Byla e2A-353-381/2015
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjų teisių perkėlimo, trečiasis asmuo notarė L. P., išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aristavos ūkis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2198-527/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aristavos ūkis“ ieškinį atsakovams P. K., E. K., M. B., A. N. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjų teisių perkėlimo, trečiasis asmuo notarė L. P., išvadą teikianti institucija Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjų teisių perkėlimo.

5Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: pripažinti negaliojančia, kaip apsimestinį sandorį, 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį Nr. ( - ), kuria atsakovui P. K. padovanota 1/600 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ją kvalifikuoti pirkimo–pardavimo sutartimi, kuria P. K. parduota 1/600 dalis žemės sklypo, ir perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal šią pirkimo–pardavimo sutartį; perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. ( - ) dėl 599/600 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), pirkimo–pardavimo; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas nurodė, kad 2013 m. sausio 2 d. tarp jo ir atsakovės M. B. buvo sudaryta žemės nuomos sutartis Nr. 810, kuria atsakovė išnuomojo ieškovui 6 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). 2013 m. sausio 2 d. tarp ieškovo ir atsakovės A. N. buvo sudaryta žemės nuomos sutartis Nr. 811, kuria atsakovė išnuomojo ieškovui 6 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ). Abi nuomos sutartys buvo įregistruotos viešajame registre. Minėtų žemės nuomos sutarčių 12 punkte nurodyta, jog šalys aiškiai susitaria, kad nuomininkas turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą žemę (visą ar dalį) ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. 2014 m. sausio 28 d. ieškovas gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus pranešimą Nr. 98D-(14.9.104)-383 dėl parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kuriame nurodyta, jog parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo kaina – 180 000 Lt, todėl ieškovas nusprendęs pirkti parduodamą žemės sklypą, 2014 m. vasario 17 d. pateikė sutikimą įsigyti žemės sklypą.

72014 m. kovo 18 d. atsakovės M. B. ir A. N. dovanojimo sutartimi padovanojo 1/600 dalį ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypo atsakovui P. K., o 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovams E. ir P. K. 599/600 dalis ginčo žemės ūkio paskirties žemės sklypo. Ieškovo teigimu, M. B. ir A. N., dovanojimo sutartimi perleidusios mažą dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo atsakovui P. K., kuris, tapęs žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturčiu, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, įgydamas nuosavybės teises į likusią žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį, taip pažeidė ieškovo, kaip žemės nuomininko, pirmenybės teisę pirkti nuomotą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Atsakovų nesieja jokie giminystės ar kiti artimi santykiai, o pagrindinis dovanojimo sutarties sudarymo motyvas – apeiti ieškovą, kaip žemės nuomininką, turintį pirmenybės teisę pirkti nuomotą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl atsakovai faktiškai sudarė ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai, prieš sudarydami žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, žinojo, kad ketinamas parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra išnuomotas ieškovui ir kad nuomos sutartis nėra nutraukta, o nuomos sutarties sudarymo faktas yra įregistruotas viešajame registre. Šis faktas taip pat buvo žinomas ir notarei L. P., kuri patvirtino žemės ūkio paskirties žemės sklypo dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorius, nereikalaudama, kad atsakovės pateiktų įrodymus, patvirtinančius ieškovo informavimą apie ketinimą sudaryti šį sandorį. Pirmenybės teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta ši pirmenybės teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausančiu ar jų naudojamu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2011).

8Atsiliepime į ieškinį atsakovai prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. spalį atsakovės M. B. ir A. N. nusprendė parduoti žemės sklypą M. B. buvusio bendraklasio sūnui atsakovui P. K., todėl 2013 m. spalio 24 d. nuvyko pas ieškovą ir nurodė, kad ketina perleisti žemės sklypą už 180 000 Lt. Ieškovas atsakoves informavo raštu ir patvirtino, kad atsisako įsigyti iš atsakovių, kaip bendraturčių, parduodamas žemės sklypo dalis, mokant už 1 ha 15 000 Lt ir daugiau. Gavusios tokį atsisakymą, atsakovės M. B. ir A. N. su atsakovu P. K. tą pačią dieną, t. y. 2013 m. spalio 24 d., sudarė preliminariąsias žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis dėl abiejų atsakovėms priklausančių žemės sklypo dalių. Atsakovės 2014 m. sausio mėnesį sužinojo, kad pasikeitė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas (toliau – Laikinasis įstatymas) ir jame numatyta pirmumo teisės įsigyti žemės sklypą tvarka, todėl nuvykę į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių teritorinį skyrių pasiteirauti, ar žemės sklypo perleidimui sudaryti nereikia jokių papildomų dokumentų po to, kai pasikeitė Laikinasis įstatymas, sužinojo, kad pagal 2013 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-458 (toliau – Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas) redakciją, apie žemės sklypo pardavimą reikia pranešti ne tiesiogiai suinteresuotam asmeniui, o Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių teritoriniam skyriui. Tačiau kadangi ieškovas dar 2013 m. spalio 24 d. buvo pareiškęs apie atsisakymą įsigyti žemės sklypą, 2014 m. sausio 21 d. atsakovės užpildė ir pateikė pranešimą apie sprendimą parduoti žemės sklypą, tikėdamosios, kad, pateikdamos tokį pranešimą, laikėsi būtinų pasikeitusio Laikinojo įstatymo reikalavimų, o ieškovas ir vėl atsisakys įsigyti žemės sklypą už 180 000 Lt. Tačiau ieškovas 2014 m. vasario 17 d. pateikė sutikimą pirkti žemės sklypą. Nuo 2014 m. sauso 1 d. įsigaliojusi Laikinojo įstatymo redakcija yra taikoma tik žemės sklypo pardavimo procedūroms, kurios buvo pradėtos po 2014 m. sausio 1 d., tuo tarpu pardavimo procedūra, kuri buvo pradėta iki 2014 m. sausio 1 d., turėjo būti baigta pagal anksčiau galiojusio įstatymo nuostatas. Pagal įstatymą pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo. Kadangi apie pardavimą ieškovui buvo pranešta 2013 m. spalio 24 d., o 2013 m. spalio 24 d. buvo sudarytos žemės sklypo dalių pirkimo-pardavimo preliminariosios sutartys, žemės sklypo pardavimo procedūros pradėtos iki 2014 m. sausio 1 d., todėl atsakovės M. B. ir A. N. neprivalėjo iš naujo pradėti žemės sklypo pardavimo procedūros, o ieškovui 2013 m. spalio 24 d. atsisakius pirkti žemės sklypą, atsakovės M. B. ir A. N. įgijo teisę perleisti žemės sklypą tretiesiems asmenims.

9Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikšti tokiam reikalavimui. Laikinojo įstatymo 6 straipsnis numato, jog, jei žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Ieškovas apie žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. ( - ) sudarymą akivaizdžiai galėjo sužinoti jau 2014 m. kovo 18 d., t. y. po jos įregistravimo viešame registre. Ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. birželio 18 d., o ieškinys pareikštas 2014 m. birželio 25 d., taigi pirkėjo teisių ir pareigų perleidimas pagal sutartis yra negalimas ir neteisėtas. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra galimas tik tuo atveju, jei žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Žemės sklypas nebuvo parduotas pažeidžiant ieškovo pirmumo teisę jį pirkti, todėl ieškovo reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas nepagrįstas ir neteisėtas.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Šis savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti žemės ūkio paskirties žemės sklypą parduodančiam asmeniui per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kai parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame pranešime parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui, pastarajam turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeista pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę tvarka. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas numatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo.

13Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 str.). Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu.

14Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas net neginčija fakto, jog 2013 m. spalio 24 d. ieškovui ginčo žemės sklypas buvo pasiūlytas pirkti ir kad jis atsisakė jį pirkti, vien šio fakto pakanka padaryti išvadai, jog šiuo atveju ginčo žemės sklypo pardavimo procedūra laikytina pradėta iki 2014 m. sausio 1 d., kas ir sąlygoja pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigimą pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Nors atsakovės, kaip žemės savininkės, apie savo sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui (ieškovui) pranešė ne raštu, o žodžiu, teismo nuomone, vien tai, kad pažodžiui nebuvo laikytasi laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo, jokiu būdu šiuo konkrečiu atveju negali būti vertinama kaip aplinkybė, dėl kurios atsakovės neturėtų būti laikomos pradėjusiomis žemės pardavimo procedūrą iki 2014 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju iki 2014 m. sausio 1 d. buvo gautas neigiamas žemės naudotojo atsakymas, kuris ir apsprendžia ieškovo nepasinaudojimą pirmumo teise įsigyti žemės sklypą, atsakovių teisėti lūkesčiai tęsti galiojant ankstesnei Laikinojo įstatymo redakcijai pradėtas žemės pardavimo procedūras turėtų būti ginami, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Tai, kad ginčo žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta iki 2014 m. sausio 1 d. ir kad galėjo būti tęsiama pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį įstatymą, patvirtina ir tai, jog CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka 2013 m. spalio 24 d. buvo sudarytos preliminarios ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys. Kadangi tokių sutarčių privalomos teisinės registracijos įstatymai nenumato (CK 1.75 str. 1 d.), vien dėl to, kad jos neįregistruotos, teismas neturi pagrindo jomis vadovautis CK 1.75 str. 2 dalies pagrindu, tuo labiau, kad ieškovas jų įstatymo nustatyta tvarka net neginčijo. Taip pat ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros pradėjimą iki 2014 m. sausio 1 d. ir jos tęsimą iki ginčo sandorių sudarymo patvirtina ir 2013 m. gruodžio 18 d. Kreditavimo sutartis, kuria D. K. (atsakovo P. K. broliui, su kuriuo atsakovas nurodė kartu ūkininkaująs) buvo suteikta 150 000 Lt paskola, iš kurios 149 000 Lt dviem mokėjimo pavedimais po 75 000 Lt ir 74 000 Lt 2014 m. sausio 6 d. buvo pervesta atsakovui P. K., o šis 2014 m. kovo 18 d. atsiskaitė su atsakovėmis pagal ginčo sandorius.

15Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų visų veiksmų visuma patvirtina tai, jog atsakovių valia buvo nukreipta į 2013 m. spalio 24 d. pradėtos procedūros tęsimą, o ne į naujos procedūros pradėjimą. Visiškai neįtikėtina atrodytų tai, kad po to, kai 2013 m. spalio 24 d. ieškovas nusprendė nesinaudoti Laikinojo įstatymo jam suteikta pirmenybės teise ir atsisakė už 180 000 Lt įsigyti ginčo sklypą, atsakovės, turėdamos kitą pirkėją, sutikusį nupirkti sklypą už tą pačią 180 000 Lt sumą, nesant nustatytų jokių trukdžių pradėtai procedūrai pabaigti, būtų be jokios priežasties turėję tikslą dar kartą siūlyti ieškovui įsigyti ginčo žemės sklypą ta pačia kaina, kuria prieš tris mėnesius buvo atsisakyta nupirkti. Teismui visiškai įtikinama atrodė atsakovių nurodyta aplinkybė, jog, pasikeitus Laikinojo įstatymo redakcijai ir nesant aiškiai jo taikymo praktikai, atsakovės sąžiningai klydo, manydamos, jog visą pardavimo procedūrą reikalinga pakartoti, įspėjant ieškovą ne tiesiogiai, o per Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos. Tačiau vien tai, kad atsakovės, sąžiningai klysdamos, 2014 m. sausio 21 d. pasiūlė ieškovui dar kartą įsigyti žemės sklypą ta pačia kaina, o po kurio laiko, supratusios, kad tokio pasiūlymo teikti įstatymas nereikalavo, pasiūlymą atšaukė, negali būti pagrindas atsakovių veiksmus pripažinti nesąžiningais ir taikyti atsakomybę, numatytą Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas, konstatavus, jog žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti.

16Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas be pagrindo nurodė, jog atsakovas P. K. įsigijo žemės sklypą kaip žemės sklypo bendraturtis. Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų į dovanojimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodoma, kad atsakovas P. K. įsigyja žemės sklypą kaip jo bendraturtis, be to, pirkimo–pardavimo sutarties dalyje, apibūdinančioje sutarties dalyką (sutarties 2.2 p.), yra aiškiai nurodyta, kad žemės sklypas priklauso tik atsakovėms A. N. ir M. B.. Taigi pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu P. K. nuosavybės teisės į 1/600 žemės sklypo net nebuvo registruotos viešajame registre. Pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu P. K. ne kaip su žemės sklypo bendraturčiu pagal dovanojimo sutartį, o kaip su asmeniu, kuriam atsakovės įsipareigojo perleisti žemės sklypą pagal 2013 m. spalio 24 d. preliminariąsias sutartis. Pagrįsti atsakovų argumentai, kad, jei atsakovės būtų norėję perleisti 599/600 dalis žemės sklypo atsakovui P. K. kaip žemės sklypo bendraturčiui, visų pirma, 1/600 dalis turėjo būti įregistruota viešame registre, o pirkimo–pardavimo sutartyje būtų nurodyta, kad atsakovas P. K. įsigyja žemės sklypą kaip bendraturtis pagal sandorio sudarymo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl nurodytų argumentų dovanojimo sutartis negali būti vertinama kaip apsimestinė, nes jos sudarymas šiuo konkrečiu atveju nesuteikė jokių privalumų atsakovėms sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Šią teisę atsakovės įgijo anksčiau, kai 2013 m. spalio 24 d. pats ieškovas atsisakė įgyvendinti savo pirmumo teisę. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį kaip apsimestinį sandorį (CK 1.87 str.) ir ją kvalifikuoti kaip pirkimo–pardavimo sutartį laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

17Pirmosios instancijos teismas, pažymėjo, kad pirkėjo teisių ir pareigų perleidimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį yra negalimas ir neteisėtas. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra galimas tik tuo atveju, jei žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Šiuo atveju nenustatyta, kad žemės sklypas būtų perleistas pažeidžiant ieškovo pirmumo teisę jį pirkti, todėl ieškovo reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas nepagrįstas ir neteisėtas.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014 m. spalio 14 d. Kauno apygardos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros buvo pradėtos iki 2014 m. sausio 1 d. ir tęsiamos iki ginčo sandorių sudarymo, todėl turi būti taikoma Laikinojo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.
  2. Teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit - teisės aktas atgal negalioja, todėl teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 str.). Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu (CK 1.7 str.), todėl šalių santykiams taikoma Laikinojo įstatymo redakcija, galiojusi būtent ginčijamo sandorio sudarymo metu, t.y. 2014 m. kovo 18 d. (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-746-163/2014).
  3. Atsakovės M. B. ir A. N., 2014 m. sausio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriuje parašydamos pranešimą ieškovui apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, išreiškė norą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą būtent ieškovui. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus pranešimuose, skirtuose ieškovui, buvo nurodoma, jog ieškovas yra asmuo, turintis pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Apie kitus asmenis, turinčius pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, atsakovės A. N. ir M. B. neinformavo, taip pat nenurodė, jog yra sudarytos preliminariosios žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartys, šių sutarčių nepateikė, todėl civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūros buvo pradėtos 2014 m. sausio 21 d. ir vykdomos pagal Laikinojo įstatymo redakciją, galiojusią sandorių sudarymo metu (2014 m. kovo 18 d.).
  4. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai visų bylos aplinkybių, taip pat ir nurodytų atsakovų atsikirtimuose į ieškinį, įrodinėjimo naštą priskyrė ieškovui. Be to, atsakovės, teigdamos, kad 2014 m. sausio 21 d. išsiuntusios ieškovui pasiūlymą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, sąžiningai klydo, privalėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų jų sąžiningą suklydimą, tačiau to nepadarė.
  5. Atsakovės neįrodė, kad buvo suklaidintos Nacionalinė žemės tarnybos specialistų ir nepagrįstai 2014 m. sausio 21 d. Nacionalinei žemės tarnybai įteikė naują prašymą dėl žemės sklypo pardavimo, nors to neprivalėjo. Be to, byloje nustatyta, kad viena iš atsakovių dar sausio mėnesį skambino telefonu ieškovo atstovui ir domėjosi, ar jis nepersigalvojo dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo, o po skambučio nuvyko į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrių, kur 2014 m. sausio 21 d. užpildė pranešimą apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Pažymėtina, kad atsakovių gyvenamosios vietos yra Kaune ir Panevėžyje. Vadinasi, atsakovės vyko iš Kauno ir Panevėžio ne atsitiktinai, o turėdamos tikslą užpildyti pranešimą dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo.
  6. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo jame numatomų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Vien amžius ir išsilavinimas negali būti pripažinti pakankamais sąžiningo suklydimo įrodymais.
  7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2013 m. spalio 24 d. preliminariosios pirkimo pardavimo sutartys Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriui 2014 m. sausio 21 d. pateiktos nebuvo. Tuo atveju, jei atsakovės būtų pateikusios minėtas preliminariąsias pirkimo-pardavimo sutartis, kvalifikuotas Nacionalinės žemės tarnybos specialistas neabejotinai būtų nurodęs, kad procedūros turi būti tęsiamos pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Laikinojo įstatymo redakciją ir papildomo pranešimo ieškovui jos pildyti neprivalo.
  8. Po Nacionalinės žemės tarnybos pranešimų ir ieškovo sutikimo pirkti žemę atsakovės nesiėmė jokių veiksmų - neinformavo Nacionalinės žemės tarnybos ir ieškovo apie savo suklydimą dėl naujai pradėtos žemės ūkio paskirties žemės sklypo procedūros. Tik 2014 m. kovo 13 d., jau galimai užsakius dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo datą ir laiką pas notarą, atsakovės nuvyko į Nacionalinę žemės tarnybą atšaukti savo ketinimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teismas nevertino prieštaringo atsakovių elgesio, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad atsakovės sąžiningai klydo 2014 m. sausio 21 d. pranešusios ieškovui apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą.
  9. Atsakovai turėjo įrodyti savo artimus santykius ir dovanojimo sutarties sudarymo motyvus, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/201). Pažymėtina, jog atsakovų nurodyti motyvai yra abstraktaus pobūdžio, kurie neleidžia daryti išvados, kad būtent šios priežastys lėmė atsakovių norą dovanoti atsakovui P. K. savo turtą. Įrodymų apie tai, kad atsakovus sieja giminystės, šeimos ar kiti artimi santykiai, byloje nepateikta. Pažymėtina, kad mokymasis vienoje mokykloje/klasėje prieš 60 metų nepagrindžia ginčijamų sandorių logikos ir tikslingumo.
  10. Dovanojimo sandoris yra apsimestinis sandoris, nes juo buvo siekiama apeiti ieškovo pirmumo teisę įsigyti ginčo sklypą. Pirmosios instancijos teismas vertindamas dovanojimo sutarties pagrįstumą, nesivadovavo teismų praktika sprendžiant tokio pobūdžio ginčus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini ne atskirai, o kartu, t.y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Visos ginčo šalių sudarytos sutartys turi būti analizuojamos kartu, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, susitarimų esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes ir kt., tam, kad būtų nustatyti tikrieji ginčo šalių ketinimai, juos realiai siejusių sutartinių santykių tikrasis turinys. Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Teismas nenagrinėjo sutarčių sudarymo aplinkybių, nevertino, kokiu tikslu buvo sudarytas ne vienas, o du sandoriai tą pačią dieną. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sandoriai sudaryti tą pačią dieną, tačiau dideliu laiko skirtumu: dovanojimo sutartis - 9 val. 30 min., pirkimo-pardavimo sutartis - 14 val. 47 min. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovai sudarė dovanojimo sutartį, pateikė ją registruoti viešajam registrui, ir, sulaukę dovanojimo sutarties įregistravimo momento, sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, o būtent tuo pagrindu, jog atsakovas P. K. tapo žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturtis, o tai dar kartą patvirtina, kad buvo siekiama apeiti ieškovo, kaip žemės nuomininko, pirmenybės teisę pirkti nuomotą žemės ūkio paskirties žemės sklypą.
  11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu P. K. nuosavybės teisės į 1/600 žemės sklypo net nebuvo registruotos viešajame registre. Byloje nėra įrodymų, kad dovanojimo sutartis iki kol buvo sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo registruota viešajame registre. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl nesivadovauti jais pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės. Pateikti išrašai iš VĮ „Registrų centras“ įrodo, kad dovanojimo sutartis įregistruota 2014 m. kovo 18 d., įrašas viešajame registre galioja nuo 2014 m. kovo 18 d., vadinasi dovanojimo sutartis, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, buvo registruota viešajame registre.
  12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirkėjo teisių ir pareigų perleidimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį yra negalimas ir neteisėtas, nevertino, kad atsakovai prieš sudarydami žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandorį žinojo, jog ketinamas parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra išnuomotas ieškovui ir kad nuomos sutartis nėra nutraukta, nes nuomos sutarties sudarymo faktas yra įregistruotas viešajame registre. Atsakovai, žinodami, kad pirkimo-pardavimo sandoriai nebus sudaryti tol, kol nebus apeita ieškovo pirmumo teisė, žinojo ir tai, kad jų sudaryta dovanojimo sutartis taps teisine prielaida toliau vykdyti žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimą- pardavimą.
  13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tenkinant ieškovo reikalavimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas ieškovui, būtų nepagrįstai pažeistos atsakovų teisės, kylančios iš teisėtai sudarytų 2013 m. spalio 24 d. preliminariųjų sutarčių. Atsakovai nepateikė neginčijamų įrodymų, kad preliminariosios pirkimo pardavimo sutartys apskritai buvo sudarytos 2013 m. spalio 24 d. Nepaisant to, kad įstatymas nenumato privalomo preliminariųjų sutarčių registravimo viešajame registre, tačiau neįregistruotos sutartys negali būti panaudotos prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, šiuo nagrinėjamu atveju - prieš ieškovą (CK 1.75 str. 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-167/2014).
  14. Preliminariosios pirkimo pardavimo sutartys sudarytos dėl viso žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo, tačiau parduotas buvo ne visas 12 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, o mažesnė jo dalis. Taigi, preliminarios sutartys buvo sudarytos tik tam, kad sukurti formalias teisines prielaidas pagrįsti neteisėtą pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą.
  15. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, kurioje nurodoma, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, kaip pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra tai, kad jo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio mėn. 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007). Šiuo atveju nėra aktualus žemės sklypo pirkėjo sąžiningumas, nes nėra sprendžiamas sandorio panaikinimo klausimas. Taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimą, nesivadovaujama CK 1.80 str. 1-4 d., CK 4.96 str. Nustatytomis sandorio negaliojimo ir turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklėmis.
  16. Atsakovės M. B. ir A. N. žemės ūkio paskirties žemės sklypo 599/600 dalis pardavė už didesnę kainą, negu buvo siūlyta ieškovui. Atsakovai Eglė ir P. K. 11,98 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą įsigijo už 180 000 Lt, t.y. už 15 025,04 Lt už vieną hektarą, o ieškovui buvo siūlyta pirkti už 15 000 Lt už vieną hektarą. Laikinojo įstatymo 5 str. 6 d. numatyta, kad kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. Atsakovės M. B. ir A. N. nepateikė įrodymų, kad ieškovui buvo pasiūlyta pirkti žemės sklypą pakeistomis sąlygomis. Teismas šios aplinkybės nevertino, atvirkščiai, nepagrįstai nurodė, kad buvo parduota lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis atsakovės siūlė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ieškovui, dėl ko priėmė neteisingą ir nemotyvuotą sprendimą.

20Atsakovės M. B. ir A. N. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, o ieškovas neginčijo fakto, jog 2013 m. spalio 24 d. ginčo žemės sklypas ieškovui buvo pasiūlytas pirkti ir kad jis atsisakė jį įsigyti. Kadangi ieškovas pripažįsta faktą, jog ieškovas, kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, raštu atsisakė už 180 000 Lt pirkti jam pasiūlytą įsigyti ginčo žemės sklypą, vien šio fakto pakanka padaryti išvadai, jog žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta iki 2014 m. sausio 1 d. Todėl žemės sklypo pardavimo procedūros turėjo būti vykdomos pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas.
  2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros pradėjimą iki 2014 m. sausio 1 d. patvirtina ir tai, jog 2013 m. spalio 24 d. buvo sudarytos preliminarios ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys. Ieškovas šių sutarčių įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Atsakovės įgyvendino visas joms, kaip žemės sklypo savininkėms, nustatytas prievoles, kylančias tiek iš žemės sklypo nuomos sutarties, tiek iš Laikinojo įstatymo. Atsakovės pasiūlė ieškovui įgyvendinti jo pirmenybės teisę ir įsigyti žemės sklypą, o ieškovui raštu atsisakius įsigyti sklypą, atsakovės įgijo teisę perleisti sklypą kitiems asmenims, su sąlyga, kad už sklypą bus sumokėta ne mažesnė, nei ieškovui pasiūlyta, kaina, t.y. 180 000 lt.
  3. Po 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Laikinojo įstatymo redakcijai, atsakovės iš visuomenės informavimo priemonių sužinojo, kad sklypų perleidimo procedūra buvo sugriežtinta ir kad toje procedūroje turi dalyvauti Nacionalinė žemės tarnyba. Norėdamos nepažeisti jokių procedūrų, jos 2014 m. sausio 21 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kur joms buvo paaiškinta, kad tam, kad parduoti žemės sklypą, reikia pateikti specialią paraišką. Atsakovės vykdė Nacionalinės žemės tarnybos nurodymus, o supratusios, kad susidarė jų valios neatitinkanti situacija, 2014 kovo 13 d. atšaukė 2014 m. sausio 21 d. pranešimą. Vien tai, kad atsakovės sąžiningai klydo, negali būti pagrindas atsakovių veiksmus pripažinti nesąžiningais ir taikyti atsakomybę, numatytą Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas, konstatavus, jog žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti.
  4. Atsakovė M. B. nuo vaikystės asmeniškai pažįsta atsakovo P. K. tėvą ir P. K. jai nėra svetimas asmuo. Su P. K. tėvu atsakovę sieja asmeniniai ryšiai, todėl ieškovo teiginiai, kad dovanojimo sutartis yra be motyvų ir turi būti vertinama kaip apsimestinė, yra visiškai nepagrįsti.
  5. Pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d., 6 straipsnį atsakovės turėjo vienintelį apribojimą, t.y. jos neturėjo teisės perleisti žemės sklypo pigiau, nei už ieškovui pasiūlytą 180 000 Lt kainą. Šio įsipareigojimo atsakovės nepažeidė - 2014 m. kovo 18 d. 599/600 dalis žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi žemė parduota už tą pačią ieškovui siūlytą kainą, t.y. 180 000 Lt.
  6. Ieškovui neįrodžius, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu jis turėjo galiojančią pirmumo teisę įsigyti žemės sklypą, visi ieškovo argumentai dėl dovanojimo sutarties sudarymo motyvų yra teisiškai nereikšmingi.
  7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad tai jog sandoriai sudaryti tą pačią dieną, tačiau dideliu laiko skirtumu (dovanojimo sutartis - 9 val. 30 min., pirkimo-pardavimo sutartis - 14 val. 47 min.), įrodo, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ne preliminariųjų pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, o būtent tuo pagrindu, jog atsakovas P. K. tapo žemės ūkio paskirties žemės sklypo bendraturtis. Pirkimo-pardavimo sutartyje nėra numatyta, kad atsakovas įsigyja žemės sklypą iš bendraturčių kaip žemės sklypo bendraturtis, joje nėra daroma jokių nuorodų į dovanojimo sutartį, be to, pirkimo-pardavimo dalyje, apibūdinančioje sutarties dalyką (sutarties 2.2 p.) yra aiškiai nurodyta, kad žemės sklypas priklauso tik A. N. ir M. B.. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su atsakovu P. K. ne kaip su žemės sklypo bendraturčiu pagal dovanojimo sutartį, o kaip su asmeniu, kuriam atsakovės įsipareigojo perleisti žemės sklypą pagal 2013 m. spalio 24 d. preliminariąsias sutartis. Šią aplinkybę taip pat žinojo ir pirkimo-pardavimo sandorį tvirtinusi notarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jei atsakovės būtų norėjusios perleisti 599/600 dalis žemės sklypo atsakovui P. K. kaip žemės sklypo bendraturčiui, pirkimo-pardavimo sutartyje būtų nurodyta, kad atsakovas P. K. įsigyja žemės sklypą kaip bendraturtis pagal sandorio sudarymo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d. 1 p.
  8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirkėjo teisių ir pareigų perleidimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį yra negalimas ir neteisėtas, kadangi pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas būtų galimas tik tuo atveju, jei žemės sklypas būtų buvęs parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Šiuo atveju žemės sklypas buvo perleistas nepažeidžiant ieškovo pirmumo teisės jį pirkti, todėl ieškovo reikalavimui perkelti pirkėjo teises ir pareigas nėra jokio teisinio pagrindo.

21Atsakovai P. K. ir E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūros buvo pradėtos 2014 m. sausio 21 d. ir vykdomos pagal Laikinojo įstatymo redakciją, galiojusią sandorių sudarymo metu (2014 m. kovo 18 d.). Žemės sklypo pardavimo procedūros buvo pradėtos dar 2013 m. spalio 24 d., kai atsakovės M. B. ir A. N. gavo iš apelianto atsisakymą įsigyti žemės sklypą ir su atsakovais P. ir E. K. sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį.
  2. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pagrindinis notarinės formos sandoris 2013 m. nebuvo sudarytas, nes atsakovai neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su atsakovėmis, o atsižvelgdami į laikotarpį, reikalingą lėšoms iš kredito įstaigos gauti, atsakovai preliminarioje sutartyje nurodė, kad pagrindinis sandoris dėl žemės sklypo perleidimo turi būti sudarytas iki 2014 m. kovo 30 d.
  3. Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinojo įstatymo 6 str. nauja redakcija, pakeitusi pirmumo teisės įgyvendinimo tvarką, tačiau Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 str. 2 d. numatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo. Taigi, žemės sklypo pardavimo procedūros buvo pradėtos 2013 m. ir joms užbaigti turi būti taikoma Laikinojo įstatymo redakcija, kuri galiojo iki 2014 m. sausio 1 d.
  4. Apelianto nurodoma Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-746-163/2014 yra visiškai nesusijusi su byloje nagrinėjamais santykiais. Šios bylos ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybės. Apelianto nurodomoje byloje buvo nagrinėjamas besiribojančio žemės sklypo savininko pirmumo teisės klausimas žemės sklypo perleidimo metu, kai Laikinasis įstatymas apskritai nenustatė pirmumo teisės taikymo besiribojančių žemės sklypų savininkams.
  5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad 2014 m. sausio 21 d. atsakovės M. B. ir A. N. Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriuje parašė pranešimą ieškovui apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Šio pranešimo 2 punkte atsakovės nurodė pardavimo sąlygose „Aristavos ž.ū. bendrovę", tačiau byloje pateikta pakankamai argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės M. B. ir A. N. sąžiningai klydo, pakartotinai pareikšdamos pranešimą dėl žemės sklypo pardavimo po 2014 m. sausio 1 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, pasikeitus Laikinojo įstatymo redakcijai ir nesant aiškiai jo taikymo praktikai, atsakovės sąžiningai klydo, manydamos, jog visą pardavimo procedūrą reikalinga pakartoti, įspėjant ieškovą ne tiesiogiai, o per Nacionalinę žemės tarnybą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, kad atsakovės, sąžiningai klysdamos, 2014 m. sausio 21 d. pasiūlė ieškovui dar kartą įsigyti žemės sklypą ta pačia kaina, o po kurio laiko, supratusios, kad tokio pasiūlymo teikti įstatymas nereikalavo, savo per klaidą pateiktą pasiūlymą atšaukė, negali būti pagrindas atsakovių veiksmus pripažinti nesąžiningais ir taikyti atsakomybę, numatytą Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas, konstatavus, jog žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai sprendė, kad atsakovų veiksmų visuma patvirtina tai, jog atsakovių valia buvo nukreipta į 2013 m. spalio 24 d. pradėtos procedūros tęsimą, o ne į naujos procedūros pradėjimą.
  6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad apie kitus asmenis, turinčius pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, atsakovės A. N. ir M. B. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus neinformavo, taip pat nenurodė, jog yra sudarytos preliminariosios žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartys, šių sutarčių Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui nepateikė. Pranešimo apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą blanke, kurį atsakovės ir užpildė, nėra tokios grafos, kurioje būtų reikėję nurodyti kitus subjektus, ketinančius įsigyti ginčo žemės sklypą, ar informaciją apie dėl ginčo žemės sklypo sudarytas preliminarias pirkimo-pardavimo sutartis.
  7. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011), pirmosios instancijos teismas neteisėtai visų bylos aplinkybių, taip pat ir nurodytųjų atsakovų atsikirtimuose į ieškinį, įrodinėjimo naštą priskyrė ieškovui. Apeliantas nurodytą įrodinėjimo taisyklę nepagrįstai bando taikyti ne sau, o atsakovams. Apeliantas nagrinėjamoje byloje yra ieškovas, todėl jam ir tenka pareiga įrodyti atsakovų veiksmų neteisėtumą.
  8. Nors apeliantas teigia, kad vien amžius ir išsilavinimas negali būti pripažinti pakankamais sąžiningo suklydimo įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas negrindė savo išvados dėl atsakovių sąžiningo suklydimo tik jų amžiumi ir išsilavinimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovėms M. B. ir A. N. teko vertinti itin painius ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir jų pasikeitimus bei jų galiojimą laike. Taigi, teismas įvertino visas svarbias aplinkybes, t. y. ne tik atsakovių asmenines savybes, bet ir teisės aktų, su kuriais susidūrė atsakovės, sudėtingumą.
  9. Apelianto teigimu, po 2014 m. sausio 21 d. pranešimo Nacionalinė žemės tarnyba Kėdainių skyrius pateikė eilę pranešimų (Nacionalinės žemės tarnybos pranešimai Nr. 98D-(14.9.104)-383, Nr. 9PAŽ-(14 9.33.)-106, Nr. 9PAŽ-(14.9.33.)-107, Nr. 9SD-(14.9104)-717, Nr. 9SD~(14.9,104.)-720) ir su šiais pranešimais atsakovės buvo supažindintos. Byloje nustatyta, kad atsakovės iš Nacionalinės žemės tarnybos gavo tik du iš apelianto paminėtų pranešimus, o ne visus. Nors apeliantas teigia, kad atsakovės per ilgai nereagavo į Nacionalinės žemės tarnybos pranešimus, kad atsakovės kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl suklydimo jau galimai po notarinio sandorio užsakymo, tačiau apeliantas nepaaiškina, koks reagavimo terminas turėtų būti ne per ilgas ar kuo neteisėtas yra kreipimasis į notarą. Apeliantas nepaaiškina, kaip šios aplinkybės gali paneigti teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes ir pakeisti jų pagrindu padarytas teismo išvadas. Nesant šių paaiškinimų, neįmanoma nustatyti teismo sprendimo nepagrįstumo. Dėl šios priežasties šie apelianto paaiškinimai ir spėjimai turi būti vertinami kaip neturintys teisinės reikšmės.
  10. Atsakovės M. B. ir A. N., sudarydamos preliminariąją sutartį su atsakovais K., neprašė jokio avanso, savo ruožtu atsakovai nereikalavo sutarties registruoti Nekilnojamojo turto registre, o tai patvirtina, kad šalys pasitikėjo vienos kita ir to pasitikėjimo pagrindas yra atsakovo P. K. tėvo draugystė su atsakove M. B..
  11. Nors ieškovas pateikia daug nepagrįstų faktinių aplinkybių, kurios neva įrodo dovanojimo sandorio apsimestinumą, tačiau visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai ištirtos bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose ir įvertintos teismo sprendime. Teisiškai reikšminga yra tik vien aplinkybė, kad atsakovės M. B. ir A. N. 2013 m. spalio 24 d. pateikė apeliantui pasiūlymą įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, t.y. sudarė visas sąlygas ir prielaidas įgyvendinti apelianto pirmumo teisę, kuri numatyta tiek įstatyme, tiek nuomos sutartyse. Apeliantui atsisakius pasiūlymo, atsakovės neturėjo teisės perleisti žemės sklypo pigiau, nei už 180 000 Lt kainą. Šio įsipareigojimo atsakovės nepažeidė ir 2014 m. kovo 18 d. pardavė 599/600 dalis žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi už tą pačią ieškovui siūlytą kainą - 180 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad jokių kitų pareigų, ribojančių dovanojimo sutarties sudarymą, atsakovės neturėjo, jos buvo laisvos sudaryti dovanojimo sutartį savo nuožiūra ir tokios sutarties sudarymas visiškai nekeitė apelianto pirmumo teisės. Visos kitos apelianto nurodomos aplinkybės ir teikiami paaiškinimai dėl dovanojimo sandorio apsimestinumo ar neapsimestinumo, neturi jokios reikšmės byloje, nes dovanojimo sandorio sudarymo metu apeliantas jau seniai savo raštais buvo atsisakęs pirmumo teisės.
  12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirkėjo teisių ir pareigų perleidimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį yra negalimas ir neteisėtas. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra galimas tik tuo atveju, jei žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad žemės sklypas būtų perleistas pažeidžiant ieškovo pirmumo teisę jį pirkti, todėl ieškovo reikalavimas perkelti pirkėjo teises ir pareigas nepagrįstas ir neteisėtas.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

23Apeliacinis skundas netenkintinas

24Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25Dėl naujų įrodymų priėmimo

26Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2006; 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

27Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 str. nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

28Apeliantas pateikė VĮ Registrų centras 2014 m. lapkričio 18 d. Raštą Nr. (3.11.4.) KATS-9275 „Dėl informacijos pateikimo“, prašo šį įrodymą priimti, nes jo pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, kai pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad 2014 m. kovo 18 d. pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. spalio 24 d. preliminarių sutarčių pagrindu. Pateikta VĮ Registrų centras pažyma paneigia šias pirmosios instancijos teismo išvadas, t.y. patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą.

29Atsakovai kartu su atsiliepimais į apeliacinį skundą pateikė nuotrauką, kurioje matyti P. K. tėvas R. K. ir atsakovė M. B. bei jų asmens tapatybės dokumentus. Šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, kai apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia dėl dovanojimo sutarties neteisėtumo ir atsakovių nesąžiningumo. Šie įrodymai patvirtina minėtų asmenų senos pažinties faktą ir pagrindą dovanojimo sutarčiai sudaryti.

30Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą ir darydama išvadą, kad teismo atsisakymas priimti vėliau pateikiamą, bet galintį turėti bylai įrodomosios reikšmės, įrodymą yra nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013), sprendžia, kad yra pagrindas prijungti prie bylos šalių pateiktus naujus įrodymus ir jais vadovautis nagrinėjant šią bylą kaip rašytiniais įrodymais (CPK 197-200 str.).

31Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo paskirties

32CK ir įstatymuose, reglamentuojančiuose žemės teisinius santykius, nustatyta tam tikrų asmenų pirmumo teisė pirkti privačios nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus bei tokių asmenų pažeistos pirmumo teisės gynimo būdai ir tvarka.

33CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendraturčiai turi pirmumo teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Jeigu dalis bendrojoje nuosavybėje parduota pažeidžiant pirmumo teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (CK 4.79 straipsnio 3 dalis). Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys turi pirmumo teisę pirkti privačią žemę, kurią užima jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai ir įrenginiai, taip pat žemę, būtiną naudoti šiems objektams pagal paskirtį, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis vienodomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama iš viešųjų varžytynių. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitus pirmumo teisės pirkti privačią žemę atvejus gali nustatyti ir kiti įstatymai.

34Analogiškas pirmumo teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje (aktuali redakcija nuo 2014 m. gegužės 1 d.). Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi - žemės sklypo bendraturčiai; parduodamo žemės sklypo naudotojas, pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą sutartį (sutartis) naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus; asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Be to, šiame įstatyme įtvirtintos pirmumo teisės pažeidimo teisinės pasekmės, t. y. jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per tris mėnesius nuo sužinojimo dienos arba nuo to momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 7 dalis). Taigi, ankščiau paminėtuose įstatymuose įtvirtintos pirmumo teisės prigimtis yra panaši.

35Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aptariamos pirmumo teisės įsigyti nuosavybėn turtą tikslas yra užtikrinti asmenų, kurie susiję su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu labiau, negu visi kiti tretieji asmenys, ir kuriems šio turto perleidimas gali turėti tiesioginės įtakos ateityje, interesus. Tokia pirmumo teisė yra įstatyminė garantija, suteikianti pagrįstą bendraturčio, pastatų savininko ar žemės naudotojo (nuomininko) teisinių ir ekonominių interesų apsaugą. Jeigu nebūtų nustatyta tokia pirmumo teisė ir nebūtų užtikrinta tinkama jos apsauga, tai būtų nepagrįstai pažeisti tokią teisę turinčių asmenų teisėti lūkesčiai, susiję su jiems priklausiančiu ar jų naudojamu turtu. Tokio pobūdžio pirmumo teisės gynimo būdo įtvirtinimas įstatymuose nėra atsitiktinis, nes tai siejama su pirmumo teisės specifika. Būtent dėl jos yra nustatyti specialūs šios teisės pažeidimo padariniai – specialus pirmumo teisės gynimo būdas. Laikinojo įstatymo nustatyta pirmumo teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą žemės naudotojui (nuomininkui), nes jis turi didesnį tiek teisinį, tiek ekonominį suinteresuotumą įsigyti žemės sklypą pirmiau, negu kiti asmenys. Pirmumo teisės gynimo būdo nustatymas padeda šios teisės turėtojui išvengti neigiamų jo teisės pažeidimo padarinių arba, neigiamiems padariniams jau kilus, juos pašalinti ar kiek įmanoma sumažinti. Jeigu specialaus pažeistos pirmumo teisės gynimo būdo nebūtų nustatyta, tai asmuo negalėtų realiai įgyvendinti turimos teisės. Taigi pažeistą pirmumo teisę jos turėtojas gali realiai apginti iš esmės tik tokiu būdu, kuris jam suteiktų galimybę tapti trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo savininku. Toks gynimo būdas lemia mažiausias neigiamas teisės pažeidimo pasekmes ir užtikrina faktinį pirmumo teisės įgyvendinimą. Žinoma, galimi ir kiti tokio asmens teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas ar sandorio panaikinimas, bet jie mažiau atitinka pirmumo teisės turėtojo interesus, sukelia didesnių neigiamų pasekmių. Svarbu tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra greitesnis bei pigesnis pirmumo gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007). Nagrinėjamu atveju būtent ir kilo ginčas, ar buvo pažeista ieškovo, kaip parduodamo žemės sklypo naudotojo, pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis.

36Dėl ginčui taikytinos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo redakcijos, dėl ginčo žemės sklypo pardavimo procedūrų pradžios nustatymo bei ieškovo, kaip žemės naudotojo (nuomininko), pirmumo teisės įsigyti iš atsakovių naudojamą žemės sklypą

37Bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus atsižvelgta į jos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, esančiais visos teisės sistemos pagrindu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Pagal bendrąjį teisės principą teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Bendrasis teisės principas lex retro non agit reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999; 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013). Teisėtai įgyta teisė pripažįstama ir nuo pažeidimų ginama jos atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu, o atliktų veiksmų atitiktis teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui tikrinama pagal jų atlikimo metu galiojusias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).

38Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas, kuri Laikinojo įstatymo redakcija turi būti taikoma. Ieškovo teigimu, taikytina naujoji Laikinojo įstatymo redakcija (įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.), kadangi atsakovės pardavimo procedūrą pradėjo 2014 m. sausio 21 d. pranešimu, o atsakovai teigia, kad ginčo sandoriai buvo tąsa 2013 m. spalio 24 d. atsakovių pradėtos pardavimo procedūros, ieškovui atsisakius įsigyti jam pasiūlytą žemės sklypą.

39Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinuoju įstatymu, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės ūkio veiklą ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomoms žemės valdoms suformuoti ir žemės konsolidacija. Viena iš šiam tikslui pasiekti nustatytų priemonių – pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. Laikinojo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalo raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Šis savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti žemės ūkio paskirties žemės sklypą parduodančiam asmeniui per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kai parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame pranešime parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui, pastarajam turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu buvo pakeista pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo tvarka, kuri įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymas numatė, kad žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemę, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo žemės savininko pranešimo gavimo dienos raštu praneša parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), kurie savo sutikimą (sprendimą, kai žemė įsigyjama valstybės vardu) pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Atkreiptinas dėmesys, kad Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti įstatymo įsigaliojimą, numatė, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros užbaigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas. Pardavimo procedūra laikoma pradėta, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui arba Civilinio kodekso 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka yra sudaryta preliminarioji sutartis dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo. Taigi, siekiant nustatyti, kuri Laikinojo įstatymo redakcija turi būti taikoma, svarbu nustatyti, kada buvo pradėtos žemės sklypo pardavimo procedūros, t.y. ar 2013 m. spalio 24 d., kada ieškovui buvo pasiūlyta ir jis atsisakė įsigyti ginčo žemės sklypą, ar 2014 m. sausio 21 d. atsakovėms M. B. ir A. N. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui pateikus pranešimą apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą.

40Kaip matyti iš bylos medžiagos 2013 m. sausio 2 d. tarp ieškovo ir atsakovės M. B. buvo sudaryta žemės nuomos sutartis Nr. 810, kuria atsakovė ieškovui išnuomojo 6,00 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) (t.1., b.l. 48). 2013 m. sausio 2 d. tarp ieškovo ir atsakovės A. N. buvo sudaryta žemės nuomos sutartis Nr. 811, kuria atsakovė išnuomojo ieškovui 6,00 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį ( - ) (t.1., b.l. 49). Nuomos sutartys buvo įregistruotos viešajame registre (t.1., b.l. 45-47). 2013 m. spalio 24 d. atsakovės M. B. ir A. N., susitikusios su ieškovo atstovais, pateikė žodinį pasiūlymą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. 2013 m. spalio 24 d. raštais Nr. 131024/02 ieškovas parašė atsisakymus įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą (t.1., b.l. 93-94). 2013 m. spalio 24 d. atsakovai sudarė preliminariąsias pirkimo – pardavimo sutartis (t. 1., b.l. 95-96), kuriomis įsipareigojo iki 2014 m. kovo 30 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Pagal 2013 m. gruodžio 18 d. Kreditavimo sutartį D. K. (atsakovo P. K. broliui, su kuriuo atsakovas kartu ūkininkaująs), įkeitusiam kitą žemės sklypą, buvo suteikta 150 000 Lt dydžio paskola, o laiduotojais pagal šią kredito sutartį numatyti atsakovai P. K. ir E. K. (1 t., b.l. 149–151). 2014 m. sausio 2 d. D. K. pervedė atsakovui P. K. 30 000 Lt (t. 2., b.l. 19), o 2014 m. sausio 6 d. dviem mokėjimo pavedimais po 75 000 Lt ir 74 000 Lt - 149 000 Lt ( t.2, b. l. 23). 2014 m. sausio 21 d. atsakovės M. B. ir A. N. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui pateikė pranešimą apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą (t.2., b.l. 116-117). 2014 m. sausio 28 d. ieškovas, gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriaus pranešimą Nr. 98D-(14.9.104)-383 dėl parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo (t.1., b.l. 50-51), 2014 m. vasario 17 d. pateikė sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą (t. 1., b.l. 52). 2014 m. vasario 24 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius pateikė atsakovėms A. N. ir M. B. pažymas dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui Nr. 9PAŽ- (14.9.33.J-106 ir Nr. 9PAŽ-(14.9.33.)-107 (t.1., b.l. 184-185). 2014 m. vasario 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyrius pateikė ieškovui pranešimus Nr. 9SD-(14.9104)-717 bei Nr. 9SD-(14.9.104.)-720 dėl gauto sutikimo pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą (t. 1., b.l. 53-54). 2014 m. kovo 13 d. atsakovės atšaukė savo pranešimą dėl žemės sklypo pardavimo (t.1., b.l. 99). 2014 m. kovo 18 d. M. B. ir A. N. dovanojimo sutartimi Nr. ( - ), kurią patvirtino notarė L. P., padovanojo 1/600 dalį žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio ( - ), atsakovui P. K. (t. 1., b.l. 31-37). 2014 m. kovo 18 d. atsakovės M. B. ir A. N. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurią patvirtino notarė L. P., pardavė atsakovams E. K. ir P. K. 599/600 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo (t.1., b.l. 38-44).

41Kaip jau minėta ankščiau, pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių, pirmiausia suteikiama žemės sklypo bendraturčiams, kurie ją įgyvendina CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka. Po bendraturčių, pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemę turi parduodamo žemės sklypo naudotojai, naudoję žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, jeigu jie atitinka Laikinajame įstatyme nurodytus kokybinius kriterijus. Siekdamas pasinaudoti Laikinojo įstatymo garantuojama pirmumo teise, žemės sklypo naudotojas (juridinis asmuo) turi būti žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šio asmens perspektyvas (Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas (redakcija galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.)), laikytis minimalių aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės normų (Laikinojo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Byloje ginčo, kad ieškovas atitiko visus kriterijus, kaip žemės sklypo naudotojas, turintis pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės sklypą, nėra. Pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą bei pardavimo sąlygas privalėjo raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti parduodamo žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui. Kaip nustatyta byloje, atsakovės M. B. ir A. N., 2013 m. spalio 24 d. susitikusios su ieškovo atstovais, pateikė žodinį, bet ne rašytinį, pasiūlymą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Teisėjų kolegijos nuomone aplinkybė, jog atsakovės nesilaikė įstatymo nustatyto įpareigojimo žemės sklypo naudotojui (nuomininkui) raštu registruotu laišku (jį įteikiant) pranešti apie sprendimą parduoti sklypą ir jo sąlygas, per se nereiškia, kad buvo nesilaikyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės kaip kad ieškovas 2013 m. spalio 24 d. raštais Nr. 131024/02 parašė atsisakymus įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kad ieškovas byloje pripažįsta faktą, jog 2013 m. spalio 24 d., kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojas, raštu atsisakė pirkti už 180 000 Lt jam pasiūlytą įsigyti ginčo žemės sklypą, patvirtina, jog šiuo atveju ieškovas buvo tinkamai informuotas apie atsakovių ketinimą parduoti ginčo žemės sklypą bei ieškovui buvo suteikta reali galimybė pasinaudoti pirmumo teise įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog įstatymo leidėjas Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia šio įstatymo įsigaliojimą, leisdamas pradėtas žemės sklypo pardavimo procedūras užbaigti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusias Laikinojo įstatymo nuostatas tuo atveju, jeigu žemės savininko pranešimas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą yra išsiųstas žemės ūkio paskirties žemės sklypo naudotojui, tokiu būdu numatė įstatyminę garantiją, jog vien aplinkybė, kad toks pranešimas yra išsiųstas žemės sklypo naudotojui, yra pakankamas pagrindas laikyti procedūrą esant pradėtą, nežiūrint į tai, kada (galbūt net po 2014 m. sausio 1 d.) žemės naudotojas tokį pranešimą gaus. Teisėjų kolegijos manymu, tai, kad iki 2014 m. sausio 1 d. atsakovės pateikė ieškovui pasiūlymą įsigyti ginčo žemės sklypą, kad iki 2014 m. sausio 1 d. buvo gautas ieškovo atsakymas, kuris patvirtina ieškovo atsisakymą pasinaudoti pirmumo teise įsigyti žemės sklypą, patvirtina, jog ginčo žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta 2013 m. spalio 24 d., todėl ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo redakciją, galiojusią iki 2014 m. sausio 1 d.

42Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros pradėjimą 2013 m. spalio 24 d. ir jos tęsimą iki ginčo sandorių sudarymo taip pat patvirtina ir tai, kad atsakovas P. K. iš karto negalėjo įsigyti ginčo žemės sklypo, nes siekė gauti banko paskolą žemės sklypui įsigyti. Šias aplinkybes patvirtina 2013 m. gruodžio 18 d. Kreditavimo sutartis, pagal kurią D. K. (atsakovo P. K. broliui, su kuriuo atsakovas kartu ūkininkauja), įkeitusiam kitą žemės sklypą, buvo suteikta 150 000 Lt dydžio paskola, o laiduotojais pagal šią kredito sutartį numatyti atsakovai P. K. ir E. K.. 2014 m. sausio 6 d. D. K. faktiškai visą paskolos sumą (149 000 Lt) pervedė atsakovui P. K. dviem mokėjimo pavedimais po 75 000 Lt ir 74 000 Lt, o 2014 m. sausio 2 d. buvo pervedęs dar 30 000 Lt. Minėti pinigai, t.y. po 90 000 Lt, buvo pervesti atsakovėms M. B. ir A. N. 2014 m. kovo 18 d. Taigi, ginčijama 2014 m. kovo 18 d. pirkimo pardavimo sutartimi ginčo žemės sklypas buvo parduotas už tokią pačią kainą, kuri buvo pasiūlyta ir ieškovui.

43Atmestinas, kaip nepagrįstas, ieškovo teiginys, jog atsakovės M. B. ir A. N. žemės ūkio paskirties žemės sklypo 599/600 dalis pardavė už didesnę kainą negu buvo siūlyta ieškovui, nes atsakovai Eglė ir P. K. 11,98 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą įsigijo už 180 000 Lt, t.y. už 15 025,04 Lt už vieną hektarą, tuo tarpu ieškovui buvo pasiūlyta pirkti už 15 000 Lt už vieną hektarą ir taip buvo pažeista Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei buvo pasiūlyta ieškovui, priešingai, pats ieškovas teigia, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas brangiau. Taip pat byloje nenustatytos jokios aplinkybės bei ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo žemės sklypas yra parduotas kitomis sąlygomis, negu buvo siūloma ieškovui.

44Teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas, kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo argumentas, kad aplinkybę, jog ginčo žemės sklypo pardavimo procedūra buvo pradėta iki 2014 m. sausio 1 d., patvirtina ir tai, jog CK 6.165 straipsnyje nustatyta tvarka 2013 m. spalio 24 d. buvo sudarytos preliminarios ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys. Nagrinėjamu atveju ginčo, jog 2013 m. spalio 24 d. preliminarių sutarčių sudarymo faktas nebuvo išviešintas, t. y. kad šios sutartys nebuvo registruotos Nekilnojamojo turto registre (CK 1.75 straipsnio 2 dalis), nėra. Įrodymų, kad atsakovės M. B. ir A. N. būtų atskleidę ieškovui preliminarių sutarčių sudarymo faktą, byloje taip pat nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.75 straipsnio, kuriame reglamentuojama teisinė sandorių registracija, 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali numatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija gali būti numatyta tik joje nurodytos galios teisės aktu – įstatymu. CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai (nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai), teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Pagal CK 4.254 straipsnio 1 punktą viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Taigi pagal šią įstatymo normą, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir pirmiau nurodytomis CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami sandoriai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokios registracijos tikslas – išviešinti sandorio sudarymo faktą tretiesiems asmenims. Nesilaikius įstatymo nustatyto reikalavimo įregistruoti sandorį, šalims sandoris galioja, tačiau neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais (CPK 1.75 straipsnio 2 dalis), pvz., liudytojų parodymais ir pan. Ne visi tretieji asmenys turi suinteresuotumą būti informuoti apie privalomai registruotino sandorio sudarymą, o tik tie, kurių teisėms ir pareigoms tokio sandorio sudarymas gali turėti įtakos, t. y. kurių interesai yra tiesiogiai susiję su tokio sandorio dalyku (objektu). Pavyzdžiui, asmeniui, ketinančiam įsigyti nekilnojamojo turto, yra svarbu žinoti, apie šiam turtui taikomus suvaržymus (hipoteka, nuoma), nes tai gali lemti ne tik asmens apsisprendimą daiktą įsigyti, bet ir jo, kaip būsimo daikto savininko, teisių ir pareigų turinį, taip pat jo sąžiningumo vertinimą. Dėl to tokiais atvejais, kai tam tikrą privalomai registruotiną, bet neįregistruotą sandorį siekiama panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurių teisiniams interesams, susijusiems su sandorio dalyku, sandorio sudarymas gali turėti įtakos, CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas juo remtis turi būti taikomas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013). Teisėjų kolegijos nuomone, ši nuostata taikytina ir būsimo žemės sklypo pirkimo–pardavimo preliminariajai sutarčiai, todėl šiuo atveju atsakovų 2013 m. spalio 24 d. sudarytos preliminarios ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys negali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis, t. y. ieškovą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos svarstymui pateikti įrodymai neteikia pagrindo spręsti, kad atsakovai, pasirašydami preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis, būtų siekę ne turto perleidimo už rinkos kainą sandorio sudarymo, bet akivaizdžiai neteisėtų tikslų, t. y. neteisėto žemės sklypo perdavimo siekiant sąmoningai apriboti ieškovo teises (CPK 185 straipsnis). Taip pat duomenų, jog ieškovas būtų ginčijęs minėtas preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis, byloje nėra.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Civilinėse bylose įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011, 2010 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010). Pagal CPK 185 straipsnį bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012). Teisėjų kolegijos konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai, jog atsakovės M. B. ir A. N. dar 2013 m. spalio 24 d. (t.y. iki 2014 m. sausio 1 d.) pateikė ieškovui pasiūlymą įsigyti ginčo žemės sklypą, kad iki 2014 m. sausio 1 d. buvo gautas neigiamas raštiškas ieškovo atsakymas, patvirtina, kad ieškovui buvo suteikta reali galimybė pasinaudoti jam priklausančia pirmenybės teise įsigyti žemės sklypą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo, kaip žemės naudotojo (nuomininko), pirmumo teisė įsigyti iš atsakovių naudojamą žemės sklypą nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo ieškovui perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis. Pažymėtina ir tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmumo teisė įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę nėra absoliuti – būdama garantija žemės ūkio paskirties žemės naudotojui ir suvaržymu tokios žemės savininkui, ji galioja ribotą laiką, kuriam pasibaigus pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas 2013 m. spalio 24 d. pareiškė atsisakymą, t.y. ieškovas nepasinaudojo jam suteikta pirmumo teise įsigyti ginčo žemės sklypą, ieškovas neteko teisės į pažeistų teisių gynybą šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2013).

46Apibendrindama anksčiau nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovo pirmumo teisė nebuvo pažeista dėl esminės aplinkybės, jog pagal Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį kad pripažinti procedūrą pradėta, pakanka vieno iš pagrindų – arba pranešimo pirmumo teisę turinčiam subjektui arba preliminarios sutarties tarp žemės pirkimo-pardavimo sandorį ketinančių sudaryti asmenų. Taigi, net pritarus ieškovo keliamoms abejonėms dėl preliminarių sutarčių sudarymo fakto, argumentams dėl jų neįregistravimo viešajame registre, dėl kito juridinio fakto jokių abejonių nekyla, jo neginčija ir ieškovas.

47Dėl 2014 m. sausio 21 d. atsakovių M. B. ir A. N. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui pateikto pranešimo apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą kvalifikavimo

48Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2013 m. spalio 24 d. preliminariosios pirkimo pardavimo sutartys Nacionalinės žemės tarnybai 2014 m. sausio 21 d. pateiktos nebuvo, nes, priešingu atveju, kvalifikuotas Nacionalinės žemės tarnybos specialistas neabejotinai būtų nurodęs, kad procedūros turi būti tęsiamos pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Laikinojo įstatymo redakciją ir papildomo pranešimo ieškovui jos pildyti neprivalo. Ieškovo manymu, atsakovės, 2014 m. sausio 21 d. pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybai pranešimą apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą, iš naujo pradėjo žemės sklypo pardavimo procedūrą. Atsakovių M. B. ir A. N. teigimu, 2014 m. sausio mėnesį sužinojusios, kad pasikeitė Laikinasis įstatymas ir jame numatyta nauja pirmumo teisės įsigyti žemės sklypą įgyvendinimo tvarka, nuvyko į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių teritorinį skyrių pasiteirauti, ar žemės sklypo perleidimui sudaryti nereikia jokių papildomų dokumentų. Kadangi ieškovas dar 2013 m. spalio 24 d. pareiškė atsisakymą įsigyti žemės sklypą, 2014 m. sausio 21 d. atsakovės užpildė ir pateikė pranešimą, tikėdamosios, kad tokiu būdu jos įvykdys ir būtinus pasikeitusio Laikinojo įstatymo reikalavimus. Tačiau atsakovės tik vėliau sužinojusios, jog, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypo pardavimo procedūros pradėtos iki 2014 m. sausio 1 d., jos neprivalėjusios iš naujo pradėti žemės sklypo pardavimo procedūros. Todėl 2014 m. kovo 13 d. jos ir atšaukė savo 2014 m. sausio 21 d. pranešimą ieškovui per Nacionalinę žemės tarnybą dėl žemės sklypo pardavimo.

49Kaip matyti iš 2014 m. sausio 21 d. atsakovių pranešimo apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą formos, jame nėra numatyta, jog yra privaloma nurodyti, ar yra sudarytos preliminarios sutartys parduodamo žemės sklypo atžvilgiu. Duomenų, kad atsakovių buvo prašoma pateikti preliminariąsias pirkimo pardavimo sutartis, ar kad ieškovės nuslėpė, jog jos buvo sudarytos, byloje nėra. Todėl ieškovo teiginiai, kad jeigu 2013 m. spalio 24 d. preliminariosios pirkimo pardavimo sutartys Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriui 2014 m. sausio 21 d. būtų buvę pateiktos, atsakovėms būtų buvę išaiškinta, kad procedūros turi būti tęsiamos pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusią Laikinojo įstatymo redakciją ir papildomo pranešimo ieškovui jos pildyti neprivalo, yra tik prielaidos ir dėl to atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, kaip minėta, preliminarių sutarčių sudarymo ar nesudarymo faktas nagrinėjamoje byloje nėra lemianti aplinkybė, nes žemės sklypo pardavimo procedūrų pradėjimo iki Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo faktui patvirtinti pakanka kitos įstatyme numatytos ir byloje nustatytos aplinkybės – 2013 m. spalio 24 d. pasiūlymo žemės naudotojui pateikimo fakto. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovės būtų žinojusios, kad tarp ieškovo ir Nacionalinės žemės tarnybos Kėdainių skyriaus vyksta susirašinėjimai dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo, t.y., kad vykdoma pirkimo - pardavimo procedūra, kurios atsakovės, pateikdamos 2014 m. sausio 21 d. pranešimą, nesiekė. Todėl akivaizdu, kad tik sužinojusios, jog neprivalėjo iš naujo pradėti žemės sklypo pardavimo procedūros, atsakovės pagrįstai 2014 m. kovo 13 d. atšaukė savo pranešimą dėl žemės sklypo pardavimo. Taigi, dėl nurodytų aplinkybių ieškovo teiginiai, kad po Nacionalinės žemės tarnybos pranešimų ir ieškovo sutikimo pirkti žemę atsakovės nesiėmė jokių veiksmų, o tik 2014 m. kovo 13 d. atšaukė savo ketinimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, yra nepagrįsti.

50Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovės, 2014 m. sausio 21 d. pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kėdainių skyriui pranešimą apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą, iš naujo pradėjo žemės sklypo pardavimo procedūrą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinasis įstatymas nenumato žemės sklypo pardavimo pakartotinės procedūros galimybės, išskyrus atvejus, kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime. Tokiu atveju turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas (Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju, duomenų, jog buvo pažeista Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, nenustatyta. Pirmumo teisė įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę siejama su jos naudojimu ir tikslu tokį naudojimą užtikrinti ateityje. Kaip jau minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši teisė nėra absoliuti – būdama garantija žemės ūkio paskirties žemės naudotojui ir suvaržymu tokios žemės savininkui, ji galioja ribotą laiką, kuriam pasibaigus pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą išnyksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Pagal nagrinėjamoje byloje aktualią Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą savo sutikimą pirkti žemę ar atsisakymą tai padaryti naudotojas turi pateikti sklypą parduodančiam asmeniui per 15 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kaip nustatyta byloje, ieškovas 2013 m. spalio 24 d. pareiškė atsisakymą įsigyti žemės sklypą, t.y. žemės ūkio paskirties žemės naudotojui buvo suteikta reali galimybė pasinaudoti jam priklausančia pirmumo teise, tačiau ieškovas neįgyvendino šios teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl atsakovės šį sklypą galėjo perleisti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014).

51Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo jame numatomų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą reglamentuojančių įstatymų sudėtingumą, minėtų žemės sklypų pardavimo reglamentavimo nuostatų keitimąsi po atsakovų pradėtos žemės sklypo pirkimo-pardavimo procedūros, į byloje nustatytas aplinkybes, kad po 2013 m. spalio 24 d. ieškovo atsisakymo pirkti žemę dar iki Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo atsakovai atliko realius žemės pirkimo-pardavimo sandorio gyvendinimo veiksmus (sudarė preliminariąsias sutartis, pirkėjai iš banko gavo būtiną sandoriui sudaryti finansavimą), sprendžia, jog atsakovės M. B. ir A. N. įrodė, kad Nacionalinės žemės tarnybai pateikdamos 2014 m. sausio 21 d. pranešimą jos nesiekė iš naujo pradėti ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros, o sąžiningai suklydo manydamos, jog tai yra būtina padaryti, tęsiant 2013 m. spalio 24 d. pradėtą ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo procedūrą, pasikeitus žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimą reglamentuojantiems įstatymams.

52Dėl ieškovo teisės ginčyti 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sandorį

53Ieškovas teigia, kad atsakovų sudaryta 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris ir todėl pripažintinas negaliojančiu.

54Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog, visų pirma, pagal Laikinąjį įstatymą asmuo gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti žemės sklypą tais atvejais, kai žemė parduodama. Žemę perleidžiant kitu pagrindu (tarp jų – ir dovanojimo), pirmumo teisė negalioja. Antra, įgyvendinant pirmumo teisę, Laikinasis įstatymas suteikia prioritetą bendraturčiams, tik po jų eina parduodamo žemės sklypo naudotojai. Šio eiliškumo šalys savo susitarimu neturi teisės pakeisti. Trečia, parduodamo žemės sklypo naudotojai turi teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą tik nesant bendraturčių ar jiems nepasinaudojus pirmumo teise. Ketvirta, asmeniui turi būti suteikta reali galimybė pasinaudoti jam priklausančia pirmumo teise (jis turi būti informuojamas apie pardavimą, jo sąlygas), o ja nepasinaudojęs, netenka teisės į pažeistų teisių gynybą šiuo pagrindu. Penkta, tik konstatavęs pirmumo teisės pažeidimą, teismas turi spręsti dėl ją turinčio subjekto teisių gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2013). Žemės ūkio paskirties žemės naudotojui neįgyvendinus pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, savininkas šį sklypą gali perleisti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2014). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad ieškovas pareiškė atsisakymą įsigyti žemės sklypą, į tai, kad Laikinajame įstatyme nėra nustatyto termino, per kurį, parduodamo žemės sklypo naudotojui atsisakius pirkti žemės sklypą, žemės ūkio paskirties žemės sklypo savininkas žemės sklypą privalėtų parduoti kitiems asmenims, sprendžia, kad ieškovas, atsisakęs pasinaudoti jam priklausančia pirmumo teise, neteko materialiosios subjektinės teisės į pažeistų teisių gynybą šiuo pagrindu, t.y. neteko teisės ginčyti 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sandorio, kaip pažeidžiančio jo, kaip asmens, turinčio pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, teises. Neturėdamas materialiojo teisinio suinteresuotumo, ieškovas, nebūdamas sandorio šalimi, neturi ir reikalavimo teisės ginčyti kitų asmenų sudarytą žemės sklypo dalies dovanojimo sandorį.

55Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

56Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

57Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmenų, turinčių pirmumo teisę įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

58Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

59Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

60Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliantui nepriteistinas (CPK 93 straipsnis).

61Apeliacinės instancijos teismui atsakovas P. K. pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jį pagrindžiančius įrodymus 1051,32 Eur sumai.

62CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. buvo patvirtintos naujos Rekomendacijos, tačiau jos yra taikomos tik už advokato ar advokato padėjo pagalbą, suteiktą po įsakymo įsigaliojimo, t.y. nuo 2015 m. kovo 20 d. Todėl atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, galiojusiu iki 2015 m. kovo 20 d., kuriame buvo numatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,5 koeficientas nuo minimalios mėnesinės algos (450 Eur), atsakovo P. K. prašomos priteisti 1051,32 Eur bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą viršijo minėtą sumą, todėl jos mažintinos iki 450 Eur. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovui P. K. iš ieškovo priteistina 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo (CPK 93, 98 str. str.).

63Apeliacinės instancijos teismui atsakovės M. B. ir A. N. pateikė prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, tačiau jį pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl atsakovių M. B. ir A. N. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintinas.

64Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 ir 98 straipsniais,

Nutarė

65Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

66Priteisti atsakovui P. K. (a.k. ( - )) iš ieškovo UAB „Aristavos ūkis“ (į.k. 161298135) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir... 5. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: pripažinti... 6. Ieškovas nurodė, kad 2013 m. sausio 2 d. tarp jo ir atsakovės M. B. buvo... 7. 2014 m. kovo 18 d. atsakovės M. B. ir A. N. dovanojimo sutartimi padovanojo... 8. Atsiliepime į ieškinį atsakovai prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio... 9. Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Laikinojo įstatymo redakcijos,... 13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teisinio reguliavimo srityje... 14. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog... 15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų visų veiksmų visuma... 16. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas be pagrindo nurodė, jog... 17. Pirmosios instancijos teismas, pažymėjo, kad pirkėjo teisių ir pareigų... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 19. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2014 m. spalio 14 d. Kauno... 20. Atsakovės M. B. ir A. N. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo... 21. Atsakovai P. K. ir E. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados... 23. Apeliacinis skundas netenkintinas ... 24. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo... 25. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 26. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios... 27. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas,... 28. Apeliantas pateikė VĮ Registrų centras 2014 m. lapkričio 18 d. Raštą Nr.... 29. Atsakovai kartu su atsiliepimais į apeliacinį skundą pateikė nuotrauką,... 30. Teisėjų kolegija, siekdama visapusiškai išnagrinėti bylą ir darydama... 31. Dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo paskirties... 32. CK ir įstatymuose, reglamentuojančiuose žemės teisinius santykius,... 33. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendraturčiai turi pirmumo teisę... 34. Analogiškas pirmumo teisės įgyvendinimo būdas įtvirtintas Laikinojo... 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aptariamos pirmumo... 36. Dėl ginčui taikytinos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo... 37. Bet kuri teisės norma gali būti tinkamai išaiškinta tik tada, jeigu bus... 38. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas, kuri Laikinojo įstatymo... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinuoju įstatymu, be kitų tikslų,... 40. Kaip matyti iš bylos medžiagos 2013 m. sausio 2 d. tarp ieškovo ir... 41. Kaip jau minėta ankščiau, pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio... 42. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčo žemės sklypo pardavimo procedūros... 43. Atmestinas, kaip nepagrįstas, ieškovo teiginys, jog atsakovės M. B. ir A. N.... 44. Teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas, kaip nepagrįstas, pirmosios... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi... 46. Apibendrindama anksčiau nurodytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei... 47. Dėl 2014 m. sausio 21 d. atsakovių M. B. ir A. N. Nacionalinės žemės... 48. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2013 m. spalio... 49. Kaip matyti iš 2014 m. sausio 21 d. atsakovių pranešimo apie sprendimą... 50. Atmestinas kaip nepagrįstas ieškovo argumentas, kad atsakovės, 2014 m.... 51. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad įstatymų nežinojimas... 52. Dėl ieškovo teisės ginčyti 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sandorį... 53. Ieškovas teigia, kad atsakovų sudaryta 2014 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartis... 54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra... 55. Kiti apelianto argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo... 56. Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo... 57. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas... 58. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 59. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą,... 61. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas P. K. pateikė prašymą dėl... 62. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato... 63. Apeliacinės instancijos teismui atsakovės M. B. ir A. N. pateikė prašymą... 64. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 65. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 66. Priteisti atsakovui P. K. (a.k. ( - )) iš ieškovo UAB „Aristavos ūkis“...