Byla 3K-3-696/2013

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Panevėžio rajono žemės ūkio bendrovės „Vadokliai“ ieškinį atsakovams R. B., A. B., P. G. N., J. N., V. K. N., L. M., N. S., V. T., A. Ž. ir R. Ž. dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo; trečiasis asmuo – Panevėžio rajono 1-ojo notaro biuro notarė A. Š.; institucija, teikianti išvadą byloje, – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų dalių dovanojimo sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais, jų kvalifikavimo pirkimo–pardavimo sutartimis ir pirkėjų teisių bei pareigų perkėlimo.

6Ieškovas Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas:

  1. pripažinti negaliojančia kaip apsimestinį sandorį 2012 m. balandžio 6 d. dovanojimo sutartį Nr. 1565, kuria R. B. padovanojo R. Ž. ir A. Ž. po 25/876 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ją kvalifikuoti kaip pirkimo–pardavimo sutartį ir ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas;
  2. pripažinti negaliojančia kaip apsimestinį sandorį 2012 m. gegužės 2 d. dovanojimo sutartį Nr. 1977, kuria J. N. padovanojo R. Ž. ir A. Ž. po 74/4375 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir po 1/5 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ją kvalifikuoti kaip pirkimo–pardavimo sutartį ir ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas;
  3. perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1634, kuria R. Ž. ir A. Ž. parduotos 413/428 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. ( - );
  4. perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 2012 m. gegužės 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2006 dalį, kuria R. Ž. ir A. Ž. parduotos 4227/4375 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir 3/5 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. ( - );
  5. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

7Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovai sudarė žemės sklypų, esančių ( - ), nuomos sutartis, pagal kurias ieškovas išsinuomojo šiuos žemės sklypus: unikalus Nr. ( - ) (nuomotojas R. B.), unikalus Nr. ( - ) (nuomotojai N. S., J. N., A. B., L. M., J. N., V. K. N., V. T., J. N.); unikalus Nr. ( - ) (nuomotojai J. N., L. M., A. B., J. N., V. K. N.); sutartyse nurodytas jų galiojimo terminas – 2012 m. gruodžio 31 d. Ieškovas nurodo, kad, pradėjęs domėtis sutarčių pratęsimo galimybėmis, sužinojo, jog žemės sklypai nebepriklauso sutartyse nurodytiems nuomotojams, perleisti atsakovams R. Ž. ir A. Ž.. Ieškinyje teigiama, kad apie sklypų perleidimą ieškovui nebuvo pranešta, nors žemės sklypų nuomos sutarčių 8.1 ir 8.3 punktuose nustatyta jo pirmenybės teisė tiek sudaryti naują sutartį, tiek pirkti nuomojamus žemės sklypus. Pasak ieškovo, žemės ūkio paskirties žemės sklypų naudotojų pirmenybės teisė pirkti parduodamą naudojamą žemę įtvirtinta ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnyje. Pagal 2012 m. liepos 5 d. gautus VĮ Registrų centro Panevėžio filialo duomenis ieškovas nustatė, kad žemės sklypų savininkai R. Ž. ir A. Ž. padovanojo nedidelę dalį žemės sklypų ir, šiems tapus žemės sklypų bendraturčiais, ne vėliau kaip po savaitės sudarė pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu R. Ž. ir A. Ž. įgijo nuosavybės teisę į likusias žemės sklypo dalis. Toks žemės sklypų perleidimas, ieškovo manymu, atliktas pažeidžiant jo pirmenybės teisę įsigyti nuomojamus žemės sklypus, nes pirkimo–pardavimo sandoriai buvo pridengti dovanojimo sandoriais. Remdamasis nuomos sutarčių 8.1, 8.3 punktais, CK 1.87 straipsniu, 4.79 straipsnio 3 dalimi, Įstatymo 6 straipsniu, ieškovas prašė dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis, sandorius pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimis ir perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas padarė išvadą, kad vien aplinkybės, jog ginčo sandoriai sudaryti vienas po kito (iš pradžių dovanojimo, vėliau – pirkimo–pardavimo), nepakanka juos pripažinti negaliojančiais. Teismas nustatė, kad dovanotojų ir apdovanotųjų santykiai artimi; R. B. nurodė, jog nuo 2002 metų bendrauja su atsakovais Ž., iš jų gauna (bei ateityje tikisi gauti) malkų, grūdų; savo sklypo dalį atsakovams jis padovanojo (byloje nėra duomenų, kad už ją gavo pinigų), o broliams ir seserims priklausančias dalis, šių įgaliotas, pardavė; R. B. Ž. yra padovanojęs ir kitą žemės sklypą; sandorį patvirtino notaras, kuris aiškinosi šalių tikrąją valią. Teismo nuomone, atsakovas R. B. turėjo teisę savo turtą dovanoti, o giminaičiams priklausančias sklypų dalis vėliau parduoti; aplinkybė, kad tai padaryta, gauti pinigai padalyti giminaičiams, įrodyta liudytojų parodymais, R. B. paaiškinimu. Teismas konstatavo, kad atsakovas J. N. dovanojo visas jam nuosavybės teise priklausančias idealiąsias dalis, sandoris pagrįstas giminystės ryšiais, neprieštarauja įstatymui, byloje nesurinkta įrodymų, jog sandoris nebuvo realus ar J. N. gavo atlygį už dovanotą turtą. Dėl to teismas pripažino nesant pagrindo žemės sklypų (jų dalių) dovanojimo sutarčių laikyti apsimestiniais sandoriais ir jas pripažinti negaliojančiomis.

11Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.79 straipsnis įtvirtina bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Kadangi byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčo žemės sklypų bendraturtis, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, jo, kaip žemės sklypų nuomininko, teisės ir (ar) teisėti interesai šiuo pagrindu negali būti ginami. Nurodęs, kad Įstatymas pirmiausia nustato bendraturčio pirmumo teisę įgyti žemės sklypus, ir tik tada žemės naudotojo, kuris žemę naudoja ilgiau nei vienerius metus ir atitinka Įstatymo keliamus reikalavimus, teismas sprendė, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo pagrindu turi būti ginamos jo, kaip nuomininko, teisės ir teisėti interesai. Teismas pažymėjo, kad, sudarius žemės sklypų (jų dalių) dovanojimo sutartis ir jų teismui nepripažinus negaliojančiomis, pagal įstatymą pirmumo teisę įsigyti žemės sklypus įgavo jų bendraturčiai A. ir R. Ž.; įstatymas (CK 4.79 straipsnis) pirmiausia gina bendraturčio teises, o ne nuomininko (ieškovo) pirmumo teisę pagal sutartį (sutarčių 8.3 punktas). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas neketino įsigyti žemės sklypų pasibaigus jų nuomos sutartims, sklypų perleidimo metu jis nebuvo finansiškai pajėgus įsigyti sklypus tokiomis pat sąlygomis ir kainomis, kaip tai padarė A. ir R. Ž., laiku nemokėjo žemės sklypų nuomos mokesčio.

12Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13Teisėjų kolegija vertino, ar žemės sklypų nuomos sutarčių 8.3 punkto sąlyga, kad „nuomininkas taip pat turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui“ neprieštarauja Įstatymo nuostatoms, nustatančioms kokybinius reikalavimus žemės sklypo naudotojui, pageidaujančiam įsigyti nuomojamą žemės sklypą. Atsižvelgdama į Įstatymo 2 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija darė išvadą, kad, norėdamas apginti savo turėtą pirmumo teisę įsigyti žemės sklypus, ieškovas privalo įrodyti, jog jis: 1) naudojo žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus; ir 2) atitinka reikalavimus, nurodytus Įstatymo 2 straipsnyje, t. y. jo metinės įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka, įvertinus šio asmens perspektyvas bei ar laikosi minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų. Kolegija konstatavo, kad ieškovas atitikties kokybiniams reikalavimams neįrodė, nes žemės sklypų nenaudojo žemės ūkio veiklai, juos subnuomojo ŽŪB „Draugas“, nepateikė įrodymų, jog jo metinės įplaukos už realizuotą žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, neįrodė savo ekonominio gyvybingumo Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus jo perspektyvas bei laikymąsi minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų (tai patvirtino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 22 d. atsakymas teismui), nepateikė duomenų, kiek žemės turi įsigijęs nuosavybės teise (pagal Įstatymo 4 straipsnį, asmenys gali įsigyti tiek žemės, kad bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha). Įvertinusi tai, kad atsakovai, nesutikdami su ieškiniu, procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje laikėsi pozicijos, jog ieškovas neatitinka Įstatymo 6 straipsnio nuostatų, teisėjų kolegija šią aplinkybę pripažino pakankama ieškovui, atstovaujamam advokato, pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ŽŪB „Vadokliai“ atitinka nurodyto Įstatymo nuostatas.

14Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė savo kaip žemės sklypų naudotojo pirmumo teisės juos įsigyti pirmiau nei atsakovai R. Ž. ir A. Ž., teisėjų kolegija konstatavo, jog ieškovas neturi teisinio pagrindo ginčyti atsakovų sudarytų žemės sklypų perleidimo (dovanojimo, pirkimo–pardavimo) sandorių. Kolegija pažymėjo, kad būtų galima sutikti su ieškovo argumentu, jog dovanojimo sutartimis atsakovai siekė sudaryti prielaidas pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymui, jeigu pats ieškovas atitiktų kokybinį reikalavimą žemės nuomotojui–naudotojui, nustatytą Įstatymo 4, 6 straipsniuose, tačiau atitiktį reikalavimams patvirtinančių duomenų jis nepateikė, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas tokios teisės neturi. Vadovaudamasi nurodytais motyvais ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo analizuoti kitų ieškovo argumentų.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą; perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasatorius nurodo, kad teisėjų kolegija nepasisakė dėl dviejų ieškinio reikalavimų (pripažinti dovanojimo sutartis negaliojančiomis kaip apsimestinius sandorius; kvalifikuoti jas pirkimo–pardavimo sutartimis), o tai laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 360 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), nors tokie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde. Kasatoriaus nuomone, teisėjų kolegija neturėjo teisės nagrinėti kasatoriaus reikalavimo perkelti pirkėjo teises ir pareigas, neišsprendusi pagrindinio reikalavimo ir nenustačiusi, ar ginčijamos dovanojimo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai; reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas išnagrinėtas neturint tam materialiojo ir procesinio teisinio pagrindo.
  2. Dėl CK 1.87 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad, sprendžiant dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, turi būti nustatomi tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien vertinamas rašytinis sutarties tekstas, taip pat atsižvelgiama į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo ir pan. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009). Kasatorius įsitikinęs, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog dovanojimo sutartys yra apsimestiniai sandoriai (derybos dėl pirkimo–pardavimo sutarčių pradėtos iki dovanojimo sutarčių sudarymo; jas vedė asmenys, apsimestiniais sandoriais padovanoję ekonominės vertės neturinčias žemės sklypų dalis; atsakovams buvo žinoma apie kasatoriaus pirmumo teisę pirkti žemės sklypus; dovanojimo sutartys sudarytos žinant, kad tai sukurs formalias teisines prielaidas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis; dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą skiria tik kelios dienos; sudarius šias sutartis visų žemės sklypų savininkais tapo atsakovai R. Ž. ir A. Ž.; šalys nepateikė argumentų dėl sklypų dalių pasirinkimo – jos apibrėžtos idealiąja dalimi, nenustatyta, kuri dalis dovanojama, dalys neracionaliai mažos, neturi ekonominės vertės; nepaaiškino, koks buvo dovanojimo sutarčių tikslas ir motyvai). Kasatoriaus vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai siekė sudaryti visų ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau, to negalėdami padaryti dėl galiojančios kasatoriaus pirmumo teisės, sudarė apsimestinius dovanojimo sandorius ir, sukūrę fiktyvius bendrosios nuosavybės teisinius santykius, apeidami kasatoriaus pirmumo teisę, sudarė pirkimo–pardavimo sutartis, dėl ko atsakovai R. Ž. ir A. Ž. tapo vieninteliais žemės sklypų savininkais.
  3. Dėl CK 6.466 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčą sprendę teismai pažeidė imperatyviąją CK 6.466 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, jog jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi. Kadangi byloje nustatyta, kad atsakovai R. B. ir J. N. už tariamai dovanotas žemės sklypų dalis gavo atlyginimą natūra – malkomis, grūdais, šią aplinkybę pripažino teismo posėdyje, o atlyginimo forma (natūra ar pinigais) teisinės reikšmės neturi, tai kasatorius laikosi pozicijos, jog teismai nepagrįstai atlygintinus sandorius pripažino dovanojimo sutartimis.
  4. Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nesutinka su teismų argumentais, kad jo pažeistos teisės negalėjo būti ginamos Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kasatorius mano, kad Įstatymo 2 straipsnis byloje negalėjo būti taikomas, nes jis skirtas tiems atvejams, kai subjektas, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemę, naudojasi valstybės parama, tokia išvada išplaukia iš gramatinio, loginio ir sisteminio Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies aiškinimo; netaikytinos ir Žemės ūkio ministerijos nurodytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, nustatančios valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn tvarką. Kasatorius taip pat pažymi, kad, atsikirsdamas į atsakovų argumentus, teikė finansinės atskaitomybės dokumentus, pagrindžiančius jo teigiamą finansinę padėtį, tačiau šio įrodymo teismai nevertino ir dėl jo nepasisakė (CPK 185 straipsnis); taip pat teisėjų kolegija nepagrįstai nusprendė, jog kasatorius nebuvo faktinis ginčo žemės sklypų naudotojas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra pateikęs aktualų išaiškinimą byloje, jog faktinis žemės nenaudojimas nepaneigia nuomininko, kaip teisėto žemės naudotojo, teisinio statuso. Ir priešingai, faktinis naudojimasis žeme nesukuria teisinio naudojimosi žeme padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Tritho“ v. H. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-294/2006, 2011 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Siamas“, bylos Nr. 3K-3-292/2011). Kasatoriui subnuomojus ginčo žemės sklypus, su atsakovais sudarytų nuomos sutarčių šalis nepasikeitė, kasatorius vykdė savo kaip nuomininko pareigas atsakovams, o atsakovai privalėjo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus kasatoriui, todėl šioje byloje naudotoju Įstatymo prasme laikytinas kasatorius. Anot kasatoriaus, teismai taip pat nepagrįstai netaikė nuomos sutarčių 8.3 punkto, įtvirtinančio savarankišką kasatoriaus pirmumo teisės gynimo pagrindą. Kadangi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kodėl netaikė nuomos sutarčių 8.3 punkto, tai kasatorius teigia negalintis pateikti išsamių argumentų tuo klausimu, tik nurodo, kad, netaikydami savarankiško teisinio pagrindo, teismai neišsprendė ir nemotyvavo vieno iš byloje pareikštų reikalavimų, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 360 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktai).
  5. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai įrodymus tyrė ir vertino tik formaliai, procesinius sprendimus grindė pavieniais abejotinos teisinės galios įrodymais, nenurodant, kodėl kiti įrodymai atmesti; dalis teismų padarytų išvadų nepagristos jokiais įrodymais, jose išreikšta teismo nuomonė tam tikrais bylos klausimais. Reikalavimą dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nevykdė CPK 192 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nesiaiškino liudytojų santykių su šalimis; nesirėmė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir nevertino byloje esančių įrodymų. Teismai, spręsdami kasatoriaus reikalavimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas, tyrė ir vertino aplinkybes bei įrodymus, kurių vertinti neturėjo pagrindo (kasatoriaus atitikties Įstatymo 6 straipsnio reikalavimams); nepagrįstai neatsižvelgė į kasatoriaus finansinės atskaitomybės duomenis už ginčui aktualų laikotarpį (2012 m.), tačiau vertino atsakovų pateiktus duomenis už gerokai ankstesnį nei ginčo laikotarpį (2009–2010 m.). Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas įtraukė į bylą Žemės ūkio ministeriją institucija, teikiančia išvadą byloje, nesant procesinio pagrindo tai padaryti (CPK 49 straipsnio 3 dalis), bei nepagrįstai rėmėsi jos išvada, nors ji neturi įgaliojimų oficialiai aiškinti teisės aktus.

17Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai R. B., A. B., J. N., V. K. N., L. M., N. S., V. T., A. Ž., R. Ž. ir P. G. N. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį bei Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl CK 1.87 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovai nurodo, kad įstatymai nedraudžia kito asmens nuosavybėn perleisti idealiąsias žemės sklypo dalis; R. B. padovanojo Ž. visą jam priklausančią žemės sklypo dalį dėl artimų santykių su šiais atsakovais, tokias aplinkybes patvirtino liudytojų paaiškinimai, šalių parodymai; J. N. yra A. Ž. giminaitis, juos sieja artimi santykiai, paremti pagalba ir pagarba. Vien aplinkybė, kad padovanotos mažos sklypo dalys, kitos dalys parduotos, tai padaryta panašiu laiku ir kt. kasatoriaus nurodytos aplinkybės pačios savaime atskirais atvejais galėtų būti vertinamos kaip siekimas išvengti pirmumo teisės, tačiau, atsakovų vertinimu, byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia abejoti dovanojimo sandorių realumu.
  2. Dėl CK 6.466 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovai pažymi, kad dovanojimo sandoriais žemės sklypų dalys perduotos R. ir A. Ž. neatlygintinai, kasatorius neįrodinėjo, jog dovanotojams buvo sumokėta už dovanas, kokią kainą kasatoriui reikėtų sumokėti už jam perkeltas pirkėjo teises ir pareigas. Atsakovai nurodo, kad, neatlygintinai perleidus žemę kito asmens nuosavybėn, toks sandoris laikomas dovanojimo sandoriu; priešingai teigiantis kasatorius turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia tokią poziciją.
  3. Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Atsakovai teigia, kad byloje nustatyta ir kasatorius pripažino, jog subnuomos sutarčių pagrindu žemės sklypus naudojo ir juos įdirbo ŽŪB „Draugas“, taigi ji pripažintina žemės naudotoja Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalies, 22 straipsnio, Įstatymo 6 straipsnio prasme, o kasatorius, faktiškai nenaudojantis žemės sklypų, neturi pirmumo teisės juos įsigyti. Atsakovai atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius, nesilaikydamas dispozityvumo principo, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus dėl pirmumo teisės įsigyti žemės sklypus, todėl, įvertinę atsakovų pateiktus duomenis apie tai, kad kasatorius iš esmės nemokus, nevykdo savo įsipareigojimų, turi skolų, teismai pagrįstai pripažino jį neatitinkančiu Įstatymo reikalavimų. Atsakovų įsitikinimu, į sutartį perkelta įstatymo nuostata negali būti laikoma individualiai šalių sutarta sąlyga, ją būtina taikyti taip, kaip reglamentuota įstatyme, todėl, į sutartį perkėlus įstatyme įtvirtintas pirmumo teises, laikoma, kad jos taikomos ir suprantamos taip, kaip taikytina ir aiškintina įstatyme nustatyta pirmumo teisė.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo taikymo nagrinėjamoje byloje

21Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu (byloje aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d.), be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Viena iš šiam tikslui pasiekti nustatytų priemonių – pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Tokia teisė pirmiausia suteikiama žemės sklypo bendraturčiams, kurie ją įgyvendina CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka. Po bendraturčių, pirmumo teisę turi parduodamo žemės sklypo naudotojai, naudoję žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, jeigu jie atitinka Įstatymo 2 straipsnyje nurodytus kokybinius kriterijus (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinio teismo konstatuota, kad tokios pirmenybės teisės tikslas – užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu daugiau negu visi kiti tretieji asmenys ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginę įtaką ateityje, interesus. Ši pirmenybės teisė yra įstatyme įtvirtinta garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2007). Siekdamas pasinaudoti Įstatymo garantuojama pirmenybės teise, žemės sklypo naudotojas (juridinis asmuo) turi būti žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas), laikytis minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Šie kokybiniai reikalavimai, kaip minėta, nustatyti asmenims, įgyvendinantiems jiems Įstatymo garantuojamą pirmenybės teisę. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pirmenybės teisė įsigyti perduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą gali atsirasti ne tik įstatymų (CK 4.79 straipsnio, Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalies ir kt.), bet ir sutarčių pagrindu (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Žemės nuomos teisinių santykių dalyviams nėra draudžiama atskirai (papildomai) susitarti dėl nuomininko pirmenybės teisės įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, jei toks susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (CK 6.157 straipsnio 1 dalis) ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šalys negalėtų savo susitarimu panaikinti (paneigti) žemės sklypo bendraturčiams suteiktos pirmenybės teisės, kuri jiems garantuojama Įstatymo, nustatančio subjektų, galinčių pasinaudoti pirmenybės teise, eiliškumą, nes toks susitarimas prieštarautų imperatyviosioms normoms, taip pat apeiti kitų imperatyviųjų normų (pvz., nustatyti pirmenybės teisę įsigyti žemės sklypą net ir jį parduodant iš varžytynių (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), nepaisyti maksimalaus įsigyjamos nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės ploto (Įstatymo 4 straipsnis); kt.), tačiau gali susitarti dėl šios teisės įgyvendinimo tvarkos (nustatant ilgesnius, nei nurodyti Įstatyme, pranešimo apie pardavimą terminus, patogesnius informacijos pateikimo būdus ir pan.), apimties (pirmenybės teisę suteikti ne tik Įstatyme įtvirtintus kriterijus atitinkantiems, bet ir kitiems asmenims) ir kt. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis), o nevykdymo atveju gali būti priverstinai įgyvendinama per teismą.

22Nagrinėjamoje byloje kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, nurodydamas, kad, atmesdamas jo reikalavimus, teismas nepagrįstai netaikė nuomos sutarčių 8.3 punkto, įtvirtinančio savarankišką jo teisių gynimo būdą. Toks argumentas laikytinas pagrįstu. Byloje nustatyta, kad nuomos sutarčių 8.3 punkte šalys susitarė, jog nuomininkas turi pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės sklypą ne blogesnėmis sąlygomis, nei pasiūlyta trečiajam asmeniui. Susitarime neįtvirtinta jokių papildomų sąlygų, jo vykdymas nesusietas su nuomininko atitiktimi Įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems kokybiniams kriterijams. Nors, siekdamas įgyvendinti savo pirmenybės teisę, kasatorius procese rėmėsi nuomos sutarties 8.3 punkto nuostata, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys savo susitarimu buvo nustačiusios nuomotojo pirmumo teisę įsigyti nuomojamą žemės sklypą, Įstatymo nuostatų kontekste nesprendė dėl galimybės taikyti nuomos sutarčių sąlygą, apeliacinį skundą atmetė argumentuodamas tuo, jog kasatorius, neatitikdamas kokybinių Įstatymo reikalavimų, neturi pagrindo ginčyti žemės sklypų perleidimo sandorių. Tokia teismo pozicija neatitinka pirmiau nurodytų teisėjų kolegijos išaiškinimų. Kadangi Įstatyme pirmenybės teisė įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą įtvirtinta žemės naudotojo naudai, įpareigojant žemės savininką raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti apie sprendimą parduoti sklypą ir jo sąlygas, tai nuomos sutartyje sklypo savininko (nuomotojo) ir nuomininko nustatyta sąlyga, suteikianti nuomininkui pirmenybės teisę įsigyti nuomojamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą paprastesne tvarka (nesiejant su atitiktimi kokybiniams reikalavimams ir jų įrodinėjimu), per se nepaneigia Įstatymo tikslo ir neprieštarauja jo nuostatoms, priešingai, ji veiksmingiau užtikrina Įstatymo garantuojamus sklypo naudotojo interesus, palengvina nuomininko padėtį, nes, savininkui pripažįstant ir įsipareigojant suteikti pirmenybės teisę, sumažėja galimų ginčų tikimybė, šalys susitaria dėl joms priimtino pirmenybės teisės įgyvendinimo. Tokia nuostata (kol ji nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyta) privaloma susitarimo šalims. Į ją atsižvelgti, įvertinti jos atitiktį Įstatymo nuostatoms ir nustatyti aplinkybes, kaip konkretus susitarimas buvo vykdomas (nevykdomas), privalo ir ginčą nagrinėjantis teismas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vertinant Įstatymo ir sutarties nuostatų santykį, kvalifikuojant ginčui reikšmingas aplinkybes, aktualūs keli aspektai: pirma, tiek pagal Įstatymą, tiek pagal sutartį asmuo gali pasinaudoti pirmenybės teise tais atvejais, kai žemė parduodama. Žemę perleidžiant kitu pagrindu (tarp jų – ir dovanojimo), pirmenybės teisė negalioja. Antra, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, įgyvendinant pirmenybės teisę, Įstatymas suteikia prioritetą bendraturčiams, po jų eina parduodamo žemės sklypo naudotojai; šio eiliškumo šalys savo susitarimu neturi teisės pakeisti. Trečia, parduodamo žemės sklypo naudotojai turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą tik nesant bendraturčių ar jiems nepasinaudojus pirmenybės teise. Ketvirta, asmeniui turi būti suteikta reali galimybė pasinaudoti jam priklausančia pirmenybės teise (jis turi būti informuojamas apie pardavimą, jo sąlygas), o ja nepasinaudojęs, netenka teisės į pažeistų teisių gynybą šiuo pagrindu. Penkta, konstatavęs pirmenybės teisės pažeidimą, teismas turi spręsti dėl ją turinčio subjekto teisių gynybos, be kita ko, atsižvelgdamas į imperatyviąsias Įstatymo nuostatas (pvz., Įstatymo 4 straipsnis).

23Byloje teismų nustatyta, kad ginčo sklypų dalys buvo padovanotos atsakovams R. Ž. ir A. Ž., o vėliau, dovanos gavėjams tapus sklypų bendraturčiais, kitų savininkų šiems parduotos. Siekdamas įrodyti savo pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kasatorius ginčija dovanojimo sandorius, prašydamas juos pripažinti apsimestiniais ir kvalifikuoti pirkimo–pardavimo sutartimis. Toks reikalavimas kasatoriaus buvo reiškiamas ir jį pagrindžiančios aplinkybės išdėstytos tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde. Nurodytų aplinkybių ir teisėjų kolegijos pateiktų išaiškinimų kontekste, siekdami teisingai išspręsti ginčą, teismai pirmiausia privalėjo įvertinti dovanojimo sandorių teisėtumą, nes, tik nustačius, ar šie sandoriai atitiko tikrąją šalių valią ir sukėlė juose nurodytus teisinius padarinius, galima spręsti apie kasatoriaus teisių gynimo būdą ir jo taikymo apimtis. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl vertinant sandorių apsimestinumą nustatytinų reikšmingų aplinkybių, tokio sandorio negaliojimo sąlygų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.), šiais išaiškinimais turėtų vadovautis atitinkamus ginčus sprendžiantys žemesnės instancijos teismai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pripažinus, kad dovanojimo sandorių šalių tikroji ir viešai išreikšta valia sutapo, šiais sandoriais buvo siekiama sukelti juose nurodytus padarinius, atsakovų R. Ž. ir A. Ž., kaip žemės sklypų bendraturčių, statusas teismo būtų patvirtintas (išliktų nepakitęs), taigi ir paskesni jų veiksmai Įstatymo pagrindu pirmenybės teise įgijus parduodamus žemės sklypus būtų pripažinti teisėtais, o kasatoriaus prašomas taikyti gynybos būdas, net ir egzistuojant jo nurodomai nuomos sutarčių nuostatai, negalėtų būti taikomas, nes pažeistų Įstatymo nustatytą pirmenybės teisę turinčių subjektų eiliškumą. Konstatavus, kad dovanojimo sandoriai apsimestiniai ir juos kvalifikavus pirkimo–pardavimo sutartimis, sklypų pirkėjai atsakovai R. Ž. ir A. Ž. netektų bendraturčiams suteiktos Įstatyme įtvirtintos pirmenybės teisės įsigyti parduodamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju teismas turėtų spręsti kasatoriaus reikalavimą dėl pirmenybės teisės – nustatyti, ar ji atsirado ir kokiu pagrindu (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto ar atskiro šalių susitarimo), kokiu būdu (Įstatyme ar šalių susitarime nurodyta kita tvarka) turėtų būti įgyvendinama. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu tai, kad nuomos sutartyse susitarta tik dėl pirmenybės teisės, tačiau nėra aptarta jos įgyvendinimo tvarka, taip pat nenustatyta sutarčių nuostatos nesilaikymo padarinių. Dėl to, pripažinęs kasatorių turinčiu tokią teisę, teismas turėtų įvertinti ir pirmenybės teisės turėtojo veiksmus, kuriais buvo siekiama įsigyti turtą, ar, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasatoriui buvo sudaryta reali galimybė tokia teise pasinaudoti, ar šis savo veiksmais jos neatsisakė, taip pat tolesnius šalių veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes.

24Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių dėl dovanojimo sandorių apsimestinumo, kasatoriaus pirmenybės teisės (ar šis ją turi, ar jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti pirmenybės teise, ar jis tam dėjo visas pastangas) netyrė ir nevertino, neišnagrinėjo dalies apeliacinio skundo argumentų, nurodytu aspektu nepatikrino dalies kasatoriaus skųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatoriaus atitiktį Įstatyme įtvirtintiems kokybiniams reikalavimams žemės sklypo naudotojui neatsižvelgęs į nuomos sutarties nuostatas ir nenustatęs jų reikšmės nagrinėjamam ginčui, taip pat neišnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentų dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, todėl nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių ir nepateikė jų teisinio vertinimo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad žemės sklypų dalių dovanojimo sutartys nebuvo apsimestiniai sandoriai, o apeliacinės instancijos teismui tokių jo argumentų neanalizavus, be kita ko, nebuvo nustatinėjama ir vertinama galbūt pridengto pirkimo–pardavimo sandorio kaina. Kadangi padaryti materialiosios ir proceso teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai byla jam grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas turi ne tik patikrinti dovanojimo sutartis apsimestinumo aspektu, bet ir, nustatęs pakankamą pagrindą tokiai išvadai, įvertinti žemės sklypų pardavimo kainą, kurią, nusprendus dėl egzistuojančios jo pirmumo teisės ir perkėlus pirkėjo teises bei pareigas, turėtų sumokėti kasatorius.

25Dėl kasatoriaus teisių gynimo būdo

26Gindamas savo tariamai pažeistas teises, kasatorius prašo perkelti jam žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo teises ir pareigas. Toks specialusis gynybos būdas įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, juo siekiama padėti pirmenybės teisės turėtojui išvengti neigiamų šio teisės pažeidimo padarinių arba, neigiamiems padariniams jau kilus, juos pašalinti ar kiek įmanoma sumažinti. Aiškindamas šią nuostatą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pažeistą pirmenybės teisę jos turėtojas gali realiai apginti iš esmės tik tokiu būdu, kuris jam suteiktų galimybę tapti trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo savininku. Toks gynimo būdas lemia mažiausius neigiamus teisės pažeidimo padarinius ir užtikrina faktinį pirmenybės teisės įgyvendinimą. Taip pat galimi kiti tokio asmens teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas ar sandorio panaikinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. A. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymai saugo civilines teises, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams (CK 6.127 straipsnio 5 dalis). Ginant vieno asmens teises nepagrįstai negali būti paneigtos ar neproporcingai suvaržytos kitų asmenų teisės (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, gindamiesi nuo kasatoriaus pareikšto reikalavimo, atsakovai, be kita ko, įrodinėjo ir rėmėsi aplinkybe, kad sklypų perleidimo metu kasatorius nebuvo finansiškai pajėgus jų įsigyti, veikė nuostolingai. Į šiuos duomenis atsižvelgtina teismui sprendžiant dėl kasatoriaus teisių gynimo būdo ir jo apimties parinkimo, jei būtų konstatuotas šio teisių pažeidimas, nes, perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, naujajam pirkėjui perkeliama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pareiga už įgytą turtą sumokėti pardavėjui šio iš trečiojo asmens gautą turto kainą. Būdamas faktiškai nemokus ar turėdamas didelių finansinių sunkumų, kasatorius nebūtų pajėgus įvykdyti iš teismo sprendimu perkėlus pirkėjo teises ir pareigas kylančios pareigos atsiskaityti už žemės sklypus.

27Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, teismui nustačius, jog kasatorius turėjo pirmenybės teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, ir sprendžiant dėl taikytino gynybos būdo atsakovams šią teisę pažeidus, aktuali Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią asmenys gali įsigyti tiek žemės ūkio paskirties žemės, jog bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 500 ha. Tai – imperatyvioji nuostata, ribojanti maksimalų asmenų įsigyjamos žemės ūkio paskirties žemės plotą. Konstitucinio Teismo konstatuota, kad su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo, inter alia pagal žemės paskirtį, galimybė suponuoja ir galimybę įstatymu nustatyti skirtingus leistinos įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės sklypų ir kitokios paskirties žemės sklypų maksimalius dydžius; tokių dydžių nustatymas gali būti viena iš priemonių, sudarančių prielaidas racionaliai valdyti žemės ūkio paskirties žemę, išsaugoti dirbamos žemės ūkio paskirties žemę, tinkamai plėtoti žemės ūkio verslą, skatinti sąžiningą konkurenciją žemės ūkyje, neleisti monopolizuoti gamybos ir rinkos ir pan. (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir atsakovų byloje teiktus argumentus, teismo turi būti įvertinta, kiek žemės ūkio paskirties žemės turi kasatorius, ar jo teisių gynimas perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nelems Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo tuo atveju, jei, įsigijus ginčo žemės sklypus, kasatoriaus turimos žemės ūkio paskirties žemės plotas taptų didesnis kaip 500 ha.

28Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai nereikšmingų teisėjų kolegija nepasisako.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą ieškovas sumokėjo 2751 Lt žyminio mokesčio. Atsakovai, pateikdami atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 1000 Lt išlaidų, sumokėtų už advokato pagalbą, kurias prašo priteisti iš ieškovo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 119,53 Lt tokių išlaidų.

31Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

33Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Panevėžio apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

34Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų dalių dovanojimo sutarčių... 6. Ieškovas Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ (toliau – ieškovas,... 7. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovai sudarė žemės sklypų, esančių... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu... 10. Teismas padarė išvadą, kad vien aplinkybės, jog ginčo sandoriai sudaryti... 11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.79 straipsnis įtvirtina... 12. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 13. Teisėjų kolegija vertino, ar žemės sklypų nuomos sutarčių 8.3 punkto... 14. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė savo... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovas Panevėžio r. ŽŪB „Vadokliai“ prašo... 17. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai R. B., A. B., J. N., V. K. N., L.... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo taikymo... 21. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu (byloje... 22. Nagrinėjamoje byloje kasatorius skundžia apeliacinės instancijos teismo... 23. Byloje teismų nustatyta, kad ginčo sklypų dalys buvo padovanotos atsakovams... 24. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytų aplinkybių dėl dovanojimo... 25. Dėl kasatoriaus teisių gynimo būdo... 26. Gindamas savo tariamai pažeistas teises, kasatorius prašo perkelti jam... 27. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, teismui nustačius, jog... 28. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kaip teisiškai... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą ieškovas... 31. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 33. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 34. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...