Byla 2A-863-264/2015
Dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys R. S., UAB DK „PZU Lietuva“

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Autrona“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2782-297/2014 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui UAB „Autrona“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys R. S., UAB DK „PZU Lietuva“,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinyje ( I tomas b. l. 1 – 3) prašė priteisti iš atsakovės UAB „Autrona“ 3286,65 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovė UAB „Autrona“ atsiliepime į ieškinį ( I tomas b. l. 117 – 119) teismo prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas.

5Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į ieškinį (I tomas b. l. 110 – 112) nurodė, kad ieškovas pagrįstai ir teisėtai savo reikalavimo teisę dėl patirtų 3 286,65 Lt nuostolių regreso teise nukreipia į atsakovę.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

8Priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Autrona“ 3286,65 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-12-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 384,60 Lt (111,39 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

9Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Autrona“ 31,59 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

10Teismas nurodė, kad atsakovė neįvykdė TPVCAPDĮ 4 str. 1 d., 41 str. 8 d. imperatyviai nustatytos pareigos apdrausti vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir todėl ši transporto priemonė eismo įvykio dieną (2012-11-26) neturėjo TPVCAPDĮ reikalaujamos draudimo apsaugos eismo įvykio valstybėje Vokietijoje. Žemutinės Saksonijos kelių priežiūros ir saugaus eismo tarnybos 2013-02-14 pranešime dėl eismo įvykio 2012-11-26 kelyje A30, 68,600 km, Gaste-Hellern sankryžoje nurodyta, kad dėl kelių eisme sustojusio vilkiko su puspriekabe atsirado kliūtis ir buvo sukeltas rimtas pavojus kitiems eismo dalyviams. Į bylą pateikti Vokietijos Respublikos institucijų išduoti, t. y. oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtino, kad dėl eismo įvykio padarinių šalinimo Žemutinės Saksonijos kelių priežiūros ir saugaus eismo tarnyba patyrė 751,88 Eur dydžio išlaidas. Atsakovė nepateikė duomenų apie šių išlaidų atlyginimą. Atsakovei privačios įmonės (autoserviso) suteiktos techninės pagalbos kelyje ir remonto paslaugos yra netapačios su Žemutinės Saksonijos kelių priežiūros ir saugaus eismo tarnybos patirtomis išlaidomis, todėl teismas sprendė, kad atsakovės argumentai, jog ji gera valia atlygino už transporto priemonės nutempimo ir saugojimo paslaugas, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei ir reikalavimo dydžiui. Teismas sprendė, kad 2012-11-26 eismo įvykis yra draudžiamasis, nes dėl jo padarinių šalinimo Vokietijos Žemutinės Saksonijos administracinė įstaiga patyrė turtinę žalą (nuostolius), todėl laikė, kad ieškovui pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. ir 5 d. atsirado pareiga mokėti išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir ieškovas pagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalaujamus 951,88 Eur (3286,65 Lt). Pažymėjo, kad atsakovė neginčijo eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio ir jos pagrįstumo. Teismui pripažinus, kad ieškovas pagrįstai tenkino Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pretenziją ir sumokėjo jam 951,88 Eur (3286,65 Lt), seka, kad pagal CK 6.280 str. 1 d. ir specialaus įstatymo – TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. ir 5 d. nuostatas ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Teismas darė išvadą, kad ieškovas visiškai pagrįstai nukreipė reikalavimą atsakovei, nevykdžiusiai įstatyme nustatytos pareigos užtikrinti vilkiko draudimo apsaugą (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.), o tai, kad priekaba „Krone ZZF18“, valst. Nr. ( - ), buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, neturi įtakos ieškovo reikalavimo teisei. Atsakovė iki šiol neatlygino ieškovui jo patirtų nuostolių, todėl teismas ieškinį tenkino ir iš atsakovės ieškovui priteisė 3286,65 Lt nuostolių atlyginimą regreso teise. Iš atsakovės, praleidusios terminą įvykdyti piniginę prievolę, priteisė 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai

12Atsakovė UB „Autrona“ apeliaciniame skunde ( II tomas b. l. 70 – 72) prašo panaikinti 2014-11-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

131. netinkamai taikytos bei aiškintos tiek materialinės tiek ir procesinės teisės normos, netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai.

142. Nesutikama su teismo išvada, kad įvykis yra draudžiamasis ir šiam įvykiui taikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga (toliau - TPVAPD). Vokietijos kelių eismo taisyklių pažeidimas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu. Byloje nėra pateiktą įrodymų kokiu teisės aktu vadovaujantis Kelių eismo taisyklių pažeidimas yra draudžiamasis įvykis ir turi būti taikoma TPVAPDĮ draudimo apsauga. 2012 m. lapkričio 26 d. įvykis neatitinka Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų ir LR TPVCAPDĮ įtvirtintos sąvokos autoavarija. Ieškovas reikšdamas ieškinį nepateikė įrodymų, kad aptariamas įvykis, t.y. puspriekabės rato nukritimas, Vokietijoje galiojančių Vokietijoje galiojančių įstatymų prasme yra pripažintinas autoavarija, kuriam įvykus butų taikoma privalomos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutarties apsauga. Ieškovo pateikti Vokietijos teisės aktai nepatvirtina ieškinio reikalavimo. Priešingai patvirtina jau aukščiau išdėstytą, kad valdytojas yra atsakingas už žalą trečiajam asmeniui. Įvykis nėra draudžiamuoju, todėl LR TPDB nėra tinkamas subjektas šio ieškinio, žalos atlyginimas regreso teise, pareiškimui. O netinkamo subjekto pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas.

153. nenurodytas teisės aktas, kuriuo pagrindu Vokietijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo „draudimo išmoką“, t.y. atlygino žalą, Žemutinės Saksonijos federalinės žemės administracinės įstaigos reikalavimu. Nepateikti įrodymai kuo vadovaujantis buvo apskaičiuota būtent tokia žala. Vien tai, kad Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui buvo pateiktas reikalavimas (neaišku kokios formos), nedaro pagrindo išvadai, kad toks reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas. Todėl sprendžiant regresinio reikalavimo patenkinimo klausimą, tokio reikalavimo pagrįstumas neturėtų būti vertinimas. Draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose.

164. Teismas vadovaudamasis ieškovo pateiktu Vokietijos nacionalinio draudikų biuro 2014 m. rugsėjo 2 d. raštu, priėjo prie visiškai nepagrįstos išvados, kad Vokietijos Kelių įstatymo 7 str. I pastraipoje įtvirtintas žalos atlyginimas, t.y. abiem junginio dalims (vilkikui ir priekabai) taikoma 100 procentų prievolė trečiajai šaliai, tik tada, kai abi transporto priemonės yra apdraustos. Su tokia teismo išvada atsakovė nesutinka. Ieškovas nepateikia nei vieno teisės akto, kuriame būtų nustatyta išimtis, kad neapdraudus vilkiko, puspriekabės draudimas negalioja. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, ar Vokietijos nacionalinis draudikų biuras yra kompetetingas spręsti teisės taikymo klausimus. Teismas nei Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 str., Vokietijos civilinio kodekso 426 str., nei 2010 m. spalio 27 d. Federalinio Aukščiausio teismo Bundesgerichtshof nuosprendžio teismo posėdyje netyrė, taip pažeisdamas LR CPK 183 str. 3 d. ir LR CPK 270 str. 4 d. 2 p.

175. 2012 m. birželio 19 d. UAB „Autrona“ apdraudė puspriekabę Krone ZZF18, v/n UJ 256, įprastiniu transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, todėl Ieškovas Vokietijos Federacinės Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų pagrindu, nustatęs, kad aptariamas įvykis yra draudžiamasis, turėtų teisę reikalauti Atsakovės puspriekabės draudiką UAB DK „PZU Lietuva“ atlyginti nuostolius. Todėl teismo išvada dėl puspriekabės draudimo apsaugos negaliojimo nepagrįsta. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys, jog to paties automobilio to paties reiso metu kito eismo įvykio metu padarytą 39280,26 Lt dydžio žalą nukentėjusiam asmeniui atsakovės draudikas UAB DK „PZU Lietuva”- trečiasis asmuo, jau yra atlyginęs. Iš to galima spręsti, jog pats draudikas pripažįsta, jog yra apdraudęs Atsakovės transporto priemonės - puspriekabės Krone ZZF18, v/n UJ ( - ), savininko civilinę atsakomybę, todėl įvykus eismo įvykiui jam teko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui (Alytaus rajono apylinkės teisme teisėjos A. S. nagrinėjama civilinė byla Nr.2-2407-652/2014).

18Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepime į apeliacinį skundą (II tomas b. l. 80 – 93) prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymais priimti prejudicinį sprendimą ES teisės aiškinimo klausimais. Netenkinus Biuro prašymo, prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti bei prijungti pridedamus dokumentus.

19Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

201. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino pateiktus įrodymus bei Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, t.y. nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2014-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).

212. Komisijos sprendimo dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB) nuostatos yra taikomos ir Lietuvos Respublikoje, tai aiškiai reglamentuojant Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Šiuo atveju Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio kaltininko nustatymu, jo metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai - turintys didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 197 straipsnio 2 dalis; Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89).Šiuo atveju Biuras pateikė teismui transporto priemonės 2012-11-26 draudiminio įvykio faktą bei žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-495/2014). Šie įrodymai negali būti vertinami kaip nepakankami (Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-18, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-491/2012; Vilniaus apygardos teismo 2015-01-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 32-340/2015; Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1201- 123/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2013-04-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-508-460/2013; Klaipėdos apygardos teismo 2012-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1471-253/2012; Kauno apygardos teismo 2013-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-557-657/2013; Kauno apygardos teismo 2012-09-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1085-390/2012; Panevėžio apygardos teismo 2013-04-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-244-280/2013).Šiuo atveju pati apeliantė turėjo tiek laikytis teisės aktų reikalavimų ir pasirūpinti, kad jos pagal lizingo sutartį naudojama bei jos darbuotojo valdoma transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tiek turėjo ir galėjo pasidomėti jos pagal lizingo sutartį naudojama transporto priemone padaryta žala, jos aplinkybėmis, esant prieštaravimams - teikti argumentuotus prašymus/paaiškinimus kompetentingoms Vokietijos institucijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; Šiaulių apygardos teismo 2014-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-425-440/2014; Kaimo apygardos teismo 2014-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-618-555/2014; Kauno apygardos teismo 2013-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1913- 480/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-491/2012). To šiuo atveju apeliantas nepadarė. Taigi, teismas detaliai ištyrė Biuro pateiktus įrodymus dėl faktinių eismo įvykio aplinkybių ir teisės turinio bei pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Biuro ieškinys yra pagrįstas.

223. Nesutika su apeliantės keliamu priekabos draudiko atsakomybės klausimu. Priekabos draudikui atsakomybė gali kilti tik esant dvigubo draudimo sąlygoms, t.y. taikoma tik tuo atveju, kai vilkiko ir jo priekabos valdytojų civilinė atsakomybė yra apdrausta pas skirtingus draudikus ir atsakingų draudikų atsakomybė yra solidari. Taigi, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Vokietijoje reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nustatė eismo įvykio faktą, kaltę dėl įvykio, žalos dydį bei, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą Biurui būtent pagal vilkikui suteikiamą draudiminę apsaugą, kurios šio eismo įvykio metu nebuvo (Kauno apygardos teismo nutartis 2015-01-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-228-657/2015; 2013-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2117-555/2013). Ir pagal Lietuvos teisę priekaba (puspriekabė) - tai transporto priemonė, kurią velka motorinė transporto priemonė. Priekaba (puspriekabė) negali savarankiškai dalyvauti viešajame eisme (Kauno apygardos teismo 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-557-657/2013). Dėl šios priežasties, už vilkiko ir priekabos junginiu padarytą žalą atsakingas vilkiko draudikas (Kauno apygardos teismo 2013-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2117-555/2013).

234. Atsižvelgdami į apeliantės argumentus, teismas turėtų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau - ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, nes nagrinėjamos bylos kontekste yra aktualus ES taisės aktų nuostatų aiškinimo klausimas. Lietuvos Respublika, būdama ES nare, atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutarties ir sutarties Dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos (toliau - Sutartis) 4 straipsnio nuostatas, privalo imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą. Siekdami užtikrinti efektyvų ir vienodą ES teisės aktų taikymą ir išvengti bet kokių aiškinimo skirtumų, nacionaliniai teismai gali, o tam tikrais atvejais - privalo kreiptis į ESTT, prašydami išaiškinti ES teisę tam, kad, pavyzdžiui, galėtų patikrinti jų nacionalinės teisės aktų atitiktį šiai teisei. Nagrinėjamos bylos atveju, yra aktualus ES teisės aktų normų, nustatančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos veikimo principus ir sąlygas ES erdvėje, aiškinimas. Atsižvelgiant į tai, kad kyla neaiškumų dėl Komisijos sprendimo (2003/564/EB) 4 straipsnio aiškinimo, siūlytina kreiptis į ESTT, prašant išaiškinti šio sprendimo 4 straipsnio taikymą konkrečiu atveju. Toks aiškinimas leistų išspręsti kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbtų Bendradarbiavimo nuostatų, perkeltų į TPVCAPDĮ, privalomumo tretiesiems asmenims klausimą.

24Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą( II tomas b. l. 76 – 77) prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

251. 2013-11-29 UAB DK „PZU Lietuva" priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos pagal pateiktą LR Transporto priemonių draudikų biuro pretenziją, kadangi įvykis nebuvo pripažintas draudžiamuoju. Pažymėtina, jog toks sprendimas buvo priimtas remiantis Įstatymo 3 str. 1 d., kurioje numatyta, jog išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau - naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Kadangi išlaidos buvo patirtos dėl vilkiko, kuris taip pat priklauso apeliantei, su puspriekabe nutempimo, tai šios išlaidos civilinės atsakomybės prasme nėra laikytinos žala, nes ji buvo padaryta ne trečiajam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, įvykis pagal su UAB „Autrona" sudarytą draudimo sutartį nėra laikomas draudžiamuoju, todėl šias išlaidas turi atlyginti pats transporto priemonės savininkas, t.y. apeliantė.

262. Pagal teisės aktus bei teismų praktiką priekaba yra velkamoji transporto priemonė, už kurios padarytą žalą atsako velkančioji transporto priemonė (2013-03-27 Klaipėdos apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-427-538/2013). Tuo atveju, net jei LR Transporto priemonių draudikų biuro atlyginta Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui suma būtų pripažinta žala civilinės atsakomybės aspektu, remiantis nurodytų teisės aktų normomis bei teismų praktika už šias išlaidas atsakingas būtų velkančiosios transporto priemonės, t.y. vilkiko savininkas UAB „Autrona".

273. Apeliantės minima trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva" kitoje žalos byloje išmokėta 39 280,26 Lt draudimo išmoka buvo mokama dėl kito eismo įvykio, kurio aplinkybės nesutampa su šioje civilinėje byloje Ieškovo kildinamu reikalavimu, todėl šis apelianto argumentas įtakos šios civilinės bylos sprendimui įtakos neturi.

28IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

30Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Europos Teisingumo teismą.

31Ieškovas prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant priimti preliminarų nutarimą klausimais, iš esmės susijusiais su Europos Komisijos sprendimo 2003/564/EB, kuriuo buvo paskelbti Bendradarbiavimo nuostatai ir Direktyvos 2009/103/EB „Dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo“ aiškinimu ir taikymu. Šios direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos, priėmus Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymą, vadovaujantis kuriuo, ieškovas prašė priteisti išmokėtą draudimo išmoką regreso tvarka. Ieškovo nuomone, jeigu Europos Teisingumo Teismas išaiškintų, kad Komisijos sprendimas ir Direktyva nacionaliniuose teismuose įgyvendinama netinkamai, pasikeistų šių teisės aktų nuostatų aiškinimas nacionaliniuose teismuose.

32Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Nagrinėjamoje byloje įvertindamas ieškovo prašymą, teismas daro išvadą, kad byloje poreikio aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus nėra, nes Direktyvos nuostatos yra perkeltos į nacionalinę teisę, teismų praktikoje sprendžiant analogiškus reikalavimus jais vadovaujamasi. Pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą pareikštas prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą grindžiamas ne šioje byloje taikytinų Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, tačiau nesutikimu su Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-03-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014 pateiktu Biurų tarybos vidaus nuostatų (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai), kurie yra pridėti prie Komisijos sprendimo 2003/564/EB, taikymo aiškinimu. Lietuvos teismų sistema yra instancinė. Pagal LR Konstituciją bendrosios kompetencijos teismų sistemą, kaip institucijų sistemą, sudaro keturių grandžių teismai: pirmoji grandis – apylinkių teismai, antroji grandis – apygardų teismai, trečioji grandis – Lietuvos apeliacinis teismas, ketvirtoji grandis – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statusas ir kompetencija apibrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei proceso kodeksuose (CPK, BPK). Būdamas vienintelis kasacinis teismas Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Teismų įstatymo 23 str. 2 d.). Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjantys bylas negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų ir privalo vadovautis Aukščiausiojo Teismo bylose suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika atitinkamų kategorijų bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje aktualių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo nuosekli praktika yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014, todėl bylą nagrinėjančiam apygardos teismui nekyla neaiškumų kaip byloje turėtų būti aiškinamos ir taikomos tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui aktualios Bendradarbiavimo nuostatų bei Direktyvos 2009/103/EB normos. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl netenkina šio ieškovo prašymo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-379-658/2015; Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2A-834-657/2014).

33Dėl apeliacinio skundo.

34Apeliantė nurodo, kad sprendime netinkamai taikytos bei aiškintos tiek materialinės, tiek ir procesinės teisės normos, netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai.

35Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

36Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Teismo vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apeliantės argumentus dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo.

37CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

38CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai. Taigi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, numatantis TPVCAP draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus, yra laikytinas specialiu, kuris detaliai reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, tame tarpe tokių draudimo sutarčių sudarymo, jų įsigaliojimo bei nutraukimo tvarką, Biuro atgręžtinio reikalavimo teisę.

39Byloje nustatyta, kad 2012-11-26 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuris kilo dėl atsakovės UAB „Autrona“ samdomo darbuotojo trečiojo asmens R. S., vairavusio transporto priemonę vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), sujungtą su puspriekabe „Krone ZZF18“, valst. Nr. ( - ), kaltės, t. y. automagistralės A30 Osnabriukas 68,6 km, Gaste-Hellern sankryžoje, sulūžus puspriekabės galinio kairiojo rato keliems tvirtinimo varžtams, nukrito puspriekabės ratas, transporto priemonė ant rėmo sustojo šoninėje juostoje, dėl ko buvo užblokuota pagrindinė eismo juosta, į įvykio vietą atvyko Osnabriuko greitkelių tarnyba, kuri ėmėsi atitinkamų apsaugos priemonių eismo saugumui užtikrinti. Eismo įvykio dieną atsakovė UAB „Autrona“ buvo abiejų transporto priemonių - vilkiko „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), ir puspriekabės „Krone ZZF18“, valst. Nr. ( - ), savininkė. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atliko dėl minėto eismo įvykio atsiradusios žalos administravimo procedūras ir, atlyginęs žalą, pateikė ieškovui reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas bendrai 951,88 Eur sumai. Ieškovas 2013-06-19 sumokėjo Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui 951,88 Eur, po ko kreipėsi į atsakovę kaip į asmenį, neįvykdžiusį pareigos apdrausti jam priklausančią transporto priemonę „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, reikalaudamas nuostolių atlyginimo regreso teise.

40Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad įvykis yra draudžiamasis ir šiam įvykiui taikoma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo apsauga (toliau - TPVAPD). TPVCAPDĮ 2 str. 3 d. apibrėžta, kad draudžiamasis eismo įvykis – tai eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. To paties įstatymo 2 str. 3 d. nurodyta, kad draudimo išmoka – tai draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti. Kas yra eismo įvykio žala apibrėžta TPVCAPDĮ 2 str. 5 d. – tai per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. Pagal Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 2 str. 6 d. pateiktą sąvokos „autoavarija“ apibrėžimą autoavarija – tai bet koks turtui ar asmeniui žalą padaręs įvykis, nuo kurio pagal tos šalies, kurioje jis įvyksta, teisės aktus draudžiama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pagal 2 str. 7 d. „nukentėjęs asmuo“ – tai bet koks asmuo, turintis teisę reikalauti atlyginti transporto priemonės padarytą bet kokį nuostolį ar žalą. Kaip byloje nustatyta, 2012-11-26 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuris kilo dėl atsakovės UAB „Autrona“ samdomo darbuotojo trečiojo asmens R. S., vairavusio transporto priemonę vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), sujungtą su puspriekabe „Krone ZZF18“, valst. Nr. ( - ), kaltės, t. y. automagistralės A30 Osnabriukas 68,6 km, Gaste-Hellern sankryžoje, sulūžus puspriekabės galinio kairiojo rato keliems tvirtinimo varžtams, nukrito puspriekabės ratas, transporto priemonė ant rėmo sustojo šoninėje juostoje, dėl ko buvo užblokuota pagrindinė eismo juosta, į įvykio vietą atvyko Osnabriuko greitkelių tarnyba, kuri ėmėsi atitinkamų apsaugos priemonių eismo saugumui užtikrinti. Į bylą pateikti Vokietijos Respublikos institucijų išduoti oficialūs rašytiniai įrodymai ( I tomas b. l. 33 – 34, 37 – 40) patvirtina, kad ryšium su eismo įvykio padarinių šalinimu (už kelių tarnybos taikytas apsaugos priemones) Žemutinės Saksonijos kelių priežiūros ir saugaus eismo tarnyba patyrė 751,88 Eur dydžio išlaidas. Pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. Biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ieškovas pagrįstai sumokėjo Vokietijos nacionalinio draudikų biuro reikalaujamus 951,88 Eur.

41Apeliaciniame skunde teigiama, kad nenurodytas teisės aktas, kuriuo pagrindu Vokietijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo „draudimo išmoką“, t.y. atlygino žalą, Žemutinės Saksonijos federalinės žemės administracinės įstaigos reikalavimu, taip pat nepateikti įrodymai kuo vadovaujantis buvo apskaičiuota būtent tokia žala. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius laiko nepagrįstais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad eismo įvykis įvyko Vokietijoje, todėl Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 str., pagal ieškovo Žemutinės Saksonijos federalinės žemės administracinės įstaigos reikalavimą atlygino dėl eismo įvykio padarytą žalą. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė neginčijo nei žalos dydžio ir jos pagrįstumo, todėl teismui nekyla abejonių dėl jų dydžio pagrįstumo.

42Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas priėjo prie visiškai nepagrįstos išvados, kad Vokietijos Kelių įstatymo 7 str. I pastraipoje įtvirtintas žalos atlyginimas, t.y. abiem junginio dalims (vilkikui ir priekabai) taikoma 100 procentų prievolė trečiajai šaliai, tik tada, kai abi transporto priemonės yra apdraustos. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu tol, kol ji yra registruota. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įprastinė draudimo sutartis, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos TPVCAPDĮ valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Remiantis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punktu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas yra asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuris yra Biuro narys. Taigi tam, kad tiek Lietuvos Respublikoje, tiek bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje galiotų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, sudarant sutartį su draudiku – LR Transporto priemonių draudikų biuro nariu (TPVCAPDĮ 29 straipsnio 1 dalis) arba kitos ES valstybės narės draudimo įmone ar filialu (TPVCAPDĮ 10 straipsnio 3 dalis).

43Atsakovės transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos Lietuvos Respublikoje, todėl jos turėjo būti apdraustos TPVCAPDĮ 2 straipsnio 18 punkte nurodyto transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudiko. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad teisės aktų nustatyta tvarka apdrausta buvo tik puspriekabė „Krone ZZF18“, valst. Nr. ( - ), o vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ) įvykio metu nebuvo draustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Vilkikas „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ) buvo apdraustas Rusijos Federacijos draudimo įmonėje Rosgosstrakh ( I tomas b. l. 121 – 122). Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrakh“ Ltd. neturi teisės vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir nėra draudikų biuro narė (http://www.cab.lt/index.php/lt/pages/view/?item_id=6 ). Draudimas Rusijos Federacijos draudimo įmonėje Rosgosstrakh nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 straipsnio 3 ir 8 dalių reikalavimų. Atsakovės transporto priemonės vilkiko „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), valdytojas nelaikomas apdraudęs savo civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Šiuo atveju velkančioji transporto priemonė buvo nedrausta, o apdrausta tik velkama transporto priemonė. Priekaba autoįvykio metu nebuvo atsikabinusi. Už draudimo sutarties sudarymą pagal TPVCAPDĮ nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Atsakovė, neapdraudusi transporto priemonės vilkiko „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), ir ją naudodama, pažeidė įstatymo nustatytą tvarką nenaudoti pačiam ir neleisti naudotis kitiems asmenims. Tokiu būdu, atsakovė, apdraudusi tik priekabos valdytojo civilinę atsakomybę, o naudodama vilkiką „Volvo FH12“, valst. Nr. ( - ), sujungtą su priekaba, atsako už žalos padarymą. Todėl pirmos instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovas visiškai pagrįstai nukreipė reikalavimą atsakovei, nevykdžiusiai įstatyme nustatytos pareigos užtikrinti vilkiko draudimo apsaugą (TPVCAPDĮ 23 str. 1 d.).

44Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

45Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, išsamiai įvertindamas faktines aplinkybes, todėl teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, nes byla išspręsta teisingai. Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

46Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteistinos. Ieškovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų bei jas patvirtinančių įrodymų nepateikė.

47Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

48apeliacinį skundą atmesti.

49Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

50Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras... 4. Atsakovė UAB „Autrona“ atsiliepime į ieškinį ( I tomas b. l. 117 –... 5. Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į ieškinį (I tomas b.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį... 8. Priteisė ieškovui iš atsakovės UAB „Autrona“ 3286,65 Lt nuostolių... 9. Priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Autrona“ 31,59 Lt išlaidų,... 10. Teismas nurodė, kad atsakovė neįvykdė TPVCAPDĮ 4 str. 1 d., 41 str. 8 d.... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai... 12. Atsakovė UB „Autrona“ apeliaciniame skunde ( II tomas b. l. 70 – 72)... 13. 1. netinkamai taikytos bei aiškintos tiek materialinės tiek ir procesinės... 14. 2. Nesutikama su teismo išvada, kad įvykis yra draudžiamasis ir šiam... 15. 3. nenurodytas teisės aktas, kuriuo pagrindu Vokietijos nacionalinis draudikų... 16. 4. Teismas vadovaudamasis ieškovo pateiktu Vokietijos nacionalinio draudikų... 17. 5. 2012 m. birželio 19 d. UAB „Autrona“ apdraudė puspriekabę Krone... 18. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras... 19. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:... 20. 1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vertino pateiktus įrodymus bei... 21. 2. Komisijos sprendimo dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto... 22. 3. Nesutika su apeliantės keliamu priekabos draudiko atsakomybės klausimu.... 23. 4. Atsižvelgdami į apeliantės argumentus, teismas turėtų kreiptis į... 24. Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į apeliacinį skundą(... 25. 1. 2013-11-29 UAB DK „PZU Lietuva" priėmė sprendimą nemokėti draudimo... 26. 2. Pagal teisės aktus bei teismų praktiką priekaba yra velkamoji transporto... 27. 3. Apeliantės minima trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva" kitoje žalos... 28. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 30. Dėl ieškovo prašymo kreiptis į Europos Teisingumo teismą.... 31. Ieškovas prašo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, prašant priimti... 32. Vadovaujantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi teismas, nagrinėdamas bylas, taiko... 33. Dėl apeliacinio skundo.... 34. Apeliantė nurodo, kad sprendime netinkamai taikytos bei aiškintos tiek... 35. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 36. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie... 37. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio... 38. CK 6.988 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad privalomojo draudimo... 39. Byloje nustatyta, kad 2012-11-26 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuris kilo... 40. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad įvykis yra draudžiamasis ir šiam... 41. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nenurodytas teisės aktas, kuriuo pagrindu... 42. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad... 43. Atsakovės transporto priemonės (vilkikas ir priekaba) yra registruotos... 44. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti... 45. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamame sprendime yra... 46. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos apeliacinės... 47. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1... 48. apeliacinį skundą atmesti.... 49. Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti... 50. Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....