Byla 3K-3-378-248/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovui P. D. dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atsakovo P. D. priešieškinį dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiama dėl buvusių sutuoktinių, kurių santuoka nutraukta galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – ir SŠK), turto padalijimo, ieškinio senatį tokiems reikalavimams reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovė J. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui P. D. dėl turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo, turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti buvus žodinį šalių susitarimą dėl kilnojamojo turto (žemės ūkio technikos) pasidalijimo ir nustatyti, kad 1994 metais šalims pasidalijant santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą ieškovei atiteko grūdinis kombainas „SK-5 Niva“, o atsakovui atiteko valstiečių ūkis ir žemės ūkio technika: traktorinės akėčios, pradalgių skleistuvas, trąšų barstytuvas, srutovežis ZŽV, priekaba, kultivatorius, traktorinė žoliapjovė, traktorinis šieno (šiaudų) presas, traktorinis grėblys, traktorius MTZ-80, pakrovėjas PG, traktorinė grūdų sėjamoji, 3 traktoriai MTZ, traktorinis vartytuvas, traktoriniai bulvių sodinimo ir kasimo padargai, sunkvežimis GAZ, kranas, kita žemės ūkio technika; 2) padalyti santuokoje įgytą turtą ir ieškovei bei atsakovui natūra kiekvienam priteisti po 1/2 dalį žemės sklypo, 1/2 dalį turtinės teisės į gyvenamąjį namą su priklausiniais: malkinę, tvartą, 2 daržines, sandėlį, klėtį, sandėlį su rūsiu, 4 ūkio pastatus, 3 stogines, kiemo statinius ( - ) (viso turto, kurio vertė – 64 000 Lt (18 535,68 Eur); 3) butą ( - ), pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe; 3) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties pagrindu; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7Nurodė, kad jos santuoka su atsakovu buvo sudaryta 1978 m. kovo 17 d., o nutraukta 1994 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu; ištuoka įregistruota 1998 m. spalio 23 d.; skyrium šalys pradėjo gyventi apie 1993 metus. Santuokos metu įgijo žemės sklypą ir sodybą, kuri nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Santuokos nutraukimo metu šis turtas nebuvo padalytas. Žodiniu susitarimu buvo padalyta turėta žemės ūkio technika: ieškovei atiteko kombainas, o atsakovui – valstiečio ūkis bei didžioji dalis žemės ūkio technikos. Šalys vėliau joms atitekusią techniką pardavė ir už gautas lėšas kiekvienas įsigijo nekilnojamąjį turtą – ieškovė butą Vilniuje, o atsakovas – žemės sklypą ( - ), jį vėliau pardavė. Ieškovė taip pat nurodė, kad butą įsigijo už asmenines lėšas, gyvendama skyrium, po santuokos nutraukimo, todėl jis jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Bute atsakovas negyveno, nereiškė pretenzijų, nerodė noro juo naudotis, jo neišlaikė, nesiekė įregistruoti savo nuosavybę ir beveik 20 metų neteikė dėl buto jokių pretenzijų ir taip atsisakė šio turto. Butas buvo išlaikomas ieškovės, registruotas jos vardu, dėl ko atsakovo reikalavimas dėl buto yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Senaties terminas žemės sklypui ir sodybos padalijimui, pasak ieškovės, nėra taikomas – po santuokos nutraukimo ji sodybą prižiūrėjo, naudojosi ja ir nori toliau naudotis, dėl ko prašė padalyti žemės sklypą ir sodybą natūra po 1/2 dalį kiekvienam.

8Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) žemės sklypą ir butą pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; 2) gyvenamąjį namą su didžiąja dalimi priklausinių priteisti atsakovui natūra, įpareigojant atsakovą ieškovei išmokėti kompensaciją už 1/2 dalį pastatų vertės (7500 Lt (2172,15 Eur), o kitą dalį priklausinių pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Nurodė, kad santuokoje šalys įgijo sodybą. Žemės sklypas buvo suteiktas atsakovui valstiečio ūkiui steigti, jis jį nupirko iš valstybės ir sumokėjo iš dalies savo bei savo tėvo investiciniais čekiais, taip pat skolintais grynaisiais pinigais, gavęs paskolą. Savų lėšų sutuoktiniai neturėjo, tad dalis žemės, visa žemės ūkio technika valstiečių ūkiui steigti buvo įsigyta už skolintus pinigus, juos atsakovas grąžino vienas. Pasak atsakovo, po santuokos nutraukimo šalys sutarė gerai: jis gyveno sodyboje su sūnumi, o ieškovė – bute su dviem vaikais. Ieškovė su vaikais vasarą atvažiuodavo į sodybą, o jis žiemą gyvendavo ir dirbdavo ( - ). Atsakovas dalyvavo perkant buto, atliko jo remontą. Savo įsigytą sklypą jis pardavė su ieškovės sutikimu. Vėliau jų santykiai pablogėjo, jie nepalaikė ryšių iki 2010 metų, kai ieškovė jam paskambino ir pareiškė norą pailsėti sodyboje. Būdama sodyboje ji savo iniciatyva pakeitė 4 langų stiklus, šienaudavo žolę, yra pasodinusi gėlių bei nudažiusi name lubas, grindis, tačiau daugiau jokio jos indėlio į sodybą nebuvo. Pasak atsakovo, turi būti dalijamas tik turtas, šalių įsigytas iki 1993 metų ir išlikęs iki santuokos išregistravimo momento bei esantis šiuo metu, t. y. sodyba. Kadangi žemės sklypas buvo nupirktas už atsakovo lėšas, o butas – už parduotą kombainą, už kurį paskolą grąžino atsakovas, todėl šis turtas pripažintinas atsakovo asmeniniu turtu. Atsakovas nepripažino, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl kilnojamųjų daiktų pasidalijimo.

10II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies – nusprendė ieškovei priteisti natūra butą su rūsiu ( - ), 176 000 Lt (50 973,12 Eur) vertės; atsakovui priteisti natūra žemės sklypą ( - ), turtinę teisę į pastatą – gyvenamąjį namą su priklausiniais: malkine Nr. 2I/m, tvartu Nr. 3I/m, 2 daržinėmis Nr. 4I/m ir 5I/m, 2 sandėliais Nr. 8I/m ir 101/m (su rūsiu), klėtimi Nr. 9I/m, 4 ūkio pastatais Nr. 11I/m, 141/m, 15I/m ir 16I/m, išviete, 3 šuliniais, 2 stoginėmis Nr. 121/m ir Nr. 131/m, ( - ), 64 000 Lt (18 535,68 Eur) vertės. Taip pat teismas nusprendė įpareigoti ieškovę išmokėti atsakovui 56 000 Lt (16 218,72 Eur) kompensaciją už jai natūra tenkančią didesnę turto dalį, o kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmesti; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 1386 Lt (401,41 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 3100 Lt (897,82 Eur) žyminio mokesčio, 109,10 Lt (31,60 Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamų sąskaitą; priteisti iš ieškovės 2440 Lt (706,67 Eur) žyminio mokesčio, 109,10 Lt (31,60 Eur) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžeto pajamų sąskaitą; atlikti išieškomų iš atsakovo ir jam mokamų ieškovės sumų užskaitą ir atlikus užskaitą įpareigoti ieškovę išmokėti atsakovui 54 614 Lt (15 817,31 Eur) kompensaciją.

12Teismas nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas praleido senaties terminą santuokiniam turtui (butui ir kitam turtui) padalyti. Šalys neginčija, kad santuokos metu buvo įgyta sodyba, kuri (ir jos priklausiniai) nėra registruota ir kuria ieškovė naudojosi po santuokos nutraukimo. Kaip sodybos priklausiniai yra dalijami tik išlikę priklausiniai, kurie buvo pastatyti iki santuokos pasibaigimo. Teismas sprendė, kad žemės sklypas yra įgytas santuokos metu už sutuoktinių bendras lėšas ir yra bendroji jungtinė nuosavybė (dalytinas turtas). Teismas nustatė, kad byloje nėra leistinų įrodymų, patvirtinančių, jog šalys pasidalijo kilnojamąjį turtą ieškovės nurodytu būdu iki santuokos pasibaigimo. Už kombainą gautos lėšos netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu ir priklauso abiem sutuoktiniams, nes santuoka nebuvo pasibaigusi ir turtas nebuvo padalytas. Ieškovė 1995 m. liepos 20 d. kombainą pardavė už 38 000 Lt (11 005,56 Eur), atsakovo sutikimo dėl šio kombaino pardavimo nėra, tačiau jis šio pardavimo neginčijo. Butas buvo įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas, todėl jis netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl juridinio fakto nustatymo, kad butą ji įgijo įgyjamosios senaties pagrindu, – teismas sprendė, kad atsakovas (buvęs sutuoktinis) po santuokos nutraukimo neišreiškė valios nesinaudoti turtu ir nevaldyti jo kaip savo, jis tik buvo pasyvus ta prasme, kad nesiekė turto įregistruoti savo vardu ir įstatymas to nereikalavo, kol jis realiai turtu naudojosi, jį valdė ir tam nebuvo trukdoma. Reikalavimai įregistruoti nuosavybę savo vardu galėjo būti pareikšti per trejus metus nuo tada, kai iškilo reali grėsmė jo nuosavybės teisei. Nors šalys skirtingai aiškina aplinkybes dėl buto naudojimosi, priežiūros, remonto ir gyvenimo jame, tačiau teismas sprendė, kad atsakovo, kaip bendrosios nuosavybės dalyvio, statusui nebuvo kilusi grėsmė, nes šalių turtas nebuvo padalytas, o butu, pasak atsakovo, jis naudojosi, kaip ir ieškovė sodyba. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas dėl juridinio fakto nustatymo pareikštas byloje, kuri nagrinėjama ginčo teisena, pažeidžiant CPK 530–533 straipsnių nuostatas ir esant ginčui dėl buto valdymo, todėl šis reikalavimas ieškinyje iš viso negalėjo būti reiškiamas. Teismas padalijo sutuoktinių turtą (žemės sklypą, sodybą ir butą), atsižvelgdamas į ieškovės nurodytą žemės sklypo ir sodybos vertę (64 000 Lt (18 535,68 Eur) bei į buto vertę (176 000 Lt (50 973,12 Eur) pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, jų šalys neginčijo. Nė vienas iš sutuoktinių neįrodė, kad egzistuoja realus pagrindas netaikyti sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl teismas visą sutuoktinių įgytą turtą padalijo natūra (tokia galimybė objektyviai egzistuoja) lygiomis dalimis po 1/2 dalį kiekvienam, pinigine išraiška – po 120 000 Lt (34 754,40 Eur). Sodyba, žemės sklypas bei butas nebuvo dalijami tarp šalių natūra dalimis, nes šalių santykiai yra konfliktiški. Kadangi ieškovei natūra priteista didesnės vertės turto nei atsakovui, ji įpareigota išmokėti atsakovui 56 000 Lt (16 218,72 Eur) kompensaciją už jai natūra tenkančio turto didesnę dalį.

13Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės J. D. apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė ir atsakovas 1994 m., nutraukdami santuoką, sudarė žodinį susitarimą, pagal kurį ieškovei atiteko (perėjo jos asmeninėn nuosavybėn) kombainas, o atsakovui – visa ieškovės paskutiniame patikslintame ieškinyje nurodyta žemės ūkio technika. Teismas nustatė, kad kombainą „Niva“ P. D. 1994 m. gruodžio 27 d. įkeitė bankui, užtikrindamas suteiktą kreditą. Teismo vertinimu, ši aplinkybė akivaizdžiai prieštarauja ieškovės nurodytiems teiginiams, kad ginčo šalys kilnojamuosius daiktus pasidalijo nutraukiant santuoką 1994 m. gegužės 25 d. ir kad kombainas „Niva“ šalių susitarimu jai atiteko asmeninės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (1997 m. balandžio 23 d. Konfidencialumo sutartis Nr. 98C-03 (joje nurodytas P. D. kontaktinis telefonas, kuris buvo įrengtas ginčo bute), 1999 m. birželio 28 d. Sutartis dėl automobilio perdavimo) paneigia teiginį, jog ginčo šalys bendrą ūkį nustojo tvarkyti dar 1993 m. pabaigoje. Atsakovo pateikti važtaraščiai patvirtina tik faktą, kad juose nurodyta žemės ūkio technika, kaip krovinys, buvo krovinio siuntėjos Rokiškio valstybinės remonto ir techninio aptarnavimo įmonės išsiųsta krovinio gavėjui (atsakovui), be to, nenurodyta, kada tai buvo padaryta (iki šalių skyrybų ar po jų). Aplinkybė, kad atsakovas pakeitė savo poziciją dėl (ne)sutikimo buvus šalių žodinį susitarimą pasidalyti kilnojamuosius daiktus, nepaneigia to fakto, kad paskutinė atsakovo pozicija, į kurią ir turi būti atsižvelgiama, buvo ta, jog nebuvo jokio žodinio susitarimo pasidalyti kilnojamuosius daiktus. Šalis (ieškovė) privalo įrodyti buvus šalių žodinį susitarimą pasidalyti kilnojamuosius daiktus, jeigu kita tokio tariamai buvusio susitarimo šalis neigia šio susitarimo egzistavimą. Ieškovė minėtų įrodymų nepateikė, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ieškinio dalis dėl pripažinimo žodinio susitarimo dėl kilnojamojo turto padalijimo yra nepagrįsta ir atmestina.

15Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė pardavė kombainą, o atsakovas – kitą žemės ūkio techniką, kaip ir ginčo dėl to, kad visa žemės ūkio technika buvo įsigyta už pasiskolintas lėšas ir šioms paskoloms grąžinti ieškovė neskyrė savo asmeninių lėšų. 2014 m. kovo 10 d. teismo posėdžio metu ieškovė teigė (duomenys iš garso įrašo), kad paskolas, imtas iki jos išvykimo gyventi į Vilnių, ginčo šalys grąžino. Teismas nustatė, kad ieškovė 1995 m. liepos 20 d. pardavė kombainą, kuris dar 1994 m. gruodžio 27 d. buvo įkeistas paskolai užtikrinti, taigi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės teiginį, jog paskolas, imtas iki jos išvykimo gyventi atskirai į Vilnių, ginčo šalys realiai grąžino iki ištuokos. Tokiu būdu byloje lieka nenuginčytas atsakovo teiginys, kad už kombaino, kurį ieškovė pardavė, nepaisydama įkeitimo fakto ir esamos paskolos, kurios nedengė, pardavimą ieškovės gautos lėšos negali būti pripažįstamos jos asmenine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo butas buvo įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas ir jis netapo nei ieškovės, nei atsakovo asmeniniu turtu. Aplinkybė, kad ieškovė viena butą prižiūrėjo (mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas), nes nuolatos ten gyveno, nepaneigia minėtos išvados.

16Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal įgyjamąją senatį gali būti įgyjamas tik tas daiktas, kuris buvo sąžiningai įgytas asmens, kuris nėra daikto savininkas (CK 4.68 straipsnio 1 dalis), – ieškovė, kaip ginčo buto savininkė, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruota nuo 1995 m. rugpjūčio 21 d. Teismo vertinimu, ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė šioje byloje negali reikšti reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog butą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu (CPK 445 straipsnis).

17III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

18Kasaciniu skundu ieškovė J. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

19Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 4.68 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktikos bei netinkamo CK 4.68–4.71 straipsnių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ieškinio senaties termino pradžios – nesivadovavo nei liudytojų parodymais, kurie patvirtino faktą, jog niekada nematė atsakovo ginčo bute, nei atsakovo priešieškinyje nurodyta pozicija, jog butu jis nesinaudojo nuo 1999 m. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. (V. V.) v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010) teismai privalėjo nustatyti, ar nėra praleistas ieškinio senaties terminas ir nuo kada jis turi būti pradėtas skaičiuoti, tačiau šių aplinkybių nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001) formuojamos praktikos, kurioje yra suformuota, jog įgyjamoji senatis yra teisėtas nuosavybės įgijimo būdas ir gali būti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės statusą turinčio turto teisinio režimo pasikeitimo pagrindu tuo atveju, kai yra praleistas ieškinio senaties terminas.

21Ieškovės teigimu, teismai nenustatinėjo, ar yra kiti įgyjamosios senaties pagrindiniai požymiai (CK 4.68–4.71 straipsniai). Remiantis sutuoktinių lygių dalių principu, preziumuojama, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklauso po 1/2 buto dalį. Ieškovė pretenduoja tik į atsakovui neva priklausančią 1/2 turto dalį, todėl negalima teigti, kad ji siekia įgyti savo turtą. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad sutuoktinis negali santuokoje įgyto turto pripažinti asmeniniu savo turtu įgyjamosios senaties pagrindu, nes jam ir taip priklauso dalis šio turto, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.68 straipsnį.

22Dėl netinkamo CK 1.125, 1.127 straipsnių taikymo ir aiškinimo pažeidimo. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.125 ir 1.127 straipsnius spręsdamas, kad atsakovas buvo turto bendraturtis, todėl jo teisės nebuvo pažeistos. Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnis). O atsakovas niekada negyveno ginčo bute, niekada nereiškė į jį pretenzijų. Kad nepretenduoja į ginčo butą, pats pripažino proceso metu ir tik pasikeitus atsakovo atstovei ši jo pozicija pasikeitė. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad „po 1999 m. įvykių šalių bendravimas nutrūko visiškai, ieškovė nebesilankė sodyboje, atsakovas – bute“. Teismai priimdami sprendimą privalėjo nustatyti, kad senaties terminas reikalavimams dėl ginčo buto pareikšti baigėsi jau įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui. Dėl šios priežasties taikant senaties institutą būtina remtis SŠK 23 straipsnio 2 dalimi, o CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Ieškinio senaties terminas ginčo butui padalyti ar pripažinti asmenine nuosavybe pasibaigė 2008 m. spalio 23 d., todėl teismas privalėjo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.

23Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 182 straipsnio 5 dalis, 187, 260 straipsniai), pažeidimų. Teismai, nustatinėdami byloje reikšmingas aplinkybes, pasisakė, kad atsakovas naudojosi butu, o jo teisės į nuosavybę nebuvo apribotos. Šias faktines aplinkybes teismai nustatė pažeisdami CPK 182 ir 187 straipsnius. Atsakovas pripažino faktą, kad jis nesinaudojo butu daugiau kaip 14 metų, – teismai, nevertindami šalių pripažintų faktų, padarė esminį įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą. Teismai nevertino prejudicinio fakto, kad šalys dar 1993 m. pradėjo gyventi skyrium, netvarko bendro ūkio, nepalaiko ryšių – šis prejudicinis faktas yra užfiksuotas 1994 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendime.

24Taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius kilnojamųjų daiktų pasidalijimo faktą, – teismai nurodė, kad atsakovo procesiniame dokumente (atsiliepime į ieškinį) pripažintas faktas buvus žodinį šalių susitarimą neturi jokios įrodomosios galios, nes atsakovas vėliau šią poziciją pakeitė. Pažymi, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė: „atsakovas sutinka, kad šalys žodiniu susitarimu pasidalino kilnojamuosius daiktus“, „ieškovė, be atsakovo sutikimo pardavė grūdinį kombainą „SK-5 Niva“ ir įsigijo butą ( - ); atsakovas pardavė dalį žemės ūkio technikos ir įsigijo žemės sklypą (duomenys nesklebtini)“; „ieškovė nenurodo, kad atsakovui atiteko ne tik dalis kilnojamojo turto, tačiau ir su tuo turtu susijusios prievolės“; „atsakovas parduodamas pas jį likusius kilnojamuosius daiktus grąžindavo paskolą tuometiniam Žemės ūkio bankui“, ir tai yra fakto pripažinimas pagal CPK 187 straipsnį, todėl šio fakto įrodinėti daugiau nereikėjo. Atsakovui pakeitus atstovą, pasikeitė ir jo pozicija, o kituose procesiniuose dokumentuose kilnojamųjų daiktų pasidalijimo fakto atsakovas jau nepripažino. Teismai vertindami byloje esančius įrodymus privalėjo ne kategoriškai remtis paskutine atsakovo išsakyta pozicija, o tirti ir kitus įrodymus, t. y. atsakovo poziciją (fakto pripažinimą) ankstesniuose procesiniuose dokumentuose. Atsakovui pakeitus poziciją teismai turėjo analizuoti įrodymų sąsajumą su byla, t. y. nustatyti priežastis, kodėl atsakovo pozicija pasikeitė ir ar tai nėra susiję su nesąžiningais atsakovo ketinimais, tačiau to nepadarė.

25Ieškovės teigimu, teismai netinkamai įvertino jos pateiktus elektroninius laiškus (susirašinėjimas vyko tarp jos atstovės ir atsakovo atstovo), iš kurių matyti, kad atsakovas sutinka su ieškovės ieškinyje nurodytu kilnojamųjų daiktų pasidalijimo būdu, ir, netyrę visų įrodymų, vieniems iš jų suteikė didesnę įrodomąją galią.

26Dėl netinkamo CPK 445 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė CPK 445 straipsnio pagrindu negali šioje byloje reikšti reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismui, nors ir neteisėtai, pripažinus butą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butą ieškovė įgijo įgyjamosios senaties būdu, yra vienintelis būdas apginti jos pažeistas teises.

27Dėl netinkamo SŠK 24 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo. Skundžiamų procesinių sprendimų motyvai, kad SŠK nenustatė žodinio turto padalijimo, todėl jis yra neįmanomas, pažeidžia materialiosios teisės normas. Teismai supainiojo imperatyviąsias ir dispozityviąsias teisės normas ir pasisakė, kad tai, kas įstatyme nėra reglamentuota, yra draudžiama.

28Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas P. D. prašo skundą palikti nenagrinėtą, nesant kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindų, arba atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti iš ieškovės jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

29Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

30Dėl ieškinio senaties termino. Teismai pritarė atsakovo pozicijai, kad, nepaisant to, jog turtas tarp šalių nutraukus santuoką padalytas nebuvo, jo teisės į turtą nebuvo suvaržytos ir apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo gavęs ieškovės pateikto ieškinio kopiją. Taigi teigti, kad teismai nenustatė ieškinio senaties termino pradžios, nėra jokio pagrindo, nes šis teiginys neatitinka tikrovės. Atsakovas senaties terminų praleisti negalėjo, nes grėsmė prarasti turtą, priklausantį šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, iškilo kartu su ieškovės ieškinio pateikimu – atsakovas iki tol nejautė jokių savo nuosavybės teisių į butą suvaržymo, žinojo, kad jam priklauso dalis buto ir pretenzijų į savo dalį nereiškė, nes nebuvo tikslo to daryti – buto nebuvo planuojama dalyti, nes jame gyveno atsakovo ir kasatorės bendri vaikai. Pažymi, kad turto registracija viešame registre vieno iš sutuoktinių vardu niekaip neriboja kito sutuoktinio teisių, nes tokia registracija atlieka tik nuosavybės teisių išviešinimo, bet ne konstatavimo funkciją. Tai, kad atsakovas neišlaikė buto (t. y. nemokėjo mokesčių už komunalines paslaugas), niekaip nesuvaržo jo nuosavybės teisių, nes jis bute nuolat negyveno, be to, vienas išlaikė sodybą bei atliko jos pagerinimus (įskaitant naujų pastatų statybą, senųjų pertvarkymą, kitas būtinąsias išlaidas). Kasatorė į sodybą atvažiuodavo tik pailsėti – retai ir neilgam, bei pakeitė kelis mažus langelius ir perdažė grindis, tačiau išvardytus darbus padarė prieš pat paduodama ieškinį (akivaizdžiai turėdama tikslą parodyti savo indėlį, nes iki tol jokių darbų nuo pat išvykimo iš sodybos (1993 m.) neatliko; jokiais mokėjimais neprisidėjo, nepadėjo dengti paskolos, už kurią buvo įsigyta žemės ūkio technika, į kurios nuosavybę pati pretenduoja (neva pasidalijus kilnojamąjį turtą). Taigi jei jau pagrindas apriboti nuosavybės teises būtų einamųjų mokesčių nemokėjimas, tai ieškovė taip pat būtų praradusi visas teises į sodybą, kurios priežiūrai neskyrė nei laiko, nei lėšų, juolab šitiek laiko nesiekė jos nuosavybės įteisinti savo vardu. Kasatorė dvejopą standartą (skirtingą tų pačių aplinkybių aiškinimą) taiko ir kitais atvejais: kreipusis į teismą dėl likusio po ištuokos nepadalyto nekilnojamojo turto padalijimo, nevienareikšmiškai traktuoja iš esmės analogišką situaciją, t. y. nurodo, kad atsakovas, pretenduodamas į viso turto (įskaitant butą) padalijimą, praleido senaties terminą, o kasatorė, pretenduodama į sodybą, to paties termino nepraleido, nors akivaizdu, kad aplinkybės, kuriomis kasatorė grindžia senaties termino praleidimą, yra vienodos ir lygiavertiškai taikytinos abiem šalims.

31Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasatorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 3K-3-1288/2001) nurodytu teiginiu, kad ištuokos įregistravimo faktas gali būti pripažįstamas senaties termino skaičiavimo pradžia. „Gali būti“ tėra viena iš galimybių, o ne privaloma nuostata, todėl teigti, kad, neskaičiuodami senaties termino nuo ištuokos įregistravimo momento, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, absoliučiai nelogiška. Be to, toje pačioje cituojamoje nutartyje aiškiai nurodyta, kad senaties termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises, kas gali sutapti arba gali ir nesutapti su ištuokos įregistravimo momentu.

32Dėl įgyjamosios senaties termino. Nuosavybė įgyjamosios senaties pagrindu negali atsirasti nei į savo, nei į kito asmens vardu registruotą, t. y. konkrečiam subjektui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą. Akivaizdu, kad butas yra registruotas kasatorės vardu, todėl teismas teisus nurodydamas, kad ji siekia nustatyti nuosavybės teises į nuosavą turtą. Kasatorės teigimu, ji siekia nustatyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į atsakovo turtą, t. y. 1/2 buto dalį, kuri jai nepriklauso. Tačiau nors butas ir registruotas kasatorės vardu, jis buvo, yra ir bus bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė, kol tam turtui teismo sprendimu nebus suteiktas kitoks statusas.

33Dėl žodinio susitarimo pasidalyti kilnojamąjį turtą, iš kurio kildinama asmeninė buto nuosavybė. Ieškovė nurodo, kad atsakovas neva pripažino tarp šalių buvus žodinį susitarimą pasidalyti kilnojamuosius daiktus, ir šį savo teiginį grindžia atsakovo atstovo atsiliepime bei susirašinėjime su ieškovės atstove išdėstytomis mintimis. Pažymi, kad tai buvo ne tiesiogiai atsakovo, o jo atstovo (ką pažymi ir pati ieškovė) teiginiai, o tai, kad atsakovas su tokia savo atstovo pozicija nesutiko ir manė, kad šis nepakankamai gerai atstovauja jo interesams, įrodo faktas, kad viduryje bylos, kai faktiškai buvo prieita prie taikos sutarties pasirašymo (ką atsakovo atstovas vadino neišvengiamu ir netgi naudingu atstovaujamajam dalyku), atsakovas pakeitė atstovą, dėl ko pasikeitė ir dėstoma pozicija, kuri atitiko tikrąją jo poziciją. Taigi, ieškovės bandymas tapatinti atsakovo poziciją su jo atstovo pozicija, kuri galimai buvo derinama su priešingos šalies atstove ir akivaizdžiai ne atsakovo interesais, gali veikiau būti traktuojamas kaip ieškovės nesąžiningas bandymas atsakovo veiksmus traktuoti sau palankia linkme, o ne atsakovo pozicijos pasikeitimas bylos metu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė ne tik neįrodė egzistavus žodinį susitarimą, bet priešingai – byloje esantys duomenys akivaizdžiai paneigė tokio susitarimo buvimą: kasatorė teigia, kad nuo 1993 m. šalys bendro ūkio netvarkė, o kilnojamuosius daiktus neva pasidalijo prieš nutraukdamos santuoką, jai išvykus į ( - ). Teismai teisingai pažymėjo, kad šias ieškovės nurodytas aplinkybes paneigia faktas, jog 1994 m. gruodžio 27 d. kombainas buvo įkeistas už paskolą, o tai įvyko praėjus pusmečiui nuo santuokos nutraukimo. Tokiu būdu visiškai nelogiška, kad atsakovas būtų įkeitęs turtą, žinodamas, kad šis šalių susitarimu yra asmeninė ieškovės nuosavybė. Be to, ieškovė, nuo 1993 metų išvykusi gyventi atskirai, pati pripažino nebuvus jokio bendro ūkio, pripažindama ir, kad nedengė jokių paskolų. Taigi ieškovė pardavė įkeistą turtą, neprisiimdama sau jokių prievolių nei dėl šio, nei dėl kokio nors kito turto (ką pati patvirtino teismo posėdžio metu), todėl kombainas negalėjo tapti asmenine jos nuosavybe ir kokiais nors kitais pagrindais.

34Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Atsakovas niekada neneigė fakto, kad šalys skyrium gyvena nuo 1993 m. bei netvarko bendro ūkio. Šis faktas tik patvirtina, kad kasatorė niekaip neprisidėjo prie paskolų grąžinimo; taip pat teismo sprendimas nenustato, kokie faktai bus ateityje, t. y. tai, kas nustatyta 1994 m. teismo sprendimu, nereiškia, kad tokios pat aplinkybės egzistavo ir po šio sprendimo priėmimo, ir šis faktas nedaro jokios įtakos turto teisiniam režimui. Tai, kad šalys nurodė, jog ginčo dėl turto pasidalijimo nėra, nereiškia, kad turtas buvo padalytas (taip pat ir kilnojamasis), tiesiog šalys taip nurodė, siekdamos pagreitinti santuokos nutraukimą (neužtęsti teisminio nagrinėjimo), nes tuo metu nebuvo reikalaujama turto padalijimo klausimus būtinai išspręsti kartu su santuokos nutraukimu.

35Kasatorė skunde vienareikšmiškai tvirtina, kad atsakovas pripažino faktą, jog jis negalėjo naudotis butu nuo 1999 m., ir šiuo savo teiginiu, neatitinkančiu atsakovo pozicijos, grindžia CPK 182, 187 straipsnių pažeidimus, tuo pačiu teiginiu grindžia senaties termino pasibaigimo faktą ir kartu jį sieja su atsakovo teisių į butą atsisakymu. Šis teiginys neatitinka nei atsakovo nuosekliai dėstomos pozicijos, nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių – atsakovas jokių savo teisių neatsisakė, teisių apribojimų ir (ar) suvaržymų iki ieškinio padavimo nejautė ir teigti ar manyti priešingai nėra jokio pagrindo.

36Teisėjų kolegija

konstatuoja:

37IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

38Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai. Šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl santuokos metu įgyto ir nutraukiant santuoką nepadalyto turto padalijimo. Kasaciniame skunde teikiami argumentai dėl vieno nekilnojamojo turto objekto – buto ( - ), padalijimo. Ieškovė siekia eliminuoti šį turtą iš dalytino turto masės. Teisėjų kolegija dėl kito turto pasisakys tiek, kiek tai susiję su ginčijamo turto statusu ir padalijimu.

39Dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe

40Kasatorė teigė, kad minėtas butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, ir nurodė du pagrindus: pradiniame ieškinyje nurodė, kad šis turtas įsigytas už asmenines jos lėšas; patikslintu ieškiniu papildomai prašė pripažinti, kad butą ji įgijo įgyjamosios senaties būdu, kasaciniame skunde patikslino, kad šiuo būdu įgijo 1/2 dalį buto.

41Byloje nustatyta, kad šalių santuoka pasibaigė, galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, 1998 m. spalio 23 d., kai buvo įregistruotas santuokos nutraukimas civilinės metrikacijos organuose (SŠK 40 straipsnis). Ginčo butas įgytas 1995 m. rugpjūčio 8 d., taigi, santuokai nepasibaigus. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas).

42Kasatorė, minėta, tvirtino, kad ginčo butas įgytas už jos asmenines lėšas, ir nurodė tokias aplinkybes: nutraukus santuoką sutuoktiniai žodiniu susitarimu pasidalijo kilnojamuosius daiktus, kasatorei atiteko kombainas „Niva“, atsakovui – kita žemės ūkio technika. Už parduotą jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį kombainą gauti pinigai taip pat yra asmeninės lėšos, dėl to ir už juos įsigytas butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorė šių aplinkybių neįrodė. Kasatorė su tokiomis išvadomis nesutinka ir nurodo, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to netinkamai įvertino įrodymus ir neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, tačiau įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymas yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

43Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė CPK 187 straipsnio nuostatų, neatsižvelgė į atsakovo pripažintus faktus dėl kilnojamojo turto pasidalijimo ir padarė dėl jų priešingą išvadą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalies tam tikro fakto pripažinimas nėra teismui privalomas ir teismo besąlygiškai nesaisto. Teismas gali pripažinti atitinkamą faktą nustatytu tik įsitikinęs, kad jo pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir kad nėra kitų aplinkybių, nurodytų CPK 187 straipsnio 2 dalyje. Proceso šalies pareiškimas, kad ji pripažįsta konkretų faktą, sukuria teismui pareigą įsitikinti, kad pripažinimas išreikštas sąžiningai, laisva šalies valia ir atitinka bylos aplinkybes. Tik įvykdęs šią pareigą teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Alma littera“ ir kt. v. UAB ,,Viva Littera“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2014). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne tik akcentuojama, kad faktai nebenustatinėjami tokiu atveju, jei jų pripažinimas išreikštas aiškiai, nuoseklus, neprieštarauja byloje esantiems įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-657/2013), bet ir pripažįstama, kad galimas vėlesnis pripažinimo atsisakymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011). Nagrinėjamoje byloje teismai procesiniuose sprendimuose motyvavo, dėl ko nelaikė atitinkamų faktų nustatytais, nurodydami tiek atsakovo pozicijos pasikeitimą, nenuoseklumą, rodančius faktų pripažinimo nepatikimumą, tiek įvardydami byloje esančius įrodymus, patvirtinančius, kad tokio pasidalijimo nebuvo (kombaino įkeitimas dėl atsakovo gaunamos paskolos po to, kai, kasatorės tvirtinimu, turtas buvo pasidalytas; paskolos, už kurią įsigytas kombainas, ir kitų paskolų grąžinimo aplinkybės ir kt.). Papildomai paminėtina teismų nustatyta aplinkybė, kad už kitą kilnojamąjį turtą atsakovo 1996 m. balandžio 19 d. įgytas žemės sklypas ( - ), 1999 m. sausio 22 d. buvo parduodamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Be to, atsakovė savo pozicijos neargumentavo tuo, kad ji nebeteikė kokių nors turėtų papildomų įrodymų, manydama, kad tam tikros bylos aplinkybės nustatytos dėl atsakovo faktų pripažinimo, ir tai sutrukdė jai įrodyti tas aplinkybes. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas įvertino ne visus į bylą pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl elektroninio susirašinėjimo tarp šalių atstovų, iš kurio matyti, kad atsakovas pripažino kilnojamojo turto pasidalijimo faktą. Nors teismų sprendimuose šie įrodymai atskirai neaptarti, tačiau pati kasatorė nurodo, kad jie reikšmingi atsakovo faktų pripažinimo aspektu, o dėl faktų pripažinimo teismų sprendimuose pasisakyta. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės argumentai dėl CPK 187 straipsnio pažeidimo nepagrįsti.

44Kitas kasatorės nurodomas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas – jos manymu, nepagrįstas CPK 182 straipsnio 2 punkto netaikymas. Šiame punkte įtvirtinta norma, be kita ko, nurodo, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Kasatorės manymu, teismai kaip prejudiciniais faktais turėjo remtis aplinkybėmis, nustatytomis santuokos nutraukimo byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicinės galios vertinimo taisykles (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011). Nagrinėjamu atveju šalys santuokos nutraukimo byloje (Nr. 25-2754/1994) nekėlė reikalavimo dėl turto padalijimo, teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė, taip pat nenustatė aplinkybės, kad sutuoktiniai buvo faktiškai pasidaliję kilnojamąjį turtą. 1994 m. gegužės 25 d. teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, kad šalys netvarko bendro ūkio, nepalaiko ryšių, ilgą laiką gyvena atskirai, nėra prejudiciniai faktai sprendžiant, ar tarp šalių buvo pasidalytas atitinkamas turtas. Dėl to atmetami kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė faktų prejudicialumo taisykles.

45Kasaciniame skunde taip pat nurodomas CPK 185 straipsnio pažeidimas, nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, siekiama, kad jie būtų kitaip interpretuojami, jų pagrindu būtų padarytos kitokios išvados ir nustatytos aplinkybės, palankios kasatorei. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorės nurodomi argumentai neteikia pagrindo konstatuoti, kad teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo. Be jau aptartų argumentų, kasaciniame skunde abstrakčiai nurodoma, kad tam tikriems įrodymams teismas suteikė didesnę įrodomąją galią, vertino atskirus įrodymus, o ne įrodymų visetą, tačiau šie teiginiai nekonkretizuojami, neatskleidžiama pažeidimų esmė, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

46Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorei neįrodžius, kad ginčo butas įgytas už jos asmenines lėšas (paminėtina, kad toks pats atsakovo reikalavimas taip pat netenkintas), teismai pagrįstai sprendė, kad butas yra bendroji jungtinė buvusių sutuoktinių nuosavybė ir priskirtinas dalytinam tarp šalių turtui.

47Dėl ieškinio senaties taikymo atsakovo priešieškinio reikalavimui padalyti butą

48Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pagal SŠK 23 straipsnį turtas galėjo būti padalijamas tiek sutuoktiniams esant santuokoje, tiek ją nutraukiant ar vėliau. Turto padalijimui po santuokos nutraukimo buvo nustatyti tam tikri ribojimai – pagal SŠK 23 straipsnio 4 dalį reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

49Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 straipsnio 2 dalis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius jo pradžią. Ieškinio senaties termino pradžios momentas nagrinėjamu atveju svarbus ir sprendžiant, kokiu teisės aktu (SŠK ar CK) nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas nagrinėjant bylą ir priklausomai nuo to – kokios trukmės. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. SŠK 23 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, kada prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl išsituokusių sutuoktinių turto padalijimo, tačiau šio kodekso 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame šio kodekso straipsnyje. Savo esme tokia pati yra ir galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas kaip pagal SŠK, taip ir pagal CK nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

50Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties termino pradžia dėl turto, laikytino bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo turėjo būti skaičiuojama ne nuo santuokos nutraukimo dienos, bet nuo tos dienos, kurią buvęs sutuoktinis sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeista jo subjektinė teisė į bendrąją jungtinę nuosavybę, t. y. teisė valdyti šį turtą, juo naudotis ar disponuoti. Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti, nes santuokos nutraukimas ne visada reiškia buvusio sutuoktinio, kaip savininko, turtinių teisių suvaržymą ar pažeidimą. Santuokos nutraukimu yra konstatuojama santuokinių teisinių santykių pasibaigimas, kuris gali turėti įtakos ir buvusių sutuoktinių turtiniams santykiams. Jeigu po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau bendrąja jungtine nuosavybe gali naudotis, ją valdyti ar ja disponuoti, netrukdydami vienas kitam, reikiamais atvejais sutardami, tai savininko teisių varžymo neatsiranda ir nėra pagrindo kalbėti apie teisės pažeidimą bei pažeistos teisės gynimui skirto termino prasidėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001; 2000 m. gegužės 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Liubeksas“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-488/2000; 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; kt.).

51Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokia teismų praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. J. B. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2008; 2009 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-447/2009; kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai pripažino, kad atsakovo reikalavimui dėl ginčo buto ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tada, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama šį butą pripažinti jos asmenine nuosavybe kaip įsigytą už asmenines lėšas, t. y. kai išreiškė poziciją, kad ginčo butas atsakovui nepriklauso. Dėl to kaip nepagrįstas atmetamas kasatorės argumentas, kad teismas iš viso nenustatė ieškinio senaties termino pradžios. Teismai savo išvadą grindė tuo, kad atsakovas po santuokos pasibaigimo turėjo kitą gyvenamąją vietą, todėl neturėjo poreikio ginčo butu naudotis nuolat, tačiau reikalui esant juo naudojosi, realaus trukdymo naudotis butu iki ieškinio pareiškimo nebuvo. Kasatorė nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 1999 m., kai šalių santykiai tapo konfliktiški, tačiau konkrečiai nenurodo, kuo jos nurodomu laiku pasireiškė atsakovo teisių pažeidimas, kokie jo teisių į butą suvaržymai atsirado nuo šios datos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių bendravimas santuokai pasibaigus nenutrūko, atsakovas dovanojo buvusiai sutuoktinei automobilį, ji lankydavosi sodyboje, kurioje gyveno atsakovas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas savo valia ginčo bute negyveno, nenustačius trukdymų naudotis butu, nereiškia, kad jo teisės į turtą pažeidžiamos ir prasideda terminas jų teisminei gynybai. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorei nepateikus kitokių įrodymų, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo nuo ieškovės reikalavimo ginčo buto nelaikyti bendrąja jungtine buvusių sutuoktinių nuosavybe pateikimo teismui. Dėl to pagrįsta ir teismų išvada, kad atsakovas, reikšdamas priešieškinio reikalavimą dėl savo teisių į butą, ieškinio senaties termino nepraleido.

52Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

53Kasatorė be to, kad reiškė reikalavimą pripažinti ginčo butą asmenine jos nuosavybe kaip įgytą pagal sandorį iš asmeninių lėšų, prašė nustatyti faktą, jog ji ginčo butą (kasaciniame skunde nurodo, kad 1/2 buto dalį, priklausiusią atsakovui) įgijo įgyjamosios senaties būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuosavybės įgijimo būdai yra savarankiški ir negali būti taikomi kartu (CK 4.47 straipsnis, 4.68 straipsnio 1 dalis). Be to, teismui pripažinus, kad ginčo butas yra bendroji jungtinė buvusių sutuoktinių nuosavybė, dalytina tarp jų su kitu turtu, nėra pagrindo taikyti įgyjamosios senaties institutą (CK 4.68–4.71 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatorės argumentų, susijusių su galimybe taikyti įgyjamąją senatį tokios kategorijos bylose, ir dėl kasaciniame skunde nurodomo nukrypimo nuo teismų praktikos, taikant įgyjamąją senatį, ir kitų su įgyjamąja senatimi susijusių klausimų, kaip neaktualių nagrinėjamo ginčo sprendimui.

54Teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nėra pagrindas panaikinti apskųstus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

55Dėl bylinėjimosi išlaidų

56Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 1200 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ji mažintina iki 600 Eur ir, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš kasatorės atsakovo naudai.

57Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovei J. D. žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalies (1480 Lt (428,64 Eur) mokėjimas buvo atidėtas iki nutarties priėmimo kasaciniame teisme. Ieškovės kasacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio suma iš jos priteistina valstybei (CPK 84 str.).

58Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

59Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

60Priteisti atsakovui P. D. (a. k. ( - )) iš ieškovės J. D. (a. k. 45612121161) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

61Priteisti iš ieškovės J. D. (a. k. 45612121161) 428,64 Eur (keturis šimtus dvidešimt aštuonis Eur 64 ct) žyminio mokesčio valstybei.

62Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.

63Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje sprendžiama dėl buvusių sutuoktinių, kurių santuoka nutraukta... 6. Ieškovė J. D. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu... 7. Nurodė, kad jos santuoka su atsakovu buvo sudaryta 1978 m. kovo 17 d., o... 8. Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė: 1) žemės sklypą... 9. Nurodė, kad santuokoje šalys įgijo sodybą. Žemės sklypas buvo suteiktas... 10. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė... 11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį ir... 12. Teismas nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog atsakovas praleido senaties... 13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 14. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovė ir atsakovas 1994... 15. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to,... 16. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagal įgyjamąją senatį... 17. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 18. Kasaciniu skundu ieškovė J. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 19. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:... 20. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 4.68... 21. Ieškovės teigimu, teismai nenustatinėjo, ar yra kiti įgyjamosios senaties... 22. Dėl netinkamo CK 1.125, 1.127 straipsnių taikymo ir aiškinimo pažeidimo.... 23. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų... 24. Taip pat netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius... 25. Ieškovės teigimu, teismai netinkamai įvertino jos pateiktus elektroninius... 26. Dėl netinkamo CPK 445 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas... 27. Dėl netinkamo SŠK 24 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo. Skundžiamų... 28. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas P. D. prašo skundą palikti... 29. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:... 30. Dėl ieškinio senaties termino. Teismai pritarė atsakovo pozicijai, kad,... 31. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.... 32. Dėl įgyjamosios senaties termino. Nuosavybė įgyjamosios senaties pagrindu... 33. Dėl žodinio susitarimo pasidalyti kilnojamąjį turtą, iš kurio kildinama... 34. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Atsakovas niekada neneigė fakto, kad... 35. Kasatorė skunde vienareikšmiškai tvirtina, kad atsakovas pripažino faktą,... 36. Teisėjų kolegija... 37. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 38. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 39. Dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe ... 40. Kasatorė teigė, kad minėtas butas priklauso jai asmeninės nuosavybės... 41. Byloje nustatyta, kad šalių santuoka pasibaigė, galiojant Santuokos ir... 42. Kasatorė, minėta, tvirtino, kad ginčo butas įgytas už jos asmenines... 43. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nesilaikė CPK 187 straipsnio... 44. Kitas kasatorės nurodomas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas – jos manymu,... 45. Kasaciniame skunde taip pat nurodomas CPK 185 straipsnio pažeidimas,... 46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų... 47. Dėl ieškinio senaties taikymo atsakovo priešieškinio reikalavimui padalyti... 48. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pagal SŠK 23... 49. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis... 50. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal SŠK 10 straipsnį ieškinio senaties... 51. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios... 52. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ... 53. Kasatorė be to, kad reiškė reikalavimą pripažinti ginčo butą asmenine... 54. Teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus sprendimą ir... 55. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 56. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato... 57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi ieškovei J.... 58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 59. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.... 60. Priteisti atsakovui P. D. (a. k. ( - )) iš ieškovės J. D. (a. k.... 61. Priteisti iš ieškovės J. D. (a. k. 45612121161) 428,64 Eur (keturis šimtus... 62. Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui.... 63. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...