Byla 2-1159-178/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties dalies, kuria iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-67-881/2016 pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ginčas kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.
  2. Ieškovė J. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, prašydama pripažinti negaliojančia V. G. ir atsakovės 2010 m. lapkričio 19 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją ir pripažinti sumokėtus 5 000 Lt V. G. lėšomis jo mokėjimo sąskaitoje atsakovo banke; pripažinti negaliojančia V. G. ir atsakovės 2011 m. sausio 15 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikyti restituciją ir pripažinti sumokėtus 15 000 Lt V. G. lėšomis jo mokėjimo sąskaitoje atsakovo banke; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartimi civilinė byla sustabdyta, 2016 m. vasario 25 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.
  4. Ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo. Nurodė, kad jai buvo išmokėta visa materialinio reikalavimo suma, todėl tolesnis bylos nagrinėjimas neturėtų prasmės, prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Ieškovė prašė priimti ieškinio atsisakymą ir bylą nutraukti. Nurodė, kad bylos nutraukimo pasekmės jai yra žinomos ir suprantamos (CPK 294 str. 2 d.). Ieškovė taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes ieškinio pateikimą sąlygojo būtinybė apginti pažeistas teises, o už procesinių dokumentų parengimą advokatams sumokėtos pinigų sumos patvirtintos pinigų priėmimo kvitais ir neviršija teisės aktais nustatytų dydžių.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 30 d. nutartimi priėmė ieškinio atsisakymą, bylą nutraukė. Priteisė ieškovei iš atsakovės BAB banko SNORAS 347,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, išmokant jas iš BAB banko SNORAS administravimui skirtų lėšų.
  2. Teismas nurodė, kad nenustatė aplinkybių, dėl kurių ieškovės ieškinio atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.), todėl ieškovės ieškinio atsisakymą priėmė ir bylą nutraukė (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p.). Remdamasis CPK 94 straipsnio 1 dalimi, ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino, t. y. įvertinęs tai, kad ieškovės reikalavimas, nors ir kitu teisiniu pagrindu nei nurodyta ieškinyje, buvo patenkintas, priteisė ieškovei iš atsakovės 347,54 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2013 m. rugpjūčio 20 d. ir 2013 m. spalio 14 d. pinigų priėmimo kvitai).

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

8

  1. Atsakovė BAB bankas SNORAS (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties dalį, kuria ieškovei iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos, arba ją pakeisti, išbraukiant žodžius „išmokant jas iš BAB banko SNORAS administravimui skirtų lėšų“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė pareikštame ieškinyje prašė pripažinti sutartis negaliojančiomis, tačiau neprašė pripažinti ieškovės teisę gauti indėlio draudimo išmoką už V. G. turėtus indėlio sertifikatus arba įpareigoti apeliantę pateikti trečiajam asmeniui duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokai apskaičiuoti ir išmokėti. Apeliantė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad V. G., sudarydamas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, nesuklydo, ir niekada nepripažino, jog tarp V. G. ir apeliantės sudarytos sutartys laikytinos negaliojančiomis. Priešingai, apeliantė teigė, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartys yra galiojančios ir sukuria jos šalims teises ir pareigas. Todėl ieškovė, kreipdamasi į teismą su nepagrįstu ieškiniu dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo, pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą.
    2. V. G. ir apeliantės sudarytos indėlio sertifikato įsigijimo sutartys teismo nebuvo pripažintos negaliojančiomis, ieškinio reikalavimai apeliantės atžvilgiu nebuvo patenkinti tokie, kaip buvo suformuoti. Jei teismas būtų nagrinėjęs bylą iš esmės, jis būtų privalėjęs ieškovės reikalavimus atmesti.
    3. Trečiasis asmuo priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems apeliantės indėlio sertifikatų turėtojams ir jų paveldėtojams (o ne tik ieškovei). Būtent todėl apeliantė pateikė trečiajam asmeniui duomenis apie V. G. turėtus 5 987,48 Eur indėlio sertifikatus. Atsiimdama draudimo išmoką, ieškovė pripažino, jog indėlio sertifikato įsigijimo sutartys galioja ir sukuria jų dalyviams teises ir pareigas. Be to, pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu nebuvimas konstatuotas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
    4. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl apeliantės ar trečiojo asmens kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų atsiradimą.
    5. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės administravimui skirtų lėšų, sukūrė nepagrįstą pranašumą ieškovei (ketvirtos eilės kreditorei) prieš pirmos, antros ir trečios eilės kreditorius. Administravimo išlaidos skirtos kitam tikslui – bankroto administratoriaus darbui bei bankroto procese patirtoms išlaidoms atlyginti. Todėl pripažinus, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos pagrįstai, jos turi būti išieškomos bendra tvarka, t. y. pripažįstant jas ketvirtos eilės kreditoriaus reikalavimu BAB bankas SNORAS bankroto byloje.
  2. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra tinkamai pagrįstos, atitinkančios teisingumo ir protingumo kriterijus, nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį.
    2. Teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš BAB banko SNORAS administravimui skirtų lėšų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013 nurodyta, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų.
    3. Į apeliantės atskirojo skundo argumentus išsamiai atsakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas teismui nutraukus bylos dalį (nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.
  3. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
  4. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad ieškovė ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl to, kad jai, iškėlus apeliantei bankroto bylą, nebuvo išmokėta draudimo išmoka už V. G. įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškinio dalykas - pripažinti V. G. su apeliante sudarytus indėlio sertifikato įsigijimo sutartis negaliojančiomis dėl esminio suklydimo bei taikyti restituciją - pripažinti V. G. sumokėtas pinigų sumas jo pas apeliantę mokėjimo sąskaitoje esančiomis lėšomis. Taigi, ieškovės siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jai kaip V. G. turto paveldėtojai būtų taikoma Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatyta draudimo apsauga.
  5. Draudimo išmoka ieškovei išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje konstatuota, jog indėlių sertifikatams, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Todėl ginčyti V. G. ir apeliantės sudarytus sandorius, trečiajam asmeniui išmokėjus ieškovei draudimo išmoką, tapo nebetikslinga ir tai lėmė ieškovės pareikšto ieškinio atsisakymą.
  6. Apeliantė, teigdama, jog ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos dėl to, kad ieškinyje ginčijami sandoriai nepripažinti negaliojančiais, nepagrįstai akcentuoja tik teisinį byloje pareikšto ieškinio pagrindą, ignoruodama tai, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluoti atsižvelgiant į tai, kad V. G. lėšoms nebuvo taikyta draudimo apsauga. Tai, kad ieškovės teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, savaime nepaneigia jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo.
  7. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimas, nors ir kitu teisiniu pagrindu nei nurodyta ieškinyje, buvo patenkintas ir ieškovei turi būti atlygintinos jos bylos nagrinėjimo metu patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 str. 1 d.). Atskirojo skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios išvados nepaneigia.
  8. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovė patyrė dėl neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo. Pastebėtina, kad bylos eigoje atsiliepimuose tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo faktiškai teigė būtent priešingai, t.y. įrodinėjo, jog tai, kad pagal galiojantį reglamentavimą indėlių sertifikatams draudimo apsauga netaikoma, buvo aišku ne tik jiems, bet pakankamai aišku turėjo būti ir indėlių sertifikatų įgijėjams. Kita vertus, net ir pripažinus reglamentavimo neaiškumą, ši aplinkybė neteiktų jokio pagrindo išvadai, kad dėl to atsiradusias išlaidas turėtų patirti pati ieškovė. Juo labiau, kad visų pirma savo srities profesionalams tenka pareiga ne tik patiems tinkamai išsiaiškinti reglamentavimą, bet ir tinkamai jį paaiškinti savo klientams. Iš esmės analogiškose bylose Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą inicijavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016; 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 ir kt.).
  9. Paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje daugeliu atveju konstatuota, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo atsakinga yra apeliantė, kuri ir privalo atlyginti ieškinius dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškusiems asmenims patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016 konstatuota, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos dėl abiejų atsakovų (toje byloje Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo atsakovu) veiksmų. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo praktika nebuvo vienareikšmė.
  10. Tiek CPK 93 straipsnio 4 dalis (numatanti galimybę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių), tiek CPK 94 straipsnio 1 dalis (kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės) numato, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas bei įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
  11. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. To paties straipsnio 8 dalis nustato, kad indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo įdiegti priemones, leidžiančias iš karto identifikuoti kiekvienam indėlininkui priklausančią tinkamų drausti indėlių sumą, pagrindinių apdraustųjų indėlių sumą ir kitus duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms apskaičiuoti, kuriuos draudimo įmonės prašymu indėlių draudimo sistemos dalyviai privalo pateikti draudimo įmonei nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, išskyrus atvejus, numatytus šio straipsnio 3 ir 5 dalyse.
  12. Minėta, kad ieškovė inicijavo teisminį procesą dėl to, kad V. G. lėšoms netaikyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme numatyta draudimo apsauga, o trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį, pritardamas apeliantei, inter alia įrodinėjo, kad indėlių sertifikatams draudiminė apsauga netaikytina. Jis ir neteigė, kad draudimo išmokos negalėjo išmokėti tik dėl to, kad apeliantė nevykdė pareigos perduoti duomenis apie indėlius ir indėlininkus (b.l. 42 – 49) (žr. 19 punktą) ar dėl kitų ne nuo valios priklausančių priežasčių. Priešingai, jis ir jau esant iškeltai bylai, būdamas proceso dalyviu, nesutiko mokėti draudimo išmoką. Kaip nurodyta 19 punkte, draudimo išmokas išmoka (sprendimus priima) būtent trečiasis asmuo, o ne apeliantė. Todėl iš esmės būtent nuo trečiojo asmens ir priklauso draudimo išmokų (ne)išmokėjimas. Šiuo atveju po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo trečiasis asmuo ir priėmė sprendimą išmokėti indėlių draudimo išmokas visiems apeliantės indėlio sertifikatų turėtojams inter alia ieškovei (kaip paveldėtojai). Dėl to, kad trečiasis asmuo išmokėjo ieškovei draudimo išmokas už V. G. įsigytus indėlio sertifikatus, ieškovė ir atsisakė ieškinio.
  13. Kita vertus, šioje byloje ne tik trečiasis asmuo, bet ir apeliantė iki minėtos kasacinio teismo nutarties priėmimo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas, be kita ko, dėl to, kad indėlio sertifikatas – apeliantės pasiūlytas finansinis produktas - nėra draudimo objektu pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, visi indėlio sertifikatai yra nedraudžiami indėlių draudimu. Pažymėtina, kad ieškovė prašė, taikant restituciją, ne grąžinti jai V. G. sumokėtas lėšas (paprastai taikomas restitucijos būdas) , o pripažinti jas lėšomis V. G. mokėjimo sąskaitoje banke, kas tokio pripažinimo atveju galimai būtų lėmę draudiminės apsaugos taikymą. Apeliantė, nepripažindama ieškinio iš esmės, faktiškai nesutiko ne tik su sandorio negaliojimu, bet ir su tokia ieškovės pozicija dėl lėšų mokėjimo sąskaitoje pripažinimo.
  14. Kaip minėta, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad draudiminė apsauga indėlių sertifikatams taikytina. Dėl pirmiau nurodytų motyvų tai reiškia, kad tiek apeliantės, tiek trečiojo asmens priešinga pozicija bei jos sąlygoti veiksmai (neveikimas) yra priežastiniame ryšyje su ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimu.
  15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė bylinėjimosi išlaidas patyrė vien tik dėl apeliantės ar vien tik dėl trečiojo asmens elgesio.
  16. Atsižvelgiant į 18 punkte nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo reglamentavimą, be to, ir į tai, kad CPK 3 straipsnio 1 bei 7 dalys numato, jog aiškinant ir taikant įstatymus teismas turi vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė bylinėjimosi išlaidas (347,54 Eur) faktiškai patyrė dėl abiejų (apeliantės ir trečiojo asmens) veiksmų (neveikimo) ir abu lygiomis dalimis turi jas atlyginti.
  17. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat numatyta, kad jis turi iš esmės visas šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus numatytas šioje normoje. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog trečiasis asmuo vien dėl savo - ne šalies (atsakovo) - procesinio statuso neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurios sąlygotos būtent šio asmens veiksmų/pozicijos. Tokia išvada sutampa ir su kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad „...šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis“, „trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi išlaidos atsirado, sudaro sąlygas išspręsti šį klausimą koncentruotai, operatyviai ir ekonomiškai, nereiškiant tretiesiems asmenims regresinio ieškinio vien dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).
  18. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad bylinėjimosi išlaidos atlygintinos ne iš bankroto administravimo lėšų, o bendra kreditorinių reikalavimų eilės tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 ir kt.). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 str. 2, 3 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį atitinka administravimo išlaidų sampratą.
  19. Dėl pirmiau paminėtų motyvų skundžiamos nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keistina (CPK 337 str. 1 p. 4 d.).
  20. Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, nurodant, kad ieškovei J. G. lygiomis dalimis – po 173,77 Eur - bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bankrutavusios akcinės bendrovės Bankas Snoras (administravimui skirtų lėšų) ir trečiojo asmens Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.

13Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.