Byla e2-483-370/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „ADICTUS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria

3BUAB „ADICTUS“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LOYAL LT“ finansinis reikalavimas, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-3628-640/2017 pagal kreditorės UAB „LOYAL LT“ prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą BUAB „ADICTUS“ bankroto byloje.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi UAB „ADICTUS“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskirta UAB „Ad acta“ (toliau – bankroto administratorė).

    6Teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

  2. UAB „LOYAL LT“ pateikė prašymą teismui BUAB ‚ADICTUS“ bankroto byloje patvirtinti

    75 441,24 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro UAB „ADICTUS“ prarastų kreditorės prekių vertė.

  3. Bankroto administratorė kreditorės reikalavimą ginčijo ir nurodė, kad kreditorė nepateikė duomenų, jog jos nurodytų modelių / artikulų padangos, kurios dingo iš UAB „ADICTUS“ sandėlio, buvo įmonei pristatytos.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 18 d. nutartimi patvirtino UAB „LOYAL LT“

    85 441,24 Eur finansinį reikalavimą.

  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad UAB „LOYAL LT“ pateikė prekių, nurodytų

    9PVM sąskaitoje–faktūroje Nr. 161214-1, įsigijimo sąskaitas, CMR važtaraščius, kurie, teismo vertinimu, pagrindžia, jog prekės, nurodytos PVM sąskaitos–faktūros pozicijose Nr. 1006395, 1009934, 1010027, 1010713, 1010832, 1010947, 1011856, 1011859, 1015266 ir 1015272 buvo atvežtos į UAB „ADICTUS“ sandėlį.

  3. Atsižvelgęs į tai, jog PVM sąskaitos–faktūros pozicijose Nr. 1006395, 1009934, 1010027, 1010713, 1010832, 1010947, 1011856, 1011859, 1015266 ir 1015272 nurodytos prekės buvo perduotos UAB „ADICTUS“ saugojimui bei prarastos, teismas sprendė, kad įmonė privalo atlyginti UAB „LOYAL LT“ patirtus nuostolius. Įvertinęs, kad PVM sąskaitos–faktūros pozicijose Nr. 1006395, 1009934, 1010027, 1010713, 1010832, 1010947, 1011856, 1011859, 1015266 ir 1015272 nurodytų prekių vertė sudaro 5 441,24 Eur, teismas konstatavo, jog

    10UAB “LOYAL LT” reikalavimas yra pagrįstas ir jį patvirtino.

  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė BUAB „ADICTUS“, atstovaujama bankroto administratorės, atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pagrindiniai duomenys, kad ginčo krovinys (prekės) pateko į UAB „ADICTUS“ muitinės sandėlį yra CMR važtaraščiai. Jų UAB „LOYAL LT“ iš viso pateikė 13. Minėtų važtaraščių langelis „24“ yra skirtas krovinio gavėjui, kuris šį langą užpildo nurodydamas informaciją, kada krovinys buvo gautas, atvykimo, išvykimo laiką. Tokiu būdu patvirtinama, kad krovinys pateko pas gavėją į sandėlį. Nė vienas iš 13 UAB „LOYAL LT“ pateiktų CMR važtaraščių neturi užpildyto 24 langelio. Tai reiškia tik viena – kad kroviniai nurodyti CMR važtaraščiuose nepateko į UAB „ADICTUS“ muitinės sandėlį.
    2. Visi kiti UAB „LOYAL LT“ pateikti dokumentai galėtų būti svarbūs tik tokiu atveju, jei būtų pateikti pirminiai dokumentai, įrodantys, kad krovinys pateko į UAB „ADICTUS“ muitinės sandėlį.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą kreditorė UAB „LOYAL LT“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. UAB „LOYAL LT“ finansinio reikalavimo pagrįstumą bankroto administratorė galėjo nustatyti ir pagal BUAB „ADICTUS“ turimus dokumentus. Tačiau, bankroto administratorė, dėl kreditorei nežinomų priežasčių, to nepadarė. Be to, bankroto administratorė neįvykdė 2017 m. spalio 17 d. teismo įpareigojimo bei neinformavo teismo nei apie UAB „LOYAL LT“ teismo duoto įpareigojimo įvykdymą, nei apie finansinio reikalavimo pagrįstumą. Dėl šios priežasties bankroto administratorė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes finansinį reikalavimą ginčija ne pirmosios instancijos teisme, o teikdama atskirąjį skundą.
    2. Gavusi atskirąjį skundą kreditorė kreipėsi į savo kontrahentus, prašydama pateikti jų turimus CMR važtaraščių egzempliorius, kuriuose būtų užpildytas 24 langelis pavadinimu „Krovinys gautas“. Kreditorė šiuos CMR važtaraščius gavo ir teikia juos teismui. Šie CMR važtaraščių egzemplioriai patvirtina, jog byloje esančiuose CMR važtaraščiuose nurodyti kroviniai pateko į UAB „ADICTUS“ muitinės sandėlį. Akivaizdu, jog šią aplinkybę tiek BUAB „ADICTUS“ vadovas, tiek ir bankroto administratorius žinojo (ar bent jau privalėjo žinoti), tačiau jos teismui sąmoningai neatskleidė.

11Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis,

    12338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „ADICTUS“ bankroto byloje patvirtintas UAB „LOYAL LT“ finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir rašytinių paaiškinimų

  1. Kreditorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pridėjo byloje jau esančių CMR važtaraščių kitus egzempliorius, kurių 24 langelis užpildytas. Kreditorė paaiškino, kad po atskirojo skundo gavimo ji kreipėsi į savo kontrahentus, prašydama pateikti jų turimus CMR važtaraščių egzempliorius, kuriuose būtų užpildytas 24 langelis pavadinimu „Krovinys gautas“. Šiais naujais duomenimis grindžiami iš esmės visi kreditorės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
  2. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-218-916/2016; 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; kt.).
  4. Šioje situacijoje teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog kreditorė piktnaudžiauja teise apeliacinės instancijos teismui teikdama naujus įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau nurodyta kasacinio teismo praktika ir atsižvelgdama į tai, kad pateikti nauji rašytiniai įrodymai iš esmės tik papildo byloje jau esančių rašytinių įrodymų duomenis ir pašalina tik atskirajame skunde nurodytus jų trūkumus, o kreditorė juos gavo po apskųstosios nutarties priėmimo, šiuos įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 180 straipsnis, 314 straipsnis).
  5. Teisėjų kolegija taip pat priima apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus, nes tokią teisę (teikti teismui paaiškinimus raštu ir žodžiu) bylos šalis (dalyvis) turi CPK 42 straipsnio ir 302 straipsnio nustatytais pagrindais, jie nekeičia atskirajame skunde išdėstytų argumentų, o tik pasisakoma dėl proceso tinkamumo ir kreditorės pateiktų naujų rašytinių įrodymų (CPK 323, 338 straipsniai).

14Dėl ginčo esmės

  1. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalį, teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 10 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, taip pat ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus atlieka ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme – bankrutuojančios įmonės administratorius. Tačiau nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo nutartis, priimta bankroto proceso metu, kuria patvirtinamas kreditoriaus finansinis reikalavimas, savo teisine galia atitinka teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiamas iš esmės klausimas dėl kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-160/2011). Kita vertus, kasacinis teismas vėliau yra pažymėjęs ir tai, kad kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas, nors pagal savo teisinę prigimtį ir yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena, tokia nutartimi sprendžiami ne tik procesinio pobūdžio klausimai, bet ji yra susijusi su materialiaisiais teisės klausimais – ja sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis ĮBĮ nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios įmonės turto. Tačiau kartu ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė tokią nutartį skųsti administratoriui, kreditoriams, kuriems jos priimtos, ir kitiems kreditoriams, tenkinantiems šioje dalyje įtvirtintas sąlygas. Taigi šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011).
  3. Kreditorė nurodo, kad apeliantė nesąžiningai ginčija jos patvirtintą finansinį reikalavimą teikdama atskirąjį skundą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šia nuomone sutikti. Paprastai bankroto administratoriaus ir kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka.
  4. Teisėjų kolegija, įvertinusi atskirojo skundo argumentus, pastebi, kad atskirasis skundas yra grindžiamas iš esmės tik vienu argumentu – kreditorė nepateikė teismui įrodymų, kad jos prekės, kurios, kaip ji teigia, buvo saugomos UAB „ADICTUS“ priklausančiame sandėlyje ir prarastos, net nebuvo perduotos UAB „ADICTUS“. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismui pateiktuose CMR važtaraščiuose nebuvo gavėjo patvirtinimo apie krovinio gavimą. Taigi, teismui pateikti duomenys buvo su trūkumais (CPK 202 straipsnis).
  5. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju atskirajame skunde nurodyti rašytinių įrodymų trūkumai yra pašalinti pateikus kitus tų pačių CMR važtaraščių egzempliorius, t. y. pateikti CMR važtaraščiai yra pasirašyti siuntėjo, vežėjo ir gavėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BUAB „ADICTUS“ šių duomenų nepaneigė. Bankroto administratorė apeliacinės instancijos teismui 2017 m. gruodžio 21 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad buvo suvaržytos jos teisės pateikti dubliuką į kreditorės atsiliepimą, nes Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. pranešimu perdavė atsiliepimą į atskirąjį skundą be priedų; taip pat ir įvertinti pateiktus į bylą naujus dokumentus.
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi, kad byla yra vedama elektronine forma, patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 15 d. pranešimu per Elektroninių paslaugų portalą (EPP) perdavė bankroto administratorei kreditorės atsiliepimą į atskirąjį skundą. Priešingai, nei nurodo bankroto administratorė, pateikto pranešimo prieduose buvo tiek atsiliepimas į atskirąjį skundą, tiek ir visi atsiliepimo priedai. Atitinkamai, su visais kreditorės pateiktais ir prie šios bylos pridėtais duomenimis bankroto administratorė turėjo galimybę susipažinti ir teikti paneigiančius duomenis arba paaiškinimus (CPK 42, 178 straipsniai). Priešingai, nei nurodo apeliantė rašytiniuose paaiškinimuose, dubliko teikimas apeliaciniame procese nenumatytas.
  7. Iki paskirto teismo posėdžio pradžios apeliacinėje instancijoje (2018 m. vasario 6 d. 9.00 val.) nebuvo gauta jokių tokių naujų duomenų ar rašytinių paaiškinimų. Atitinkamai, byloje nustatyta, kad bankroto administratorė turėjo pakankamai laiko susipažinti su kreditorės pateiktais naujais duomenimis, tačiau iki paskirto teismo posėdžio pradžios šiuos duomenis paneigiančių kitų įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad aktyvus teismo vaidmuo bankroto byloje tvirtinant kreditoriaus finansinį reikalavimą neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-706/2016, 24 p.). Ne teismas, o pati šalis, laikydamasi dispozityvumo ir rungtyniškumo principų, turi veikti aktyviai, įrodinėti savo reikalavimų pagrindą, formuluoti atsikirtimus į kitos šalies pareikštus reikalavimus, teikti kontrargumentus ir įrodymus, paneigiančius kitos šalies argumentus bei įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-915/2016, 21 p.).
  8. Teisėjų kolegija kritiškai vertina bankroto administratorės argumentus, kad ši galėtų pateikti UAB „ADICTUS“ buvusio vadovo D. M. nuomonę raštu dėl UAB „LOYAL LT“ pateiktų dokumentų. Teismas pažymi, kad apeliantė neįrodinėja, kokiam klausimui spręsti byloje yra reikalingos specialios žinios, o paminėto asmens nuomonė neturi aukštesnės įrodomosios galios, be to, jo kvalifikacija (įgytos specialios žinios) tai pat neatskleista. Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas. Teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami ir rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Tačiau jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo–mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma ne ekspertiniu aktu, o rašytiniu įrodymu, kuriame yra žinių apie reikšmės bylai turinčias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2010; kt.).
  9. Šiuo atveju teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė ekspertizės (buhalterinės ar kitokios) neprašė, o kreditorės pateikti dokumentai turi būti vertinami ir tikrinami visų pirma ne pagal nurodyto asmens nuomonę, o pagal bankrutuojančios įmonės buhalterinę apskaitą, kuria, kaip žinoma, bankroto administratorė byloje nesirėmė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į atskirąjį skundą, nors kreditorės pateikti duomenys iš tiesų buvo su trūkumais (nutarties 17 punktas), tačiau jie yra pašalinti (nutarties 18 punktas), o bankroto administratorė neatskleidė, kaip kreditorės prašyme nurodytos aplinkybės atsispindi bankrutuojančios įmonės buhalterinėje apskaitoje.
  10. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, 2014 m. sausio 23 d. UAB „ADICTUS“ ir

    15UAB „LOYAL LT“ sudarė prekių saugojimo muitinės sandėlyje sutartį, o vėliau,

    162014 m. vasario 11 d. sutartį dėl paslaugų, susijusių su prekių deklaravimu ir muitiniu tikrinimu, teikimo. UAB „LOYAL LT“ kartu su prašymu patvirtinti finansinį reikalavimą pateikė pirmosios instancijos teismui prekių, nurodytų PVM sąskaitoje–faktūroje Nr. 161214-1, įsigijimo ir vežimo sąskaitas, CMR važtaraščius, prekių apskaitos korteles, prekių importo deklaracijas bei sąskaitas. Pagal byloje nepaneigtus duomenis, prekės, nurodytos PVM sąskaitos–faktūros Nr. 161214-1 eilutėse Nr. 1006395, 1009934, 1010027, 1010713, 1010832, 1010947, 1011856, 1011859, 1015266 ir 1015272 buvo atvežtos į UAB „ADICTUS“ sandėlį bei prarastos. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad kreditorė dėl prarastų prekių reikalavo pateikti duomenis dar 2016 m. balandžio 12 d. pretenzijoje, o 2016 m. gruodžio 14 d. išrašė PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 161214-1. Bankroto administratorė, ginčydama kreditorės finansinį reikalavimą, nepateikė jokių bankrutuojančios įmonės duomenų, kurie paneigtų kreditorės pateiktus duomenis, be kita ko, kad prekės iš sandėlio buvo išvežtos. Byloje tokių duomenų nesant, o kreditorei pateikus įrodymus apie perduotas ir neišsaugotas prekes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai patvirtino kreditorės 5 441,24 Eur finansinį reikalavimą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai