Byla 2A-824/2014
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-64-603/2013, kuriuo patenkintas „Swedbank lizingas“, uždarosios akcinės bendrovės ieškinys atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vilnerus“ ir V. P. dėl piniginių sumų priteisimo ir atmestas atsakovo V. P. priešieškinis ieškovui ,,Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovų UAB „Vilnerus“ ir V. P. solidariai priteisti 599,83 Lt nesumokėtų mokėjimų, 65 232,80 Lt nuostolių dėl turto pardavimo, 11 241,70 Lt papildomų išlaidų, 6 341,57 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso – 83 415,90 Lt, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Ieškovas nurodė, kad jis („Swedbank lizingas“, UAB) ir UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, o atsakovas V. P. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT038684/L įsipareigojo įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas UAB „Vilnerus“ nevykdė įsipareigojimų, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Dėl 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutarčių LT038683 ir LT038684 neįvykdymo ieškovas patyrė 83 415,90 Lt nuostolių, kuriuos prašė priteisti solidariai iš atsakovų.

6Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą bei nurodė, kad laidavimo sutarčių nesudarė ir jų nepasirašė. Atsakovas V. P. taip pat ieškovui ,,Swedbank lizingas“, UAB pareiškė priešieškinį, kuriame prašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį tenkino ir ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB solidariai iš atsakovų UAB „Vilnerus“ ir V. P. priteisė 599,83 Lt nesumokėtų mokėjimų, 65 232,80 Lt nuostolių dėl turto pardavimo, 11 241,70 Lt papildomų išlaidų, 6 341,57 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 83 415,90 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo (nuo 2011 m. kovo 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovo V. P. priešieškinį atmetė.

9Teismas nustatė, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovas UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 bei 2006 m. lapkričio 24 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT042723, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo UAB „Vilnerus“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui UAB „Vilnerus“ su sąlyga, kad šis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L atsakovas V. P. įsipareigojo ieškovui įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684. Taip pat teismas nustatė, kad UAB „Vilnerus“ per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas 2009 m. kovo 5 d. pranešimu Nr. 01-30-3797 vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą, o 2009 m. balandžio 16 d. pranešimu Nr. 1600 ieškovas pareikalavo iš atsakovo V. P. iki 2009 m. balandžio 30 d. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas sutartis.

10Vertindamas atsakovo V. P. argumentus, kad jis nepasirašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L, teismas nurodė, jog pagal atsakovo prašymą buvo paskirta ekspertizė, kuria buvo siekiama nustatyti ieškovo ir atsakovo V. P. sudarytose laidavimo sutartyse esančių parašų tikrumą, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. rugpjūčio 28 d. pateiktose išvadose nurodyta, jog nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V. P., ar kitas asmuo. Teismas pažymėjo, kad teismo ekspertai nepatvirtino fakto, jog atsakovas V. P. 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L nepasirašė. Teismas pabrėžė, kad būtent atsakovas, priešieškiniu ginčydamas laidavimo sutarčių galiojimą, turėjo pareigą įrodyti priešieškinyje nurodytas aplinkybes dėl jo parašo nebuvimo laidavimo sutartyse. Pirmosios instancijos teismas teismo posėdžio metu pasiūlė atsakovui V. P. pateikti papildomus įrodymus priešieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti bei suteikė galimybę apklausti tiek lizingo, tiek laidavimo sutartis pasirašiusius asmenis liudytojais, tačiau atsakovas pateikti papildomus įrodymus atsisakė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl atsakovo parašo nebuvimo ginčijamuose sandoriuose, nes atsakovas nepateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių jo priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Be to, teismas nurodė, kad laidavimo sutarčių pasirašymo metu atsakovas V. P. buvo UAB ,,Vilnerus“ akcininkas, o tai, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo suinteresuotumą pasirašant laidavimo sutartis ir taip suteikiant papildomas garantijas lizingo bendrovei užtikrinti įmonės veiklai reikalingos įrangos įsigijimą. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas V. P. neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl atsakovo V. P. priešieškinį atmetė kaip neįrodytą.

11Taip pat teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovo reikalaujamų priteisti 83 415,90 Lt pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683, LT038684 ir LT042723. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovui atsakovas UAB ,,Vilnerus“ po sutarčių nutraukimo pagal lizingo sutartis nesumokėjo 599,83 Lt eilinių mokėjimų bei 6 341,57 Lt palūkanų įmokų, taip pat kad ieškovas patyrė 65 232,80 Lt dydžio nuostolius pardavus turtą bei 11 241,70 Lt dydžio papildomas išlaidas, todėl solidariai iš atsakovų priteisė 83 415,90 Lt bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo V. P. priešieškinį patenkinti, o ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškovas nevykdė teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 2A-12/2011) nustatytos rūpestingumo pareigos – prieš sudarant laidavimo sutartį bankas privalėjo surinkti duomenis apie laiduotojo turtinę padėtį, gauti sutuoktinio sutikimą, atskleisti laidavimo sutarties esmę bei pasekmes, patikrinti tapatybę bei parašo autentiškumą, tačiau tai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta. Atsakovas V. P. nurodo, kad jis banke iš viso nebuvo, jokių dokumentų neteikė ir nepasirašė, o ginčijamų sutarčių sudarymo metu neturėjo jokio nekilnojamojo turto. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas nesugebėjo pateikti laidavimo sutarčių parengiamųjų dokumentų – prašymo, kreditorių komiteto sprendimo, sutuoktinės raštiško sutikimo, paso kopijos, nekilnojamo turto registro pažymos ir t. t.
  2. Apelianto inicijuota rašysenos ekspertizė nepaneigė atsakovo V. P. teiginio, kad jis nepasirašė laidavimo sutarčių. Skirti papildomos ekspertizės nebuvo prašoma, nes pateikus papildomus laisvuosius parašus, ekspertai negalėjo pateikti kategoriškos ar tikėtinos išvados dėl parašų priklausomybės.
  3. Apelianto iniciatyva į teismo posėdį pakviesta buvusi banko darbuotoja S. P., pasirašiusi laidavimo sutartis, teisme patvirtino, kad su atsakovu V. P. nėra bendravusi ir jo nepažįsta, bei kad V. P. laiduotoju pasirinko banko kreditorių komitetas. Atsakovas teigia, kad tai patvirtina, jog ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovas V. P. pasirašė ginčijamas lizingo sutartis, o teismas, neįvertindamas, kad sudarant sandorį yra būtina abiejų šalių suderinta valia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnio 6 dalis), išreikšta laisva valia (CK 1.64 straipsnio 1 dalis) bei pasirašymas (CK 1.76 straipsnio 1 dalis), ir neatsižvelgdamas į atsakovo pateiktus argumentus bei teismų formuojamą praktiką, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

14Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002, tačiau atsakovo nurodytoje byloje nagrinėtos aplinkybės (ratio decidendi) yra visiškai skirtingos, todėl ši nutartis negali būti vertinama šios civilinės bylos kontekste. Taip pat ir apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-12/2011 nėra aktuali šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje.
  2. Atsakovas, būdamas lizingo gavėjo UAB „Vilnerus“ vadovu bei pagrindiniu akcininku, pateikė ieškovui asmeninę priemonę lizingo sutarčių įvykdymui užtikrinti – įsipareigojo asmeniškai savo turtu atsakyti ieškovui tuo atveju, jei UAB „Vilnerus“ pažeis lizingo sutarčių sąlygas. Pagrindiniam skolininkui UAB „Vilnerus“ neįvykdžius laidavimu užtikrintų prievolių, atsakovai UAB „Vilnerus“ ir V. P. yra solidarūs bendraskoliai.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 punktą finansų įstaigos klientas apibrėžiamas kaip kaip asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Šiuo konkrečiu atveju finansavimas buvo teikiamas UAB „Vilnerus“, o V. P. tik laidavo už tinkamą prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymą, todėl atsakovas V. P. nelaikytinas ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB klientu Lietuvos Respublikos finansinių įstaigų įstatymo prasme.
  4. Iš laidavimo santykių teisinio reglamentavimo bei laidavimo sutarčių sąlygų matyti, kad kreditorių ir laiduotoją sieja asmeninė laiduotojo pareiga įvykdyti užtikrintą prievolę. Laidavimo sutartys nėra daiktinių teisių suvaržymo sandoriai, nes sudarius laidavimo sutartį nėra suvaržomas (įkeičiamas, areštuojamas ir pan.) joks turto savininkui priklausantis turtas, todėl ir laidavimo sutarties sudarymo atveju rašytinis kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo tvirtinti, kad atsakovo sudaryta laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia dėl to, jog sudaryta be kito sutuoktinio rašytinio sutikimo, ar kad ieškovas netinkamai vykdė rūpestingumo pareigą.
  5. Atsakovas pateikia tik deklaratyvius teiginius, kad ieškovas neatskleidė apeliantui laidavimo sutarties esmės bei pasekmių, nepatikrino tapatybės, parašo autentiškumo, ir visiškai nenurodo jokių realių ir objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Laidavimo sutartyse yra nurodytas apelianto asmens kodas, gyvenamoji vieta, ieškovas po lizingo sutarties nutraukimo 2009 m. balandžio 16 d. pranešimu informavo laiduotoją apie lizingo sutarties nutraukimą ir apie jo, kaip laiduotojo, prievolę įvykdyti lizingo bendrovei prievolę pagal laidavimo sutartis. Be to, iš byloje esančio 2009 m. kovo 23 d. turto perdavimo–priėmimo akto Nr. 2009/1577 matyti, kad turtą pristatė pats apeliantas, nes jame yra jo parašas. Apeliantui ieškovas siuntė informaciją, susijusią su jo, kaip laiduotojo, prievolėmis, pasiūlymais įsigyti ginčo turtą, duomenimis apie vykdytą aukcioną, reikalavimu atlyginti nuostolius. Šie pranešimai buvo siųsti adresu, kurį nurodė apeliantas tiek laidavimo sutartyse, tiek paties teismui siunčiamuose procesiniuose dokumentuose. Taigi, visus ieškovo siųstus pranešimus apeliantas turėjo gauti, bet nei į vieną iš jų nesureagavo ir tik nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčija laidavimo sutartis, taip elgdamasis nesąžiningai prieš ieškovą.
  6. Remiantis byloje atliktos rašysenos ekspertizės išvada, nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V. P., ar kitas asmuo, taigi, teismo ekspertai nepatvirtino, kad apeliantas laidavimo sutarčių nepasirašė. Atsakovo priešieškinio tikslas buvo pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, todėl būtent atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad jis nepasirašė ginčijamų laidavimo sutarčių, tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Teismas suteikė pakankamai galimybių apeliantui pateikti kitus įrodymus, išaiškino galimybę dėl naujų įrodymų pateikimo, apklausė liudytojus, tačiau atsakovas vis tiek nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo priešieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškovas teigia, kad dėl šių aplinkybių nėra pagrindo pripažinti ginčijamų laidavimo sutarčių negaliojančiomis dėl to, kad apeliantas jų nepasirašė.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas netenkintinas.

17Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinys ir atmestas atsakovo V. P. priešieškinis, pagrįstumas ir teisėtumas. Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo priteistų sumų dydžio neginčija, ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs tik dėl laiduotojo atsakovo V. P. pareigos atsakyti ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB dėl atsakovo UAB „Vilnerus“ netinkamai įvykdytų 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutarčių Nr. LT038683 ir LT038684.

19Byloje nustatyta, kad UAB „Hansa Lizingas“ (dabar „Swedbank lizingas“, UAB) ir UAB „Vilnerus“ 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš UAB „Vilnerus“ nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą (boulingo įrangą) ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Vilnerus“ su sąlyga, kad šis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas (b. l. 7-12, 15-24). 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. LT038683/L ir LT038684/L atsakovas V. P. įsipareigojo įvykdyti UAB „Vilnerus“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles, prisiimtas pagal 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 (b. l. 142-144). UAB „Vilnerus“ per nustatytą terminą neįvykdė ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, todėl ieškovas 2009 m. kovo 5 d. pranešimu Nr. 01-30-3797 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti lizingo sutarčių pagrindu atsakovo UAB „Vilnerus“ valdytą ir naudotą turtą (b. l. 41-42). Taip pat ieškovas 2009 m. balandžio 16 d. pranešimu Nr. 1600 pareikalavo iš atsakovo V. P. iki 2009 m. balandžio 30 d. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684 (b. l. 43).

20Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovui UAB „Vilnerus“ Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2526-259/2013 buvo iškelta bankroto byla, o Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartimi buvo nutarta įmonę pripažinti bankrutavusia ir ją likviduoti. Liteko duomenimis ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinis reikalavimas UAB „Vilnerus“ bankroto byloje nėra patvirtintas.

21Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo V. P. apeliaciniame skunde pateiktus argumentus, atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo poziciją iš esmės grindžia tik tuo, jog jis nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT038684/L, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Vertindama šiuos atsakovo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Pažymėtina, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009).

22Nagrinėjamoje byloje, siekdamas nustatyti ieškovo ir atsakovo V. P. sudarytose laidavimo sutartyse esančių V. P. parašų tikrumą, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo V. P. prašymą, paskyrė rašysenos ekspertizę (b. l. 147-148). Lietuvos teismo ekspertizės centras 2012 m. rugpjūčio 28 d. pateikė ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, kad tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartyje Nr. LT038683/L, tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartyje Nr. LT 038684/L, įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyta, kad nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai. Nustatyti daugiau sutampančių ar besiskiriančių požymių nebuvo galima, nes tiek tiriamieji parašai, tiek pavyzdžiai yra labai trumpi ir paprasti. Atsižvelgdami į tai, ekspertai davė išvadą, kad nebuvo galima nustatyti, ar laidavimo sutartis pasirašė atsakovas V. P., ar kitas asmuo (b. l. 161-163). Jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovas V. P. nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT 038684/L, byloje nėra.

23Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvusi banko darbuotoja liudytoja S. P., pasirašiusi ginčijamas laidavimo sutartis, patvirtino, jog su atsakovu V. P. nėra bendravusi ir jo nepažįsta, bei kad V. P. laiduotoju pasirinko banko kreditorių komitetas. Atsakovas teigia, kad tai patvirtina, jog ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovas V. P. pasirašė ginčijamas lizingo sutartis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ne ieškovas, o atsakovas V. P. priešieškiniu prašė pripažinti 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L negaliojančiomis, todėl pagal pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas bei teismų praktiką, ne ieškovui, o atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis nepasirašė ginčijamų laidavimo sutarčių. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu liudytoja S. V. (P.) patvirtino, kad tiek lizingo, tiek 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartis Nr. LT038683/L ir LT 038684/L pasirašė ji, tačiau šių sutarčių pasirašymo aplinkybių neprisimena. Liudytoja paaiškino, kad ieškovo vardu pasirašydama sutartis ne visuomet pati bendraudavo su klientais – ji, kaip parašo teisę turintis asmuo, pasirašydavo ne tik savo klientų sutartis, bet ir kitų, neturinčių parašo teisės, vadybininkų paruoštas sutartis (b. l. 216-218). Taigi ieškovo nurodomi liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis, kad atsakovas V. P. nepasirašė 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir LT 038684/L.

24Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu pasiūlė atsakovui V. P. pateikti papildomus įrodymus priešieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti bei suteikė galimybę apklausti liudytojais asmenis, dalyvavusius sudarant tiek lizingo, tiek laidavimo sutartis, tačiau atsakovas pateikti papildomus įrodymus atsisakė (b. l. 216-218). Šiame kontekste taip pat svarbia aplinkybe pripažintina tai, kad atsakovas V. P. buvo atsakovo UAB ,,Vilnerus“ steigėjas ir nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2007 m. liepos 23 d., t. y. ir ginčijamų laidavimo sutarčių pasirašymo metu, buvo vienintelis UAB ,,Vilnerus“ akcininkas (b. l. 111-113). Iš atsakovo V. P. 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad jis ketino pradėti teikti boulingo paslaugas, tačiau pamatęs, kad vystyti įmonės veiklą nesiseka, įmonę pardavė ir nustojo domėtis jos veikla. Atsakovas taip pat patvirtino, kad paskyrė įmonės direktorę, su kuria bendraudavo telefonu, būdamas UAB ,,Vilnerus“ akcininku domėjosi įmonės veikla (b. l. 205-208).

25Įvertinus aplinkybes, kad UAB „Vilnerus“ sudarė lizingo sutartis ir gavo boulingo įrangą, lizingo sutartys buvo sudaromos siekiant užsiimti atsakovo V. P. planuojamomis teikti boulingo paslaugomis, atsakovas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad UAB „Vilnerus“, kurios savininku būtent ir buvo jis, turėjo pakankamai lėšų įsigyti boulingo įrangą ar lizingo sutarčių įvykdymą užtikrinti kitokiu būdu, t. y. kad nebuvo jokio reikalo ir pagrindo įmonės savininkui (atsakovui) laiduoti už lizingo sutarčių įvykdymą, darytina išvada, kad atsakovui buvo žinoma apie lizingo sutarčių sudarymą ir jis turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą laiduoti už įmonės lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Pažymėtina, kad verslo praktikoje paprastai už įmonės sudarytų lizingo sutarčių įvykdymą laiduoja su įmone tiesiogiai susiję asmenys, o nagrinėjamu atveju atsakovas ir buvo toks asmuo. Atsakovui, kaip verslininkui, turėjo būti žinoma tokia verslo praktika. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartys buvo sudarytos praėjus nedaug laiko nuo UAB „Vilnerus“ įregistravimo juridinių asmenų registre (2006 m. birželio 12 d.), o duomenų, jog sudarant šias lizingo sutartis UAB „Vilnerus“ turėjo pakankamai turto ir kad šioms sutartims įvykdyti nereikėjo papildomų užtikrinimo priemonių, byloje nėra pateikta. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše su istorija yra nurodyta, jog atsakovo V. P. adresas nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. buvo Panevėžio g. 32-3, Rokiškyje, Rokiškio r. sav. (b. l. 111-113). Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovo 2009 m. balandžio 16 d. pranešimas Nr. 1600, kuriuo buvo pareikalauta iš atsakovo V. P. įvykdyti atsakovo UAB „Vilnerus“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal nutrauktas 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartis Nr. LT038683 ir LT038684, buvo išsiųstas šiuo adresu – Panevėžio g. 32-3, Rokiškyje, Rokiškio r. sav. (b. l. 43). Iš atsakovo pirmosios instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų taip pat matyti, jog jis yra įkūręs ne vieną įmonę (b. l. 207), todėl teisėjų kolegija, vertindama šią aplinkybę, pažymi, kad atsakovas, būdamas apdairiu, rūpestingu ir sąžiningu verslininku, turėjo būti itin suinteresuotas tinkamu informavimu apie įmonės veiklą bei dėti visas reikiamas pastangas, jog oficialiuose informacijos šaltiniuose nurodoma jo gyvenamoji vieta atitiktų faktinę gyvenamąją vietą. Įvertinusi visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovui V. P. apie ieškovo jam, kaip laiduotojui, reiškiamus reikalavimus turėjo būti žinoma bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas V. P. neįrodė, kad jis nepasirašė ginčijamų 2006 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutarčių Nr. LT038683/L ir Nr. LT 038684/L.

26Apeliaciniame skunde atsakovas V. P. nurodo, kad ieškovas neįvykdė teismų praktikoje nustatytos rūpestingumo pareigos – prieš sudarant laidavimo sutartį ieškovas privalėjo surinkti duomenis apie laiduotojo turtinę padėtį, gauti sutuoktinio sutikimą, atskleisti laidavimo sutarties esmę bei pasekmes, patikrinti tapatybę bei parašo autentiškumą, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais atsakovo argumentais nesutinka. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2010). Skirtingai negu prievolių įvykdymą užtikrinant daiktinių teisių suvaržymu, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne su konkrečiu daiktu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Dėl to laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrą turtą prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iš savo nuožiūra pasirinkto turto. Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu išieškojimas gali būti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtą, išskyrus turtą, iš kurio išieškojimą riboja įstatymas. Laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtą bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieš sudarant laidavimo sutartį. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), todėl teisės norma negali būti aiškinama taip, kad aiškinimo rezultatas reikštų reikalavimą atlikti neefektyvius, akivaizdžiai beprasmiškus veiksmus. Būtent dėl šios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtą nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad šis turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).

27Atsižvelgdama į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neturėjo pareigos prieš sudarant atsakovo ginčijamas laidavimo sutartis surinkti duomenis apie laiduotojo atsakovo V. P. turtinę padėtį bei gauti atsakovo sutuoktinės sutikimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei šalių pateiktus paaiškinimus, sutinka su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovas neatskleidė apeliantui laidavimo sutarties esmės bei pasekmių, nepatikrino jo tapatybės ir parašo autentiškumo, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šias atsakovo nurodytas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip neįrodytus.

28Apibendrindama pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl teismo sprendimas tenkinti ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį ir atmesti atsakovo V. P. priešieškinį yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir... 5. Ieškovas nurodė, kad jis („Swedbank lizingas“, UAB) ir UAB „Vilnerus“... 6. Atsakovas V. P. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovo... 9. Teismas nustatė, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovas UAB... 10. Vertindamas atsakovo V. P. argumentus, kad jis nepasirašė 2006 m. rugsėjo 13... 11. Taip pat teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovo reikalaujamų... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 14. Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 18. Šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – pirmosios... 19. Byloje nustatyta, kad UAB „Hansa Lizingas“ (dabar „Swedbank lizingas“,... 20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad po... 21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo V. P.... 22. Nagrinėjamoje byloje, siekdamas nustatyti ieškovo ir atsakovo V. P.... 23. Atsakovas V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad buvusi banko darbuotoja... 24. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas 2013... 25. Įvertinus aplinkybes, kad UAB „Vilnerus“ sudarė lizingo sutartis ir gavo... 26. Apeliaciniame skunde atsakovas V. P. nurodo, kad ieškovas neįvykdė teismų... 27. Atsižvelgdama į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija... 28. Apibendrindama pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes,... 29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti...