Byla e2S-2595-264/2017
Dėl 2016 m. spalio 31 d. trišalio skolų užskaitymo akto Nr.16/31/10 pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės M. Č. individualios įmonės „Milčija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e2-25773-752/2017 pagal ieškovės bankrutavusios UAB „GKF“ atstovaujamos bankroto administratorės R. V., ieškinį atsakovams M. Č. individualiai įmonei „Milčija“, UAB „Bauwerk Boen“ dėl 2016 m. spalio 31 d. trišalio skolų užskaitymo akto Nr.16/31/10 pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Nustatė

3Ginčo esmė

4

    1. Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti 2016 m. spalio 31 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 16/31/10 negaliojančiu sandoriu ir taikyti restituciją, t. y. priteisti iš atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ 10 517 Eur sumą, jei atsakovė UAB „Bauwerk Boen“ yra įvykdžiusi prievolę pagal ginčijamą skolų užskaitymo aktą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 10 517 Eur vertės atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ priklausančio turto areštą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma, aplinkybe, kad prievolės įvykdymas nėra užtikrintas, be to, ieškovė yra bankrutuojanti įmonė. Taip pat nurodė, kad ieškovė neturi duomenų apie atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ disponuojamas pinigines lėšas.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Ieškovės BUAB „GKF“, atstovaujamos bankroto administratorės R. V., reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės M. Č. IĮ „Milčija“ kilnojamam ir nekilnojamam turtui ne didesnei kaip 10 517 Eur sumai, o neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai reikalavimo sumai užtikrinti, atsakovės piniginėms lėšoms ne didesnei kaip 10 517 Eur sumai, priklausančioms atsakovei ir esančioms pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti atsakovei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove bei paliekant lėšų atsakovės pragyvenimui.
    2. Teismas darė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių ir kartu su ieškiniu pateiktų duomenų teismas nustatė, kad reiškiamų reikalavimų suma atsakovei – individualiai įmonei yra didelė, reiškiami reikalavimai yra susiję su viešuoju interesu – bankrutuojančia įmone, be to, atsakovė galimai pažeidė ieškovės interesus sudarydama ginčijamą trišalio skolų užskaitymo aktą, kurį ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ir taikyti restitucija.
    3. Įvertinęs ieškovės išdėstytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymu teismas laikė, kad yra pakankama tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu.
  1. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
    1. Atskirajame skunde atsakovė M. Č. IĮ „Milčija“ prašo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Nesutiktina su teismo argumentais, kad objektyvia laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio prielaida pripažįstama reiškiamo reikalavimo suma, kuri esą yra didelė. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šio savo prašymo nepagrindė įrodomąją reikšmę turinčiomis įrodinėjimo priemonėmis, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nepateikė teismui duomenų, kurie prieinami bankroto administratoriui, iš viešojo registro apie įmonės turimą turtą.
      2. Trišalis skolų užskaitymo aktas tarp M. Č. IĮ „Milčija“, UAB „GKF“, UAB „BOEN Lietuva" buvo pasirašytas 2016 m. spalio 31 d., Kauno apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2016 m. gruodžio 20 d. (duomenys iš Juridinių asmenų registro). IĮ „Milčija“ nebuvo bankroto bylos iškėlimo proceso šalimi.
      3. M. Č. IĮ „Milčija" vykdo krovinių pervežimo veiklą, įmonė turi daug transporto priemonių, VMI teikia finansinės apskaitos duomenis. Arešto masto suma yra nedidelė, vertinant įmonės turtą, veiklą, dirbančiųjų skaičių ir kitus ekonominius faktorius. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovo reikalavimai nebus užtikrinti. Įmonė yra ženklaus nekilnojamojo turto savininkė.
      4. Nepagrįstas teismo nutarties motyvas, esą pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą sutrukdytų pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nes galėtų realiai paslėpti turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims. Tai prieštarauja viešajame registre įregistruotiems faktams: Įmonės turtas yra didelis ir viso turto paslėpimas ar perleidimas tretiesiems asmenims neįmanomas: įmonė vykdo krovinių pervežimą, su įmonei nuosavybės teise priklausančiomis transporto priemonėmis arba naudojamomis lizingo sutarčių pagrindų. Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama išlaikyti šalių finansinę padėtį ar ginčo objektą nepakitusį per ginčo nagrinėjimo laiką. IĮ „Milčija“ turtas nėra artimas reiškiamų reikalavimų dydžiui, todėl nėra jokios realios grėsmės, kad turto liks mažiau, nei reiškiamų reikalavimų dydis. Vien transporto priemonių įmonė turi per 110 vnt.
      5. Teismui pakako formalaus ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir jos taikomos visa apimtimi. Ieškovo statusas - bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė nesuteikia jai daugiau ar išskirtinių teisių civiliniame procese, neatleidžia nuo pareigos pagrįsti ir įrodymų reiškiamus reikalavimus. Teismas negali būti šališkas ir iš anksto numatyti, jog ieškinys bus patenkintas.
      6. M. Č. IĮ „Milčija" jau patyrė nuostolius, nes 2017 m. rugsėjo 22 d. nebuvo pasirašyta transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartis, kurios vertinė išraiška 2 200 Eur. Nepagrįstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės sukelia nepatogumus kasdieninėje įmonės veikloje, trukdo vykdyti įvairius sandorius. Turto arešto fakto įregistravimas formuoja neigiamą nuomonę apie įmonę, kuri savo ilgamete veikla sukūrė patikimos, verslios įmonės prestižą. Priimant nutartį, nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos, neįvertintos visos aplinkybės, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas formaliai.
      7. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

6Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios pasaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
    2. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-633-370/2017).
    3. Teismų praktikoje pripažįstama, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014). Byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovei teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiama kitais pagrindais, be to, šalių pateikti paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės.
    4. Kita įstatyme įtvirtinta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – egzistuojanti grėsmė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad reiškiamų reikalavimų suma atsakovei – individualiai įmonei yra didelė, reiškiami reikalavimai yra susiję su viešuoju interesu – bankrutuojančia įmone, be to, atsakovė galimai pažeidė ieškovės interesus sudarydama ginčijamą trišalio skolų užskaitymo aktą, kurį ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ir taikyti restitucija.
    5. Apeliantė nesutikdama su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šio savo prašymo nepagrindė įrodomąją reikšmę turinčiomis įrodinėjimo priemonėmis, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat nepateikė teismui duomenų, kurie prieinami bankroto administratorei, iš viešojo registro apie įmonės turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nurodytais apeliantės argumentais.
    6. Šiuo metu aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1261-302/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1000-196/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
    7. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su elektroninės bylos medžiaga matyti, kad ieškovė prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu šiam savo reikalavimui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, taip pat įrodymų apie atsakovės ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, jį paslėpti, sunaikinti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus ar neteisėtus veiksmus (CPK 178 straipsnis). Vien ta ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė ar, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė ar, kad galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė nebus pajėgi įvykdyti teismo sprendimą. Ieškovės kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės pats savaime nesuponuoja grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, o deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Vadinasi, ieškovė neįrodė būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (CPK 185 straipsnis) (pvz. žr. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2S-618-565/2017).
    8. Iš skundžiamos nutarties taip pat nėra aišku kokiais įrodymais vadovaujantis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė.
    9. Šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 straipsnis), todėl vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Ieškovei neįrodžius atsakovės nesąžiningumo ir nesant duomenų, jog atsakovė ketintų perleisti, apsunkinti turimą turtą ar pan., tokie kriterijai, kaip reikalavimo suma (jos dydis), neturi lemiamos reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
    10. Iš apeliacinės instancijos teismo iniciatyva (CPK 179 str.) gautų VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovės vardu yra registruoto nekilnojamojo turto. Iš VĮ Regitra duomenų matyti, kad atsakovės vardu registruotos transporto priemonės. Viešai skelbiamais SoDros duomenimis įmonėje yra 145 apdrausti asmenys, skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įmonė neturi. Valstybinės mokesčių inspekcijos viešai skelbiamais duomenimis įmonė neturi mokestinės nepriemokos.
    11. Atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės ribotų jos ūkinės veiklos vykdymą, o tai gali sukelti neigiamų finansinių pasekmių atsakovei, kas atitinkamai sąlygotų ir grėsmę ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės faktiškai neatliktų savo funkcijos, t. y. byloje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo (pvz. žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1261-302/2017).
    12. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones vadovaudamasis vien didelės ieškinio sumos prezumpcija ar tuo, kad ieškovė yra bankrutavusi įmonė bei padarė nepagrįstą išvadą apie šiuo atveju tikėtiną grėsmę galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
    13. Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą(nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).
    14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, klausimą išsprendžiant iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos atmetant (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

7Dėl bylinėjimosi išlaidų

    1. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Nagrinėjamu atveju pašto išlaidos sudaro 4,18 Eur. Ieškovė pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, todėl pašto išlaidos valstybei iš ieškovės nepriteistinos (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 88 str. 1 d. 3 p.).

8Kauno apygardos teismas, Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu,

Nutarė

9atskirąjį skundą tenkinti.

10Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti ir ieškovės bankrutavusios UAB „GKF“, atstovaujamos bankroto administratorės R. V., prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

11Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

12Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai