Byla 2A-46-450/2014
Dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo pripažinimo negaliojančiais ab initio

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Andriaus Ignoto ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl susitarimo dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo pripažinimo negaliojančiais ab initio.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011-04-15 susitarimą tarp šalių dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo negaliojančiu ab initio bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-09-21 tarp šalių buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. LT 039053, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto pardavėjo nupirkti traktorių Belarus ir diskinę sėjamąją bei perduoti juos naudoti ir valdyti ieškovui verslo tikslais su sąlyga, kad ieškovas sutartyje nurodytais terminais ir tvarka mokės įmokas bei įvykdžius įsipareigojimus turtą ieškovas įgys nuosavybės teise. 2007-06-14 tarp šalių buvo pasirašyta lizingo sutartis Nr. LT 054550, pagal kurią atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nurodyto pardavėjo nupirkti automobilį SSang Yong Kyron bei perduoti jį naudoti ir valdyti ieškovui verslo tikslais su sąlyga, kad ieškovas nustatytais terminais ir tvarka mokės įmokas bei sumokėjus įmokas įgys turtą nuosavybės teise. Atsakovas Vilniaus m. 2 teisme buvo inicijavęs bylą dėl turto grąžinimo iš ieškovo, pripažinimo, kad lizingo sutartys vienašališkai nutrauktos pagrįstai, bet 2012-08-31 sprendimu c. b. Nr. 2-1133-592/2012 teismas ieškinį atmetė, D. Š. priešieškinį tenkino iš dalies - pripažino, jog nuo 2010-07-28 iki sutarčių nutraukimo delspinigiai buvo priskaičiuoti nepagrįstai, o 2006-09-21 sutarties bei 2007-06-14 sutarties vienašališkas nutraukimas nuo 2011-09-21 yra nepagrįstas ir neteisėtas, lizingo išrašytose sąskaitose 4500 Lt kaip papildomos išlaidos yra nepagrįstos. Ieškovas ieškiniu prašo 2011-04-15 tarp šalių sudaryto Susitarimo dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo pripažinti negaliojančiu ab initio. Susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes pasirašydamas susitarimą, kelis dokumentus vienu metu ieškovas pasirašė galbūt per klaidą, su jo turiniu ieškovas nebuvo supažindintas, apie susitarimo egzistavimą sužinojo tik 2012 m. spalio mėnesį, gavęs iš atsakovo procesinius dokumentus. Jei būtų konstatuota, kad parašas ant susitarimo yra ieškovo, tai jį galėjo pasirašyti tik per klaidą, neišreiškus tikrosios valios (valios išraiškos klaida). Nurodė, kad Susitarime 2 p. įtvirtintos sąlygos prieštarauja bendriems teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principams, šalių laisvės principui, suteikia pranašumą atsakovui kaip stipresnei šaliai. Minėta sąlyga nesąžininga ieškovo atžvilgiu. Susitarimo 3 p. sąlyga nepagrįsta, prieštarauja protingumo, teisingumo, geros moralės principams, nes suponuoja situaciją, kai vienos lizingo sutarties pabaiga nesuteikia teisės lizingo gavėjui perimti išpirkto turto nuosavybės teise iki tol, kol pasibaigs kita lizingo sutartis, nors kita sutartis gali baigtis po kelių metų. Tokios sąlygos prieštarauja imperatyvioms CK 6.567 str. 1 d. nuostatoms. Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 10.2 p. numatyta, kad po sutartinių įmokų sumokėjimo turto nuosavybė perduodama klientui, o tai viena iš esminių sutarčių sąlygų. Susitarimo 4 p. sąlyga dėl pirmalaikio sutarčių nutraukimo pažeidžia šalių lygybės principą. Tokia sąlyga nesąžininga, neadekvati. Susitarimo 5 p. suteikia atsakovui visišką laisvę naudoti ieškovo įmokas, mokamas pagal visas sudarytas sutartis savo nuožiūra jas skirstant. Pažymėjo, kad Susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 str. 1.81 str., 1.91 str. 1 d. pagrindu. Akivaizdu, kad ginčijamas susitarimas sudarytas ieškovui darant iš atsakovo pusės ekonominį spaudimą, ką patvirtino ir atsakovas. Ieškovas nuo atsakovo ekonomiškai priklausomas, susidariusios nepalankios ekonominės aplinkybės privertė ieškovą sudaryti ginčijamą susitarimą jam nepalankiomis sąlygomis. Ieškovas prašė taikyti restituciją, sugrąžinant šalis į pradinę padėtį - taikyti bendrąsias lizingo sutarčių sąlygas, reglamentuojančias teisinių santykių pabaigą ir jų teisines pasekmes. Taip pat ieškovas prašė priteisti 144 Lt žyminio mokesčio išlaidų.

6Atsakovas UAB ,,Swedbank lizingas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad atsakovas pagal ginčo lizingo sutartis įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau ieškovas pažeidė įmokų mokėjimo grafiką, t. y. pažeidė savo esminę pareigą. Atsakovas, esant 81 kalendorinės dienos vėlavimui ieškovui įsiskolinus 16 780,43 Lt, pranešimu 2009- 02- 19 vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti turtą iki 2009-02-28 bei padengti įsiskolinimą ir atlyginti nuostolius. Turtas nebuvo grąžintas. Ieškovas sumokėjo įsiskolinimą ir nuostolius, sutartys buvo atnaujintos ir nutraukimas buvo anuliuotas. Ieškovas dar kartą pažeidė esminę sąlygą laiku mokėti įmokas, atsakovas 2010-07-27 pranešimu nutraukė lizingo sutartis esant 58 kalendorinių dienų uždelsimui ir 14 583, 90 Lt įsiskolinimui. Ieškovas vėl gi sumokėjo įsiskolinimą, sutartys buvo atnaujintos. Ieškovas trečią kartą pažeidė savo esminį įsipareigojimą, 2011-03-07 pranešimu atsakovas nutraukė lizingo sutartis, įsiskolinimas sudarė 8 820,09 Lt už 97 kalendorines dienas, turto ieškovas negrąžino, ieškovas vėl prašė atnaujinti sutartis. Atsakovas po antrojo sutarčių nutraukimo pareikalavo iš ieškovo pateikti papildomas įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemones, t.y. pasirašyti lizingo sutarčių surišimą, ko pasėkoje buvo sudarytas 2011-04-15 priedas prie sutarčių, t.y. ginčo susitarimas. Visos susitarimo sąlygos buvo aiškiai abiejų šalių aptartos, t.y. turto nuosavybės teisė ieškovui bus perleidžiama tik tuo atveju, jei ieškovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus pagal visas šalių sudarytas Lizingo sutartis, t. y. pilnai atsiskaitys už visą turtą. Ieškovas su tuo sutiko, pasirašė ginčo susitarimą. Tačiau ieškovas vis tiek netinkamai vykdė įsipareigojimus, nemokėjo įmokų. Atsakovas 2011-07-05 siuntė pretenziją už 38 kalendorines dienas iki 2011-07-21, įspėjo, jog ieškovas privalo atsiskaityti, nes sutartys bus vienašališkai nutrauktos. 2011-09-21 atsakovas nutraukė lizingo sutartis, pareikalavo sumokėti 8947,45 Lt įsiskolinimą už 114 kalendorinių dienų bei iki 2011-09-29 perduoti turtą, ieškovas turto negrąžino. Atsakovas kritiškai vertina ieškovo teiginį, kad apie Susitarimo egzistavimo faktą pastarasis sužinojo, tik gavęs atsakovo atsiliepimą į ieškinį c. b. Nr. 2-15948-872/2012, nes nuo ieškovo 2011-03-21 prašymo iki 2011-04-15 susitarimo sudarymo vyko derybos, ieškovas buvo supažindintas su esminėmis sąlygomis, susitarimą pasirašė pats ieškovas, parašo neginčijo. CK 6.574 str. suteikia lizingo davėjui teisę sutarties nutraukimo atveju atsiimti lizingo dalyką ir jį realizavus atgauti visą ar dalį suteikto finansavimo. Susitarimas turi būti vertinamas kaip visų finansinių įsipareigojimų pagal visas sutartis įvykdymo užtikrinimo susitarimas. To nedraudžia įstatymas. Kritiškai vertintinas ieškovo teiginys, kad susitarimą galėjęs pasirašyti per klaidą, nes pagal vidinius bendrovės reglamentus praktikoje su klientais visuomet suderinamas laikas, aptariamos abiems šalims priimtinos sutarčių sąlygos. Buvo vertinama ieškovo finansinė padėtis bei veiklos perspektyvos, jam pastoviai pažeidinėjant įsipareigojimus buvo paprašyta papildomų garantijų, t.y. susitarimo. CK 1.90 str., 5 d. numato, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi pati arba atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Ieškovas neįrodė esminio savo suklydimo. Svarbu įvertinti susitarimo tekstą, jis nėra painus, dviprasmiškas, neaiškus, todėl esmę suprasti gali ir neturintis specialių žinių asmuo. Pagaliau ieškovą atstovavo advokatas nuo 2012-12-22, todėl ieškovui neaiškius susitarimo dalykus galėjo paaiškinti advokatas, su advokatu ieškovas konsultavosi sudarydamas susitarimą. Pagal LAT išaiškinimą teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Atsakovas pasisako dėl kiekvienos susitarimo sąlygos, argumentuodamas tuo, kad susitarimas daugiau naudingas ieškovui, o ne atsakovui, susitarime suderinta šalių valia būtent dėl tokių pasekmių, kokių siekė šalys. Sutarties laivės principas nepažeistas, ieškovo nuosavybės teisė nėra įšaldyta, bendrovė nedraudė turtą naudoti. Susitarime šalys nusprendė pakeisti turto nuosavybės teisių perleidimo ieškovui tvarką. Atsakovas apibendrindamas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos, leidžiančios sudarytą susitarimą pripažinti negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo, be to neįrodė nė vienos CK 1.91 str. nurodytos sąlygos. Šiuo metu ieškovas nėra įvykdęs įsipareigojimų pagal visas šalių sudarytas lizingo sutartis, todėl Lizingo sutarties 1 dalyko nuosavybės teisė ieškovui negali būti perleista. Ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, jo ieškinį prašė atmesti.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovo pateiktais argumentais, kad ieškovas nepagrindė CK 1.80 str. bei 1.91 str. numatytų sąlygų, jog ginčo susitarimą būtų teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiu ab initio. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad Susitarime parašas ne jo, o tik buvo užsiminęs, jog pasirašyti galėjo ne jis. Ieškovas taipogi neįrodė, kad ginčo susitarimas iš jo pusės pasirašytas suklydimo įtakoje bei esant atsakovo ekonominiam spaudimui. Pažymėjo, kad Susitarimo esmė yra šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Pagrindinė sutarčių paskirtis - reguliuoti asmenų tarpusavio santykius, nurodant galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat atitinkamų įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Nurodė, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis, remiantis CK 6.189 str. 1 d. jos šalims turi įstatymo galią. Kadangi lizingo sutarčių 14.1 p. nurodyta, kad pastarąsias galima keisti ir papildyti tik šalims raštiškai susitarus, todėl ginčo susitarimas nepažeidžia sutarčių 14.1 p. reglamentavimo. Pažymėjo, kad ieškovas ne vieną kartą nesilaikė lizingo sutarčių esminių sąlygų, net tris kartus vėlavo mokėti įmokas, dėl ko tris kartus atsakovas nutraukė sutartis ir vėl atnaujino ieškovui prašant bei dengiant įsiskolinimus. Teismo nuomone atsakovas turėjo teisę papildomai užsitikrinti sutarčių tinkamą įvykdymą pasiūlydamas ieškovui pasirašyti ginčo Susitarimą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas turėjo pagrindo suklysti dėl Susitarimo sąlygų, kad ieškovui atsakovas darė ekonominį spaudimą. Teismas darė išvadą, kad Susitarimas buvo naudingas ieškovui, ieškovas naudojosi lizinguojamu daiktu, jo veikla nebuvo sutrikdyta, todėl teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, t. y. minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime ne tik nėra išsamiai išdėstytos byloje nustatytos aplinkybės, bet ir jame nėra nurodyta, kokiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis remiantis yra padarytos teismo išvados tiek dėl ieškinio reikalavimų ir jame nurodytų aplinkybių nepagrįstumo, tiek atitinkamai dėl atsakovo nurodytų aplinkybių bei argumentų pagrįstumo, sudarančių pagrindą atmesti ieškovo pareikštą ieškinį, taip pat nėra nurodyta, dėl kokios priežasties neatsižvelgiama į ieškovo nurodytas aplinkybes, jas laikoma neįrodytomis, arba atitinkamos aplinkybės teismo sprendime apskritai yra nenagrinėjamos. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo atskirų pavienių ginčijamo Susitarimo sąlygų, t. y. nenagrinėjo ir nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių ir argumentų dėl atskirų Susitarimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ab initio pagrindų, dėl jų visiškai nepasisakė skundžiamame sprendime. Nurodė, kad teismas apskritai nepagrįstai ir neteisėtai susiaurino ieškinio dalyką (tik dėl paties Susitarimo, kaip tokio, ir vienos sąlygos, įtvirtintos Susitarimo 3 p., ginčijimo) ir pagrindą (tik CK 1.80 str. ir 1.91 str.) bei neatskleidė byloje nagrinėjamų teisinių santykių esmės. Tokiu būdu, teismui išsamiai neišnagrinėjus civilinės bylos, atitinkamai neišnagrinėjus ir nepasisakius dėl ieškovo nurodytų aplinkybių bei argumentų dėl ginčo dalyko, buvo priimtas visiškai nemotyvuotas ir abstraktus teismo sprendimas, kas sudaro absoliutų pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip visiškai nepagrįstą ir neteisėtą. Atitinkamai užkirstas kelias ieškovui žinoti ieškinio atmetimo priežastis ir motyvus. Pabrėžė, jog konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas, pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles ir principus (įrodymų patikimumas ir pakankamumas, įrodymų tikėtinumo principas). Pažymėjo, kad apeliantas neginčijo, jog ant ginčijamo Susitarimo yra ne jo parašas. Ieškovas tiesiog neigė, kad jis apskritai pasirašinėjo tokio turinio dokumentą, nurodydamas, kad atitinkamas ginčo Susitarimas galėjo būti pasirašytas nebent tik per klaidą, nes nebuvo tinkamai supažindintas su Susitarimo turiniu bei sąlygomis, kurio egzemplioriumi nedisponuoja, o atsakovas nepateikė duomenų, jog ieškovui buvo įteiktas Susitarimo egzempliorius. Apeliantas nurodė, kad visiškai nesutinka su teismo padaryta išvada, jog ieškovas neįrodė, kad Susitarimas buvo pasirašytas esant atsakovo ekonominiam spaudimui. Teigia, kad tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu pats atsakovas nurodė, jog tuo atveju, jeigu nebūtų pasirašytas atitinkamas ieškovo ginčijamas Susitarimas, kuris neva buvo pasirašytas atsakovui siekiant užsitikrinti didesnes garantijas, atsakovas nebūtų atnaujinęs nuo 2011 m. kovo 7 d. vienašališkai nutrauktų Lizingo sutarčių. Tokiu atveju, atsakovui nutraukus sutartis ir jų neatnaujinus, ieškovas privalėtų grąžinti lizinguojamą turtą, taip pat jam nebūtų grąžintos jau sumokėtos piniginės sumos pagal abi Lizingo sutartis, be to, dar turėtų padengti atsakovo nuostolius, patirtus dėl pirmalaikio vienašalio Lizingo sutarčių nutraukimo, turto nusidėvėjimo ir pan. Visa tai tik patvirtina, jog atsakovas, svarstydamas ieškovo prašymą, iškėlė sąlygą/reikalavo - pasirašyti ginčijamą Susitarimą, tuo atveju, jeigu ieškovas nori, kad būtų atnaujintos Lizingo sutartis. Pažymėjo, jog Susitarimas buvo sudarytas atsakovui, kaip stipresniąjai ir vyraujančiai sutartinių santykių šaliai, veikiant nesąžiningai, turint ekonominį ir finansinį pranašumą, ir akivaizdžiai siekiant nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. Pažymėjo, kad šiai dienai apskritai yra įvykdyti visi ieškovo įsipareigojimai atsakovui pagal abi Lizingo sutartis, nors atsakovas ginčijo, kad pagal vieną iš jų - Lizingo sutartį 2, atsakovas yra skolingas apie 8 000 Lt. Nurodė, kad 2011 m. kovo 7 dienai, kai atsakovas vienašališkai nutraukė Lizingo sutartis, iki ginčijamo Susitarimo sudarymo dienos, buvo atlikti beveik visi mokėjimai pagal Lizingo sutartį 1, ir didžioji dalis mokėjimų pagal Lizingo sutartį 2, t. y. sumokėta daugiau nei 85 proc. visų mokėtinų mokėjimų pagal Lizingo sutartis, todėl teigti, kad susiklosčius atitinkamai situacijai, norint atnaujinti Lizingo sutartis, atsakovui reikėjo „didesnių garantijų“ dėl likusių mokėjimų (apie 15 proc.) pagal abi Lizingo sutartis įvykdymo, o būtent tokio turinio ir apimties ginčijamo Susitarimo (kuriuo kaip jau buvo minėta, Lizingo davėjui suteikiamos absoliučios teisės, o Lizingo gavėjo esminės teisės eliminuojamos apskritai), nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Šiuo atveju, tik pabrėžtina, jog atsakovas nesąžiningai pasinaudojo susiklosčiusia situacija ir tokiu būdu įgijo visiškai nepagrįstą ir neteisėtą perdėtą pranašumą sutartiniuose teisiniuose santykiuose, dėl ko ginčijamas Susitarimas turėjo ir būti pripažintas negaliojančiu ab intio ne tik CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, bet ir kaip prieštaraujantis viešai tvarkai, gerai moralei bei imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.5 str. 1 d., 6.4 str., 6.158 str. 1 d., 6.567 str. 1 d.) CK 180 str. 1 d. ir 1.81 str. 1 d. pagrindu. Pabrėžė, jog ieškovas neginčijo atsakovo teisės papildomai užsitikrinti sutarčių tinkamą įvykdymą, pasiūlant pasirašyti atitinkamą susitarimą, kaip tokios apskritai, tačiau ginčijo tokio Susitarimo turinį bei tokio turinio Susitarimo pasirašymo reikiamybę konkrečioje ginčo situacijoje (adekvatumo ir proporcingumo aspektu) lyginant su tokio Susitarimo sąlygų sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis ieškovo atžvilgiu. Apeliantas mano, kad tai, jog Lizingo turtas pagal abi Lizingo sutartis nuo pat Lizingo sutarčių pasirašymo momento iki pat šiol yra įregistruotas atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ vardu (viešame registre savininku nurodytas atsakovas) yra daugiau nei pakankamas sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas. Pažymėjo, kad ieškovas vykdė atitinkamus sutartinius įsipareigojimus, nors su atitinkamais objektyvių ir nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių (egzistavo force mąjeure aplinkybės) sąlygotais vėlavimais, būtent dėl ko vienašališkai buvo nutraukiamos Lizingo sutartys iš atsakovo pusės, tačiau, kaip matyti, ieškovui padengus įsiskolinimą, jos būdavo atnaujinamos. Pažymėjo, jog teismas visiškai neargumentavo ir nemotyvavo, dėl ko padarė išvadą, kad Susitarimas ieškovui „buvo naudingas“, atitinkamai dėl kokių priežasčių atmetė ieškovo nurodytus argumentus ir aplinkybes dėl tokio ginčijamo Susitarimo nenaudingumo. Nurodė, jog akivaizdu, kad sudarius ginčijamą Susitarimą ieškovui visiškai nepalankiomis sąlygomis (apribojant bet kokią ieškovo teisę nuspręsti dėl atitinkamo Lizingo objekto išpirkimo prieš terminą prioriteto; apribojant ieškovui nuosavybės teisės į išpirktą lizingo turtą iki kitų Lizingo sutarčių įvykdymo perdavimą; esant pagrindui nutraukti bent vieną Sutartį, net ir nesant tokio pagrindo, suteikiant besąlygišką galimybę atsakovui nutraukti visas sutartis; atsakovo nuožiūra skirstant įmokas ir suteikiant teisę dengti įsiskolinimą savo nuožiūra, nepaisant Kliento mokėjimo nurodymo paskirties), ieškovo finansinių įsipareigojimų našta nepalengvėjo, anaiptol, dar labiau buvo suvaržytos jo, kaip lizingo gavėjo, teisės ir apsunkintas įsipareigojimų vykdymas (pavyzdžiui, net jeigu ir būtų buvęs įsiskolinimas Pagal Lizingo sutartį 2, atsakovui perdavus ieškovui nuosavybės teisę į išpirktą turtą pagal Lizingo sutartį 1, jis būtų galėjęs jį realizuoti ar išnuomoti, ko pasekoje butų galėjęs įvykdyti likusius kreditorinius įsipareigojimus atsakovui (jeigu jie iš tiesų būtų buvę) ar kitiems kreditoriams). Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad esant ginčijamam Susitarimui, ieškovas galėjo/gali laisvai naudoti ir valdyti turtą, jo veikla nėra sutrikdyta, dėl ko neva nėra apribojamos jo teisės, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, nes nuosavybės teisė apima ir daikto valdymą, naudojimą bei disponavimą savo nuožiūra, o šiuo atveju, tai nėra įmanoma dėl ginčijamo Susitarimo. Be to, Susitarimo 3 p. sąlyga yra visiškai nepagrįsta, neteisėta, neadekvati, neproporcinga, prieštaraujanti protingumo, teisingumo, geros moralės bei sutarties šalių lygiateisiškumo (lygybės) principams. Konkrečiu atveju, Lizingo sutarties 1 įmokos pagal grafiką turėjo būti sumokėtos iki 2011 m. gegužės 30 d., o Lizingo sutarties 2 įmokos pagal grafiką turėjo būti sumokėtos iki 2012 m. birželio 30 d., todėl, jeigu vadovautis Susitarimu, Turto 1 nuosavybės teisė, išpirkus šį turtą, negali būti perduota Lizingo gavėjui, pilnai atsiskaičiusiam pagal Lizingo sutartį 1, tol, kol nebus išpirktas Turtas 2 pagal Lizingo sutartį 2, t. y. daugiau nei vienerius metus Lizingo gavėjo faktinė nuosavybės teisė yra „įšaldoma“ ir jis negali šios savo faktiškai turimos teisės į išpirktą turtą įgyvendinti pilnoje apimtyje, dėl ko lizingo gavėjas patiria ir gali patirti neadekvačius nuostolius. Pažymėjo, kad tokia Susitarimo sąlyga suteikia atsakovui, kaip Lizingo davėjui, absoliučią teisę nepaisyti jokių bendrųjų teisės principų, imperatyvių statymo normų (CK 6.567 str. 1 d.). Pažymėjo, kad abiejų Lizingo sutarčių esminė sąlyga bei tikslas buvo atitinkamo turto išpirkimas ir jo perėjimas Lizingo gavėjui nuosavybės teise iš karto po sutartinių mokėjimų atlikimo. Pabrėžė, jog ginčijamame Susitarime nėra nurodyta, kad juo yra keičiama būtent ši esminė sutarčių sąlyga, dėl ko toks Susitarimas dar ir dėl šios priežasties vertintinas kritiškai bei turėtų būti apskritai pripažintas negaliojančiu ab initio. Pačiam atsakovui pripažinus, kad ieškovas yra tinkamai atsiskaitęs pagal Lizingo sutartį 1, jo nuosavybės teisės perėjimo neigimas vadovaujantis nepagrįsta ir neteisėta bei prieštaraujančia ne tik imperatyvioms įstatymų normoms, bet ir viešai tvarkai bei gerai moralei Susitarimo sąlyga, vertintinas kritiškai bei laikytinas atitinkamu Lizingo davėjo, kaip stipresniosios sutarties šalies, piktnaudžiavimu turimomis subjektinėmis teisėmis.

11Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinėje instancijoje. Atsakovas nesutiko su skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, kadangi sprendime nereikalaujama perteikti proceso normų įrodymų turinio, o teismas tik juos įvertina, jų pagrindu nustato tam tikras aplinkybes. Pažymėjo, kad teismas nurodė, jog remiasi atsakovo pateiktais įrodymais, taip pat pateikė argumentus, kuriais nesutiko su ieškovo teiginiais ir padarė byloje pagrįstą išvadą - ieškinį atmetė. Pažymėjo, jog apeliantas nenurodė jokių būtinų motyvų, kad skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, to nereikalauja viešasis interesas, taip pat nebus pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų paneigiančių ieškovo reikalavimus ir žodinis nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra reikalingas. Nurodė, kad po atsakovo 2011-03-07 vienašališko Lizingo sutarčių nutraukimo, atsakovas apsvarstęs ieškovo 2013-03-21 prašymą, 2011-04-04 išsiuntė ieškovui jo Lizingo sutartyse nurodytu el. pašto adresu pasiūlymą dėl Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo ir Lizingo sutarčių atnaujinimo, kuriame viena iš Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo aplinkybių buvo sutikimas pasirašyti Susitarimą, taip pat apie informacijos išsiuntimą ieškovas buvo 2011-04-11 informuotas telefonu. Nurodė, kad ieškovas įvykdė Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimui nurodytas sąlygas ir atsakovas sutiko anuliuoti Lizingo sutarčių nutraukimą ir suteikė galimybę ieškovui toliau valdyti ir naudotis turtu lizingo sutarčių pagrindu bei atitinkamai tikėjosi tinkamo tolimesnio įsipareigojimų vykdymo. Taigi, akivaizdu, kad Ieškovas buvo informuotas apie Susitarimą kaip vieną iš sąlygų dėl Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo tiek prieš jo sudarymą, tiek ir vėliau, tačiau apeliantas teigia, kad apie Susitarimą sužinojo 2012 m. spalio mėn., tokiu būdu jis nesąžiningai prašo Susitarimo pripažinimo negaliojančiu ab initio. Pažymėjo, kad ieškovą nuo 2010-12-22, t. y. ir Susitarimo rengimo bei sudarymo laikotarpiu, atstovavo advokatas Ž. M., ir ieškovas nuo sąlygų gavimo į el. paštą, turėjo galimybę konsultuotis su profesionalu - advokatu. Mano, kad ieškovas konsultavosi su advokatu dėl Susitarimo sudarymo ir jį pasirašė laisva valia, sutikdamas su visomis jo sąlygomis, priešingu atveju jeigu jis pasirašė Susitarimą, nesuprasdamas jo sukeliamų teisinių pasekmių, tai ieškovas elgėsi neprotingai, todėl turi prisiimti tokio elgesio pasekmes bei neigiamus savo veiksmų padarinius. Be to, atsakovas yra verslininkas, patyręs civilinių teisinių santykių dalyvis, jis žinojo arba turėjo žinoti, kad reikia gerai įvertinti sudaromo sandorio teisines pasekmes ir prisiimamą riziką, o sudarytos sutarties privaloma laikytis (pacta sunt servanda). Pažymėjo, kad aplinkybė, jog ieškovas nedisponuoja Susitarimo egzemplioriumi nereiškia, jog toks Susitarimas iš viso nebuvo pasirašytas, juolab, kad ieškovas neginčija savo parašo tikrumo, esančio Susitarime. Pažymėjo, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo, todėl ieškovas turėjo neginčijamą teisę ne tik derėtis dėl Susitarimo sąlygų, bet ir apskritai atsisakyti jį sudaryti. Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų sutikti su teiginiu, jog ieškovas bent jau bandė pradėti derėtis dėl Susitarimo sąlygų, o atsakovas nesutiko jų keisti. Taip pat nepateikė jokių kitų pasiūlymų, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių (turto įkeitimo), kurią galėjo atsakovas pasirinkti vietoje Susitarimo sudarymo. Nurodė, jog akivaizdu, kad Susitarime yra tinkamai užfiksuota suderinta ieškovo ir atsakovo valia, o šalys siekė būtent tokių teisinių pasekmių, kurios buvo sukurtos sudarius Susitarimą. Atsakovas nesutiktina su ieškovo teiginiu, jog atsakovas iškėlė sąlygą/reikalavo pasirašyti ginčijamą Susitarimą, kadangi priešingu atveju, nebūtų anuliuotas Lizingo sutarčių nutraukimas. Pažymėjo, kad jeigu ieškovas nebūtų įvykdęs bent vienos iš aukščiau minėtų sąlygų, tai taip pat lemtų tas pačias pasekmes, t. y. Lizingo sutartys nebūtų atnaujintos. Todėl ieškovas be reikalo suteikia Susitarimui išskirtinę reikšmę ir jo pasirašymui suteikia viršenybę, ignoruodamas kitas atsakovo nurodytas tris aplinkybes, kurios buvo taip pat labai svarbios Lizingo sutarčių atnaujinimo apimtyje. Pažymi, jog tik todėl, kad ieškovas kreipėsi į lizingo bendrovę, atsakovas svarstė ieškovo kreipimąsi ir stengėsi jam padėti, o ne pareikalavo iš karto atlyginti dėl Lizingo sutarčių nutraukimo kilusius nuostolius. Nurodė, jog ieškovo sumokėta 85 proc. visų mokėtinų sumų pagal Lizingo sutartis, nesuponuoja pasekmės, kad lizingo gavėjo procentiškai sumokėta dalis už turtą suteikia pastarajam teisę būti tam tikros dalies savininku. Tai, kad Ieškovas pilnai išsipirko vienos ginčo lizingo sutarties dalyką reiškia aplinkybę, kad jis de fakto tapo turto savininku, tačiau tai įforminti de jure galima tik po pilno antrosios ginčo lizingo sutarties įvykdymo, t. y. pilno turto išsipirkimo pagal antrąją ginčijamą lizingo sutartį. Pažymėjo, kad atsakovas, būdamas lizingo davėju, ieškovui netinkamai vykdant Lizingo sutartis galėjo ginti savo pažeistas teises kitu sutartyje nustatytu būdu, pavyzdžiui, pradėti priverstines skolos išieškojimo procedūras, tačiau atsižvelgė į ieškovo prašymą atnaujinti Lizingo sutartus ir pasiūlė sudaryti Susitarimą bei įvykdyti kitas aplinkybes. Dėl to pasiūlymas sudaryti Lizingo sutarčių pakeitimą (Susitarimą) ieškovui, kurio atsiskaitymai su lizingo bendrove pagal Lizingo sutartis yra sutrikę, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Nurodė, kad ekonominiu spaudimu nelaikomas teisėtas reikalavimas vykdyti sutartį, atsakovas siekė užtikrinti mažesnę suteikto finansavimo grąžinimo riziką, o ieškovas - normalizuoti verslo veiklą. Pažymėjo, jog ieškovui susidūrus su finansiniais sunkumais, atsakovas atsižvelgė į sunkią ieškovo padėtį ir sutiko palengvinti ieškovo finansinių įsipareigojimų naštą. Nurodė, jog Susitarimas nebūtų buvęs sudarytas, jei ieškovas nebūtų išreiškęs iniciatyvos anuliuoti Lizingo sutarčių nutraukimą. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas sutiko atnaujinti Lizingo sutarčių galiojimą keletą kartų. Nurodė, kad turtas yra iki šiol įregistruotas atsakovo vardu viešame registre, kadangi būtent atsakovas yra turto savininkas, nes ieškovas nėra pilnai įvykdęs lizingo sutarčių ir nėra pateikęs įrodymų apie tai, kad apmokėjo visas atsakovo išrašytas kas mėnesį siunčiamas einamojo mokėjimo sąskaitas. Nurodė, kas toks Susitarimas yra įprastas kreditavimo praktikoje, Susitarimo sąlygos taip pat neprieštarauja nei CK, nei kituose įstatymuose nustatytiems reikalavimams. Atsakovas kritiškai vertino ieškovo teiginius, kad atsakovas siekė praturtėti ieškovo sąskaita, nes nagrinėjamu atveju atsakovas visą su ieškovu sudarytų aptariamų Lizingo sutarčių galiojimo laikotarpį buvo teisėtas ginčo turto savininkas, t. y. turėjo jo nuosavybės teisę (Lizingo sutarčių 6.1 punktas), ir, atsakovui nutraukus Lizingo sutartis dėl esminio kliento Lizingo sutarčių pažeidimo laiku nesumokėjus įmokų, jos neprarado. Pažymėjo, kad visi lizingo davėjo atlikti veiksmai atitiko Lizingo sutarčių sąlygas bei teisės normas, reglamentuojančias lizingo teisinius santykius, būtent Lizingo sutarčių pažeidimo faktas atitinkamai ir lėmė vėlesnį atsakovo elgesį pagal Lizingo sutartis. Nurodė, kad ieškovas niekuomet nėra kreipęsis į atsakovą dėl lizinguoto ginčo turto realizavimo ar išnuomojimo, todėl nepagrįsti ieškovo argumentai, kad jis negalėjo to daryti esant Susitarimui ar kad atsakovas neleido ieškovui to padaryti. Atsakovas savo praktikoje suteikia savo klientams sutikimus dėl turto realizavimo ar išnuomojimo, tad ir šį kartą, jeigu ieškovas būtų kreipęsis dėl aukščiau nurodyto, atsakovas tokį kreipimąsi būtų svarstęs kaip svarstė visus ieškovo prašymus. Įvertinant ir verslo logiką akivaizdu, kad lizingo bendrovė yra suinteresuota, kad lizingo gavėjas tinkamai vykdytų Lizingo sutartis ir pastarajai netektų reikalauti nuostolių atlyginimo dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo. Pažymėjo, kad sudarius Susitarimą, turto nuosavybės teisių perleidimas ieškovui buvo atidėtas iki tinkamo visų finansinių prievolių pagal visas Lizingo sutartis įvykdymo, tokiu būdu buvo užtikrinta, kad Lizingo sutartys bus tinkamai įvykdytos arba Lizingo sutarčių neįvykdymo atveju atsakovas patirs mažiau nuostolių. Atsakovas pabrėžė, kad ieškovo teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, būtent Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 10.2 punkte nurodyta, kad turto nuosavybės teisė perduodama klientui po sutartiniu įmokų sumokėjimo ir tinkamai įvykdžius kitas sutartyje numatytas sąlygas. Pažymėjo, kad būtent nėra įvykdytos Lizingo sutarčių sąlygos bei ieškovas nėra pilnai sumokėjęs visu mokėtinu įmokų pagal Lizingo sutartis, dėl to atsakovas neperduoda nuosavybės i turtą.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

14Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo D. Š. apeliacinio skundo ribose.

15Šioje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudaryto 2011 m. balandžio 15 d. susitarimo dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo pripažinimo negaliojančiu ab initio. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neatskleidė byloje nagrinėjamų teisinių santykių esmės, todėl prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti.

16Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys pasirašė dvi lizingo sutartis: 2006-06-21 Nr. LT 039053, pagal kurią atsakovas iš ieškovo nurodyto pardavėjo UAB ,,Galuotas“ nupirko traktorių Belarus 952.3 ir diskinę sėjamąją, kuriuos perdavė naudotis ieškovui, o pastarasis įsipareigojo sumokėti nustatytais terminais lizingo įmokas, 2007-06-14 šalys pasirašė lizingo sutartį Nr. LT 054550, pagal kurią atsakovas iš UAB ,,Lirosta“ nupirko automobilį SSang Yong Kyron XDI 2.0L, kurį perdavė naudotis ieškovui, o pastarasis įsipareigojo nustatytais terminais sumokėti lizingo išmokas. Sutartyse buvo sutarta, kad sumokėjus pagal sutartį įmokas nuosavybės teisė į turtą pereis ieškovui. Kadangi ieškovas du kartus uždelsė sumokėti įmokas bei susidarė įsiskolinimai, todėl atsakovas du kartus vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo padengti nuostolius bei grąžinti turtą. Ieškovas nuostolius padengė, sutartys buvo atnaujintos. Po antro sutarčių atnaujinimo šalys pasirašė 2011-04-15 susitarimą dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo, kuriuo šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perėjimo pagal abi sutartis momento, šalys susitarė, jog abiejų sutarčių turto nuosavybės teisė ieškovui bus perleidžiama tik tuo atveju, jei ieškovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus pagal visas šalių sudarytas lizingo sutartis, t. y. pilnai atsiskaitys už visą turtą.

17Apeliaciniame skunde ieškovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi byla yra pakankamai sudėtinga ir komplikuotas aplinkybes galima paaiškinti iš esmės tik žodžiu. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra reikalingas. CPK 321 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 str. apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. 2A-1314/2012; 2012 m. rugsėjo mėn. 26 d. nutartis byloje Nr. 2A-318/2012). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nustatančioje, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai galimas tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95). Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodoma, tik įrodinėjama, kad tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Jie grindžiami netinkamu į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat materialinės ir procesinės teisės normų (ne)taikymu bei pažeidimu pirmosios instancijos teisme, o tai galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Naujų įrodymų nėra pateikta. Pastebėtina, kad atsakovas žodinio proceso neprašė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

18Kaip jau minėta apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl teismas laiko nepagrįstais apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo civilinės bylos, nepasisakė dėl ieškovo nurodytų aplinkybių bei argumentų dėl ginčo dalyko, todėl buvo priimtas visiškai nemotyvuotas ir abstraktus teismo sprendimas, kuris turėtų būti naikintinas CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. Kai teismo sprendimo motyvai neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 str. 2 d. 1 p., jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-603/2008). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, pasisakė dėl bylos ginčo esmės, todėl nėra pagrindo jo naikinti dėl visiško motyvų nebuvimo.

19Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei principus ir kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai susiaurino ieškinio dalyką ir pagrindą. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybes, kad tarp šalių sudarytas 2011 m. balandžio 15 d. susitarimas dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo pripažintinas negaliojančiu ab initio, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Atsakovas turi teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Atsakovui pateikus atsikirtimus į ieškinį, taip įgyvendinami esminiai civilinio proceso principai – rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 12, 17 str.). Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Atsakovas privalo atsikirtimus į ieškinį įrodyti (CPK 12, 178 str.). Taigi teisme sprendžiant ieškovo pareikštą reikalavimą bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia abiejų proceso šalių pateikti tiek faktinio, tiek teisinio pobūdžio argumentai. Nuo atitinkamų šalių nurodytų aplinkybių įrodytinumo priklauso ginčo išnagrinėjimo teisme rezultatas. CPK 185 str. 1 d. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-398/2006; 2009 m. kovo 17 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-130/2009). Kartu teismas saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, vadovavosi būtent šiomis įstatymų nuostatomis ir nepažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei principų.

20Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad jis nepasirašinėjo tokio turinio dokumento, kad atitinkamas ginčo Susitarimas galėjo būti pasirašytas nebent tik per klaidą, nes apeliantas nebuvo tinkamai supažindintas su Susitarimo turiniu bei sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, su tokiais apelianto argumentais ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, dėl kurių sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu kaip sudarytas dėl suklydimo. CK 1.90 str. 6 d. numato, kad datsakovas 2011-04-04 el. paštu ieškovui siuntė pranešimą (b. l. 147), kad atsakovas sutinka anuliuoti Lizingo sutarčių nutraukimą, jeigu ieškovas įvykdys tam tikras sąlygas: 1) pasirašys priedą dėl lizingo sutarčių atstatymo ir finansavimo sąlygų keitimo, 2) pasirašys Susitarimą dėl Lizingo sutarčių susiejimo, 3) pateiks turto draudimo liudijimus, 4) iki 2011-04-10 sumokės likusį 631,42 Lt dydžio įsiskolinimą (b. l. 148). Todėl konstatuotina, kad ieškovas žinojo apie ginčijamo susitarimo sudarymą jau 2011-04-04, nes ginčijamo susitarimo sudarymas buvo viena iš sąlygų dėl Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo, todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad apie susitarimą jis sužinojo 2012 m. spalio mėn. Konstatuotina, kad apeliantas nesąžiningai prašo susitarimo pripažinimo negaliojančiu ab initio. Pažymėtina, kad ieškovas ginčijamą susitarimą pasirašė pats ir ginčo dėl parašo tikrumo byloje nekilo. Be to, susitarimas yra antspauduotas, šalia šalių rekvizitų ir parašų yra uždėti antspaudai (b. l. 26), todėl manyti, kad ieškovas suklydo kelis kartus, t. y. ir pasirašant ir antspauduojant, pagrindo nėra. CK 6.156 str. įtvirtina sutarties laisvės principą. Šis pamatinis sutarčių teisės principas reiškia, kad nei vienas asmuo negali būti verčiamas sudaryti sutartį, ir kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovas, prieš sudarydamas susitarimą turėjo neginčijamą teisę ir galimybę ne tik atidžiai įvertinti savo finansines galimybes, jo turinį, sąlygas, sukeliamas teisines pasekmes, pasitarti su teisininku, ir susitarimą sudaryti tik įvertinęs riziką ir supratęs, kad galės įvykdyti visus prisiimtus įsipareigojimus, bet galėjo ir derėtis dėl susitarimo sąlygų arba apskritai susilaikyti nuo susitarimo pasirašymo. Tačiau ieškovas neišreiškė noro derinti susitarimo sąlygas ir priėmė tokias, kokias pasiūlė atsakovas. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas iš anksto buvo supažindintas su ginčijamo susitarimo turiniu ir laisva valia pasirašė susitarimą, pagrindo konstatuoti suklydimą, nėra.

21Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad susitarimas buvo pasirašytas esant atsakovo ekonominiam spaudimui. Apeliantas nurodė, kad atsakovas, svarstydamas ieškovo prašymą dėl Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo, iškėlė sąlygą, reikalavo pasirašyti ginčijamą susitarimą, tuo atveju jeigu ieškovas nori, kad būtų atnaujintos Lizingo sutartys. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir daro išvadą, kad ginčijamo susitarimo pasirašymas nėra laikomas ekonominiu spaudimu. CK 1.91 str. 1d. numato, kad d Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog būtų galima pripažinti sandorį sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, būtina šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-482/2012). Pažymėtina tai, kad atsakovas nereikalavo pasirašyti susitarimo, o pasiūlė savo sąlygas dėl Lizingo sutarčių atnaujinimo, o susitarimo sudarymas buvo tik viena iš jų. Atkreiptinas dėmesys, kad bent vienos iš sąlygų neįvykdymas taip pat lemtų tas pačias pasekmes, t. y. Lizingo sutartys nebūtų atnaujintos. Be to, atsakovas visiškai pagrįstai nurodo, jog tik dėl to, kad ieškovas kreipėsi į lizingo bendrovę, pastarasis svarstė ieškovo kreipimąsi ir stengėsi jam padėti, o ne pareikalavo iš karto atlyginti dėl Lizingo sutarčių nutraukimo kilusius nuostolius, todėl ir pasiūlė savo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekviena susitarimo šalių turėjo atskirą tikslą: ieškovas siekė, kad Lizingo sutartys būtų išsaugotos, o atsakovas, kad Lizingo sutartys būtų vykdomos tinkamai, kad būtų atkurta šalių prievolių pusiausvyra. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būrų grasinęs ar ėmęsis kokių neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, kurie sukeltų bet kokius neigiamus ekonominius padarinius ieškovui. Atvirkščiai, kaip matyti iš bylos duomenų, lizingo bendrovė stengėsi kooperuotis ir bendradarbiauti su ieškovu, ne kartą anuliavo lizingo sutarčių nutraukimus, kaip to prašė ieškovas, tačiau būtent apeliantas neteisėtai ir vienašališkai atsisakė vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus ir nebebendradarbiavo, kas sąlygojo dar kartą nutraukti Lizingo sutartis ir tam, kad jas atnaujinti dar kartą, atsakovas paprašė papildomų prievolės įvykdymo garantijų. Pažymėtina, kad ir apeliantas apeliaciniame skunde sutiko su tuo, kad atsakovas turėjo teisę prašyti papildomai užsitikrinti sutarčių tinkamą įvykdymą, pasiūlant pasirašyti atitinkamą susitarimą, tačiau ginčijo tokio Susitarimo turinį bei tokio turinio Susitarimo pasirašymo reikiamybę. Tačiau pats apeliantas nesiūlė kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, kurią galėjo atsakovas pasirinkti vietoje susitarimo sudarymo. Apeliantas mano, kad tai, jog Lizingo turtas pagal abi Lizingo sutartis nuo pat Lizingo sutarčių pasirašymo momento iki pat šiol yra įregistruotas atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ vardu (viešame registre savininku nurodytas atsakovas) yra daugiau nei pakankamas sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas. Pažymėtina, jog turtas yra pagrįstai įregistruotas atsakovo vardu viešame registre, kadangi būtent atsakovas yra turto savininkas, nes ieškovas nėra pilnai įvykdęs lizingo sutarčių (CK6.567 str. 1 d.) Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 6.1. p. numato, kad Lizingo sutarčių galiojimo laikotarpiu iki pat galutinės įmokos už turtą sumokėjimo dienos, būtent lizingo bendrovė išlieka lizinguoto turto teisėtu savininku. Tuo tarpu, atsakovas už lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimą norėjo papildomo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo, kadangi Lizingo sutartys buvo nutrauktos ir atnaujintos keletą kartų. Pažymėtina ir tai, kad esant nutrauktoms Lizingo sutartimis, spręsti, ar anuliuoti Lizingo sutarčių nutraukimą yra lizingo bendrovės teisė, bet ne pareiga. Juk Lizingo sutartys jau buvo nutrauktos dėl esminio jų pažeidimo, t. y. per tam tikrą laikotarpį nepadengus įsiskolinimo, vadinasi lizingo bendrovė turėjo teisę jas nutraukti, kas beje įvyko antrąjį kartą. Apsvarstęs ieškovo prašymą dėl Lizingo sutarčių nutraukimo anuliavimo, atsakovas pateikė tam tikras sąlygas, dėl kurių ieškovas galėjo derėtis, tačiau to nedarė, todėl konstatuotina, kad ieškovui tiko lizingo bendrovės siūlomos sąlygos (viena iš jų susitarimo pasirašymas). Apeliantas taip pat teigia, kad Susitarimo sąlyga prieštarauja ne tik imperatyvioms įstatymų normoms, bet ir viešai tvarkai bei gerai moralei, kadangi ieškovas yra tinkamai atsiskaitęs pagal Lizingo sutartį 1, ir tokiu būdu neigiama jo nuosavybės teisės perėjimo teisė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad CK 6.567 str. 1 d. nustato, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pažymėtina, kad šalys ginčijamu susitarimu papildė Lizingo sutartis ir susitarimo 8 p. numatė, kad Lizingo sutarčių normos taikomos kartu su susitarimu, išskyrus sutarčių sąlygas, kurios keičiamos šiuo susitarimu (b. l. 26). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad lizingo sutarčių 14.1 p. nurodyta, kad pastarąsias galima keisti ir papildyti tik šalims raštiškai susitarus (b. l. 18). Kadangi susitarimas sudarytas laisva valia ir abiejų šalių pasirašytas, todėl ginčo susitarimas nepažeidžia sutarčių 14.1 p. reglamentavimo ir tokiu būdu šalys papildė lizingo sutartį. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, ne kartą pažymėjo, kad sutarties keitimo ar sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai, siekiant sutartį išsaugoti ir leidžiant sutartį peržiūrėti, kaip sutarties privalomumo ir vykdytinumo principų išimtis, nebent ir pakeitus sutartį jos vykdymas sutarties šaliai būtų per sunkus, o kreditorius nebeturėtų intereso įvykdyti sutartį ir siekti jos rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-306/2012). Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šalys papildė Lizingo sutartis ginčijamu susitarimu, kurio abi šalys turi laikytis (CK 6.189 str.). Konstatuotina, kad susitarimas nėra prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atitinka abiejų šalių interesus, naudingas tiek ieškovui, nes pastarasis išsaugojo Lizingo sutartis, tiek atsakovui, nes sutartys buvo vykdomos toliau. Taip pat teisėjų kolegija nutarė, kad pagrindo konstatuoti, jog susitarimas pasirašytas ekonominiam spaudimui, nėra.

22Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Atmetus atsakovo ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas nepateikė teismui jokių dokumentų įrodančių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteisiamos.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., kolegija,

Nutarė

25Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. I. Ginčo esmė... 5. ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011-04-15 susitarimą... 6. Atsakovas UAB ,,Swedbank lizingas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko,... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto... 11. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 13. Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m.... 14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 15. Šioje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių sudaryto 2011 m. balandžio 15 d.... 16. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys pasirašė dvi lizingo sutartis:... 17. Apeliaciniame skunde ieškovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso... 18. Kaip jau minėta apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių... 19. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidė įrodinėjimo,... 20. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad jis nepasirašinėjo tokio turinio... 21. Apeliantas ginčija teismo padarytą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad... 22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio... 23. Atmetus atsakovo ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str.... 25. Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą...