Byla 2A-789/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusius uždarosios akcinės bendrovės „PERFEKTUM“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3119-160/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PERFEKTUM“ ieškinį atsakovams G. K., K. R. ir M. N. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl juridinio asmens organo ir dalyvio atsakomybės, taip pat bendrovės darbuotojo materialinės atsakomybės.

5Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „PERFEKTUM“ iškėlė bankroto bylą, konstatavęs jos nemokumą, ir bankroto administratoriumi paskyrė E. S. (E. S.) (toliau – ir bankroto administratorius).

6Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „PERFEKTUM“ (toliau – ir ieškovas, bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų G. K., K. R. ir M. N. 271 637,67 Lt žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų UAB „PERFEKTUM“ patyrė 271 637,67 Lt žalą, kurią sudaro: atsakovės G. K. perimtos įmonės prekės už 5 156,95 Lt (su PVM 6 239,91 Lt); atsakovo K. R. perimtos įmonės prekės už 31 622,53 Lt (su PVM 38 263,26 Lt), iš įmonės kasos atsakovui išmokėti 22 625,81 Lt, nurašytos statybinės medžiagos už 49 964,51 Lt; atsakovės M. N. nurašytos statybinės medžiagos už 32 912,51 Lt; įmonės valdymo organų neperduotas turtas – 95 779,40 Lt. Ieškovas paaiškino, kad bankroto administratoriui nebuvo perduoti dokumentai, kuriais grindžiama S. S. bendrovei 3 014,40 Lt skola, todėl bankroto administratorius negali pareikšti ieškinio S. S., o patikrinus įmonės sudarytus sandorius, paaiškėjo, kad atsakovė G. K. ir jos sprendimu įmonės direktoriumi paskirtas atsakovas K. R. sudarė sandorius, kurie prieštarauja bendrovėms tikslams, be to, visi atsakovų veiksmai rodo, jog jie privedė įmonę prie nemokumo. Ieškovas teigė, kad tarp UAB „PERFEKTUM“ ir atsakovės G. K. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią akcininkei (atsakovei G. K.) buvo perduota prekių už 5 156,95 Lt be PVM, kuriems padaryta užskaita. Ieškovas pažymėjo, kad ne visos minėtos prekės buvo įtrauktos į turto eksploataciją, o į eksploataciją įvestas turtas realiai nebuvo naudojamas įmonės veikloje. Ieškovo nuomone, kadangi daiktai nebuvo įvesti į eksploataciją, nebuvo naudojami įmonės veikloje, todėl jiems negali būti skaičiuojamas ir nusidėvėjimas. Ieškovas nurodė, kad iš viso G. K. perduotų daiktų bendra vertė sudaro 32 092,18 Lt, o K. R. prekių perduota už 31 622,53 Lt be PVM. Pasak ieškovo, bendrovės 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaita Nr. 4 tvirtina, kad atsakovui K. R. buvo išmokėta iš bendrovės kasos 22 625,81 Lt, ankstesnio avanso likutis – 60 889,07 Lt; 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaita Nr. 4A rodo, kad K. R. buvo išmokėta 38 263,26 Lt, ankstesnio avanso likutis – 38 263,26 Lt; 2011 m. balandžio 8 d. atsargų nurašymo į nuostolius aktu Nr. 2011/04 K. R. nurašė statybinių medžiagų už bendrą 49 964,51 Lt sumą, o 2011 m. balandžio 8 d. atsargų nurašymo į nuostolius aktu Nr. 2011/05 atsakovė buhalterė M. N. nurašė statybinių medžiagų už 32 912,51 Lt. Ieškovo manymu, atsakovai K. R. ir M. N. be pagrindo formaliai nurašė minėtas medžiagas, kaip sulūžusias ir netinkamas naudoti, nes atestuoto atliekų tvarkytojo išduota pažyma dėl statybinių medžiagų utilizavimo bankroto administratoriui nebuvo perduota. Ieškovo vertinimu, atsakovai K. R. ir G. K. žinodami apie įmonės sunkią finansinę būklę, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tarpusavyje pasiskirstė likusį įmonės turtą savo privatiems interesams tenkinti. Atsakovai tokiais savo veiksmais ne tik, kad neįvykdė savo pareigos apsaugoti kreditorių interesus, o veikdami bendrai tyčia dar labiau pablogino įmonės finansinę būklę.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu bylos dalį dėl 92 765 Lt žalos priteisimo iš atsakovų G. K., K. R. ir M. N. nutraukė, o ieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė solidariai iš atsakovų G. K. ir K. R. ieškovui BUAB „PERFEKTUM“ 3 620,27 Lt žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo patikslinto ieškinio teismui padavimo dienos (2013 m. gegužės 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

9Teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą nuo ieškinio, bylos dalį dėl 92 765 Lt žalos priteisimo iš atsakovų nutraukė. Spręsdamas klausimą dėl 32 092,18 Lt žalos padarymo bendrovei, teismas nustatė, kad atsakovė G. K. iš savo asmeninės banko sąskaitos iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai, už bendrovės ryšių paslaugas ir kt., iš viso daugiau nei 43 000 Lt, o byloje nepateikta įrodymų, jog G. K. už šias sumokėtas sumas būtų atlyginta ir ji neturėjo reikalavimo teisės į bendrovę, taip pat nepateikta įrodymų, kad G. K. už bendrovę sumokėjo mažiau, nei buvo vertas turtas, kuris jai buvo perduotas. Teismas pažymėjęs, kad net nustačius, jog turto vertė jį perduodant atsakovei buvo 32 092,18 Lt, vertino, kad sudengus tarpusavio įsiskolinimus, užskaitai pagrindas buvo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog perduodant turtą bendrovei buvo padaryta žala. Teismas konstatavęs, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtintą BUAB „PERFEKTUM“ kreditorių sąrašą bendrovė kreditoriams skolinga 62 964,42 Lt, o įmonės skolininkų skola yra žymiai didesnė nei ieškovo skolos, t. y. UAB „aKRRa“ skola sudaro 46 482 Lt; UAB „Statgra“ – 92 765 Lt, priėjo prie išvados, jog bankroto situacija bendrovėje susiklostė ne dėl atsakovei G. K. perduoto turto, o dėl skolininkų neatsikaitymo už atliktus darbus. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad UAB „PERFEKTUM“ G. K. asmeninės nuosavybės teise valdomame bute, esančiame ( - ), vykdė savo veiklą ir naudojosi visu turtu, kuris G. K. ir buvo vėliau perduotas padengti skolas, kurias bendrovė buvo skolinga jai, padarė išvadą, kad ši ieškinio dalis atmestina. Teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentus, susijusius su žalos atlyginimu pagal avansines apyskaitas ir prekių pardavimu direktoriui, nustatė, kad remiantis 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaitos Nr. 4 duomenimis, ankstesnio avanso likučio K. R. neturėjo, o antišlaidžių (daugiau išleistų pinigų, nei gauta avanso) suma yra 60 889,07 Lt; iš kasos jam (atsakovui) išmokėta 22 625,81 Lt ir tokiu būdu antišlaidžių suma sumažinta iki 38 263,26 Lt; pagal 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaitos Nr. 4A duomenis, ankstesnio avanso likučio nėra, o antišlaidžių suma – 38 263,26 Lt, užskaitos būdu antišlaidžiai padengti visai 38 263,26 Lt sumai; remiantis sąskaitos faktūros PER Nr. 095 duomenimis, UAB „PERFEKTUM“ antišlaidžių sumai padengti buvo pirkta prekių už 38 263,26 Lt, kurių pirkimas ir buvo įskaitytas į antišlaidžius. Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog paminėtais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala. Spręsdamas klausimą dėl turto nurašymo aktais padarytos žalos ir nustatęs, kad pagal atsargų nurašymo į nuostolius aktus 2011 m. balandžio 8 d. UAB „PERFEKTUM“ buvo nurašyta į nuostolius atsargų iš viso už 82 877,02 Lt, o ieškovas nepaneigė atsakovų paaiškinimų, jog per visą bendrovės veiklą nuo 2004 metų medžiagos nebuvo nurašomos, sugadinus statybų metu jos buvo metamos į bendrus statybinių atliekų konteinerius, tvarkant bendrovės apskaitą 2011 m. balandžio 8 d. ir buvo surašyti medžiagų nurašymo aktai, teismas vertino, jog yra tikėtina, kad per visą įmonės veiklą galėjo susidaryti tokio dydžio medžiagų nuostoliai, kurie patvirtinti nurašymo aktais, todėl šį ieškinio reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu bei atmetė. Teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentus, susijusius su dokumentų neperdavimu, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi BUAB „PERFEKTUM“ valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos administratoriui E. S. perduoti visą įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus, tačiau pagal šalių paaiškinimus buvo perduoti ne visi dokumentai, dėl dokumentų perdavimo buvo išduotas vykdomasis raštas ir administratorius dėl to patyrė 605,87 Lt vykdymo išlaidų nuostolių. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nebuvo perduoti dokumentai, pagal kuriuos būtų galima išieškoti skolą iš S. S., priėjo prie išvados, jog atsakovai G. K. ir K. R. solidariai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, t. y. 605,87 Lt vykdymo išlaidų nuostolių ir 3 014,40 Lt dėl negalėjimo šios sumos išsiieškoti iš skolininko, iš viso 3 620,27 Lt. Teismas, įvertinęs, kad atsakovė M. N. atliko apskaitos darbus pagal sutartį, konstatavo, jog ji nėra atsakinga už dokumentų perdavimą.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Ieškovas BUAB „PERFEKTUM“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, iš atsakovų solidariai priteisiant ieškovui 190 666,67 Lt žalos atlyginimą.

12Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl 32 092,18 Lt žalos atlyginimo. Iš ilgalaikio materialaus turto kortelės matyti, kad perduotų vienintelei akcininkei (atsakovei) G. K. bendra daiktų vertė sudaro 32 092,18 Lt. Teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik atsakovės G. K. paaiškinimais ir neatsižvelgė į ieškovo nurodytus argumentus. Byloje nėra įrodymų, kad bendrovė veiklą būtent vykdė G. K. nuosavybės teise priklausančiame bute. Be to, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad jau 2011 m. balandžio 8 d. UAB „PERFEKTUM“ buvo nemoki, todėl skolų įskaitymas, suteikiant akcininkei pirmenybę, nebuvo galimas. Teismo posėdyje atsakovas K. R. paaiškino, kad jis jokių nurodymų atsakovei (buhalterei) M. N. išrašyti sąskaitas faktūras ir perduoti daiktus G. K. nedavė.
  2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė savo argumentų, susijusių su tuo, jog atsakovas K. R. savo veiksmais padarė žalą bendrovei. Tokia teismo išvada pažeidžia BUAB „PERFEKTUM“ kreditorių teises ir teisėtus interesus.
  3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad per visą bendrovės veiklą nuo 2004 metų medžiagos nebuvo nurašomos, sugadinus statybų metu jos buvo metamos į bendrus statybinių atliekų konteinerius, tvarkant bendrovės apskaitą 2011 m. balandžio 8 d. ir buvo surašyti medžiagų nurašymo aktai. Medžiagų nurašymas yra fiktyvus, byloje nepateikta įrodymų, kad medžiagos buvo pripažintos netinkamomis naudoti, priduotos į sąvartyną. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi atsakovų samprotavimais, išvadas grindė prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. Nurašymo aktai buvo priimti 2011 metais prieš iškeliant bendrovei bankroto bylą, taip siekiant įteisinti neteisėtus atsakovų veiksmus. Bendrovės valdymo organai ir darbuotojai privalo veikti atsižvelgdami į įmonės ir jos dalyvių interesus, laikytis įstatymų reikalavimų, vadovautis bendrovės įstatais. Be to, atsakovas žalą įmonei padarė ir dėl to, kad būdamas įmonės vadovu elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, neužtikrino prekių sandėliavimo tinkamomis sąlygomis, nesiėmė priemonių, jog būtų atlyginta žala įmonei dėl netinkamo medžiagų saugojimo ir jų sugadinimo.
  4. Atsakovė M. N. vienasmeniškai, be valdymo organų sprendimo, nurašydama žymios vertės turtą veikė neteisėtai ir jai taikytina materialinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normas.
  5. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovų – G. K. (įmonės savininkės) ir K. R. (įmonės vadovo) – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo. BUAB „PERFEKTUM“ turtinė padėtis 2010 m. gruodžio 31 d. buvo itin sunki, įmonė buvo nemoki, veikla buvo nuostolinga ne vienus metus iš eilės, tokia bendrovės finansinė padėtis tiek įmonės savininkei, tiek bendrovės direktoriui buvo žinoma, todėl jie privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o to nepadarę, pažeidė imperatyvias teisės normas, suteikiančias pagrindą jiems (atsakovams) taikyti civilinę atsakomybę.

13Atsakovas K. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp jų ir tariamos žalos, taip pat neįrodė tikrosios daiktų vertės, todėl reikalavimas priteisti solidariai iš atsakovo 32 092,18 Lt yra nepagrįstas, nesąžiningas ir neteisėtas. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
  2. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes 22 625,81 Lt ir 38 263,26 Lt, t. y. iš viso 60 889,07 Lt, nelaikytini įmonei padaryta žala. Visą laiką įmonė buvo skolinga atsakovui. Be to, atsakovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovo atleidimo iš direktoriaus pareigų dieną bendrovė buvo nemoki. Byloje esantis 2012 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansas patvirtina, kad 2011 metais įmonė buvo moki, todėl ieškovas neturėjo jokios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Bendrovės nemokumas susidarė tik 2012 metais, bet atsakovas įmonėje jau nebedirbo.
  3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismo sprendimas pagrįstas atsakovų samprotavimais ir prielaidomis. Apeliantas neįrodė savo teiginio, kad atsakovas be pagrindo ir formaliai nurašė įmonės turtą, kurį vėliau panaudojo savo privatiems interesams tenkinti. Toks teiginys pats savaime nėra įrodymas ir jis reikalauja būti įrodytu. Be to, nuostolių akto Nr. 2011/05, kuriuo buhalterė M. N. nurašė medžiagų už 32 912,51 Lt, atsakovas nepatvirtino savo parašu, byloje nėra įrodymų, kad šis aktas surašytas atsakovo iniciatyva. Einant direktoriaus pareigas aktas nebuvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą.
  4. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia naujais argumentais, kurie nebuvo nurodyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o būtent, kad atsakovas žalą įmonei padarė ir dėl to, kad būdamas įmonės vadovu elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, neužtikrindamas prekių sandėliavimo tinkamomis sąlygomis, nesiėmė priemonių, jog būtų atlyginta žala įmonei dėl netinkamo medžiagų saugojimo ir jų sugadinimo.

15Atsakovės G. K. ir M. N. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

16Atsakovės atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia nepagrįstais argumentais ir nepateikia jokių įrodymų, kurie nebuvo ištirti pirmosios instancijos teismo ir kurie galėtų pagrįsti apeliacinio skundo motyvus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys netenkintinas. Atsakovės pažymi, kad apeliantas, nenurodydamas jokių naujų faktinių aplinkybių ir nepateikdamas jokių naujų įrodymų, apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo priteisti net 190 666,67 Lt. Be kita ko, atsakovė M. N. akcentuoja, kad netgi darant prielaidą, jog atsakovei galėtų būti taikoma materialinė atsakomybė pagal DK nustatytą teisinį reglamentavimą, tai, atsakovės nuomone, atlygintinos žalos dydis negali viršyti darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (nagrinėjamu atveju 300 Lt).

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo BUAB „PERFEKTUM“ apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nepatenkintas ieškinio reikalavimas dėl 178 872,67 Lt (apeliaciniame skunde nurodoma 190 666,67 Lt) žalos atlyginimo, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje buvo patenkintas ieškinys dėl 3 620,27 Lt žalos atlyginimo, bylos šalys neginčija, apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pirmosios instancijos teismo dalies, kuria buvo nepatenkintas ieškinio reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens direktoriaus ir dalyvio neteisėtų veiksmų, susijusių su skolų įskaitymu, materialaus turto nurašymu ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymu, taip pat įmonės darbuotojo neteisėtais veiksmais padarytos žalos, atlyginimo, teisėtumą bei pagrįstumą.

21Ieškovo BUAB „PERFEKTUM“ reikalavimas solidariai priteisti iš atsakovų G. K., K. R. ir M. N. 178 872,67 Lt žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš esmės buvo grindžiamas tuo pagrindu, kad atsakovai G. K. (vienintelė įmonės akcininkė) ir K. R. (įmonės direktorius) 2010 metais jau esant UAB „PERFEKTUM“ nemokiai nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos, o tarpusavyje pasiskirstė likusį įmonės turtą savo privatiems interesams tenkinti ir tokiu būdu pažeidė BUAB „PERFEKTUM“ kreditorių teises bei teisėtus interesus. Ieškovas BUAB „PERFEKTUM“ ieškinyje akcentavo, kad 2010 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 263 414 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 282 399 Lt, iš jų 110 526 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, didžiąją dalį turto sudarė debitoriniai reikalavimai – UAB „aKRRa“ 46 482 Lt, S. S. 3 014,4 Lt ir UAB „Statgra“ 92 765 Lt. Ieškovo BUAB „PERFEKTUM“ ieškinys taip pat buvo grindžiamas ir ta aplinkybe, kad atsakovai K. R. (įmonės direktorius) ir M. N. (įmonės buhalterė) be jokio teisinio pagrindo tik formaliai nurašė įmonės veikloje naudotas medžiagas, kaip sulūžusias ir netinkamas naudoti, nors atestuoto atliekų tvarkytojo išduota pažyma dėl statybinių medžiagų utilizavimo bankroto administratoriui nebuvo perduota.

22Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimai ir atsikirtimai, išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti minėtus ieškinio reikalavimus pagrįstais. Apeliaciniame skunde ieškovas BUAB „PERFEKTUM“ ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat netinkamai taikė ir aiškino tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas.

23Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuoseklioje savo praktikoje dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo ne kartą yra nurodęs, jog bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007; kt.).

25Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde, atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, bylos medžiagą, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, t. y. neatskleidė pagrindinių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (neatskleidė bylos esmės), o įvertinusi bylos neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju būtina iš naujo tirti esmines bylos aplinkybes, todėl bylos dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinys, perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

26Iš ieškinio argumentų matyti, kad šis buvo grindžiamas keliais aspektais, t. y. neteisėtais atsakovės G. K., kaip UAB „PERFEKTUM“ akcininkės, veiksmais; neteisėtais atsakovo K. R., kaip UAB „PERFEKTUM“ buvusio direktoriaus, veiksmais; neteisėtais M. N., kaip UAB „PERFEKTUM“ buvusios buhalterės, veiksmais. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovės G. K. veiksmų įmonei buvo padaryta 32 092,18 Lt žala, kurią sudaro 5 156,95 Lt (su PVM 6 239,91 Lt) perimtos iš įmonės prekės (indaplovė, orkaitė, skalbyklė, kaitlentė ir kt.), kurioms buvo padaryta užskaita, ir į įmonės eksploataciją įvesto turto, kuris realiai nebuvo naudojamas įmonės veikloje (pvz., fotoaparatas Canon S80; kampas Atlanta; du foteliai Montana; ofiso baldai; minkšti baldai „XXL“; namų kino komplektas) vertė; dėl neteisėtų atsakovo K. R. veiksmų, t. y. perimtų įmonės prekių, bendrovei buvo padaryta žalos už 31 622,53 Lt (su PVM 38 263,26 Lt), dėl iš įmonės kasos atsakovui išmokėtų lėšų bendrovei buvo padaryta 22 625,81 Lt žala, o dėl nurašytų statybinių medžiagų – 49 964,51 Lt žala; dėl neteisėtų atsakovės M. N. veiksmų, t. y. vienasmeniškai, nesant bendrovės direktoriaus sutikimo ir / ar akcininkės sprendimo, nurašytų statybinių medžiagų, bendrovei buvo padaryta 32 912,51 Lt žala.

27Pagal bylos duomenis UAB „PERFEKTUM“ buvo įsteigta 2004 m. kovo 18 d., šios bendrovės vienintele steigėja ir kartu direktore buvo G. K. (I t., b. l. 194). UAB „PERFEKTUM“ 2010 m. vasario 26 d. vienintelio akcininko sprendimu Nr. 09/1 atsakovė G. K. (bendrovės akcininkė) nusprendė nuo 2010 m. vasario 28 d. atleisti bendrovės direktorę G. K. iš einamų pareigų pačiai prašant ir nuo 2010 m. kovo 1 d. bendrovės direktoriumi paskirti K. R., kuris šias pareigas ėjo iki 2011 m. balandžio 8 d. (pagal bylos šalių paaiškinimus) (I t., b. l. 193). UAB „PERFEKTUM“ 2011 m. balandžio 5 d. direktoriaus K. R. įsakymu Nr. P-94 M. N. nuo 2011 m. balandžio 8 d. atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (įmonėje dirbo nuo 2004 m. birželio 9 d. )(I t., b. l. 195; III t., b. l. 1). UAB „PERFEKTUM“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi, įmonės kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „European Financial Management Center“ padavus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (I t., b. l. 15-16). Kaip matyti iš šios nutarties, teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos UAB „PERFEKTUM“, rėmėsi savo iniciatyva surinktais duomenimis, nes UAB „PERFEKTUM“ nepateikė teismui jokių finansinę būklę apibūdinančių dokumentų. Teismas, remdamasis Juridinių asmenų registrui pateikto balanso už 2011 metus duomenimis, nustatė, kad įmonės turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys) sudarė – 142 403 Lt; mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 228 434 Lt (po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai); 2011 metais įmonė patyrė – 67 046 Lt nuostolių; UAB „PERFEKTUM“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2012 m. birželio 8 d. buvo 89,24 Lt, o skola valstybės biudžetui 2012 m. birželio 7 d. buvo 18 873,55 Lt; iš Juridinių asmenų registro pateikto 2011 metų finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto taip pat nustatė, kad vienintelė įmonės akcininkė priėmė sprendimą laikinai sustabdyti įmonės veiklą. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad UAB „PERFEKTUM“ nevykdo įsipareigojimų, o pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl pripažino bendrovę nemokia ir jai iškėlė bankroto bylą (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi patvirtino UAB „PERFEKTUM“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, iš kurio matyti, kad pirmosios eilės kreditorių nėra; antrosios eilės kreditoriai yra Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, kurios reikalavimas yra 18 873,55 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius reikalavimas sudaro 92,55 Lt; trečiosios eilės kreditoriaus UAB „European Financial Management Center“ reikalavimas yra 43 998,32 Lt (I t., b. l. 19-20). Paminėta nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas buvo patikslintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi, vietoje Valstybinės mokesčių inspekcijos į kreditorių sąrašą įtraukiant valstybės įmonė Turto banką su 18 873,55 Lt reikalavimu (III t., b. l. 82-83).

28Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovė G. K. (įmonės savininkė) direktorės pareigas ėjo nuo 2004 m. kovo 18 d. iki 2010 m. kovo 1 d., atsakovas K. R. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., o nuo 2011 m. balandžio 8 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos vienintele akcininke buvo atsakovė G. K.. Byloje duomenų, kad šiuo laikotarpiu būtų paskirtas bendrovės direktorius, nėra. Taip pat iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad 2011 metais, t. y. atsakovei G. K. būnant įmonės akcininke, o atsakovui K. R. einant (keturis mėnesius) direktoriaus pareigas, įmonė buvo nemoki, t. y. įmonės pradelstos skolos viršijo į balansą įrašyto turto vertę.

29Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje BUAB „PERFEKTUM“ pareikštas ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš solidarių atsakovų G. K., kaip įmonės vienintelės akcininkės, ir K. R., kaip bendrovės direktoriaus, iš esmės grindžiamas tuo pagrindu, kad 2010 metais (2010 m. gruodžio 31 d.; atsakovei G. K. būnant bendrovės akcininke, o atsakovui K. R. einant bendrovės direktoriaus pareigas) jau esant UAB „PERFEKTUM“ nemokiai nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. nevykdė įstatyme nustatytos pareigos, o tarpusavyje pasiskirstė likusį įmonės turtą savo privatiems interesams tenkinti ir tokiu būdu pažeidė BUAB „PERFEKTUM“ kreditorių teises bei teisėtus interesus. Ieškovas, gindamas įmonės ir tuo pačiu bendrovės kreditorių teises bei teisėtus interesus, šioje byloje siekia įrodyti, kad UAB „PERFEKTUM“ iš tikrųjų jau buvo nemoki 2010 metais ir tokiai įmonės būsenai įtakos turėjo atsakovų neteisėti, nesąžiningi veiksmai, prieštaraujantys įmonės tikslams ir interesams. Ieškovas UAB „PERFEKTUM“ pagrįsdamas šiuos argumentus, nurodė, kad nors 2010 m. gruodžio 31 d. įmonė turėjo turto už 263 414 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 282 399 Lt, iš jų 110 526 Lt per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, didžiąją dalį turto sudarė debitoriniai reikalavimai – UAB „aKRRa“ 46 482 Lt, S. S. 3 014,4 Lt ir UAB „Statgra“ 92 765 Lt., tačiau UAB „PERFEKTUM“ akcininkė G. K. ir direktorius K. R., neatsižvelgdami į įmonės finansinę padėtį, nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o, kaip minėta, tarpusavyje pasiskirstė įmonės turtą ir lėšas, tokiu būdu pažeisdami bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Taigi iš ieškovo BUAB „PERFEKTUM“ ieškinyje nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių darytina išvada, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje kelia klausimą dėl juridinio asmens vadovo ir dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės taikymo atsakovams, t. y. jų neteisėtų veiksmų, susijusių su netinkamu įmonės valdymu, o taip pat su pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymu.

30Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad juridinis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė – kaip viena verslo veiklos organizavimo formų įstatymo jam garantuojamą teisinį subjektiškumą įgyvendina per specialias organizacines struktūras – valdymo organą (kolegialų ir (ar) vienasmenį) ir dalyvių susirinkimą (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, CK 2.82 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalys (šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija). Vienasmenį valdymo organą (administracijos direktorių) bendrovė turi turėti visada, kolegialų (valdybą) – bendrovės dalyvių pasirinkimu. Bendrovės valdymo organų teises ir pareigas reglamentuoja DK, CK, ABĮ ir kitų įstatymų bei juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, bendrovės įstatai, pareiginiai nuostatai. Pabrėžtina, kad bendrovės veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, be pareigų, kurias valdymo organai atlieka vykdydami konkrečias funkcijas, yra įtvirtintos fiduciarinės pareigos, t. y. veiklos principai, kurių valdymo organai turi laikytis, organizuodami kasdienę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario, nevykdančio arba netinkamai vykdančio pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, pareiga padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. ABĮ (šiuo metu galiojanti įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvės, veiklą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bendrovės administracijos vadovo pareigų, yra pažymėjęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę saisto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; kt.).

31Kasacinis teismas be kita ko yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Vadinasi, juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovo – aspektu. Jei nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, jie taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Pastebėtina, kad savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybė yra reikšminga valstybės ūkiui, todėl įtvirtinama įstatyme (ABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, kadangi juridinio asmens vardu veikiantys asmenys gali, prisidengdami savarankiška ir ribota juridinio asmens atsakomybe, elgtis nesąžiningai kreditorių atžvilgiu, todėl įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs juridinio asmens vadovų ir dalyvių civilinę atsakomybę.

32Bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę.

33ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir arba negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies redakciją įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

34Taigi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui (įmonės savininkui) kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

35Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovas ieškinį yra pareiškęs vadovui ir akcininkei, nurodydamas, jog šie asmenys atsako solidariai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį, nes būtent šių asmenų neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei padarymą dėl neįvykdytos pareigos laiku kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. CK 6.6 straipsnio 3 dalis nustato, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Pažymėtina, kad įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Atsižvelgiant į tai, vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009).

36Pagal bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė, tačiau CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio 1 dalies normos gali būti taikomos, t. y. atsakomybė yra solidari, kai ne vienam asmeniui yra priskirtina visa žala arba aiški jos dalis, o priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus išaiškinimus, taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti, o tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Taigi sprendžiant, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakomybė, būtina nustatyti priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos pobūdį, t. y. kaip atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar jos padidėjimą. Paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).

37Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 32 092,18 Lt žalos padarymo bendrovei priteisimo iš atsakovės G. K., nustatė, kad atsakovė G. K. iš savo asmeninės banko sąskaitos iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai, už bendrovės ryšių paslaugas ir kt., iš viso daugiau nei 43 000 Lt, o byloje nepateikta įrodymų, jog G. K. už šias sumokėtas sumas būtų atlyginta ir ji neturėjo reikalavimo teisės į bendrovę, taip pat nepateikta įrodymų, kad G. K. už bendrovę sumokėjo mažiau, nei buvo vertas turtas, kuris jai buvo perduotas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad net nustačius, jog turto vertė jį perduodant atsakovei buvo 32 092,18 Lt, vertino, kad sudengus tarpusavio įsiskolinimus, užskaitai pagrindas buvo, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog perduodant turtą bendrovei buvo padaryta žala. Teismas konstatavęs, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtintą BUAB „PERFEKTUM“ kreditorių sąrašą bendrovė kreditoriams skolinga 62 964,42 Lt, o įmonės skolininkų skola yra žymiai didesnė nei ieškovo skolos, t. y. UAB „aKRRa“ skola sudaro 46 482 Lt; UAB „Statgra“ – 92 765 Lt, priėjo prie išvados, jog bankroto situacija bendrovėje susiklostė ne dėl atsakovei G. K. perduoto turto, o dėl skolininkų neatsiskaitymo už atliktus darbus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į tai, kad UAB „PERFEKTUM“ G. K. asmeninės nuosavybės teise valdomame bute, esančiame ( - ), vykdė savo veiklą ir naudojosi visu turtu, kuris G. K. ir buvo vėliau perduotas padengti skolas, kurias bendrovė buvo skolinga jai, padarė išvadą, kad ši ieškinio dalis atmestina.

38Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentus, susijusius su žalos atlyginimu pagal avansines apyskaitas ir prekių pardavimu direktoriui, ir nustatęs, kad remiantis 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaitos Nr. 4 duomenimis, ankstesnio avanso likučio K. R. neturėjo, o antišlaidžių (daugiau išleistų pinigų, nei gauta avanso) suma yra 60 889,07 Lt; iš kasos jam (atsakovui) išmokėta 22 625,81 Lt ir tokiu būdu antišlaidžių suma sumažinta iki 38 263,26 Lt; pagal 2011 m. balandžio 8 d. avanso apyskaitos Nr. 4A duomenis, ankstesnio avanso likučio nėra, o antišlaidžių suma – 38 263,26 Lt, užskaitos būdu antišlaidžiai padengti visai 38 263,26 Lt sumai; remiantis sąskaitos faktūros PER Nr. 095 duomenimis, UAB „PERFEKTUM“ antišlaidžių sumai padengti buvo pirkta prekių už 38 263,26 Lt, kurių pirkimas ir buvo įskaitytas į antišlaidžius, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog paminėtais veiksmais bendrovei buvo padaryta žala. Spręsdamas klausimą dėl turto nurašymo aktais padarytos žalos ir nustatęs, kad pagal atsargų nurašymo į nuostolius aktus 2011 m. balandžio 8 d. UAB „PERFEKTUM“ buvo nurašyta į nuostolius atsargų iš viso už 82 877,02 Lt, o ieškovas nepaneigė atsakovų paaiškinimų, jog per visą bendrovės veiklą nuo 2004 metų medžiagos nebuvo nurašomos, sugadinus statybų metu jos buvo metamos į bendrus statybinių atliekų konteinerius, tvarkant bendrovės apskaitą 2011 m. balandžio 8 d. ir buvo surašyti medžiagų nurašymo aktai, pirmosios instancijos teismas vertino, jog yra tikėtina, kad per visą įmonės veiklą galėjo susidaryti tokio dydžio medžiagų nuostoliai, kurie patvirtinti nurašymo aktais, todėl šį ieškinio reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu bei atmetė.

39Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, susijusias su atsakovų G. K. ir K. R. veiksmais, konstatuoja, kad iš pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto nėra aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu remdamasis pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovų G. K. ir K. R. paminėti veiksmai neturėjo įtakos UAB „PERFEKTUM“ finansinei padėčiai ir šios bendrovės (ne)mokumui ir kad šie veiksmai nebuvo atlikti, kai UAB „PERFEKTUM“ jau buvo nemoki ir turėjo būti kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių visiškai nenagrinėjo ir neįvertino. Be to, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokia reali UAB „PERFEKTUM“ finansinė padėtis buvo 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. kokį ilgalaikį, trumpalaikį turtą bendrovė turėjo, kokios buvo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, kokie buvo pradelsti įsipareigojimai ir kt., ir kaip ši padėtis keitėsi ar nesikeitė, kai keitėsi vadovai; ar buvo vykdoma ūkinė–komercinė veikla, dėl kokių priežasčių susidarė skolos kreditoriams bei dėl kokių priežasčių atsakovai atlikinėjo minėtus veiksmus, kuriais tenkino savo asmeninius interesus, o ne atsiskaitė su kreditoriais, ir kt. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams, o teismas, iškeldamas UAB „PERFEKTUM“ bankroto bylą, konstatavo, kad įmonė 2011 metais buvo nemoki, t. y. tuo momentu, kai bendrovės direktoriaus pareigas 4 mėnesius ėjo K. R., o įmonės akcininke buvo G. K., pagal bylos duomenis kreditorių reikalavimai sudarė – 62 964,42 Lt. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės siekiant teisingai išspręsti šią bylą yra ypatingai reikšmingos, nes tik nustačius įmonės tikrąją finansinę padėtį, aktualią ginčo laikotarpiui, galima vertinti atsakovų G. K. (kaip įmonės akcininkės) ir K. R. (kaip bendrovės direktoriaus) veiksmų, susijusių su lėšų įskaitymu ir turto nurašymu, teisėtumą ir pagrįstumą.

40Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik atsakovės G. K. paaiškinimais, konstatavo, jog UAB „PERFEKTUM“ vykdė veiklą G. K. asmeninės nuosavybės teise valdomame bute, esančiame ( - ), ir naudojosi visu turtu, kuris G. K. ir buvo vėliau perduotas padengti skolas, kurias bendrovė buvo skolinga jai. Akcentuotina, kad iš bylos rašytinių įrodymų taip pat nėra aišku, kokiu tikslu įmonės, kuri vertėsi gyvenamųjų ir negyvenamųjų objektų vidaus apdailos statybos darbais, veikloje buvo naudojami tokie daiktai, kaip orkaitė, skalbyklė, kaitlentė, fotoaparatas Canon S80, kampas Atlanta, du foteliai Montana; ofiso baldai, minkšti baldai „XXL“, namų kino komplektas. Nors, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, G. K. nurodė, kad bendrovė UAB „PERFEKTUM“ buvo registruota „( - ).“, bet realiai įmonės veikla buvo vykdoma „( - )“ (III t., b. l. 69-72), tačiau pagal 2013 m. rugsėjo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, buto, esančio ( - ), baigtumo procentas yra tik 72 procentai, byloje nėra duomenų, kad šis butas yra 100 procentų užbaigtas ir jame yra gyvenama (III t., b. l. 76). CK 2.71 straipsnio 3 dalis nustato, kad Juridinių asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos išrašai, dokumentų kopijos turi prima facie galią. Byloje duomenų, paneigiančių Nekilnojamojo turto registre esančius įrašus, nepateikta. Be to, kaip teisingai apeliantas nurodo apeliaciniame skunde, byloje taip pat nėra įrodymų, kad bendrovė būtent veiklą vykdė nurodytame bute. Nors atsakovė G. K. teigia, kad bendrovės veikloje buvo naudojama bute esanti buitinė technika, tačiau, kaip teismo posėdyje paaiškino atsakovas K. R., buitinė technika buvo naudojama tik asmeniniams poreikiams (III t., b. l. 69-72).

41Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. K. buvo perduotas padengti skoloms, kurias įmonė buvo skolinga jai, tačiau iš byloje esančių įrodymų nėra aišku, kokio dydžio bendrovės skola buvo įmonei, kokiu pagrindu ir kuriuo laikotarpiu ji susidarė ir pan. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad G. K. iš savo asmeninės banko sąskaitos iki pat bankroto bylos iškėlimo įmonei mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai, už bendrovės ryšių paslaugas ir kt., iš viso daugiau nei 43 000 Lt, o byloje nepateikta įrodymų, jog G. K. už šias sumokėtas sumas būtų atlyginta ir ji neturėjo reikalavimo teisės į bendrovę, taip pat nepateikta įrodymų, kad G. K. už bendrovę sumokėjo mažiau, nei buvo vertas turtas, kuris jai buvo perduotas.

42Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).

43Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).

44Nagrinėjamu atveju, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė tarp bylos šalių įrodinėjimo pareigą. Kaip jau minėta, į teismą su ieškiniu kreipėsi BUAB „PERFEKTUM“ bankroto administratorius, gindamas įmonės ir bendrovės kreditorių teises ir teisėtus interesus bei remdamasis atsakovų perduotais dokumentais, todėl atsakovai, siekdami paneigti ieškinyje nurodytas aplinkybes, turėjo teismui pateikti įrodymus dėl ieškinyje nurodomų aplinkybių, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikė. Nagrinėdamas ir vertindamas ieškinio argumentus, susijusius su atsakovų G. K. ir atsakovo K. R. veiksmais, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad visi veiksmai, t. y. tiek daiktų perdavimas (pardavimas) G. K., tiek medžiagų nurašymas, buvo atlikti 2011 m. balandžio 8 d., t. y. paskutinę bendrovės direktoriaus K. R. darbo dieną. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad per visą įmonės veiklą galėjo susidaryti 82 877,02 Lt dydžio medžiagų nuostoliai, o ieškovas nepaneigė atsakovų paaiškinimų, jog per visą bendrovės veiklą nuo 2004 metų medžiagos nebuvo nurašomos, sugadinus statybų metu jos buvo metamos į bendrus statybinių atliekų konteinerius, tvarkant bendrovės apskaitą 2011 m. balandžio 8 d. ir buvo surašyti medžiagų nurašymo aktai. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad byloje nepateikta įrodymų, jog medžiagos buvo pripažintos netinkamomis naudoti, priduotos į sąvartyną, atestuota atliekų tvarkytojo išduota pažyma dėl statybinių medžiagų utilizavimo bankroto administratoriui nebuvo perduota, pirmosios instancijos teismas paminėtos išvados visiškai nepagrindė, rėmėsi tik prielaidomis, o ne patikimais įrodymais (CPK 177 ir 180 straipsniai). Pažymėtina, kad ne ieškovas turėjo paneigti atsakovų paaiškinimų, jog per visą bendrovės veiklą nuo 2004 metų medžiagos nebuvo nurašomos, sugadinus statybų metu jos buvo metamos į bendrus statybinių atliekų konteinerius ir pan. (nes ieškovas disponuoja tik tais duomenimis, kuriuos jam perdavė atsakovai), o atsakovai turėjo įrodyti, kad jie veikė atsižvelgdami į įmonės ir jos dalyvių interesus, laikėsi įstatymų reikalavimų, reglamentuojančių ilgalaikio turto apskaitos vedimo, nurašymo tvarką, vadovavosi bendrovės įstatais, elgėsi apdairiai ir rūpestingai, užtikrino prekių sandėliavimą tinkamomis sąlygomis, ėmėsi priemonių, jog būtų atlyginta žala įmonei dėl netinkamo medžiagų saugojimo ir jų sugadinimo ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog įmonėje buvo patvirtinta ilgalaikio turto nurašymo tvarka, už kurios parengimą ir joje įtvirtintų nuostatų laikymąsi bei vykdymą pagal verslo praktiką būtent atsakovas K. R. ir buvo atsakingas. Kita vertus, nors atsakovas K. R. teigia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes 22 625,81 Lt ir 38 263,26 Lt, t. y. iš viso 60 889,07 Lt, nelaikytini įmonei padaryta žala; visą laiką įmonė buvo skolinga atsakovui, jis iš savo lėšų pirko statybines medžiagas, naudojamas įmonės veikloje, tačiau byloje nėra jokių, patvirtinančių šiuos jo teiginius, įrodymų, taip pat byloje nėra duomenų, kad UAB „PERFEKTUM“ nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. balandžio mėnesio būtų pirkusi statybines medžiagas ir jas naudojusi savo tiesioginėje veikloje, byloje nėra pateikta sutarčių dėl darbų atlikimo, medžiagų pirkimo kvitų (čekių), sąskaitų faktūrų, išrašytų įmonės vardu ir pan.

45Kaip nurodyta pirmiau, esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai. Nors ieškovas ieškinį pareiškė atsakovams G. K., kaip įmonės akcininkei, ir K. R., kaip bendrovės direktorius, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nenustatinėjo jų atliekamų funkcijų, vaidmens įmonėje ir kuris realiai vienas iš jų ir ar kartu darė įtaką UAB „PERFEKTUM“ veiklai. Be to, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino, ar atsakovai laikėsi įstatymuose nustatytų pareigų, t. y. pareigos laiku kreiptis į teimą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat fiduciarinių pareigų, t. y. ar elgėsi taip, kad dėl veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims, vengti situacijos, kai asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nesupainioti juridinio asmens turto su savo turtu arba naudoti jį asmeninei naudai, pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju akcininkė su bendrovės direktoriumi buvo artimais ryšiais susiję asmenys (III t., b. l. 69-72), o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar ad hoc nebuvo interesų konflikto, ar nebuvo pažeista fiduciarinė pareiga nepainioti asmeninio turto su įmonės turtu.

46Kaip teisingai apeliaciniame skunde akcentuoja apeliantas, pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovų – G. K. (įmonės savininkės) ir K. R. (įmonės vadovo) – pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, nors ieškinys buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad BUAB „PERFEKTUM“ turtinė padėtis 2010 m. gruodžio 31 d. buvo itin sunki, įmonė buvo nemoki, veikla buvo nuostolinga ne vienus metus iš eilės, o bendrovės finansinė padėtis tiek įmonės savininkei, tiek bendrovės direktoriui buvo žinoma, todėl jie privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, to nepadarę, pažeidė imperatyvias teisės normas, suteikiančias pagrindą jiems (atsakovams) taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovas K. R. nurodo, kad atsakovo atleidimo iš direktoriaus pareigų dieną bendrovė buvo moki ir tai patvirtina byloje esantis 2012 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansas, todėl atsakovas neturėjo jokios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o bendrovės nemokumas susidarė tik 2012 metais, bet atsakovas įmonėje jau nebedirbo. Apeliantas teisingai nurodo, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui (įmonės savininkui) kyla atsakomybė. Kaip konstatuota anksčiau, pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir netyrė, ar įmonė 2010 m. gruodžio 31 d. buvo faktiškai nemoki, o pagal bylos duomenis dėl UAB „PERFEKTUM“ bankroto bylos iškėlimo kreipėsi kreditorius UAB „European Financial Management Center“. Pastebėtina, kad nepaisant to, jog UAB „PERFEKTUM“ bankroto byla buvo iškelta 2012 m. birželio 25 d., tai nesuponuoja išvados, kad 2010 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo faktiškai moki, todėl nustatinėdamas įmonės finansinę būseną 2010 m. gruodžio 31 d., pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų išnagrinėti ir įvertinti aplinkybes, susijusias su tuo, kuris iš atsakovų turėjo vykdyti nurodytą pareigą, be abejo tik tuo atveju, jeigu pasitvirtins ieškovo argumentai dėl įmonės (ne)mokumo 2010 m. gruodžio 31 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir nustatęs, kad vis dėlto atsakovai veikė neteisėtai, inter alia turėtų išspręsti ir klausimą, ar byloje taikytina solidarioji ar dalinė atsakovų atsakomybė.

47Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, visiškai netyrė ir nevertino atsakovų G. K., kaip įmonės akcininkės (savininkės), bei K. R., kaip bendrovės direktoriaus, veiksmų ir ar neveikimo, galinčių turėti įtakos jų (atsakovų) civilinei atsakomybei kilti, nenustatinėjo būtinų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti ir ištirti visas anksčiau šioje nutartyje nurodytas ir šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

48Kaip minėta, ieškovas ieškinio reikalavimą priteisti bendrovei padarytą žalą grindė ir atsakovės M. N. (buvusios bendrovės buhalterės) neteisėtais veiksmais, t. y. tuo, kad ji vienasmeniškai, be valdymo organų sprendimo, nurašė žymios vertės turtą, todėl, ieškovo nuomone, jai taikytina materialinė atsakomybė pagal DK normas. Atsakovė M. N., atsikirsdama į šiuos apelianto argumentus, nurodo, kad 2011 m. balandžio 8 d. nurašymo aktas Nr. 2011/05 dėl 32 912,51 Lt negali būti vertinamas kaip savavališkai atliktas veiksmas, nes akto tikrumą patvirtina 2012 m. balandžio 23 d. finansinė ataskaita, kurią pasirašė vienintelė akcininkė. Atsakovas K. R. nurodo, kad ieškovas neįrodė savo teiginio, jog atsakovas be pagrindo ir formaliai nurašė įmonės turtą, kurį vėliau panaudojo savo privatiems interesams tenkinti. Be to, nuostolių akto Nr. 2011/05, kuriuo buhalterė M. N. nurašė medžiagų už 32 912,51 Lt, atsakovas nepatvirtino savo parašu, byloje nėra įrodymų, kad šis aktas surašytas atsakovo iniciatyva. Einant direktoriaus pareigas aktas nebuvo įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Atsakovė M. N. apeliaciniame skunde akcentuoja, kad netgi darant prielaidą, jog atsakovei galėtų būti taikoma materialinė atsakomybė pagal DK nustatytą teisinį reglamentavimą, tai, atsakovės nuomone, atlygintinos žalos dydis negali viršyti darbuotojo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (nagrinėjamu atveju 300 Lt).

49Pažymėtina, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą (DK 245 straipsnis, 253–255 straipsniai). Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia. Pastebėtina, kad tokios pačios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2014).

50Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir netyrė ieškovo ieškinyje nurodytų argumentų, susijusių su (ne)teisėtais atsakovės M. N. veiksmais, ir nenustatinėjo atsakovės materialinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, o būtent, ar atsakovė turėjo teisę pasirašyti 2011 m. balandžio 8 d. nuostolių aktą Nr. 2011/05 ir pan., ar ji tinkamai vykdė darbines pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovei M. N. pagal jos eitas pareigas BUAB „PERFEKTUM“, t. y. vyriausiojo (vyresniojo) finansininko, dėl darbo specifikos ir reikšmingumo šios profesijos asmenims taikytini griežtesni atidumo, rūpestingumo, atsargumo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-245/2008).

51Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BUAB „PERFEKTUM“ padarytos žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su BUAB „PERFEKTUM“ (ne)mokumu 2010 m. gruodžio 31 d., atsakovų G. K., K. R. ir M. N. bendrovėje vykdytomis funkcijomis ir paskirstytomis kompetencijomis, atsakovų G. K. ir K. R. skolomis BUAB „PERFEKTUM“, BUAB „PERFEKTUM“ ilgalaikio turto nurašymo aplinkybėmis, ir įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais bei jų pagrindu nustatomos anksčiau nurodytos šioje nutartyje esminės bylos aplinkybės. Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį bei naujai nagrinėtinus esminius atsakovų G. K., K. R. ir M. N. veiksmais BUAB „PERFEKTUM“ padarytos žalos aspektus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad . Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys, panaikinama ir ši bylos dalis perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita dalis paliekama nepakeista.

52Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.

54Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kurioje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „PERFEKTUM“ ieškinys atmestas, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

55Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl juridinio asmens organo ir dalyvio atsakomybės, taip... 5. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei... 6. Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB)... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu bylos dalį dėl 92... 9. Teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą nuo ieškinio, bylos dalį dėl 92 765... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 11. Ieškovas BUAB „PERFEKTUM“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus... 12. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 13. Atsakovas K. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą... 14. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais... 15. Atsakovės G. K. ir M. N. atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo... 16. Atsakovės atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo... 21. Ieškovo BUAB „PERFEKTUM“ reikalavimas solidariai priteisti iš atsakovų... 22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių nurodytas... 23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir... 24. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuoseklioje savo praktikoje... 25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde, atsiliepimuose į... 26. Iš ieškinio argumentų matyti, kad šis buvo grindžiamas keliais aspektais,... 27. Pagal bylos duomenis UAB „PERFEKTUM“ buvo įsteigta 2004 m. kovo 18 d.,... 28. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovė G. K. (įmonės savininkė)... 29. Kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamoje byloje BUAB „PERFEKTUM“ pareikštas... 30. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad juridinis asmuo – uždaroji... 31. Kasacinis teismas be kita ko yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t.... 32. Bendrovės valdymo organo nario (vykdančiojo vadovo) civilinė atsakomybė... 33. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir arba negalės... 34. Taigi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo... 35. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad ieškovas... 36. Pagal bendrąją CK įtvirtintą taisyklę (CK 6.5 straipsnis) skolininkų... 37. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 32 092,18 Lt žalos... 38. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo argumentus, susijusius su... 39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo... 40. Kita vertus, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tik... 41. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad G. K. buvo perduotas padengti... 42. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad civilinis procesas inter alia... 43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo... 44. Nagrinėjamu atveju, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Kaip nurodyta pirmiau, esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas... 46. Kaip teisingai apeliaciniame skunde akcentuoja apeliantas, pirmosios... 47. Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie... 48. Kaip minėta, ieškovas ieškinio reikalavimą priteisti bendrovei padarytą... 49. Pažymėtina, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip... 50. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir netyrė ieškovo ieškinyje... 51. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines... 52. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą pakeisti.... 54. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį,... 55. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti...