Byla 3K-3-566-695/2016
Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, pasibaigus Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus (buvusi Lietuvos Respublikos Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija), aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė 2015 m. birželio 22 d. ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė teismo pripažinti jai teisę privatizuoti 62,74 kv. m ploto gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal Paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus.
  3. Ieškovės teigimu, Butų privatizavimo įstatymo galiojimo momentu ieškovė su savo šeima – sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais, gyveno name Nr. 188 (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini). Prasidėjus butų privatizavimui ieškovė ketino privatizuoti nuomojamą butą, tačiau Klaipėdos rajono savivaldybėje jai buvo išaiškinta, jog yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į šį namą, todėl ieškovės pareiškimas nebuvo priimtas. Tuo pačiu metu Vyriausybėje buvo svarstomas klausimas dėl (duomenys neskelbtini) esančių namų Nr. 188 ir 189 gyventojų iškeldinimo dėl numatomos geležinkelio stoties ,,Draugystė“ ir numatomų biologinio valymo įrenginių statybų.
  4. Kitas butas ieškovei su šeima buvo suteiktas 1995 metais. 1995 m. kovo 10 d. Klaipėdos miesto valdyba išdavė orderį apsigyventi ieškovei su šeima naujame bute (duomenys neskelbtini). Ieškovei 1995 metais kreipusis į Klaipėdos miesto savivaldybę, ieškovės pareiškimas nebuvo priimtas nurodžius, jog privatizavimas baigėsi. Ieškovės ir jos šeimos gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), deklaruota nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovė, tikėdamasi, kad galės privatizuoti butą lengvatinės sąlygomis, kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, kur jai buvo paaiškinta, kad privatizavimas yra baigtas ir nurodyta, jog ji praleido terminą pateikti pirminį prašymą, neišaiškinta ieškovei, kokias dar teises ji turėjo dėl buto privatizavimo.
  5. Ieškovės nuomone, ji atitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, todėl atsakovės sprendimas atsisakyti leisti ieškovei įsigyti (privatizuoti) nuomojamas gyvenamąsias patalpas buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nenustatė, kad byloje būtų duomenų, patvirtinusių, jog būstas, kuriame iki iškeldinimo gyveno ieškovė, turėjo būti paimtas visuomenės poreikiams. Byloje taip pat nebuvo duomenų, patvirtinusių, kad ieškovė atliko įstatymo nustatytus veiksmus, būsto privatizavimo procedūroms atlikti. Nors ieškovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad tuo metu, kai ieškovė kreipėsi į savivaldybę, jos pareiškimas nebuvo priimtas, atsakovės darbuotojai ieškovę suklaidino, tačiau šios aplinkybės nepagrįstos jokiomis įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonės. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad ieškovė ir jos šeimos nariai būtų sudarę susitarimą dėl buto pirkimo.
  3. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 22 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino ir pripažino ieškovei teisę privatizuoti 62,74 kv. m. ploto gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus (dabartinė Paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų redakcija), priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovės.
  4. Kolegija konstatavo, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą; ši ieškovės įgyta teisė gali būti ginama teismo tvarka, pripažįstant ieškovei teisę privatizuoti jos nuomojamą butą, remiantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatytu pagrindu.
  5. Iš byloje esančių duomenų kolegija nustatė, kad ieškovė nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono valdyba 1992 m. birželio 26 d. potvarkiu Nr. 302-v nutarė atstatyti P. Č. nuosavybės teisę natūra į jos turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), rekomenduojant grąžintą pastatą naudoti ne gyvenimui jame, o kitiems tikslams. Iš pasitarimo pas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotoją Z. V. 1991 m. kovo 27 d. protokolo dėl (duomenys neskelbtini) gyventojų iškeldinimo nustatyta, kad buvo nutarta pritarti Klaipėdos rajono valdybos pasiūlymui iškeldinti gyventojus iš namo Nr. 170, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, bei namų Nr. 188 ir Nr. 189, esančių (duomenys neskelbtini) kaime. Klaipėdos rajono valdyba iki 1992 m. balandžio 4 d. turėjo pateikti Klaipėdos miesto valdybai iškeldinamų šeimų bei pavienių asmenų sąrašus, spręsti klausimą dėl gyvenamojo ploto skyrimo Klaipėdos mieste 1992 metais (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojams, iškeldintiems iš namo Nr. 170, ir Nr. 188, o 1993 metais iš namo Nr. 189 ir kt. Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. sausio 17 d. potvarkiu Nr. 5 ieškovei nuomoti buvo skirtas būstas (duomenys neskelbtini) remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpos 1992 m. birželio 1 d. įstatymu. Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 10 d. orderiu Nr. 022102 ieškovei buvo leista apsigyventi gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini). Nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės ir jos šeimos deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini).
  6. Klaipėdos miesto valdybai 1995 m. kovo 30 d. išdavus orderį apsigyventi ieškovei ginčo bute su šeima, ieškovė pateko į ratą gyventojų, kuriems buvo suteikta galimybė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, atsižvelgiant į 1991 m. gegužės 28 d. priimtą Butų privatizavimo įstatymą, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Minėto įstatymo paskirtis buvo užtikrinti sklandų valstybės turto (gyvenamųjų patalpų) perleidimo lengvatine tvarka privačių asmenų nuosavybėn tvarką, asmenys, atitikę šio įstatymo reikalavimus, įstatyme nustatyta tvarka ir terminais galėjo įgyvendinti teisę privatizuoti (išsipirkti) jų nuomotą būstą, atitinkantį įstatyme nustatytus pirkimo–pardavimo objekto kriterijus.
  7. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė gyvenamųjų patalpų name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, privatizuoti negalėjo, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Klaipėdos rajono valdybos pasiūlymui iškeldinti gyventojus iš namo Nr. 188 dėl numatomo biologinio valymo įrengimo statybos, t. y. ieškovės būstas pirmiausia buvo paimamas visuomenės poreikiams. Pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą lengvatinėmis sąlygomis privatizuojamos savivaldybės patalpos, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą.
  8. Kolegija, remdamasi Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytais terminais, per kuriuos asmenys, siekę sukurti privatizavimo teisinius santykius, turėjo pateikti paraiškas, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte suteikta teise privatizuoti asmeniui suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas, kai kitos yra paimamos valstybės reikmėms, konstatavo, kad teisinis reguliavimas konkrečiu atveju nenustatė ieškovei termino išreikšti valią tam, kad būtų sukurti privatizavimo teisiniai santykiai. Dėl to sprendė, kad nebuvo pagrindo kelti klausimo dėl ieškinio senaties termino (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnis, 1.127 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2007).
  9. Ieškovė, kaip silpnesnioji sandorio šalis, viena pati savo iniciatyva niekaip negalėjo inicijuoti numojamo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, nes valstybinio buto fondo privatizavimo funkcijos Butų privatizavimo įstatymu pavestos savivaldybei, bet ne buto nuomininkui, todėl rengti buto privatizavimo dokumentus ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino būsto privatizavimo subjektui keliamus reikalavimus pagal 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4-5 straipsnius iki vienintelio reikalavimo – būti būsto nuomininku. Būtent ieškovė privalėjo pateikti duomenis apie šeimą, VĮ Registrų centro pažymą apie jos ir ieškovės šeimos turėtą ir turimą būstą, taip pat susitarimą tarp šeimos narių dėl ginčo patalpų privatizavimo.
    2. Kasatorė, neturėdama tikslių duomenų apie ieškovės šeimos narius ir jų būstą, negalėjo nei patikrinti, nei įsitikinti, ar ieškovė buvo tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, t. y. teikti papildomus įrodymus šiuo atveju buvo atsakovės teisė, bet ne pareiga, o ieškovės pareiga buvo įrodyti ar paneigti iškilusias abejones. Juolab kad kasatorė neprivalėjo ir realiai nebūtų galėjusi gauti tam tikrų VĮ registrų centro istorinių duomenų.
    3. Ieškovė ginčo bute apsigyveno pagal 1995 m. kovo 10 d. gyvenamosios patalpos orderį, todėl pradėti ginčo buto privatizavimo procesą galėjo iki 1997 m. gruodžio 31 d. Per tą laikotarpį ieškovei reikėjo sudaryti susitarimą tarp šeimos narių (kieno vardu bus privatizuojamas būstas) ir pateikti prašymą kasatorei, tačiau to nepadarė, o ieškovės teiginiai, jog ji buvo suklaidinta, yra tik prielaidos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų pateikusi susitarimą tarp šeimos narių ar atitinkamą prašymą privatizuoti ginčo butą. Nepaisant to, vien tik prašymo pateikimas dar nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2013). Teismas nepagrįstai visas pareigas dėl ginčo buto privatizavimo sąlygų perkėlė kasatorei.
    4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčuose dėl pažeistų teisių gynimo, turėjo būti įvertintas senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007).
    5. Teismas sprendimą dėl senaties nepagrįstai motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2007, kurioje nurodyta, kad ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo pasinaudoti būsto privatizavimo teise. Teismas nepagrįstai sutapatino ieškovės galimybę privatizuoti konkretų būstą su galimybe apskritai privatizuoti būstą.
    6. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė 2014 m. balandžio 16 d. pateikė prašymą dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau 2014 m. balandžio 24 d. gavusi neigiamą atsakymą, praėjus daugiau nei metams – tik 2015 m. birželio 15 d. pateikė ieškinį dėl ginčo buto privatizavimo.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje buvo pateikti duomenys apie ieškovės šeimą, kurią, Buto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo metu ir ieškovei tapus ginčo patalpų nuomininke, sudarė ieškovė, jos sutuoktinis ir nepilnamečiai vaikai. Visi duomenys apie ieškovės ir jos sutuoktinio vardu turimą ir turėtą nekilnojamą turtą kasatorei buvo prieinami, ir ji, kaip rūpestinga proceso šalis, tokią informaciją galėjo gauti. Būtent kasatorės darbuotojai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą leisti jai įsigyti nuosavybės teise ginčo patalpas, todėl jokie kiti formalumai dėl ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nebuvo vykdomi dėl esminės kasatorės pozicijos šiuo klausimu.
    2. Teismui pripažinus teisę privatizuoti ginčo patalpas būtent ieškovei, tokia teisė atsirado tik jai, o ne jos šeimos nariams. Ieškovės sutuoktinis jokių reikalavimų dėl ginčo patalpų nereiškė, taip išreikšdamas savo valią dėl ginčo patalpų privatizavimo. Dėl to teismui pripažinus būtent ieškovės teisę privatizuoti ginčo patalpas, reikalavimas dar papildomai pateikti ir ieškovės šeimos narių susitarimą dėl ginčo patalpų privatizavimo yra teisiškai nebereikšmingas ir perteklinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2013). Juolab kad byloje nebuvo sprendžiamas ginčo patalpų pirkimo–pardavimo klausimas, o tik dėl ieškovės teisės tokią pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti.
    3. Ieškovė, kaip silpnesnioji sandorio šalis, savo iniciatyva negalėjo inicijuoti nuomojamo buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, nes valstybinio butų fondo privatizacijos funkcijos Butų privatizavimo įstatymu buvo pavestos savivaldybei, o ne buto nuomininkui. Dėl to savarankiškai rengti buto privatizavimo dokumentus ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo patalpas nuosavybės teise įregistravo tik 2002 metais – tai parodo, kad atsakovė pati aplaidžiai ir nerūpestingai tvarkė savo turtą.
    4. Ieškovė paaiškinimais įrodinėjo, kad dar galiojant Butų privatizavimo įstatymui aiškiai suformulavo ir išreiškė savo valią privatizuoti ginčo patalpas, tačiau dėl ne nuo ieškovės priklausančių aplinkybių, o tik dėl klaidinančių ir neteisėtų kasatorės tarnautojų veiksmų ši ieškovės teisė nebuvo įgyvendinta. Netgi teismui pripažinus šią aplinkybę neįrodyta, ieškovės teisės gintinos pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą.
    5. Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas galimybę lengvatine tvarka įsigyti savivaldybei priklausantį būstą numato ne tik kaip nebegaliojančio Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgytų teisių tolesnį įgyvendinimą (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), bet ir kitus, visiškai savarankiškus pagrindus, kai atitinkamų savivaldybei priklausančių patalpų nuomininkams suteikiama teisė šias patalpas įsigyti lengvatine tvarka.
    6. Byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovės turėtas būstas, kurį ji galėjo pretenduoti privatizuoti pagal Būsto privatizavimo įstatymą jo įsigaliojimo metu, buvo paimtas valstybės reikmėms ir ieškovė iš jo buvo iškeldinta. Šios faktinės aplinkybės kasatorė neginčija, o šios faktinės aplinkybės atitinka Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinį.
    7. Terminai išreikšti valią sukurti privatizavimo teisinius santykius netaikomi tiems nuomininkams, kurie nori privatizuoti jiems suteiktas gyvenamąsias patalpas, nes jie buvo iškeldinti iš ankstesnių jų gyvenamųjų patalpų, šias paėmus valstybės reikmėms. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti specialiai sukurta teisės norma – Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Esamas teisinis reglamentavimas šios konkrečios bylos ginčo atveju nenustato ieškovei termino išreikšti valią tam, kad būtų sukurti ginčo patalpų privatizavimo teisiniai santykiai, todėl teisiškai nereikšmingi tiek kasatorės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, tiek dėl ieškovės, kaip privatizavimo subjekto, valios išreiškimo.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl teismų praktikoje suformuoto teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.
  3. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas yra dėl leidimo ieškovei privatizuoti gyvenamąsias patalpas remiantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais.
  4. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovė nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), tačiau Klaipėdos rajono valdyba 1992 m. birželio 26 d. potvarkiu Nr. 302-v nutarė atstatyti P. Č. nuosavybės teisę natūra į jos turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) rekomenduojant grąžintą pastatą naudoti ne gyvenimui jame, o kitiems tikslams, todėl buvo nutarta iškeldinti ieškovę iš jos namo (duomenys neskelbtini) kaime. Ieškovė gyvenamųjų patalpų name, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, privatizuoti negalėjo, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Klaipėdos rajono valdybos pasiūlymui iškeldinti gyventojus iš namo Nr. 188 dėl numatomo biologinio valymo įrengimo statybos, t. y. ieškovės būstas pirmiausia buvo paimamas visuomenės poreikiams. Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. sausio 17 d. potvarkiu Nr. 5 ieškovei nuomoti buvo skirtas būstas (duomenys neskelbtini), o Klaipėdos miesto valdybos 1995 m. kovo 10 d. orderiu Nr. 022102 ieškovei buvo leista apsigyventi gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini). Ieškovei kreipusis dėl privatizavimo galimybės į atsakovę, ieškovei 2014 m. balandžio 24 d. buvo pateiktas atsakymas, kad ieškovės prašyme nurodytos aplinkybės nesuteikia jai teisės privatizuoti nurodytas gyvenamąsias patalpas.
  5. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-4942-793/2012 (Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02717-2012-3) pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, 2012 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo pripažino šiai ieškovei teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnį, nes nustatė, kad ieškovė negalėjo privatizuoti buto (duomenys neskelbtini) kaime, tuometiniame Klaipėdos rajone, nes buvo iškeldinta iš buto, kuris buvo reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti; konstatavo, jog ne dėl nuo ieškovės valios priklausančių priežasčių buvo priimtas sprendimas ieškovę iškeldinti ir jai, vietoje patalpų, iš kurių ji buvo iškeldinta, buvo suteiktos gyvenamosios patalpos, kurios buvo neprivatizuotinos ir leista pasikeisti į šiuo metu nuomojamą butą (duomenys neskelbtini) jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui. Bylą nagrinėjęs teismas pabrėžė, kad ieškovė nebuvo pasinaudojusi teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, o jos nuomotas butas (duomenys neskelbtini) buvo privatizavimo objektas, ieškovė išreiškė savo valią privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą jo galiojimo metu, tačiau ne dėl nuo ieškovės priklausančių priežasčių ši valia nebuvo išreikšta įstatymo nustatyta forma. Ieškovė 2010 m. kovo 16 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu privatizuoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė minėtų gyvenamųjų patalpų privatizuoti neleido. Teismas sprendė, kad ši ieškovės įgyta teisė turėjo būti apginta teismo tvarka, pripažįstant jai teisę privatizuoti jos nuomotą butą, remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Klaipėdos apygardos teismas apskųstą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą 2013 m. sausio 25 d. nutartimi paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-142-163/2013; Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02717-2012-3).
  6. Teisėjų kolegija, remdamasi šios bylos teismų nustatytomis aplinkybėms ir LITEKO duomenimis, pažymi, kad analogiškas klausimas buvo nagrinėtas Klaipėdos miesto apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-4942-793/2012; Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02717-2012-3), vėliau, apskundus, Klaipėdos apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2A-142-163/2013; Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02717-2012-3) ir sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas laikytis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl teismų precedentais suformuotų taisyklių.
  7. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, pakartotą 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose).
  8. Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, pripažintina, kad tokia asmens teisė turi būti ginama. Be to, privatizavimą vykdančiai savivaldybės tarnybai buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus, po kurių turėjo sekti buto pirkėjo veiksmai, nes būtent savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą. Netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).
  9. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo butą teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta ir motyvuoja, kad ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu negalėjo privatizuoti ginčo patalpos, nes, pirma, gyvenamosios patalpos, kuriose pradžioje gyveno ieškovė su šeima, (duomenys neskelbtini) kaime buvo paimtos visuomenės poreikiams, antra, valstybė tik 1995 m. kovo 10 d. išdavė orderį apsigyventi ieškovei su šeima naujame bute, tačiau tinkamai nevykdė pareigos išaiškinti ieškovei jos teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygas įgyvendinimo galimybių, todėl ieškovė ne dėl savo kaltės negalėjo laiku ir tinkamai įgyvendinti jai Butų privatizavimo įstatyme suteiktos teisės lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamą butą.
  10. Juolab kad remiantis Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-142-163/2013 medžiaga, darytina išvada, kad analogišku atveju Klaipėdos miesto savivaldybė taip pat nevykdė pareigos užtikrinti sklandaus ir nepertraukiamo 1991 m. gegužės 28 d. priimto Butų privatizavimo įstatymo įgyvendinimo perleidžiant valstybės turtą (gyvenamąsias patalpas) lengvatine tvarka privačių asmenų nuosavybėn, ir tokia asmens, atitikusio šio įstatymo reikalavimus, įstatymo pagrindu įgyta teisė buvo apginta teismo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2007).
  11. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 17-18 punktuose išdėstytais argumentais, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,19 Eur tokių išlaidų. Netenkinus atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės kasacinio skundo, šios išlaidos šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
  2. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų. Dėl to šis ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti valstybei iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės (j. a. k. 111100775) 4,19 Eur (keturis Eur 19 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

17Pranešti VĮ Registrų centrui apie atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės kasacinio skundo išnagrinėjimą civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai