Byla e3K-3-128-611/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos „Vertikalė“ ir atsakovės asociacijos Utenos apskrities aeroklubo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės VšĮ „Vertikalė“ ieškinį atsakovei asociacijai Utenos apskrities aeroklubui dėl nuostolių atlyginimo, įpareigojimo įvykdyti sutartį natūra, baudos paskyrimo, palūkanų priteisimo ir pagal atsakovės asociacijos Utenos apskrities aeroklubo priešieškinį dėl sutarties pripažinimo nesudaryta.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl sutarties, kurioje nustatytas įsipareigojimas ateityje perduoti objektą panaudai, kvalifikavimo, tokio objekto neperdavimo pasekmes reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė VšĮ ,,Vertikalė“ prašė priteisti iš atsakovės asociacijos Utenos apskrities aeroklubo 11 051,77 Eur nuostoliams atlyginti; 5 proc. metinių procesinių palūkanų; įpareigoti atsakovę įvykdyti 2012 m. balandžio 16 d. Nekilnojamojo turto panaudos sutartį, t. y. perduoti ieškovei patalpas naudotis panaudos teise per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovės už teismo sprendimo nevykdymą 30 Eur dydžio baudą už kiekvieną prievolės perduoti patalpas neįvykdymo kalendorinę dieną bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Nurodė, kad 2012 m. balandžio 16 d. sudarytos panaudos sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei 25 metų laikotarpiui naudotis panaudos teise 1/2 dalį angaro, esančio Utenos r. sav., Alių k., tačiau tinkamai – pagal perdavimo–priėmimo aktą – šio objekto neperdavė, nors pati sutartis ir jos priedas – planas – gali būti laikomi patalpų perdavimą patvirtinančiais įrodymais. Po sutarties sudarymo ieškovė iš dalies naudojosi patalpomis, tačiau dėl atsakovės kaltų veiksmų vėliau šios galimybės neteko. Ieškovė tebeturi interesą, kad ši sutartis būtų vykdoma, nes patalpos reikalingos jos veiklai. Ieškovė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė 11 051,77 Eur dydžio nuostolius, nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 1 d. nuomodamasi Katlėrių aerodromo pastatą.
  4. Atsakovė asociacija Utenos apskrities aeroklubas priešieškiniu prašė panaudos sutartį pripažinti nesudaryta ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  5. Nurodė, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris, todėl, neperdavus jos objekto, sutartis laikoma nesudaryta, šalių pasirašyta sutartis laikytina tik rašytiniu pažadu ateityje perduoti dalį angaro neatlygintinai naudotis. Turtas turėjo būti perduotas per 4 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos pagal atskirą aktą, tačiau jis realiai nebuvo perduotas. Šalims realiai nesudarius panaudos sutarties nėra pagrindo įpareigoti atsakovę priverstine tvarka perduoti sutarties objekto. Atsakovės vertinimu, prašomi priteisti nuostoliai nėra susiję su išlaidomis, kurios galėjo būti patirtos priimant panaudos pagrindais perduodamą turtą, nes ieškovei nuostoliai jau priteisti ankstesniais teismų sprendimais. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo sudaryta 2012 m. lapkričio 27 d., t. y. jau praėjus daugiau nei metams po to, kai turtas ieškovei nebuvo perduotas, ji negali būti laikoma pakeičiančiąja sutartimi, nes sudaryta ne per protingą terminą, ekonominiu požiūriu nepakeičia panaudos sutarties. Visą aviacinę techniką ieškovė įsigijo po to, kai angaras nebuvo perduotas. Tai reiškia, kad ieškovė, žinodama, jog atsakovė neperdavė jai dalies angaro, veikė išskirtinai savo rizika ir apsisprendimu. Reikalaujant atlyginti nuostolius privalo būti remiamasi tiek priežastinio ryšio sąlygos samprata, tiek protingumo bei adekvatumo principais, nuostolių mažinimo doktrina. Ieškovė dėl patalpų neperdavimo buvo informuota dar iki pasibaigiant 4 mėnesių terminui. Pažadas perduoti patalpas atsakovės buvo nevykdomas dėl svarbių priežasčių. Atsakovė siekia apsaugoti turtą, kad tenkintų viešuosius interesus. Ieškovė nuo 2013 m. nesiekė patalpomis naudotis.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Utenos rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad šalių ginčas yra kilęs iš jų 2012 m. balandžio 16 d. sudarytos Nekilnojamojo turto panaudos sutarties, pagal kurią atsakovė ieškovei per 4 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos, t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 16 d. (panaudos sutarties 7.1 punktas), turėjo perduoti neatlygintinai naudotis ir valdyti 25 metų laikotarpiui sutarties priede Nr. 1 nurodytą individualiais požymiais apibūdinamą daiktą – 1/2 dalį angaro, unikalus Nr. 8200-0001-5016, esančio Utenos r. sav., Alių k. (toliau – patalpos). Panaudos sutarties sudarymo metu ieškovė buvo atsakovės dalininkė, angaro patalpas numatyta perduoti konkrečiam tikslui – aviacijos šakos plėtrai (panaudos sutarties 1 punktas).
  3. Šalys savo pažeistas teises, susijusias su panaudos sutartimi, teismine tvarka gina nebe pirmą kartą.
  4. Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimu panaudos sutarties nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą, konstatavo, kad panaudos sutartis imperatyviosioms įstatymo normoms neprieštarauja.
  5. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimu iš atsakovės ieškovei priteista 1089 Lt (315,40 Eur) nuostoliams atlyginti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.631 straipsniu. Šiuo sprendimu buvo nustatyta, kad panaudos sutartis bylos nagrinėjimo dieną yra galiojanti ir nenuginčyta, galiojančios panaudos sutarties atsakovė neįvykdė, nes patalpos panaudos gavėjai iki šiol tinkamai neperduotos. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi iš atsakovės ieškovei papildomai priteisė 2000 Lt (579,24 Eur) nuostoliams atlyginti; sprendė, kad šalių ginčui dėl nuostolių atlyginimo taikytinos ir CK 6.189, 6.256 straipsnių nuostatos.
  6. Nustatęs, kad nurodytose bylose dalyvavo abi nagrinėjamos bylos šalys, įrodinėjimo dalykas šiose bylose buvo panaudos sutartis, jas nagrinėję teismai atliko reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių, susijusių su jos sudarymu, galiojimu, vykdymu bei reikalavimu atlyginti nuostolius, teisinį vertinimą, teismas padarė išvadą, jog pirmesnėse civilinėse bylose teismai nustatė tokius prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčius faktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas): šalių panaudos sutartis yra sudaryta ir galiojanti, nėra nutraukta; procesinių teismų sprendimų priėmimo metu atsakovė turėjo pareigą perduoti panaudos sutartimi sulygtą patalpų dalį ieškovei; atsakovė neperdavė patalpų.
  7. Teismas nustatė, kad atsakovė 2012 m. gegužės 21 d. visuotinio narių susirinkimo metu nusprendė turto neperduoti, o panaudos sutartį nutraukti, nes ji prieštarauja asociacijos tikslams, be to, ankstesnėje byloje turėjo ketinimą pareikšti priešpriešinius reikalavimus dėl panaudos sutarties nutraukimo. Tai rodo, kad pati atsakovė pripažino panaudos sutartį esant sudarytą, tačiau nagrinėjamoje byloje pareiškė priešieškinį dėl panaudos sutarties pripažinimo nesudaryta, taigi pasirinko kitokį civilinių teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis).
  8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje panauda yra prievolinės nuomos specialusis institutas, kuriam taikoma nemažai nuomą reglamentuojančių teisės normų (CK 6.629 straipsnio 2 dalis), o ne paskolos ar dovanojimo, kaip mano atsakovė. Panaudos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.629–6.643 straipsniai) tiesiogiai nenustatyta, kad neperdavus daikto būtų pagrindas panaudos sutartį pripažinti nesudaryta.
  9. Šalių panaudos sutarties 7.1 punkto nuostata, kad panaudos davėjas per 4 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos privalo perduoti pirmame punkte nurodytą daiktą pagal perdavimo–priėmimo aktą, vertinama visų kitų sutarties sąlygų kontekste, neduoda pagrindo prieiti prie išvados, kad panaudos sutartis galėtų būti kvalifikuojama kaip preliminarioji sutartis, kuri yra tik organizacinė ir, pasibaigus nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, privalomai nevykdoma, kaip tai nustatyta CK 6.165 straipsnio 5 dalyje. Panaudos sutarties 7.1 punkte aiškiai nustatytas terminas ne pagrindinei panaudos sutarčiai sudaryti, o patalpoms sudarytos panaudos sutarties pagrindu perduoti.
  10. Panaudos sutartys gali būti tiek realinės (vienašalė, panaudos davėjas perduoda daiktą, todėl neturi pareigų panaudos gavėjui, pareigas turi tik panaudos gavėjas, galioja nuo daikto perdavimo), tiek ir konsensualinės (dvišalės, abi šalys turi pareigas, nes panaudos davėjas dar nėra perdavęs daikto, galioja nuo susitarimo). Teismas, vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, remdamasis panaudos sutarties turinio analize, jau nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), vertino, kad šalių sudaryta panaudos sutartis yra konsensualinė, todėl dvišalė, sudaryta ir galiojanti.
  11. Ieškovė po Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 20 d. sprendimo įsiteisėjimo 2013 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi raštu į atsakovę, kad būtų vykdomi teismų sprendimai, ragino įvykdyti panaudos sutartį. Atsakovė 2013 m. spalio 29 d. rašte kategoriškai nurodė, kad savo turtą gina ir gins savigynos (CK 1.139 straipsnis) ir būtinosios ginties (CK 6.253 straipsnio 7 dalis) pagrindais, turto naudotis neperduos.
  12. Teismas pažymėjo, kad šiuolaikinė ekonominė ir socialinė padėtis reikalauja, jog sutartys būtų vykdomos operatyviai, neprotingas kreditoriaus delsimas pareikalauti įvykdyti sutartį natūra yra pagrindas atsisakyti įvykdyti prievolę natūra (CK 6.60 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 6.214 straipsnis). Ieškovei gavus minėto turinio atsakovės 2013 m. spalio 29 d. atsakymą, galutinai tapo aišku, kad ji panaudos sutarties gera valia natūra nevykdys. Tokiu atveju ieškovė privalėjo nedelsdama apsispręsti dėl savo pažeistų teisių gynybos būdo, tačiau iškart į teismą nesikreipė, panaudos sutarties nenutraukė, 2013 m. lapkričio 27 d. sudarė nuomos sutartį ir įspėjo atsakovę apie tai, kad reikalaus atlyginti turėtus nuostolius. Taigi, atsižvelgiant į CK 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatas, ieškovės sudarytą nuomos sutartį nėra teisinio pagrindo pripažinti panaudos sutartį pakeičiančiąja sutartimi. Ieškovė teismui ieškinį dėl panaudos sutarties vykdymo natūra pateikė tik 2016 m. gegužės 19 d., t. y. daugiau kaip po 2 metų nuo to momento, kai jai galutinai tapo aišku, kad panaudos sutartis nebus vykdoma, kartu pasibaigus jos sudarytos nuomos sutarties terminui, kad kartu galėtų pareikšti ir ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
  13. Tai, kad atsakovė jau nuo 2012 m. gegužės 21 d. visuotinio narių susirinkimo sprendimo nutraukti panaudos sutartį priėmimo laikosi kategoriškos nuomonės nevykdyti panaudos sutarties natūra, niekada nevykdė ir nežadėjo jos įvykdyti ateityje, ieškovei buvo žinoma ir suprantama. Atsakovė nurodė ir priežastis, kurios lėmė tokį jos apsisprendimą, susijusias su ieškovės vadovo A. L. veikla tuo laikotarpiu, kai jis buvo atsakovės vadovas. Atsakovė taip pat pažymėjo ir pateikė rašytinius įrodymus, kad per tiek laiko situacija pasikeitė: ieškovė nebėra atsakovės dalininkė, atsakovės narių skaičius padidėjo nuo 11 iki 22, patalpos yra užpildytos saugomos aviacinės technikos, priklausančios tiek atsakovės nariams, tiek ir valstybei (Kūno kultūros ir sporto departamentui).
  14. Teismas pripažino, kad ieškovė iki 2016 m. gegužės 19 d. nepareikšdama ieškinio veikė savo rizika, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nesilaikydama bonus pater familias (rūpestingo, apdairaus asmens) standarto (CK 1.5 straipsnis). Vien ieškovės subjektyvus įsitikinimas, kad kai ji sudarys nuomos sutartį, apie tai informuos atsakovę, ši padengs nuostolius, o teisė teismine tvarka įpareigoti atsakovę įvykdyti nepiniginę prievolę natūra išliks neribotą laiką, nes teismai 2013–2014 metais nustatė, kad prievolė vis dar gali būti vykdoma natūra, nelaikytina svarbia priežastimi ieškovei daugiau kaip 2 metus nesikreipti į teismą su ieškiniu dėl nepiniginės prievolės įvykdymo natūra. Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju favor contractus (sutarties stabilumo) principui prioritetas neteiktinas. Teismas konstatavo pagrindą taikyti CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą nepiniginės prievolės vykdymo natūra išimtį.
  15. Ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės baudą už kiekvieną prievolės perduoti patalpas neįvykdymo kalendorinę dieną buvo pareikštas dar nesant priimto teismo sprendimo, kuriuo atsakovė būtų buvusi įpareigota panaudos sutartį įvykdyti natūra, todėl šį reikalavimą teismas atmetė, nesant įrodyto pagrindo taikyti CK 6.215 straipsnio nuostatas (CPK 178 straipsnis).
  16. Teismas vertino, kad nuomos sutartį ieškovė sudarė ir dėl to turėjo išlaidų savo rizika, nes, esant sprendimu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nepasirinko CK reglamentuojamų kreditoriaus pažeistų teisių gynimo būdų, todėl nėra pagrindo padaryti pagrįstą išvadą, kad atsakovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimas lėmė ieškovės nuostolių atsiradimą, taigi nėra vienos iš būtinųjų sąlygų, t. y. priežastinio ryšio.
  17. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2017 m. birželio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
  18. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, iš esmės tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinį ir priešieškinį atmetė.
  19. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad panaudos sutarties dalykas nebuvo perduotas ieškovei, todėl nepagrįsta ir atmestina ieškovės pozicija, kad pačią sutartį ar jos priedą – planą galima būtų vertinti kaip angaro dalies perdavimo–priėmimo aktą, t. y. iš esmės neigiant įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurių procesuose dalyvavo tos pačios šalys ir ginčo dalykas glaudžiai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, padarytas išvadas, šių sprendimų prejudicinę galią.
  20. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog CK 6.629 straipsnio prasme panauda yra realinis sandoris, tačiau ta aplinkybė, kad pagal ginčo panaudos sutartį panaudos dalykas nebuvo perduotas panaudos gavėjai, nekeičia prejudicinio fakto, kad panaudos sutartis yra galiojanti ir apylinkės teismo sprendime atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas yra pagrįstas ir teisėtas.
  21. Atsižvelgiant į tai, kad panaudos sutartis yra galiojanti, ji nėra nutraukta iki šiol, CPK 6.258 straipsnio 5 dalies nuostatos šioje teisinėje situacijoje netaikytinos ir ieškovės sudaryta nekilnojamojo turto nuomos sutartis negali būti pripažinta kaip panaudos sutartį pakeičiančioji, atitinkamai ieškovė neįgijo aptartos normos pagrindu reikalavimo teisės atlyginti jai dėl nuomos sutarties patirtas išlaidas.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė VšĮ „Vertikalė“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsisakymą vykdyti nepiniginę prievolę CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu. Esant nustatytam prejudiciniam faktui, kad panaudos sutartis yra galiojanti, todėl atsakovė vis dar turi pareigą perduoti patalpų dalį ieškovei, bylą nagrinėję teismai iš esmės atleido atsakovę nuo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo tuo pagrindu, jog ji nenorėjo vykdyti panaudos sutarties gera valia. Toks CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto aiškinimas prieštarauja ne tik normos esmei, bet ir formuoja ydingą praktiką, nes nesant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų aiškių kriterijų nesąžiningiems skolininkams sukuriamas lengvas būdas pažeisti vieną iš pamatinių sutarčių teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) – vien dėl tokių skolininkų subjektyvaus nenoro vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Protingo termino sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tačiau skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nenurodoma jokių nei teisinių, nei faktinių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju laikotarpis, per kurį ieškovė kreipėsi į teismą, laikytinas „neprotingai ilgu“. Teismai nevertino šio termino nei pačios panaudos sutarties termino, nei, pvz., ieškinio senaties termino kontekste. Analizuojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2014 pateiktą CK 6.213 straipsnio 2 dalies taikymo išaiškinimą akivaizdu, kad galima taikyti joje nustatytas išimtis kartu esant dviem sąlygoms: 1) įrodyta pačios išimties buvimo aplinkybė; 2) turi egzistuoti kitas kreditoriaus teisių gynimo būdas. CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymas buvo negalimas, nes: 1) atsakovė neįrodinėjo pagrindo jį taikyti; 2) bylą nagrinėję teismai nepripažino kitų galimų ieškovo pažeistų teisių gynimo būdų, pavyzdžiui, teisės į nuostolių atlyginimą. Atsakovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad panaudos sutartis nebuvo sudaryta, vadinasi, negalėjo įrodinėti, jog įpareigojimas įvykdyti sutartį natūra yra negalimas. Bylą nagrinėję teismai ieškinio reikalavimą vykdyti sutartį natūra nepagrįstai, peržengdami atsakovės gynybos ribas, pažeisdami sutarčių privalomumo, rungtyniškumo ir dispozityvumo principus, atmetė nurodydami motyvą, kuriuo nesigynė pati atsakovė.
    2. Teismai netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kitus teisių gynimo būdus, kai nepiniginė prievolė nevykdoma arba tokios prievolės negalima įvykdyti natūra, nes: 1) atsisakė skirti baudą CK 6.215 straipsnio 1 dalies pagrindu, nors įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu buvo konstatuota, kad panaudos sutartis galioja ir atsakovė turi perduoti patalpas; 2) atsisakę tenkinti reikalavimą dėl prievolės vykdymo natūra, atsisakė priteisti ieškovei nuostolių atlyginimą, nors tai imperatyviai nustatyta CK 6.60 straipsnio 1 dalyje. Teismai neteisingai nustatė patirtų nuostolių priežastinį ryšį. Ieškovė patyrė nuostolių ne dėl to, kad nepasirinko CK reglamentuojamų kreditoriaus pažeistų teisių gynimo būdų, bet dėl to, kad atsakovė pažeidė savo sutartinę prievolę. Atsakovė ne tik nevykdė sutarties, ji savavaldžiaudama atėmė patalpas iš ieškovės. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendime pažymėta, kad labiau tikėtina, jog ieškovė buvo priversta lėktuvą išvaryti. Būtent dėl to ieškovei buvo būtina nuomotis kitas angaro tipo patalpas. Būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys – yra įrodyta ir patvirtinta nurodytame teismo sprendime, todėl bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Teismai nepaliko jokios galimybės, kad ieškovės reikalavimai kada nors būtų patenkinti, nes atmetė reikalavimus dėl vienintelių dviejų šioje situacijoje įmanomų teisių gynimo būdų. Sisteminė CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 6.60 straipsnio 1 dalies, 6.215 straipsnio 1 dalies, 6.216 straipsnio analizė leidžia manyti, kad tuo atveju, kai nepiniginės prievolės vykdymas natūra yra galimas, skolininkas turi vykdyti tokią prievolę, o jos nevykdydamas turi mokėti kreditoriui baudą. Jeigu nepiniginės prievolės įvykdymas natūra yra negalimas, skolininkas privalo atlyginti kreditoriui nuostolius ir tai yra vienintelis galimas kreditoriaus teisių gynimo būdas. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į minėtų teisės normų sisteminius ryšius, todėl netinkamai aiškino jų turinį ir nepagrįstai sukūrė teisinę situaciją, kai galiojančios panaudos sutarties vykdymas (natūra ir (arba) priteisiant susijusius nuostolius ar baudas) yra neįmanomas dėl klaidingo teisės normų aiškinimo.
    3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 176–185 straipsniai), nes netinkamai nustatė kai kuriuos ankstesniuose šalių teisminiuose ginčuose nustatytus prejudicinius faktus, pavyzdžiui, aplinkybę, kad panaudos sutartimi turėtos perduoti patalpos kurį laiką buvo perduotos ieškovei, tai patvirtina tiek panaudos sutarties ir jos priedo, tiek ankstesnių teismo sprendimų turinys, tiek byloje surinktų įrodymų visuma. Patalpų perdavimas tiesiog nebuvo įformintas atskiru dokumentu, kurio pavadinimas būtų „perdavimo–priėmimo aktas“. Panaudos sutarties sudarymo faktas yra registruotas viešame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, jų vėliau paneigti kitoje byloje negalima. Atitinkamai teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  2. Atsakovė asociacija Utenos apskrities aeroklubas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškovės reikalavimų palikti nepakeistas; priteisti iš ieškovės visų kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismai vienodai sprendė, kad ieškovės elgesys neatitiko protingumo kriterijaus, todėl pakartotinai spręsti šio fakto klausimo dar ir kasaciniame teisme nėra jokio pagrindo. Tai yra fakto, o ne teisės klausimas. Teismo diskrecija nuspręsti, kas konkrečioje faktinėje situacijoje nelaikytina protingu terminu, savaime nereiškia netinkamo materialiosios teisės normos aiškinimo ar taikymo. Byloje buvo tinkamai nustatytos objektyvios faktinės aplinkybės, kad patalpos ieškovei turėjo būti perduotos ne vėliau kaip 2012 m. rugpjūčio 16 d., tačiau iki šios datos jos nebuvo perduotos. CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto kontekste tai reiškia, kad jau 2012 m. rugpjūčio 17 d. ieškovė žinojo apie preliminariosios panaudos sutarties nevykdymą, bet ieškinį pareiškė tik po beveik 4 metų. Toks delsimas objektyviu požiūriu nelaikytinas protingu, tad nebeleidžia reikalauti nepiniginės prievolės vykdymo natūra. Pažymėtina, kad visuose teisminiuose procesuose ieškovei atstovavo profesionalūs teisininkai – advokatai.
    2. Panaudos sandorio realinis pobūdis yra visiškai pakankamas pagrindas ginti savininko nuosavybės teisę ir atmesti nepagrįstus ir netgi nesąžiningus ieškinius, kuriais siekiama priverstinai įvykdyti dar net nesudarytą realinį sandorį, kas savo esme reikštų privertimą sudaryti realinį sandorį. Byloje buvo tinkamai nustatyta faktinė aplinkybė, kad patalpos ieškovei niekada nebuvo perduotos. Jeigu teigiama, kad jos esą buvo perduotos, tačiau tik vėliau prarastas valdymas, neaišku, kodėl ieškovė nereiškė vindikacinio ieškinio ir nesusigrąžino prarasto valdymo. Nustačius, kad preliminarioji panaudos sutartis nebebuvo įvykdyta, t. y. asmuo persigalvojo ir atsisakė perduoti savo nuosavybę kitam asmeniui neatlygintinai naudotis, tokia valia privalo būti gerbiama ir asmuo neverčiamas net ir laikinai atsisakyti savo nuosavybės. Šiuolaikinė privatinė teisė yra paremta sutarties laisvės principu, kurio sudėtinė dalis yra ir teisė atsisakyti sudaryti sutartį, šiuo atveju panaudą, realiai perduodant jos objektą. Plati kasacinio teismo praktika patvirtina, kad esminis preliminariosios sutarties bruožas, kad ji negali būti įgyvendinama priverstinai natūra (žr., pvz., vieną naujausių šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017). Kasacinio skundo argumentas, esą po trijų teisminių ginčų susidarė paradoksali situacija, kai, atsakovei ir toliau nevykdant preliminariosios panaudos sutarties, jai nekyla jokių neigiamų teisinių padarinių, nėra pagrįsta, nes atsakovei už sutarties pažeidimą (pažado suteikti panaudą nesilaikymą) jau buvo taikyta civilinė atsakomybė ir ji atlygino ieškovės nuostolius. Ieškovė nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad atsakovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių išimčių, kurioms esant įpareigojimas vykdyti prievolę natūra buvo negalimas. Procesiniuose dokumentuose atsakovė paaiškino faktines aplinkybes, kurios neleistų vykdyti prievolės natūra, išdėstė ir teisinius pagrindus, kodėl toks reikalavimas neturėtų būti tenkinamas, paaiškino, kokia dabar yra situacija, t. y. kiek narių aeroklubas turi, kokią įrangą saugo, kad visas angaras yra užpildytas.
    3. Teismai pagrįstai taikė CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Kreditoriaus elgesys, kai jis ilgą laiką nebeprašo vykdyti nepiniginės prievolės natūra, rodo prarastą interesą gauti konkretų nepiniginį įvykdymą. Per visą beveik 4 metų laiką atsakovė buvo susidariusi pagrįstą tikėjimą, kad ieškovei nebereikia dalies patalpų. Įrodinėjimo ir rungimosi požiūriu pažymėtina, kad ieškovė nenurodė jokių priežasčių, kodėl buvo taip neprotingai delsiama reikalauti perduoti patalpas. Kasacinio skundo argumentas, kad ieškovė turėjo teisę reikalavimą dėl patalpų perdavimo reikšti per bendrą ieškinio senaties terminą, yra nepagrįstas. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Būtent tokia bendro senaties termino išimtimi ir laikytina CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta norma. Pažymėtina, kad šiuo atveju kalbama ne apie ieškinio senaties terminą, t. y. terminą, per kurį galima kreiptis į teismą, o būtent terminą, per kurį galima reikalauti nepiniginės prievolės vykdymo natūra, nepaisant to, kaip jis yra pareikštas – tiesiogiai ar per teismą. Teismai iš esmės galėjo taikyti ir CK 6.213 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, kad neverčiama vykdyti prievolės natūra, kai turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio. Kaip buvo išsamiai paaiškinta ir įrodyta šioje byloje, ieškovė vienintelį savo turimą aviacinės įrangos vienetą galėjo protingai laikyti kitame Aukštaitijos aerodrome.
    4. Teismai pagrįstai netenkino reikalavimo dėl civilinės atsakomybės taikymo. Atsakovė pažymi, kad ji neginčija, ir teismai tai pagrįstai nustatė, kad nebuvo įvykdytas pažadas perduoti patalpas panaudai. Dėl to ieškovė galėjo kelti atsakovės civilinės atsakomybės klausimą. Tačiau speciali CK 6.631 straipsnio norma pateikia aiškų atsakymą, kokia atsakomybė galėtų būti taikoma: pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą. Tokios išlaidos jau buvo ieškovei atlygintos ankstesniu teismo sprendimu, t. y. dar iki kreipiantis į teismą šioje byloje. Jokių kitų išlaidų atlyginimo galimybės įstatymas nenurodo. Teismai ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo atmetė tuo pagrindu, kad nuomos sutartis negali būti laikoma pakeičiančia panaudos sutartį. Tačiau ieškovė kasaciniame skunde visiškai nepasisako, kodėl teismai turėjo spręsti priešingai. Žala šioje byloje negalėjo būti priteista dar ir dėl to, kad ieškovės reikalautos atlyginti išlaidos neatitiko būtinumo ir protingumo kriterijų bendrų civilinės atsakomybės normų prasme. Kasaciniame skunde nepaneigtos ir aplinkybės, kad patalpos nebuvo perduotos dėl svarbių priežasčių, tai savaime būtų neleidę atsakovei taikyti civilinės atsakomybės tiek specialios panaudą reglamentuojančios normos, tiek ir bendrų civilinę atsakomybę reglamentuojančių normų pagrindu.
  3. Kasaciniu skundu atsakovė asociacija Utenos apskrities aeroklubas prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo bei Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties dalį ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti: šalių pasirašytą panaudos sutartį pripažinti nesudaryta atsakovei per 4 mėnesius po sutarties pasirašymo realiai neperdavus ieškovei 1/2 dalies pastato – angaro; kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės visų atsakovės kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovei realiai neperdavus angaro dalies ieškovei, panaudos sandoris, kaip pagrindinis sandoris, laikomas nesudarytu. Teismai byloje tinkamai nustatė esminę faktinę aplinkybę, kad ieškovei nebuvo perduotos patalpos panaudai. Ginčo dėl šio fakto kasaciniame teisme jau negali būti. Tačiau tinkamai nustatę šią faktinę aplinkybę, teismai netinkamai ją vertino teisiniu požiūriu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė, kad panauda esą gali būti tiek realinis, tiek ir konsensualinis sandoris. Panauda yra išskirtinai tik realinis sandoris. Nors apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovės apeliaciniu skundu ir panaudą laikė realiniu sandoriu, tačiau nepriėjo prie išvados, kad toks realinis sandoris tarp šalių nebuvo sudarytas, nes objektas realiai nebuvo perduotas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaudą prilygino nuomai. Teismas privalėjo įvertinti, kad panauda yra artimesnė dovanojimui. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje panaudos sandoris neabejotinai laikomas realiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Sisteminė CK analizė parodo, kad panaudos sandorio kvalifikavimas kaip realinio nėra atsitiktinis. Atlygintiniai sandoriai, nepaisant to, ar jais perduodama ar neperduodama nuosavybės teisė, yra konsensualiniai. Neatlygintiniai sandoriai yra realiniai. Būtent neatlygintinumo požymis yra kvalifikuojantis, nes tiek perduodant turtą nuosavybės teise dovanojimo atveju, tiek suteikiant teisę naudotis panaudos atveju, neatlygintinumas lemia tai, kad savininkas iki pat paskutinio momento, kai realiai (faktiškai) perduoda savo nuosavybę arba ją apriboja, gali persigalvoti ir nebeperduoti arba nebeapriboti jos. Visiškai skirtingai yra atlygintinio sandorio atveju – įsipareigojęs atsisakyti savo nuosavybės arba ją apriboti, savininkas įgyja teisę už tai reikalauti ko nors ekvivalentiško. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaudos sutartys gali būti ir konsensualinės, yra pavojinga visos praktikos požiūriu. Skirtingai nei dovanojimo atveju, kai iki realaus turto perdavimo apdovanotajam savininkas yra apsaugotas ir užtikrintas, kad jis nebus per prievartą verčiamas neatlygintinai perduoti savo nuosavybę, panaudos atveju savininko padėtis teisiškai taptų visiškai neapibrėžta, nes nebebūtų aišku, ar galima pažadėti panaudą, nes tokį pažadą CK 6.631 straipsnis mini, ar jos žadėti negalima, nes tai savaime laikoma panaudos suteikimu. Panauda savo prigimtimi (ir ypač sandorio sudarymo klausimu) yra artimesnė būtent dovanojimui, o ne nuomai. Įstatymas nustato beveik identiškas normas pažado padovanoti ar suteikti daiktą panaudai nevykdymo atveju. Todėl taisyklė, kad pažadas suteikti panaudą nelaikomas panaudos sutartimi, yra tarsi numanoma CK 6.631 straipsnio norma pagal analogiją taikant CK 6.465 straipsnio 2 dalį, nes tai išplaukia ir iš šio sandorio esmės, taip pat CK 6.631 straipsnio logikos. Pažadas dovanojimo ir panaudos teisiniuose santykiuose sutarčių teisės bendrosios dalies požiūriu gali būti kvalifikuojamas kaip ikisutartinis, organizacinio pobūdžio susitarimas (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Tačiau ir preliminarioji sutartis negali būti vykdoma natūra, šiuo atveju yra galimas tik nuostolių atlyginimas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Sandorių klasifikacija į realinius ir konsensualinius iki šiol pripažįstama tiek pozityviojoje teisėje (įstatymuose), tiek realiojoje teisėje (teismų praktikoje), tiek ir šiuolaikinėje teisės doktrinoje.
    2. Šios bylos ginčo objektu esantis dokumentas, pavadintas nekilnojamojo turto panaudos sutartimi, savo esme buvo preliminarioji panaudos sutartis. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išplėtė prejudicinio fakto sampratą, nes vadovavosi tais išaiškinimais, kurie nebuvo anksčiau nagrinėtos bylos dalykas. Taip buvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Ankstesniame procese ieškovė tik reikalavo atlyginti jai nuostolius už tai, kad nebuvo perduotos patalpos. Teismas, priteisdamas dalį nuostolių, sprendime rėmėsi būtent CK 6.631 straipsnyje įtvirtinta norma, nustatančia atsakomybę už pažado perduoti turtą panaudai nevykdymą. Klausimas dėl pareigos perduoti patalpas galiojimo net ir pasibaigus preliminariojoje panaudos sutartyje nustatytam terminui nebuvo sprendžiamas teisme. Vien tai, kad teismas sprendime patarė ieškovei, kad ji gali savo teises apginti reikalaudama faktinio patalpų perdavimo teismo keliu, nesukūrė prejudicinio fakto, jog tarp šalių buvo sudarytas pagrindinis panaudos sandoris. Prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).Vėlesni veiksmai po turėjusio įvykti daikto priėmimo ir jų teisinė kvalifikacija nebuvo reikšmingi ir nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas.
  4. Ieškovė VšĮ „Vertikalė“ atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti ieškovės kasacinį skundą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovės vadovo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, t. y. prisiekus sakyti tiesą, patvirtina, kad patalpos buvo faktiškai perduotos ieškovei pagal panaudos sutartį. Kasaciniame skunde atsakovė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015, kurioje konstatuojama, kad panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančios. Kitaip tariant, atskiro dokumento neįforminimas, sutarties, perdavimo–priėmimo akto ar kt. dokumento nepasirašymas neturi įtakos sutarties galiojimui, jei turtas realiai buvo perduotas naudotis panaudos gavėjui. Nors formaliai patalpų perdavimo akto šalys nepavadino „perdavimo–priėmimo“ aktu, tačiau pagal savo turinį patalpų perdavimo aktas buvo sudarytas. Byloje esantis patalpų planas akivaizdžiai patvirtina, kad patalpos ir faktiškai, ir formaliai buvo perduotos, apie tai liudija rankraštinis įrašas plane: „perduodamų panaudai patalpų ribos nurodytos raudona linija“. Panaudos sutarties galiojimas yra prejudicinis faktas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi konstatavo, kad panaudos sutartis yra galiojanti, todėl atsakovė vis dar turi pareigą perduoti patalpų dalį ieškovei. Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašė taikyti CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto išimtį, t. y. pripažino, kad sutartis buvo sudaryta, nors tai prieštarauja pačios atsakovės pozicijai. Atsakovė kasaciniame skunde remiasi klaidinga faktine aplinkybe, kad patalpos ieškovei nebuvo perduotos. Atsakovė šių savo teiginių neįrodinėja (CPK 12, 178 straipsniai).
    2. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas antra klaidinga prielaida, jog „pagal įstatymą, kasacinio teismo praktiką, taip pat teisės doktriną panauda yra realinis sandoris, t. y. panaudos sandoris sudaromas tik realiai (faktiškai) perduodant jos objektą“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje galima rasti sandorių skirstymą ne tik į realinius ir konsensualinius, bet ir į „paprastai realinius“, kurie gali būti ir „konsensualiniais“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007). Sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, leidžia laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti CK nenurodytas sutartis, jei tai neprieštarauja įstatymams. CK normos nedraudžia sudaryti panaudos sutarties, kurioje būtų nustatyta sąlyga daiktą perduoti ateityje. Panaudos kvalifikavimas kaip konsensualinės atitinka ir UNIDROIT principus. Šiuolaikinėje teisėje sutarčių skirstymas į realines ir konsensualines nebereikalingas, nes šalių konsensusas pirmiausia įrodomas rašytine tarpusavio sutartimi, pirmenybę suteikiant favor contractus principui. CK 6.159 straipsnis atitinka UNIDROIT principų 3.1.2 straipsnį. Oficialiame šios UNIDROIT principų nuostatos komentare yra aiškiai nurodoma, kad visos sutartys yra konsensualinės ir nepripažįstamos realinės sutartys. Sandorio neatlygintinumas besąlygiškai nėra kriterijus, kuris nulemia sandorio realinį pobūdį. Pvz., teorijoje realiniais laikomi paskolos, pasaugos sandoriai, tačiau jie gali būti atlygintiniai. Panaudos teisinių santykių negalima tapatinti su dovanojimo teisiniais santykiais, nes dovanojant perleidžiama nuosavybė. Priešingai nei panaudos, dovanojimo sutarties sudarymo atveju dėl sukeliamų sunkesnių padarinių (visiško nuosavybės teisės perleidimo) dovanojimo teisinius santykius reglamentuojančiose normose įtvirtintos specialios dovanotojo teisių apsaugos nuostatos, pvz., CK 6.465 straipsnio 2 dalyje numatytas pažado padovanoti ateityje nelaikymas dovanojimo sutartimi. Tokios nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinomis tik dovanojimo institutui, o ne panaudai. Atsižvelgiant į šiuolaikinės teisės aiškinimus bei nesant CK konkrečios normos, nurodančios, kad sutartis laikoma sudaryta tik nuo sutarties objekto perdavimo, nėra jokio pagrindo pagal analogiją taikyti specialiąsias teisės normas, skirtas kitiems sandoriams reglamentuoti (CK 1.8 straipsnio 3 dalis), taip pat nėra jokio pagrindo atsisakyti favor contractus principo.
    3. Ieškovė nėra patalpų savininkė, todėl negali ginti savo išvestinės valdymo teisės prieš savininką (atsakovę) vindikaciniu ieškiniu (daiktinės teisės institutu). Ieškovė savo teises gina remdamasi prievolinės teisės normomis, nes jos teisė į patalpas kyla iš sutarties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl turto pagal panaudos sutartį neperdavimo teisinių pasekmių

  1. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad panaudos sandoris yra realinis sandoris, todėl kadangi atsakovė neperdavė ieškovei angaro dalies, tai panaudos sandoris, kaip pagrindinis sandoris, laikomas nesudarytu. Tuo tarpu ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad, esant teismų kitoje byloje nustatytam prejudiciniam faktui, jog tarp šalių sudaryta panaudos sutartis yra galiojanti, ji turi teisę reikalauti, o atsakovė turi pareigą perduoti jai ginčo patalpas bei atlyginti ieškovei nuostolius dėl minėtos pareigos neįvykdymo.
  2. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs panaudos sandorį realiniu sandoriu ir nustatęs, kad atsakovė realiai patalpų ieškovei neperdavė, pripažino prejudiciniu faktu kitoje byloje nustatytą aplinkybę, jog šalių sudaryta panaudos sutartis yra galiojanti ir todėl atsakovė turėjo pareigą perduoti patalpas ieškovei, bet, vadovaudamasis CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 6.214 straipsniu, konstatavo, kad ieškovė neprotingai ilgai delsė pareikalauti iš atsakovės įvykdyti prievolę natūra, todėl neteko tokios teisės.
  3. Taigi visų pirma byloje kilo ginčas, prie kokių sandorių priskirtina panaudos sutartis – prie realinių ar prie konsensualinių – ir kokios yra pasekmės, kai panaudos sutarties dalyku esantis turtas neperduodamas panaudos gavėjui.
  4. Pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.160 straipsnio 1 dalį sandoriai Lietuvos teisėje, be kita ko, yra skirstomi į realinius ir konsensualinius. Prie realinių priskiriamas sandoris, kurio šalių teisės ir pareigos atsiranda atliekant tam tikrą veiksmą, pavyzdžiui, perduodant daiktą, t. y. tokios sutarties sudarymas ir įvykdymas sutampa. Taigi, jeigu realinė sutartis yra neįvykdoma, ji laikoma nesudaryta, atitinkamai tokia sutartis negali būti įvykdyta priverstine tvarka pagal vienos iš sutarties šalių reikalavimą. Konsensualiniu laikomas sandoris, kurio šalių teisės ir pareigos atsiranda iš šalių susitarimo. Konsensualinio ir realinio sandorio pasekmės yra skirtingos, atitinkamai skirtingi ir galimi pažeistų teisių gynimo būdai.
  5. CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Taigi, pati normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris.
  6. Tokios pozicijos, kad panaudos sutartis yra realinis sandoris, laikomasi teisės doktrinoje (pvz., Ambrasienė, D., ir kiti. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vadovėlis. Antroji laida. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2004, p. 419–420), taip pat kasacinio teismo praktikoje. Pvz., kasacinis teismas 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015 pripažino, kad 1964 m. CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 366 straipsnyje įtvirtinta panaudos sutartis yra realinė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 1964 m. CK 366 straipsnyje įtvirtintas panaudos sutarties apibrėžimas (panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą) lingvistiškai ir pagal konstrukciją iš esmės atitinka šiuo metu galiojančio CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą panaudos sutarties apibrėžtį. Todėl kasacinio teismo 1964 m. CK 366 straipsnyje įtvirtintos panaudos sutarties vertinimas kaip realinio sandorio taikytinas aiškinant ir šiuo metu galiojančio CK 6.629 straipsnio 1 dalį.
  7. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Tai, kad panaudos sutarčiai taikomos kai kurios nuomos teisinius santykius reglamentuojančios CK 6.629 straipsnio 2 dalyje nurodytos normos, panaudos sutarties kvalifikavimo kaip realinio sandorio ir jos esmės nepaneigia.
  8. Kadangi panaudos sutartis yra realinis sandoris, tai ji laikytina sudaryta tik nuo panaudos sutarties dalyku esančio daikto perdavimo panaudos gavėjui momento. Atitinkamai neperdavus daikto, panaudos sutartis laikoma nesudaryta. Tokį panaudos sutarties vertinimą patvirtina ir CK 6.631 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad pažado perduoti daiktą neatlygintinai naudotis neįvykdymas be pakankamo pagrindo suteikia panaudos gavėjui teisę į išlaidų, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą. Minėta norma aiškiai lemia, kad panaudos gavėjas negali reikalauti įvykdyti natūra pažadą perduoti daiktą neatlygintinai naudotis, o tik turi teisę į nuostolių, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimą. Toks teisinis reguliavimas yra pateisinamas ir proporcingas, užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą, nes panaudos atveju panaudos davėjas negali reikalauti atlygio už savo nuosavybės teisės suvaržymą ir už tai, kad kitas asmuo naudojasi jam priklausančiu daiktu. Dėl to jam paliekama teisė bet kada atsisakyti savo pažado perduoti neatlygintinai naudotis daiktą panaudos gavėjui iki daikto realaus perdavimo momento, atitinkamai atlyginant panaudos gavėjo pirmiau aptartus nuostolius, jeigu tokių atsirado.
  9. Kasacinis teismas, savo jurisprudencijoje pasisakydamas apie dovanojimo arba paskolos sutarčių kvalifikavimą kaip realinių sutarčių, yra nurodęs, jog paskolos ar dovanojimo teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos ar pažado padovanoti neužtenka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013). Taigi, aptartos realinio sandorio (paskolos, dovanojimo) teisinės pasekmės, neperdavus sutarties dalyko kitai šaliai, turi būti taikomos ir bet kurio kito realinio sandorio atveju, nepriklausomai nuo jo rūšies.
  10. Ieškovės kasaciniame skunde nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2007 pateikti išaiškinimai dėl pasaugos sutarčių priskyrimo tiek prie realinių, tiek prie konsensualinių sandorių nagrinėjamoje byloje netaikytini, nes cituojamoje nutartyje buvo pasisakyta dėl pasaugos sutarties kvalifikavimo, o nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl panaudos sutarties, t. y. iš esmės dėl visiškai skirtingo sandorio tiek pagal savo turinį, tiek pagal pasekmes. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; kt.).
  11. Kasacinis teismas pats faktinių aplinkybių nenustato, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovė angaro dalies pagal šalių sudarytą 2012 m. balandžio 16 d. Nekilnojamojo turto panaudos sutartį neperdavė. Ši teismų nustatyta aplinkybė saisto kasacinį teismą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tarp bylos šalių nesusiklostė panaudos teisiniai santykiai, o šalių sudaryta sutartis vertintina tik kaip atsakovės pažadas perduoti ginčo patalpas. Atitinkamai bylą nagrinėję teismai nepagrįstai minėtą šalių sudarytą panaudos sutartį vertino kaip galiojančią.
  12. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-276-227/2014 nagrinėjamos bylos ieškovei iš nagrinėjamos bylos atsakovės, vadovaujantis CK 6.631 straipsnio norma, buvo priteista 1089 Lt nuostoliams atlyginti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios nutarties 41 punkte pripažinta, jog panaudos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės perduoti jai ginčo patalpas, kaip buvo pažadėta nekilnojamojo daikto panaudos sutartimi, o ieškovės nuostolių, susijusių su panaudos pagrindais perduodamo daikto priėmimu, atlyginimas jau priteistas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, sprendžia, kad nors bylą nagrinėję teismai ir rėmėsi netinkamais motyvais, tačiau padarė iš esmės teisingą išvadą dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo ir pagrįstai jį atmetė. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti šalių sudarytą panaudos sutartį nesudaryta.
  13. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto, pagal kurį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai), aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 63 punktas; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294-916/2015; kt.).
  14. Iš nutarties 43 punkte aptartų taisyklių darytina išvada, kad prejudiciniais faktais laikomos teismo kitoje byloje tirtos ir nustatytos tik faktinės bylos aplinkybės, tačiau jų teisinis vertinimas, kvalifikavimas ir teisės normos pritaikymas kiekvienoje byloje teismo atliekamas individualiai. Kita vertus, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktas ginčo šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimas nesaisto kasacinio teismo, priešingu atveju būtų neįmanoma užtikrinti aptartos kasacinio teismo kompetencijos. Atsižvelgdama į aptartus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitose civilinėse bylose Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartyje Nr. 2A-1292/2014 ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-477-212/2013 nustatytos aplinkybės, kad nagrinėjamos bylos šalys sudarė nekilnojamojo turto panaudos sutartį ir kad ji yra galiojanti tiek, kiek tai susiję su šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimu, nepagrįstai bylą nagrinėjusių teismų buvo vertintos kaip prejudiciniai faktai. Tačiau prejudicinę reikšmę turi teismų nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčo patalpos atsakovės ieškovei nebuvo perduotos.
  15. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad tarp ieškovės ir atsakovės panaudos sutartis nebuvo sudaryta, nepasisako dėl ieškovės kasacinio skundo argumentų dėl CK 6.213 straipsnio 2 dalies 4 punkto aiškinimo ir taikymo, nes šios normos nagrinėjamoje byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti. Kiti šalių kasacinių skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  16. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą panaudos sutarties sampratą bei CPK 182 straipsnio 2 punktą, darydami išvadą dėl šalių sutarties kvalifikavimo ir priimdami sprendimą dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo. Tai sudaro pagrindą panaikinti šią neteisėtą ir nepagrįstą procesinių sprendimų dalį bei dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovė turėjo 1282,60 Eur išlaidų advokato pagalbai paruošiant kasacinį skundą ir 718,74 Eur išlaidų paruošiant atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą, taip pat sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl konstatavus, kad atsakovės kasacinis skundas tenkintinas, o ieškovės – atmestinas, šių išlaidų atlyginimas atsakovei priteistinas iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,07 Eur tokių išlaidų. Šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas atsakovės asociacijos Utenos apskrities aeroklubo priešieškinis, panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – asociacijos Utenos apskrities aeroklubo priešieškinį tenkinti, tarp ieškovės VšĮ „Vertikalė“ ir atsakovės asociacijos Utenos apskrities aeroklubo 2016 m. balandžio 16 d. pasirašytą Nekilnojamojo turto panaudos sutartį pripažinti nesudaryta.

16Kitas Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

17Priteisti atsakovei asociacijai Utenos apskrities aeroklubui (j. a. k. 193086877) iš ieškovės VšĮ „Vertikalė“ (j. a. k. 300139896) 2032,34 (du tūkstančius trisdešimt du Eur 34 ct) kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

18Priteisti valstybei iš ieškovės VšĮ „Vertikalė“ (j. a. k. 300139896) 6,07 Eur (šešis Eur 7 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai