Byla 2A-1314/2012

Dėl avanso, sumokėto pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo civilinėje byloje Nr. 2-1299-230/2011. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Airinė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vaineta“ ieškinys atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Airinė“ dėl avanso, sumokėto pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo civilinėje byloje Nr. 2-1299-230/2011. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas BUAB „Vaineta“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Airinė“ 1 200 000 Lt, kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą, nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, o teismui nepripažinus, kad atsakovas 1 200 000 Lt įgijo be teisėto pagrindo - sumažinti sutartinių netesybų dydį. Ieškovas nurodė, kad 2008-08-01 šalys pasirašė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti, o ieškovas už 4 800 000 Lt nupirkti nekilnojamąjį turtą ir žemės sklypo nuomos teisę. Sutarties 3.1 p. šalys numatė, kad ieškovas sutarties sudarymo įvykdymui užtikrinti įsipareigoja dalimis sumokėti atsakovui 1 200 000 Lt avansą, kuris turėjo būti įskaitytas kaip pirmas mokėjimas pagal pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas per laikotarpį nuo 2008-11-17 iki 2009-01-30 atsakovui sumokėjo 1 200 000 Lt avansą. Sutarties 5.2 punkte buvo numatyta, jog ieškovui atsisakius pirkti minėtą nekilnojamąjį turtą, avansas negrąžinamas ir lieka atsakovui kaip netesybos. Ieškovas ginčo turto nenupirko, tačiau ne dėl savo kaltės, o dėl šalyje įsivyravusios ekonominės ir nekilnojamojo turto krizės, kas laikytina force majeure aplinkybe. Ieškovo nuomone, atsakovas pripažintinas be teisinio pagrindo įgijęs 1 200 000 Lt sumą. Be to, nėra jokių duomenų, kad atsakovas, nesudarius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, būtų patyręs 1 200 000 Lt nuostolių.

4Atsakovas UAB „Airinė“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, vadovaujantis sutarties laisvės principu, šalys abipusiu sutarimu sutartyje numatė 1 200 000 Lt netesybų dydį, kuris, atsižvelgiant į parduodamo turto kainą (4 800 000 Lt), nebuvo per didelis. 1 200 000 Lt suma yra sutartinės netesybos, todėl negali būti laikoma atsakovo be pagrindo įgytu turtu. Pagrindinė sutartis nesudaryta dėl pirkėjo, t.y. ieškovo kaltės. Šiuo atveju nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo atsakomybės, remiantis force majeure aplinkybėmis, nes ekonominė krizė nėra force majeure aplinkybė, ekonominė krizė prasidėjo jau 2008 m. rudenį, todėl ieškovas, kaip verslininkas, prisiimdamas įsipareigojimus, privalėjo įvertinti riziką, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie ekonominės krizės įtaką jo negalėjimui pasirašyti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties. Atsakovo nuostoliai yra 2 mln. Lt, kuriuos sudaro sumažėjusi nekilnojamojo turto rinkos kaina. Kita vertus, susitarus dėl netesybų nereikia įrodinėti nuostolių, nes susitarimu nustatomi minimalūs nuostoliai. Be to, netesybos jau sumokėtos, todėl negali būti mažinamos.

5I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė priteisti iš atsakovo UAB „Airinė“ ieškovui BUAB „Vaineta“ 1 000 000 Lt, o valstybei – 14 000 Lt žyminio mokesčio ir 22,26 Lt pašto išlaidų.

7Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ekonominė krizė, kaip ekonominis reiškinys, darė neigiamą įtaką abiejų sutarties šalių ūkinei - finansinei būklei, negalima pripažinti, kad tai buvo force majeure aplinkybė, kuri galėtų atleisti ieškovą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą. Teismas pažymėjo, jog reikia atsižvelgti į tai, kad sutartis buvo sudaryta ir avansiniai mokėjimai ieškovo buvo atlikti tuomet, kai 2008 m. antroje pusėje jau reiškėsi ekonominės krizės požymiai ir ieškovas, elgdamasis apdairiai, iš esmės galėjo tai įvertinti, taip pat galėjo įvertinti galimą riziką mokant avansinius mokėjimus, kai rinkoje (ypač nekilnojamojo turto) jau buvo prasidėjusi krizė. Teismo nuomone, bet kuriuo atveju ūkiniai subjektai, vykdydami ūkinę - finansinę veiklą, privalo įvertinti savo finansines galimybes, numatyti galimą riziką. Pripažinus ekonominę krizę nenugalima jėga, susidarytų nepateisinama situacija, kai sutartinių įsipareigojimų neįvykdę asmenys iš esmės be pagrindo būtų atleidžiami nuo civilinės atsakomybės ir tokiu būdu būtų paneigta pati civilinės atsakomybės prigimtis. Atitinkamai teismas sprendė, kad dėl ieškovo kaltės nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovas šalių sudaryto susitarimo pagrindu iš esmės turi teisę pasilikti ieškovo sumokėtą avansą kaip sutartines netesybas.

8Teismas, spręsdamas klausimą dėl netesybų mažinimo, įvertino tai, kad ieškovas ikisutartiniuose santykiuose buvo pakankamai sąžiningas, t.y. sąžiningai vykdė preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sumokėti dalimis avansą ir jį sumokėjo nustatytu terminu, kas patvirtina, jog jis siekė ir nevengė sudaryti pagrindinę sutartį. Nors ekonominė krizė nėra pripažinta nenugalima jėga, tačiau ši aplinkybė gali būti vertinama kaip neabejotinai turėjusi įtakos tam, kad ieškovas nebeteko galimybių sudaryti pagrindinę sutartį. Spręsdamas dėl atsakovo patirtų nuostolių dydžio, teismas nurodė, kad atsakovo pateikta kita preliminarioji to paties nekilnojamojo turto sutartis, sudaryta iki ginčo sandorio ir vėliau nutraukta, sudarant ją su ieškovu, nepatvirtina, kad atsakovas patyrė nuostolius dėl ieškovo prisiimtų įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį nevykdymo. Atsakovo apsisprendimas nutraukti prieš tai sudarytą preliminariąją sutartį ir sutartį sudaryti būtent su ieškovu buvo paties atsakovo laisvas apsisprendimas, todėl ieškovas negali būti atsakingas už tokį paties atsakovo priimtą verslo sprendimą. Be to, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad yra patyręs nuostolių dėl pirmiau sudarytos preliminarios sutarties nutraukimo. Teismas pažymėjo, kad statiniai liko atsakovo nuosavybė, atsakovui taip pat liko nuomos teisė į žemės sklypą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas jau yra patyręs nuostolius dėl rinkoje įvykusių pasikeitimų. Tai galėtų paaiškėti tik realiai pardavus turtą. Be to, pats preliminarios sutarties pobūdis nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėtis, kad numatytos lėšos bus gautos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog yra patyręs tiesioginius nuostolius, tačiau teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas, šalims nepasirašius pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, neabejotinai patyrė tam tikrus nuostolius. Teismas, remdamasis jam įstatymo suteikta teise nustatyti nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) sprendė, jog, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visumą, į didelę parduodamo turto vertę bei į tai, kad atsakovas pakankamai ilgai, t.y. nuo 2008 m. pabaigos - 2009 m. pradžios naudojosi avanso lėšomis, atsakovo nuostolius būtų protinga, teisinga ir sąžininga įvertinti 200 000 Lt apimtimi ir tokiu būdu būtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra. Dėl šios priežasties netesybų dydis mažintinas iki nurodytos sumos, o likusi suma – 1 000 000 Lt grąžintina ieškovui, kaip atsakovo be teisinio pagrindo įgytas turtas.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Airinė“ prašo 1) 2011 m. lapkričio 2 d. Kauno apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo BUAB „Vaineta“ ieškinį atmesti, 2) ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas, 4) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, pažeisdamas CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, neteisėtai ir nepagrįstai sumažino netesybas, nes šiuo atveju netesybos buvo sumokėtos laikotarpiu nuo 2008-11-17 iki 2009-01-30.
2. Teismas nepagrįstai šioje byloje taikė be teisinio pagrindo įgyto turto institutą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, CK 6.237 straipsnio nuostatos netaikomos, jei asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį. Šiuo atveju atsakovas visą netesybų sumą gavo sutarties pagrindu.
3. Apeliantas prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip pareikštą suėjus ieškinio senaties terminui. Pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą, ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas. Vėliausias ieškinio senaties pradžios momentas yra bankroto bylos ieškovui iškėlimo diena – 2009-08-18, o ieškinys pareikštas 2010-10-05, taigi, praleidus 6 mėnesių ieškinio senaties terminą.
4. Teismas netinkamai įvertino šalių statusą, derybų ir verslo patirtį, sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, todėl sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir iš esmės pažeidžiantis sutarties šalių interesų pusiausvyrą. Tai pagrindžia šie argumentai: 1) abi sutarties šalys buvo patyrę verslininkai ir sutarties 8.2.4. punktu patvirtino, kad sutarties sąlygos nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir visiškai atitinka šalių interesus bei laisvai išreikštą jų valią, sutarties šalys nepriklauso viena nuo kitos, jos neturi ekonominių sunkumų ar neatidėliotinų poreikių, nėra ekonomiškai silpnos ar neinformuotos, nepatyrusios, sutarties sudarymo metu neveikia neapdairiai ir turi reikiamą derybų patirtį; 2) planuojamas sudaryti sandoris buvo labai didelės vertės – 4 800 000 Lt, o turto vertė 2007 m. spalio mėnesį pagal Turto vertės nustatymo pažymą Nr. 385KS:07AS buvo 10 000 000 Lt. Netesybų suma sudarė 25 proc. sandorio vertės ir buvo nustatyta abipusiai; 3) nors teismas pagrįstai konstatavo, kad ekonominis sunkmetis nesudaro pagrindo atleisti ieškovą nuo prievolės nevykdymo, remiantis force majeure aplinkybėmis, teismas padarė tokiam sprendimui prieštaraujančią išvadą, kad ekonominis sunkmetis iš dalies pateisina prievolių nevykdymą ir yra pagrindas mažinti netesybas; 4) teismas neteisėtai konstatavo, kad atsakovo nuostoliai gali paaiškėti tik pardavus turtą ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas tiesioginių nuostolių neįrodė. Atsakovo į bylą pateiktos turto vertinimo ataskaitos pagrindžia, jog šiai dienai turto vertė yra sumažėjusi 2 630 000 Lt; 5) teismas prielaidomis grindė išvadą, kad atsakovas ilgai naudojosi iš ieškovo gautomis pinigų sumomis. Gautos lėšos buvo naudojamos skolų tiekėjams padengimui; 6) teismas nevertino teismo sprendimo įtakos atsakovo finansinei būklei. Atsakovas 2010 metais yra patyręs 323 625 Lt nuostolių, visas nekilnojamas turtas yra nedidelio likvidumo, todėl teismo sprendimas lemia įmonės bankrotą.

11Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Vaineta“ prašo 2011 m. lapkričio 2 d. Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apelianto argumentas, kad netesybos negali būti mažinamos, nes jos jau sumokėtos, pažeidžia CPK 306 straipsnio 2 dalies imperatyvų draudimą apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tačiau jeigu teismas nagrinėtų šį apelianto argumentą, jis atmestinas, nes 2009-01-31 apeliantas iš ieškovo buvo gavęs ne netesybas, o avansą, kadangi nėra įrodyta, kad iki 2009-08-18, kuomet ieškovui buvo iškelta bankroto bylą, šalims buvo aišku, kad pagrindinė sutartis nebus sudaryta. Taigi, visi ieškovo mokėjimai laikytini avansiniais mokėjimais pagal preliminarią sutartį. Atitinkamai atmestini apelianto argumentai, kad ieškovas praleido senaties terminą ieškiniui dėl netesybų pareikšti.
2. Atmestini apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai sumažino netesybų sumą. Teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, tinkamai sprendė, kad turtas iki šios dienos priklauso atsakovui, kuris nepateikė įrodymų, jog bandytų šį turtą parduoti, tad negalima objektyviai spręsti apie patirtų nuostolių dydį. Atsakovui realiai nepatyrus jokių nuostolių, netesybos faktiškai leido atsakovui nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. Aplinkybė, kad atsakovas gautais pinigais sumažino savo įprastinės ūkinės veiklos nuostolius, nelemia teismo sprendimo neteisėtumo. Apeliantas nepateikė duomenų, kad būtų mažinami su ginčo turtu susiję nuostoliai, todėl laikytina, kad tokių nuostolių patirta nebuvo.
3. Apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvuotas, todėl atmestinas. Ieškovo manymu, visos faktinės aplinkybės ištirtos pirmosios instancijos teisme, naujai pateikti rašytiniai įrodymai atmestini, lieka tik teisinis aplinkybių įvertinimas, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

14Byloje nustatyta, kad šalys sudarė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimo sutartį. Ieškovui neskundžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo, laikytina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo kaltės. Byloje sprendžiamas ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai buvo sumažintas atsakovui tenkančių netesybų už preliminarios sutarties įsipareigojimų nevykdymą dydis.

15Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

16CPK 321 straipsnis įtvirtina bendrąją apeliacinio skundo nagrinėjimo taisyklę – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

17Pažymėtina, kad poreikis apeliacinėje instancijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka gali kilti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktinių aplinkybių nenustatė (neišsiaiškino), nors jos galėtų būti reikšmingos ginčo išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos pobūdį, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas teisingam bylos išsprendimui faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teisme atliekamas faktinių aplinkybių tyrimas ir teisinis įvertinimas apeliacinio skundo ribose. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Be to, apeliantas nenurodė motyvų, pagrindžiančių būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl toks prašymas atmestinas.

18Dėl apelianto prašymo ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį

19Apeliaciniame skunde prašoma taikyti ieškinio senatį ir, be kitų apelianto nurodytų argumentų, ieškovo reikalavimą atmesti ir tuo pagrindu, kad jis pareikštas, praleidus ieškinio senaties terminą. Šį prašymą apeliantas motyvuoja tuo, kad ieškovas iš esmės reikalauja grąžinti sumokėtas netesybas, o CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas tokiam reikalavimui numato sutrumpintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, kuris šiuo atveju, apelianto manymu, yra praleistas, nes ieškinio senaties pradžia yra 2009-08-18 (bankroto bylos ieškovui iškėlimas), o ieškinys pareikštas 2010-10-05.

20Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju apeliantas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tokio reikalavimo nereiškė, toks reikalavimas neužfiksuotas nei atsakovo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio protokoluose, dėl kurių turinio šalys nėra pareiškusios jokių pastabų. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme toks reikalavimas nebuvo pareikštas, jo reikšti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, negalima (CPK 312 str.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmeta. Kita vertus, šis prašymas atmestinas dar ir dėl to, kad ieškovo reikalavimas iš esmės buvo grąžinti avansą, o ne netesybas (šis klausimas detaliau nagrinėjamas, analizuojant apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai sumažino netesybas, nes, netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos), todėl sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikomas.

21Dėl apelianto argumento, kad netesybos nemažinamos, kai jos sumokėtos

22Apeliantas nurodo, kad teismas, pažeisdamas CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, neteisėtai ir nepagrįstai sumažino netesybas, nes šiuo atveju netesybos buvo sumokėtos laikotarpiu nuo 2008-11-17 iki 2009-01-30. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad toks apelianto argumentas pažeidžia CPK 306 straipsnio 2 dalies imperatyvų draudimą apeliaciniame skunde remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pirmiausia teisėjų kolegija pasisako dėl šio ieškovo argumento. Šalys aplinkybes, kuriomis remiasi, gali išdėstyti tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylą nagrinėjant teismo posėdžio metu. Teismo posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole (CPK 168 str.), kuriame turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai (CPK 169 str.). Iš 2011-09-13 - 2011-09-17 vykusio teismo posėdžio protokolo (b.l. 99-102) matyti, kad atsakovo atstovė savo paaiškinimuose nurodė, kad „netesybos negali būti mažinamos, kai jos yra sumokėtos“ (b.l. 100 antras puslapis pirma pastraipa), „(...) esant apmokėjimui, netesybos nemažinamos“ (b.l. 101 antras puslapis antra pastraipa). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovė, pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę nurodė, toks apeliacinio skundo argumentas nelaikytinas nauja aplinkybe CPK 306 straipsnio 2 dalies prasme.

23Analizuojant šį apelianto argumentą, kad teismas nepagrįstai sumažino šalių sutartas netesybas, nes jos jau buvo sumokėtos, pirmiausia nagrinėtinos šalių 2008-08-01 sudarytos Preliminarios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties (toliau – Sutartis) nuostatos ir tarp šalių šios sutarties pagrindu susiklostę teisiniai santykiai. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012, kt.). Sutartimi šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimo ateityje. Sutarties 3.1. punkte numatyta, kad pirkėjas Sutarties sudarymui įrodyti ir įvykdymui užtikrinti sumoka pardavėjui avansą dalimis (210 000 Lt – iki 2008-11-30, 340 000 Lt – iki 2008-12-31, 650 000 Lt – iki 2009-01-31). Šalys taip pat susitarė, kad apmokėtas avansas bus įskaitytas kaip pirmas mokėjimas pagal pagrindinę pardavimo-pirkimo sutartį. Sutarties 5.2. punkte šalys numatė, jog jeigu pirkėjas, tai yra UAB „Vaineta“, pardavėjui įvykdžius šioje sutartyje prisiimtus įsipareigojimus, atsisako pirkti turtą, pirkėjui avansas negrąžinamas ir lieka pardavėjui kaip netesybos. Iš šių Sutarties nuostatų darytina išvada, kad šalys pirmiausia susitarė dėl avanso kaip galutinės kainos dalies sumokėjimo. Pirkėjas, t.y. UAB „Vaineta“, vykdydamas Sutartyje numatytą įsipareigojimą mokėti avansą, laikotarpiu nuo 2008-11-17 iki 2009-01-30 atliko mokėjimus, šalims Kasos pajamų orderio kvituose (b.l. 14 – 17) mokėjimo paskirtimi nurodant „Pagal Preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį“ ar „Dalinis apmokėjimas pagal preliminarią nekilnojamojo turto sutartį“. Taigi, ieškovo sumokėtos sumos abiejų šalių buvo laikomos avansiniais mokėjimais. Avanso sąvoka, nors ir nevartojama, reglamentuojant civilinių santykių subjektų elgesį, tačiau suprantama kaip iš anksto duodamas atlyginimas už darbus ar perduotiną daiktą. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją – jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet neatlieka užtikrinamosios funkcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-966/2003; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; kt.). Šalių perduodama pinigų suma, pavadinta avansu, gali turėti užtikrinamąją funkciją tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių išreikštą bendrą ketinimą dėl atsakomybės už sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo atliktų mokėjimų paskirtis buvo dalinis apmokėjimas pagal Sutartį, o ne netesybos. Tai patvirtina nurodytos Sutarties nuostatos, šalių atliktų mokėjimų paskirties įvardinimas bei aplinkybė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad avanso mokėjimo laikotarpiu dar iki bankroto bylos UAB „Vaineta“ iškėlimo, šalys būtų tarusios dėl Sutarties nevykdymo ir atitinkamai dėl atsakomybės netesybų forma už sutarties nevykdymą taikymo. Sumokėtas avansas yra įskaitomas kaip netesybos pagal Sutarties 5.2. punktą tik tuomet, kai tapo aišku, jog ieškovas atsisakė pirkti turtą, t.y. tik 2009-08-18, kai UAB „Vaineta“ Kauno apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla.

24Kaip teisingai nurodo apeliantas, netesybos nemažinamos, jeigu jos yra sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šios įstatyme nustatytos taisyklės taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas. Nurodyti CK straipsniai taikomi, jeigu skolininkas sumoka netesybas geruoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Aukščiau pateikta Sutarties nuostatų ir šalių elgesio, atspindinčio tikrąją šalių valią, analizė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui buvo sumokėtas 1 200 000 Lt avansas, kuris tik vėliau, ieškovui atsisakius vykdyti sutartį, liko atsakovui kaip netesybos, remiantis Sutarties 5.2 punktu. Tokia situacija teismų praktikoje vienareikšmiškai nelaikoma geruoju sumokėtomis netesybomis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2009). Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostata, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, netaikoma.

25Dėl šalių sutartyje nustatytų netesybų mažinimo

26Apeliantas nurodo, jog teismas, sumažindamas šalių sutartų netesybų dydį nuo 1 200 000 Lt iki 200 000 Lt, netinkamai įvertino šalių statusą, derybų ir verslo patirtį, sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, todėl sprendimas vertintinas kaip neatitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir yra iš esmės pažeidžiantis sutarties šalių interesų pusiausvyrą.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutarčių laisvės principas suteikia šalims teisę susitarti dėl netesybų dydžio. Tačiau teismui suteikta teisė įstatyme nustatytais pagrindais koreguoti šalių susitarimus, jeigu jie pažeidžia šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus. Realizuodamas įstatyme numatytą teisę teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudarytas pagrindas šaliai piktnaudžiauti ir nepagrįstai praturtėti. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažinamos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 1 d. nurodo, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą vykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas, šio straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu netesybos neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Taigi, teismas turi teisę, vertindamas sutartimi sulygtų netesybų dydį, mažinti netesybas, jei nustatomi nurodytų CK normų taikymo pagrindai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai didelėmis ir dėl to jas mažinti ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Spręsdamas, ar šalių sutartos netesybos atitinka išvardytus principus, teismas turi individualizuoti konkretų prievolinį santykį, atsižvelgti į prievolės pobūdį, padarytą sutarties pažeidimą, jo padarinius, skolininko ir kreditoriaus elgesį, prievolės sumą, jos santykį su netesybų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Pirmosios instancijos teismas, sumažindamas netesybų dydį nuo 1 200 000 Lt iki 200 000 Lt, įvertino tokias aplinkybes kaip ieškovo sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, nurodęs, kad nors ekonominė krizė nevertintina kaip force majeure aplinkybė, sudaranti pagrindą atleisti jį nuo atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą, tačiau ji turėjo įtakos tam, kad ieškovas nebeteko galimybių sudaryti sutartį, nors jis sąžiningai siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o atsakovas neįrodė, kad jis dėl pagrindinės sutarties nesudarymo patyrė nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu teismo vertinimu.

28Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neatleistinas nuo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, nes pasaulinė ekonominė krizė neatitinka force majeure aplinkybėms keliamų sąlygų, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kad nei įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, nei teismų praktikoje suformuluoti išaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai, kad ekonominės krizės situacija per se reiškia nenugalimos jėgos faktą, dėl kurio visuotinai atleidžiama nuo sutartinių prievolių vykdymo ir sutarčių nevykdymo teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011), todėl, teisėjų kolegijos manymu, yra pagrindas išvadai, kad ekonominė krizė objektyviai apsunkino ieškovo galimybes vykdyti Sutartį (2009-08-18 Kauno apygardos teismo nutartimi buvo konstatuotas ieškovo nemokumas), tad byloje nesant duomenų, kad ieškovas piktybiškai vengė vykdyti Sutartį, nėra pagrindo konstatuoti ieškovo nesąžiningumą, o ieškovo elgesys ikisutartiniuose santykiuose turi įtakos, vertinant netesybų dydį.

29Nors sutartimi sulygtos netesybos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti, vienas iš kriterijų, sprendžiant, ar yra pagrindas mažinti šalių sutartą netesybų dydį, yra kreditoriaus realiai patirtų nuostolių dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo dydis. Dėl apelianto argumento, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis tiesioginių nuostolių neįrodė, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą pateiktos turto vertinimo ataskaitos, pagrindžiančios, kad Sutartimi ketinto perleisti turto vertė šiuo metu yra 2 630 000 Lt mažesnė už Sutarties sudarymo dieną buvusią turto kainą, iš tiesų apelianto patirtų tiesioginių nuostolių dėl Sutarties neįvykdymo nepagrindžia. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011; kt). Byloje nėra pateikta duomenų, kad apeliantas, ieškovui atsisakius pirkti turtą, būtų ėmęsis veiksmų, siekdamas šį turtą realizuoti, perleisti kitiems asmenims ir iš to gauti pajamų. Turtas iki šiol priklauso apeliantui, todėl jo įrodinėjami nuostoliai vertintini kaip hipotetiniai, o ne realūs. Nekilnojamojo turto rinkos pokyčiai, kainoms tiek didėjant, tiek mažėjant, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad apeliantas ateityje neturės galimybių turtą parduoti didesne kaina negu turtas yra įvertintas šiai dienai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė patyręs realių nuostolių.

30Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sprendžiant dėl netesybų dydžio šiuo atveju svarbia aplinkybe yra ir tai, kad atsakovas pakankamai ilgą laiką (nuo 2008 m. pabaigos – 2009 m. pradžios iki dabar) naudojosi ieškovo sumokėtais pinigais, o apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis tuos pinigus naudojo atsiskaitymui su tiekėjais, nagrinėjamoje situacijoje nėra reikšminga. Tai tik patvirtina, kad pinigus jis naudojo savo reikmėms vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių numatyta netesybų suma, lyginant ją su planuoto sudaryti sandorio verte (25 proc. sandorio vertės), laikytina pakankamai didele, o tai taip pat svarbi aplinkybė, analizuojant netesybų mažinimo klausimą. Faktinė apelianto finansinė situacija negali būti lemiamu kriterijumi, sprendžiant dėl netesybų dydžio, nes turi būti išlaikoma šalių interesų pusiausvyra, o šiuo atveju apelianto teisė į netesybas nėra atimama, tiesiog netesybos yra sumažinamos iki protingumo ir šalių interesų pusiausvyros principus atitinkančio dydžio.

31Apelianto argumentas, kad teismo sprendimas yra naikintinas, nes teismas neteisėtai ir nepagrįstai taikė be teisinio pagrindo įgyto turto insititutą, nusprendęs priteisti iš apelianto sumą, kuria buvo sumažintos netesybos (1 000 000 Lt), atmestinas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, laikytina, jog pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo ir jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003; 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2006, 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Taigi, teismui pripažinus, kad sutartyje numatytas netesybų dydis neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, šalių interesų pusiausvyros principų ir įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka jį sumažinus nuo 1 200 000 Lt iki 200 000 Lt, apelianto gauta suma, viršijanti teismo sumažintų netesybų sumą, laikytina įgyta be teisinio pagrindo, todėl pagrįstai teismo priteista iš apelianto.

32Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas mažinti netesybas, įvertino visas netesybų mažinimui reikšmingas aplinkybes, teismo sumažintų netesybų dydis (200 000 Lt), laikytinas protingu ir atitinkančiu šalių interesų pusiausvyrą, todėl naikinti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.