Byla 3K-7-277/2014
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl sprendimo panaikinimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių advokato teisinį statusą, kai asmuo, tapęs advokatu pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymą (Nr. I-2892) išbraukiamas iš advokatų, turinčių teisę verstis advokatų veikla, sąrašo (toliau – Praktikuojančių advokatų sąrašas), galiojant 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymui (įstatymo Nr. VIII-811), ir proceso teisės normų, nustatančių įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią, aiškinimo ir taikymo klausimai.

6Ieškovas A. K. (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Advokatų tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo prašymas įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, įpareigoti atsakovą Lietuvos advokatūrą (toliau – atsakovas) įrašyti ieškovą į Praktikuojančių advokatų sąrašą, išduoti teisės verstis advokato veikla liudijimą ir advokato pažymėjimą; nustatyti skubų šio sprendimo vykdymą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7Byloje nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136 įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą, Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 23 – išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, nes nepradėjo advokato profesinės veiklos (reikalavimas panaikinti šį sprendimą atmestas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4176-619/2011, kuris patiktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013); sprendimas išbraukti ieškovą iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo nepriimtas. Ieškovas nurodo, kad 2013 m. vasario 11 d. kreipėsi į atsakovą įrašyti jį į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir įregistruoti darbo vietą, tačiau šis prašymas Advokatų tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimu atmestas, pažymint, jog prašymas svarstomas pagal sprendimo priėmimo metu galiojančius teisės aktus, todėl, prieš pateikiant prašymą įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, ieškovas turi būti pripažintas advokatu, o toks sprendimas nepriimtas. Pasak ieškovo, jis teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136 įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą, todėl pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (1998 m. birželio 25 d. redakcija Nr. VIII-811, galiojusi nuo 2000 m. liepos 31 d.) (toliau – 1998 m. Advokatūros įstatymas) 11 straipsnio 4 dalies nuostatą laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos, nepriklausomai nuo to, kad įrašymo į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą metu teisės verstis advokato praktika įgijimo tvarka buvo vienos pakopos, t. y. įrašant į advokatų sąrašą, o išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu ši tvarka buvo dviejų pakopų – ją sudarė asmens pripažinimo advokatu procedūra ir teisės verstis advokato praktika įgijimo procedūra. Kadangi Lietuvos advokatų taryba priėmė sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo nepanaikinusi sprendimo pripažinti jį advokatu, tai toks sprendimas, pasak ieškovo, nesukelia teisinių padarinių jo, kaip advokato, teisiniam statusui (priėmus 2000 m. spalio 19 d. sprendimą jis prarado teisę verstis advokato praktika, bet ne advokato teisinį statusą). Sistemiškai aiškindamas Advokatūros įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatas, jų ryšį su kitomis šio įstatymo normomis, ieškovas teigia, kad atsakovas neturi teisės atsisakyti įrašyti asmenį į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir uždrausti verstis advokato veikla, jei asmuo, norintis verstis advokato veikla, įgyvendina pirmiau nurodytose normose nustatytas sąlygas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Teismas nurodė, kad pagal ieškovo įrašymo į advokatus metu galiojusį Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą (1992 m. rugsėjo 16 d. redakcija Nr. I-2892, galiojusi nuo 1994 m. lapkričio 19 d.) (toliau – 1992 m. Advokatūros įstatymas) asmuo prarasdavo advokato teisinį statusą esant teisingumo ministro įsakymui išbraukti asmenį iš Lietuvos Respublikos advokatų sąrašo, o pagal ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojusį 1998 m. Advokatūros įstatymą tam turėjo egzistuoti dvi sąlygos – Lietuvos advokatų tarybos sprendimai išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu. Teismas pažymėjo, kad ieškovo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo dieną galiojančiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta (ir šiuo metu nenustatyta), jog asmuo, tapęs advokatu iki 1998 metų (įrašius jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą netaikant pripažinimo advokatu procedūros) ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą); tai – teisės spraga, kuri turi būti užpildyta aiškinant Advokatūros įstatymo ir jo įgyvendinimo įstatymų nuostatas (CK 1.8 straipsnis). Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad, Lietuvos advokatų tarybai 2000 m. spalio 19 d. priėmus sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo (kuris Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu pripažintas teisėtu ir pagrįstu), jis neprarado advokato teisinio statuso ir jam netaikytinos bendrosios pripažinimo advokatu nuostatos pagal galiojantį Advokatūros įstatymą. Pagal skundžiamo sprendimo atsisakyti įrašyti ieškovą į Praktikuojančių advokatų sąrašą priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. redakcija Nr. IX-2066, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) (toliau – 2004 m. Advokatūros įstatymas) nuostatas į Praktikuojančių advokatų sąrašą gali būti įrašomi tik asmenys, kurie yra pripažinti advokatais Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi ieškovas išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašų, tai teismas laikė, kad tokiu būdu panaikintas ir jo pripažinimas advokatu. Nurodęs, kad pagal 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymą asmenys, jo įsigaliojimo dieną esantys Lietuvos Respublikos advokatų sąraše, laikomi įrašytais į Praktikuojančių advokatų sąrašą, teismas padarė išvadą, jog įstatymų leidėjas nenumatė atskiro sprendimo dėl asmens pripažinimo advokatu ir jo įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Dėl to atsakovas, 2000 m. spalio 19 d. priimdamas sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, neturėjo pareigos priimti dviejų sprendimų – išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir atšaukti ar panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, nes tokio sprendimo Lietuvos advokatų taryba nebuvo priėmusi ir pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą neturėjo priimti. Išbraukdama ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, Lietuvos advokatų taryba taip pat nusprendė ir dėl jo advokato teisinio statuso; pagal 1998 m. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį advokato išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo yra vienas iš pagrindų panaikinti sprendimą pripažinti asmenį advokatu, todėl teismas konstatavo, kad, išbraukusi ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, Lietuvos advokatų taryba taip pat panaikino 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimą įrašyti ieškovą į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Teismo vertinimu, 1998 m. Advokatūros įstatymo 37 straipsnio nuostata, kad advokatas, įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą, darbą advokatų savivaldos institucijose ir mokslinį, kūrybinį ar pedagoginį darbą, patvirtina, jog asmenų, tapusių advokatais iki šio įstatymo priėmimo, išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo lėmė advokato teisinio statuso praradimą; byloje nustatyta, kad ieškovas nuo įrašymo į Lietuvos advokatų sąrašą iki išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, dirbo prokuroru, advokato profesinės veiklos nevykdė, nepasinaudojo 2004 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta lengvatine tvarka būti pripažintam advokatu. Aplinkybė, kad ieškovas, atlikęs reikalingas procedūras ir įgijęs advokato padėjėjo teisinį statusą, teismui sudarė pagrindą teigti, jog ieškovas pripažįsta advokato teisinio statuso praradimo faktą. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad turi būti remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013 nurodytais motyvais, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo įrašymo į Praktikuojančių advokatų sąrašą, nevertintos ir neanalizuotos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo reikalavimu įrašyti jį į tokį sąrašą.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą nepakeistą.

12Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymą laikė vieningu sprendimu, jį prilygino ieškovo pripažinimui advokatu ir jo įrašymui į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Kadangi Lietuvos advokatų tarybai 2000 m. spalio 19 d. priimant sprendimą išbraukti ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo nebuvo priimtas sprendimas pripažinti ieškovą advokatu, tai, kolegijos manymu, nebuvo įmanoma panaikinti neegzistuojantį sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, išbraukęs ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, atsakovas taip pat panaikino ir 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimą įrašyti ieškovą į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą; pažymėjo, jog vien tai, kad ieškovas 1997 m. buvo į jį įrašytas, nesudaro pagrindo ieškovą pripažinti advokatu, nesilaikant Advokatūros įstatymo 7, 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013, kurioje spręstas Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimo teisėtumas ir nevertintos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo reikalavimu įrašyti jį į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Dėl to kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl CPK 182 straipsnio, 279 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo. Pažymėjusi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) (CPK 270 straipsnio 4 dalis) neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), teisėjų kolegija atmetė ieškovo argumentus, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir įstatymų nuostatoms, pažeidžia civilinio proceso įstatymuose nustatytas ieškovo teises, materialiosios ir proceso teisės normas. Kolegija sutiko, kad, tapęs advokato padėjėju, ieškovas pripažino advokato teisinio statuso praradimo faktą.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl Konstitucijos 29, 109 straipsnių, Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio, CPK 270 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius nurodo, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); jame turi būti tiek argumentų, jog jų pakaktų šiam aktui pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, judgement of 27 September 2001). Kasatoriaus vertinimu, teismai pažeidė teisėtų lūkesčių ir asmenų lygybės įstatymui, nešališkumo principus, nes nepagrindė, kodėl yra teisėta tai, kad vieniems asmenims atsakovas taikė įstatymuose nustatytas išbraukimo iš advokatų sąrašo procedūras, o ieškovui – ne. (CPK 6, 17, 21 straipsniai). Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 185 straipsnį, nes vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl kasatoriaus pateiktų argumentų ir įrodymų, taip pat, kodėl vienus argumentus atmeta, o kitus priima, savo išvadų nepagrindė bylos įrodymais.
  2. Dėl CPK 279 straipsnio 4 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013 nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su kasatoriaus advokato statusu (šios bylos dalyku). Teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas, pirmiau nurodytoje byloje nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą, konstatavo, kad, Lietuvos advokatų tarybai išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo (sprendimo) pašalinti jį iš advokatų, kasatorius prarado tik teisę verstis advokato praktika, tačiau advokato teisinio statuso neprarado, nes neatsirado įstatyme nustatyto teisinio pagrindo tokiai teisei prarasti – nebuvo priimtas Lietuvos advokatų tarybos sprendimas panaikinti sprendimą pripažinti ieškovą advokatu (įrašyti jį į advokatų sąrašą) ar tokį sprendimą pripažinti negaliojančiu. Kadangi teismas išaiškino teisės normas, reglamentuojančias advokato teisinį statusą, pasisakė dėl teisių į advokato statusą, jų įgyvendinimo tvarkos, tai šis procesinis sprendimas, pasak kasatoriaus, turi prejudicinę galią ir yra visuotinai privalomas.
  3. Dėl kasatoriaus advokato teisinio statuso. Kasatorius nurodo, kad teisingumo ministro 1997 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 136 jis įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą (pripažintas advokatu). 1992 m. Advokatūros įstatyme nustatyta, kad advokatas yra Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą (2 straipsnis), pagal 1998 m. Advokatūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies nuostatą pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos, taigi ši įstatymo redakcija nenustatė papildomų reikalavimų Lietuvos advokatų tarybai priimti naujus sprendimus dėl anksčiau advokatais pripažintų asmenų pripažinimo advokatais (tokie asmenys laikyti turinčiais advokato statusą). Atliekant advokatūros reformą, 1998 m. Advokatūros įstatyme įtvirtinta dvipakopė sistema, įtvirtinant atskiras sąvokas – teisę vadintis advokatu ir teisę verstis advokato praktika; visi asmenys, jau turintys advokato statusą (esantys advokatų sąrašuose), įrašyti ir į Praktikuojančių advokatų sąrašą (1998 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnis). Ši Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostata, pasak kasatoriaus, nepaneigia teisės būti advokatu panaikinimo, priešingu atveju tai paneigtų 1998 m. Advokatūros įstatyme įtvirtintą nuostatų „teisė vadintis advokatu“ ir „teisė verstis advokato praktika“ atskyrimą; šių sąvokų sutapatinimas prieštarauja ne tik Įstatymo nuostatoms, bet ir pažeidžia jame garantuotas asmenų, įrašytų į advokatų sąrašus, teises, jų teisėtus lūkesčius. 1998 m. Advokatūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos, kas, anot kasatoriaus, patvirtina, jog sprendimo išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priėmimo dieną ieškovas buvo laikomas advokatu, o advokato vardo praradimas buvo siejamas su tuo metu galiojusio Advokatūros įstatymo 14 straipsnio reikalavimais. Asmuo, pagal teisės aktus turėjęs tam tikras teises (teisę vadintis advokatu) (CK 1.114, 1.115 straipsniai), kurių praradimo pagrindai nustatyti įstatyme, keičiantis teisės aktams, negalėjo savaime jų prarasti. Civilines teises saugo įstatymai, o civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (CK 1.137 straipsnio 5 dalis). Kasatorius pažymi, kad jo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad, tapęs advokatu iki 1998 m. (įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą netaikant pripažinimo advokatu procedūros) ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą). Negalima pripažinti, kad, Lietuvos advokatų tarybai priėmus sprendimą išbraukti kasatorių iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, jis savaime neteko ir advokato statuso, nes pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą išbraukimas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo yra tik vienas iš sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo pagrindų, kurio buvimas nereiškia, jog nereikia laikytis atitinkamų įstatyme nustatytų procedūrų (Įstatymo 14 straipsnio 3, 4 dalys). 1998 m. Advokatūros įstatyme skirtingai reglamentuojamos asmens išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo (24, 25 straipsniai) ir sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimo (14 straipsnio 3, 4 dalys) procedūros, todėl kasatorius įsitikinęs, jog negalima pripažinti, kad sprendimas išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokato sąrašo gali reikšti ir sprendimo pripažinti asmenį advokatu panaikinimą. Esant nurodytam teisiniam reguliavimui kasatorius teigia negalėjęs ir neprivalėjęs suprasti ar tikėtis, kad, priimant sprendimą išbraukti jį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, taip pat panaikinamas sprendimas pripažinti asmenį advokatu; atsakovas nesilaikė įstatymų reikalavimų, nepagrįstai sutapatino teisę būti advokatu (įrašymą į advokatų sąrašą) ir šios teisės įgyvendinimą (įrašymą į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir advokato veiklą), ginčą nagrinėję teismai neatsižvelgė į šią aplinkybę, skundžiamą sprendimą aiškino per plačiai, jo turinio nevertino pagal teisės aktų reikalavimus.

15Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl kasatoriaus advokato teisinio statuso. Atsakovo teigimu, 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatyme nenustatyta, kad iš Praktikuojančių advokatų sąrašo išbraukti asmenys neribotą laiką pripažįstami advokatais, todėl kasatorius, neįvykdęs šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimo, nepagrįstai byloje siekia įrodyti turintis advokato statusą. Atsakovo vertinimu, kasatorius Advokatūros įstatymą interpretuoja subjektyviai, nesilaikydamas sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių. Atsiliepime teigiama, kad po jo įrašymo į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą 1997 m. gruodžio 22 d. kasatorius nevykdė advokato veiklos, nes dirbo kitą darbą (neturėjo intereso verstis advokato profesine veikla), negalėjo pasinaudoti lengvatinėmis 1998 m. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, todėl savo valia ir apsisprendimu prarado Advokatūros įstatyme įtvirtintas teisines garantijas pradėti advokato praktiką. Pagal 2004 m. Advokatūros įstatymą asmuo negali būti įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą netaikant pripažinimo advokatu procedūros, o asmenims, kurie tapo advokatais galiojant 1992 m. Advokatūros įstatymui, šiame įstatyme nenustatyta jokių išimtinių teisių, kurių jie įgytų ateityje. Atsakovo manymu, teisę į advokato vardą, įgytą 1997 m. gruodžio 22 d. pagal 1992 m. Advokatūros įstatymą, kasatorius nepagrįstai prilygina asmens, pripažinto advokatu, statusui 2004 m. Advokatūros įstatymo prasme; prokuroras (kasatoriaus eitos pareigos) neturi teisės vadintis advokatu, tai gali daryti asmenys, įstatymo nustatyta tvarka užsiimantys advokato veikla, nes advokato vardas įstatymo leidėjo siejamas su faktiškai vykdoma profesine veikla. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas neturėjo teisės taikyti ir aiškinti nebegaliojančių įvairių Advokatūros įstatymo redakcijų nuostatų; jo nuomone, kasatorius turėjo būti pripažintas advokatu pagal 2004 m. Advokatūros įstatymą ir tik tada galėjo prašyti įrašyti jį į Praktikuojančių advokatų sąrašą. Atsakovas pažymi, kad buvimas advokatu (tiek pripažintu, tiek praktikuojančiu) siejamas su tam tikrų įstatyme įtvirtintų sąlygų įgyvendinimu, besąlygiškas pripažinimas advokatu Lietuvos teisinėje sistemoje neįtvirtintas (sprendimas pripažinti asmenį advokatu gali būti panaikintas, asmuo gali būti išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo), todėl atmestini kasatoriaus argumentai, kad 1992 m. Advokatūros įstatymas garantavo neatšaukiamą advokato statusą. Atsakovas pažymi, kad pripažįstant advokatu ar praktikuojančiu advokatu galioja ir gali būti taikoma tik aktuali Advokatūros įstatymo redakcija, todėl kasatorius nepagrįstai savo argumentus grindžia nebegaliojančiu 1992 m. Advokatūros įstatymu.
  2. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais, atsakovas teigia, kad jis grindžiamas tariamais proceso teisės normų pažeidimais, kurie nepagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai, todėl vertintini kritiškai; tai, kad kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, negali būti sutapatinama su proceso teisės normų pažeidimu. Kasatorius nepagrindė nurodomų pažeidimų reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, skunde nurodydamas kasacinio teismo nutartis, jų nesieja su įžvelgiamomis teisės aiškinimo problemomis.

16Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl advokato teisinio statuso, kai asmuo, tapęs advokatu pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymą (įstatymo Nr. I-2892), išbraukiamas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo galiojant 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymui (įstatymo Nr. VIII-811)

19Byloje kilusio ginčo dėl advokato statuso esmė – ar asmuo, tapęs advokatu pagal 1992 m. rugsėjo 16 d. Advokatūros įstatymą ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo galiojant 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymui, išsaugo advokato statusą, jeigu Advokatų taryba atskiru sprendimu nepanaikina sprendimo pripažinti jį advokatu. Šio klausimo atsakymui aktualus advokato statuso teisinių santykių reglamentavimo aiškinimas sisteminiu ir istoriniu aspektais.

201992 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme (įstatymo Nr. I-2892) buvo įtvirtinta vienpakopė advokato statuso įgijimo tvarka ir vieningas advokato statusas – į advokatų sąrašą įrašytas asmuo be papildomų sąlygų įgydavo advokato teisinį statusą. 1992 m. Advokatūros įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad advokatas yra Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo nustatyta tvarka įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą; asmenys į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą buvo įrašomi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu (14 straipsnis); to paties įstatymo 6 straipsnyje buvo įtvirtinta taisyklė, jog verstis advokato praktika bei vadintis advokatu gali tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą advokatu galėjo būti asmuo, jeigu jis atitiko įstatyme įtvirtintus kvalifikacijos reikalavimus, buvo nepriekaištingo elgesio ir davė advokato priesaiką (1992 m. Advokatūros įstatymo 8 straipsnis). 1992 m. Advokatūros įstatymo 17 straipsnyje buvo įtvirtinti advokato statuso praradimo pagrindai, nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad tarp jų nebuvo teisinių faktų, susijusių su advokato praktika ir (ar) kitu darbu (veikla).

21Taigi, pagal 1992 m. Advokatūros įstatymą asmuo įgydavo advokato statusą nuo jo įrašymo į advokatų sąrašą dienos, jis galėjo pradėti verstis advokato veikla be jokių papildomų sąlygų ar apribojimų; asmuo, įrašytas į advokatų sąrašą, galėjo nepradėti advokato praktikos, o dirbti kitą darbą, dėl to neprarasdamas advokato vardo; advokato statuso (tiek advokato vardo, tiek teisės verstis advokato praktika) asmuo netekdavo vienu valiniu sprendimu (teisingumo ministro įsakymu).

221998 m. birželio 25 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas (įstatymo Nr. VIII-811), kuriuo pakeistas advokato statuso teisinis reglamentavimas. Šiuo įstatymu inter alia buvo įtvirtinta dvipakopė advokato statuso įgijimo tvarka, atskirtos pripažinimo advokatu ir teisės verstis advokato praktika suteikimo procedūros, nustatyti nauji reikalavimai teisei verstis advokato praktika įgyti, įtvirtintas draudimas advokatams dirbti kitą darbą ar verstis kita veikla.

23Pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą tam, kad taptų advokatu, asmuo visų pirma turėjo būti pripažintas advokatu; 1998 m. Advokatūros įstatymo antrajame skirsnyje ,,Asmens pripažinimas advokatu“ reglamentuoti pripažinimo advokatu tvarka, pagrindai ir sąlygos. Asmuo buvo pripažįstamas advokatu Lietuvos advokatų tarybos sprendimu Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu jis atitiko Įstatymo 7 straipsnio sąlygas. Tam, kad pripažintas advokatu asmuo įgytų teisę verstis advokato praktika, jis turėjo įvykdyti 1998 m. Advokatūros įstatymo trečiajame skirsnyje ,,Teisė verstis advokato praktika“ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus: per 6 mėnesius nuo sprendimo pripažinti advokatu priėmimo dienos: 1) prisiekti šio įstatymo nustatyta tvarka; 2) apdrausti civilinę atsakomybę; 3) įsigyti arba turėti nuolatinę darbo vietą; 4) būti įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą ir turėti teisės verstis advokato praktika liudijimą. Pagal 1998 m. Advokatūros įstatymo 18 straipsnio 4 dalį asmenys, neįrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, negalėjo dirbti advokatais (teikti teisinę pagalbą), išskyrus pagal darbo sutartį dirbančius asmenis, kurie gali teikti teisinę pagalbą tik tai įmonei, įstaigai, organizacijai, kurioje dirba, bei asmenis, nurodytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse; advokatas, įrašytas į Praktikuojančių advokatų sąrašą, negalėjo dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą, darbą advokatų savivaldos institucijose ir mokslinį, kūrybinį, pedagoginį darbą (1998 m. Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 1 dalis).

24Sprendimo pripažinti asmenį advokatu atšaukimo ir panaikinimo pagrindai ir tvarka buvo įtvirtinti 1998 m. Advokatūros įstatymo 14 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad sprendimas pripažinti asmenį advokatu yra panaikinamas: jeigu advokatas per 6 mėnesius nuo sprendimo pripažinti advokatu priėmimo dienos neįvykdė šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reikalavimų (5 punktas); kai advokatas išbraukiamas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo (6 punktas).

25Išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindai ir tvarka buvo nustatyti 1998 m. Advokatūros įstatymo 24 straipsnyje, be to, savarankiškas išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindas buvo nustatytas 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatyme (įstatymo Nr. VIII-812), nustatančiame pereinamojo laikotarpio, įsigaliojus pasikeitusiam teisiniam reglamentavimui, nuostatas. 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo įstatyme asmenims, buvusiems advokatais iki naujojo įstatymo įsigaliojimo, buvo nustatytas terminas, per kurį jie turėjo įvykdyti naujai įtvirtintus reikalavimus advokato statusui: šio įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmenys, jo įsigaliojimo dieną esantys Lietuvos Respublikos advokatų sąraše, laikomi įrašytais į Praktikuojančių advokatų sąrašą; ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo Advokatūros įstatymo įsigaliojimo į šį sąrašą įrašyti asmenys privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę ir pateikti Lietuvos advokatų tarybai tai įrodančius dokumentus; advokatai, neįvykdę šio reikalavimo, Lietuvos advokatų tarybos sprendimu iš Praktikuojančių advokatų sąrašo išbraukiami. Įgyvendinimo įstatyme nebuvo įtvirtinta asmens išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo padarinių, todėl šiems santykiams turėjo būti taikomos 1998 m. Advokatūros įstatymo nuostatos.

26Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant bylą, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamos bylos, yra pasisakyta, kad tai, jog įstatyme nenustatyta, kad, tapęs advokatu iki 1998 metų, t. y. įrašant jį į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą be pripažinimo advokatu procedūros, ir išbrauktas iš Praktikuojančių advokatų sąrašo asmuo išsaugo arba praranda advokato vardą (teisinį statusą) vertintina kaip teisės spraga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. L. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-80/2009). Teisėjų kolegija nurodytoje byloje konstatavo, kad pagal 1998 m. Advokatūros įstatyme įtvirtintą reglamentavimą advokatu negali būti asmuo, pažeidęs profesinius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, iš tokio advokato yra atimama teisė verstis advokato praktika ir vadintis advokatu, toks asmuo taip pat negali tapti advokatu, dėl to Advokatų tarybai sprendimu išbraukus advokatą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jo pašalinimo iš advokatų apskritai, jis prarado ir teisę verstis advokato praktika ir advokato teisinį statusą, nes tikroji jo išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo priežastis buvo padaryta nusikalstama veika, susijusi tiesioginėmis advokato funkcijomis – valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, o tai reiškia, jog išnyko viena esminių prielaidų advokato teisiniam statusui turėti – nepriekaištingas elgesys.

27Pažymėtina, kad 2004 m. kovo 12 d. Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d. Nr. IX-2066) įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (įstatymo Nr. 2056) 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad buvę advokatais asmenys, išbraukti iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. VIII-811) 24 straipsnio 1, 5 ar 6 punktuose nurodytais pagrindais, jeigu nuo išbraukimo praėjo ne daugiau kaip penkeri metai, pripažįstami advokatais netaikant Advokatūros įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi įstatymų leidėjas asmenis, išbrauktus iš praktikuojančių advokatų sąrašo, šiame įstatyme per se įvardijo kaip buvusius advokatus. Kartu pirmiau nurodytu įstatymu šiems asmenims suteikta dar viena galimybė atsinaujinti prarastą advokato statusą. Siekdami tai padaryti, tokie asmenys turėjo prisiekti Įstatyme nustatyta tvarka, apdrausti advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinę civilinę atsakomybę, būti pasirengę verstis advokato veikla viena iš jos formų, nurodytų Advokatūros įstatymo 21 straipsnyje.

28Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktikos nuostatas konstatuotina, kad pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą, pirma, pripažintas advokatu asmuo savaime neįgijo teisės verstis advokato praktika; jog įgytų šią teisę, jis turėjo įvykdyti įstatyme įtvirtintas sąlygas; antra, neįgijęs teisės vertis advokato praktika ar šią teisę praradęs asmuo negalėjo turėti advokato statuso, teisė verstis advokato praktika buvo būtina advokato statuso prielaida, neįgijimas šios teisės per įstatyme nustatytą laiką ar jos netekimas sukėlė teisinius padarinius – advokato statuso netekimą įstatymo pagrindu (1998 m. Advokatūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui vien ta aplinkybė, kad Advokatų taryba, priėmusi sprendimą išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, nepriėmė sprendimo panaikinti sprendimą asmenį pripažinti advokatu, negalėjo advokato statuso išsaugoti, nes Advokatų tarybos sprendimu [išbraukti asmenį iš Praktikuojančių advokatų sąrašo] konstatuojama, jog neegzistuoja asmens advokato statuso prielaida.

29Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013, prejudicinės reikšmės

30Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę galią, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt. ).

31Nagrinėjamoje byloje aktualus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013, prejudicinės reikšmės vertinimas. Toje byloje buvo nagrinėjamas ieškovo A. K. ieškinio reikalavimas atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatų tarybos 2000 m. spalio 19 d. nutarimo išbraukti A. K. iš Praktikuojančių advokatų sąrašo, pripažįstant jį nepraradus advokato teisinio statuso. Iš teismo nutarties motyvuojamosios dalies argumentų matyti, kad teisėjų kolegija apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, konstatuodama, jog „byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo Lietuvos advokatūros valdymo organo Lietuvos advokatų tarybos priimto sprendimo išbraukti ieškovą iš Lietuvos Praktikuojančių advokatų sąrašo bei jo teisės į advokato teisinį statusą“.

32Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija inter alia konstatavo, kad Advokatų tarybos sprendimas išbraukti A. K. iš Praktikuojančių advokatų sąrašo teisėtas ir pagrįstas, nes jis neįvykdė įstatyme įtvirtintų sąlygų teisei verstis advokato praktika įgyti, praleido ieškinio senaties terminą ir nenustatyta pagrindo jį atnaujinti.

33Nutarties motyvų dalyje Dėl advokato teisinio statuso praradimo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog, išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo (įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) 24 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, ieškovas laikytinas praradusiu advokato teisinį statusą, nepagrįsta; teisėjų kolegija konstatavo, kad Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jo pašalinimo iš advokatų apskritai, ieškovas prarado tik teisę verstis advokato praktika, tačiau advokato teisinio statuso neprarado, nes įstatyme nustatyto teisinio pagrindo tokiai teisei prarasti neatsirado – Advokatų tarybos sprendimas panaikinti sprendimą pripažinti ieškovą advokatu (įrašyti jį į advokatų sąrašą) ar tokį sprendimą pripažinti negaliojančiu nebuvo priimtas. Šio procesinio sprendimo nė viena ginčo šalis kasacine tvarka neskundė.

34Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013, nustatyta aplinkybė, jog, Advokatų tarybai ginčijamu sprendimu išbraukus ieškovą iš Praktikuojančių advokatų sąrašo ir nesant nurodymo ar sprendimo dėl jo pašalinimo iš advokatų apskritai, ieškovas prarado tik teisę verstis advokato praktika, tačiau advokato teisinio statuso neprarado, atitinka pirmiau aptartas teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių pripažinimo prejudiciniais faktais sąlygas: įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo nutartis priimta kitoje byloje, abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, pirmesnėje civilinėje byloje Lietuvos apeliacinis teismas aplinkybę dėl kasatoriaus advokato statuso išsaugojimo pripažino nagrinėjamo ginčo dalimi ir ją konstatavo kaip nustatytą. Taigi, aplinkybė, kad kasatorius neprarado advokato teisinio statuso, yra prejudicinis faktas ir negali būti ginčijama šioje byloje (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

35Šiame kontekste aktualus ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį užtikrinimas, kuris inter alia apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu v. Rumuniją [GC], nr. 28342/95, § 61, ECHR 1999-VII; Kehaya and Others v. Bulgariją, nr. 47797/99 ir 68698/01, § 61, 2006 m. sausio 12 d.). Europos žmogaus teisių teismo praktikoje pažymėta, kad situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (žr. Esertas v. Lietuva, nr. 50208/06, § 25, 2012 m. gegužės 31 d.). Sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos teismų sistemai turinčią klaidą (Sutyazhnik v. Rusija, nr. 8269/02, § 38, 2009 m. liepos 23 d.).

36Dėl aptartų aplinkybių visumos išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino advokato teisinį statusą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tačiau pažeidė proceso teisės normas, nustatančias įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią sprendžiant dėl šioje byloje dalyvaujančių asmenų teisių ir pareigų. Dėl to skundžiami procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas. Kasatoriaus ieškinys tenkintinas iš dalies: Advokatų tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo prašymas įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą tuo pagrindu, kad kasatorius nepripažintas advokatu, naikintinas. Kadangi asmuo į Praktikuojančių advokatų sąrašą įrašomas, jei jis atitinka Advokatūros įstatyme nustatytus kriterijus (yra prisiekęs, apdraudęs profesinę civilinę atsakomybę, pasirengęs verstis advokato veikla ir pan.), o Advokatų taryba, nusprendusi, kad nėra priimto sprendimo dėl kasatoriaus pripažinimo advokatu, jo prašymo įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą nesvarstė iš esmės, taigi, nenustatinėjo ir jo atitikties nustatytiems reikalavimams, tai atsakovas įpareigotinas šį kasatoriaus prašymą nagrinėti iš naujo.

37Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.

38Dėl šios nutarties precedento galios

39Šioje nutartyje konstatuota, kad kasatorius neatliko 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo ar 2004 m. kovo 12 d. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymuose nustatytų veiksmų, jog įgytų ar išlaikytų advokato statusą, taigi įstatymo pagrindu jis tokį statusą prarado. Tačiau šis statusas jam grąžintas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-520/2013, kuri pripažinta turinčia prejudicinę reikšmę šiai bylai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad procesinis sprendimas šioje byloje yra nulemtas išimtinai teismo pareigos laikytis įstatymų, nustatančių įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinę galią ir teisinius padarinius, nepaliekančių alternatyvos kolegijai nepripažinti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir buvo sprendžiamas ginčas dėl tų pačių teisinių santykių. Tačiau šis sprendimas negali būti suprantamas kaip precedentas, sukuriantis kitiems analogiškoje kaip ir kasatorius teisinėje padėtyje esantiems asmenims teisėtą lūkestį, kad šių iki 1998 metų turėtas, tačiau 1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo įgyvendinimo ar 2004 m. kovo 12 d. Advokatūros įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymų pagrindu jų reikalavimu neatnaujintas (neišlaikytas) advokato statusas turėtų būti atnaujinamas.

40Dėl bylinėjimosi išlaidų

41Šioje byloje kasaciniam teismui nusprendus, kad skundžiami procesiniai sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas, atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

42Pateikdamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 143 Lt, apeliacinį skundą – 144 Lt, o kasacinį skundą – 108 Lt žyminio mokesčio. Kadangi panaikinant skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimant naują sprendimą kasacinis skundas iš esmės yra patenkinamas, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo, iš viso 395 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

43Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi valstybei atlygintina išlaidų suma yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtinta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (10 Lt), tai ji valstybei iš atsakovo nepriteistina (CPK 92 straipsnis).

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

46Ieškovo A. K. ieškinį patenkinti iš dalies. Panaikinti Advokatų tarybos 2013 m. vasario 21 d. sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo prašymas įrašyti į Praktikuojančių advokatų sąrašą, ir įpareigoti atsakovą Lietuvos advokatūrą ieškovo prašymą išnagrinėti iš naujo.

47Priteisti iš atsakovo Lietuvos advokatūros (j. a. k. 300099149) ieškovo A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 395 (tris šimtus devyniasdešimt penkis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

48Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Išplėstinė teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių advokato... 6. Ieškovas A. K. (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą... 7. Byloje nustatyta, kad ieškovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1997... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas nurodė, kad pagal ieškovo įrašymo į advokatus metu galiojusį... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai... 14. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 15. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti;... 16. Išplėstinė teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl advokato teisinio statuso, kai asmuo, tapęs advokatu pagal 1992 m.... 19. Byloje kilusio ginčo dėl advokato statuso esmė – ar asmuo, tapęs advokatu... 20. 1992 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme (įstatymo... 21. Taigi, pagal 1992 m. Advokatūros įstatymą asmuo įgydavo advokato statusą... 22. 1998 m. birželio 25 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos advokatūros... 23. Pagal 1998 m. Advokatūros įstatymą tam, kad taptų advokatu, asmuo visų... 24. Sprendimo pripažinti asmenį advokatu atšaukimo ir panaikinimo pagrindai ir... 25. Išbraukimo iš Praktikuojančių advokatų sąrašo pagrindai ir tvarka buvo... 26. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant bylą, kurios faktinės aplinkybės... 27. Pažymėtina, kad 2004 m. kovo 12 d. Advokatūros įstatymo (2004 m. kovo 18 d.... 28. Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktikos nuostatas... 29. Dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties, priimtos... 30. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo... 31. Nagrinėjamoje byloje aktualus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d.... 32. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija inter alia konstatavo, kad... 33. Nutarties motyvų dalyje Dėl advokato teisinio statuso praradimo Lietuvos... 34. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos apeliacinio teismo... 35. Šiame kontekste aktualus ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pagal... 36. Dėl aptartų aplinkybių visumos išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,... 37. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių... 38. Dėl šios nutarties precedento galios... 39. Šioje nutartyje konstatuota, kad kasatorius neatliko 1998 m. birželio 25 d.... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 41. Šioje byloje kasaciniam teismui nusprendus, kad skundžiami procesiniai... 42. Pateikdamas ieškinį, ieškovas sumokėjo 143 Lt, apeliacinį skundą – 144... 43. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 9,26 Lt bylinėjimosi išlaidų,... 44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 46. Ieškovo A. K. ieškinį patenkinti iš dalies. Panaikinti Advokatų tarybos... 47. Priteisti iš atsakovo Lietuvos advokatūros (j. a. k. 300099149) ieškovo A.... 48. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...