grąžinimą įmonei. Apeliantės teigimu, tiktai atsakovo pasirašytas kasos orderis (atsakovas pasirašė kaip pinigus į kasą įnešęs ir kaip juos priėmęs asmuo) esąs fiktyvus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai apeliantės pozicijai. Vien ta aplinkybė, jog orderį pasirašė atsakovas, nesudaro pagrindo abejoti šio rašytinio įrodymo įrodomąja galia ir reikšme sprendžiamam ginčui. Nei įmonės valdymą iš atsakovo perėmęs trečiasis asmuo A. I., nei apeliantė, kurių žinioje buvo aptariamas kasos pajamų orderis, ginčui aktualiu metu nesiėmė veiksmų jame atvaizduotos finansinės operacijos fiktyvumui išaiškinti, todėl atitinkama apeliantės pozicija laikytina deklaratyvia ir nepaneigiančia šio rašytinio įrodymo turinio.

37Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas viena iš aplinkybių, pagrindžiančių įmonės kasos perdavimo trečiajam asmeniui A. I. faktą, laikė tai, jog trečiojo asmens parengtame ir pasirašytame įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinyje buvo nurodyta, kad lėšos įmonės kasoje 2008 metų pabaigoje sudarė 150 241 Lt (43 512,80 Eur). Apeliantė su šia išvada nesutiko, teigdama, kad finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtina kasos perdavimo fakto. Ji akcentavo aplinkybę, jog finansinės atskaitomybės dokumentus parengė buhalterinės apskaitos paslaugas teikianti įmonė, o trečiasis asmuo A. I. nurodytus dokumentus tik pasirašė. Apeliantės nuomone, įmonės balansas fiksuoja tik bendrą įmonės padėtį, tačiau nenurodo turto ar lėšų buvimo vietos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pateiktas subjektyvus finansinės atskaitomybės dokumentų turinio ir reikšmės interpretavimas laikytinas ydingu. Kolegija pažymi, kad finansinės ataskaitos turi būti sudaromos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas ir sąnaudas, pinigų srautus (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ĮFAĮ) 4 straipsnio 1 dalis). Finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 17 straipsnis). Bendrovės vadovas atsako ne tik už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, bet ir už tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalis, 1-3 punktai), taip pat įmonė turi teisę sudaryti tarpines finansines ataskaitas ir kt. (ĮFAĮ 15 straipsnis). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮFAĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, sudarydamos finansines ataskaitas įmonės įvertina turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir apskaitos standartais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantė nepagrįstai sumenkina finansinės atskaitomybės dokumentų reikšmę, o atsakomybę už šių dokumentų turinį perkelia buhalterines paslaugas teikiančiam subjektui. Trečiajam asmeniui A. I., kaip patirties turinčiam verslininkui, turėjo būti suprantama finansinės atskaitomybės sudarymo ir pasirašymo reikšmė. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad trečiasis asmuo A. I., turėdamas suvokti, jog duomenys finansinės atskaitomybės dokumentuose neatitinka realios įmonės padėties (deklaruojamų lėšų nėra nei įmonės kasoje, nei sąskaitose), būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų tokiai situacijai įvertinti. Prielaidas abejonėms kelia ir tai, jog pritarimas ieškovės pozicijai reikštų, kad didelės sumos įmonės lėšų neperdavimas ir (ar) pasisavinimas esą paaiškėjo tik tuomet, kaip valdyti įmonę pradėjo trečiasis asmuo D. Š., o ankstesniam įmonės vadovui A. I. toks faktas nebuvo žinomas arba bent įtariamas.

38Nėra pagrindo pritarti ir apeliantės argumentams dėl D. I. bei A. K. parodymų vertinimo. Vien ta aplinkybė, kad liudytojai darbo santykiais susiję su atsakovu, nesudaro pagrindo tokio turinio įrodinėjimo priemonės vertinti kritiškai arba visiškai jos nevertinti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, liudytojų parodymai neprieštarauja kitiems bylos nagrinėjimo metu surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymų pagrindu konstatavo aplinkybę, jog A. I. buvo realus įmonės vadovas, išmokėdavęs darbo užmokestį. Kitų šios nutarties ankstesnėse dalyse analizuotų įrodinėjimo priemonių kontekste, liudytojų parodymai papildomai patvirtina ginčui reikšmingą aplinkybę, jog byloje aktualiu laikotarpiu trečiasis asmuo A. I. naudojosi įmonės kasos lėšomis.

39Pagal bendrąją įrodymų pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėja tas, kuris remiasi tam tikromis aplinkybėmis (CPK 178 straipsnis). Kai teisės aktai tam tikram asmeniui numato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau tie veiksmai nėra atlikti (tinkamai įforminti), įrodinėjimo pareiga kad veiksmai buvo atlikti, persikelia tam asmeniui, kuris turėjo pareigą atlikti veiksmus, o ne tam, kuris teigia, jog tokie veiksmai nebuvo atlikti. Apeliantė teisi teigdama, kad, neatlikus turto inventorizacijos bei įmonės turto perdavimo naujam vadovui, kilus ginčui dėl aplinkybės, koks turtas realiai buvo perduotas, pareiga įrodyti, jog tam tikrą turtą perdavė, tenka tam asmeniui, kuris atitinkamai turėjo organizuoti inventorizaciją ir turto perdavimą (CPK 178 straipsnis), o ne tam asmeniui, kuris neigia, jog toks perdavimas buvo. Todėl apeliantės pozicija, kad kasos perdavimo trečiajam asmeniui A. I. faktą turėjo įrodyti atsakovas, pagrįsta ir atitinka teismų praktikos nuostatas (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčui aktualiu metu, t. y. keičiantis UAB „Sigelta“ administracijos vadovams, nebuvo atlikta inventorizacija, o perduodant turtą ir įmonės kasą nebuvo sudarytas atitinkamas perdavimo - priėmimo aktas. Tačiau šios aplinkybės (inventorizacijos neatlikimas, perdavimo - priėmimo akto nebuvimas), atsižvelgiant į paminėtos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės turinį, savaime nelemia išvados, jog už turto ir lėšų perdavimą atsakingas asmuo neteko bet kokios galimybės pagrįsti pareigos perduoti turtą ir lėšas įvykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų viseto pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas V. R., netekęs UAB „Sigelta“ administracijos vadovo pareigų, UAB „Sigelta“ kasą perdavė trečiajam asmeniui A. I.. Apeliantė tų pačių įrodymų pagrindu siekia įrodyti priešingas jai palankias aplinkybes.

40Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo sprendimo turinį, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismas vertino šalių pateiktus įrodymus ir sprendime pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, padarydamas išvadą dėl įmonės lėšų perdavimo trečiajam asmeniui A. I.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo procesą reguliuojančių taisyklių.

41Dėl teismo sprendimo (ne) motyvavimo

42Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovės reikalavimo priteisti 1 420 Lt (411,26 Eur), kurių atsakovas neįnešė į bendrovės kasą. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.

43Plėtodamas praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti savo sprendimą (nutartį) ir tokią pareigą reglamentuojančių proceso normų pažeidimo padarinių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. . v. notarė D. M. , bylos Nr. 3K-3-452/2008;ir kt.).

44Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškinyje pareikštas reikalavimas priteisti iš atsakovo 161 363,69 Lt (46 734,15 Eur) žalos atlyginimą ir procesines palūkanas. Ieškinyje nurodytas šio reikalavimo pagrindas buvo įmonės vadovo (atsakovo) pareigų nevykdymas – įmonės vadovo žinioje (atsakomybėje) buvusių įmonės lėšų neperdavimas paskesniam įmonės vadovui. Nesant išskirto reikalavimo dėl 1 420 Lt (411,26 Eur) žalos, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo dėl jo pasisakyti atskirai. Kaip matyti iš apeliantės pozicijos, nurodytos lėšos turėjo būti įneštos į įmonės kasą ir kartu su ja (kasa) perduotos trečiajam asmeniui A. I.. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybę dėl įmonės kasos perdavimo. Kolegijos įsitikinimu, apeliantės argumentai dėl dokumentų, pagrindžiančių nurodytų lėšų priėmimą iš įmonės klientų, trūkumų neturėjo būti analizuojami atskirai, kadangi tapačiomis aplinkybėmis buvo grindžiami ir kiti ieškinio argumentai. Akcentuotina ir tai, kad nei ieškovės procesiniame dokumente (ieškinyje), nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo kažkaip akcentuojamas nurodyto reikalavimo išskyrimas iš bendros ieškinio sumos. Kita vertus, būtina pažymėti, kad teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti visiško teismo sprendimo (jo dalies) nemotyvavimo fakto, kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

45Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

46Dėl bylinėjimosi išlaidų

47Atsakovas V. R. prašo priteisti iš apeliantės BUAB „Sigelta“ 1 234,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą ir prašymo dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo parengimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 8.11, 8.16 punktai), tačiau atsižvelgdama į šioje byloje spręsto ginčo sudėtingumo laipsnį, analizuotų faktinių aplinkybių apimtį, suteiktų teisinių paslaugų mastą ir kokybę, taip pat įvertinusi aplinkybę, jog atsakovo pareikšti prašymai dėl jo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo buvo atmesti, atsakovui priteistinas iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas sumažina iki 1 000 Eur sumos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48Apeliantė BUAB „Sigelta“ prašo priteisti iš atsakovo V. R. 2 668,05 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias išlaidas sudarė apeliacinio skundo ir atsiliepimų į atsakovo prašymus dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo parengimas. Ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, todėl nesprendžiamas ir apeliacinio skundo parengimo išlaidų atlyginimo klausimas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės atstovas parengė tris atsiliepimus į atsakovo prašymus dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už nurodytos rūšies advokato teisines paslaugas viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalba nurodytą maksimalų dydį (8.16 punktas), todėl atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę bei įvertinus parengtų dokumentų kokybę, apimtį ir sudėtingumą, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos – BUAB „Sigelta“ naudai iš atsakovo priteistina 450 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo paskirstymą, konstatuotina, kad šalys turi priešpriešinių reikalavimų bylinėjimosi išlaidų dalyje, todėl teisėjų kolegija turi pagrindą šias išlaidas tarpusavyje įskaityti. Atlikus įskaitymą, atsakovo naudai iš apeliantės priteisiama 550 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, kuomet pareigą sumokėti bylinėjimosi išlaidas turi bankrutuojanti bendrovė, tokios išlaidos yra priteisiamos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidoms skiriamų lėšų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ (j. a. k. 300824569) atsakovo V. R. (asmens kodas ( - ) naudai 550 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, mokėtinų iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sigelta“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė BUAB „Sigelta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame... 5. Atsakovas V. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o ieškovei... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus... 9. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo prašymą dėl baudos... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Sigelta“ prašo Vilniaus apygardos... 12. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat pareiškė prašymą priimti naujus... 13. Atsakovas V. R. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus... 14. 2015 m. gruodžio 9 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovo V. R.... 15. 2016 m. kovo 14 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovės BUAB... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 18. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 19. Ieškovė BUAB „Sigelta“ (apeliantė) kartu su apeliaciniu skundu pateikė... 20. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 21. Dėl įmonės administracijos vadovo atsakomybės... 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos... 23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2007 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta UAB... 24. Dėl ieškovės procesinių teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme... 25. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teises... 26. Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.... 27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, jog įrodinėjimo procese... 28. Dėl įrodymų vertinimo... 29. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius... 30. Ieškovės apeliaciniame skunde reiškiamas nesutikimas su pirmosios... 31. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį,... 33. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip... 34. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje vertindama apeliantės... 35. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios... 36. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje pirmiau pateiktu įrodymų... 37. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas viena iš aplinkybių,... 38. Nėra pagrindo pritarti ir apeliantės argumentams dėl D. I. bei A. K.... 39. Pagal bendrąją įrodymų pareigos paskirstymo taisyklę įrodinėja tas,... 40. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo sprendimo turinį, skundo ir atsiliepimo... 41. Dėl teismo sprendimo (ne) motyvavimo... 42. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl... 43. Plėtodamas praktiką bylose, kuriose pasisakoma dėl teismo pareigos motyvuoti... 44. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo.... 45. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 46. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 47. Atsakovas V. R. prašo priteisti iš apeliantės BUAB „Sigelta“ 1 234,20... 48. Apeliantė BUAB „Sigelta“ prašo priteisti iš atsakovo V. R. 2 668,05 Eur... 49. Atlikus šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos... 50. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 51. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti... 52. Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės...