Byla 2K-7-693/2018
Dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Vytauto Masioko (pranešėjas), sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui, išteisintajam L. D., jo gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai, išteisintajam D. G., išteisintojo A. M. gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui, išteisintajam A. J., jo gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui, išteisintajam L. Š., jo gynėjui advokatui Jonui Skruzdžiui, išteisintojo juridinio asmens UAB „G.“ atstovui L. M. bei gynėjui advokatui M. Ž.,

2viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Gintaro Plioplio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutarties.

3Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu:

4L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (dėl specialios paskirties pastato rekonstrukcijos darbų pirkimo), pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato statybos darbų pirkimo), pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį (dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos darbų pirkimo) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

5S. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašyto 2004 m. gruodžio atliktų darbų akto), pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašytų 2005 m. liepos ir lapkričio atliktų darbų aktų) ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

6D. G. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

7bylos dalis dėl D. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

8A. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

9A. J. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

10L. Š. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

11UAB „G.“ pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašyto 2004 m. gruodžio atliktų darbų akto), pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl specialios paskirties pastato rekonstrukcijos metu surašytų 2005 m. liepos ir lapkričio atliktų darbų aktų), pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl skardos panaudojimo) išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

12Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

13Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas L. D., D. G.,

14L. Š., A. J., A. M., S. L. ir UAB „G.“ priklausančiam turtui.

15Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

16Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo L. D. ir jo gynėjo, išteisintojo D. G., išteisintojo A. M. gynėjo, išteisintojo A. J. ir jo gynėjo, išteisintojo L. Š. ir jo gynėjo, išteisintojo juridinio asmens UAB „G.“ atstovo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

17I. Bylos esmė

181. L. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos) ir BK 184 straipsnio 2 dalį (3 veikos) buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas statutinis valstybės tarnautojas – 2004–2008 m. dirbdamas valstybinės įstaigos ( - ) (toliau – ir ( - )), o nuo 2006 m. sausio 1 d. – Lietuvos policijos ( - ) (toliau – ir ( - )) viršininku, veikdamas priešingai tarnybos interesams, veiklos principams, neteisėtai suteikė privilegijų rangovei – UAB „G.“, t. y. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, ir iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – valstybės turtą – Policijos departamentui prie VRM patikėtas lėšas, skirtas specialios paskirties pastato, esančio Vilniuje, ( - ), ( - ) ir ( - ) rajonų policijos komisariatų pastatų statybai bei rekonstrukcijai, t. y. žinodamas, jog visų objektų statybos ir rekonstrukcijos darbų pirkimo dokumentuose nebuvo numatyta galimybė perskaičiuoti sutarties kainą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnyje nustatytus pagrindinius pirkimo pricipus, 2004 m. gruodžio 1 d., 2005 m. gruodžio 1 d., 2007 m. rugsėjo 17 d. pasirašydamas statybos rangos sutartis su UAB „G.“ dėl minėtų objektų, tyčia į rangos sutartis įrašė nuostatą, nesuderinamą ir prieštaraujančią Logistikos centro interesams bei pirkimų sąlygoms, kuria suteikė teisę rangovei perskaičiuoti sutarties kainą, taip sukurdamas UAB „G.“ galimybę perskaičiuoti sutarties kainą neatsižvelgiant į kokius nors rodiklius, parodančius kainos pokyčius, vadovaudamasis šia nuostata, su rangove pasirašė papildomus susitarimus (2008 m. vasario 1 d. ir 2008 m. kovo 25 d. dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato), kuriais neteisėtai ir nepagrįstai padidino minėtų pastatų statybos ir rekonstrukcijos sutarties kainas, dėl tokių jo veiksmų valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o Policijos departamentas prie VRM – ir didelę turtinę žalą: už specialios paskirties pastato, esančio ( - ), statybos ir rekonstrukcijos darbus neteisėtai bei nepagrįstai sumokant daugiau nei sutartyje nustatyta kaina – 1 204 739,89 Lt (348 916,79 Eur), už ( - ) rajono policijos komisariato pastato – 4 327 576,13 Lt (1 253 352,68 Eur), už ( - ) rajono policijos komisariato pastato – 1 539 549,34 Lt (445 884,31 Eur), tokiu būdu minėtas sumas kartu iššvaistant kaip jo žinioje buvusį svetimą turtą.

192. S. L. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas valstybinės įstaigos ( - ) Statybos skyriaus vyresniuoju specialistu, skyriaus vedėju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, priešingai tarnybos ir valstybės interesams, tarnybos veiklos principams, suklastojo tikrus dokumentus bei panaudojo juos, dėl tokių jo veiksmų valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o Policijos departamentas prie VRM – ir didelę turtinę žalą, be to, S. L., A. M. ir juridinis asmuo UAB „G.“ buvo kaltinami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (po dvi nusikalstamas veikas, išskyrus A. M.), t. y. tuo, kad jie iš anksto susitarę ir veikdami kartu bendrininkų grupe: S. L. su UAB „G.“ atstovu K. M. (baudžiamasis procesas prieš jį dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartimi nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai), veikiančiu šios bendrovės naudai ir interesais bei jos vardu (dėl 2004 m. gruodžio mėnesį atliktų darbų akto), S. L. su UAB „G.“ atstovu A. M., veikiančiu šios bendrovės naudai ir interesais bei jos vardu (dėl 2005 m. liepos ir lapkričio mėnesiais atliktų darbų aktų), vykdant specialios paskirties pastato, esančio ( - ), rekonstrukcijos darbus, suklastojo minėtus atliktų darbų aktus dėl šiame objekte sumontuotų langų, juos panaudojo kaip apgaulės priemonę svetimam turtui įgyti ir tokiu būdu apgaule UAB „G.“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto asignavimus, patikėtus asignavimų valdytojui, t. y. specialios paskirties pastato Vilniuje rekonstrukcijai finansuoti skirtas valstybės lėšas, patikėtas Policijos departamentui prie VRM, bei padarė didelę žalą Policijos departamentui prie VRM: S. L. su UAB „G.“ – 148 182,68 Lt (42 916,67 Eur); S. L. su UAB „G.“ atstovu A. M. – 115 593,95 Lt (33 478,32 Eur).

203. S. L., A. M., K. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ suformuluoto kaltinimo esmė, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami minėtų sudėčių bendrininkų grupe, 2004 m. gruodžio mėnesio statybos atliktų darbų akte, 2005 m. liepos ir lapkričio mėnesių statybos darbų atlikimo aktuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie specialios paskirties pastate, esančiame ( - ), sumontuotus langus, t. y. nurodė, kad sumontuoti aliuminio langai (darbo kodas „104“) būtent tokie ir turėjo būti pagal užsakovo ir rangovės patvirtintas lokalines sąmatas, kai tuo tarpu buvo sumontuoti žymiai pigesni plastikiniai langai, tačiau minėtuose darbų atlikimo aktuose nurodė aliuminio langų kainą; remiantis suklastotais statybos darbų atlikimo aktais, buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal jas surašytos mokėjimo paraiškos, kurių pagrindu UAB „G.“ pervestos valstybės lėšos, tokiu būdu apgaule UAB „G.“ įgijo minėtas pinigų sumas ir padarė didelę žalą Policijos departamentui prie VRM.

214. D. G. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas ( - ) Statybos skyriaus vyresniuoju specialistu, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl tokių jo veiksmų valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o Policijos departamentas prie VRM – ir didelę turtinę žalą, be to, D. G. ir UAB „G.“ darbuotojai A. J., L. Š., A. M. ir juridinis asmuo UAB „G.“ (atstovaujamas bendrovės generalinio direktoriaus ir atestuoto ypatingo statinio statybos bendrųjų darbų vadovo A. M., statybos vadovo L. Š. bei gamybos paruošimo ir planavimo tarnybos vadovo A. J., veikiančių UAB „G.“ naudai ir interesais bei UAB „G.“ vardu) buvo kaltinami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, vykdant ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos darbus, tyčia suklastojo tikrus dokumentus – 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais atliktų statybos darbų aktus („Architektūrinė dalis“ ir „Architektūrinė dalis. Areštinės pastato statyba“), įtvirtindami juose tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, jog policijos komisariato pastate stogo dangai įrengti panaudota „lygi skarda, 0,7 mm storio (PU), darbo kodas „7700301“, parapetams pataisyti panaudota „lygi skarda, 0,7 mm storio (PU), darbo kodas „7700301“, daliai fasado pataisyti panaudota „plieninės stogų ir sienų dangos, darbo kodas „8“, kai iš tiesų stogo dangai įrengti ir parapetams pataisyti buvo panaudota kitokia, pigesnė, 0,5 mm skarda, padengta poliesteriu, o daliai fasado pataisyti panaudota kitokia, pigesnė, 0,5 mm storio banguota skarda, padengta poliesteriu, juos panaudojo kaip apgaulės priemonę svetimam turtui įgyti, t. y. remiantis suklastotais statybos darbų atlikimo aktais buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias surašytos mokėjimo paraiškos ir UAB „G.“ pervestos valstybės lėšos, tokiu būdu UAB „G.“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto asignavimus, patikėtus asignavimų valdytojui, – ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijai finansuoti skirtas valstybės lėšas, patikėtas Policijos departamentui prie VRM, ir taip padarė didelę turtinę žalą – 119 162,79 Lt (34 511,93 Eur).

225. D. G. buvo kaltinamas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe – su UAB „G.“ atstovais L. Š., kuriam 2012 m. rugpjūčio 28 d. ikiteisminis tyrimas dėl šios dalies nutrauktas, ir L. M., tyčia suklastojo tikrus dokumentus ir panaudojo suklastotus tikrus dokumentus. Byla dėl šios dalies suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutraukta.

23II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

246. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Plioplys prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

257. Šioje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

268. Abiejų instancijų teismų išvada dėl kaltės nebuvimo L. D. veiksmuose tiek dėl svetimo turto iššvaistymo, tiek dėl piktnaudžiavimo yra nepagrįsta, prieštaraujanti teismų šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. L. D. nebuvo tiesiogiai inkriminuotas policijos pastatų rekonstrukcijos ir statybos darbų pirkimo būdo parinkimas, pačių pirkimų procedūrų organizavimo ir vykdymo pažeidimai, tačiau jam buvo inkriminuoti Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos (toliau – Metodika) 5, 28 punktų reikalavimų pažeidimai (dėl specialios paskirties pastato ir ( - ) rajono policijos komisariato pastato) bei tos pačios Metodikos (2006 m. vasario 10 d. redakcija) 5, 24, 25 punktų reikalavimų pažeidimai (dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato). Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytus įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, išanalizavo teisės aktų reikalavimus ir pasisakė, kad, šio teismo vertinimu, Lietuvos policijos logistikos centras turėjo teisę vykdyti pirkimus, susijusius su valstybės ir tarnybos paslaptimi, nes kitokia išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams, todėl, teismo vertinimu, specialios paskirties pastato ir ( - ) rajono policijos komisariato pastato statybos darbų pirkimas buvo pagrįstai vykdomas ne pagal VPĮ, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 „Dėl prekių, paslaugų ir darbų, susijusių su valstybės, o kai pirkimus atlieka operatyvinės veiklos subjektai – ir tarnybos paslaptimi, pirkimų tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta tvarka (toliau – ir Tvarka). Nors šios Tvarkos pažeidimai nebuvo inkriminuoti L. D., tačiau šių aplinkybių teisingas nustatymas turi reikšmę ir teisingam L. D. veiksmų vertinimui. Savo išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrindė jau minėta galiojusių teisės aktų analize, konstatuodamas, jog vienas iš Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro uždavinių buvo sudaryti tinkamas sąlygas policijos įstaigoms vykdyti policijos funkcijas (7.1 punktas). Už statybos objektų projektavimo ir statybos darbų viešųjų pirkimų konkursų organizavimą ir vykdymą bei sutarčių su rangovais rengimą buvo atsakingas ( - ) Statybos skyrius (8.6.2 punktas) (13 t., b. 1. 26–33, 34). Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir ( - ) nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-10-21 įsakymu Nr. 5-V-648. Šių nuostatų 8.4.4 punkte buvo nustatyta, kad ( - ) organizuoja ir vykdo pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimis (13 t., b. 1. 38–44, 45). Viena vertus, 2005 m. spalio 21 d. patvirtinti ( - ) nuostatai dar negaliojo 2004 m. gruodžio 1 d., kai pasirašyta rangos sutartis dėl specialios paskirties pastato darbų, ar dar anksčiau iki šios datos vykdytų darbų pirkimų metu, nes iki 2005 m. spalio 21 d. patvirtintų ( - ) nuostatų galiojusiuose Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro nuostatuose tokios teisės ( - ) suteikta nebuvo. Antra, nuostata apie tai, kad ( - ) organizuoja ir vykdo pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimis, įrašyta ( - ) nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu, kuris iš esmės prieštarauja tiek Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtintai Tvarkai (dėl šią tvarką taikančių subjektų), tiek ir Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatoms, t. y. aukštesnės galios teisės aktams. Todėl teismo išvada, padaryta vadovaujantis vien tik lokaliu įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu, nėra pagrįsta. Tokios nepagrįstos išvados pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmetė ir Metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21, 5, 28 punktų reikalavimų pažeidimus L. D. veiksmuose (dėl specialios paskirties pastato ir ( - ) rajono policijos komisariato pastato).

279. Nors abiejų instancijų teismai sutiko, kad ( - ) pirkimus dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato vykdė Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka ir turėjo vadovautis Metodikos (2006 m. vasario 10 d. redakcija) reikalavimais, tačiau, apeliacinio teismo nuomone, 2007 m. rugsėjo 17 d. rangos sutartyje įrašyta sąlyga dėl kainos perskaičiavimo galimybės (4.3 punktas) iš esmės ir atitinka Metodikos 24 punkto reikalavimus, tačiau sutarties nuostatų bei minimų Metodikos nuostatų analizė nesuteikia pagrindo tokiai išvadai padaryti.

289.1. L. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (visais trimis svetimo turto iššvaistymo atvejais) kaltinimo esmė – jis tyčia valstybės biudžeto lėšas neteisėtai perleido bendrovei „G.“, nors ir už realiai atliktus darbus, tačiau atliktus smarkiai padidintomis, nerealiomis („prirašytomis“) kainomis, kurios, vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais, negalėjo būti pagrįstai mokamos, ir tokiais veiksmais iššvaistė didelės vertės buvusį jo žinioje svetimą turtą. Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl VPĮ, Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtintos Tvarkos nuostatų taikymo bei Metodikos (dviejų anksčiau nurodytų redakcijų) nuostatų taikymo yra prieštaringos, nes skirtingose skundžiamų nuosprendžio ir nutarties dalyse tie patys veiksmai yra vertinami skirtingai. Kita vertus, pagal kaltinimus L. D., jo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis pasirašė tris rangos sutartis, kuriomis neteisėtai sudarė galimybę rangovei UAB „G.“ perskaičiuoti sutarties kainą, nesusitardamas dėl privalomų sutarties kainos perskaičiavimo tvarkos ar kainodaros taisyklių. Sandorio vykdymo laikotarpiu rangovei, neatsižvelgus į kokius nors rodiklius, parodančius statybos sąnaudų kainų pokyčius, perskaičiavus sutarties kainas, L. D. pats nekontroliavo ir tinkamai nepavedė patikrinti likutinio statybos darbų kainos perskaičiavimo teisėtumo ir sudarė nepagrįstus sandorius – papildomus susitarimus dėl visų trijų policijos įstaigų, kuriais įsipareigojo priimti darbus naujai perskaičiuotomis kainomis, ką vėliau ir padarė.

299.2. Abiejų instancijų teismai, atmesdami kaltinime L. D. nurodytų teisės aktų pažeidimus kaip jo veiksmų neteisėtumo pagrindimą, neatsižvelgė ir nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. Teismų praktikoje nurodyta, kad imperatyvios CK nuostatos taikomos be jokių nuorodų į jų laikymąsi. Šalys neturi teisės pakeisti, atsisakyti ar apriboti šių normų taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2006). CK 6.653 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, nustačius konkrečią kainą, įstatymas nenumato galimybės jos keisti nei didinant, nei mažinant. CK 6.653 straipsnio 6 dalyje numatyta šio draudimo išimtis, CK 6.685 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jeigu dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip 15 proc. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad L. D. patvirtino, jog sąlygą dėl sutarties kainos perskaičiavimo į rangos sutartis įtraukė pats, kaip argumentą nurodydamas, kad tai padarė po to, kai ( - ) pralaimėjo teismo procesą prieš „G.“. Byloje nustatyta, kad L. D. minimas teismo sprendimas – tai Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 27 d. sprendimas civilinėje byloje. Kad šis sprendimas bei jo esminė sąlyga dėl sutarties kainos perskaičiavimo galimybės, kai statybos darbų kaina padidėja daugiau kaip 15 proc., buvo žinomi L. D., patvirtina byloje ištirti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės.

309.3. L. D. ( - ) vadovu dirbo ilgą laiką, gerai išmanė sandorių sudarymo ir jų papildymo, sandorių vykdymo klausimus, taigi, pasirašydamas aptartas tris statybos rangos sutartis bei jų papildomus susitarimus, aiškiai suvokė, kad veikė nesilaikydamas VPĮ, Metodikos nuostatų, taip pat ir Civilinio kodekso nuostatų bei savo pareigybės aprašymo, ir, priešingai ( - ), Policijos departamento ir valstybės interesams, tai suvokdamas, numatė, kad dėl to tiek Policijos departamentas, tiek valstybė gali patirti turtinės žalos, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti. Byloje nėra įrodymų, kad L. D. iš tiesų siekė padaryti turtinės žalos jo vadovaujamam ( - ) ar Policijos departamentui, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog jis tinkamai nepanaudojo savo pareigų ir turimų įgaliojimų užtikrinti racionalų finansinių išteklių panaudojimą, nekontroliavo ir nesirūpino bei tinkamai nepavedė patikrinti, ar atsirado teisinis ir faktinis pagrindas perskaičiuoti rangos sutarčių kainas, nors pats sudarė ekspertizės rangos sutartis su bendrove „P.“, tačiau jas pasirašė ne dėl sutarties kainos perskaičiavimo teisėtumo ar teisingumo patikrinimo, bet dėl dalinės skaičiuojamosios kainos ekspertizės, perleido lėšas įmonei, kuri nors ir atliko numatytus statybos darbus, tačiau juos atliko nepagrįstai didelėmis kainomis be jokio realaus ir pateisinamo finansinio pagrindimo, taigi sąmoningai leido dėl nepagrįstai sumokėtų bendrovei „G.“ piniginių lėšų atsirasti didelei turtinei žalai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad L. D., sudarydamas statybos rangos sutartis ir jų papildomus susitarimus, veikė priešingai ( - ), Policijos departamento ir valstybės interesams, numatė, kad dėl to tiek Policijos departamentas, tiek valstybė gali patirti turtinės žalos, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti, taigi numatė, jog dėl jo veiksmų atsiras BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai.

319.4. Priešingai nei teigiama skundžiamuose teismų sprendimuose, iš specialisto išvados Nr. 10-04/26 akivaizdžiai matyti, kad ji pagrįsta ne prielaidomis apie galbūt permokėtas sumas, bet Lietuvos statistikos departamento skaičiuojamais statybos sąnaudų elementų kaip indekso ir kainų lygio pokyčiais tiriamuoju laikotarpiu. Kaip permokėta suma apskaičiuota remiantis būtent CK 6.685 straipsnio 2 dalies nuostata, kad pagrindas kainą perskaičiuoti atsirado tada, kai kainų pokytis viršijo 15 proc. Dėl specialios paskirties pastato aprašyta specialisto išvados tiriamosios dalies 6 skirsnyje – iš 6.5 lentelės matyti, jog rangovė įgijo teisę kreiptis dėl kainos perskaičiavimo nuo 2006 m. rugpjūčio, t. y. kai kainų pokytis viršijo 15 proc., todėl nepagrįstai buvo padidinta kaina 1 204 739,89 Lt (348 916,79 Eur). Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato aprašyta specialisto išvados tiriamosios dalies 6 skirsnyje – iš 6.2 lentelės matyti, jog rangovė įgijo teisę kreiptis dėl kainos perskaičiavimo nuo 2007 m. balandžio, t. y. kai kainų pokytis viršijo 15 proc., tačiau realiai kainos perskaičiuoti buvo pradėtos jau nuo 2006 m. rugpjūčio, kai kainų pokytis tesiekė 6,2 proc., todėl kaina buvo nepagrįstai padidinta 4 327 576,13 Lt (1 253 352,68 Eur). Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato aprašyta specialisto išvados tiriamosios dalies 6 skirsnyje – iš 6.4 lentelės matyti, jog per tiriamąjį laikotarpį nebuvo nustatytas CK 6.685 straipsnio 2 dalyje nurodytas kainų pokytis, tačiau padidinta kaina buvo pradėta perskaičiuoti nuo 2008 m. sausio, todėl kaina buvo nepagrįstai padidinta 1 539 549,34 Lt (445 884,31 Eur).

329.5. Teismų praktikoje pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažinti atvejai, kai: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Būtent tokie pažeidimai, pasak kasatoriaus, konstatuotini Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

3310. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos veikos, dėl kurių buvo pateikti kaltinimai, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl S. L. 2004 m. gruodžio mėn. padarytų veiksmų (BK 300 straipsnio 3 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies) iš viso nepasisakė nei apie įrodymus, nei apie išvadų motyvus. Nors teismo baigiamosiose išvadose ir nurodyta, kad S. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu išteisinamas nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau pirmosios instancijos teismas, neišdėstydamas teismo nustatytų aplinkybių, nenurodydamas įrodymų įvertinimo motyvų, pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Lietuvos apeliacinis teismas dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė ir apeliacinio skundo dėl šios dalies neišnagrinėjo, šis pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

3410.1. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad atliktų darbų aktai nebuvo suklastoti, nes juose užfiksuoti duomenys atitinka objektyvią tiesą, t. y. jog specialios paskirties pastate sumontuoti ne plastikiniai langai, o plastikiniai langai, dengti aliuminiu. Šią teismų išvadą paneigia specialisto S. M. išvada, liudytojų K. U., A. Z., G. D., V. R., G. R. parodymai. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog už specialiosios paskirties pastate sumontuotus plastikinius langus, dengtus aliuminiu, buvo sumokėta aliuminio profilio langų kaina. Visi faktiškai atlikti mokėjimai buvo tikrinami ir jie aprašyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) surašytoje 2010 m. spalio 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/131, iš kurios matyti, kad šis tyrimas buvo atliktas tiriant bendrovės „G.“ ir ( - ) dokumentus. Lyginant FNTT išvadoje nurodytus duomenis ir lokalinėse sąmatose nurodytus skaičius – langų kainas matyti, kad buvo sumokėta būtent tokiomis kainomis, kurios nurodytos lokalinėse sąmatose ir atliktų darbų aktuose, t. y. aliuminio langų kainomis.

3510.2. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog į 2004 m. gruodžio mėnesio statybos atliktų darbų aktą gaminio pavadinimas „aliuminio langai“ buvo įrašytas ne per klaidą, o tyčia. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad 2004 m. gruodžio statybos atliktų darbų akte skyriuje „Langai“ nurodyti „aliuminio langai“, o 2005 m. liepos ir lapkričio statybos atliktų darbų aktuose skyriuje „Langai“ nurodyti „langai, dengti aliuminiu“ bei darbo kodai „104“, atitinkantys aliuminio lango žymėjimą, kad būtent šių atliktų darbų aktų pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kad PVM sąskaitas faktūras užsakovui – ( - ) Finansų skyriui pateikė pats techninis prižiūrėtojas – S. L. kartu su atliktų darbų aktais. Tiek S. L., tiek ir kiti išteisintieji, būdami šios srities specialistai, atestuoti statinio statybos vadovai, turėdami tai patvirtinančius kvalifikacijos atestatus, puikiai suprato atliktų darbų akto kaip specialaus dokumento bei jame esančių įrašų reikšmę ir prasmę, todėl jų veiksmais tyčia buvo iškraipyta objektyvi tiesa, o tikslas suklaidinti ( - ) darbuotojus, kad šie paruoštų mokėjimo dokumentus ir apmokėtų už neva padarytus darbus dirbtinai padidintomis kainomis, kurių mokėti objektyvaus pagrindo nebuvo. Liudytojų B. E. K., A. S. parodymai, kiti bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiųjų suklaidinimo faktas byloje buvo akivaizdžiai nustatytas. Suklastotais dokumentais nukentėjusiajam buvo įteigta, jog sutartimi ir lokalinėmis sąmatomis numatytos medžiagos išties buvo panaudotos, todėl rangovė – bendrovė „G.“ teisėtai ir tinkamai reikalavo atlygio už tai. Apgaulę panaudojo tos pačios įstaigos darbuotojas S. L., kurio pareigų paskirtis ir esmė buvo kontroliuoti rangovės veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad jie manė, jog rangovė panaudojo tinkamas, sutartas statybines medžiagas, todėl ir apmokėjo pagal sąskaitas, ko nebūtų padarę nesant prieš juos panaudotos apgaulės. Kasatorius mano, kad byloje nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai bei, vertinant įrodymus, padaryta klaidų dėl jų turinio, tai vertintina kaip BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminis pažeidimas, sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

3611. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir vadovavosi ne visais bylos įrodymais, vertindamas ir priimdamas sprendimą dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos.

3711.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ( - ) rajono policijos komisariato pastate ant stogo ir pastato fasadų yra sumontuota kitokia, nei buvo numatyta lokalinėse sąmatose, skarda. Tačiau, pripažinęs šią faktinę aplinkybę įrodyta, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog D. G., A. J., L. Š. ir A. M., pasirašydami 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesių atliktų statybos darbų aktus („Architektūrinė dalis“ ir „Architektūrinė dalis. Areštinės pastato statyba“), kuriuose nurodyta, kad ( - ) rajono policijos komisariato pastate stogo dangai įrengti panaudota „lygi skarda, 0,7 mm storio (PU), darbo kodas „7700301“, parapetams pataisyti panaudota „lygi skarda, 0,7 mm storio (PU), darbo kodas „7700301“, daliai fasado pataisyti panaudota „plieninės stogų ir sienų dangos, darbo kodas „8“, žinojo, jog iš tiesų stogo dangai įrengti ir parapetams pataisyti buvo panaudota kitokia, pigesnė, 0,5 mm skarda, padengta poliesteriu, o daliai fasado pataisyti panaudota kitokia, pigesnė, 0,5 mm storio banguota skarda, padengta poliesteriu, suvokė, kad tokiu būdu pagamina netikrus dokumentus ir dėl jų panaudojimo bus padaryta didelė žala, bei norėjo taip veikti.

3811.2. Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos darbų buvo kaltinami D. G., A. M., L. Š. bei A. J.. Visi šie asmenys turėjo kvalifikacijos atestatus vadovauti statinių statybai, todėl preziumuotina, jog jiems buvo suprantami statybos techniniai dokumentai bei juose esanti statybos eiga, jos metu panaudotas medžiagas apibūdinantys įrašai. Be to, statybos darbai buvo atliekami pagal konkrečius statybos dokumentus, tai ir techninis projektas, brėžiniai, naudojamos medžiagos, taikomi techniniai reikalavimai ir panašiai. Kiekvieną dieną statybos žurnale buvo daromi įrašai apie atliekamus darbus, naudojamas medžiagas, jų kiekius, jų teisingumą tvirtino savo parašu statybos vadovas, techninis prižiūrėtojas. Be to, į statybvietę atgabenant statybines medžiagas ir mechanizmus, kartu buvo teikiami ir jų dokumentai, techninis prižiūrėtojas privalėjo reikalauti pateikti medžiagų dokumentus ir tikrinti, ar jie atitinka tikrovę. Šias aplinkybes teisme nurodė ir patvirtino ne tik specialistas S. M., bet ir liudytojas E. E.. A. M. bei L. Š. tvirtino, kad jie girdėjo, jog lokalinėse sąmatose numatyta skarda jau nebegaminama, todėl ją reikėjo pakeisti kitokia. Vadinasi, jiems buvo žinoma, kad lokalinėse sąmatose nurodyta skarda negalėjo būti panaudota. Nors bylos duomenys patvirtina, kad susitarimo tarp užsakovo ir rangovės apie medžiagų pakeitimą nebuvo, tačiau jau net ir pačių išteisintųjų parodymai patvirtina, jog jie negalėjo būti įsitikinę, kad pasirašomuose dokumentuose nurodyta skarda buvo panaudota. Be to, medžiagos, o šiuo atveju skarda, į statybvietę buvo gabenamos su dokumentais, taip pat ir važtaraščiais. Iš bylos medžiagos matyti, kad dalį šių dokumentų yra pasirašę ir L. Š. ir A. J., o važtaraščiuose aiškiai nurodyta, kokia skarda yra atgabenta į statybvietę.

3911.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl padarytos žalos dydžio. Ir nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sutiko, kad specialisto apeliacinės instancijos teisme atlikto tyrimo metu surašyti paaiškinimai patvirtina, jog „minusiniais aktais“ nevisiškai padengtas skardos kainų skirtumas, tačiau nenurodė, kad šis skirtumas yra 62 826,77 Lt (18 195,89 Eur), ir nepasisakė, kodėl ši 250 MGL dydį viršijanti suma nevertintina kaip didelė žala. Tik baigiant teisminį nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, gynybos buvo pateikti vadinamieji „minusiniai aktai“, tačiau nei šis, nei apeliacinės instancijos teismai netyrė šių dokumentų surašymo bei jų atsiradimo aplinkybių, nesiaiškino, ar šie dokumentai yra atvaizduoti tiek rangovės, tiek ir užsakovo buhalterinėje apskaitoje ir kaip jie atvaizduoti, nes šalys nepateikė kokio nors savitarpio suderinimo šių aktų pagrindu. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad tokių „minusinių aktų“ nėra prie statybos užbaigimo akto esančiuose visos statybos atliktų darbų ir panaudotų medžiagų rinkiniuose.

4011.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta ir tai, kad specialistas neatsižvelgė į atliktus papildomus darbus. Šis teismo argumentas nepagrįstas, prieštaraujantis imperatyvioms CK normoms. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog UAB „G.“ pranešė apie būtinus papildomus darbus ir taip įgijo teisę reikalauti apmokėti atliktų papildomų darbų vertę ar juos įskaičiuoti kaip padarytos žalos padengimą.

4112. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepanaikinus Vilniaus apygardos teismo išteisinamojo nuosprendžio, buvo neišspręstas Policijos departamento pareikštas civilinis ieškinys padarytai žalai atlyginti.

4213. Visi skunde išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumai gali būti pašalinti tik baudžiamąją bylą grąžinus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

43III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

44Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

45Dėl kasatoriaus skundo argumentų, susijusių su išteisintajam L. D. inkriminuotais kaltinimais

4614. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

4714.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

4814.2. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

4914.3. Pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį L. D. dėl visų jam inkriminuotų kaltinimų išteisino kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5014.4. Ar teisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu, prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė išteisintuosius, specialistą S. M., liudytoją G. P., išreikalavo papildomus duomenis iš Policijos departamento, ištyrė kitus bylos įrodymus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

5115. Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta kasatoriaus argumentus, susijusius su L. D. veiksmų, sudarant rangos darbų sutartis dėl specialios paskirties pastato ( - ), ir ( - ) rajono policijos komisariato, teisiniu vertinimu. L. D. inkriminuotų veiksmų neteisėtumas, kasatoriaus vertinimu, pasireiškė tuo, kad, sudarant viešojo darbų pirkimo sutartis, jose buvo įtrauktos nuostatos, kurių pagrindu rangovės naudai galėjo ir buvo perskaičiuota sutarties kaina, atsižvelgiant į tai, jog kainos perskaičiavimo taisyklių nebuvo įtvirtintų pirkimo sąlygose. Taip, kasatoriaus teigimu, buvo pažeistos tiek VPĮ, tiek Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – VPT) direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 (2006 m. vasario 2 d. redakcija) (toliau – Kainodaros metodika), nuostatos.

5215.1. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad, kaip teisingai sprendė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pirmiau nurodytos teisės normos, t. y. VPĮ ir Kainodaros metodikos nuostatos, netaikytinos rangovo parinkimo procedūros ir rangos sutarčių sudarymo dėl ( - ), bei ( - ) rajono policijos komisariato objektų statybos teisėtumo vertinimui. VPĮ 2004 m. liepos 8 d. redakcijos, aktualios pirmiau nurodytoms rangos sutartims, 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos pirkimams, susijusiems su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, kai prekių tiekimui, paslaugų teikimui ar darbų atlikimui taikomi įstatymuose ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose nustatyti specialūs saugumo reikalavimai, taip pat pirkimams, kai būtina apsaugoti esminius valstybės saugumo interesus arba Lietuvos Respublikai perduotą užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptintą informaciją; šių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi šio ir kitų įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų principinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis valstybės ir tarnybos paslapčių bei kitų valstybės interesų apsaugą.

5315.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 23 d. priėmė nutarimą Nr. 927, kuriuo patvirtino Prekių, paslaugų ir darbų, susijusių su valstybės, o kai pirkimus atlieka operatyvinės veiklos subjektai – ir tarnybos paslaptimi, pirkimų tvarką (toliau – Pirkimų tvarka). Teismai pagrįstai nustatė, kad specialios paskirties statinių ( - ) ir ( - ) rajone rangovo konkursas buvo vykdomas pagal Pirkimų tvarką.

5415.3. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 58, 72 punktuose dėl netaikytų VPĮ nuostatų rekonstruojant specialios paskirties pastatą ( - ), išanalizuoti išteisintojo L. D., liudytojų V. B., E. S., J. M., M. P., V. S., L. D., A. S., G. J., L. K., V. R., S. L. (taip pat apklausto ir kaip įtariamojo) parodymai, jog šio pastato statybos įslaptinimą lėmė Lietuvos policijos operatyvinės veiklos tarnybos viršininko V. R. 2004 m. kovo 16 d. raštas Nr. ( - ) „Dėl patalpų remonto“ Lietuvos policijos generaliniam komisarui (13 t., b. l. 183), kuriuo buvo prašoma organizuoti patalpų, esančių ( - ), kapitalinį remontą, bei nurodoma, jog tarnybos darbo organizavimas, naudojamos pajėgos ir priemonės sudaro valstybinę bei tarnybinę paslaptį, todėl remontą prašoma organizuoti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 14RN patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančios informacijos, susijusios su vidaus reikalų sistemos veikla, sąrašo 17.12 punktu ir Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtinta tvarka. LPAPC dokumentų ekspertų komisija 2004 m. balandžio 8 d. protokolu specialios paskirties pastato rekonstrukciją pripažino konfidencialia. Specialios paskirties pastato rekonstrukcijos darbų pirkimą vykdė sudaryta komisija, susidedanti iš M. P., V. S. ir S. L.. Viešųjų pirkimų tarnybos 2012 m. vasario 7 d. rašte Nr. 4S-571 „Dėl išaiškinimo baudžiamojoje byloje“ nurodyta, kad pirkimus, susijusius su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, galima atlikti pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, tokiu atveju Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos netaikytinos (14 t., b. l. 203). Minėta, kad VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje išvardyti (pirkimų) atvejai, kuriems netaikomos VPĮ nuostatos, be kita ko, pirkimams, susijusiems su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi, kai prekių tiekimui, paslaugų teikimui ar darbų atlikimui taikomi įstatymuose ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktuose nustatyti specialūs saugumo reikalavimai <...>; šių pirkimų tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šių įrodymų visumos pagrindu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad LPAPC vykdė pirkimą, susijusį su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 nustatyta tarnybos paslaptimi, todėl pirkimui rekonstruojant specialios paskirties pastatą netaikytinos VPĮ nuostatos, o pirkimas tinkamai atliktas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad vykdant specialios paskirties pastato rekonstrukcijos darbų pirkimą LPAPC nuostatuose nebuvo numatyta, kad vykdo pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimis, tačiau teismų nustatyta, kad išteisintasis L. D. tik vykdė Lietuvos policijos generalinio komisaro pavedimą dėl Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos viršininko V. R. 2004 m. kovo 16 d. rašte nurodytos informacijos.

5515.4. Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2005 m. kovo 8 d. priėmė įsakymą Nr. 5-V-186 „Dėl paslaugų ir darbų, reikalingų teritorinių policijos įstaigų areštinėms statyti, rekonstruoti bei renovuoti, pirkimo tvarkos“, kuriame nurodyta paslaugas ir darbus, reikalingus teritorinių policijos įstaigų pastatams su areštinėmis ir atskirai esančioms areštinių patalpoms statyti, rekonstruoti bei renovuoti, pirkti vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtinta tvarka (14 t., b. l. 43–48, 131). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-648 buvo patvirtinti Lietuvos policijos logistikos centro nuostatai, kurių 8.4.4 punkte buvo nustatyta, kad Logistikos centras organizuoja ir vykdo pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimis. Šie žinybiniai teisės aktai buvo teisinis pagrindas ( - ) rajono policijos komisariato pastato statybos darbų pirkimus vykdyti netaikant VPĮ nuostatų, o remiantis Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtinta tvarka.

5616. Apeliacinės nutarties 77–82 punktuose teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos, policijos įstatymų, žinybinių teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad nors ( - ) nebuvo operatyvinės veiklos subjektas, tačiau būtent jam kaip specializuotai policijos įstaigai buvo pavesta vykdyti statybos darbų pirkimus, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptimis. Ne išteisintojo L. D. kompetencija buvo spręsti, ar Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymai atitiko aukštesnės galios teisės aktus (kasatorius teigia, kad jie jų neatitiko), L. D. buvo statutinis pareigūnas ir jis generalinio komisaro įsakymus privalėjo vykdyti.

5716.1. Minėta, kad VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje išvardyti (pirkimų) atvejai, kuriems netaikomos VPĮ nuostatos, be kita ko, pirkimams, susijusiems su įstatymų nustatyta valstybės ar tarnybos paslaptimi. Be to, Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 patvirtino Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodiką ir nustatė, kad šiuo įsakymu patvirtinta Viešojo pirkimo–pardavimo sutarčių kainodaros nustatymo metodika taikoma atliekant viešuosius pirkimus pagal 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą Nr. IX-1217. Taigi akivaizdu, kad minėta Metodika negalėjo būti taikoma atliekant statybos darbų pirkimus dėl specialios paskirties ( - ), ir ( - ) rajono policijos komisariato pastatų, nes šie pirkimai, kaip minėta, teisėtai buvo atlikti vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 927 patvirtinta tvarka ir LPAPC vykdydamas minėtus pirkimus laikėsi šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtintos tvarkos. Kartu nepagrįstai L. D. buvo inkriminuoti minėtos Metodikos 5 ir 28 punktų reikalavimų (dėl Kainodaros taisyklių nustatymo) pažeidimai dėl specialios paskirties pastato ( - ), ir ( - ) rajono policijos komisariato pastato rangos sutarčių sudarymo, kas sudarė kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį esmę. Be to, byloje nustatyta, kad Logistikos centro organizuotiems viešiesiems pirkimams, susijusiems su specialios paskirties pastato, esančio ( - ), ir ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos darbų pirkimu, vykdyti buvo sudaryta Pirkimų, susijusių su valstybės ar tarnybos paslaptimi, komisija, kuri ir parinko pirkimų būdus, rengė pirkimo dokumentus bei rangos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų išteisintojo L. D. neteisėtą įtaką Pirkimų komisijos nariams parenkant minėtų objektų rangovą.

5816.2. Dėl pirmiau aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad VPĮ nuostatos aptariamiems konkursams netaikytinos, nes tokia išimtis expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinta įstatyme. Kita vertus, kasacinio teismo yra konstatuota, kad tam tikrais atvejais, kai ikisutartiniams ir sutartiniams santykiams taikoma Pirkimų tvarka, jos nuostatos gali būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į VPĮ, tačiau tik nustačius, kad Pirkimų tvarkoje ir VPĮ įtvirtintos tapačios ar panašios nuostatos. Tokiu atveju Pirkimų tvarkos nuostatos taikomos taikant VPĮ reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos analogiją, tačiau nepaneigiant įstatymų leidėjo valios panašius teisinius santykius reguliuoti skirtingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei pirmiau nurodytoje civilinėje byloje, Pirkimų tvarkoje, aktualioje sudarant rangos sutartis dėl objektų statybos Vilniuje ir ( - ) rajone, neįtvirtinta jokių tapačių ar analogiškų nuostatų, a fortiori (ypač) dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo.

  1. Analogiškas teisinio reguliavimo aktualumo L. D. veiksmams vertinti darytinas ir dėl Kainodaros metodikos nuostatų taikymo, nes ją patvirtinančiame VPT direktoriaus įsakyme nurodyta, kad šis teisės aktas priimamas vadovaujantis atitinkamomis VPĮ nuostatomis, be to, nustatyta, jog Kainodaros metodika taikoma atliekant viešuosius pirkimus pagal VPĮ. Atsižvelgiant į tai, L. D. veiksmai vertintini, pirma, pagal Pirkimų tvarką, antra, tiek, kiek jose tam tikra sritis nereguliuojama, pagal bendrąsias rangos sutarčių teisės normas.
  2. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika, kad viešuosius pirkimus reguliuojantys teisės aktai – lex specialis (specialieji teisės aktai), kitų teisės aktų nuostatos jų atžvilgiu taikytinos subsidiariai, tačiau nepaneigiant imperatyviųjų teisės nuostatų taikymo kitų teisinių santykių srityse, t. y. pirmiausia reikėtų taikyti atitinkamas specialiųjų teisės aktų nuostatas, o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai viešųjų pirkimų specialieji teisės aktai nereguliuoja atitinkamo klausimo arba juose įtvirtintos blanketinės nuostatos (žr., pvz., pagal analogiją dėl VPĮ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011).
  3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Pirkimų tvarkoje (redakcija aktuali sudarant rangos sutartis dėl objektų Vilniuje ir ( - ) rajone) reguliuojama procedūrų stadija iki sutarties sudarymo, tačiau iš esmės (be tam tikrų nagrinėjamai bylai neaktualių išimčių) nėra nuostatų, kuriomis būtų nustatytos užsakovo ir rangovo teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į tai, byloje nustatyta aplinkybė, kad aptariamose rangos sutartyse buvo įtvirtintos jų kainos perskaičiavimo nuostatos, šių nesant konkurso dokumentuose, bet kokiu atveju nevertintina Pirkimų tvarkos reguliavimo kontekste.
    1. Taigi pagal Pirkimų tvarkos nuostatas užsakovas nebuvo ribojamas į rangos sutartį įtraukti sąlygų, kurios nebuvo nustatytos konkurso dokumentuose. Toks ribojimas neišplaukia ir iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, reglamentuojančių viešuosius konkursus (CK 6.947–6.952 straipsniai), viešojo pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.380–6.382 straipsniai), ar iš bendrųjų rangos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatorius neteisingai aiškina CK 6.653 straipsnio 5, 6 dalyse, 6.685 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą.
    2. Nors šiose CK nuostatose iš tiesų įtvirtintas tam tikras rangos teisinių santykių stabilumas ir šalių subjektinių teisių šiuos santykius keisti ribojimas, tačiau šis ribojimas aktualus ir taikytinas tik tuomet, kai savo subjektines teises siekia įgyvendinti tik viena iš rangos sandorio šalių, t. y. nori vienasmeniškai pakeisti (ar dėl to kreipiasi į teismą) sudarytos sutarties sąlygas, inter alia (be kita ko), kainą. Pirmiau nurodytose CK nuostatose neįtvirtintas bendrasis sutarčių laisvės principas, inter alia, apimantis ne tik šalių teisę laisvai susitarti dėl imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančio sandorio, bet ir teisę sutartinius santykius bendra valia modifikuoti ar nutraukti.
    3. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo praktika dėl teisės imperatyvų: CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi ir 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai; imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje; vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus; kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018 17, 18 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
    4. Nuosekliai suformuotoje kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad CK 6.653 straipsnio 5 dalis – imperatyvioji teisės norma, draudžianti keisti konkrečią kainą net ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje 37–39 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vis dėlto, kaip nurodyta pirmiau, šios normos imperatyvumas nėra tokio absoliutaus pobūdžio, kad rangos sutartys bendra šalių valia apskritai negalėtų būti keičiamos. Akivaizdu, kad nėra visuotinai pripažintos ir saugotinos vertybės ar intereso, dėl kurių rangos šalys negalėtų bendra valia pakeisti sudarytos rangos sutarties nuostatų, įskaitant kainą. Tokio aiškinimo nekeičia situacijos, kai viena iš šalių yra viešosios teisės reguliuojamas subjektas, nes įstatymų leidėjas turi diskreciją atskirais (specialiaisiais) teisės aktais įtvirtinti papildomus ribojimus.
    5. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nepriklausomai nuo to, ar Kainodaros taisyklės turėtų būti taikomos ar ne (nagrinėjamu atveju jos turėjo būti taikomos tik dėl ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos darbų), kasatorius bet kokiu atveju netinkamai aiškina VPĮ ir Kainodaros taisyklių tarpusavio taikymo santykį. Pažymėtina, kad iki 2014 m. sausio 1 d. VPĮ nuostatų pakeitimų įstatymo normose, reglamentuojančiose privalomas viešojo pirkimo sąlygas, buvo nustatyta, kad sutartyse turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės.
    1. . Kasacinio teismo šiuo aspektu pasisakyta (dėl ko 2014 sausio 1 d. iš esmės teisinis reguliavimas ir buvo pakeistas), kad tokiu įstatyme įtvirtintu reguliavimu perkančiajai organizacijai suteikta teisė viešojo pirkimo sutartyje kainą nustatyti ir atitinkamai vykdyti pirkimo procedūras dviem būdais – pirkimą vykdyti už konkrečią fiksuotą kainą ar nustatyti kainodaros taisykles, pagal kurias būtų apskaičiuojama kaina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012). Taigi perkančiosios organizacijos iki 2014 m. sausio 1 d. turėjo teisę viešojo pirkimo procedūras vykdyti tik pasirinkdamos fiksuotos kainos metodą, o kainodaros taisyklių netaikymas nelaikytinas atitinkamų VPĮ normų pažeidimu.
  4. Primintina, kad, kaip nurodyta pirmiau, nagrinėjamu atveju Kainodaros metodikos nuostatos dėl sutarčių nepatekimo į VPĮ reguliavimo sritį neaktualios dėl pirmų dviejų L. D. inkriminuotų rangos sutarčių sudarymo. Atitinkamai jos taikytinos tik dėl ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos rangos sutarties sudarymo, nes ši sutartis, kaip nustatyta, teismų sudaryta laikantis VPĮ procedūrų.
  5. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad teisės pažeidimu nekvalifikuotini L. D. veiksmai, kuriais atskirai, pirma, viešojo pirkimo dėl ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos darbų konkurso dokumentuose nebuvo įtvirtintos kainodaros taisyklės, antra, 2007 m. rugsėjo 17 d. viešojo pirkimo sutarties 4.3 punkte nustatyta kainos perskaičiavimo tvarka, kuri savo turiniu ir tikslu iš esmės atitiko Kainodaros metodikos nuostatas dėl sutarčių kainos keitimo sąlygų, jas susiejant su objektyviomis aplinkybėmis – statybos ar medžiagų kainų, gamybos kaštų pokyčiu, infliacija, mokesčių pakeitimu ir t. t.
  6. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasatoriaus argumentų nenuoseklumą, viena vertus, nurodant, kad viešojo pirkimo sutartyse buvo įtvirtintos kainos perskaičiavimo taisyklės, kita vertus, teigiant, kad L. D. sudarė sąlygas be kainodaros taisyklių UAB „G.“ keisti sutarties kainą. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad mokesčių pasikeitimai, bendrasis kainų lygis ar kitos sutarties kainos (kaštų) pokyčiui įtaką darančios priežastys yra tos objektyvios aplinkybės, kurios kvalifikuotinos kainodaros taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013); antra vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką pirkimo dokumentuose ir pirkimo sutartyje įtvirtinus ne tik fiksuotą kainą, bet ir kainodaros taisykles, pagal kurias sutarties kaina koreguotina, pavyzdžiui, atsižvelgiant į mokesčių įstatymų pasikeitimus, įvykus tokiems pasikeitimams, sudarytos sutarties kainos perskaičiavimas nekvalifikuotinas sutarties pakeitimu (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013).
  7. Vis dėlto pirmiau nurodytas aplinkybes, susijusias su kainodaros taisyklių taikymu (šios nutarties 21 punktas), vertinant ne atsietai, o kartu, darytina išvada, kad buvo pažeistas imperatyvusis VPĮ įtvirtintas reguliavimas sudarant sutartį nekeisti viešojo pirkimo sąlygų (VPĮ 18 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai perkančioji organizacija pirkimo sąlygose kainodaros taisyklių nenustato, sudarant viešojo pirkimo sutartį kontrahentai į ją negali jų įtraukti, nes taip pažeidžiant viešųjų pirkimų skaidrumo principą de facto būtų pakeistas pirkimo sąlygų turinys; jeigu ši VPĮ 18 straipsnio 3 dalis būtų aiškinama tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai; dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis; kaina – svarbi viešojo pirkimo sutarties sąlyga; tokios sąlygos pakeitimas sutarties galiojimo metu, jei tam nėra aiškaus leidimo pirminės sutarties sąlygose, gali pažeisti skaidrumo ir vienodo požiūrio į dalyvius principus (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika).
  8. Šiuo aspektu nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimais dėl VPĮ nuostatų aiškinimo ir jų taikymo teisėtumo. Nors apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai pažymėjo VPĮ 18 straipsnio 6 dalies reguliavimą, kuriame įtvirtintos sąlygos, įtrauktinos į viešojo pirkimo sutartį, tačiau šį reguliavimą atsietai vertino nuo VPĮ 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvo sudarant sutartį nekeisti viešojo pirkimo sąlygų, ypač atsižvelgiant į pirmiau nurodytą perkančiųjų organizacijų diskreciją pasiūlymus vertinti ir sutartį vykdyti išimtinai pagal fiksuotą kainą, t. y. papildomai netaikant kainodaros taisyklių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VPĮ – aukštesnės galios teisės aktas, lyginant su Kainodaros taisyklėmis, todėl kaltinamojo L. D. elgesys pirmiausia turėjo būti vertinamas būtent pagal VPĮ ir jį aiškinančią jurisprudenciją.
  9. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai aiškina VPĮ įtvirtintą imperatyvą nekeisti viešojo pirkimo sutarčių nuostatų, kainodaros taisyklių taikymo kvalifikavimą ir padarinius bei CK nuostatų taikymą sudarytos viešojo pirkimo sutarties atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011), tačiau šis aiškinimas nelėmė netinkamų teisinių išvadų, nes, kaip nurodyta pirmiau, VPĮ nuostatų pažeidimo esmę sudaro ne sutarties kainos perskaičiavimas, kaip toks, o kainodaros taisyklių įtvirtinimas, jų nesant viešojo pirkimo konkurso dokumentuose.
  10. Atsižvelgiant į tai, viešojo pirkimo sutartyje nesant nustatytų kainodaros taisyklių dėl to, kad jos nebuvo įtvirtintos pirkimo dokumentuose, kainos perskaičiavimai yra galimi tik tokiu atveju, jei kontrahentai, laikydamiesi VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostatų (pirkimo sutarties galiojimo laikotarpiu jos sąlygos gali būti keičiamos, jeigu, jas pakeitus, nebus pažeisti viešųjų pirkimų principai bei tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas VPT sutikimas), pakeistų viešojo pirkimo sutartį, joje įtvirtindami sąlygas, kaip bus perskaičiuojama sutarties kaina. Jeigu šalys nesiektų tokio viešojo pirkimo sutarties pakeitimo ar jam negautų VPT pritarimo (sutarties pakeitimas besąlygiškai priklauso nuo VPT sutikimo, jam nesant, bet kokie sąlygų pakeitimai, reikalaujantys jai pritarti, niekiniai), sutarties kaina negalėtų būti keičiama. Bet kokiu atveju tokio pobūdžio sutarties pakeitimas galimas tik į priekį, bet ne atgaline tvarka (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).
    1. Vis dėlto šiame kontekste pažymėtina, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalis įtvirtinta nuo 2009 m. rugsėjo 15 d., iki kurios viešojo pirkimo sutartys negalėjo būti keičiamos, t. y. tik nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. šalys bendru sutarimu ir laikydamosi administracinės tvarkos ar vienasmeniškai kreipdamosi į teismą galėjo pakeisti viešojo pirkimo sutartis (žr. plačiau pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2013). Bet kokiu atveju sutarties nekeičiamumo jos sudarymo metu principas liko galioti ir nuo 2009 m. rugsėjo 15 d., todėl kasatoriaus nurodomos aplinkybės iš tiesų kvalifikuojamos kaip VPĮ imperatyviųjų normų pažeidimas.
  11. Darytina išvada, kad viešojo darbų pirkimo sutartyje dėl ( - ) rajono policijos komisariato rekonstrukcijos, atsižvelgiant į supaprastinto atviro konkurso sąlygas, jos sudarymo metu negalėjo būti įtrauktas 4.3 punktas arba atitinkamai pakeista sutartis iki 2009 m. rugsėjo 15 d.
  12. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ne kiekvienas civilinius santykius reglamentuojančios teisės normos pažeidimas suponuoja baudžiamosios atsakomybės taikymą. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pirma, 2007 m. rugsėjo 17 d., kai buvo sudaryta ginčijama rangos sutartis, teismų praktika dėl kainodaros taisyklių taikymo nebuvo nuosekli ir aiški (nagrinėjamu atveju byloje keliamas ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1130-53/05 pateiktų teisės aiškinimų įtaka sprendžiant dėl L. D. veiksmų teisėtumo; nors šis procesinis sprendimas neturi res judicata galios, nes buvo spręsta dėl kito sandorio, tačiau juo patvirtinama nevienodos praktikos išvada); antra, iš pirmiau nurodytos 2012 m. kovo 20 d. nutarties civilinėje byloje matyti, kad pati VPT nuosekliai laikėsi pozicijos, kad tiek pirkimo dokumentuose, tiek viešojo darbų pirkimo sutartyje turėtų būti įtvirtintos kainodaros taisyklės dėl kainos koregavimo dėl pasikeitusių mokesčių; taigi 2007 m. rugsėjo 17 d. sudarytoje sutartyje įtvirtintas 4.3 punktas iš esmės įgyvendino tuo metu galiojančią administracinę praktiką; trečia, minėta rangos sutartis buvo papildyta šalims pasirašius 2008 m. vasario 1 d. ir 2008 m. kovo 25 d. papildomus susitarimus, tačiau prieš juos pasirašant buvo atlikta statybos darbų kainos perskaičiavimo ekspertizė, kurią atliko UAB ,,P.“.
  13. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ištirtų bylos įrodymų visuma nepatvirtina, jog L. D. sąmoningai (tyčia) į ( - ) rajono policijos komisariato pastato statybos rangos sutartį įtraukė sutarties kainos perskaičiavimo galimybę, įtvirtintą 4.3 punkte, siekė, kad tokia sąlyga būtų įtraukta, suvokė, jog ją pasirašydamas tokiu būdu veikia priešingai tarnybos interesams, švaisto jo žinioje esantį turtą, pažeidžia valstybės ir Policijos departamento prie VRM interesus, daro jam turtinę žalą, ir numatė, jog dėl tokių jo veiksmų atsiras didelė žala valstybei, ir norėjo tokių padarinių, yra pagrįsta.

59Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos ir su ja susijusių išteisintiesiems D. G., A. J., L. Š., A. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ inkriminuotų kaltinimų

6030. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

6131. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

6232. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

6333. Pirmosios instancijos teismas visus kaltinamuosius šioje bylos dalyje dėl jiems inkriminuotų kaltinimų išteisino kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6434. Ar teisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu, prokuroras teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė išteisintuosius, specialistą S. M., kuris pateikė ir rašytinius paaiškinimus bei įvertino ,,minusinius aktus“, išreikalavo papildomus duomenis iš Policijos departamento, ištyrė kitus bylos įrodymus. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, be to, kasatorius ir neteigia, kad bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ištirtos.

6534.1. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai įvertino ir išanalizavo surinktus bylos duomenis. Nagrinėjamos bylos dalyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes nebuvo teisinio pagrindo kaltinamųjų pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismai nustatė, kad: iš tiesų šiame objekte stogo, fasado ir parapetų apskardinimui buvo panaudota kitokia skarda, plonesnė ir pigesnė, nei numatyta lokalinėse sąmatose; atliktų darbų aktuose nurodyta, jog panaudota tokia skarda, kokia numatyta lokalinėse sąmatose; UAB „G.“ policijos Logistikos centrui pateikė apmokėti PVM sąskaitas faktūras ne faktiškai (realiai) panaudotos skardos kainomis, o kainomis, numatytomis lokalinėse sąmatose; paaiškėjus šiems faktams UAB „G.“ teismui pateikė ,,minusinius aktus“, juos įvertinęs specialistas S. M. padarė išvadą, kad bendras nepadengtas kainų skirtumas yra 62 826,77 Lt (18 195,89 Eur) be PVM (be priskaitymų), o įtraukus priskaitymus bendras nepadengtas kainų skirtumas būtų 40 444,03 Lt (11 713,40 Eur) be PVM. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog specialisto S. M. išvados dėl ,,minusinių aktų“ nevisiškai padengia skardos kainų skirtumą, tačiau nenurodė, kad šis skirtumas yra 62 826,77 Lt (18 195,89 Eur), ir nepasisakė, kodėl ši 250 MGL dydį viršijanti suma nevertintina kaip didelė žala. Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad UAB „G.“ šiame objekte skardą pakeitė suderinęs su projektuotojais, plonesnei skardai tvirtinti reikėjo sutankinti stogo grebėstus, o specialistas S. M. padarė išvadą dėl kainų skirtumo neįvertinęs papildomų darbų. Anot kasatoriaus, teismo argumentas dėl UAB „G.“ atliktų papildomų darbų prieštarauja imperatyvioms CK normoms, nes byloje nėra duomenų, jog apie tai buvo pranešta užsakovui ir rangovė įgijo teisę reikalauti apmokėti atliktų papildomų darbų vertę ar juos įskaičiuoti kaip padarytos žalos padengimą. Šis kasatoriaus argumentas būtų pagrįstas nagrinėjant ginčą civilinio proceso tvarka. Nagrinėjant baudžiamąją bylą turi būti nustatyta, kokio dydžio Policijos departamentui prie VRM buvo padaryta reali žala dėl sukeistos skardos, nes objektas pastatytas ir priduotas, papildomi darbai taip pat turi savo vertę, todėl jie turėjo būti įvertinti sprendžiant, ar apskritai buvo padaryta žala, t. y. ar buvo pati neteisėta veika, be to, žalos dydis lemia kaltinamųjų veikos kvalifikavimą. Bet kokios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Be to, teismai, išanalizavę kaltinamųjų parodymus (pvz., D. G. buvo paskirtas ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos techniniu prižiūrėtoju ir tuo metu vykdė kelių objektų techninę priežiūrą, todėl dėl krūvio realiai sumontuotos skardos netikrino, tik sutikrino pagal dokumentus; A. J. tuo metu pasirašė surašytą darbų aktą už susirgusį L. Š. nežinodamas apie sukeistą skardą), kitus įrodymus, nenustatė, kad išteisintieji sąmoningai, tyčia klastojo 2008 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais atliktų darbų aktus dėl panaudotos skardos rekonstruojant ( - ) rajono policijos komisariato pastatą tam, kad apgaule užvaldytų užsakovo lėšas. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad už aplaidų tarnybinių pareigų atlikimą yra numatyta drausminė atsakomybė.

6634.2. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų šios bylos dalyje surinktų įrodymų vertinimo ir bylai reikšmingų aplinkybių. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

6734.3. Nagrinėjamos bylos dalyje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes nebuvo teisinio pagrindo kaltinamųjų pripažinti kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Skundžiamos nutarties dalyje į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų nepakankamumo pagrįsti išteisintųjų tyčinę kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo ir padarytų išvadų pagrįstumo, dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra atsakyta. Taigi ši bylos dalis apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

68Dėl išteisintiesiems S. L., A. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ inkriminuotų veikų, susijusių su specialios paskirties pastato, esančio ( - ), rekonstrukcijos darbais – sumontuotais langais

6935. S. L. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas ir dirbdamas valstybinės įstaigos Lietuvos policijos aptarnavimo paslaugų centro Statybos skyriaus vyresniuoju specialistu, skyriaus vedėju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, priešingai tarnybos ir valstybės interesams, tarnybos veiklos principams, suklastojo tikrus dokumentus bei panaudojo juos, dėl tokių jo veiksmų valstybė patyrė didelę neturtinę žalą, o Policijos departamentas prie VRM – ir didelę turtinę žalą, be to, S. L., A. M. ir juridinis asmuo UAB „G.“ buvo kaltinami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (po dvi nusikalstamas veikas, išskyrus A. M.), t. y. tuo, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe: S. L. su UAB „G.“ atstovu K. M. (baudžiamasis procesas prieš jį Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartimi dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai), veikiančiu šios bendrovės naudai ir interesais bei jos vardu (dėl 2004 m. gruodžio statybos atliktų darbų akto), S. L. su UAB „G.“ atstovu A. M., veikiančiu šios bendrovės naudai ir interesais bei jos vardu (dėl 2005 m. liepos ir lapkričio statybos darbų atlikimo akto), vykdant specialios paskirties pastato, esančio ( - ), rekonstrukcijos darbus, suklastojo minėtus statybos darbų atlikimo aktus dėl šiame objekte sumontuotų langų, juos panaudojo kaip apgaulės priemonę svetimam turtui įgyti ir tokiu būdu apgaule UAB „G.“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto asignavimus, patikėtus asignavimų valdytojui, t. y. specialios paskirties pastato Vilniuje rekonstrukcijai finansuoti skirtus valstybės piniginius išteklius, patikėtus Policijos departamentui prie VRM, bei padarė didelę žalą Policijos departamentui prie VRM: S. L. su UAB „G.“ – 148 182,68 Lt (42 916,67 Eur); S. L. su UAB „G.“ atstovu A. M. – 115 593,95 Lt (33 478,32 Eur).

7036. S. L., A. M., K. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ suformuluoto kaltinimo esmė, kad jie, iš anksto susitarę ir veikdami minėtų sudėčių bendrininkų grupe, 2004 m. gruodžio mėnesio statybos atliktų darbų akte, 2005 m. liepos ir lapkričio mėnesiais statybos darbų atlikimo aktuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie specialios paskirties pastate, esančiame ( - ), sumontuotus langus, t. y. nurodė, kad sumontuoti aliuminio langai (darbo kodas „104“) būtent tokie ir turėjo būti pagal užsakovo ir rangovės patvirtintas lokalines sąmatas, kai tuo tarpu buvo sumontuoti žymiai pigesni plastikiniai langai, tačiau minėtuose darbų atlikimo aktuose nurodė aliuminio langų kainą; remiantis suklastotais statybos darbų atlikimo aktais, buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias surašytos mokėjimo paraiškos, kurių pagrindu UAB „G.“ pervestos valstybės lėšos, tokiu būdu apgaule UAB „G.“ įgijo minėtas pinigų sumas ir padarė didelę žalą Policijos departamentui prie VRM.

7137. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį procesą prieš K. M. 2015 m. kovo 5 d. nutartimi dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senačiai, o ištyręs byloje surinktus įrodymus S. L., A. M. ir juridinį asmenį UAB „G.“ dėl minėtų kaltinimų išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

7238. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir faktinių aplinkybių nustatymui. Teismai nustatė, kad šiame objekte iš tiesų sumontuoti ne aliuminio langai (tokie turėjo būti pagal užsakovo ir rangovės patvirtintas lokalines sąmatas), o langai, dengti aliuminiu. Taigi teismai nustatė, kad objekte buvo sumontuoti ne sąmatose numatyti langai, o kitokie. Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad statybos atliktų darbų aktai buvo suklastoti sąmoningai nurodant, kad buvo sumontuoti aliuminio langai, tam, kad užsakovas – Policijos departamentas prie VRM apmokėtų šių langų kainą, kai iš tiesų buvo sumontuoti žymiai pigesni plastikiniai langai, ir tokiu būdu apgaule UAB „G.“ įgijo minėtas pinigų sumas ir padarė didelę žalą Policijos departamentui prie VRM.

7339. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo skundo esminių argumentų, o šio teismo išvada, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad už objekte sumontuotus plastikinius langus, dengtus aliuminiu, buvo sumokėta aliuminio profilio langų kaina, yra nepagrįsta, nes ją paneigia bylos objektyvūs duomenys. Šie kasatoriaus argumentai iš esmės yra pagrįsti.

7440. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad dėl minėtiems asmenims inkriminuotus kaltinimus grindžiančių įrodymų vertinimo pasisakyta 130–137 punktuose. Tačiau teismai apskritai nepasisakė dėl byloje esančių dokumentų turinio vertinimo, nes šie duomenys galėjo turėti esminę reikšmę daromoms išvadoms. Byloje liko neįvertinti šie duomenys: UAB „G.“ su UAB „P.“ 2004 m. gruodžio 17 d. sudarė sutartį – užsakymą dėl 134 langų ir 2 lauko durų iš „Meeth-Natur-Massiv“ profilio pagaminimo ir sumontavimo, sandorio vertė 131 027,32 Lt (37 948,13 Eur) be PVM (154 612,24 Lt (44 778,80 Eur) su PVM); pagal šią sutartį UAB „G.“ UAB „P.“ pagal 4 PVM sąskaitas faktūras (2004 m. gruodžio 30 d., 2005 m. liepos 28 d., 2006 m. sausio 6 d., 2006 m. sausio 31 d.), kuriose nurodyta, kad prekes priėmė A. M., sumokėjo 132 112,16 Lt (38 262,33 Eur) be PVM (155 892,34 Lt (45 149,54 Eur) su PVM); atliktų statybos darbų 4 aktuose, kur užsakovė UAB „G.“, o rangovė UAB „P.“, nurodytos pinigų sumos atitinka minėtose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas sumas (18 t., b. l. 55–74); UAB „G.“ 2004 m. gruodžio mėnesį atliktų darbų akto 3 lape nurodyta: aliuminio langai, 261 m2, 185 722 Lt (53 788,81 Eur) (be PVM ir kitų mokesčių), kurį pasirašė S. L. ir K. M.; UAB „G.“ 2005 m. liepos ir lapkričio mėnesiais atliktų darbų aktuose atitinkamai nurodyta: langai, dengti aliuminiu, 50,3 m2, 35 792,47 Lt; 153,3 m2, 109 085 Lt (31 593,20 Eur) (be PVM ir kitų mokesčių), kuriuos pasirašė S. L. ir A. M.; pagal minėtus atliktų darbų aktus buvo išrašytos sąskaitos faktūros ir pateiktos LPAPC apmokėti (10 t., b. l. 72, 76–78, 80–81, 83–86); taigi UAB „G.“ LPAPC pateikė PVM sąskaitas faktūras apmokėti už sumontuotus langus iš viso 330 599,47 Lt (95 748,22 Eur) (be PVM ir kitų mokesčių, kas iš esmės ir atitiko UAB „G.“ lokalinėje sąmatoje nurodytų aliuminio langų 464,6 m2 nurodytą kainą – 333 940 Lt (96 715,71 Eur) (10 t., b. l. 111, 126), kai pati rangovei UAB „P.“ sumokėjo 132 112,16 Lt be PVM (155 892,34 Lt su PVM); iš dalies šie duomenys analizuoti FNTT specialistų išvadoje, UAB „G.“ pagal UAB „P.“ pateiktą 2004 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą už 261 m2 sumontuotų langų sumoka 62 137,3 Lt (17 996,21 Eur) be PVM (83 762 Lt (24 259,15 Eur) su PVM), tačiau UAB „G.“ LPAPC pateikė apmokėti PVM sąskaitą faktūrą už tuos pačius langus jau 185 722 Lt (53 788,80 Eur) (be PVM ir kitų mokesčių) ir pelningumas iš langų perpardavimo yra 199 proc. (6 t., b. l. 41, 104). Apeliacinės instancijos teismas, neįvertinęs minėtuose dokumentuose esančių duomenų, negalėjo daryti išvados, kad objekte sumontavus kitokius langus, nei numatyta sąmatose Policijos departamentui prie VRM, nepadaryta žala. Šiuos duomenis būtina vertinti sprendžiant ir klausimą, ar yra dokumentų klastojimas.

7540.1. Vertindamas specialisto S. M. išvadą, teismas turi atkreipti dėmesį, kad joje neanalizuotas pirmiau minėtų UAB „G.“ su UAB „P.“ sudarytų dokumentų turinys, įtraukta ir palangių kaina, be to, aliuminio lauko palangės buvo nurodytos 2008 m. kovo mėnesį atliktų darbų akte, kurio suklastojimas neinkriminuotas (6 t., b. l. 41).

7640.2. Minėta, kad teismai S. L., A. M. ir juridinį asmenį UAB „G.“ dėl jiems inkriminuotų kaltinimų išteisino, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nors šiems asmenims dėl inkriminuotų kaltinimų suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nes veikos padarytos 2004–2005 metais (senaties terminas pagal BK 95 straipsnio 1 dalies d punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo red.) 10 metų), tačiau ar minėtų išteisintųjų veiksmuose buvo jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių, turi spręsti apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (BPK 331 straipsnio 3 dalis).

7741. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylos dalį, neišnagrinėjo prokuroro skundo esminių argumentų, vertindamas byloje surinktus įrodymus apskritai nepasisakė dėl byloje esančių dokumentų turinio vertinimo, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes būtina įvertinti įrodymų visumą, minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, o tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje bylos dalyje naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

78Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

79Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 9 d. nutartį pakeisti:

80panaikinti jos dalį dėl S. L., A. M. ir juridinio asmens UAB „G.“ išteisinimo dėl jiems inkriminuotų veikų, susijusių su specialios paskirties pastato, esančio ( - ), rekonstrukcijos darbais – sumontuotais kitos rūšies langais, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

81Kitą nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu:... 4. L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228... 5. S. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl... 6. D. G. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 228... 7. bylos dalis dėl D. G. pareikšto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį... 8. A. M. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir BK 182... 9. A. J. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį... 10. L. Š. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį... 11. UAB „G.“ pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl... 12. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos... 13. Panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas L. D., D. G.,... 14. L. Š., A. J., A. M., S. L. ir UAB „G.“ priklausančiam turtui.... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 16. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą... 17. I. Bylos esmė... 18. 1. L. D. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos) ir BK 184... 19. 2. S. L. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad jis,... 20. 3. S. L., A. M., K. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ suformuluoto... 21. 4. D. G. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas... 22. 5. D. G. buvo kaltinamas ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, iš... 23. II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 24. 6. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir... 25. 7. Šioje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta... 26. 8. Abiejų instancijų teismų išvada dėl kaltės nebuvimo L. D. veiksmuose... 27. 9. Nors abiejų instancijų teismai sutiko, kad ( - ) pirkimus dėl ( - )... 28. 9.1. L. D. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (visais trimis svetimo turto... 29. 9.2. Abiejų instancijų teismai, atmesdami kaltinime L. D. nurodytų teisės... 30. 9.3. L. D. ( - ) vadovu dirbo ilgą laiką, gerai išmanė sandorių sudarymo... 31. 9.4. Priešingai nei teigiama skundžiamuose teismų sprendimuose, iš... 32. 9.5. Teismų praktikoje pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu... 33. 10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos... 34. 10.1. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad... 35. 10.2. Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad... 36. 11. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir vadovavosi ne visais bylos... 37. 11.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ( - ) rajono policijos... 38. 11.2. Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos darbų... 39. 11.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios... 40. 11.4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta ir tai, kad... 41. 12. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui dėl padarytų esminių Baudžiamojo... 42. 13. Visi skunde išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nutarties trūkumai... 43. III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados... 44. Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.... 45. Dėl kasatoriaus skundo argumentų, susijusių su išteisintajam L. D.... 46. 14. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios... 47. 14.1. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti,... 48. 14.2. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir... 49. 14.3. Pirmosios instancijos teismas kaltinamąjį L. D. dėl visų jam... 50. 14.4. Ar teisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos... 51. 15. Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstus atmeta kasatoriaus... 52. 15.1. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad, kaip teisingai sprendė... 53. 15.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 23 d. priėmė nutarimą... 54. 15.3. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 58, 72 punktuose dėl... 55. 15.4. Lietuvos policijos generalinis komisaras V. G. 2005 m. kovo 8 d. priėmė... 56. 16. Apeliacinės nutarties 77–82 punktuose teismas išanalizavo Lietuvos... 57. 16.1. Minėta, kad VPĮ 9 straipsnio 1 dalyje išvardyti (pirkimų) atvejai,... 58. 16.2. Dėl pirmiau aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad VPĮ... 59. Dėl ( - ) rajono policijos komisariato pastato rekonstrukcijos ir su ja... 60. 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios... 61. 31. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK... 62. 32. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir... 63. 33. Pirmosios instancijos teismas visus kaltinamuosius šioje bylos dalyje dėl... 64. 34. Ar teisingai įvertinti byloje surinkti įrodymai ir tinkamai nustatytos... 65. 34.1. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai įvertino ir... 66. 34.2. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir... 67. 34.3. Nagrinėjamos bylos dalyje apeliacinės instancijos teismas pripažino,... 68. Dėl išteisintiesiems S. L., A. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“... 69. 35. S. L. buvo kaltinamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad jis,... 70. 36. S. L., A. M., K. M. ir juridiniam asmeniui UAB „G.“ suformuluoto... 71. 37. Pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį procesą prieš K. M. 2015 m.... 72. 38. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro skundą, pritarė... 73. 39. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo... 74. 40. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad dėl... 75. 40.1. Vertindamas specialisto S. M. išvadą, teismas turi atkreipti dėmesį,... 76. 40.2. Minėta, kad teismai S. L., A. M. ir juridinį asmenį UAB „G.“ dėl... 77. 41. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas... 78. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 79. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 80. panaikinti jos dalį dėl S. L., A. M. ir juridinio asmens UAB „G.“... 81. Kitą nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalį palikti nepakeistą....