Byla 2K-P-267/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, teisėjų Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, nuteistajai A. P., gynėjui Vladimirui Buslovičiui, vertėjai Loretai Kireilytei, teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiajai S. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Iš nuteistosios A. P. priteista S. P. 600 Lt atstovavimo išlaidoms apmokėti.

2Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 3 d. nutartis, kuria nuteistosios A. P. apeliacinis skundas atmestas, iš nuteistosios A. P. priteista nukentėjusiajai S. P. 800 Lt atstovavimo išlaidoms apmokėti.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

Nustatė

4A. P. nuteista už tai, kad 2001 metais, nuo birželio iki liepos mėnesio (tikslesnis laikas nenustatytas), nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydama savo ginčijamą tariamą teisę į nukentėjusiajai S. P. priklausančias patalpas – tris kambarius, koridorių ir virtuvę name Vilniuje,( - ), tyrimo nenustatytam asmeniui nurodė užmūryti duris, taip savavališkai uždraudė S. P. naudotis jai priklausančiomis patalpomis, dėl to ši iki 2008 m. vasario 1 d. neturėjo savo gyvenamosios vietos, be to, ji užvaldė bute buvusį S. P. priklausantį 16 330 Lt vertės turtą, taip nukentėjusiajai padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą.

5Kasaciniu skundu nuteistoji A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

6Kasatorė nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista už nusikaltimą, kurio nepadarė. Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, apkaltinamajame nuosprendyje suformuluotos išvados neparemtos išsamiu bylos aplinkybių nustatymu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad kasatorė nusikalstamais veiksmais užvaldė S. P. bendros 16 330 Lt vertės turtą, todėl nukentėjusiajai padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Šios turtinės žalos mastas nustatytas neteisingai, nes, sudėjus kiekvieno kaltinime nurodyto užvaldyto daikto vertę, bendra jų vertė sudarytų tik 10 890 Lt. Kasatorės manymu, tokia suma negali atitikti savavaldžiavimo sudėties būtinojo požymio, t. y. didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Tai reiškia, kad teismai kasatorei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė būtinojo savavaldžiavimo sudėties požymio.

7Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į reikšmingą bylos aplinkybę, jog pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams A. P., J. B. ir S. P. buvo pradėta ir Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1721-02/2002, kurioje 2002 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi S. P. ieškinys dėl ginčo patalpų padalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo paliktas nenagrinėtas, nes ji be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdį, taip atsisakydama ginti savo tariamai pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Nesant nustatytos namo bendrasavininkių patalpų padalijimo ir naudojimosi jomis tvarkos, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiajai S. P. priklauso trys kambariai, koridorius ir virtuvė pirmame namo aukšte.

8Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai neteisingai jai taikė naująjį BK, nes, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jos veika turėjo būti kvalifikuota pagal veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 214 straipsnio 1 dalį, kurio sankcija yra švelnesne nei 2000 m. BK 294 straipsnio 1 dalies sankcija.

9Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) nustatytos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties bei skirtingai vertino padarytos veikos pobūdį. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad kasatorė 2001 metais užmūrijo duris, užėmė nukentėjusiosios patalpas ir užvaldė ten buvusius daiktus, sprendė, jog šių nusikalstamų veiksmų ji nenutraukė iki šiol, tai trunkamasis nusikaltimas, todėl senatis netaikytina. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jos padaryta veika yra tęstinio pobūdžio, nes S. P. teisė į ginčijamas patalpas iki šiol neatkurta, todėl baudžiamosios atsakomybės senaties terminas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo negali būti taikomas. Kasatorės manymu, akivaizdu, kad jai nepagrįstai inkriminuota nusikalstama veika negali būti laikoma nei trunkamąja, nei tęstine, o teismų sprendimuose nurodyti motyvai dėl nusikalstamos veikos pobūdžio yra prieštaringi ir rodo, kad teismai neišnagrinėjo šios bylos iš esmės. Teismai nenustatė veikos padarymo laiko, be to, padarytos veikos padariniai kilo 2001 m. liepos mėnesį, nuo kurio iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo 2010 m. liepos mėn. 9 d. praėjo devyneri metai. Taigi suėjo įstatymo nustatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, todėl baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo būti nutraukta.

10Kasatorė taip pat teigia, kad nuosprendyje nusikaltimo aplinkybės aprašytos tiksliai nurodant nusikaltimu padarytą žalą, bet sprendžiant civilinio ieškinio klausimą jau teigiama, jog dėl nukentėjusiosios parodymų apie užvaldytų daiktų kiekį ir vertę prieštaringumo nėra galimybės nustatyti padarytos žalos dydžio, todėl ieškinio dydžio klausimas perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokios nelogiškos teismo išvados dėl padarytos žalos dydžio sudaro pagrindą keisti ar net naikinti nuosprendį.

11Anot kasatorės, teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė kai kuriais įrodymais, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje kaip įrodymai paminėti nukentėjusiosios 2007 m. gruodžio 4 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas ir 2008 m. sausio 31 d. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro V. S. nutarimas nutraukti dalį ikiteisminio tyrimo, nenurodant bylos tomo bei lapo ir kur šie dokumentai yra. Teismo posėdžio protokole nepažymėta, kad jie buvo perskaityti ar išvardyti, todėl teismas negalėjo remtis jais kaip įrodymais. 2007 m. liepos 5 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta, kad jokių savo daiktų, buvusių jai priklausančiose patalpose S. P. nerado, o iš tą pačią dieną atlikto kasatorės patalpų apžiūros protokolo turinio matyti, kad bute buvo visi kasatorės daiktai, kuriuos nukentėjusioji 2007 m. vasario 4 d. parodymų patikrinimo metu pamatė ir atpažino kaip savus. Šių kasatorę teisinančių įrodymų teismai sprendimuose net nepaminėjo, priežasčių, kodėl nukentėjusioji pakeitė parodymus, nevertino.

12Kasatorė taip pat nurodo, kad procesas abiejų instancijų teismuose vyko valstybine kalba, kaip to reikalaujama BPK 8 straipsnio 1 dalyje, dalyvaujant vertėjams, nes ji nemoka lietuvių kalbos. Teismų procesiniai dokumentai, vadovaujantis BPK 8 straipsnio 3 dalies, 310 straipsnio ir 324 straipsnio 14 dalies nuostatomis, kasatorei turėjo būti įteikti išversti į jai suprantamą kalbą, tačiau to nebuvo padaryta. Kasatorės manymu, tai yra esminis BPK pažeidimas, nes, neįvykdžius šio reikalavimo, buvo pažeista jos teisė į gynybą.

13Kasatorės teigimu, apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatos, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006 formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismo kolegija nusprendė, kad įrodymų tyrimas turi būti atliktas, o tai reiškia, kad teismas nustatė, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų nepagrįstumo gali būti tinkamai patikrinti tik papildomai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes. Tačiau, nagrinėdama bylą teismo posėdyje, kolegija tik perskaitė liudytojų S. B., J. B., G. P., H. K., A. P. parodymus, o nutartį pagrindė vien tik pirmosios instancijos teismo tirtais prieštaringais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas netyrė santuokos liudijimo, kurio originalo byloje nėra, suklastojimo versijos, neatsižvelgė į tai, kad paveldėjimo liudijime nurodyta, jog S. P. turtą paveldėjo tik 2001 m. lapkričio 28 d., tuo tarpu kasatorė nuteista už nusikaltimą, įvykdytą 2001 m. nuo birželio iki liepos mėnesio. Neatsižvelgta ir į tai, kad pagal 2007 m. kovo 23 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolą nukentėjusiosios teigimu, iki jos vyro mirties ji gyveno penkiuose namo kambariuose: dviejuose antrame aukšte ir trijuose pirmame aukšte, tačiau 2000 m. balandžio 20 d. Stebėjimo ir reagavimo sutartis šiuos jos parodymus paneigia. Apeliacinės instancijos teismas neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti, nors tai buvo esminiai apeliacinio skundo argumentai.

14Kasatorė taip pat pažymi, kad ji nuteista 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda, bet į bausmę neįskaitytas sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 23 d. Teismai taip pat nesvarstė galimybės taikyti kasatorei 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatas.

15Savo poziciją dėl nuteistosios kasacinio skundo nukentėjusiosios S. P. atstovas advokatas A. Martinkevičius išdėstė atsiliepime, kuriame prašo nuteistosios A. P. kasacinį skundą atmesti. Jo manymu, nuteistosios veika teisingai kvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nes ji nurodė užmūryti duris, dėl to S. P. iki 2008 m. vasario 1 d. neturėjo savo gyvenamosios vietos, taip savavališkai uždraudė S. P. naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir užvaldė jos daiktus. Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad dėl tyčinių neteisėtų veiksmų nukentėjusioji patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusiosios atstovas teigia, kad nuteistosios nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal 1961 m. BK 214 straipsnio 1 dalį, nes teismai teisingai nustatė, jog nusikalstama veika nėra baigta. Veikos baigtumo konstatavimui įtakos neturi, ar tai yra trunkamojo, ar tęstinio pobūdžio veiksmai, nes abiem atvejais nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas, todėl veika pagrįstai kvalifikuota pagal įstatymą, galiojusį nuosprendžio priėmimo metu. Dėl šios priežasties taip pat nėra pagrindo teigti, kad yra suėjęs baudžiamosios atsakomybės senaties terminas. Nėra pagrindo svarstyti klausimo ir dėl amnestijos akto taikymo.

16Nukentėjusiosios atstovo teigimu, teismo sprendimas perduoti civilinio ieškinio nagrinėjimą civilinio proceso tvarka yra pagrįstas, o nuosprendžio aprašomosios dalies aritmetinės klaidos, padarytos sumuojant pasisavinto turto vertę, yra nesunkiai išsprendžiami netikslumai. Jis pažymi, kad, nukentėjusioji S. P. dėl sveikatos būklės po 2007 m. pabaigoje patirto insulto nebegalėjo duoti parodymų teisme, patikslinti ieškinio, patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų savo parodymų ir tai užkirto jai kelią įgyvendinti savo procesines teises visa apimtimi. Byloje pateiktame ieškinyje nukentėjusioji išvardijo netekto turto žymiai daugiau, nei inkriminuota nuteistajai pagal savavaldžiavimo veiką. Taip atsitiko todėl, kad dalis kasatorės pasisavintų daiktų rasta 2007 m. vasario 4 d. parodymų patikrinimo vietoje metu. Kadangi neįtraukti į kaltinimą dingę daiktai tiesioginės įtakos nuteistosios veikos kvalifikavimui pagal BK 294 straipsnio 1 dalį neturi, teismas, negavęs reikiamos papildomos medžiagos dėl nukentėjusios sveikatos būklės, pripažino civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.

17Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad nuteistoji savo teises, kaip numato BPK 44 straipsnio nuostatos, visų instancijų teismuose gina per gynėjus. Taigi tai, kad ji negavo nuosprendžio ir apeliacinės nutarties kopijų vertimų, nepažeidžia jos teisės į gynybą, be to, vertimų kopijų nebuvimas neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui. Nuteistoji kasacinį skundą pasirašė savo vardu, o tai yra pagrindas teigti, kad ji pakankamai moka lietuvių kalbą. Apibendrindamas nukentėjusiosios atstovas nurodo, kad byloje nepadaryta BPK pažeidimų vertinant įrodymus, teismai nagrinėdami bylą tinkamai taikė įstatymą, vadovavosi teismų praktika ir teisingai paskyrė bausmę, taip įvykdė BPK 1 straipsnyje nurodytą baudžiamojo proceso paskirtį.

18Kasacinis skundas tenkintinas, baudžiamoji byla nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

19Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už savavaldžiavimą

20Kasatorė A. P. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už savavaldžiavimą. Jai inkriminuotos veikos esmę sudaro tai, kad ji, būdama namo bendrasavininkė ir gyvendama šiame name, savavališkai užmūrijo dūris, per kurias į namą anksčiau patekdavo kita namo bendrasavininkė S. P. Taip nukentėjusiajai buvo sudaryta kliūtis naudotis namo patalpomis ir name likusiais jai priklausančiais daiktais: televizoriumi, baldais, kilimu ir kt.

21Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

22Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).

23Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymius. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

24Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę nuteistosios ir nukentėjusiosios konflikto prigimtį. Namo, dėl kurio kilo konfliktas, atskiros dalys priklauso keliems bendrasavininkiams, tarp jų ir nuteistajai A. P. bei nukentėjusiajai S. P. Bendrasavininkiai tarpusavyje nesutaria, namo patalpos nepadalytos; atsakyti į klausimą, kokios konkrečiai patalpos kam priklauso, nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra galimybės, nes jokios naudojimosi namo patalpomis tvarkos bendraturčiai nėra nusistatę. Tuo metu, kai buvo užmūrytos durys, nukentėjusioji tame name nebegyveno. Esant tokiai situacijai, pažeistų teisių naudotis savo nuosavybės dalimi gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. CK 4.95 ir 4.98 straipsniai nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. CK 1.2 straipsnis įtvirtina visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą, kuris įgyvendinamas civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad civilinį ieškinį pareiškęs ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, nustatančiu civilinių teisių gynimo būdus, gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, tarp jų ir įkeldinti asmenį į gyvenamąsias patalpas, pašalinti bet kuriuos trukdymus ir t. t. 2002 m. S. P. kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu dėl ginčo patalpų padalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo (civilinė byla Nr. 2-1721-02/2002), tačiau į teismo posėdį, vykusį 2002 m. rugpjūčio 22 d., nei ji, nei jos atstovė neatvyko, todėl ieškinys paliktas nenagrinėtas. Taigi civilinėmis teisinėmis galimybėmis nebuvo pasinaudota, tuo tarpu ilgai trukusio baudžiamojo proceso priemonėmis nukentėjusiosios teisė naudotis savo nuosavybe taip ir liko neatkurta. Taip atsitiko ir dėl to, kad nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti nukentėjusiosios pažeistų teisių.

25Nagrinėjamoje byloje A. P. nuteista už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, tačiau esminis šios nusikalstamos veikos požymis – didelės žalos padarymas – nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendyje ir nutartyje neatskleistas, konstatuotas formaliai, be motyvų. Be to, teismo išvada dėl kilusių padarinių yra prieštaringa: viena vertus, teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kad A. P. neteisėtai užvaldė 16 330 Lt vertės nukentėjusiosios turtą, taip padarė jai didelę žalą, kita vertus, teismas pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai dėl užvaldytų daiktų kiekio ir vertės yra prieštaringi, todėl civilinis ieškinys paliktinas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, nuosprendyje klaidingai apskaičiuota užvaldytų daiktų vertė. Nuosprendyje išvardytas mažesnis užvaldytų daiktų kiekis negu kaltinamajame akte, tačiau jų vertė nurodyta ta pati – 16 330 Lt. Tuo tarpu, sudėjus teismo nuosprendyje nurodytų daiktų vertes, jų bendra vertė – tik 10 890 Lt. Šie prieštaravimai taip pat verčia abejoti teismų išvados dėl didelės žalos padarymo pagrįstumu.

26Pirmiau minėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad savavališki A. P. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos požymius. Esant tokioms bylos aplinkybėms ir kontekstui, plenarinė sesija nutraukia baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

27Dėl nusikalstamos veikos laiko nustatymo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

28Vienas esminių klausimų, kurį teko spręsti teismams nagrinėjamoje byloje, yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimas. A. P. inkriminuota veika padaryta 2001 m. nuo birželio iki liepos mėn. (tikslesnis laikas nenustatytas), o teismo apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 294 straipsnio 1 dalį A. P. priimtas 2010 m. liepos 9 d., kai tuo tarpu įstatymo nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – penkeri metai.

29Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju).

30Nors A. P. inkriminuoti veiksmai padaryti 2001 m. nuo birželio iki liepos mėn., pirmosios instancijos teismas A. P. padarytą veiką pripažino trunkamąja, be to, konstatavo, kad, teismui nagrinėjant bylą, nusikalstama veika dar nėra nutraukta, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nesuėjo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nerado pagrindo taikyti senaties termino, šią išvadą motyvavo tuo, kad nukentėjusiosios teisė į ginčijamas patalpas vis dar neatkurta, tačiau pripažino veiką ne trunkamąja, bet tęstine.

31Pažymėtina, kad trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam tikrą laikotarpį nepertraukiamai yra nusikalstamos būsenos, kuri susidaro nevykdant teisinės pareigos arba padarius tam tikrą kitą neteisėtą veiksmą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-68/2009).

32Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys 2K-124/2007; 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2004). Pabrėžtina, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą.

33Nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai interpretavo nusikalstamos veikos pobūdį ir padarė neteisingą išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis nėra suėjusi.

34A. P. inkriminuota veika įstatyme apibrėžta kaip savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas. Savavališkas teisės vykdymas gali reikštis įvairiais veiksmais, tarp jų ir tęstiniais (pavyzdžiui, kai kaltininkas, reikalaudamas skolos grąžinimo, kelis kartus grasino skolininkui), ir trunkamais (pavyzdžiui, kai kaltininkas, versdamas skolininką grąžinti skolą, pagrobia ir laiko šį nelaisvėje). Tačiau, nustatant savavaldžiavimo tęstinumą ar trunkamumą, būtina atsižvelgti, kokiais konkrečiai veiksmais savavališkas teisės vykdymas įvardijamas. Kaltinamajame akte veikos požymis konkretizuotas kaip nurodymas užmūryti duris, taip uždraudžiant nukentėjusiajai naudotis jai priklausančiomis patalpomis ir užvaldant bute buvusį jos turtą. Šis veiksmas padarytas 2001 m. nuo birželio iki liepos mėn. Jokių kitų pasikartojančių veiksmų, kuriais A. P. būtų tęsusi savavališkus veiksmus, arba veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti apie trunkamąjį veikos pobūdį, kaltinamajai neinkriminuota. Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pirmosios instancijos teismas trunkamąjį, o apeliacinės instancijos teismas tęstinį veikos pobūdį identifikavo pagal tai, kad nukentėjusioji iki šiol negali naudotis savo patalpomis ir daiktais, t. y. kad nepašalinta jai padaryta žala. Toks požiūris labai išplečia tęstinės ir trunkamosios veikų traktavimą, įtvirtina ydingą praktiką, pagal kurią nusikalstamoms veikoms, kurių padariniai nepašalinti, iš viso būtų neįmanoma nustatyti laiko, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

35Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad veika, kuria buvo kaltinama A. P., padaryta 2001 m. nuo birželio iki liepos mėn. Nuo šio laiko ir turėjo būti skaičiuojama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Vadinasi, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apkaltinamasis nuosprendis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negalėjo būti priimtas.

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

37Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 3. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos... 4. A. P. nuteista už tai, kad 2001 metais, nuo birželio iki liepos mėnesio... 5. Kasaciniu skundu nuteistoji A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo... 6. Kasatorė nurodo, kad ji nepagrįstai nuteista už nusikaltimą, kurio... 7. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į reikšmingą... 8. Kasatorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai neteisingai jai taikė... 9. Kasatorė teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė BK 95... 10. Kasatorė taip pat teigia, kad nuosprendyje nusikaltimo aplinkybės aprašytos... 11. Anot kasatorės, teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė kai kuriais... 12. Kasatorė taip pat nurodo, kad procesas abiejų instancijų teismuose vyko... 13. Kasatorės teigimu, apeliacinio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 1... 14. Kasatorė taip pat pažymi, kad ji nuteista 5 MGL (650 Lt) dydžio bauda, bet... 15. Savo poziciją dėl nuteistosios kasacinio skundo nukentėjusiosios S. P.... 16. Nukentėjusiosios atstovo teigimu, teismo sprendimas perduoti civilinio... 17. Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad nuteistoji savo teises, kaip numato BPK... 18. Kasacinis skundas tenkintinas, baudžiamoji byla nutrauktina, nes nepadaryta... 19. Dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už savavaldžiavimą ... 20. Kasatorė A. P. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį už savavaldžiavimą.... 21. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas,... 22. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra... 23. Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo... 24. Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę... 25. Nagrinėjamoje byloje A. P. nuteista už savavaldžiavimą pagal BK 294... 26. Pirmiau minėtų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados,... 27. Dėl nusikalstamos veikos laiko nustatymo ir apkaltinamojo nuosprendžio... 28. Vienas esminių klausimų, kurį teko spręsti teismams nagrinėjamoje byloje,... 29. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo... 30. Nors A. P. inkriminuoti veiksmai padaryti 2001 m. nuo birželio iki liepos... 31. Pažymėtina, kad trunkamoji nusikalstama veika yra tada, kai kaltininkas tam... 32. Tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar... 33. Nagrinėjamoje byloje teismai neteisingai interpretavo nusikalstamos veikos... 34. A. P. inkriminuota veika įstatyme apibrėžta kaip savavališkas ginčijamos... 35. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad veika, kuria buvo kaltinama A. P.,... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 37. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. liepos 9 d. nuosprendį ir...