Byla 2-137-464/2017
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutarties dėl bylos nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo civilinėje byloje Nr. 2-2821-614/2016 pagal ieškovės L. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė L. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1–4), prašydama pripažinti negaliojančia jos su atsakove 2011-01-26 sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją, grąžinant 95 000 Lt į ieškovei atidarytą mokėjimo sąskaitą Nr. ( - ) atsakovės banke.
  2. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė priimti ieškovės atsisakymą nuo ieškinio, nes ieškovės reikalavimai patenkinti, bylą nutraukti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-09-29 nutartimi (b. l. 194–196) priėmė ieškovės L. V. atsisakymą nuo ieškinio atsakovei BAB bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir civilinę bylą Nr. 2-2821-614/2016 nutraukė; priteisė ieškovei L. V. iš atsakovės BAB banko Snoras administravimui skirtų lėšų ir iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika sprendžiant iš kurio subjekto priteistinos ieškovų bylinėjimosi išlaidos analogiško pobūdžio bylose – vien tik iš atsakovės ar iš abiejų, t. y. atsakovės ir trečiojo asmens, yra nevienareikšmė, todėl rėmėsi, teismo vertinimu, naujausios 2016-09-06 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016, išaiškinimais, kurioje tokios išlaidos buvo priteistos tiek iš atsakovės, tiek ir iš trečiojo asmens, pripažinus, kad jos patirtos dėl jų abiejų veiksmų.
  3. Teismas nurodė, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas, be kita ko, dėl to, kad indėlio sertifikatas – atsakovės pasiūlytas finansinis produktas – nėra draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, visi indėlio sertifikatai yra nedraudžiami indėlių draudimu. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad draudiminė apsauga indėlių sertifikatams taikytina. Todėl sprendė, kad tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jos nulemti veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu.
  4. Atsižvelgiant į tai, kad šios rūšies bylos teisme aktualiu laikotarpiu buvo dažnos, teisinė problema nebuvo nauja ir į tai, kad įvyko tik vienas teismo posėdis, pagrįsta ir atlygintina teismas pripažino 500 Eur atstovavimo išlaidų sumą, kurią iš atsakovės ir trečiojo asmens priteisė ieškovei lygiomis dalimis.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde (b. l. 203–207) prašo Vilniaus apygardos teismo 2016-09-29 nutarties dalį, kuria iš trečiojo asmens priteista 250 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei, panaikinti ir išspręsti šį klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai indėlių draudimo išmokos išmokėjimą sutapatino su ieškinio reikalavimų įvykdymu, nes trečiasis asmuo nesutiko su tariamu ieškovės suklydimu ir ieškovės ieškinio reikalavimų tenkinimu. Trečiasis asmuo draudimo išmoką išmokėjo ne dėl to, kad būtų pripažinęs ieškovės reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrįstumą, o dėl kasacinio teismo išaiškinimų, kad ieškovės įsigytam indėlio sertifikatui taikytina indėlių draudimo apsauga.
    2. Trečiasis asmuo draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka tik po to, kai gauna duomenis apie indėlininkus ir (ar) investuotojus bei jiems mokėtinas sumas iš draudėjo, t. y. šiuo atveju būtent atsakovė buvo atsakinga už duomenų apie indėlininkus perdavimą trečiajam asmeniui, todėl trečiasis asmuo negali būti atsakingas už atsakovės veiksmus ar neveikimą.
    3. Byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas, atitinkamai nebuvo pagrindo priteisti ieškovės bylinėjimosi išlaidų iš trečiojo asmens.
    4. Ieškovė bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, todėl teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens, peržengė ieškinio reikalavimų ribas (CPK 265 str.).
    5. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl trečiojo asmens veiksmų, o dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kad būtent šie konkretūs, šio emitento išleisti vertybiniai popieriai neatitiko perleidžiamų vertybinių popierių sampratos, nepaneigia trečiojo asmens nuostatos, kad vertybiniai popieriai nėra indėlių draudimo objektas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas.
    6. Teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose, kuriose buvo atsisakyta bylinėjimosi išlaidas priteisti iš trečiojo asmens.
  2. Ieškovė L. V. atsiliepime (b. l. 213–217) prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Tai, kad ieškovės teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo šioje byloje laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas, be kita ko, dėl to, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektu.
    2. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalis nustatė, kad draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti. Trečiasis asmuo nereikalavo iš atsakovės pateikti jam tokius duomenis, taigi nevykdė įstatyme numatytos pareigos.
    3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.
    4. Lietuvos apeliacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienoda ir aiškiai suformuota. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai suponuoja, kad ieškovės išlaidas turi atlyginti atsakovė ir trečiasis asmuo lygiomis dalimis.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Byloje kilo ginčas dėl to, kuris subjektas – atsakovė, trečiasis asmuo ar jie kartu turi kompensuoti bylinėjimosi išlaidas teisminį ginčą dėl sandorio (ne)galiojimo iniciavusiai, o vėliau šio ieškinio atsisakiusiai ieškovei. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tokia pareiga kyla jiems abiems lygiomis dalimis. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tiek atsakovės, tiek apeliantės pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytinos indėlių draudimo apsaugos nulėmė ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Apeliantė (trečiasis asmuo) VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, kelia netinkamai nustatyta bylinėjimosi išlaidų priežasčių atsiradimo, nukrypimo nuo teismų suformuotos praktikos analogiškose situacijose, ieškinio ribų peržengimo klausimus. Tokiais aspektais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
  2. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalinga įvertinti, ar ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, ar nenurodydamas priežasčių, ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
  3. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo atsakovė perdavė indėlių sertifikatų turėtojų duomenis apeliantei, kuri išmokėjo ieškovei draudimo išmoką. Taigi ieškovės tikslas, pareiškus teisme ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu – atgauti už indėlių sertifikatą sumokėtą pinigų sumą, iš esmės buvo pasiektas, dėl ko ji nuo savo reikalavimų atsisakė. Nepriklausomai nuo vertinimo, ar buvo pagrindas pripažinti ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl suklydimo, sudarant jos ginčytą sandorį, pagrįstomis ir taikyti būtent ieškinyje pasirinktą pažeistų teisių gynimo būdą (restituciją), pripažintina, kad ieškinio atsisakymas nulemtas priežasčių, susijusių su atsakovės, o ne su ieškovės elgesiu.
  4. Apie tai nuosekliai pasisakoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose, kuomet buvo sprendžiami klausimai dėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo ieškovams, reiškusiems ieškinius atsakovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Jau yra suformuota taisyklė, kad indėlio sertifikatų turėtojams draudimo išmokų sumokėjimas po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo reiškia, kad ieškovai materialiuoju teisiniu požiūriu laimėjo bylą; tai, kad pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-876-516/2016; 2016-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1537-464/2016; 2016-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1559-464/2016).
  5. Apeliantė teigia, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių ir investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat jau buvo konstatuota, kad vien aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, pati savaime taip pat nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016-04-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016; 2016-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika ieškovės atžvilgiu turėtų būti keičiama, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei teisę į bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.
  6. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo subjektą, kuris yra atsakingas už ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimą ir todėl turi pareigą jas atlyginti.
  7. Pirma, būtent tokio pobūdžio sandoris, dėl kurio dalykui taikytinos ar netaikytinos draudimo apsaugos ilgą laiką buvo neaiškumų ir abejonių, buvo atsakovės, privataus juridinio asmens, parengtas ir į rinką išleistas finansinis produktas. Vadinasi, šio produkto įgijėjai (įskaitant ir ieškovę), iniciavę daugybę teisminių ginčų, o vėliau pasielgę procesiškai teisingai – atsisakę nuo reikalavimų, kai galiausiai draudimo išmoka jiems buvo sumokėta, bylinėjimosi išlaidų patyrė dėl paties sandorio, už kurio sudarymą atsakomybė niekaip negali tekti apeliantei, rūšies. Atsakovė, o ne apeliantė buvo šalimi tokios sutarties, kuri, atsakovei bankrutavus, tapo teisminio nagrinėjimo objektu dėl iš karto netaikytos indėlių draudimo apsaugos.
  8. Antra, apeliantė pagrįstai atkreipia dėmesį ir į draudimo išmokų mokėjimo teisinį reglamentavimą. Vadovaujantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalies nuostatomis, indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku taip pat atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. Tokiu atveju būtent atsakovės pasyvus elgesys, laiku neperduodant trečiajam asmeniui duomenų apie ieškovės turimą indėlio sertifikatą, o ne apeliantės atsisakymas sumokėti išmoką, gavus atitinkamus duomenis, lėmė tiek ieškovės kreipimąsi į teismą, negalint pasinaudoti bankui patikėtų lėšų draudimo institutu, tiek ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Byloje nebuvo keliamas klausimas, kad valstybės įmonė (apeliantė) buvo apdraudusi ne tik banko nemokumo atveju tam tikrą indėlių sumą, bet ir kurių nors banko (atsakovės) veiksmų (ne)atlikimą. Todėl atsakomybė už atsisakymą pripažinti ieškovės lėšoms draudimo apsaugos taikymą pirmiausiai ir tenka pačiam bankui (t. y. atsakovei).
  9. Trečia, bylinėjimosi išlaidų šaliai kompensavimas įstatymų leidėjo valia yra grindžiamas ne tik principu „pralaimėjęs moka“, bet ir priežasties teorija (CPK 93 str. 4 d., 94 str. 1 d.). Kaip pirmiau aptarta, ieškovės kreipimąsi į teismą, atitinkamai, ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimą lėmė ne apeliantės, o atsakovės veiksmai. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, jog kurie nors apeliantės veiksmai būtų nulėmę bent dalies ieškovės bylinėjimosi išlaidų, siejamų su ieškinio bei dubliko parengimu, atsiradimą arba jų padidėjimą. Taigi šioje byloje susiklosčiusioje konkrečioje situacijoje ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės neatitinka ne tik minėtos priežasties teorijos, tačiau ir bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CPK 3 str. 1 d.).
  10. Pažymėtina, kad vien aplinkybė, kad ieškovė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti tik iš atsakovės, savaime nesudarė kliūties teismui savarankiškai nuspręsti dėl subjekto, privalančio šias išlaidas atlyginti. Tokį apeliacinio teismo vertinimą suponuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisinis reglamentavimas, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teismo kompetencijai priskirta veikla (CPK 93 str., 270 str. 5 d. 3 p.). Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo materialinis reikalavimas ir nesudaro ieškinio dalyko (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vadinasi, teismo sprendimas priteisti bylinėjimosi išlaidas ne tik iš atsakovės, bet ir iš apeliantės negali būti laikoma ieškinio ribų peržengimu CPK 265 straipsnio 2 dalies aiškinimo kontekste. Todėl tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas, nėra pagrįsti.
  11. Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su nukrypimu nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, pirmiausiai pabrėžtina, kad toks procesinis klausimas ir negali būti sprendžiamas visiškai vienodai visose be išimties bylose, nes kiekvienu atveju faktinės bylos aplinkybės, pareikštų reikalavimų turinys (ieškinio dalykas), byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis nėra identiški.
  12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į vyraujančią Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje poziciją, kad dėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo analogiško pobūdžio bylose atsakinga yra pripažįstama būtent atsakovė BAB bankas Snoras. Pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 šiuo atveju nėra pagrindo remtis, nes toje byloje apeliantė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavo atsakovės procesinėje padėtyje. Kita Lietuvos apeliacinio teismo nutartis (2016-09-06 Nr. 2-2259-178/2016), kuria pirmosios instancijos teismas rėmėsi kaip naujausia, aktualiausia praktika, nebuvo naujausia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu. Naujesnėje, civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016 priimtoje 2016-09-15 nutartyje taip pat buvo sprendžiama dėl apeliantės pareigos kompensuoti tos bylos ieškovams bylinėjimosi išlaidas (vienas iš esminių ieškovų atskirojo skundo argumentų) ir pripažinta, kad tokia pareiga jai nekyla.
  13. Nagrinėjamoje byloje apeliantė dalyvavo ne atsakovės, o trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinėmis teisėmis, be to, jai nebuvo pareikšti ir jokie savarankiški materialūs reikalavimai (pavyzdžiui, įpareigoti sumokėti draudimo išmoką). Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-1197-464/2016 priimtoje nutartyje jau buvo akcentuota, kad nei CPK 93 straipsnyje, nei CPK 94 straipsnyje, kurio nuostatomis reikalinga remtis šiuo konkrečiu atveju, trečiųjų asmenų atsakomybės už šalių patirtas išlaidas neįtvirtina. Priešingai, iš šios procesinės teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad kalbama apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tik tarp ieškovo ir atsakovo, priklausomai nuo priežasčių, dėl kurių ieškinio reikalavimų yra atsisakoma.
  14. Ir nors šalių bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos iš pareiškusių toje byloje savarankiškus reikalavimus, kurie teismo buvo netenkinti, trečiųjų asmenų arba iš pateikusių atskiruosius / apeliacinius / kasacinius skundus, kurie nebuvo patenkinti, trečiųjų asmenų, o kai kada gali susiklostyti dar ir kitokios, itin specifinės (išimtinės) sąlygos, kuomet pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas būtų nustatyta ne šalims, o tretiesiems asmenims be savarankiškų reikalavimų, nagrinėjamoje byloje analizuojama faktinė situacija šios išimties taikymo nesuponuoja.
  15. Apibendrinant argumentus konstatuotina, kad aplinkybių, kurios pateisintų didžiosios dalies Lietuvos apeliacinio teismo analogiškose bylose pateiktų išaiškinimų nepaisymą, šioje byloje nebuvo nustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas ieškovei priteisė iš atsakovės ir iš apeliantės po lygiai. Tokiu atveju atskirasis skundas tenkintinas, o nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina, priteisiant ieškovei 500 Eur bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovės BAB banko Snoras (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Ginčo dėl ieškovei kompensuojamo šių išlaidų dydžio apeliacinės instancijos teisme nekilo.
  16. Kadangi pati ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti, taip pat priteisti jai 300 Eur turėtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, o atskirasis skundas buvo patenkintas (išspręstas apeliantės naudai), ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria iš valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos; priteisti L. V. (asmens kodas ( - ) iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko Snoro (įmonės kodas 112025973) administravimui skirtų lėšų 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

7Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai