Byla 2A-1079/2014
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1608-230/2013 pagal ieškovų A. B. ir L. D. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ( - ) bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai A. B. ir L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:

51) pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutarties ( - ) (toliau – ir Kreditavimo sutartis), sudarytos su atsakovu akcine bendrove (toliau – ir AB) ( - ) banku (toliau – ir bankas), specialiosios dalies 3.1 punkte nurodytą sąlygą dėl 0,09 procentų delspinigių už kiekvieną dieną;

62) pripažinti negaliojančiu Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo, ūkio pastato ir žemės sklypo, esančių ( - ), – hipoteka;

73) pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 3 d. susitarimo ( - ) dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – ir Susitarimas) sąlygas, numatytas: a) 2.1.4 ir 2.2.4 punktuose dėl 5 procentų maržos ir 7,16313 procentų metinės palūkanų normos, nustatant 1,8 procentų maržą ir 6,38 procentų metinę palūkanų normą; b) 4.1–4.4 punktuose dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), bei žemės sklypo, esančio ( - ), hipoteka; c) 4.6 punkte dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo 129 499,86 eurų vekseliu; d) 8 punkte dėl 0,2 procentų delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną;

84) pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 6 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. hipotekos sutartis;

95) pripažinti negaliojančiu 2009 m. vasario 3 d. paprastąjį neprotestuotiną 129 499,86 eurų vekselį su 6 mėnesių LIBOR EUR ir 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis.

10Ieškovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 12 d. jie su atsakovu AB ( - ) banku sudarė Kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovams buvo suteiktas 115 848 eurų kreditas su 1,8 procentų marža, 6,38 procentų metine palūkanų norma ir 0,09 procentų delspinigiais (sutarties specialiosios dalies 2.1.4, 3.1 punktai). Prievolių pagal šią sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančių nekilnojamų daiktų (žemės sklypo, ūkinio pastato ir gyvenamojo namo), esančių ( - ), hipoteka. Pagal Susitarimą atsakovas papildomai suteikė ieškovams 14 481 eurų kreditą, skirtą esamoms pradelstoms sumoms bei būsimiems mokėjimams pagal Kreditavimo sutartį sumokėti, nurodydamas, kad bendra atsakovo suteikta kredito suma nuo šio Susitarimo pasirašymo dienos sudarys 129 499,86 eurus. Visai šiai kredito sumai buvo nustatyta 5 procentų marža ir 7,16313 procentų metinė palūkanų norma. Atsakovui reikalaujant, 2009 m. vasario 3 d. ieškovai pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 129 499,86 eurų sumai, su į šią sumą neįskaičiuotu 6 mėnesių LIBOR EUR ir 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, bei 2009 m. vasario 6 d. hipotekos lakštu įkeitė ieškovui A. B. priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ). Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20079-285/2011 nutarė priverstinai išieškoti iš ieškovų 147 413,20 eurų skolą pagal Kreditavimo sutartį bei 6 mėnesių LIBOR EUR, pridedant 5 procentų dydžio palūkanas nuo negrąžinto kredito sumos, skaičiuojant palūkanas nuo 2011 m. spalio 25 d. iki visiško paskolos grąžinimo, priverstinai parduoti iš varžytynių ieškovei L. D. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ). Ieškovų įsitikinimu, atsakovas, pasinaudojęs nesąžiningomis Kreditavimo sutarties sąlygomis ir susidariusia sunkia ieškovų turtine padėtimi, siekia už itin žemą kainą parduoti ieškovų turtą ir padengti nepagrįstai bei neteisingai apskaičiuotą skolą. Turto vertinimą atsakovas atliko prieš metus, ieškovams nedalyvaujant.

11Ieškovų ieškinys iš esmės buvo grindžiamas ir tuo, kad sudaryta Kreditavimo sutartis bei Susitarimas yra vartojimo sutartys. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3.1 punkte numatyti 0,09 procentų delspinigiai už kiekvieną dieną bei Susitarimo 8 punkte nustatyti 0,2 procentų delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną nustato neproporcingai didelę ieškovų civilinę atsakomybę už sutartinių prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Ieškovai teigė, kad tokia sandorių sąlyga pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktą laikoma nesąžininga, taip pat nesąžiningomis pripažintinos ir individualiai neaptartos Susitarimo sąlygos, nustatytos 2.1.4 ir 2.2.4 punktuose, kuriomis padidinama marža nuo 1,8 iki 5 procentų ir metinė palūkanų norma nuo 6,38 procentų iki 7,16313 procentų; Kreditavimo sutarties 4 punkte, Susitarimo 4.1–4.4, 4.6 punktuose numatytos sąlygos užtikrinti prievolių pagal sutartį įvykdymą ieškovams priklausančių nekilnojamųjų daiktų hipoteka bei vekseliu. Ieškovai tvirtino, kad 2009 m. vasario 6 d. hipotekos lakštu įkeistas žemės sklypas įvertintas 155 000 Lt, t. y. tris kartus daugiau nei Susitarimu suteikta kredito suma. Pripažinus negaliojančiu 2009 m. vasario 3 d. Susitarimo 4.4 punktą, kuriuo buvo įkeistas žemės sklypas, taip pat pripažintina negaliojančia ir 2009 m. vasario 6 d. hipotekos sutartis. Vekselis turėtų būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad bankas, įgydamas šį vekselį, buvo nesąžiningas, nes žinojo, jog 129 499,86 eurų kreditas ieškovams buvo suteiktas tik pagal Kreditavimo sutartį ir Susitarimą.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, sprendimui įsiteisėjus panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones: 2013 m. kovo 14 d. nutartimi taikytą išieškojimo pagal Kreditavimo sutartį iš ieškovui A. B. priklausančio turto – žemės sklypo, esančio ( - ), sustabdymą; 2013 m. spalio 17 d. nutartimi taikytą išieškojimo pagal Kreditavimo sutartį iš ieškovei L. D. priklausančių nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), sustabdymą.

14Teismas nustatė, kad aplinkybė, ar ieškovų ir atsakovo sudaryta Kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi ir jos nuostatos vertintinos sąžiningumo aspektu, buvo apeliacijos dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo dalykas. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti, jog suteikta skolininkams paskola buvo skirta vartojimui ir kvalifikuotina kaip vartojimo paskola. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė, nustatęs, kad šalys teikdamos ir priimdamos paskolą, nurodė, jog kredito paskirtis – veiklai, už suteiktą kreditą nebuvo įgytas hipoteka įkeistas turtas, o turtas įkeistas tik po dviejų metų nuo Kreditavimo sutarties sudarymo. Dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo (arba nepripažinimo) vartojimo sutartimi taip pat pasisakė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje, tai sudarė kasacijos dalyką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad skolininkai, teigdami, jog sutartyje nurodyta kredito paskirtis nėra pakankama sutarčiai kvalifikuoti, viso bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginį, kad kreditas suteiktas jų asmeniniams, su verslu ar profesija nesusijusiems tikslams, todėl teismas pagrįstai išvadas dėl Kreditavimo sutarties priskirtinumo vartojimo sutartims padarė, remdamasis byloje esančiais duomenimis. Tai, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad aplinkybė, jog ginčo kreditavimo sutartis nėra vartojimo sutartis, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl tai yra prejudicinis faktas ir iš naujo neįrodinėtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

15Nepaisant to, teismas, siekdamas realizuoti CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus – ginti asmenų, kurių subjektinės teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus bei siekdamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), pasisakė ir dėl naujai pateiktų įrodymų, galinčių turėti įtakos Kreditavimo sutarčiai kvalifikuoti. Teismas, įvertinęs surinktus naujus įrodymus, sprendė, kad byloje negalima konstatuoti, jog Kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis. Nors paraiškoje kreditui gauti ieškovai nurodė kredito paskirtį, ją įvardydami „namui remontuoti“, tačiau iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas, surinkęs duomenis apie ieškovų turtinę padėtį, sprendė, jog galima suteikti kreditą gavėjo veiklai vykdyti, t. y. miškui pirkti, turint tikslą perparduoti medieną. Ieškovai tokį kreditoriaus sprendimą – pakeisti prašomo kredito paskirtį – priėmė, nes pasirašė Kreditavimo sutartį, kurioje aiškiai nurodyta kredito paskirtis – veiklai. Ši sutarties sąlyga nėra nuginčyta ir pripažintina bendra šalių sutarta sąlyga. Kad bankas sprendė, o ieškovai sutiko dėl kredito paskirties pakeitimo, patvirtina ir ieškovų atsakovui pateikti dokumentai apie uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ( - ), kurioje ieškovas buvo direktoriumi, o ieškovė – vadybininke ir akcininke, bei UAB ( - ), kurioje ieškovas buvo direktoriumi, ūkinę veiklą bei finansinę padėtį. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovų nuoroda į interneto tinklapyje skelbiamą informaciją apie kredito, skirto veiklai, panaudojimą asmeniniams poreikiams neturi jokios reikšmės, nes kreditas suteiktas 2007 metais.

16Teismas nurodė, kad nepripažinus Kreditavimo sutarties vartojimo sutartimi, nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus ir Kreditavimo sutarties sąlygas pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis pagal CK 6.188 straipsnį, nes ši teisės norma reglamentuoja vartojimo sutarčių sąlygų ypatumus, o ginčo sutartis tokia nepripažinta. Be to, teismas pažymėjo, kad sutarties sąlygos dėl delspinigių, maržos, metinės palūkanų normos dydžių, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių negali būti pripažintos standartinėmis sutarties sąlygomis, nes jos nurodytos Kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje, šalims jas individualiai aptarus. Tai, kad šalių susitarimas dėl delspinigių, palūkanų ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pasiekiamas tik jas individualiai aptarus, patvirtina pats šių sąlygų pobūdis, taip pat tai, jog kreditas pradžioje buvo suteiktas vienokiomis sąlygomis, o ieškovams pažeidus prievoles pagal Kreditavimo sutartį – sąlygos jau buvo keičiamos, griežtinamos. Teismo nuomone, vien palūkanų, delspinigių padidinimas ar papildomų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių pareikalavimas ir jų nustatymas, šias sutarties sąlygas pakeitus po to, kai ieškovai pažeidė Kreditavimo sutarties įsipareigojimus, nelaikytinas atsakovo nesąžiningumu.

17Teismas pažymėjo, kad ieškovai prašo pripažinti negaliojančiomis 2007 m. lapkričio 13 d. ir 2009 m. vasario 6 d. hipotekos sutartis, tačiau nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje nėra nurodytas tokio reikalavimo nei faktinis, nei teisinis pagrindas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovė teigė, kad reikalavimas dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo hipotekos pripažinimo negaliojančia yra reiškiamas dėl šios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės perteklinio pobūdžio, nes kredito grąžinimui užtikrinti užteko pirminio turto įkeitimo. Tačiau tai, teismo nuomone, reiškia, kad faktiškai yra ginčijamos Kreditavimo sutarties sąlygos dėl prievolės pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių, o šis reikalavimas nebuvo tenkintas.

18Šalių Susitarimas, kuriuo šalys pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą (dėl kredito gavėjų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių), nustatydami papildomas prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones, įskaitant vekselį, nėra nuginčytas, o tai, teismo vertinimu, reiškia, kad dėl vekselio išdavimo buvo pasiektas šalių susitarimas ir ieškovai būtent tuo pagrindu išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį. Nėra įrodyta, kad toks šalių susitarimas dėl kokių nors priežasčių būtų pripažintas negaliojančiu, nes ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančiu šį Susitarimo punktą dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo ginčo vekseliu buvo pripažintas nepagrįstu. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalių Susitarimas buvo pasiektas po to, kai ieškovai jau buvo pažeidę kredito dalies grąžinimo bei palūkanų mokėjimo prievoles pagal Kreditavimo sutartį ir ieškovas 2008 m. gruodžio 10 d. pateikė prašymą pakeisti sutarties sąlygas, prašydamas suteikti papildomą kreditą pradelstoms sumoms ir būsimiems mokėjimams pagal Kreditavimo sutartį sumokėti. Įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutarties nevykdymas iki Susitarimo sudarymo sudarė atsakovui pagrindą abejoti tinkamu kredito grąžinimu ir dėl to reikalauti papildomų kredito grąžinimo garantijų. Dėl šios priežasties, teismo nuomone, atsakovo veiksmai įgyjant vekselį negali būti pripažinti tyčiniais nesąžiningais veiksmais. Teismas pažymėjo, kad atsakovas išieškojimą vykdo tik iš įkeisto turto ir nėra pareiškęs reikalavimų pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20Ieškovas A. B. apeliaciniame skunde prašo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Tiek Kreditavimo sutartis, tiek Susitarimas yra vartojimo sutartys. Teismas išvadą, kad šios sutartys nėra vartojimo, darė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi, tačiau ginčas tuo metu vyko dėl neteisėto sutarties nutraukimo ir duomenys, pagrindžiantys tai, jog sutartys yra vartojimo, nebuvo teikiami.
  2. Teismas neatsižvelgė į vieną svarbiausių argumentų, t. y. kad sudarant Kreditavimo sutartį buvo įkeistas gyvenamasis namas, esantis ( - ), kurio bendras plotas 63,68 kv. m. Pagal Susitarimą įkeičiant gyvenamąjį namą jo plotas jau buvo 132,87 kv. m. Tai pagrindžia aplinkybę, kad ieškovai, gavę kreditą asmeninėms reikmėms, jį panaudojo rekonstruojamam namui statyti. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino.
  3. 2008, 2009 metais vyko pasaulinė krizė, todėl natūralu, kad ieškovai kreipėsi į atsakovą tam, jog paimtas kreditas būstui remontuoti būtų atidėtas arba išdėstytas ilgesniam laikui. Ieškovai turėjo pateikti savo lėšomis atliktą turimo turto įvertinimą, kitu atveju – atsakovas grasino vienašališkai nutraukti sutartį, priskaičiuoti palūkanas ir parduoti ieškovei priklausančius ir atsakovui įkeistus nekilnojamuosius daiktus, o jei lėšų neužtektų – ir visą kitą ieškovams priklausantį turtą. Dėl kilusios krizės ir ieškovų vėlavimo mokėti įmokas atsakovas pasirinko tuo metu patį brangiausią iš ieškovų turėto nekilnojamojo turto, t. y. žemės sklypą, esantį ( - ). Dėl šio žemės sklypo įkeitimo neva Susitarimu buvo pasiektas šalių susitarimas, tačiau su ieškovais atsakovas nesitarė, tiesiog reikalavo, priešingu atveju – grasino vienašališkai nutraukti sutartį.
  4. Teismas sprendime nurodo, kad Susitarimas, kuriuo šalys pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą (dėl kredito gavėjų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių), nustatydami prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones, įskaitant vekselį, nėra nuginčytas, tačiau „aiškiai yra parašyta išduodant šį paprastąjį neprotestuotiną vekselį sumai 129 499,86 EUR vekselį pateiktus“.
  5. Teismas sprendime nurodo, kad šalys darė viena kitai nuolaidas, vyko dvišalės derybos, tačiau iš tikrųjų ieškovai buvo apgauti ir jokių nuolaidų atsakovas ieškovams nedarė, o stengėsi užvaldyti kuo daugiau ieškovų turto, t. y. elgėsi priešingai nei nurodė teismas.
  6. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, neva pagrindžiančius, kad iš atsakovo paimtą kreditą ieškovai panaudojo miškui, medienai pirkti, tačiau šiems pirkimams ieškovai naudojo asmenines, o ne iš atsakovo gautas lėšas. Šių dokumentų bankas reikalavo tuo metu, kai buvo sudaromas Susitarimas tam, kad ieškovai galėtų pagrįsti, kaip jie ketina grąžinti paimtą kreditą su delspinigiais ir palūkanomis. Dabar šiais dokumentais atsakovas įrodinėja aplinkybes, kur ieškovai panaudojo pagal Kreditavimo sutartį gautus pinigus.
  7. Teismas atmetė ieškovo prašymą įpareigoti atsakovą pateikti būsto paraiškos kreditui gauti ir vekselio originalą, išreikalauti duomenimis apie namo rekonstrukciją dėl to, kad ieškovas neva siekia vilkinti bylos nagrinėjimą. Atsakovas į bylą dokumentus taip pat teikė ne iš karto, tačiau jo dokumentai buvo priimti. Ši aplinkybė sudaro pagrindą daryti išvadą, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka. Ieškovas prašė teisėją nusišalinti, tačiau ji to nepadarė ir toliau nagrinėjo bylą.

21Atsakovas AB ( - ) bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Teismas teisingai kvalifikavo Kreditavimo sutartį kaip kylančią ne iš vartojimo teisinių santykių.
  2. Iš ieškovo skundo nėra aišku, kuo remdamasis ieškovas laiko teismo sprendimo dalį, kurioje atmestas ieškovų reikalavimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, nepagrįsta (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Susitarimas buvo pasiektas šalių derybų metu, darant abiem šalims nuolaidų, ieškovams sutinkant išduoti vekselį. Šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir vekselio išdavimo yra vientiso derybų proceso rezultatas, Susitarimą bei vekselį lydi vieninga šalių valia, vekselis yra glaudžiai susijęs su Susitarimu, nes, ieškovams nesutinkant išduoti vekselio, atsakovas nebūtų daręs nuolaidų ir Kreditavimo sutartis nebūtų buvusi pakeista. Aplinkybė, kad ieškovai pažeidinėjo Kreditavimo sutartį, kėlė atsakovui abejones dėl kredito grąžinimo, todėl atsakovas pagrįstai reikalavo papildomų kredito gražinimo garantijų. Tokie atsakovo veiksmai negali būti pripažinti ekonominiu spaudimu. Ieškovai, pareikšdami ieškinį, nesirėmė CK nustatytais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.
  3. Ieškovas skunde reikalauja pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 6 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. hipotekos sutartis, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl sprendimo dalies, kurioje buvo atmestas šis ieškinio reikalavimas.
  4. Ieškovas apeliaciniame skunde prašo palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones tik nekilnojamiesiems daiktams, esantiems ( - ), tačiau skunde ginčija visą teismo sprendimą. Iš ieškovo pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių matyti, kad ieškovas nebepalaiko savo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuris buvo tenkintas Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi, t. y. sustabdyti išieškojimą pagal Kreditavimo sutartį iš ieškovui priklausančio žemės sklypo, esančio ( - ). Be to, prašydamas pripažinti negaliojančia hipotekos sutartį dėl žemės sklypo, esančio ( - ), ieškovas paraleliai kreipiasi į atsakovą, prašydamas leisti parduoti šį nekilnojamąjį daiktą. Tokie ieškovo reikalavimai ir prašymai rodo, kad ieškovas nesuvokia skunde reiškiamų reikalavimų apimties ir turinio, ieškovas, tiek reikšdamas ieškinį, tiek apeliacinį skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

23IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

26 Dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi

27Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad 2007 m. lapkričio 12 d. Kreditavimo sutartimi atsakovas ieškovams A. B. ir L. D. suteikė 115 848 eurų kreditą veiklai iki 2032 m. lapkričio 5 d. su 1,8 procentų marža, 6,38 procentų metine palūkanų norma ir 0,09 procentų delspinigiais. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ieškovei L. D. priklausančių nekilnojamųjų daiktų – žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, esančių ( - ), – hipoteka. 2009 m. vasario 3 d. Susitarimu atsakovas papildomai suteikė ieškovams 14 481 eurų kreditą, skirtą esamoms pradelstoms sumoms pagal Kreditavimo sutartį padengti bei būsimiems mokėjimams pagal Kreditavimo sutartį mokėti, nurodydamas, kad bendra banko suteikta kredito suma nuo šio Susitarimo pasirašymo dienos sudarys 129 499,86 eurų, su visai šiai kredito sumai nustatyta 5 procentų marža ir 7,16313 procentų metine palūkanų norma. Užtikrindami 129 499,86 eurų paskolos grąžinimą, ieškovai pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 129 499,86 eurų sumai, su į šią sumą neįskaičiuotu 6 mėnesių LIBOR EUR ir 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. 2009 m. vasario 6 d. hipotekos lakštu atsakovui buvo įkeistas ieškovui A. B. nuosavybės teise priklausantis turtas – 37,7700 ha ploto žemės sklypas, esantis ( - ). Ieškovai tinkamai bei laiku prievolių kreditoriui (atsakovui) pagal Kreditavimo sutartį nevykdė, todėl kreditorius kreipėsi į teismą. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi areštavo ieškovui A. B. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ), ir įspėjo įkeisto turto savininką bei skolininkę L. D., kad negrąžinus skolos pagal Kreditavimo sutartį per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartimi nurodytą Kauno miesto apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-189/2012) ieškovo A. B. ir trečiojo asmens L. D. kasacinį skundą atmetė bei paliko Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartį nepakeistą. Skolininkai ir toliau nevykdė skolos grąžinimo bei kitų susijusių prievolių pagal Kreditavimo sutartį ir Susitarimą, todėl atsakovas nutraukė Kreditavimo sutartį ir kreipėsi į teismą, prašydamas pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi kreditoriaus AB ( - ) banko pareiškimą dėl priverstino skolos išieškojimo prieš terminą tenkino, nutardamas priverstinai parduoti iš varžytynių ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, ( - ). Teismas nurodė, kad Kreditavimo sutarties 8.2 punkte numatyta, jog kreditorius turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjai / skolininkai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais kredito dalies ir nesumoka palūkanų. Kreditavimo sutartis nutraukta skolininkams pradelsus 4 kasmėnesines kredito ir palūkanų grąžinimo įmokas. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs skolininkų A. B. ir L. D. atskirąjį skundą, 2012 m. birželio 21 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2S-1342-510/2012) paliko Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-20079-285/2011) nepakeistą. 2012 liepos 12 d. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis pateikta vykdyti antstoliui.

28Ieškovai A. B. ir L. D. šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje prašo pripažinti negaliojančia Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3.1 punkte nurodytą sąlygą dėl 0,09 procentų delspinigių už kiekvieną dieną; pripažinti negaliojančiu Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo nekilnojamųjų daiktų – gyvenamojo namo, ūkio pastato ir žemės sklypo, esančių ( - ), – hipoteka; pripažinti negaliojančiomis Susitarimo sąlygas, numatytas: a) 2.1.4 ir 2.2.4 punktuose dėl 5 procentų maržos ir 7,16313 procentų metinės palūkanų normos, nustatant 1,8 procentų maržą ir 6,38 procentų metinę palūkanų normą; b) 4.1–4.4 punktuose dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), bei žemės sklypo, esančio ( - ), hipoteka; c) 4.6 punkte dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo 129 499,86 eurų vekseliu; d) 8 punkte dėl 0,2 procentų delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną; pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 6 d. ir 2007 m. lapkričio 14 d. hipotekos sutartis; pripažinti negaliojančiu 2009 m. vasario 3 d. paprastąjį neprotestuotiną 129 499,86 eurų vekselį su 6 mėnesių LIBOR EUR ir 5 procentų dydžio metinėmis palūkanomis.

29Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, nurodęs, kad ieškinys negali būti tenkinamas dėl ieškovų ieškinyje nuodytų aplinkybių, sudarančių ieškinio pagrindą. Pirmosios instancijos teismas nepripažino ieškovų sudarytos Kreditavimo sutarties ir Susitarimo vartojimo sutartimi bei nenustatė, kad ieškovų ginčijamos Kreditavimo sutarties ir Susitarimo sąlygos pažeidžia ieškovų teises ar teisėtus interesus.

30Apeliaciniame skunde ieškovas A. B. nurodo, kad tiek Kreditavimo sutartis, tiek Susitarimas laikytini vartojimo sutartimis ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi, nes ginčas tuo metu vyko dėl neteisėto sutarties nutraukimo, o duomenys, pagrindžiantys, jog Kreditavimo sutartis yra vartojimo, nebuvo teikiami. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais.

31CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

32Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis nurodytomis CPK nuostatomis, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

33Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pažymėta, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (žr. Esertas prieš Lietuvą, Nr. 50208/06, § 25, 2012 m. gegužės 31 d.)

34Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, kaip ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje (A. B., L. D. ir AB ( - ) bankas), ir buvo analizuojama ta pati Kreditavimo sutartis bei su ja susijęs Susitarimas, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog suteikta ieškovams paskola yra vartojimo paskola ir teismas ex officio privalėjo įvertinti šios sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Teismas pažymėjo, kad šalys, priimdamos paskolą, nurodė, jog kredito paskirtis – veiklai, be to, už suteiktą kreditą nebuvo įgytas hipoteka įkeistas turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad skolininkai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų teiginį, jog kreditas suteiktas jų asmeniniams, su verslu ar profesija nesusijusiems tikslams. Dėl to teismas pagrįstai išvadas dėl kreditavimo sutarties priskirtinumo vartojimo sutartims padarė remdamasis byloje esančiais duomenimis, o padaręs išvadą, kad šalių kredito sutartis nėra vartojimo, teismas neįgijo teisės ir pareigos ex officio vertinti kasatorių nurodomas sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, Kreditavimo sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi klausimas buvo nagrinėjamas tiek Kauno apygardos teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek ieškovų atskirajame skunde dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties, tiek jų pateiktame kasaciniame skunde, argumentas, jog kreditoriaus (atsakovo) ir skolininkų (ieškovų) sudaryta Kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, buvo nurodytas ir ieškovai turėjo galimybę bei pareigą procese aktyviai įrodinėti savo poziciją ir teikti įrodymus, pagrindžiančius, kad nagrinėjama sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Pažymėtina, kad būtent ieškovams tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), kitaip tariant, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat), todėl atmestinas apelianto argumentas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepripažino sutarties vartojimo sutartimi, nes jam buvo pateikti tik AB ( - ) bankui naudingi duomenys ir dokumentai. Ieškovui pačiam neteikiant, jo manymu, svarbių įrodymų jo (ieškovo) nurodytiems argumentams pagrįsti, teismai padarė išvadą remdamiesi byloje esančiais įrodymais ir aplinkybė, kad Kreditavimo sutartis bei kartu Susitarimas nėra vartojimo sutartys laikytina prejudiciniu faktu bei negali būti ginčijama šioje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės galėtų būti proceso atnaujinimo pagrindu, jei jos atitiktų joms keliamus reikalavimus (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikomos tik tos, kurios egzistavo, bet nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ne tos, kurių ieškovas nepateikė teismui dėl aplaidumo ar nerūpestingumo.

35Nors Kreditavimo sutartis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepripažinta vartojimo sutartimi, teisėjų kolegija pasisako ir dėl kitų pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su Kreditavimo sutarties kvalifikavimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimas neleidžia konstatuoti, jog Kreditavimo sutartis galėjo būti pripažinta vartojimo sutartimi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovai atsakovo sprendimą pakeisti prašomo kredito paskirtį, nurodant, kad kreditas suteikiamas „veiklai“, priėmė ir savo noru, neverčiami pasirašė Kreditavimo sutartį bei gavo pinigus pagal šią sutartį ir turėjo galimybę juos naudoti savo nuožiūra. Jei ieškovai pinigus, gautus veiklai, panaudojo savo asmeninėms reikmėms, tai sudaryta Kreditavimo sutarties esmė, susijusi su kredito paskirtimi, negalėjo pasikeisti.

36Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kai bankas išmoka kredito sumą kredito gavėjams, atsiranda kredito gavėjų, įsipareigojusių bankui grąžinti kreditą, prievolė grąžinti kredito sumą su nustatytomis palūkanomis bankui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2014). Pastebėtina ir tai, kad kreditavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Be to, kreditavimo sutartys nėra specifinės, tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats nuspręsti sudaryti konkrečią sutartį ar ne, pasirinkti sutarties kontrahentą bei sutarties sąlygas. Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, ieškovas Kreditavimo sutarties sudarymo metu buvo UAB ( - ) direktorius, o ieškovė – įmonės vadybininkė, taigi abu ieškovai turėjo atitinkamų žinių bei patirties verslo srityje, todėl galėjo ir turėjo suvokti savo veiksmų prasmę, jų rizikingumą, sutarties sąlygas bei pasekmes. Jokių duomenų, kad ieškovas buvo verčiamas sudaryti Kreditavimo sutartį ar Susitarimą, byloje nėra. Tuo tarpu apelianto nepakankamas dėmesingumas (ieškovas pats pripažino, kad pasirašinėdamas Susitarimą nematė, kiek padidinta, nes „banko dokumentuose daug prirašyta“ (II t., b. l. 83)), bei savo galimybių netinkamas įvertinimas, nepanaikina CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo pacta sunt servanda, įpareigojančio sutarties šalis vykdyti laisva valia prisiimtas sutartines prievoles, bei nesuteikia teismui teisės nepaisyti teisės doktrinoje pripažįstamo ir teismų praktikoje taikomo sandorio stabilumo principo (favor contractus), kuris teisinių santykių stabilumą leidžia iškelti kaip savarankišką materialinį teisinį argumentą, tokiu būdu ribojant sandorių nuginčijimą (Mikelėnas, Valentinas. Sandorių negaliojimo instituto taikymas teismų praktikoje. Justitia, Nr. 4, 2006, p. 6-7). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.).

37Remiantis ankščiau nurodytais argumentais bei kasacinio teismo išaiškinimais, atmestini ir apelianto argumentai, kad neva atsakovas, pasinaudodamas 2008–2009 metais vykusia pasauline krize bei ieškovų vėlavimu mokėti įmokas, pasielgė nesąžiningai, pasirinko tuo metu patį brangiausią ieškovui priklausantį turtą (t. y. žemės sklypą, esantį ( - )), apgavo ieškovus ir jokių nuolaidų jiems nedarė, stengdamasis užvaldyti kuo daugiau ieškovų turto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovai ne vieną kartą pažeidė Kreditavimo sutartį, pagrįstai galėjo abejoti dėl kredito grąžinimo galimybių, todėl reikalavo papildomų kredito gražinimo garantijų, tarp jų ir dar vieno nekilnojamojo daikto įkeitimo. Tokie atsakovo veiksmai patys savaime nelaikyti neteisėtais, o kitų pagrindų, leidžiančių pripažinti Kreditavimo sutarties bei Susitarimo sąlygas dėl nekilnojamojo turto įkeitimo ir hipotekos sutartis negaliojančiomis, ieškovas nenurodė. Tuo tarpu būtent ieškovui tenka pareiga nurodyti ne tik bendro pobūdžio samprotavimus, bet ir konkrečius įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes (pvz., atsakovo apgaulės faktą) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 178 straipsnis), o taip pat aplinkybes, patvirtinančias pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą bei konkrečius įrodymus ir teisinius argumentus, kuriais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismai negali grįsti sprendimo prielaidomis.

38Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog sudarant Kreditavimo sutartį įkeisto gyvenamojo namo plotas buvo 63,68 kv. m, o sudarant Susitarimą šio namo plotas jau buvo 132,87 kv. m, taip pat savaime neįrodo, kad pagal Kreditavimo sutartį ieškovai iš atsakovo gavo kreditą, kurį pagal sutartį turėjo naudoti asmeninėms reikmėms, t. y. rekonstruojamam namui statyti, ir kad dėl to Kreditavimo sutartis turėjo būti pripažinta vartojimo sutartimi. Gyvenamojo namo ploto pasikeitimas patvirtina tik tai, kad namas iš tikrųjų buvo remontuojamas / rekonstruojamas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovas suteikė kreditą tam tikslui. Be to, byloje nebuvo įrodyta, kad namo rekonstrukcija buvo atlikta būtent iš tų lėšų, kurias pagal Kreditavimo sutartį suteikė atsakovas, ir atsakovas apie tai žinojo. Tuo tarpu aplinkybė, kad kreditas pagal Kreditavimo sutartį buvo suteiktas ieškovų veiklai vykdyti, nėra paneigta. Atsakovo pateiktame banko filialo siūlyme ieškovams (II t., b. l. 9) aiškiai nurodyta, kad siūloma 400 000 Lt suma kredito gavėjo veiklai vykdyti, o kaip stiprioji šio projekto pusė nurodyta tai, kad lėšos bus panaudotos miškui pirkti su tikslu perparduoti medieną. Taigi nuo pat pradžių bankas sutiko suteikti kreditą ne namui rekonstruoti, o būtent veiklai vykdyti, ir ieškovai neprieštaravo tokios rūšies kredito suteikimui (nors galėjo atsisakyti sudaryti Kreditavimo sutartį su atsakovu ir kreiptis dėl kredito suteikimo namui rekonstruoti į kitus bankus). Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tai, kad ieškovai sutiko dėl kredito paskirties, t. y. jo naudojimo ūkinei veiklai, patvirtina ir ieškovų bankui pateikti dokumentai apie UAB ( - ), kurioje ieškovas buvo direktorius, o ieškovė – vadybininkė ir akcininkė, bei UAB ( - ), kurios direktorius buvo ieškovas, ūkinę veiklą, jų finansinę padėtį.

39 Dėl teisėjos nešališkumo ir įrodymų neišreikalavimo

40Kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų apeliantas nurodo teisėjos N. I., nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, nešališkumą, t. y. kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

41Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad viena iš tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas, kuris suteikia teisę nušalinti teisėją (CPK 21 straipsnis, CPK 65–66, 68 straipsniai).

42Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 154, § 48). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, sukeliančių abejonių teisėjų nešališkumu. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., Miller and Others v. United Kingdom, nos. 45825/99, 45826/99 and 45827/99, 26 October 2004; Mežnarić v. Croatia, no. 71615/01, 15 July 2005, § 36 Wettstein, cited above, § 47; kt.).

43Nagrinėjamoje byloje ieškovas abejoja teisėjos nešališkumu dėl tos priežasties, kad teisėja nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nors ieškovas prašė teisėją nusišalinti, teisėja atmetė ieškovo prašymą įpareigoti atsakovą pateikti paraiškos kreditui gauti ir vekselio originalus bei išreikalauti duomenis apie namo rekonstrukciją. Ieškovas nurodo, kad atsakovas taip pat teikė dokumentus į bylą ne iš karto, tačiau jo dokumentai buvo priimti, o jo (ieškovo) prašymas nebuvo tenkintas, teisėja, ieškovui paprašius nusišalinti, toliau nagrinėjo bylą. Pagal bylos duomenis teisėja atsisakė patenkinti ieškovo prašymą, motyvuodama tuo, kad tai užvilkins bylos nagrinėjimą, o prašymas išreikalauti duomenis galėjo būti pateiktas anksčiau (II t., b. l. 82). Teisėja nurodė, kad duomenis apie gyvenamojo namo išplėtimą iš valstybės įmonės Registrų centro ieškovas galėjo gauti ir pats. Be to, nurodytos abejonės dėl paraiškos dalies, susijusios su kredito suma, tikrumo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovas prašė teisėją nusišalinti, argumentuodamas tuo, kad prašomi dokumentai yra labai svarbūs, o prašymą ieškovas pateikė tada, kai įsigilino (II t., b. l. 82).

44Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, nes nenustatė aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių teisėjos šališkumu ir / ar leistų manyti, kad bylą nagrinėjusi teisėja būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi ir / ar turėjo išankstinį nusistatymą. Atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir / ar procesinių sprendimų priėmimas, dėl kurio iš esmės apeliantas ir kelia abejones, teisėjų kolegijos vertinimu, negali savaime būti pripažįstamas teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymu. Be to, ieškovas įstatymų nustatyta tvarka nereiškė nušalinimo teisėjai, o tik prašė teisėją nusišalinti.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad paraiškos kreditui gauti kopija teismui pateikta dar 2013 m. rugpjūčio 5 d., o originalo ieškovas paprašė tik 2013 m. lapkričio 21 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams. Atsižvelgus į tai, kad ieškovas buvo atstovaujamas profesionalios teisininkės (advokatės), negali būti laikoma pagrįstu ir protingu terminu. Be to, kaip teisingai nurodė teisėja, byloje nėra ginčo dėl suteikto kredito sumos, taip pat ir vekselio tikrumo, taigi originalų išreikalavimas, esant pateiktoms tinkamai patvirtintoms dokumentų kopijoms, tik užvilkintų bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad apie rašytinių įrodymų, kuriuose yra taisymų ar kitų išorinių trūkumų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (CPK 202 straipsnis), todėl vien tik tas faktas, kad teisėja atsisakė įpareigoti atsakovą pateikti dokumentų originalus, negali būti laikomas teisėjo nešališkumo įrodymu. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl namo rekonstrukcijos. Kaip teisėjų kolegija nurodė ankščiau, faktas, kad gyvenamojo namo plotas padidėjo, yra nustatytas ir nėra ginčijamas, taigi papildomas duomenų išreikalavimas iš valstybės įmonės Registrų centro nėra tikslingas. Akcentuotina ir tai, kad teismui paliekama teisė spręsti, ar priežastys, dėl kurių prašymas pateikti dokumentų originalus pateiktas vėliau, pripažintinos svarbiomis ir / ar prašymo tenkinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 114 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovai nėra pateikę duomenų, kad patys negalėjo gauti įrodymų iš valstybės įmonės Registrų centro. Vadovaudamasi ankščiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl teismo šališkumo.

46Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

47Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus ir dėl 2009 m. vasario 3 d. išduoto atsakovui paprastojo neprotestuotino vekselio, kuris, dėl jame įtvirtintos mokėjimo prievolės abstraktaus ir besąlyginio pobūdžio, ieškovo nuomone, išduotas kredito grąžinimui užtikrinti nepagrįstai.

48Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apelianto argumentus, primena, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2013). Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas. Kreditorius neturi teisės išsiieškoti tos pačios pinigų sumos dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atlikusį to sandorio užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymi, kad vekselis, išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netampa garantija ar laidavimu, jam netaikytinos CK šeštosios knygos penktojo skyriaus normos, tiek jo išdavimą, tiek jame nurodytos pinigų sumos išieškojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; kt.). Vekselis, kaip prievolės užtikrinimo priemonė, yra pripažįstamas tiek civilinėje apyvartoje, tiek teismų praktikoje; vekselio naudojimas prievolėms užtikrinti neprieštarauja įstatymui, todėl iš vekselio santykių kilusios sąžiningų asmenų – ir kreditoriaus, ir skolininko – teisės turi būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014)

49Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo suformuotą praktiką bei į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog paprastojo neprotestuotino vekselio išdavimas susijęs su Susitarimo tarp šalių pasirašymu, konstatuoja, kad 2009 m. vasario 3 d. išduotas vekselis vykdo kredito, suteikto pagal Kreditavimo sutartį bei Susitarimą, grąžinimo užtikrinimo funkciją, taigi ir Susitarimo, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (jo sąlygų teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių įvykdymas ar pasibaigimas dėl kitų priežasčių) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, pareikalavimas pats savaime nėra neteisėtas ir yra pagrįsta papildoma banko garantija tuo atveju, kai ieškovai akivaizdžiai pažeidinėja prievoles, prisiimtas pagal savanoriškai pasirašytą Kreditavimo sutartį. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad Susitarimas, kuriuo šalys numatė papildomas prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemones, taip pat ir vekselį, nėra nuginčytas, o kitų pagrindų, leidžiančių pripažinti išduotą vekselį negaliojančiu, iš jų ir vekselio gavėjo (atsakovo) nesąžiningumo, ieškovas nenurodė.

50Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas nėra pareiškęs reikalavimų ieškovams pagal 2009 m. vasario 3 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Tuo atveju, jei atsakovas, visiškai patenkinęs savo reikalavimus iš parduoto įkeisto turto, pasinaudotų ir turimu vekseliu, būtų pagrindas kelti klausimą dėl atsakovo nesąžiningumo, ginčyti atsakovo reikalavimą teisme arba reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto praturtėjimo. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl vekselio nepripažinimo negaliojančiu taip pat yra pagrįsta ir teisėta.

51 Dėl Kreditavimo sutarties ir Susitarimo sąlygų pakeitimo

52Ieškinyje bei apeliaciniame skunde ieškovas prašė pripažinti negaliojančiomis Kreditavimo sutarties sąlygą dėl 0,09 procentų delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną bei Susitarimo sąlygą dėl 0,2 procentų delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas ginčija Kreditavimo sutarties bei Susitarimo sąlygas dėl delspinigių (t. y. nesutinka su jam nustatyta sutartine atsakomybe bei jos dydžiu), o pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Kreditavimo sutartis bei Susitarimas nelaikytini vartojimo sutartimis, atskirai nenagrinėjo šių sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo, bei remdamasi CK 6.73 straipsnio 2 dalyje bei 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta teismo teise mažinti nustatytas šalių netesybas, jeigu šios yra aiškiai per didelės, sprendžia, kad yra būtinybė įvertinti nustatytų delspinigių dydžio pagrįstumą.

53Kaip jau buvo minėta, kiekvienas civilinių santykių subjektas yra laisvas pasirinkti sudaryti sutartį ar nesudaryti, su kuo sudaryti bei kokiomis sąlygomis. Tačiau sudaręs sutartį, asmuo privalo prisiimtas prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaudamasis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos vykdymas (CK 6.205 straipsnis) lemia prievolę pažeidusios šalies civilinę atsakomybę.

54CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 ir 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: 1) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; 2) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; 3) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009) Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2009) Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Jei sutartimi sulygtos netesybos viršija kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, teismas, vertindamas sutartimi sulygtų netesybų dydį, turi teisę mažinti prašomas priteisti netesybas, taikydamas CK 6.73 straipsnio 2 dalį, jei nustatomi šios normos taikymo pagrindai. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) nėra sukonkretintos. Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; kt.).

55Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į neįvykdytos prievolės vertę (124 771, 01 eurų negrąžinto kredito ir 2 174, 25 eurų nesumokėtų palūkanų), prievolės pažeidimo aplinkybes (ieškovų kreipimąsi į banką, pažeidus Kreditavo sutarties sąlygas ir pagal Susitarimą gauto papildomo kredito panaudojimą būtent pradelstoms sumoms bei būsimiems mokėjimams pagal Kreditavimo sutartį sumokėti), taip pat į tai, jog 0,2 procentų delspinigiai nustatyti tik už Susitarimo 8 punkte numatyto įsipareigojimo nevykdymą, o paties kredito grąžinimas pagal Susitarimą užtikrintas ir kitomis prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (nekilnojamojo turto įkeitimu, vekseliu); delspinigiai neturi virsti baudinėmis netesybomis, tačiau turi skatinti skolininką laiku vykdyti prisiimtas prievoles; Kreditavimo sutartimi jau buvo nustatytas pakankamas, atsakovo interesus užtikrinantis delspinigių dydis (pats bankas ir pasiūlė tokį delspinigių dydį), o objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovo patiriami nuostoliai iš esmės viršija jo paties iš pradžių nustatytą dydį, nėra, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, teisingumo, sąžiningumo, pagrįstumo bei šalių interesų pusiausvyros principais, sprendžia, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pakeisti Susitarimo 8 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad bankas turi teisę skaičiuoti delspinigius – 0,2 procentų už kiekvieną pradelstą dieną nuo visos mokėtinos sumos pagal šiame punkte numatytą įpareigojimą, nustatant, jog bankas turi teisę skaičiuoti delspinigius – 0,1 procento už kiekvieną pradelstą dieną.

56Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo keisti / pripažinti negaliojančiomis Kreditavimo sutarties sąlygą dėl 0,09 procentų delspinigių bei Susitarimo sąlygą dėl 5 procentų maržos ir 7,16313 procentų metinės palūkanų normos, nėra, nes Kreditavimo sutartis ir Susitarimas nepripažinti vartojimo sutartimis, o kitų argumentų dėl galimo šių sąlygų neteisėtumo apeliantas nenurodė. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad 0,09 procento delspinigiai (netesybos) bei nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolintais pinigais yra per dideli ir turi būti sumažinti.

57Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovas grindė savo ieškinio bei apeliacinio skundo reikalavimus, o atsakovas grindė atsikirtimus į ieškinį ir apeliacinį skundą, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso normas, nustatančias įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą (CPK 12, 176–185 straipsniai), materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties laisvės principą ir kreditavimo sutarčių sudarymą bei vykdymą, netesybų už sutartinės prievolės neįvykdymą mokėjimą, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nustatė bei ištyrė teisiškai reikšmingus faktus ir priėmė, išskyrus dalį dėl Susitarimu nustatyto delspinigių dydžio, iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo, taip pat ir kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

58Dėl bylinėjimosi išlaidų

59Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareikštame patikslintame ieškinyje nurodyta ieškinio suma (447 137 Lt) nusprendė, kad tiek ieškovas, tiek ieškovė (kiekvienas atskirai) privalo sumokėti 8 471 Lt žyminio mokesčio. Ieškovas A. B. buvo 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pirmosios instancijos teisme, nes jam buvo teikiama 100 procentų valstybės garantuojama ir apmokama antrinė teisinė pagalba (I t., b. l. 10). Byloje pateikta pažyma dėl patirtų 1 240 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (II t., b. l. 79). Ieškovė L. D., teikdama kartu su ieškovu patikslintą ieškinį sumokėjo 50 Lt žyminį mokestį (II t., b. l. 33), o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas jai buvo atidėtas (II t., b. l. 53). Paduodamas apeliacinį skundą, ieškovas sumokėjo 50 Lt (II t., b. l. 99), o nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleistas. Kauno apygardos teismas patyrė 76,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

60CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) už ieškinį mokamas 500 Lt dydžio žyminis mokestis, indeksuojamas, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110 (CPK 82 straipsnis). Teisėjų kolegija spendžia, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į ieškinyje suformuluotus reikalavimus (t. y. reikalavimą pripažinti nurodytas Kreditavimo sutarties ir Susitarimo sąlygas negaliojančiomis), ieškovai (A. B. ir L. D.) reiškė ieškinį ir dėl Kreditavimo sutarties bei Susitarimo pakeitimo, todėl privalėjo mokėti žyminį mokestį ne tik už pareikštus turtinius reikalavimus (t. y. už hipotekos sutarčių bei vekselio pripažinimą negaliojančiais, už kuriuos pirmosios instancijos teismas nustatė 8 471 Lt žyminį mokestį), bet ir 500 Lt žyminį mokestį (t. y. po 250 Lt kiekvienas ieškovas) už Kreditavimo sutarties ir Susitarimo modifikavimą (ieškinio pateikimo teismui laikotarpiu ketvirčio vartojimo kainų indeksas buvo mažesnis nei 110). Taigi kiekvienas ieškovas turėtų sumokėti 8 721 Lt žyminį mokestį. Apeliaciniam skundui paduoti taip pat turėjo būti mokamas žyminis mokestis tiek už turtinius reikalavimus, tiek ir už Kreditavimo sutarties bei Susitarimo modifikavimą (CPK 80 straipsnio 4 dalis).

61CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Išdėstytos taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinį skundus (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

62Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir yra patenkinta 17 procentų ieškinio reikalavimų, susijusių su sutarties sąlygų dėl delspinigių, metinės palūkanų normos ir maržos bei prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių modifikavimu, ir 8 procentai nuo visų ieškinyje pareikštų reikalavimų, spendžia, jog iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 42,50 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo pirmosios instancijos teisme ieškovas buvo atleistas, 99,20 Lt už ieškovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bei 42,50 Lt ieškovės L. D. valstybei mokėtino žyminio mokesčio, suma. Be to, proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, perskirstomos ir pirmosios instancijos teismo patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos: atsakovui tenka apmokėti 6,14 Lt sumą, o ieškovams po 35,32 Lt kiekvienam (ieškovas nuo šių išlaidų apmokėjimo yra atleistas).

63Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

64Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti.

65Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

66„Ieškinį tenkinti iš dalies.

67Pakeisti 2009 m. vasario 3 d. susitarimo ( - ) dėl 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutarties ( - ) sąlygų pakeitimo 8 punkto dalį, kurioje nustatyta, kad bankas turi teisę skaičiuoti delspinigius – 0,2 procentų už kiekvieną pradelstą dieną nuo visos mokėtinos sumos pagal šiame punkte numatytą įpareigojimą, nustatant, jog akcinė bendrovė ( - ) bankas turi teisę skaičiuoti delspinigius – 0,1 procento už kiekvieną pradelstą dieną.

68Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.

69Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovės L. D. (asmens kodas ( - ) 8 628,50 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt aštuonis litus 50 ct) žyminio mokesčio ir 35,32 Lt (trisdešimt penkis litus ir 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 8 663,82 Lt (aštuonis tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt tris litus 82 ct).

70Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo akcinės bendrovės ( - ) banko ( - ) 85 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus) ieškovo A. B. ir ieškovės L. D. mokėtino žyminio mokesčio už ieškinį bei 6,14 Lt (šešis litus 14 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso – 91,14 Lt (devyniasdešimt vieną litą 14 ct).

71Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5630) iš atsakovo akcinės bendrovės ( - ) banko ( - ) 99,20 Lt (devyniasdešimt devynis litus 20 ct) už A. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

72Sprendimui įsiteisėjus panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones: 1) Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi taikytą išieškojimo pagal 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutartį ( - ) iš ieškovui A. B. priklausančio turto – 37,7700 ha ploto žemės sklypo, esančio ( - ), sustabdymą; 2) Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi taikytą išieškojimo pagal 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutartį ( - ) iš ieškovei L. D. priklausančio turto – 0,19 ha ploto žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkio pastato ir kitų statinių, esančių ( - ), sustabdymą“.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai A. B. ir L. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami:... 5. 1) pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 12 d. kreditavimo sutarties (... 6. 2) pripažinti negaliojančiu Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4... 7. 3) pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 3 d. susitarimo ( - ) dėl... 8. 4) pripažinti negaliojančiomis 2009 m. vasario 6 d. ir 2007 m. lapkričio 14... 9. 5) pripažinti negaliojančiu 2009 m. vasario 3 d. paprastąjį... 10. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. lapkričio 12 d. jie su atsakovu AB ( - ) banku... 11. Ieškovų ieškinys iš esmės buvo grindžiamas ir tuo, kad sudaryta... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 14. Teismas nustatė, kad aplinkybė, ar ieškovų ir atsakovo sudaryta Kreditavimo... 15. Nepaisant to, teismas, siekdamas realizuoti CPK 2 straipsnyje įtvirtintus... 16. Teismas nurodė, kad nepripažinus Kreditavimo sutarties vartojimo sutartimi,... 17. Teismas pažymėjo, kad ieškovai prašo pripažinti negaliojančiomis 2007 m.... 18. Šalių Susitarimas, kuriuo šalys pakeitė Kreditavimo sutarties specialiosios... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 20. Ieškovas A. B. apeliaciniame skunde prašo ieškinį tenkinti. Apeliacinis... 21. Atsakovas AB ( - ) bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 22. Atsakovas atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    23. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Dėl Kreditavimo sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi... 27. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad 2007... 28. Ieškovai A. B. ir L. D. šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje prašo... 29. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškovų ieškinį... 30. Apeliaciniame skunde ieškovas A. B. nurodo, kad tiek Kreditavimo sutartis,... 31. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių,... 32. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo... 33. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pažymėta, kad situacija, kai... 34. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje... 35. Nors Kreditavimo sutartis įsiteisėjusiu teismo sprendimu nepripažinta... 36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CK 6.881 straipsnio 1... 37. Remiantis ankščiau nurodytais argumentais bei kasacinio teismo... 38. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aplinkybė, jog sudarant Kreditavimo... 39. Dėl teisėjos nešališkumo ir įrodymų neišreikalavimo... 40. Kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo neteisėtumo ir nepagrįstumo... 41. Nagrinėdama ir vertindama nurodytus apelianto argumentus, teisėjų kolegija... 42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad teisė į... 43. Nagrinėjamoje byloje ieškovas abejoja teisėjos nešališkumu dėl tos... 44. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl pirmosios instancijos... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad paraiškos kreditui gauti kopija teismui... 46. Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ... 47. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus ir dėl 2009 m. vasario 3 d.... 48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apelianto argumentus, primena, kad... 49. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo... 50. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas nėra pareiškęs reikalavimų... 51. Dėl Kreditavimo sutarties ir Susitarimo sąlygų pakeitimo... 52. Ieškinyje bei apeliaciniame skunde ieškovas prašė pripažinti... 53. Kaip jau buvo minėta, kiekvienas civilinių santykių subjektas yra laisvas... 54. CK 6.71 straipsnio 1 dalis nustato, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties... 55. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į neįvykdytos... 56. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindo keisti / pripažinti... 57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių nurodytus bylos faktinius ir... 58. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 59. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pareikštame patikslintame ieškinyje... 60. CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad ginčuose dėl sutarčių... 61. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš... 62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas... 63. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 64. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti.... 65. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:... 66. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 67. Pakeisti 2009 m. vasario 3 d. susitarimo ( - ) dėl 2007 m. lapkričio 12 d.... 68. Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.... 69. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių... 70. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių... 71. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių... 72. Sprendimui įsiteisėjus panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones:...