Byla 2A-682/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2603-302/2013 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS ieškinį atsakovui R. B. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BAB bankas SNORAS teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. B. 1 350 000 EUR nuostolių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 21 d. buvo sudaryta Banko sąskaitos sutartis Nr. ( - ) su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kurios pagrindu banke atsakovui buvo atidaryta sąskaita Nr. ( - ) (banko sąskaita LTL valiuta) ir sąskaita Nr. ( - ) (banko sąskaita EUR valiuta). Ieškinyje nurodyta, jog atsakovas nuo 1995 m. gruodžio 21 d. buvo banko prezidentas, o 2011 m. birželio 6 d. atsakovas buvo pakartotinai išrinktas Snoro valdybos pirmininku. 2011 m. lapkričio 16 d. atsakovas buvo iškviestas į Lietuvos banko posėdį, tačiau neatvyko, be to, nuo nurodytos dienos nepasirodė ir darbe, su atsakingais asmenimis nebendradarbiavo, buvo paskelbta jo paieška. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo (moratoriumo)“ nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos moratoriumas. Ieškovas pažymėjo, kad su šiuo Lietuvos banko valdybos nutarimu AB banko SNORAS atstovai buvo supažindinti 2011 m. lapkričio 16 d. 1508 val. Ieškovas nurodė, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 16 d. 1427 val. iki 2011 m. lapkričio 16 d. 1528 val. atliko 11 vietinių ir tarptautinių pavedimų iš/į savo sąskaitų (-as), tarp jų ir už 1 350 000 EUR (4 661 280 Lt) sumą. Ieškovo teigimu, nustačius, kad atsakovas, kaip banko prezidentas, veikė pažeisdamas trečiųjų asmenų – banko kreditorių interesus, atsakovui taikytina civilinė deliktinė atsakomybė. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas specifiniu subjektu – banko vadovu, geriau nei bet kas kitas žinojo banko finansinę padėtį, todėl šiuo atveju turi būti vertinamas atsakovo žinojimas, t. y. turėjimas duomenų apie banko būklę ir pasinaudojimas šia informacija, tai yra vertinami aktyvūs atsakovo veiksmai. Atsakovas, pasinaudodamas savo padėtimi ir pervesdamas pinigines lėšas iš sąskaitos, esančios AB banke SNORAS į savo sąskaitą kitame banke, padarė žalą ieškovo kreditoriams. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovo finansinis reikalavimas ieškovo bankroto byloje tvirtinamas septintąja eile. Taigi tuo atveju, jeigu atsakovas nebūtų pasinaudojęs jam žinomais duomenis ir nepervedęs lėšų, 1 350 000 EUR suma būtų įskaityta į bendrą bankrutuojančio banko turto masę ir atitinkamai būtų naudojama visų pirmesnės eilės kreditorių interesų tenkinimui.

5Atsakovas R. B. prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį tvirtino neatlikęs jokių pervedimų, tačiau pripažino galėjęs duoti nurodymus tokioms operacijoms atlikti. Akcentavo sąvokų „Mokėjimo nurodymas“ ir „Pinigų pervedimas (mokėjimo operacija)“ išskirtinumą. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad buvo atlikta 11 pervedimų, kadangi tai neatitinka tiesos. Pažymėjo, kad buvo įvykdytas tik vienas atsakovo pateiktas mokėjimo nurodymas pervesti 1 350 000 EUR. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju buvo pervestos ne ieškovui, o atsakovui priklausančios lėšos. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtas lėšų pervedimas buvo atliktas 2011 m. lapkričio 16 d. 1449 val., o ieškovo darbuotojai su Lietuvos banko priimtu nutarimu dėl ieškovo veiklos ribojimo buvo supažindinti tik 2011 m. lapkričio 16 d. 1508 val. Teigė nežinojęs apie ketinimą ieškovui taikyti tam tikras poveikio priemones, planuojamus Lietuvos banko ir kitų institucijų veiksmus ieškovo ir jo pagrindinių akcininkų atžvilgiu, kadangi ši informacija buvo itin kruopščiai slepiama, kad suinteresuoti asmenys negalėtų ja pasinaudoti. Atsakovas tvirtino neatlikęs jokių draudžiamų veiksmų. Nurodė, jog ieškinys yra grindžiamas tik ieškovo samprotavimais.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino – ieškovo BAB banko SNORAS naudai priteisė iš atsakovo R. B. 1 350 000 EUR nuostoliams atlyginti bei 4 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

8Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, būdamas specifiniu subjektu – banko vadovu – gerai žinojo banko finansinę padėtį. Teismas, įvertinęs teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų paaiškinimus, sprendė, jog atsakovas suprato apie Lietuvos banko numatomas taikyti priemones ieškovo atžvilgiu. Teismas svarbiomis laikė aplinkybes, jog viešojoje erdvėje informacija apie banko bankrotą ėmė sklisti jau 2011 m. lapkričio 15 d., banko veiklos moratoriumas buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 16 d. 13 val., tai yra Lietuvos banko posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog šiame posėdyje dalyvavo AB banko SNORAS valdybos narys, atmetė argumentą, esą atsakovui Lietuvos banko priimto sprendimo turinys tapo žinomas tik nusiuntus į banką SNORAS atitinkamą dokumentą. Teismas nelogiškais laikė atsakovo teiginius, esą Lietuvos banko posėdyje dalyvavęs banko SNORAS valdybos narys galėjo nepranešti atsakovui apie ieškovui taikomas priemones. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentą dėl jo lūkesčių, jog banko veikla iki 2011 m. gruodžio 31 d. nebus sustabdyta. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir tą atsakovo argumentą, kad pervestos lėšos atsakovui buvo reikalingos sandoriui su investuotojais sudaryti. Teismas pažymėjo, jog atsakovas derybų su investuotojais faktui pagrįsti nepateikė įrodymų, be to, tokius atsakovo veiksmus laikė nelogiškais. Atsakovo nurodytas aplinkybes bei jo teiginį dėl tariamos komandiruotės pirmosios instancijos teismas laikė atsakovo pasirinkta gynybine taktika. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, sprendė, jog lėšų pervedimo metu atsakovui buvo žinomas Lietuvos banko priimtas ieškovo atžvilgiu sprendimas. Teismas sprendė, jog tokiu būdu atsakovas įgyvendino tikslą iš banko išimti jam priklausančias lėšas ignoruojant kitų banko kreditorių interesus. Teismas šiuos atsakovo veiksmus pripažino neteisėtais, pažeidžiančiais kitų bankrutuojančio banko kreditorių interesus gauti kreditorinių reikalavimų ar jų dalies patenkinimą, konstatavo priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos kreditoriams, nustatė, kad žalos kreditoriams dydį sudaro neteisėtai pervestų lėšų suma.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendime painiojamos sąvokos „banko veiklos sustabdymas“ ir „banko bankrotas“, todėl teismas netinkamai pritaikė taisės aktus, reglamentuojančius skirtingus teisinius institutus. Nutartis iškelti banko bankroto bylą priimta praėjus trims savaitėms po ginčijamų veiksmų atlikimo. Banko veiklos apribojimo faktas nesudarė pagrindo numatyti bankroto galimybės. Teismas neturėjo pagrindo atsakovo veiksmų vertinti pagal bankroto procesą reguliuojančias teisės normas.
  2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nenustatytomis aplinkybėmis arba klaidingai interpretuojant nustatytas aplinkybes.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog banko moratoriumas buvo paskelbtas 13 val. Pats ieškovas tvirtino, jog moratoriumas buvo paskelbtas 1508 val.
  4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme aplinkybė, jog AB banko SNORAS valdybos narys, dalyvavęs Lietuvos banko posėdyje, būtų informavęs atsakovą apie priimtą sprendimą, nebuvo nustatinėjama. Atitinkama teismo išvada neparemta objektyviais duomenimis.
  5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su Lietuvos banko valdybos posėdyje priimtu sprendimu pratęsti terminą ieškovo akcininkams investuotojo paieškai. Byloje nėra duomenų dėl šio sprendimo formalaus pobūdžio.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl žalos dydžio. Šiuo metu banko kreditoriai nuostolių nepatyrė, kadangi su jais dar nėra pradėti atsiskaitymai. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog tokiais atsakovo veiksmais banko kreditoriams buvo padaryta žala.

11Ieškovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas apsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Nurodė, jog aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma tikroji banko finansinė padėtis ir veiklos perspektyvos, patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai. Pasak ieškovo, aplinkybė, jog atsakovas ne pats pervedė lėšas, o tik davė nurodymą minėtą veiksmą atlikti, nekeičia esmės. Ieškovas nurodė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovui apie Lietuvos banko priimtą sprendimą dėl ieškovo veiklos moratoriumo tapo žinoma 2011 m. lapkričio 16 d. 13 val.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, kad daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

15Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 1995 m. gruodžio 21 d. atsakovas R. B. buvo AB banko SNORAS prezidentas ir nuo 1994 m. liepos 28 d. buvo išrinktas banko valdybos pirmininku. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-186 „Dėl akcinės bendrovės banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“ nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas AB banko SNORAS veiklos moratoriumas. 2011 m. lapkričio 16 d. 1449 val. iš atsakovo sąskaitos, esančios AB banke SNORAS, į atsakovo sąskaitą, esančią kitame banke (Conversbank), atsakovo pareikalavimu buvo atliktas 1 350 000 EUR (4 661 280 Lt) pavedimas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui SNORAS iškėlė bankroto bylą. AB banko SNORAS bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus dokumentus, nustatė, kad nurodytas lėšų pervedimas (pervedimas iš atsakovui priklausančios sąskaitos) buvo atliktas Lietuvos bankui apribojus ieškovo veiklą bei atsakovui žinant apie šį apribojimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas laikėsi nuoseklios pozicijos, jog pervedus nurodytas lėšas iš atsakovui priklausančios sąskaitos, ieškovui (ir jo kreditoriams) buvo padaryta žala, kadangi šios lėšos galėjo būti panaudotos atsiskaitymui su banko pirmesnės (aukštesnės) eilės kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas dėl užimamų savo pareigų žinojo apie banko finansinę padėtį bei turėjo suprasti apie banko atžvilgiu taikytinus (priežiūros institucijos ketinamus taikyti) veiklos apribojimus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokiu būdu atsakovas pasinaudojo geresne padėtimi tenkinant savo finansinį reikalavimą (atsiimant iš banko lėšas), kartu siekdamas išvengti rizikingesnio būdo – reikalavimų tenkinimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau - ĮBĮ) ir Lietuvos Respublikos bankų įstatyme (toliau - Bankų įstatymas) nustatyta tvarka. Atsakovas (apeliantas), nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliacinį skundą iš esmės grindė pirmosios instancijos teisme pateikta pozicija, jog jis nežinojęs ir negalėjęs žinoti apie banko priežiūros institucijų ketinamus taikyti apribojimus, akcentavo aplinkybę, jog mokėjimo pavedimą atliko banko darbuotojai. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei su teismo nustatytos žalos banko kreditoriams faktu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apskųsto teismo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus, įsitikino pirmosios instancijos teismo išvadų išsamumu ir pagrįstumu.

16Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kaip minėta, apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, grindė ir procesinių normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesus, pažeidimu. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, klaidingai aiškino ieškovo nurodytus duomenis, nepagrįstai atmetė atsakovo pateiktus įrodymus, o netinkamo aplinkybių vertinimo įtakoje padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas esą žinojo apie AB bankui SNORAS taikomus (numatomus taikyti) apribojimus. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

17Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pervestų lėšų nuosavybės, tai yra, jog atsakovas šias lėšas pervedė iš vienos jam priklausančios sąskaitos, esančios AB banke SNORAS, į kitą jam priklausančią sąskaitą, esančią užsienio valstybės banke. Tačiau ginčo esmę sudaro aplinkybė, ar atsakovas, pervesdamas lėšas, žinojo apie bankui SNORAS priežiūros institucijos taikomus ar tuojau pat ketinamus taikyti apribojimus – laikiną veiklos sustabdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, neturi pagrindo pritarti apelianto pozicijai dėl įrodymų vertinimo ydingumo. Kolegija nesutinka su skundo argumentu, jog byloje esantis įrodymas – Lietuvos banko raštas patvirtina, kad banko veiklos moratoriumas buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 16 d. (ginčo lėšų pervedimo dieną) tik 1508 val., tai yra jau po ginčijamo lėšų pervedimo (t. 1, b. l. 87). Šis įrodymas, apelianto teigimu, esą paneigia ieškovo poziciją, kad atsakovas žinojo apie nustatytus ir ketinamus taikyti banko veiklos apribojimus. Kolegija pažymi, jog vertinant šį įrodymą izoliuotai, iš tiesų tokią išvadą galima būtų daryti. Tačiau aptariamu atveju iš skundžiamojo teismo sprendimo turinio matyti, jog tokią išvadą teismas grindė ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: tiek šalių, tiek liudytojų paaiškinimais, tiek rašytiniais įrodymais. Kolegijos vertinimu, faktinės bylos aplinkybės – šalių neginčijamas faktas, jog Lietuvos bankas dar 2006 metais įpareigojo, be kita ko, pašalinti abejones dėl banko SNORAS kapitalo skaidrumo, per trejų metų terminą (vėliau šis terminas buvo pratęstas) surasti investuotojus, kurie įsigytų 1/3 dalį banko įstatinio kapitalo (t. 1, b. 128-130), jog atsakovas dar 2011 m. lapkričio 15 d. (t. y. likus dienai iki ginčo lėšų pervedimo ir banko veiklos sustabdymo) buvo kviečiamas į Lietuvos banko valdybos posėdį (t. 1, b. l. 131), jog lėšų pervedimo dieną atsakovui į banką buvo atsiųstas kvietimas į tą pačią dieną vyksiantį Lietuvos banko valdybos posėdį, kuriame (kvietime) buvo nurodyta posėdyje spręstino klausimo esmė (t. 1, b. l. 205), jog į šį posėdį atvyko AB banko SNORAS valdybos narys, kuriam priežiūros institucijos sprendimas sustabdyti ieškovo veiklą tapo žinomas dar 13 val., neabejotinai patvirtina, kad atsakovas žinojo tiek apie realius banko finansinius sunkumus (finansinę būseną, atitinkančią nemokumą), tiek apie bankui ketinamus taikyti apribojimus – veiklos sustabdymą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tokią išvadą leidžia daryti ne tik įrodymų visumos vertinimas, bet ir įrodymų vertinimo procese taikytina įrodymų pakankamumo taisyklė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiai išvadai prieštaraujančius atsakovo argumentus ir įrodymus, esą atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo komandiruotėje ir negalėjo numatyti banko veiklos sustabdymo.

18Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog atsakovas dar iki ginčo lėšų pervedimo žinojo apie bankui SNORAS priežiūros institucijos taikomus (tuoj pat numatomus taikyti) veiklos apribojimus, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo byloje esančius įrodymus vertinti apelianto nurodytu būdu.

19Atmetusi apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantui buvo žinomos ieškovo atžvilgiu Lietuvos banko ketinamos taikyti priemonės – veiklos sustabdymas. Kolegija pažymi, jog tokios išvados nepaneigia apelianto akcentuojama aplinkybė, jog jis nedalyvavo Lietuvos banko sušauktame posėdyje. Kolegijos įsitikinimu, aptariamu atveju būtina įvertinti aplinkybę, jog atsakovas yra specialus subjektas – juridinio asmens (banko) vadovas. Anksčiau analizuoti duomenys leidžia teigti apie pakankamai ilgą laikotarpį buvusią sudėtingą ieškovo finansinę padėtį, kuriai pakeisti Lietuvos bankas taikė ieškovui ilgalaikes priemones – įpareigojo stambiuosius banko akcininkus imtis aktyvių veiksmų siekiant priežiūros institucijos nustatytų rezultatų, padėsiančių stabilizuoti banko padėtį. Aplinkybės, jog pagrindinis Lietuvos banko nustatytas tikslas surasti asmenis, investuosiančius į ieškovo veiklą, nustatytu terminu visgi nebuvo įvykdytas, dėl ko terminas įpareigojimui įvykdyti kelis kartus buvo pratęsiamas, įgalina daryti išvadą, jog atsakovui, kaip banko vadovui, išmanančiam finansų įstaigų valdymą ir veiklos reguliavimą, turėjo būti žinoma ne tik sudėtinga banko finansinė padėtis, kuria Lietuvos bankas iš esmės laikė nestabilia (vertinant paskolų portfelio, indėlių, banko įstatinio kapitalo rodiklius ir jų tarpusavio santykį), bet ir žinomos priemonės (sankcijos), kurių gali imtis Lietuvos bankas, neįvykdžius jo nustatytų įpareigojimų. Be to, tos aplinkybės, jog 2011 m. lapkričio 8 d. įvykus Lietuvos banko valdybos posėdžiui, kuriame buvo sprendžiami ieškovo veiklai aktualūs klausimai, po trumpo laiko vėl buvo organizuojamas susirinkimas (2011 m. lapkričio 18 d.), kurio data netrukus buvo dar labiau paankstinta (2011 m. lapkričio 16 d.), nurodant, jog posėdis yra skubus bei įvardijant spręstiną reikalą (nustatyti banko pažeidimai, neįprastas atsargų ir indėlių sumažėjimas), sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovas dėl jo užimamų pareigų turėjo numatyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu priežiūros institucijos posėdyje neabejotinai bus sprendžiamas banko veiklos tęstinumo klausimas. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto argumentai, esą jis negalėjo tikėtis banko veiklos apribojimų taikymo, ginčui aktualiu laikotarpiu buvęs komandiruotėje, o ginčo lėšos buvę reikalingos banko investuotojų paieškai ir deryboms, laikytini subjektyvia apelianto gynybos pozicija, prieštaraujančia kitiems bylos duomenims ir todėl atmestini, kaip neįrodyti. Kolegija pažymi, jog tas faktas, kad apeliantas per trumpą laiko tarpą, kuomet Lietuvos banko valdybos posėdyje buvo sprendžiamas banko SNORAS veiklos tęstinumo klausimas ir priimtas sprendimas laikinai sustabdyti banko veiklą, atliko vienuolika mokėjimo pavedimų (įskaitant ir ginčijamą), tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apelianto, tikslą pasiekė tik ginčijamas mokėjimo pavedimas, aptartų faktinių aplinkybių kontekste papildomai patvirtina, jog atsakovui neabejotinai buvo žinoma apie taikomą banko veiklos ribojimą, kuris eliminuotų galimybę disponuoti atsakovui priklausančiomis banko sąskaitose esančiomis lėšomis.

20Pritartina ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria identifikuotas ginčo lėšų pervedimo tikslas – išimti (atgauti) atsakovui priklausančias lėšas iš AB banko SNORAS. Skubotas vienuolikos mokėjimo pavedimų pateikimo vykdyti faktas ginčui aktualiu laikotarpiu, atsižvelgiant į aplinkybę, kad pavedimai buvo vykdomi per itin trumpą laiką (apie valandą) ir didžioji jų dalis nebuvo įvykdyti dėl nuo atsakovo nepriklausančių priežasčių, teisėjų kolegiją įtikino, kad aptariamu atveju atsakovo tikslas buvo kuo skubiau (iki realaus priežiūros institucijos ribojimų taikymo pradžios momento), ignoruojant ĮBĮ ir Bankų įstatyme nustatytą tvarką, atsiimti iš banko sau priklausančias lėšas. Nustatytas vienuolikos mokėjimo pavedimų pateikimo ir vykdymo faktas, be kita ko, neįrodžius atsakovo išvykos į derybas su investuotojais ir jų vykdymo realumo, papildomai paneigia apelianto argumentą, esą ginčo lėšos turėjo būti naudojamos deryboms su banko investuotojais. Nagrinėjamu atveju apeliantas neįrodė, jog jo asmeninės lėšos (be kita ko, ir tos, kurių pervedimas buvo sustabdytas dėl banko veiklos moratoriumo įvedimo) turėjo būti panaudojamos ieškovo veikloje. Kita vertus, nustačius ginčijamo lėšų pervedimo faktą, nėra aiškios nei jų panaudojimo ir (ar) ketinimo panaudoti aplinkybės, nei tikslai ar kryptys. Aptartų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei vadovaudamasis anksčiau paminėtais įrodymų vertinimo principais, padarė įrodymų visuma pagrįstą išvadą dėl tikrojo lėšų pervedimo tikslo.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK įtvirtintas bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles civilinės atsakomybės taikymui reikalinga šių sąlygų visuma: neteisėti ir kalti veiksmai (neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1, 3 dalys, 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Neteisėti veiksmai gali sukelti įvairius teisinius padarinius. Vienas tokių padarinių – žala. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, tai yra neteisėtais veiksmais padarius žalą, tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Žala yra viena būtinų prievolės dėl žalos atlyginimo, kitaip sakant, deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principais ieškovas bylose dėl žalos atlyginimo turi įrodyti žalos padarymo (buvimo) faktą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taigi teisine prasme žala yra tik tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, tai yra kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ginčijamą lėšų pervedimą (atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovas, nurodydamas atlikti pervedimą, žinojo apie Lietuvos banko taikomus arba ketinamus taikyti ieškovo veiklos apribojimus) laikė neteisėtais veiksmais, dėl kurių ieškovas ir jo kreditoriai patyrė žalą – neteko galimybės tas lėšas nukreipti atsiskaitymui su kreditoriais. Teismas konstatavo esant priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos. Apeliantas, prieštaraudamas šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, be ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotų argumentų, kuriais buvo neigiamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl veiksmų neteisėtumo, nesutiko ir su konstatuotu žalos faktu. Šią deliktinės atsakomybės sąlygą apeliantas laikė neįrodyta ir hipotetine, kadangi nepabaigus ieškovo turto realizavimo procedūrų, negalima daryti išvados, jog kreditorių finansiniai reikalavimai nebus patenkinti. Apeliantas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BAB banko SNORAS bankroto administratoriaus parengtos ataskaitos duomenimis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

22Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos faktą ir dydį, vadovavosi ieškovo paaiškinimais, jog bendra BAB banko SNORAS kreditorių finansinių reikalavimų suma siekia 4 milijardus litų, o tikėtinos pajamos, gautos pardavus bankui priklausantį turtą, siektų 2 milijardų litų sumą. Šie duomenys grindžiami BAB banko SNORAS administratoriaus paruošta ataskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog banko turto ir įsipareigojimų santykis aptariamu atveju grindžiamas bankroto administratoriaus surinktais duomenimis, patvirtina šių duomenų patikimumą ir išsamumą, kadangi šis asmuo disponuoja ieškovo veiklos dokumentais, jam yra žinomi viso banko turto sąrašai. Iš bankroto administratoriaus rengtos ataskaitos išvadų konteksto ištraukta ir apelianto akcentuojama frazė, esą ataskaitoje pateikta informacija nelaikytina galutine ir baigtine, nesudaro pagrindo abejoti ieškovo pateiktų duomenų objektyvumu ir reikšme nustatant žalos faktą bei dydį. Spręstina, jog tokia frazė iš esmės atspindi bankroto proceso ypatumą – dinamiką, kurią sąlygoja turto paieškos, realizavimo, kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, tenkinimo ir kiti procesai. Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti aplinkybę, jog AB banko SNORAS bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kurioje banko nemokumas buvo nustatytas, be kita ko, ir pagal nagrinėjamam ginčui aktualaus laikotarpio duomenis, visų pirma, pagal Lietuvos banko parengtą išvadą dėl AB banko SNORAS nemokumo. Šioje išvadoje ieškovo nemokumas nustatytas pagal ginčui aktualios dienos (2011 m. lapkričio 16 d.) balansinius duomenis, pagal kuriuos ieškovo turto vertė buvo 4 416,255 mln. Lt, o įsipareigojimai – 7 171,921 mln. Lt (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytos banko finansinės padėties duomenų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju banko turto ir įsipareigojimų disproporcija yra akivaizdi. Šių duomenų tikrumo ir patikimumo neleidžia paneigti ir ta aplinkybė, jog jie konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Todėl tiek pagal pirmosios instancijos teismo įvertintus, tiek pagal teisėjų kolegijos akcentuotus duomenis iš banko bankroto bylos, apelianto argumentai ir lūkesčiai, esą ieškovui priklausančio turto gali pakakti kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, laikytini nepagrįstais. Kita vertus, apelianto pozicija, jog žalos faktas bus žinomas tik pabaigus bankrutavusio banko turto realizavimo procesą, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste esmingai prieštarauja bankroto proceso principams. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kuriomis konstatuotas apelianto deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visetas.

23Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

24Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o šis teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

25Ieškovas BAB bankas SNORAS pareiškė prašymą priteisti 11 624,99 Lt teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Iš ieškovo pateiktų įrodymų nustatyta, jog šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (skundo analizė, medžiagos paieška ir skundo surašymas). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui už teisines paslaugas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijų nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog teisinga ir protinga ieškovui BAB bankui SNORAS priteisti iš apelianto R. B. 3 000 Lt dydžio teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

26Apeliantui R. B. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 43 290 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 51-52). Atmetus apeliacinį skundą, žyminis mokestis iš apelianto R. B. priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

27Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas ( - ) ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS naudai 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

30Priteisti valstybei iš ieškovo R. B. (asmens kodas ( - ) 43 290 Lt (keturiasdešimt tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt litų) žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BAB bankas SNORAS teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš... 5. Atsakovas R. B. prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį patenkino... 8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, būdamas specifiniu... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 11. Ieškovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos... 15. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad nuo 1995 m. gruodžio 21 d.... 16. Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi... 17. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pervestų lėšų... 18. Išdėstytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 19. Atmetusi apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo,... 20. Pritartina ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria identifikuotas... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK įtvirtintas bendrąsias civilinės... 22. Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos faktą ir... 23. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat neturi įtakos... 24. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog... 25. Ieškovas BAB bankas SNORAS pareiškė prašymą priteisti 11 624,99 Lt... 26. Apeliantui R. B. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 43 290 Lt... 27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 29. Priteisti iš ieškovo R. B. (asmens kodas ( - ) ieškovo bankrutavusios... 30. Priteisti valstybei iš ieškovo R. B. (asmens kodas ( - ) 43 290 Lt...