Byla 1A-449-654/2018
Dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Pakalnytės - Tamošiūnaitės

2sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,

3dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei,

4asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta byla R. C. ir jo gynėjui advokatui Raimundui Jurkai,

5civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje atstovui Dariui Kiaušui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo atstovo Dariaus Kiaušo ir asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta R. C. apeliacinius skundus dėl 2018 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla R. C. dėl nusikalstamų veikų numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

7Teisėjų kolegija,

Nustatė

8

  1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
  1. R. C. buvo kaltinamas, jog apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės, pagamino netikrus dokumentus, o būtent:

9jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) direktoriumi, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu įmonės vadovu, veikdamas išankstine tyčia, žinodamas apie nuo 2008 metų pradžios nuolat didėjančias UAB „M“ skolas – 22 614,75 Lt skolą „EL OU“ (registracijos Nr. ( - ), Estija, ( - ), Talinas, ( - )) dėl neįvykdytos 2006 m. liepos 27 d. sutarties (įvykdymo data 2006 m. liepos 31 d.); 21 925,28 Lt skolą S. U. individualiai įmonei (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas Ukraina, ( - ), ( - )) pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 26-3; 41.855 Lt skolą UAB „T“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) pagal 2007 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. vasario 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 57 447,80 Lt skolą S. I. Group LTD (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - ), Vilnius) pagal 2007 m. gruodžio 17 d. – 2008 m. gegužės 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 60 596,64 Lt skolą A. Č. individualiai įmonei (šiuo metu – BUAB „Č“) (įmonės kodas ( - ), buveinės adresas ( - )), pagal 2008 m. birželio 2 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, siekdamas apgaule išvengti UAB „M“ prievolių kreditoriams vykdymo bei paslėpti įmonės dokumentus, ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2008 m. gegužės 26 d., susirado veiklos nevykdančią, įregistruotą tikslu parduoti, įmonę DFS S LLP (įmonės registracijos Nr. ( - ), ( - ), kurią atstovavo formali direktorė Kipro pilietė L. Z., ir, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis šia įmone (DFS S LLP) disponuodamas, šią įmonę (DFS S LLP) panaudojo paslėpti UAB „M“ banko sąskaitose gaunamoms lėšoms, taip išvengiant prievolių kreditoriams vykdymo: R. C. 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. ( - ) ir ( - ), išrašytose mokėtojui UAB „L“, gavėju nurodė ne UAB „M“, bet, nesant tam jokio teisėto pagrindo, įmonę DFS S LLP, bei 2008 m. liepos 4 d. nurodymu įmonei UAB „L“ nurodė, kad UAB „L“ pervestų pinigines lėšas pagal UAB „M“ išstatytas minėtas 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. ( - ) ir Nr. ( - )į įmonės DFS S LLP sąskaitą EUR, IBAN ( - ) 0, ir UAB „L“, vykdydama minėtą nurodymą, tarptautinio mokėjimo pavedimais įmonei DFS S LLP pervedė viso 18 590 eurų: 2008 m. liepos 8 d. - 5790 eurų, 2008 m. liepos 11 d. - 3500 eurų, 2008 m. liepos 25 d. – 2000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 5 d. - 1000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 6 d. - 1500 eurų, 2008 m. rugpjūčio 13 d. - 1000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 14 d. - 2800 eurų, 2008 m. rugpjūčio 21 d. - 1000 eurų.

10Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis įmone DFS S LLP pasinaudojo ir siekdamas paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis R. C. parengė 2008 m. birželio 16 d. datuotą UAB „M“ akcijų pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią visos UAB „M“ akcijos 2008 m. birželio 16 d. buvo tariamai parduotos kompanijai DFS S LLP, atstovaujamai formalios direktorės L. Z.; šią sutartį nenustatytomis aplinkybėmis pasirašius L. Z. ir pasirašius vienintelei UAB „M“ akcininkei R. C. sutuoktinei I. C., nežinojusiai apie R. C. nusikalstamus tikslus, buvo patvirtinti melagingi duomenys, tariamai patvirtinantys įmonės akcijų pardavimą, tokiu būdu R. C. pagamino netikrą dokumentą.

11R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2008 m. rugsėjo 2 d., įtikinęs pagalbinį darbininką G. M. tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus: UAB „M“ vienintelio akcininko 2008 m. rugpjūčio 26 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo tariamai nustatyta, jog DFS S LLP vienintelė akcininkė L. Z. nusprendė: 1) paskirti G. M. į UAB „M“ direktoriaus pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2) atleisti R. C. iš UAB „M“ direktoriaus pareigų ir paskirti į UAB „M“ direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 3) R. C. turi perduoti bendrovės kasą ir bendrovės dokumentus G. M., pagal priėmimo-perdavimo aktą; UAB „M“ 2008 m. rugpjūčio 27 d. Įgaliojimą, kuriuo neva paskirtasis direktorius G. M. įgaliojo direktoriaus pavaduotoją R. C. atstovauti UAB „M“ interesus bei pasirašyti susijusius dokumentus, valstybinėse įstaigose, teismuose, bankuose, teisėsaugos institucijose nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodė, kad R. C. tariamai perdavė DFS S LLP vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu paslėpdamas įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdydamas kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą.

12Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „M“ kasos išsimokėjo sau, nesant tam jokio teisėto pagrindo, per du kartus ten buvusias lėšas – 101 291, 47 Lt (29 336 eurų).

13Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai - „EL OU“, S. U. individuali įmonė, UAB „T“, S. I. Group LTD, A. Č. individuali įmonė - prarado realią galimybę išieškoti skolas iš juridinio asmens UAB „M“ civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

14Tokiu būdu, R. C. apgaule savo ir UAB „M“ akcininkės I. C. naudai kaltinamas išvengęs didelės vertės turtinės prievolės - iš viso 204 439,47 Lt (59 209,76 eurų) - UAB „M“ kreditoriams: 22.614,75 Lt (6549,68 eurų) - „EL OU“, 21.925,28 Lt (6350 eurų) - S. U. individualiai įmonei, 41 855 Lt (12 122,05 eurų) - UAB „T“, 57 447,80 (16 769,16 eurų) - S. I. Group LTD, 60 596,64 Lt (17 550 eurų) – A. Č. individualiai įmonei.

15Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

    1. Be to, R. C. buvo kaltinamas, jog apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, o būtent:

16jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) direktoriumi, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu įmonės vadovu, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata – „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 12 str. 1 d. nuostatą „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais”, 19 str. nuostatą „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtintus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, be to, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, veikdamas tyčia, numatydamas, jog paslėpus UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, bus trukdoma nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą, ir to siekdamas, žinodamas, kad UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku, pagamino netikrą dokumentą 2008 m. rugpjūčio 27 d. datuotą UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad R. C. neva perdavė DFS S LLP vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu tyčia paslėpė įmonės „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d.

17Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

    1. 2018 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) informavo kaltinamąjį ir jo gynėją, kad nusikalstama veika numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, gali būti perkvalifikuota į BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Priimdamas sprendimą apylinkės teismas perkvalifikavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką į BK 186 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Įvertinęs, tai jog pagal BK 95 straipsnį nusikalstamoms veikoms, kuriomis buvo kaltinamas R. C. yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, teismas vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu nutraukė baudžiamąją bylą R. C. atžvilgiu.
  1. Civilinio ieškovo atstovo apeliacinio skundo argumentai
  1. Civilinio ieškovo Ukrainos individualios įmonės savininkės S. U. V atstovas Darius Kiaušas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2018 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl baudžiamosios bylos R. C. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui ir S. U. IĮ pareikšto civilinio ieškinio 13 307,20 eurų sumai palikimo nenagrinėtu bei priimti R. C. apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir S. U. IĮ pareikštą 13 307,20 eurų civilinį ieškinį tenkinti pilnai.
    1. Skunde apeliantas nurodė, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, todėl naikintinas. Teismas savo iniciatyva teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatomis kaltinamojo R. C. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 186 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti teismas tai padarė savo iniciatyva, tačiau pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas ir išsamiai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, tinkamai neįvertino visų byloje esančių įrodymų ir netinkamai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymį – apgaulę.
    2. Teismas, vertindamas kaltinimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, rėmėsi pagrinde R. C. duotais parodymais, tačiau nevertino byloje surinktų įrodymų visumos. R. C., siekdamas išvengti UAB „M“ prievolių vykdymo bei paslėpti įmonės dokumentus, surado veiklos nevykdančią, įregistruotą tikslu parduoti įmonę „DFS S LLP“ ir ją panaudojo UAB „M“ lėšoms paslėpti, taip išvengiant prievolių kreditoriams vykdymo. Įmonę „DFS S LLP“ panaudojo paslėpti UAB „M“ banko sąskaitose gaunamoms lėšoms. 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), išrašytose mokėtojui UAB „L“, gavėju nurodė ne UAB „M“, bet „DFS S LLP“ be jokio teisinio pagrindo, ko pasėkoje UAB „L“ aštuoniais tarptautiniais mokėjimo pavedimais be teisinio pagrindo pervedė 18 590 eurų „DFS S LLP“. Be to, R. C., kaip UAB „M“ direktorius, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 iki 27 d., nesant tam jokio teisinio pagrindo, iš UAB „M“ kasos per du kartus išsimokėjo sau 101 291, 47 Lt (29.336,04 eurų), taip nuo kreditorių paslėpdamas bendrovės lėšas. Taip pat R. C. įmonę „DFS S LLP“ pasinaudojo paslėpti UAB „M“ buhalterinius dokumentus ir taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M” realią finansinę būklę ir įvertinti turtą, nes pasinaudojo 2008 m. birželio 16 d. suklastota akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi, kuria tariamai buvo parduotos visos UAB „M“ akcijos įmonei „DFS S LLP“. UAB „M“ akcijas pardavus įmonei „DFS S LLP“, naujo direktoriaus paskyrimu rūpinasi ne naujasis akcininkas, o R. C.. Naujasis UAB „M“ direktorius G. M. buvo R. C. sodyboje pagalbiniu darbuotoju ir yra su R. C. pažįstamas. Be teisėsaugos institucijų pagalbos nebuvo įmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, bendrovės lėšos sąmoningai paslėptos taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas bei nemokumą, vengdamas prievolės tyčia paslėpė UAB „M“ turtą, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo. Kaip matyti R. C. realiai žinojo įmonės finansinę padėtį, nors įmonė turėjo finansinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams apie kuriuos R. C. neabejotinai žinojo, dirbtinai sukūrė situaciją, kai nukentėję asmenys negalėjo tikėtis turtinės prievolės įvykdymo dėl to, kad UAB „M“ dėl tokios dirbtinos situacijos sukūrimo neturi galimybės šios turtinės prievolės įvykdyti.
    3. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai pritaikė kasacinio teismo nutartyje numatytą BK 182 ir 186 straipsnių atskyrimo požymį, dėl svetimo turto panaudojant apgaulę susiformavimo momento. Skunde teigiama, jog R. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose nurodyta, jog apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant prievolę. <...> Turtinės prievolės išvengimas pasireiškia savo pareigos, susijusios su sandorio (ar kitu pagrindu), nevykdymu. Tai reiškia, kad kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-224/2008, 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014). Turtinės prievolės išvengimo apgaulės būdu požymiai pasireiškia kaltininko tiesioginės tyčios susiformavimu sukurti situaciją, kuomet nukentėjusysis asmuo negalės išreikalauti kaltininko prievolės, atitinkančios nukentėjusiojo turtinę teisę, įgyvendinimo dėl to, kad kaltininkas realiai ir objektyviai negalės šitokios turtinės prievolės įvykdyti. Realizuojant savo nusikalstamus ketinimus, kaltininkas sąmoningai ir dirbtinai sukuria tokio pobūdžio teisinę situaciją, kuomet nukentėjusysis praranda galimybę realizuoti savo pažeistą teisę net ir panaudojant civilines teisines priemones.
    4. R. C. inkriminuojant BK 182 straipsnio 2 dalį, tų nusikalstamų veikų metu galiojusioje BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d) papunkčio redakcijoje (įstatymas Nr. IX-1495, galiojęs iki 2010 m. birželio 29 d.) buvo įtvirtintas kitas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – 10 metų. Kadangi R. C. nusikalstamos veikos pabaiga nurodyta 2008 m. rugsėjo 2 d., tai senaties terminas pagal inkriminuojamą BK 182 straipsnio 2 dalį sueitų tiktai 2018 m. rugsėjo 2 d.
    5. Remiantis BPK 312 straipsnio 3 dalimi civilinis ieškovas ir civilinio ieškovo atstovai turį teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu baudžiamąją bylą R. C. atžvilgiu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį nutraukė dėl baudžiamosios atsakomybės senaties bei civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus. Kadangi baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, o civilinio ieškinio nenagrinėjimo pagrindas nuosprendyje nurodytas baudžiamosios bylos R. C. atžvilgiu nutraukimas dėl baudžiamosios atsakomybės senaties, todėl civilinio ieškovo atstovas apeliaciniame skunde pasisako dėl R. C. veikos perkvalifikavimo į BK 182 straipsnio 2 dalį. Perkvalifikavus veiką senaties terminas būtų iki 2018 m. rugsėjo 2 d. ir atsirastų galimybė spręsti su civiliniu ieškiniu susijusius klausimus.
  1. R. C. apeliacinio skundo argumentai.
  1. Apeliaciniame skunde R. C. prašo 2018 m. balandžio 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą, jį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. „S. I. Group LTD“, „EL OU“, S. U. IĮ civilinius ieškinius atmesti.
    1. Skunde nurodė, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo darant nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinančia asmens nekaltumo prezumpciją, iš kurios seka, kad visos abejonės yra aiškinamos kaltininko naudai. Nebuvo surinkta pakankamai įrodymų pagrindžiančių R. C. nusikalstamus veiksmus. Neįrodytas asmens kaltumas lygiagrečiai teisiškai prilygsta įrodytam asmens nekaltumui, šia taisykle valstybė užkerta kelią pripažinti asmenį kaltu, remiantis tik prielaidomis ar spėjimais.
    2. Teismas nepašalino abejonių, priimdamas sprendimus vadovavosi prielaidomis. Apylinkės teismas nenustatė, kad UAB „M“ būtų buvusi fiktyvi, nes įmonė vykdė veiklą ir sudarinėjo sutartis. Kaip matyti iš Y. U. parodymų, UAB „M“ iš dalies atsiskaitė su įmone. Už atliktus pervežimus UAB „M“ sumokėjo 4936 eurų, į tą sumą įeina pirmo reiso apmokėjimas - 3700 eurų, už du kitus sumokėta tik 1050 eurų. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad prieš sudarant sutartis ar sutarčių su minėtomis įmonėmis sudarymo metu R. C. siekė tyčia nemokėti pagal sutartis priklausančių pinigų ir tokiu būdu išvengti turtinių prievolių. Taip pat byloje nenustatyta, kad sudarant sutartis buvo panaudota apgaulė.
    3. Teismas, darydamas išvadas, kad R. C. veiksmuose nebuvo sukčiavimo požymių, vis tik priėjo nepagrįstos išvados, kad jo veiksmuose galimai yra požymių kitos nusikalstamos veikos, o būtent nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, jog R. C. dėl atėjusios ekonominės krizės siekė išvengti atsiskaitymų su kreditoriais, šioje byloje civiliniais ieškovais ir tokiu būdu galimai klastodamas dokumentus dėl UAB „M“ akcijų perleidimo bendrovei „DFS S LLP“, apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą siekė minėtiems kreditoriams apgaule padaryti turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas, nebūdamas tikras dėl R. C. veiksmų priežastingumo pasekmių atžvilgiu, padarė abejonėmis grįstas išvadas, kad būtent R. C. veiksmais buvo padaryta žalos kreditoriams. Teismas nepagrindė savo išvadų dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nepašalino dar ikiteisminio tyrimo stadijoje atsiradusių abejonių, nesant objektyvios galimybės teisminio nagrinėjimo metu surinkti bylai reikšmingus duomenis, teismas privalėjo išteisinti R. C. dėl visų nusikalstamų veikų.
    4. Teismas, remdamasis tuo, kad 2008 metais atėjo ekonominė krizė, UAB „M“ turėjo kreditinių įsipareigojimų (piniginių prievolių) savo kreditoriams pagal sutartis, R. C. surado realiai veiklos nevykdančią bendrovę „DFS S LLP“, kuriai pagal suklastotą 2008 m. birželio 16 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartį buvo perleistos UAB „M“ akcijos, atitinkamai buvo paskirtas esą formalus direktorius G. M., R. C. turėjo tyčią padaryti kreditoriams turtinę žalą apgaule. Apylinkės teismas visiškai nepaneigė gynybos argumentuotų teiginių apie tai, kad R. C. apskritai neturi nieko bendro su padarytomis menamomis nusikalstamomis veikomis.
    5. Apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti, kad nei prokuroras, nei bylą nagrinėjęs teismas nepateikė jokių argumentuotų motyvų, jog R. C. kontaktas su bendrove „DFS S LLP“ prasidėjo nuo to, kad R. C. kaip UAB „M“ direktorius siekė ieškoti veiksmingų galimybių atgauti skolas iš kelių įmonių, registruotų Europos valstybėse, nes prieš tai UAB „M“ samdytų teisininkų pastangos nedavė jokių rezultatų. R. C. pagrįstai tikėjosi, kad su „DFS S LLP“ pagalba ir tarpininkavimu bus įmanoma atgauti skolas. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „M“ skoliniai reikalavimai buvo nemaži, t. y. siekė daugiau nei 300 000 Lt, buvo sutarta, kad „DFS S LLP“ atlygis už išieškojimą bei tarpininkavimą bus paskaičiuotas nuo išieškotų sumų. L. Z. prisistatė R. C. kaip minėtos kompanijos atstovė, todėl būtent su ja R. C. teko bendrauti derinant aukščiau paminėtus klausimus. Apie 2008 metų gegužę L. Z. informavo, kad skolinių reikalavimų atgavimo procesas užsitęs, todėl bus reikalinga sumokėti už paslaugas avansu, kas sudarytų apie 25000 eurų. R. C. neneigė, kad UAB „M“ turėjo neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tačiau pagrįstai tikėdamas tuo, kad „DFS S LLP“ pagalba, o vėliau ir šiai kompanijai tapus UAB „M“ akcininke, neliko jokių abejonių, kad kreditoriai turės realias galimybes atgauti negautus pinigus po to, kuomet ir bendrovė atgaus pinigus iš kitų skolininkų. Taigi pagrįstai tikintis, kad anksčiau ar vėliau pavyks išieškoti skolinius reikalavimus, R. C. sutiko mokėti prašomą avansą, todėl siekiant patvirtinti savo ketinimus buvo pateiktos sąskaitos už suteiktas paslaugas UAB „L“, kuriai buvo nurodytas pinigų gavėjas ne UAB „M“, o „DFS S LLP“. Toks atsiskaitymo būdas su įmonės vadove L. Z. buvo aptartas.
    6. Valstybinis kaltintojas baudžiamojoje byloje nepateikė jokių duomenų apie tai, kad įmonė „DFS S LLP“ buvo fiktyvi, veiklos nevykdanti bendrovė. Kartu ir skundžiamame nuosprendyje tokia teismo išvada liko niekuo nepagrįsta, kadangi byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių bent daryti prielaidas, kad įmonė realiai nevykdė jokios veiklos. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo privalu surinkti duomenis apie „DFS S LLP“ veiklą, lėšų judėjimą, vadovus ir jų santykius su UAB „M“, tačiau byloje tebuvo apklausta vienintelė L. Z., kurios parodymais skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ir vadovavosi. Net ir vertinant L. Z. parodymus, kurių nepavyko patikrinti teisme, matyti, kad „DFS S LLP“ iš tiesų veikė, vykdė veiklą, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad su šia bendrove UAB „M“ turėjo sutartinius santykius. Taigi nesant byloje jokių duomenų apie esą fiktyvią bendrovę „DFS S LLP“ (baudžiamojo proceso metu nebuvo imtasi surinkti duomenis apie šią bendrovę, išskyrus vienintelio žmogaus – L. Z. paaiškinimus), negalima daryti ir išvados, kad R. C. pagamino netikrus dokumentus – 2008 m. birželio 16 d. UAB „M“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią visos bendrovės akcijos 2008-06-16 buvo tariamai parduotos įmonei „DFS S LLP“ ir kt., kadangi minėtą akcijų pirkimo –perdavimo sutartį, kaip nustatyta byloje, tikrai pasirašė L. Z..
    7. Nors teismas skundžiamame nuosprendyje ir paminėjo, kad L. Z., tikėtina, buvo „DFS S LLP“ atstovė, tačiau ir šių duomenų teismas nekonkretizavimo, o pasiliko tik prie prielaidos. Kita vertus, teismas, cituodamas L. Z. parodymus, jų nesusiejo su visuma kitų bylos duomenų. Būtent, nors L. Z. paaiškinimuose nurodė, kad ji nežino apie įmonės veiklą, su kitais asmenimis nebendravo ir pan., tačiau teismas neįvertino, kad ant akcijų pirkimo – pardavimo sutarties yra būtent L. Z. parašas. Šios aplinkybės neneigia ir pati liudytoja, teigdama, kad negali prisiminti nurodytos sutarties pasirašymo, bet jeigu pasirašė, tai kaip „DFS S LLC“ paskirtasis vadybininkas (t. 12, b. l. 71-75, 10-14). Nesant galimybės patikrinti liudytojos L. Z. parodymų betarpiškai užduodant šiam liudytojui klausimus, o kartu ir nesant kitų bylos duomenų, kurie patvirtintų pagarsintus L. Z. parodymus, teismas negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalimi ir šiuos liudytojos parodymus vertinti kaip įrodymus.
    8. Su kompanija „DFS S LLP“ buvo sutarta, kad ji vykdys išieškojimus UAB „M“ naudai, mokėjimai šiai kompanijai tai oficialiai deklaruojant išrašomose sąskaitose niekaip negalėtų būti vertinami kaip nesąžiningi UAB „M“ atžvilgiu, nes pinigų pavedimo faktai buvo akivaizdūs, fiksuoti suvestiniuose apskaitos dokumentuose bei lengvai patikrinami. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, niekas nesidomėjo, koks šių piniginių lėšų, pervestų UAB „M“ akcijų pirkėjai „DFS S LLP“, likimas, taip pat kas valdė šios įmonės sąskaitą, kas, kada ir kokiomis sumomis buvo disponuojama tiek bankiniais pavedimais, tiek grynaisiais ir pan.
    9. Skunde pabrėžiama, kad baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas nė vienas veiksmas siekiant pasidomėti kompanijos „DFS S LLP“ sąskaitos valdytoju ir pinigų gavimo bei panaudojimo pagrįstumu. Prokuroras aiškiai suvokė, kad jeigu šioje byloje dar ikiteisminio tyrimo metu būtų buvę atliekami tarptautinės teisinės pagalbos prašymų formalumai, tuomet, anot prokuroro, būtų suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Matomai dėl to nuogąstaujant teismui buvo perduota tik tokia baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje buvo ir yra apstu abejonių, susijusių su „DFS S LLP“ veikla, šios bendrovės, kaip įsigijusios UAB „M“ akcijas atstovų veiksmai, susiję su kreditorių, kuriems neva R. C. padarė turtinės žalos apgaule, kreditorinių interesų tenkinimu. Byloje buvo kreiptasi su teisinės pagalbos prašymu, gauti „DFS S LLP“ valdytojos L. Z. parašų pavyzdžiai. Pastaroji nurodė, kad dirbo ne viena, kad buvo asmenys, kurie priiminėjo sprendimus, tačiau jos nebuvo paklausta šių asmenų duomenų, jie neapklausti, nebuvo paklausta, kokiu tikslu kompanija gavo pinigus iš UAB „L“ ir kaip juos panaudojo, kokios sutartys prieš įsigyjant UAB „M“ akcijas buvo sudarytos su ja ir t. t. Kreditoriai, turėdami tokius duomenis, nesikreipė į teismą civiline tvarka ir net nepabandė pareikalauti grąžinti pinigines lėšas iš kompanijos „DFS S LLP“, kuris perėmė UAB „M“ teises ir pareigas, nesikreipė su ieškiniais dėl žalos atlyginimo ar sandorių panaikinimo, o už juos šiuos veiksmus atliko prokuroras, kuris kaltinimus pareiškė tik vienam R. C. nors akivaizdžiai matoma, kad dvišaliuose sandoriuose jis dalyvavo tik kaip vienos šalies atstovas.
    10. Prasidėjus šios bylos procesui buvo galima matyti, kad nemaža dalis piniginių lėšų pateko į UAB „M“ sąskaitą, ką patvirtina ir apklausta specialistė V. L., kad 2008 m. lapkričio 25 d. - 2009 m. vasario 6 d. į bendrovės sąskaitą buvo pervedamos piniginės lėšos. R. C. neatmetė galimybės, kad galbūt L. Z. ar jos atstovaujama kompanija išsiieškojo lėšas iš buvusių UAB „M“ skolininkų ar jų dalies. Kartu tai patvirtina ir kitus R. C. parodymus, kad prieš parduodant bendrovės akcijas „DFS S LLP“ realiai domėjosi UAB „M“ veikla, apyvartos situacija ir pan. L. Z. kaip kompanijos atstovė žinojo, kad UAB „M“ turi skolininkų, bet turi ir kreditorių, todėl šiai kompanijai buvo itin svarbu perimti visus bendrovės dokumentus, įskaitant ir buhalterinius.
    11. Tai pat svarbu vertinti, ar pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl byloje pareikštų ieškinių palikimo nenagrinėtais. Teismas sprendė, kad civilinių ieškovų „S. I. Group LTD“, „EL OU“, S. U. IĮ ieškiniai paliekami nenagrinėtais, kadangi R. C. atžvilgiu byla nutraukta dėl baudžiamosios atsakomybės senaties. Teismas neįvertino, kad Vilniaus apygardos teismas dar 2009 m. vasario 17 d. sprendimu iš UAB „M“ priteista „S. I. Group LTD“ naudai 57 447,80 Lt skolos, 5000 Lt delspinigių, procentai metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas dar 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių priteisė iš UAB „M“ „EL OU“ naudai 22 614,75 Lt nuostolių, 678 Lt žyminį mokestį ir t. t. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo palikti nenagrinėtais minėtų ieškovų ieškinių, kadangi minėtoms bendrovėms jų piniginiai reikalavimai jau buvo patenkinti teismams priėmus sprendimus civilinėse bylose iš UAB „M“. Kartu teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtos bendrovės – ieškovai baudžiamojoje byloje, nesikreipė į „DFS S LLP“, kuri tuo metu buvo atsakinga už UAB „M“ prievoles. Šios faktinės aplinkybės lemia, kad ieškovų ieškiniai baudžiamojoje byloje turėjo būti atmesti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo motyvai
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje priėmė sprendimą baudžiamąją bylą R. C. dėl nusikalstamų veikų pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Šis sprendimas yra teisingas, tačiau priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas pirmiau nurodytas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant minėtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Konstitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016). Nauja teismų praktika yra nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose bylose Nr. 2K-7-62-511/2018, 2K-7-693/2018, 2K-374-677/2016.
    1. Vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą buvo pakeista Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 4 dalis ir joje atsirado nuostata, kad teismas taip pat nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu nustatoma, kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl šios nusikalstamos veikos suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (2017 m. lapkričio 28 d. įstatymas Nr. XIII-805 (nuo 2017 m. gruodžio 5 d.) (TAR, 2017, Nr. 2017-19449). Ši nuostata, kartu su BPK 305 straipsnio 4 dalimi, nustatančia reikalavimus nuosprendžio, kuriuo nutraukiama baudžiamoji byla, aprašomajai daliai, reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas nuosprendyje turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis daro išvadas, o jei įrodymai yra prieštaringi, jų vertinimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BPK 303 straipsnio 4 dalies reikalavimas nustatyti, kad asmuo nusikalstamos veikos padarymu buvo kaltinamas pagrįstai, kartu su BPK 305 straipsnio 4 dalies reikalavimu nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimą reiškia, kad teismas turi motyvuoti baudžiamojo įstatymo taikymą.
    2. Susipažinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu matyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šias BPK nuostatas ir nuosprendyje neaptarė sprendimui priimti reikšmingų įrodymų, lemiančių teisingo sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismo pateikti veiksmų kvalifikavimo motyvai yra labai fragmentiški, išvados tikėtinos. Priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-P-9/2012, 2K-10/2014), kuri po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo ir BPK 303 straipsnio 4 dalies pakeitimo tapo neaktuali.
    3. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių reikalauti, kad padaręs klaidas pirmosios instancijos teismas jas pats ištaisytų, todėl kolegija, kaip numato Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taiso pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo motyvavimo klaidas.
  3. Visų pirma kolegija aptaria asmens, kurio atžvilgiu byla yra nutraukta, apeliacinio skundo argumentus, nes jie daugiausiai susiję su įrodymų vertinimu.
    1. Apeliantas neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo asmens nekaltumo prezumpcija, abejones aiškino kitaip nei nekaltumo prezumpcija įpareigoja tai daryti. Neteisingi skundo argumentai, kad yra kokių nors abejonių dėl UAB „M“ fiktyvumo, dėl R. C. apgaulės naudojimo prieš nukentėjusiuosius prieš jiems sudarant sutartis ar išankstinio jo siekio nemokėti pagal jas. Apylinkės teismas nuosprendžio 21 puslapyje padarė aiškią išvadą, kad UAB „M“ nebuvo fiktyvi įmonė, teismas nenustatė, kad prieš sudarant sutartis buvo panaudota apgaulė.
    2. Gynybos pozicija, o kartu ir apeliacinio skundo argumentai, iš esmės remiasi R. C. parodymais bei L. Z. parodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas nepateikė jų vertinimo, o juos įvertinusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija R. C. parodymus vertina kaip mažai patikimus, nes jie neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, yra prieštaringi ir nenuoseklūs, juose yra veiksmų, kurių logiškai paaiškinti R. C. negali, o kai kurie jo paaiškinimai užsibaigia nenustatomomis aplinkybėmis.
      1. Abejonių kelia R. C. parodymai apie UAB „M“ pardavimą „DFS S LLP“. Jis nurodė, kad prieš parduodant įmonę kalbėjo su tikraisiais akcininkai, tačiau negalėjo įvardinti, kas jie tokie. R. C. aiškina, kad prieš įsigyjant UAB „M“, bendrovė „DFS S LLC“ labai domėjosi jos finansinėmis ataskaitomis, balansais, buvo padaryta nuodugni įmonės analizė, be L. Z. bendravo su dviem vyrais, kurie ir buvo tikrieji „DFS S LLC“ savininkai, jie su L. Z. buvo atvykę į Rygą, kur jis perdavė bendrovės dokumentus, kas lyg ir reiškia, kad bendravimas buvo pakankamai intensyvus. Tačiau jis negali nurodyti konkrečių asmenų, su kuriais bendravo, todėl toks aiškinimas yra prieštaringas. Jis paaiškino, kad dokumentai buvo siunčiami elektroniniu paštu, tačiau kokiu adresu neatsimena. Bendrovę „DFS S LLC“ surado internete, tačiau kaip ir kur, paaiškinti negali. Neaišku, kodėl smulki R. C. vadovaujama bendrovė skolas išieškoti pavedė niekam nežinomai Jungtinės Karalystės bendrovei, kai Italijos advokatai buvo per brangūs ir jokių rezultatų nepasiekė. R. C. paslėpus UAB „M“ dokumentus teismas iš viso prarado galimybę nustatyti, ar šiai bendrovei kas nors buvo skolingas. Kas buvo skolingas UAB „M“ nenurodė ir R. C.. Paprastai baudžiamosiose bylose tokios versijos, kurias teisėsaugos institucijos galėtų patikrinti, bet kaltinamasis nepateikia detalesnių duomenų (nenurodomi asmenys, adresai, bendrovių pavadinimai ir pan.) yra pateikiamos tada, kai tokių įvykių nebuvo – jokių kitų akcininkų nėra ir nėra ką pateikti, nieko elektroniniais adresais nebuvo siųsta, jokie susitikimai nevyko, o visus veiksmus atliko pats kaltinamasis.
      2. Kaip bendrovės „DFS S LLC“ atstovę R. C. nurodė L. Z.. Iš jo paaiškinimų galima suprasti, kad ji dalyvavo UAB „M“ pirkime, jis bendravo su ja dėl pardavimo ir tolimesnės bendrovės veiklos sąlygų, ji paskyrė G. M. UAB „M“ direktoriumi. Tačiau iš pastarosios apklausos protokolo turinio aišku, kad jokių veiksmų bendrovės „DFS S LLC“ vardu ji neatliko, apie šios bendrovės akcininkus, jos pirkimą ar veiklą ji nieko nežino, R. C. nepažįsta. Bylos duomenys rodo, kad tuo pačiu adresu, kaip ir „DFS S LLC“, buvo įregistruotos dar 25 bendrovės ir visų jų direktorė yra L. Z.. Tai rodo, kad bendrovė „DFS S LLC“ buvo įsteigta tam, kad atsiradus pirkėjui ją parduoti, kaip tai dažniausiai atsitinka su lengvatinio apmokestinimo bendrovėmis (ofšorinėmis bendrovėmis), o ne jos vardu vykdyti veiklą. Ši išvada paneigia apeliacinio skundo motyvą dėl bendrovės „DFS S LLC“ detalesnio patikrinimo būtinumo. Kolegija mano, kad šios lengvatinio apmokestinimo bendrovės detalesnis patikrinimas būtų netikslingas ir neduotų naudos. Tuo pačiu šis motyvas logiškai siejasi su aplinkybe, kad R. C. negalėjo nurodyti tikrųjų bendrovės „DFS S LLC“ akcininkų ar naudos gavėjų, kurie neva buvo suinteresuoti pirkti UAB „M“. Byloje esantys išrašai iš juridinių asmenų registro (t. 12, b. l. 37-68) rodo, kad „DFS S LLC“ nariai buvo kitos lengvatinio apmokestinimo bendrovės, o 2010 m. birželio 15 d. bendrovė „DFS S LLC“ buvo likviduota. Nors R. C. savo parodymais bando įtikinti, kad bendrovė „DFS S LLC“ pirkdama UAB „M“ optimistiškai tikėjosi išsiieškoti pinigus iš skolininkų, tačiau tokių parodymų melagingumą rodo tolimesnis bendrovės neveikimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovė „DFS S LLC“ atliko kokius nors veiksmus skoloms atgauti, UAB „M“ atgavo skolas ir skyrė pinigus savo skoloms padengti. Susipažinus su UAB „M“ sąskaitos išrašu (t. 7, b. l. 1-73), matyti, kad po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo (pasirašyta 2008 m. birželio 16 d.) į UAB „M“ sąskaitą 2008 m. birželio 18 d., birželio 20 d., liepos 22 d. ir lapkričio 25 d. buvo pervesti pinigai, tačiau nesant dokumentų kolegija negali padaryti patikimų išvadų, už ką buvo sumokėti šie pinigai. Kitą vertus akivaizdu, kad 2008 m. birželio 18 d. ir birželio 20 d. pavedimai visiškai nėra susiję su R. C. nurodomomis pastangomis atgauti UAB „M“ skolas, kadangi šie pavedimai buvo padaryti praėjus dviems ir keturioms dienos po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo, o pagal R. C. parodymus UAB „M“ dokumentus jis perdavė dar vėliau Rygoje. Iš kitos byloje esančios UAB „M“ sąskaitos (t. 6, b. l. 3-131) matyti, kad po sutarties pasirašymo buvo gaunami tik R. C. pervedimai, kuriuose jis nurodė, kad grąžina skolą. Šie motyvai rodo, kad skundo argumentai, jog po akcijų pardavimo UAB „M“ gaudavo pinigus, nepasitvirtino.
    3. Nors apeliaciniame skunde asmuo, kuriuo atžvilgiu byla nutraukta, nesiremia G. M. parodymais, tačiau teisingoms išvadoms padaryti jo parodymai labai svarbūs. R. C. paaiškino, kad G. M. žino kaip verslininką, siūliusi statyti medinius namus ir vežti juos į Daniją, jis yra komersantas, pažįstantis žmones Rusijoje. R. C. teigė, kad G. M. nebuvo jo samdomas darbuotojas. Apklaustas teisme G. M. paaiškino, kad daug metų dirbo su rusų verslininkais, o atsidūręs Lietuvoje prašė R. C. surasti darbą, jei kas norėtų dirbti su rusų verslininkais. R. C. pasiūlė direktoriaus pareigas veikiančioje įmonėje. Jis prašė buhalterės supažindinti su įmonės reikalais, žiūrėjo balansą. Šie jo teisme duoti parodymai lyg ir rodo jo išmanymą versle, įmonės buhalterijoje, sieki sėkmingai vystyti įmonės veiklą. Tačiau vėliau G. M. aiškina, kad apie UAB „M“ veiklą žinojo apytikriai. Nežinojo, kas jo pavaldiniai. Verslo, susijusio su krovinių pervežimu, nežino. UAB „M“ akcininkų nežino, tik moterį, kuri prisistatė kaip atstovė, o jis suprato, kad ji akcininkė. Būdamas direktoriumi nieko nedirbo, „šaldė“ veiklą. Skaitant G. M. teisme duotus parodymus matyti, kad jie yra labai prieštaringi, stokoja detalių, jis save pristato kaip patyrusį verslininką, tačiau tuo pat metu naujose UAB „M“ pareigose nieko nedaro, nebando atgaivinti ir vystyti bendrovės veiklos. Tai, kad G. M. tapus direktoriumi bendrovė jokios veiklos nevykdė, patvirtino ir teisme apklausta liudytoja T. O.. Dar kitokie buvo teisme pagarsinti G. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis paaiškino, kad 2007 m. vasarą ir rudenį gyveno nakvynės namuose. Kažkoks jo pažįstamas pasiūlė padirbti R. C. statomuose namuose, jis atliko žemės darbus. Paskui 2008 m. rugpjūčio mėnesį kelias dienas dirbo prie R. C. namo. Paskui R. C. pasiūlė jam tapti įmonės direktoriumi ir paaiškino, kad jis turės būti fiktyvus direktorius, įdarbinimas bus formalus, o bendrovės reikalus tvarkys pats R. C.. Jo kaip direktoriaus paslaugų reikėjo dviems mėnesiams. R. C. jam leido suprasti, kad jei jis nesutiks būti direktorius, negaus darbo statybose. Kadangi tuo metu neturėjo gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio, jis sutiko tapti direktoriumi. Vėliau jie susitiko prie bendrovės „Teo“ pastato, tada R. C. jam davė darbų vadovo Valdo telefoną, pinigų kelionei ir jis išvažiavo į Varėną, kur dirbo nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio maždaug keturis mėnesius. R. C. buvo atvažiavęs kelis kartus ir galimai jam teko pasirašinėti R. C. atvežtus dokumentus. Tarp dokumentų buvo įgaliojimas R. C. atstovauti įmonei. Jis nemoka lietuviškai, todėl dokumentų turinio nesuprato. 2008 m. gruodžio mėnesį Savanorių prospekte prie „Rimi“ parduotuvės jis susitiko su R. C. ir šis pasakė, kad jam jau nereikia būti direktoriumi ir atvežė atleidimo dokumentus. R. C. pasakė, kad jis niekur nesirodytų, nes turi nesklandumų su įmonę. 2009 m. sausio mėnesį R. C. liepė jam darytis pasą, nes galimai reikės išvažiuoti iš Lietuvos. R. C. finansavo paso ir Rusijos vizos padarymą. 2009 m. vasario mėnesį dėl nesklandumų su įmonę R. C. liepė jam išvažiuoti iš Lietuvos. Tokius pat parodymus G. M. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir juos patvirtino akistatos su R. C. metu. Taigi ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose G. M. nebandė pateikti savęs kaip patyrusio verslininko, ką jis darė duodamas parodymus teisme. Iš šių jo parodymų matyti, kad jis buvo benamis, o R. C., pasinaudodamas jo sunkia ekonomine padėtimi, įkalbėjo G. M. tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nors visus bendrovės reikalus tvarkė pats. Tai, kad R. C. ir toliau vadovavo UAB „M“ rodo ir tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 iki 27 d. jis iš bendrovės kasos išsimokėjo sau 101 291,47 Lt, kai 2008 m. birželio 16 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi bendrovė jau buvo parduota. G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina byloje esantys duomenys, kad jis nuo 2006 m. vasario 23 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, nuo 2007 m. balandžio 25 iki 2008 m. vasario 22 d. gyveno nakvynės namuose. Be to, G. M. papasakota versija apie jo paskyrimą įmonės fiktyviu direktoriumi yra įprastas tikrųjų direktorių veikimo būdas norint paslėpti įmonės dokumentus ir perkelti atsakomybę kitiems asmenims esant sunkiai bendrovės būklei ar gręsiant bankrotui, kai siekiama išvesti turtą iš įmonės balanso. Svarbu ir tai, kad paprastai asmenų duodami pirmi parodymai būna teisingiausi, todėl kolegija tiki G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.
    4. Vertinant kartu R. C., G. M. ir L. Z. parodymus akivaizdu, kad R. C. versija yra neteisinga. Nors skunde teigiama, kad R. C. pagrįstai tikėjosi, kad su „DFS S LLP“ pagalba ir tarpininkavimu bus įmanoma atgauti skolas, tačiau nėra aišku, kuo šis manymas buvo pagrįstas. Kaip aptarė kolegija, nėra nei vieno įtikinamo motyvo, kodėl bendrovė „DFS S LLC“ turėjo sėkmingai išieškoti UAB „M“ skolas. Skunde teigiama, kad L. Z. prisistatė R. C. kaip kompanijos atstovė, todėl būtent su ja R. C. teko bendrauti derinant aukščiau paminėtus klausimus. Apie 2008 metų gegužę L. Z. informavo, kad skolinių reikalavimų atgavimo procesas užsitęs, todėl bus reikalinga sumokėti už paslaugas avansu, kas sudarytų apie 25 000 eurų, tačiau tokie parodymai yra melagingi. Kaip matyti iš L. Z. parodymų, ji tik vykdė paskirtojo vadybininko pareigas ir apie „DFS S LLC“ veiklą nieko nežino. UAB „M“ ir bendrovė „DFS S LLC“ yra du atskiri juridiniai asmenys, todėl netgi bendrovei „DFS S LLC“ imantis išieškoti UAB „M“ skolas, turėtų būti sudaryta sutartis, kurioje būtų aptartas avansas ir tik tada jis turėtų būti sumokėtas. Šiuo atveju tariamas avansas sumokėtas be jokio pagrindo.
  4. Toliau kolegija įvertina aplinkybes, kurios yra patikimai nustatytos. V. V., J. B., I. N., Y. U. parodymais ir pateiktais dokumentais nustatyta, kad UAB „M“ buvo skolinga jų atstovaujamoms bendrovėms. UAB „M“ vadovavo R. C.. Jis vadovavo šiai bendrovei net ir po to, kai ji formaliai pagal netikrą akcijų pirkimo – pardavimo sutartį buvo parduota bendrovei „DFS S LLC“. A. A. K. parodymais nustatyta, kad UAB „L“ buvo skolinga UAB „M“ ir šią skolą pagal R. C. prašymą pervedė bendrovei „DFS S LLC“. Viso buvo pervesti 64 339,99 Lt. Laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 dienos iki 27 dienos R. C. iš UAB „M“ kasos išsimokėjo sau 101 291,47 Lt. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai rasti nebuvo. UAB „M“ buhalterė T. O. parodė juos perdavusi R. C.. Nors pastarasis teigė, kad jis bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus perdavė L. Z., tačiau kolegija tokią jo versiją vertina kaip neteisingą.
  5. Toliau kolegija aptaria veikos kvalifikavimo motyvus, kurie labiausiai yra susiję su civilinio ieškovo atstovo skundo argumentais. Kolegija sutinka su civilinio ieškovo atstovo skundo argumentu, kad kvalifikavimo klausimas turi įtakos sprendimui dėl civilinio ieškinio. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, o civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti. R. C. veiksmus kvalifikavus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, koks ir buvo pradinis kaltinimas byloje, pailgėja R. C. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai ir atsiranda galimybė tenkinti civilinių ieškovų ieškinius.
  6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl R. C. veiksmų kvalifikavimo yra neįtikinantys, o padarytos išvados yra nevienareikšmiškos. Darydamas išvadas teismas nurodė, kad R. C. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalies sudėties, o dėl BK 186 straipsnio sudėties buvimo R. C. veiksmuose teismas nurodė, kad jo veiksmuose galimai yra šios nusikalstamos veikos požymiai. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas teigė nustatęs, jos R. C. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o kaltinimas pagal BK 186 straipsnio 1 dalį yra nurodytas tik nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje.
  7. Kolegija visiškai pritaria apylinkės teismo nurodytam BK 182 straipsnio ir BK 186 straipsnio atskyrimo kriterijui – kad vienas požymių, lemiančių šių veikų atskyrimą, yra tyčios įgyti svetimą turtą susiformavimo momentas. Jei tyčia vengti privalomų įmokų ar mokėjimų susiformuoja iki sandorio sudarymo, tokie veiksmai paprastai kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Jei tyčia susiformuoja po sutarties sudarymo, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip turtinės žalos padarymas apgaule. Šis atskyrimo kriterijus teismų praktikoje nurodomas kaip pagrindinis. Iš byloje ištirtų įrodymų akivaizdu, kad sutartys, pagal kurias kilo prievolė UAB „M“ atsiskaityti, buvo sudarytos anksčiau nei R. C. suorganizavo lėšų pervedimą iš UAB „L“ į bendrovę „DFS S LLC“ ir pats sau išsimokėjo pinigus, todėl šis atskyrimo kriterijus lemia jo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį.
  8. Kaltinime R. C. apgaulė aprašyta kaip jo veiksmai UAB „M“ gautinas iš UAB „L“ lėšas nukreipus į bendrovės „DFS S LLC“ sąskaitą ir dalį lėšų išsimokėjus sau, o ne turint skolų šias lėšas nukreipiant kreditoriams skoloms padengti. Pagal teismų praktiką kaip apgaulė vertinami tokie atvejai, kai kaltininkas pagal sudarytas sutartis privalėdamas atsiskaityti su kreditoriais, pajamas ir turtą panaudoja ne atsiskaitymams su jais, o nenaudingiems sandoriams finansuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2011). Teismų praktikoje konstatuota, kad apgaulė vengiant atsiskaityti už atliktus darbus gali pasireikšti tokiomis pat formomis kaip ir sukčiavimo atveju ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-170/2010, 2K-462/2010, 2K-426-2013, 2K-352/2014).Privalomų įmokų vengimas suprantamas kaip kaltininko neteisėti veiksmai, kai kaltininkas nevykdo įstatymo ar kito norminio akto arba juridinio fakto pagrindu atsiradusios prievolės sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas prievolei nevykdyti. Paprastas privalomų įmokų vengimas be apgaulės elementų, t. y. nesant nukentėjusiojo suklaidinimo, apsunkinančio nukentėjusiojo interesų gynybą civilinio proceso tvarka, yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla. Vengimas atsiskaityti turi būti besąlygiškas, t. y. dėl kaltininko nevykdomos piniginės prievolės nukentėjusiojo reikalavimas lieka be ekonominio padengimo ir todėl objektyviai negali būti įvykdytas. Tais atvejais, kai kaltininkas nevykdo savo piniginės prievolės, tačiau nukentėjusiojo piniginis reikalavimas turi ekonominį padengimą turtu ar kitais įsipareigojimais ir toks reikalavimas objektyviai gali būti įgyvendintas, baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2013).
  9. R. C. veiksmus palyginus su BK 186 straipsnio sudėtimi ir šioje nutartyje pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais kolegija daro išvadą, kad R. C. apgaule vengė atsiskaityti už suteiktas paslaugas, dėl to padarė turtinę žalą kitiems asmenims ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 186 straipsnio 1 dalyje. UAB „L“ buvo skolinga UAB „M“ ir turėjo pinigų šią skolą sumokėti. Tačiau R. C. nurodymu UAB „L“ 18 590 eurų pervedė ne UAB „M“, o bendrovei „DFS S LLC“. Be to, R. C. iš UAB „M“ kasos sau išsimokėjo 101 291,47 Lt. Bendrai ši suma yra 165 479,02 Lt, kai UAB „M“ skola kitoms bendrovėms buvo 204 439,47 Lt, t. y. UAB „M“ šiais pinigais galėjo apmokėti 80 procentų savo skolų šioje byloje esantiems civiliniams ieškovams. Kaip jau kolegija padarė išvadas, UAB „L“ mokėjimas bendrovei „DFS S LLC“ už UAB „M“ buvo visiškai nepagrįstas, kaip ir R. C. pinigų išsimokėjimas sau. Atlikęs šiuos veiksmus R. C. nuslėpė šiuos pinigus nuo kreditorių, o šie pinigai galėjo būti panaudoti skoloms padengti. Dėl R. C. veiksmų skolos civiliniams ieškovams nėra apmokėtos iki šiol, o dėl UAB „M“ bankroto nėra tikimybės, kad iš viso bus apmokėtos. Šioje byloje R. C. nėra inkriminuoti turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo nusikaltimai, tačiau tai nepaneigia turtinės žalos padarymo apgaule. Labai panaši faktinė situacija buvo susidariusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K–352/2014, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė nuteistojo kasacinį skundą.
  10. Nustatyti R. C. veiksmai reiškia, kad jis kaip bendrovės direktorius neabejotinai suvokė, kad jo veika kelia pavojų UAB „M“ kreditorių nuosavybei, jų turtinėms teisėms ir interesams bei numatė, kad dėl to kreditoriams bus padaryta turtinė žala, ir tokių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
  11. Kolegija daro išvadą, kad R. C. laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) direktoriumi, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu įmonės vadovu, veikdamas tyčia, žinodamas apie UAB „M“ skolas: 22 614,75 Lt skolą „EL OU“ (registracijos Nr. ( - ), Estija, ( - )) dėl neįvykdytos 2006 m. liepos 27 d. sutarties (įvykdymo data 2006 m. liepos 31 d.); 21 925,28 Lt skolą S. U. individualiai įmonei (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas Ukraina, ( - )) pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. 26-3; 41.855 Lt skolą UAB „T“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) pagal 2007 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. vasario 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 57 447,80 Lt skolą S. I. Group LTD (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) pagal 2007 m. gruodžio 17 d. – 2008 m. gegužės 20 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras; 60 596,64 Lt skolą A. Č. individualiai įmonei (šiuo metu – BUAB „Č“) (įmonės kodas ( - ), buveinės adresas ( - )), pagal 2008 m. birželio 2 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, siekdamas apgaule išvengti UAB „M“ prievolių kreditoriams vykdymo bei paslėpti įmonės dokumentus, nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip iki 2008 m. gegužės 26 d., susirado veiklos nevykdančią, įregistruotą tikslu parduoti, įmonę „DFS S LLP“ (įmonės registracijos Nr. ( - ), ( - ) (Didžioji Britanija), kurią atstovavo formali direktorė Kipro pilietė L. Z. ir nenustatytomis aplinkybėmis šia įmone disponuodamas ją panaudojo paslėpti UAB „M“ į banko sąskaitas gautinoms lėšoms, taip išvengiant prievolių kreditoriams vykdymo. R. C. 2008 m. gegužės 26 d. PVM sąskaitose faktūrose Nr. ( - )ir Nr. ( - ), išrašytose mokėtojui UAB „L“, gavėju nurodė ne UAB „M“, bet, nesant tam jokio teisėto pagrindo, bendrovę „DFS S LLP“ bei 2008 m. liepos 4 d. nurodymu UAB „L“ nurodė pervesti pinigines lėšas į bendrovės „DFS S LLP“ sąskaitą EUR, IBAN ( - ) 0, ir UAB „L“, vykdydama nurodymą, tarptautinio mokėjimo pavedimais bendrovei „DFS S LLP“ pervedė viso 18 590 eurų: 2008 m. liepos 8 d. - 5790 eurų, 2008 m. liepos 11 d. - 3500 eurų, 2008 m. liepos 25 d. – 2000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 5 d. - 1000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 6 d. - 1500 eurų, 2008 m. rugpjūčio 13 d. - 1000 eurų, 2008 m. rugpjūčio 14 d. - 2800 eurų, 2008 m. rugpjūčio 21 d. - 1000 eurų.

18Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis bendrovę „DFS S LLP“ pasinaudojo ir siekdamas paslėpti UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdyti kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą: nenustatytomis aplinkybėmis R. C. parengė 2008 m. birželio 16 d. UAB „M“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią visos UAB „M“ akcijos tariamai buvo parduotos bendrovei „DFS S LLP“, atstovaujamai formalios direktorės L. Z.; šią sutartį nenustatytomis aplinkybėmis pasirašius L. Z. ir pasirašius vienintelei UAB „M“ akcininkei R. C. sutuoktinei I. C., nežinojusiai apie R. C. nusikalstamus tikslus, buvo patvirtinti melagingi duomenys apie akcijų pardavimą, tokiu būdu R. C. pagamino netikrą dokumentą.

19R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. rugsėjo 2 d., įtikinęs G. M. tapti fiktyviu UAB „M“ direktoriumi, nenustatytomis aplinkybėmis pagamino netikrus dokumentus: UAB „M“ vienintelio akcininko 2008 m. rugpjūčio 26 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriuo tariamai „DFS S LLP“ vienintelė akcininkė L. Z. nusprendė paskirti G. M. į UAB „M“ direktoriaus pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; atleisti R. C. iš UAB „M“ direktoriaus pareigų ir paskirti į UAB „M“ direktoriaus pavaduotojo pareigas nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; R. C. įpareigoti perduoti bendrovės kasą ir bendrovės dokumentus G. M., pagal priėmimo-perdavimo aktą; UAB „M“ 2008 m. rugpjūčio 27 d. įgaliojimą, kuriuo neva paskirtasis direktorius G. M. įgaliojo direktoriaus pavaduotoją R. C. atstovauti UAB „M“ interesus bei pasirašyti susijusius dokumentus, valstybinėse įstaigose, teismuose, bankuose, teisėsaugos institucijose nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d.; 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodė, kad R. C. tariamai perdavė „DFS S LLP“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir taip sutrukdė kreditoriams nustatyti UAB „M“ realią finansinę būklę ir įvertinti turtą.

20Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „M“ kasos nesant tam jokio teisėto pagrindo per du kartus išsimokėjo sau ten buvusius 101 291, 47 Lt (29 336 eurų).

21Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai - „EL OU“, S. U. individuali įmonė, UAB „T“, S. I. Group LTD, A. Č. individuali įmonė – prarado realią galimybę civilinėmis teisinėmis priemonėmis išieškoti skolas iš UAB „M“.

22Tokiu būdu, R. C. apgaule savo naudai išvengė didelės 204 439,47 Lt (59 209,76 eurų) vertės turtinės prievolės UAB „M“ kreditoriams: „EL OU“, S. U. individualiai įmonei, UAB „T“, S. I. Group LTD, A. Č. individualiai įmonei.

23Šiais savo veiksmais R. C. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 186 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

  1. Be to, R. C., laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas UAB „M“ (įmonės kodas ( - ), registracijos adresas ( - )) direktoriumi, o nuo 2008 m. rugpjūčio 27 d. būdamas direktoriaus pavaduotoju ir faktiniu įmonės vadovu, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio nuostata – „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 12 str. 1 d. nuostatą „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais”, 19 str. nuostatą „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones užtikrinančias dokumentų saugumą. Patvirtintus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, be to, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatą, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo visus buhalterinius apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti 10 metų, veikdamas tyčia, numatydamas, jog paslėpus UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus bus trukdoma nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą ir to siekdamas, žinodamas, kad UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentai perduoti nebus, nenustatytoje vietoje ir laiku pagamino netikrą dokumentą – 2008 m. rugpjūčio 27 d. UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo-priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad R. C. neva perdavė „DFS S LLP“ vienintelei akcininkei L. Z. įmonės dokumentus, tokiu būdu tyčia paslėpė UAB „M“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ir įvertinti turto laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d.

24Šiais savo veiksmais R. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

  1. Kolegija nesutinka su asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta dėl senaties, skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą dėl civilinių ieškovų pareikštų ieškinių. Apelianto nuomone, ieškiniai turėjo būti atmesti, nes visi ieškovai yra priteisę sumas civilinio proceso tvarka, be to, civiliniai ieškovai nesikreipė į bendrovę „DFS S LLC“, kuri buvo atsakinga už UAB „M“ prievoles. Civilinio proceso tvarka reikalaujamos sumos civiliniams ieškovams buvo priteistos iš juridinio asmens – UAB „M“. Tai, kad R. C. apgaule padarė turtinę žalą civiliniams ieškovams, gali lemti reikalaujamų sumų priteisimą iš jo asmeninio turto. Kolegija nesutinka, kad bendrovė „DFS S LLC“ buvo atsakinga už UAB „M“ prievoles, kadangi tai yra du atskiri juridiniai asmenys, o apelianto teiginiui nėra jokio teisinio pagrindimo. Be to, kolegija nustatė, kad UAB „M“ pardavimas bendrovei „DFS S LLC“ buvo fiktyvus.

25Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Nutarė

26R. C. ir civilinio ieškovo atstovo Dariaus Kiaušo apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Jūratei Urbaitienei,... 3. dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei,... 4. asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta byla R. C. ir jo gynėjui advokatui... 5. civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje atstovui Dariui Kiaušui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Teisėjų kolegija,... 8.
  1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio... 9. jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d.... 10. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis įmone DFS S LLP pasinaudojo ir siekdamas... 11. R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau... 12. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008... 13. Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai - „EL OU“, S. U. individuali įmonė,... 14. Tokiu būdu, R. C. apgaule savo ir UAB „M“ akcininkės I. C. naudai... 15. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas,... 16. jis, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. iki 2008 m. rugpjūčio 27 d.... 17. Šiais savo veiksmais R. C. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką,... 18. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis bendrovę „DFS S LLP“ pasinaudojo ir... 19. R. C., tęsdamas nusikalstamą veiką, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne... 20. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, R. C. tuo pat metu, laikotarpiu nuo 2008... 21. Dėl šių R. C. veiksmų kreditoriai - „EL OU“, S. U. individuali įmonė,... 22. Tokiu būdu, R. C. apgaule savo naudai išvengė didelės 204 439,47 Lt (59... 23. Šiais savo veiksmais R. C. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 186... 24. Šiais savo veiksmais R. C. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222... 25. Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 26. R. C. ir civilinio ieškovo atstovo Dariaus Kiaušo apeliacinius skundus...