Byla 2A-204-826/2015

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, sekretoriaujant K. P., dalyvaujant apeliantų atstovei advokatei J. R., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo S. B. ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, trečiajam asmeniui V. B. dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais V. B. ieškinį atsakovei AB SEB bankui, išvadą teikiančiai institucijai Lietuvos bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir 2013-01-31 paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu,

Nustatė

2ieškovas 2014-01-21 kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti vienašališką 2009-06-18 kredito sutarties Nr. 1450918070290-37 su visais jos pakeitimais, sudarytos su atsakovu AB SEB banku, nutraukimą neteisėtu; taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti visus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0005/14/00075, bei priteisti iš atsakovo visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3Trečiasis asmuo ieškovo sutuoktinė V. B. 2014-03-13 pateikė ieškinį su savarankiškais reikalavimais, prašė pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties Nr. 1450918070290-37 su visais jos pakeitimais nutraukimą neteisėtu; pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5 punkte numatytą sąlygą dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių mokėjimo nuo nesumokėtos kredito įmokos ar jos dalies nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties Bendrosios dalies 4.6 punkte numatytą sąlygą dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių mokėjimo nuo laiku nesumokėtų palūkanų nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo; pripažinti negaliojančiu 2013-01-31 V. B. pasirašytą paprastąjį vekselį, pagal kurį V. B. įsipareigojo AB SEB bankui iki 2013-07-31 sumokėti 3684,32 EUR, pripažinti 2013-09-10 Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. GB–7533 dėl 12 798,02 Lt išieškojimo negaliojančiu bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškiniuose dėl reikalavimo pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ieškovas ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimas nurodė tapačias aplinkybes, t. y. kad ieškovas

52007 m. Steigimo sutartimi su dar dviem bendrovėmis įsteigė UAB „Š.S.“, kurios veiklos sritimi numatyta prekyba nekilnojamuoju turtu. Atsakovas naujai įsteigtai bendrovei suteikė 1 610 000 Lt paskolą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone, pirkti. Banko prievolei užtikrinti įsigytas turtas buvo įkeistas. Tam pačiam tikslui gautas UAB „Š.S.“ akcininkų laidavimas: ieškovas ir kitos dvi akcininkės UAB „I.“ bei UAB „A. I.“ 2007-03-23 su atsakovu pasirašė Laidavimo sutartis, kuriomis UAB „Š.S.“ prievolės nevykdymo atveju įsipareigojo atsakyti visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pradėjus UAB „Š.S.“ veiklai klestėti, buvo tikimasi sutartinius įsipareigojimus bankui vykdyti tinkamai. Tačiau pasikeitus ekonominei situacijai – kritus žemės sklypų kainoms, parduoti turto apskaičiuotomis kainomis nebeapsimokėjo, t. y. plėtoti už kreditą įsigytų sklypų infrastruktūrą ir projektuoti gyvenamųjų namų kvartalus. Kadangi UAB „Š.S.“ jokių finansinių resursų neturėjo, o bendrovės turimas ir bankui įkeistas nekilnojamasis turtas galėjo padengti tik trečdalį įmonės paskolos, atsakovas, remdamasis Laidavimo sutartimis, ėmė spausti asmeniškai prisiimti UAB „Š.S.“ įsipareigojimus. Atsakovas ieškovui grasino, kad jeigu neprisiims dalies UAB „Š.S.“ įsipareigojimų, iš jo, kaip laiduotojo, bus išieškomas visas kreditas. Ieškovui bankas išaiškino, kad kitų laiduotojų (juridinių asmenų) atsakomybė yra ribota, todėl išieškojimą pirmiausia nukreiptų į S. B.. Be to, bankas ieškovui grasino, kad jeigu neprisiims dalies UAB „Š.S.” įsipareigojimų, bankas kreipsis į teismą dėl žalos padarymo, tyčinio bankroto, sukčiavimo ir kt. Dėl grasinimo kredito sutartis buvo pakeista, šį pakeitimą sąlygojo banko darbuotojos patarimas: įsigyti jam su sutuoktine asmeniškai visus UAB „Š.S.“ žemės sklypus už SEB banko suteiktą asmeninį kreditą, refinansuojant dalį UAB „Š.S.“ kredito. Esant tokiam mechanizmui, bankas atsisakytų reikalavimo teisės pagal 2007-03-23 Laidavimo sutartį. Pasitikėdamas darbuotojos kvalifikuotumu bei suprasdamas, kad įsteigtos bendrovės kredito bankui negalės grąžinti, todėl siekdamas išvengti milijoninių reikalavimų nukreipimo į jo asmeninį turtą, veikiamas atsakovo grasinimų, šantažo, ekonominio spaudimo, neturėdamas kitos išeities, pasinaudojo patarimu ir 2009-06-18 atsakovas, jis ir trečiasis asmuo – jo sutuoktinė pasirašė kredito sutartį. Mano, kad atsakovas, atsižvelgdamas į Lietuvoje susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį bei į teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, turėjo nereikalauti drastiškai nepalankios kredito sutarties sudarymo. Yra įsitikinę, kad bankas pateikė pasiūlymus, statančius jų šeimą į blogesnę padėtį. Bandė su banku derėtis, bet nepavyko susitarti dėl sutarties pakeitimo sąlygų, todėl, nebepajėgiant jiems vykdyti sutarčių, atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Mano, kad bankas vienašališkai nutraukdamas sutartį pasielgė neteisėtai ir nesąžiningai, kadangi tarp šalių nebuvo pasibaigusios derybos. Apie vienašališką sutarties nutraukimą nebuvo tinkamai pranešta. Kadangi atsakovas, panaudodamas ekonominio spaudimo priemones, grasindamas civilinių ir baudžiamųjų bylų iškėlimu, įteigdamas, kad įmonės skolos išieškojimas bus nukreiptas tik į ieškovo, kaip vieno iš akcininkų, asmeninį turtą, privertė jį ir sutuoktinę sudaryti sandorius, prieštaraujančius gerai moralei bei pažeidžiančius jų šeimos interesus. Teigė, jog jeigu bankas nebūtų spaudęs, jis ir jo sutuoktinė jokiu būdu nebūtų sudarę jiems primestų neįvykdytinų sandorių, nes bankui buvo žinoma, kad tiek jis, tiek sutuoktinė turėjo kitų didelių finansinių įsipareigojimų. Nepaisant to, atsakovas, žinodamas apie kredito gavėjų sunkią finansinę padėtį, suteikė jiems 147 145,75 EUR kreditą, tuo pažeisdamas teisės normas. Kadangi dėl kredito gavimo šeimos finansinė būklė nepasikeitė, jie tinkamai vykdyti prisiimtas prievoles buvo nepajėgūs. Tačiau atsakovas dėl jiems nesuprantamų priežasčių nutraukė su kredito gavėjais bet kokį bendradarbiavimą, atsisakė spręsti refinansavimo ar kredito įmokų atidėjimo klausimus bei ieškoti kitų problemos sprendimų būdų. Gavus iš banko pranešimus, kad neapmokėjus neprotestuotino paprastojo vekselio, bus kreipiamasi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bei įspėjimą dėl kredito sutarties nutraukimo, nedelsiant buvo kreiptasi į banką. Tačiau buvo paaiškinta, kad AB SEB bankas nebemato prasmės toliau su jais bendradarbiauti ir refinansuoti skolas. Be to, banke jau priimtas neatšaukiamas sprendimas 2009-06-18 kredito sutartį nutraukti. Mano, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai vienašališkai nutraukė kredito sutartį, nes pažeidimai nėra esminiai, t. y. nepaisant formalių sutarties pažeidimų, bankas gauna iš esmės tai, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovo patirti nuostoliai atlyginami ypatingai didelių, banko vienašališkai nustatytų, neatitinkančių rinkos, palūkanų ir delspinigių forma. Kaip sutarta, esant kredito grąžinimo įmokų vėlavimams, skaičiuojami 0,1 procento delspinigiai, kurie padengia atsakovo nuostolius, susijusius su kredito įmokų grąžinimo vėlavimu. Dėl reikalavimo pripažinti 2013-01-31 vekselį negaliojančiu nurodė, kad dėl V. B. pasirašyto tos pradelstos delspinigių sumos vekselio bankas, jų nuomone, įgijo teisę reikalauti tos pačios delspinigių sumos du kartus ir pagal 2009-06-18 kredito sutartį, ir pagal vekselį, kurį vekselio turėtojas įgijo žinodamas, kad nebuvo pagrindo jo išdavimui, ir taip veikdamas skolininko nenaudai. Teigė, jog atsakovas sąmoningai 3684,32 EUR delspinigius vekselyje įvardijo kaip papildomą paskolą, nors trečiasis asmuo V. B. tokios paskolos nėra gavusi. Vekselį trečiasis asmuo pasirašė dėl atsakovo daromo spaudimo. Atsakovas, žinodamas, kad vekselyje nurodoma 3684,32 Eur suma yra delspinigiai, o ne skola pagal 2009-06-18 kredito sutartį, kuri gali būti išieškoma iš įkeisto turto, sąmoningai šią sumą įvardijo kaip paskolą. Taigi bankas žinojo apie vekselio trūkumus, dėl to šis vertybinis popierius turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas notaro išduotas vykdomasis įrašas. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad 2009-06-19 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 p. nustatytos sąlygos yra nesąžiningos, nes jose nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra neprotingai didelis, prieštaraujantis teismų praktikai. Ieškovas ir trečiasis asmuo negalėjo dėl delspinigių dydžio derėtis, nes sutartį sudarė prisijungimo būdu, atsakovui darant spaudimą. Pripažinus šias sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis pripažintinas negaliojančiu ir 2013-01-31 paprastasis vekselis, kuriuo buvo užtikrintas paminėtų delspinigių mokėjimas. Ieškiniuose nurodyta ir tai, kad atsakovas yra prisidėjęs prie jų prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, dėl to yra pagrindas atitinkamai sumažinti skolininkų atsakomybę, bankas į tai turėjo atsižvelgti ir negalėjo vienašališkai nutraukti kredito sutarties, nes dėl įsiskolinimo susidarymo yra kaltas ir pats, o kredito gavėjai dėl banko kaltės turi būti atleisti nuo atsakomybės. Vien tai, kad kredito sutartis sudaryta tik dėl atsakovo panaudoto ekonominio spaudimo ir grasinimų, dėl ko jų šeima privalėjo įsigyti 22 žemės sklypus, sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Be to, bankas, neieškodamas geriausių abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, nutraukdamas kredito sutartį ir siekdamas priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė įtvirtintą bendradarbiavimo principą, o tai reiškia, kad sutarties nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu ir dėl atsakovo bendradarbiavimo principo pažeidimo.

6Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-01 sprendimu ieškinius atmetė bei priteisė iš ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais po 390,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui, atmetė atsakovo reikalavimą dėl baudos ieškovui skyrimo, priteisė iš ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais po 3,76 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad įsiskolinimas susidarė kredito gavėjams visiškai nuo 2011-05-02 iki 2012-03-23 nevykdant net dalinių įsipareigojimų, o vėliau pradedant mokėti sumas, kurios sudarė tik nežymią jau susikaupusio įsiskolinimo dalį. Ieškovo vėlavimai vykdyti sutartį siekė daugiau kaip 200 kalendorinių dienų. Atsakovas tiek raštuose, tiek įspėjimuose informavo ieškovą ir trečiąjį asmenį, jog nepadengus įsiskolinimo, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis, bet skolininkai ir toliau savo sutartinių prievolių nevykdė, todėl kreditavimo sutartis buvo nutraukta ir pradėtas išieškojimas. Sutartis, dėl kurios vykdymo ir nutraukimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, yra kreditavimo sutartis. Tarp šalių 2009-06-18 sudarytos kredito sutarties dalykas yra tai, kad atsakovas, kurio pagrindinė teikiama paslauga yra kreditų už tam tikrą mokestį suteikimas, suteikė kreditą sutuoktiniams V. B. ir S. B. žemės sklypams pirkti, iš dalies refinansuodamas UAB „Š.S.“ prievoles AB SEB bankui pagal 2007-03-22 kredito sutartį Nr. 1460711010093-07, bei V. B. prievolėms AB SEB bankui pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 0450818050909-20 refinansuoti (Kredito sutarties 2 dalis), o ieškovas ir trečiasis asmuo solidariai įsipareigojo pagal grafiką, t. y. sutartyje numatytais terminais ir sutartyje numatyto dydžio sumas, mokėti atsakovui įmokas. Ieškovas nurodė, kad dėl materialinių sunkumų bei dėl banko spaudimo prisiimtų prievolių atsakovui įmokų neturi galimybių mokėti ir ne visada galėjo mokėti nustatyto dydžio įmokas sutartais terminais. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad įmokos buvo mokamos skirtingo dydžio ir nereguliariai, o nuo 2013-04-09 sutuoktiniai apskritai nustojo mokėti visus mokėjimus. kredito gavėjai daug klausimų ėmė spręsti tik nutraukus sutartį. Ieškovo pozicija dėl vekselio, kaip sudaryto dėl apgaulės, atsirado tik kartu su trečiojo asmens (sutuoktinės) pateiktu ieškiniu. Ieškovo vykdytas susirašinėjimas su atsakovu elektroniniu paštu rodo, kad ieškovas pripažino skolos faktą bei siekė ginčą išspręsti taikiai, išdėstant atitinkamais terminais skolos grąžinimą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad vekselis išrašytas dėl apgaulės ar spaudimo. Bylos medžiagoje ieškovo nurodytų pažeidimų sudarant kredito sutartis ar išduodant vekselį teismas nenustatė. Skolininkas pagal vekselį neturi teisės atsisakyti sumokėti jame nurodytą sumą, remdamasis nesutartomis aplinkybėmis, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo išduoti vertybinį popierių ar kad tas pagrindas negalioja. Tuo atveju, jeigu vekselio išrašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, jis iš karto kaip sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų jį ginčyti. Tuo tarpu ieškovas ir trečiasis asmuo vekselį ėmė ginčyti ne iš karto, o tik pradėjus išieškojimo pagal jį procedūras. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją. Vekselyje nurodytas besąlyginis įsipareigojimas sumokėti, todėl ieškovo nurodyti argumentai dėl vekselio neatitikties įstatyme nurodytoms nuostatoms dėl privalomųjų rekvizitų taip pat yra nepagrįsti. Notaras, vadovaudamasis įstatymais, teisėtai atliko vykdomąjį įrašą pagal minėtą vekselį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo vekselį pripažinti negaliojančiu bei panaikinti vykdomąjį įrašą ar mažinti sumą. Be to, aplinkybė, kad ieškovas bandė sudaryti taikos sutartį, o bankas nebendradarbiavo, nepasitvirtino. Priešingai, byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad ieškovas ikiteismine tvarka net nebuvo nuvykęs pas kreditorių, nepranešė sutarties nevykdymo priežasčių, o aktyvesnis tapo tik pradėjus priverstinį paskolos išieškojimą. Taigi, trečiasis asmuo, kaip ir ieškovas, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jų ieškiniuose reiškiamus teiginius apie atsakovo spaudimą sudaryti kredito sutartį su pakeitimais bei vekselius. 2013-01-31 kredito sutarties pakeitime Nr. 4 yra aiškiai nurodyta, kad nesumokėtų delspinigių suma yra 8454,40 EUR, jų minėto susitarimo metu bankas iš dalies – 4770,08 EUR sumos atsisakė, todėl dėl sumos dalies (3684,32 EUR) pateiktas vekselis, o išieškoma delspinigių suma nurodyta 304,53 EUR. Šios faktinės aplinkybės ir byloje esantys įrodymai patvirtina banko poziciją, jog iš skolininkų nėra reikalaujama sumokėti dvigubų delspinigių. Nustatyta, kad vekseliai buvo išrašyti šalių abipusio susitarimo pagrindu, atliekant kredito sutarties restruktūrizavimą, atsakovui atsisakant dalies susikaupusių delspinigių bei atidedant palūkanų skolos mokėjimus. Ieškovas ir trečiasis asmuo nepagrįstai atsisakė mokėti privalomas įmokas, iki sutars su atsakovu dėl taikos sutarties sąlygų ar sumažins įmokas, nes tokios aplinkybės neatleidžia paskolos gavėjų nuo tarp šalių sudarytos kredito sutarties vykdymo. Nors ieškovas ir trečiasis asmuo nustatytais terminais nemokėjo viso dydžio apskaičiuotų įmokų, t. y. ėmė pažeidinėti sutartyje numatytus mokėjimo terminus ir sumas, atsakovė iš karto nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, priešingai, daug kartų: 2013-07-22, 2013-09-13 (trimis skolininkų buvimo vietos adresais) raštais informavo ieškovą ir trečiąjį asmenį apie susidariusius įsiskolinimus bei paragino sumokėti įmokas ir taip išvengti sutarties nutraukimo. Skolininkams nereaguojant, kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2013-10-15 (apie tai pranešus net tris kartus), nors skolininkai ir toliau visiškai nemokėjo įsiskolinimo, atsakovas kurį laiką nesikreipė dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto ieškovui ir trečiajam asmeniui priklausančio turto. Atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip paskutinę priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Ieškovas ir trečiasis asmuo nurodo, kad tarp šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jo, kaip vartotojo, interesai turėtų būti ypatingai saugomi ir ginami. Teismas įvertino byloje esančius duomenis, atsižvelgė į tai, kad tarp šalių sudarytos kredito sutarties pagrindu ieškovui ir trečiajam asmeniui buvo suteiktas kreditas iš dalies ne asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti, o verslo plėtojimui. Tačiau įvertino tai, kad versle dalyvauja tik šeimos nariai – sutuoktiniai, todėl teismas tarp šalių sudarytą kredito sutartį kvalifikavo vartojimo sutartimi, o ieškovą ir trečiąjį asmenį vartotojais. Ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė ilgą laiką, pagal byloje esančią atsakovo pateiktą kredito panaudojimo ataskaitą ieškovas jau nuo pat sutarties sudarymo momento vėlavo mokėti įmokas, mokėjo ne visą priskaičiuotą sumą, todėl darytina išvada, jog kredito gavėjai iki kredito sutarties nutraukimo sistemingai nevykdė savo įsipareigojimų, pažeidinėjo kredito sutartyje numatytus kredito grąžinimo terminus. Taigi atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo pažeidė tarp šalių sudarytą kredito sutartį iš esmės, taip pat kad atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš trečiąjį asmenį, kaip vartotoją, nutraukdamas sutartį, nes formaliai nesivadovavo sutartyje numatytomis teisėmis vienašališkai nutraukti sutartį, sutartis buvo nutraukta tik po bandymų išsaugoti sutartinius santykius, todėl teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio. Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad kredito sutarties pakeitimus sąlygojo banko darbuotojų patarimai ir spaudimas, todėl pasitikėdamas darbuotojų kvalifikuotumu pasirašė kredito sutartį žemės sklypams įsigyti bei vekselius, dėl ko patyrė didelių nuostolių, kadangi bankas apskaičiavo itin dideles palūkanas, kurių nebuvo pajėgus laiku mokėti, todėl susidarė didelis įsiskolinimas bankui. Teismas konstatavo, kad jokių duomenų, jog atsakovė AB SEB bankas inicijavo ar kad iki UAB „Š. S.“ bankroto reikalavo sudaryti kredito sutartį ar sutarties pakeitimus, byloje nėra pateikta.

7Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. B. prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-01 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

81. Teismas bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant, nors ji prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl sunkios virusinės ligos, o teismas nepagrįstai ligos nepripažino svarbia priežastimi. Ji neteko galimybės būti išklausyta, pateikti paaiškinimus bei atsikirtimus, dėl to sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

92. Teismas bylą išnagrinėjo, nesant išvadą teikiančios institucijos išvados. Į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas Lietuvos bankas, kuris buvo įpareigotas pateikti išvadą, tačiau atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, jog ginčas kilo ne iš vartojimo teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino kredito sutartį vartojimo sutartimi, tačiau nepaisant to, bylą išnagrinėjo nesant privalomos išvados, t. y. teismas į bylos nagrinėjimą turėjo įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri turi pasisakyti dėl ginčijamų nesąžiningų sutarties sąlygų.

103. Teismas pasisakė ne dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. teismas visiškai nevertino ir netyrė ieškinio reikalavimų pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose numatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Tai taip pat yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be to, šie reikalavimai negali būti išskirti į atskirą bylą, nes yra susiję su kitais reikalavimais. Šis reikalavimas yra susijęs su 2013-01-31 vekselio pripažinimu negaliojančiu, nes vekselis buvo išrašytas delspinigių, apskaičiuotų ginčijamų sutarties 4.5 ir 4.6 punktų pagrindu, mokėjimui užtikrinti. Pripažinus šias sąlygas negaliojančiomis turi būti pripažintas negaliojančiu ir vekselis. Šis reikalavimas turės įtakos ir reikalavimui dėl 2009-06-18 kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nes panaikinus nepagrįstai apskaičiuotus delspinigius, sumažėtų ir įsiskolinimas pagal kredito sutartį, o teismas galėtų vertinti, ar toks įsiskolinimas buvo esminis sutarties pažeidimas.

114. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu bei pripažinti vekselį negaliojančiu. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovo ir trečiojo asmens turtinė padėtis kredito suteikimo metu buvo tinkamai įvertinta, o bankas pagrįstai tikėjosi, kad kreditas bus grąžintas. Bankui buvo žinoma, kad ieškovo įkurta įmonė UAB „Š.S.“ yra bankrutuojanti, įsipareigojimai nepadengti, todėl jis negalėjo ieškovo ir trečiojo asmens turtinės padėties vertinti kaip tinkamos kreditui gauti. Bankas privertė ieškovą ir trečiąjį asmenį prisiimti UAB „Š.S.“ įsipareigojimus ir perkėlė jiems nepavykusio projekto vystymo naštą. Teismas neįvertino, kad trečiojo asmens ir ieškovo mėnesinės pajamos (17 000 Lt) buvo didelės tik dėl trečiajam asmeniui išmokėtos vienkartinės išmokos, susijusios su atleidimu iš darbo. Pajamos iš nuomos taip pat buvo netinkamai įvertintos, nes šios pajamos buvo trumpalaikės, tačiau be pagrindo priskirtos ilgalaikėms. Taigi bankas tinkamai neįvertino jų galimybių mokėti kreditą.

125. Atsakovas užsitikrino prievolių įvykdymą ne tik įkeitimu, o tai įrodo, kad atsakovas jau kredito suteikimo metu abejojo dėl ieškovų galimybės grąžinti kreditą. Atsakovas, suteikęs kreditą nemokiems klientams, negalėjo tikėtis jo grąžinimo. Atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie skolininkų negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, nes neįvertino skolininkų mokumo, nekontroliavo jų veiklos, finansinių rodiklių, nors tokią pareigą turėjo. Atsakovas nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, dėl to negalėjo vienašališkai nutraukti sutarties, nes ir pats yra kaltas dėl skolininkų negalėjimo vykdyti įsipareigojimus.

136. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, nes teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra joje numatyta. Teismas, kvalifikavęs kredito sutartį kaip vartojimo sutartį, privalėjo savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygų, numatytų 5.2 punkte, sąžiningumą, ar sutartyje nurodyti esminiai pažeidimai, lemiantys sutarties nutraukimą, atitinka sąžiningumo kriterijus, tačiau tokio vertinimo teismas neatliko.

147. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, nes nenustatė, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui būtų daromas spaudimas pasirašyti vekselį. Vekselis buvo pasirašytas tam, kad atsakovas refinansuotų kreditą ir atidėtų jo grąžinimą, nors iš tiesų atsakovas negalėjo atlikti refinansavimo dėl prastos kredito gavėjų finansinės padėties. Atsakovas, grasindamas sunkiomis finansinėmis pasekmėmis, privertė trečiąjį asmenį pasirašyti vekselį, nors trečiasis asmuo vekseliuose nurodytos sumos negavo, o atsakovas šitaip užsitikrino dvigubų sumų išieškojimą.

15Apeliaciniu skundu ieškovas S. B. prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-01 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais, dėl to teismas pakartotinai jų nedetalizuoja.

16Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai nepripažino apeliantų ligos svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą. Teismas, vertindamas kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, įvertino ir kredito sąlygų, kurias apeliantai prašė pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis, teisėtumą. Apeliantai klaidina teismą, jog atsakovas skaičiavo dvigubus delspinigius, nes delspinigiai buvo skaičiuojami už vėluojamą grąžinti kreditą ir vėlavimą mokėti palūkanas. Taip pat nepagrįstas apeliantų teiginys, kad vekselis yra išvestinis sandoris, kuris turi būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad kredito sutarties 4.5 ir 4.6 numatytos sąlygos, apeliantų teigimu, yra nesąžiningos. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad kredito sutartis yra vartojimo sutartis, šiuo aspektu nesutiktina ir su teismo išvadomis, nes kreditas buvo suteiktas ne asmeniniams poreikiams, o verslui. Aplinkybė, kad byloje nebuvo pateikta Lietuvos banko išvada, nėra pagrindas naikinti sprendimą, nes tai yra ne pareiga, o teisė, be to, institucijų išvados ir vertinimai teismui nėra privalomi. Apeliantai nepagrindė savo teiginių, jog jie buvo nemokūs ir atsakovas negalėjo suteikti jiems kredito. Apeliantai patys laisva valia kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo, pateikė duomenis apie gaunamas pajamas, kurios pagrįstai buvo įvertintos kaip pakankamos kreditui grąžinti. Ieškovas, nepavykus verslui, pats kreipėsi į banką dėl refinansavimo, nes bankui įkeisto turto realizavimas varžytynėse buvo nenaudingas, o apeliantai siekė išlaikyti įkeistą turtą. Atsakovas nėra atsakingas už apeliantų negalėjimą vykdyti savo įsipareigojimus. Bankas, nutraukęs sutartį, pareikalavo įvykdyti prievolę, o tai nėra civilinės atsakomybės taikymas, dėl to apeliantai negali būti nuo jos atleisti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo veiksmus vienašališkai nutraukiant sutartį, įvertino tai, jog atsakovas siekė išsaugoti sutartį, vis atidėdavo įsipareigojimų vykdymą ir sutartį nutraukė tik po daugybės bandymų ją išsaugoti. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas naudojo ekonominį spaudimą ar grasinimus, kad būtų pasirašytas vekselis. Vekselis gali būti naudojamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimas, tačiau kreditorius neturi teisės išsiieškoti dvigubų sumų. Atsakovas nurodė, kad dėl dalies neišspręstų reikalavimų byla gali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme, nes ji nebūtų nagrinėjama iš naujo visais aspektais.

17Teismo posėdžio metu apeliantų atstovė apeliacinius skundus palaikė, prašė apeliacinius skundus tenkinti – pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodė, kad apeliantai po kredito sutarties nutraukimo nėra atlikę nė vienos kredito įmokos. Jau po kredito sutarties pasirašymo apeliantai nebuvo pajėgūs vykdyti savo įsipareigojimų atsakovui pagal sutartį. Atsakovas toleravo tai, kad nėra mokamos įmokos, tačiau atsakovas toliau keisdavo sutarties sąlygas. Bankas pažeidė CK 6.883 str. nuostatas, Finansų įstaigų įstatymo 31 str.2 d. 2 p., 3 p., 6 p., CK 1.5 str., Atsakingo skolinimo nuostatus, patvirtintus Lietuvos banko valdybos 2011-09-01 nutarimu Nr. 03-144, Lietuvos banko patvirtintą paskolų suteikimo tvarką, SEB banko paskolų suteikimo politiką, nes suteikė kreditą nemokiems klientams, netinkamai įvertino apeliantų pajamas. AB SEB bankas kreditą išdavė UAB „Š. S.“, kai nuo jos įsteigimo buvo praėjęs tik vienas mėnuo. Apeliantai šiuo metu įsipareigojimų pagal ginčo kredito sutartį vykdyti negali, ginčo kredito sutartis buvo pasirašyta dėl AB SEB daryto spaudimo apeliantams, nes buvo grasinama iš apeliantų išieškoti visą skolą.

18Apeliaciniai skundai atmestini.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str.

201 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

21Dėl LR CPK 49 ir 246 straipsnių pažeidimų

22Apeliantai skunduose teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo jiems nedalyvaujant, nors jie prašė atidėti bylos nagrinėjimą dėl sunkios virusinės ligos, o teismas nepagrįstai ligos nepripažino svarbia priežastimi. Jie neteko galimybės būti išklausyti, pateikti paaiškinimus bei atsikirtimus, dėl to sprendimas naikintinas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši skundo nuostata nepagrįsta. LR CPK 246 str. 1 d. nustatyta, kad kai į teismo posėdį neatvyksta ieškovas, kuriam tinkamai nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir jis neturi atstovo, teismas bylos nagrinėjimą atideda. Bylos nagrinėjimas atidedamas taip pat tuo atveju, kai ieškovas bylą veda per atstovą, tačiau į teismo posėdį neatvyksta ieškovas ir jo atstovas ir tinkamai apie teismo posėdžio vietą ir laiką nepranešta ieškovo atstovui. Bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ir atstovo užimtumas kitose bylose). Ieškovai 2014-09-10 pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą 2014-09-11 vyksiančiame teismo posėdyje dėl ūmios virusinės ligos, apsunkinančios jų fizinį atvykimą į teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą, bylą išnagrinėjo ieškovui ir trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais nedalyvaujant. Apeliantų liga nėra imperatyvus pagrindas atidėti teismo posėdį, priešingai, teismas dėl dalyvaujančių byloje asmenų ligos gali, tačiau neprivalo atidėti bylos nagrinėjimą. Apeliantai buvo pateikę visus procesinius dokumentus bei juos patvirtinančius įrodymus, ieškiniuose nurodė visas reikšmingas aplinkybes, nepateikė jokių prašymų iki 2014-09-11 dėl papildomų svarbių įrodymų pridėjimo ar esminių paaiškinimų pateikimo. Be to, apeliantai turėjo visas galimybes pasirūpinti ir atstovavimu. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantų ligos nepripažino svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą ir bylą išnagrinėjo jiems nedalyvaujant. Svarbu pažymėti, kad apeliantai buvo pateikę prašymą bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka ir šis prašymas buvo patenkintas, taigi apeliantų teisė būti išklausytiems buvo įgyvendinta (t. 7, b. l. 40–41). Teismo posėdyje apeliantai nenurodė jokių esminių naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus tai, jog pripažino, kad negalės vykdyti įsipareigojimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeista apeliantų teisė būti išklausytiems ar procesinės teisės normos, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (LR CPK 329 str. 1 d.).

23Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad teismas bylą išnagrinėjo, nesant išvadą teikiančios institucijos – Lietuvos banko išvados. Su tokia nuostata teismas nesutinka. LR CPK

2449 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu. Ieškovas ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais į bylos nagrinėjimą įtraukė Lietuvos banką, kuris 2014-08-21 pateikė atsakymą, jog Lietuvos bankas galėtų teikti išvadą tik tokiu atveju, jeigu viena iš ginčo šalių būtų vartotojas, prieš tai kreipęsis į Lietuvos banką kaip į ginčus nagrinėjančią instituciją (t. 6, b. l. 172). Taip pat Lietuvos bankas nesutiko, jog ieškovai yra vartotojai ir kad ginčas susijęs su vartojimo teisiniais santykiais, nes paskolos buvo imtos ne asmeniniams poreikiams. Pirmosios instancijos teismas nebuvo nustatęs Lietuvos bankui, kaip išvadą teikiančiai institucijai, pareigos pateikti išvadą byloje, todėl tokios išvados nebuvimas nėra pagrindas naikinti sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Tuo labiau, kad net ir esant tokiai išvadai, ji būtų tik vienas iš įrodymų, kuriuos teismas vertintų kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (LR CPK 185 str., 197 str. 2 d., 252 str.). Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino kredito sutartį vartojimo sutartimi, tačiau nepaisant to, bylą išnagrinėjo nesant privalomos išvados, t. y. teismas į bylos nagrinėjimą turėjo įtraukti Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri turi pasisakyti dėl ginčijamų nesąžiningų sutarties sąlygų. Kaip jau buvo minėta, LR CPK 49 str. 3 d. yra įtvirtinta teismo teisė, tačiau ne pareiga įtraukti į bylos nagrinėjimą tam tikras institucijas, teikiančias išvadas byloje. Net ir tuo atveju, jeigu teismas padarė išvadą sprendime, jog tarp šalių susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip vartojimo santykiai, teismas neturėjo pareigos įtraukti į bylos nagrinėjimą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos.

25Dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi

26Apeliantai teigia, jog teismas privalėjo įvertinti kredito sutarties 5.2 punktą, kuriame įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti sutartį, sąžiningumo aspektu ex officio, nes buvo konstatuota, jog tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, jog dėl to, kad versle dalyvauja tik šeimos nariai, šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Taigi tam, kad sutartis galėtų būti vertinama kaip vartojimo sutartis, prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo ne dėl savo ūkinės, komercinės ar profesinės veiklos, o asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Šiuo atveju ginčijamos kredito sutarties šalys buvo fiziniai asmenys – sutuoktiniai, tačiau kredito sutarties paskirtis nebuvo susijusi su asmeniniais sutuoktinių poreikiais. 2009-06-18 kredito sutarties specialiosios dalies 2.1 p. numatyta, kad kredito paskirtis – žemės sklypų pirkimas, iš dalies refinansuojant UAB „Š.S.“ prievoles bankui pagal 2007-03-22 kredito sutartį. Taigi kreditas buvo paimtas prievolėms, kilusioms iš verslo santykių, refinansuoti. UAB „Š.S.“ užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimu, buvo perkami žemės sklypai, kuriuose ieškovas ketino vystyti gyvenamųjų namų statybos verslą. Vien fakto, jog versle dalyvauja sutuoktiniai, nepakanka tam, jog šalių susiklostę santykiai būtų kvalifikuoti kaip vartojimo santykiai. Dėl nurodytų priežasčių iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintini motyvai, kuriais remdamasis teismas ieškovą ir trečiąjį asmenį kvalifikavo kaip vartotojus. Konstatavusi, jog tarp šalių susiklostę santykiai nebuvo vartojimo santykiai, teisėjų kolegija detaliau nepasisako dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, nes tai neturi teisės reikšmės.

27Dėl LR CK 1.91 straipsnio taikymo ir kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu

28Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu. Apeliantai teigia, kad atsakovas netinkamai įvertino jų turtinę padėtį kredito suteikimo metu, dėl to negalėjo tikėtis, kad kreditas bus grąžintas. Bankui buvo žinoma, kad ieškovo įkurta įmonė UAB „Š.S.“ yra bankrutuojanti, įsipareigojimai nepadengti, todėl jis negalėjo ieškovo ir trečiojo asmens turtinės padėties vertinti kaip tinkamos kreditui gauti. Bankas privertė ieškovą ir trečiąjį asmenį prisiimti UAB „Š.S.“ įsipareigojimus ir perkėlė jiems nepavykusio projekto vystymo naštą. Teisėjų kolegija su šiomis skundo nuostatomis nesutinka. LR CK 1.91 str. 1 d. nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandoris sudarytas dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą. Šio straipsnio 4 d. realiu grasinimu yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui, kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo, pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos dujos“ v. AB ,,Lietuvos energija“ ir kt.., bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Novatoriška statyba“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-574/2006). Apeliantai teigė, kad atsakovas juos privertė sudaryti 2009-06-18 kredito sutartį, kuria buvo refinansuojamos UAB „Š.S.“ prievolės, nes grasino, jog kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo, tyčinio bankroto ir pan. Ginčijama kredito sutartimi šalys siekė išlaikyti atsakovui įkeistą nekilnojamąjį turtą – 22 žemės sklypus ir toliau vystyti projektą, kuris nepavyko dėl UAB „Š.S.“ bankroto. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas padarė neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė ginčijamą kredito sutartį.

29Apeliantai teigia, kad atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie skolininkų negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, nes neįvertino skolininkų mokumo, nekontroliavo jų veiklos, finansinių rodiklių, nors tokią pareigą turėjo. Atsakovas nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, dėl to negalėjo vienašališkai nutraukti sutarties, nes ir pats yra kaltas dėl skolininkų negalėjimo vykdyti įsipareigojimus. Pagal CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 str. 2 d.). Analizuojant CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo nesugebėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atotrūkis tarp pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų buvo didelis: 2012-09-27 kredito sutarties pakeitimu Nr. 3 buvo fiksuojamas 27 637,49 Eur įsiskolinimas, kuris susidarė visiškai nevykdant net dalinių įsipareigojimų nuo 2011-05-02 iki

302012-03-23. Iki 2011-05-02 įsipareigojimai buvo vykdomi tik iš dalies. Atsakovas nuolat su apeliantais sudarydavo refinansavimo sutartis esamiems pradelstiems įsipareigojimams vykdyti, tokie veiksmai rodo atsakovo siekį išsaugoti sutartį. Tačiau apeliantai savo įsipareigojimų nevykdė, o paskutinis dalinis mokėjimas buvo atliktas 2013-04-09, tačiau net ir tuomet atsakovas sutarties nenutraukė, o tik prašė įvykdyti pradelstus mokėjimus bei ne kartą įspėjo dėl sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantų atstovė patvirtino, jog apeliantai neturi galimybių vykdyti savo įsipareigojimų atsakovui. Tai reiškia, kad apeliantai ateityje nebus pajėgūs įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes nėra garantijų. Nesant tokių duomenų, nėra pagrindo pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu.

31Esant nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog atsakovas nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti, nes tokius atsakovo veiksmus įrodo daugkartinis ieškovo refinansavimas bei įmokų mokėjimo atidėjimas. Apeliantai mano, kad tai, jog atsakovas užsitikrino prievolių įvykdymą ne tik įkeitimu, bet ir vekseliu, įrodo faktą, jog atsakovas jau kredito suteikimo metu abejojo dėl ieškovų galimybės grąžinti kreditą. Atsakovas, suteikęs kreditą nemokiems klientams, negalėjo tikėtis jo grąžinimo. Su tokia nuostata teisėjų kolegija nesutinka. Atsakovas sandorio sudarymo rizikingumą įvertino prievolės įvykdymą papildomai užtikrindamas ne tik turto įkeitimu, bet ir vekseliu, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog atsakovas privalėjo numatyti ar numatė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo galimai negalės vykdyti prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Apeliantai nurodė ir tai, kad jų turtinė padėtis buvo netinkamai įvertinta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, gavęs duomenis apie jų gaunamas pajamas iš įvairios veiklos (17 000 Lt), neturėjo jokio pagrindo manyti, jog jos yra nepakankamos prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti. Pažymėtina ir tai, jog savo galimybes vykdyti įsipareigojimus turi visų pirma įvertinti ne bankas, o į jį besikreipiantys asmenys, o ypač kai kreditą siekiantis gauti asmuo yra verslininkas, o paskola suteikiama įmonės prievolių refinansavimui.

32Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

33Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti vekselį negaliojančiu, nes nenustatė, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui būtų daromas spaudimas pasirašyti vekselį. Vekselis buvo pasirašytas tam, kad atsakovas refinansuotų kreditą ir atidėtų jo grąžinimą, nors iš tiesų atsakovas negalėjo atlikti refinansavimo dėl prastos kredito gavėjų finansinės padėties. Atsakovas, grasindamas sunkiomis finansinėmis pasekmėmis, privertė trečiąjį asmenį pasirašyti vekselį, nors trečiasis asmuo vekseliuose nurodytos sumos negavo, o atsakovas šitaip užsitikrino dvigubų sumų išieškojimą. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-01-31 susitarime Nr. 4, kuriuo pakeista kredito sutartis, nurodyta, jog delspinigių suma yra 8454,40 Eur. Dalies delspinigių atsakovas atsisakė, o likusios 3684,32 Eur sumos mokėjimui užtikrinti trečiasis asmuo V. B. pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo 3684,32 Eur delspinigių sumą sumokėti iki 2013-07-31 (t. 6, b. l. 160). Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje. Dėl juo įtvirtintos prievolės abstraktumo ir besąlygiškumo vekselis suteikia kreditoriui papildomas garantijas, kad skola bus grąžinta, vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų, ir kreditoriaus, ir skolininko, teisės turi būti ginamos. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vekselio abstraktumas ir besąlygiškumas nepaneigia jo galimybės atlikti prievolės užtikrinimo funkciją, sprendžiant iš tokio pobūdžio civilinių santykių kylančius ginčus, gali būti aktualus ir tam tikra apimtimi vertinamas iš vekselio atsirandančio reikalavimo santykis su prievole, kuriai užtikrinti vekselis išduotas. Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Smuika v. AB Ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-311/2008, kt.). Vis dėlto kreditoriaus reikalavimo teisė apribota ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją. Kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu prievolės užtikrinimo būdu ar būdais naudotis siekiant patenkinti savo reikalavimus, o jo reikalavimai turi būti tenkinami tiek, kiek jais siekiama apginti pažeistas teises, nesudarant sąlygų kreditoriui neteisėtai praturtėti.

34Taigi atsakovas vekseliu užsitikrino delspinigių pagal kredito sutartį mokėjimą, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog jis įgijo teisę išsiieškoti dvigubą sumą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų ketinęs tai padaryti (LR CPK 178 str.). Aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, kad ginčo vekselis negalėjo būti išduotas atsakovo reikalavimams iš kredito sutarties užtikrinti ir kad atsakovas vekselį įgijo nesąžiningai, žinodamas, jog įgyja jį be jokio teisinio pagrindo.

35Atsakovai ginčijo vekselį ir tuo pagrindu, jog jis buvo išduotas panaudojant ekonominio spaudimo priemones. (LR CK 1.91 str.). Kaip jau buvo minėta anksčiau šioje nutartyje, teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, kad būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K., N. K. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-482/2012, kt.). Ginčo vekselis išrašytas delspinigių pagal kredito sutartį mokėjimui užtikrinti. Vekselis buvo išrašytas šalių abipusio susitarimo pagrindu tam, kad būtų atidėtas skolos mokėjimo terminas bei refinansuota paskola, vekselio išrašymas suteikė apeliantei galimybę nukelti prievolės įvykdymą vėlesniam laikui, pagerėjus finansinei situacijai bei tikintis, kad apeliantė dės pastangas tam, kad įvykdytų savo įsipareigojimus, todėl buvo apeliantei naudingas. Teisėjų kolegija vertina, kad, esant tokiai faktinei situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįrodytus apeliantės teiginius dėl vekselių išrašymo dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Nesant pagrindo pripažinti 2013-01-31 vekselį negaliojančiu, nėra pagrindo vertinti ir reikalavimo dėl 2013-09-10 notaro vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu pagrįstumą.

36Dėl neišspręstų ieškinio reikalavimų pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento

37Apeliantai skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ne dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. teismas visiškai nevertino ir netyrė ieškinio reikalavimų pripažinti

382009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose numatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, be to, šie reikalavimai negali būti išskirti į atskirą bylą, nes yra susiję su kitais reikalavimais. Šis reikalavimas yra susijęs su 2013-01-31 vekselio pripažinimu negaliojančiu, nes vekselis buvo išrašytas delspinigių, apskaičiuotų ginčijamų sutarties 4.5 ir 4.6 punktų pagrindu, mokėjimui užtikrinti. Pripažinus šias sąlygas negaliojančiomis turi būti pripažintas negaliojančiu ir vekselis. Šis reikalavimas turės įtakos ir reikalavimui dėl 2009-06-18 kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nes panaikinus nepagrįstai apskaičiuotus delspinigius, sumažėtų ir įsiskolinimas pagal kredito sutartį, o teismas galėtų vertinti, ar toks įsiskolinimas buvo esminis sutarties pažeidimas. Ši skundo nuostata iš dalies pagrįsta. Trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais ieškiniu pareiškė penkis reikalavimus: pripažinti 2009-06-18 kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažinti 2009-06-18 sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatytas sąlygas dėl 0,1 proc. dydžio delspinigių negaliojančiomis, pripažinti 2013-01-31 vekselį ir 2013-09-10 notaro vykdomąjį įrašą negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė tik dėl dalies reikalavimų, tačiau pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų dėl 2009-06-18 sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatyto 0,1 proc. dydžio delspinigių nuo laiku nesumokėtos kredito įmokos ir palūkanų dydžio pagrįstumo konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio (2014 m. spalio 1 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo 9 lapo pirmos pastraipos paskutinis sakinys).

39LR CPK 327 str. 2 d. numatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali dėl neišspręstų reikalavimų dalies grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitą bylos dalį spręsti šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Taigi svarbu nustatyti, ar dėl to, kad teismas išsamiai neįvertino paminėtų dviejų reikalavimų pagrįstumo, buvo neatskleista bylos esmė ir dėl to būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Tuo atveju, jeigu dėl aplinkybių, kurias privalu įvertinti, įrodymų apimties bei pobūdžio apeliacinės instancijos teismas bylą turėtų nagrinėti beveik visa apimtimi naujais aspektais, bylą vienareikšmiškai būtų tikslinga perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai ieškiniuose buvo nurodę visas reikšmingas aplinkybes dėl neišspręstų reikalavimų, atsakovas pateikė atsiliepimą dėl neišspręstų reikalavimų, taip pat siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, įvertinęs tai, kad iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, apeliacinės instancijos teismas, negrąžindamas bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, papildo skundžiamo sprendimo motyvus dėl ieškinio reikalavimų pripažinti 2009-06-18 sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose nustatytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis.

402009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose šalys aptarė apeliantų atsakomybę už įsipareigojimų nevykdymą ar netinkama vykdymą, t. y. už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį bei palūkanas dieną apeliantai moka 0,1 proc. dydžio delspinigius. Taigi šalys susitarė dėl delspinigių dydžio. Apeliantai teigė, kad toks delspinigių dydis yra neprotingai didelis, nesąžiningas, jie sutartį pasirašė prisijungimo būdu, negalėjo paminėtų punktų keisti. Netesybos yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 str.).

41Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „ Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „ Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti.

42Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas.

43Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos firma „ Forthmill Limited“ v. UAB „ Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007;2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „ Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

44Kasacinio teismo pabrėžta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „ Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos.

45Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „ Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Kaduva“ v. UAB „ Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.).

46Teismui sprendžiant dėl sutartinių netesybų mažinimo, be kitų, pirmiau nurodytųjų, gali turėti reikšmės tam tikri specialiųjų įstatymų arba verslo praktikos nustatyti kriterijai. Pavyzdžiui, kai abi sandorio šalys yra verslo subjektai (taip yra nagrinėjamu atveju), teismo vertinimui dėl sutartinių netesybų atitikties protingumo kriterijui piniginių prievolių atveju gali būti reikšminga tai, kad pagal 2003 m. gruodžio 9 d. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnį už pavėluotą atsiskaitymą taikomų palūkanų dydis apskaičiuojamas VILIBOR (vidutinės tarpbankinės palūkanų normos, kuriomis bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšų litais kitiems bankams) palūkanų normą padidinant 7 procentiniais punktais. Tačiau dar kartą akcentuotina tai, kad sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams.

47Apeliantai savo įsipareigojimų atsakovui tinkamai nevykdė nuolat, mokėjo ne visas nustatytas įmokas, pradelsti mokėjimai buvo nuolat atidedami ir refinansuojami. Kreditas buvo suteiktas verslo poreikiams, t. y. refinansuoti įmonės įsipareigojimams, todėl 0,1 proc. delspinigių dydis nevertintinas kaip per didelis. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuo 2009-06-18 kredito sutarties pasirašymo iki bylos iškėlimo teisme 2014-01-23 (beveik 5 metai) apeliantai bent kartą būtų kreipęsi į atsakovą dėl nepagrįstai didelių delspinigių. Net ir tuomet, kai atsakovas vis refinansuodavo apeliantų kreditinius įsipareigojimus, nebuvo pareikštos pretenzijos dėl delspinigių dydžio, įsipareigojimų už pradelstas įmokas ir palūkanas apimtis nebuvo ginčijama ir išduodant pradelstų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą – vekselį. Pagal LITEKO duomenų bazėje esančią informaciją, nustatyta, kad apeliantas S. B. ne vienoje civilinėje byloje (nuo 2008 m. – dalyvavo 13 civilinių bylų) aktyviai gynė savo pažeistas civilines teises tiek kaip ieškovas, tiek kaip atsakovas, todėl tiek ginčo sutarties sudarymo, tiek nutraukimo metu turėjo patirties tiek sudarant sutartį, tiek keičiant jos nuostatas, todėl galėjo ginti tiek savo, tiek savo sutuoktinės pažeistas teises jeigu manė, kad jos yra pažeistos, žinojo, kokias pasekmes sukelia vekselio pasirašymas (pvz. civilinės bylos Nr. 2-1322-676/2010, 2A-127-125/2011), sutarčių nevykdymas (civilinės bylos Nr.2-239-838/2012, 2-340-635/2010, 2-461-838/2010). Dėl to nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatytas delspinigių dydis buvo nesąžiningas (LR CPK 185 str.). Be to, atsakovas 2013-01-31 susitarimu Nr. 4 atsisakė dalies delspinigių, o dalis delspinigių buvo padengta, o sumokėtos netesybos negali būti mažinamos (LR CK 6.73 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, konstatavusi, jog nėra pagrindo 4.5 ir 4.6 p. nustatytas sąlygas dėl delspinigių dydžio pripažinti nesąžiningomis, plačiau nepasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su delspinigių reikšme vekselio pripažinimui negaliojančiu ar atsakovo teise nutraukti sutartį, nes tai teisiškai nereikšminga.

48Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str.).

49Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovas ir trečiasis asmuo yra vartotojai, todėl apeliantai paduodami apeliacinius skundus žyminio mokesčio nemokėjo LR CPK 83 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, todėl atmetus apeliacinius skundus, iš apeliantų priteistina po 144 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus valstybei (LR CPK 80 str. 1 d. 3, 4 p., 93 str.).

50Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

51Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš ieškovo S. B. ir trečiojo asmens V. B. po 144 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus valstybei.

1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovas 2014-01-21 kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti... 3. Trečiasis asmuo ieškovo sutuoktinė V. B. 2014-03-13 pateikė ieškinį su... 4. Ieškiniuose dėl reikalavimo pripažinti kredito sutarties nutraukimą... 5. 2007 m. Steigimo sutartimi su dar dviem bendrovėmis įsteigė UAB „Š.S.“,... 6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-10-01 sprendimu ieškinius atmetė... 7. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais V. B.... 8. 1. Teismas bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant, nors ji prašė atidėti... 9. 2. Teismas bylą išnagrinėjo, nesant išvadą teikiančios institucijos... 10. 3. Teismas pasisakė ne dėl visų ieškinio reikalavimų, t. y. teismas... 11. 4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti sutarties nutraukimą... 12. 5. Atsakovas užsitikrino prievolių įvykdymą ne tik įkeitimu, o tai įrodo,... 13. 6. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ta aplinkybė, ar ieškovo... 14. 7. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti vekselį... 15. Apeliaciniu skundu ieškovas S. B. prašė panaikinti Klaipėdos miesto... 16. Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo... 17. Teismo posėdžio metu apeliantų atstovė apeliacinius skundus palaikė,... 18. Apeliaciniai skundai atmestini.... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis... 20. 1 d.). Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 21. Dėl LR CPK 49 ir 246 straipsnių pažeidimų... 22. Apeliantai skunduose teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo jiems... 23. Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad teismas bylą išnagrinėjo,... 24. 49 str. 3 d. numatyta, jog valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų... 25. Dėl sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi... 26. Apeliantai teigia, jog teismas privalėjo įvertinti kredito sutarties 5.2... 27. Dėl LR CK 1.91 straipsnio taikymo ir kreditavimo sutarties vienašalio... 28. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė... 29. Apeliantai teigia, kad atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie skolininkų... 30. 2012-03-23. Iki 2011-05-02 įsipareigojimai buvo vykdomi tik iš dalies.... 31. Esant nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog... 32. Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu... 33. Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė... 34. Taigi atsakovas vekseliu užsitikrino delspinigių pagal kredito sutartį... 35. Atsakovai ginčijo vekselį ir tuo pagrindu, jog jis buvo išduotas panaudojant... 36. Dėl neišspręstų ieškinio reikalavimų pripažinti 2009-06-18 kredito... 37. Apeliantai skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ne... 38. 2009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose numatytas sąlygas... 39. LR CPK 327 str. 2 d. numatyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismas... 40. 2009-06-18 kredito sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose šalys aptarė apeliantų... 41. Aptariant sutartines netesybas, svarbu pažymėti tai, kad šalių sutartimi... 42. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar... 43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas,... 44. Kasacinio teismo pabrėžta, kad netesybų dydis turi būti vertinamas... 45. Kasacinio teismo taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl priteistinų... 46. Teismui sprendžiant dėl sutartinių netesybų mažinimo, be kitų, pirmiau... 47. Apeliantai savo įsipareigojimų atsakovui tinkamai nevykdė nuolat, mokėjo ne... 48. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių... 49. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog ieškovas ir trečiasis... 50. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325–331... 51. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą palikti... 52. Priteisti iš ieškovo S. B. ir trečiojo asmens V. B. po 144 Eur žyminio...