Byla 2S-476-527/2012
Dėl priverstinio skolos išieškojimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų ir įkeisto turto savininkų V. B. ir K. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011-11-30 nutarties c. b. 2-21041-528/2011, kuria patenkintas kreditorės „Swedbank“, AB 2011-11-24 patikslintas pakartotinis pareiškimas Nr. SR-54000 dėl priverstinio skolos išieškojimo ir

Nustatė

2kreditorė kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo su 2011-03-07 prašymu Nr. SR-12273 (b. l. 4-5), 2011-05-17 pakartotiniu pareiškimu Nr. SR-25690 (b. l. 66-67) bei 2011-11-24 patikslintu pakartotiniu pareiškimu Nr. SR-54000 (b. l. 137-138) priverstinai išieškoti kreditorei iš skolininkų 245.732,81 EUR skolą, 6 mėnesių Euribor ir pridedant 0,900 proc. maržą sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą paskolos sumą (241.405,79 EUR), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visos paskolos sumos grąžinimo, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (245.732,81 EUR), skaičiuojant nuo 2011-05-19 iki nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo ir 135 Lt žyminį mokestį, iš varžytynių parduodant kreditorei hipotekos lakštu (hipotekos identifikavimo kodas 02/120/060006188), 2006-05-18 įregistruotu Hipotekos skyriuje prie Kauno miesto apylinkės teismo (b. l. 13-14), skolininkams asmeninės nuosavybės teise priklausantį įkeistą 0,1050 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), gyvenamąjį namą, 249,54 kv. m bendro ploto (unikalus Nr. ( - )), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (kan. šuliniai – 3 vnt.) (unikalus Nr. ( - )), esančius Kaune, ( - ) g. 9, skolininkams negrąžinus 245.732,81 EUR skolos (visos prievolės dydis - 260.658 EUR plius išvestiniai reikalavimai), įskaitant ir išvestinius reikalavimus, pagal 2006-05-16 kredito sutartį Nr. 06-032837-FA (b. l. 6-7).

3Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-30 nutartimi (b. l. 149-152) kreditorės reikalavimą tenkino ir nutarė priverstinai išieškoti iš skolininkų 245.732,81 EUR skolą, 6 mėnesių Euribor ir pridedant 0,900 proc. maržą sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą paskolos sumą (241.405,79 EUR), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visos paskolos sumos grąžinimo, 5% dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (245.732,81 EUR), skaičiuojant nuo 2011-05-19 iki nutarties išieškoti skolą iš įkeisto turto įvykdymo, ir 135 Lt žyminį mokestį; priverstinai parduoti iš varžytynių skolininkams asmeninės nuosavybės teise priklausantį įkeistą 0,1050 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), gyvenamąjį namą, 249,54 kv. m bendro ploto (unikalus Nr. ( - )), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (kan. šuliniai – 3 vnt.) (unikalus Nr. ( - )), esančius Kaune, ( - ) g. 9. Teismas iš kreditorės pateikto detalaus skolos paskaičiavimo nustatė, kad skolininkai nuo 2010-09-20 praktiškai nevykdė įsipareigojimų grąžinti kreditą ir mokėti sutartas palūkanas (b. l. 8, 46-49, 135, 136). Remiantis šalių pasirašytos 2006-05-16 Sutarties 11.2.1, 11.2.1.1. ir 11.3 punktais kreditorė 2011-01-31 įspėjo skolininkus apie vienašališką sutarties nutraukimą ir kreipimąsi į teismą dėl visos skolos bei delspinigių išieškojimo iš skolininkų, jei iki 2011-02-22 nebus sumokėtas 4.249,65 EUR įsiskolinimas, o šis raštas kredito gavėjams įteiktas 2011-02-03 (b. l. 21, 133, 137, 138). Kadangi skolininkai per papildomai nustatytą terminą visiškai jokių įmokų nemokėjo, sutarties sąlygų pažeidimų nepašalino, teismas pripažino, kad kreditorė Sutartį 2011-02-23 nutraukė laikydamasi sutarties sąlygų (CK 6.217 str. 5 d., CPK 177, 178, 185 str.). Vertinant šalių sudarytą Sutartį, kuri kvalifikuotina kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, teismas nesąžiningumo sąlygų nenustatė, nes Sutarties šalių įsipareigojimai yra aiškūs, konkretūs ir suprantami, todėl kredito gavėjai turėjo galimybę apsispręsti, ar tokia sutartis jiems priimtina ir jie pajėgūs ją vykdyti, o jei sutarties sąlygos jų netenkino, tai jie turėjo galimybę sudaryti sutartį su kitu kreditoriumi, kurio sąlygos jiems priimtinesnės, juolab, kad 2006 m. kredito paslaugas Lietuvoje teikė daugiau kaip 10 bankų bei kredito unijų (CK 6.188 str., CPK 177, 178, 185 str., LAT 2011-06-15 nutartis c. b. Nr. 3K-7-272/2011). Skolininkui praleidus prievolės įvykdymo terminą, kreditorius gali reikalauti kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę (CK 6.73 str. 1d., 6.258 str. 2 d.). Šiuo atveju sutarties šalys raštu susitarė dėl 0,08 % dydžio delspinigių už kiekvieną kalendorinę dieną nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas, o tai reiškia, kad Sutarties šalys susitarė dėl delspinigių ne tik už pagrindinės skolos sumos sumokėjimo termino praleidimą, bet ir už palūkanų mokėjimo termino praleidimą (sutarties 7.1, 7.2 punktai), o kadangi terminas grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas yra praleistas, tai kreditorės reikalavimas dėl delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir nesumokėtas palūkanas yra pagrįstas (CK 6.872 str. 1 d., 6.881 str. 2 d., CPK 185 str.). Atsižvelgiant į pagrindinės skolos sumą, Sutartimi sutartas delspinigių dydis, teismo nuomone, nelaikytinas neproporcingai dideliu, nes iš esmės atitinka teismų praktikoje pripažįstamus protingais dydžius bei nepažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros (CPK 185 str.). Palūkanų bei maržos dydis taip pat numatytas Sutartyje, todėl kreditorius turi teisę jų reikalauti (CK 6.59 str., 6.872 str. 1d., 6.881 str. 2d.). Kadangi skolininkai prievolių tinkamai nevykdė, tai iš jų priteistinos ir 5 % dydžio metinės palūkanos (procesinės palūkanos) už negrąžintą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o hipotekos procedūros atveju reiškia laikotarpį nuo hipotekos kreditoriaus pakartotino prašymo gavimo teisme (2011-05-19) iki nutarties išieškoti skolą įvykdymo (CK 6.37 str. 2d., 6.210 str. 1 d.).

4Skolininkai atskiruoju skundu (b. l. 162-167) prašo panaikinti Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-30 nutartį, o atskirojo skundo netenkinimo atveju - atidėti ginčo nutarties vykdymą iki jauniausiajam skolininkų vaikui sukaks 7 metai (2017-02-10). Skolininkai nurodo, kad skundžiama nutartimi nutarta išieškoti iš skolininkų 3.493,30 EUR nesumokėtų palūkanų, tačiau pirmąja nutartimi buvo nutarta išieškoti 2.476,50 EUR palūkanų, todėl akivaizdžiai matosi, kad prašomų išieškoti palūkanų suma yra padidėjusi. Kadangi kredito sutartis nutraukta, nebuvo teisinio pagrindo remiantis šia sutartimi skaičiuoti palūkanas. Analogiškai nėra pagrindo išieškoti 6 mėnesių Euribor pridedant 0,900 proc. maržą sutartinių metinių palūkanų už negrąžintą paskolos sumą, o kreditorė turi teisę reikalauti tik CK 6.210 str. 1 d. dalyje nustatyto palūkanų dydžio. Kreditorė prašymas išieškoti dviejų dydžių palūkanas, kurios šiuo metu sudaro 7,731 % (1,831 % 6 mėn. Euribor+0,9% marža + 5% procesinės palūkanos), yra akivaizdžiai perteklinis ir vertintinas kaip piktnaudžiavimas savo, kaip hipotekos kreditorės, teisėmis. Teismas turėjo įvertinti, ar susitarimas dėl palūkanų dydžio iš esmės nepažeidė šalių interesų pusiausvyros ir ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Apeliantai taip pat nesutinka su priteistais delspinigiais ir mano, kad skolininkų ir kreditoriaus pasirašytoje kreditavimo sutartyje įtvirtintas 0,08 % delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis, t. y. daugiau nei 5 kartus viršija CK 6.210 str. 1 d. įtvirtintą palūkanų normą. Teismas net preliminariai nevertino kreditorės pateiktų aplinkybių ir nesprendė delspinigių dydžio pagrįstumo klausimo. Skolininkams nežinant, kokiu teisiniu pagrindu ir kaip buvo apskaičiuoti (už kokį laikotarpį, nuo kokios sumos ir kt.) delspinigiai, yra užkertama galimybė ginti savo, kaip skolininkų, teises. Nesant teismo motyvų dėl kreditorės prašomų priverstinai išieškoti delspinigių, skolininkai neturi galimybės kreiptis į teismą su motyvuotu ieškiniu kreditorės atžvilgiu, jei paaiškėtų, jog ji neteisėtai reikalauja išieškoti iš skolininkų atitinkamas delspinigių sumas. Teismas nagrinėjamu atveju priteisė kreditorei iš skolininkų baudines netesybas, nes Sutartyje įtvirtintas 0,08 proc. dydis yra ne kompensacinis, o baudžiamojo pobūdžio. Akivaizdu, kad teismas netaikė CK 1.5 str., 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. nuostatų. Nebuvo užtikrintas tinkamas CPK XXXVI skyriaus nuostatų taikymas, todėl skundžiama nutartis naikintina. Vien ta aplinkybė, kad LAT praktikoje pripažįstama, kad ginčas dėl įsiskolinimo, užtikrinto hipoteka, dydžio nagrinėtinas ginčo teisenos tvarka, neturėtų būti aiškinama ir vertinama taip, jog priverstinio skolos išieškojimo procedūrą vykdančiam hipotekos teismui neprivalu vadovautis atskirajame skunde skolininkų nurodytais civilinės teisės principais ir normomis. Skolininkai neturi galimybės net prašyti taikyti senatį, jei senaties terminai buvo pažeisti. Taip pat skolininkai nurodo, kad skolininkai turi tris nepilnamečius vaikus, kitos gyvenamosios vietos nei ginčo namas su sklypu skolininkai neturi. Skolininkė šiuo metu nedirba, nes augina tris vaikus, kurių jauniausiajam yra 1 metai 10 mėn. Skolininkas šiuo metu taip pat negauna pajamų, kurių pakaktų bent išlaikyti šeimą, todėl finansinę paramą šeimai teikia skolininkų tėvai. Skolininkams neturint galimybės atsiskaityti su kreditoriumi, skolininkai negalės užtikrinti gyvenamąjį būstą savo vaikams, nes jis bus paraduotas iš varžytynių ar bus perduotas kreditoriui. Tokiu atveju skolininkai praras gyvenamąją vietą ir taip bus pažeisti jų vaikų interesai. Todėl, teismui netenkinus jų atskirojo skundo, prašo atidėti nutarties dėl priverstinio išieškojimo vykdymą (CPK 284 str.). Skolininkai yra žymiai blogesnėje finansinėje situacijoje, o, atsižvelgiant į prašomą išieškoti sumą, kreditorei teismo nutarties vykdymas iš esmės nepablogins jos finansinės padėties.

5Kreditorė atsiliepimu į skolininkų atskirąjį skundą (b. l. 172-180) prašo atskirąjį skundą atmesti, o Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-30 nutartį palikti nepakeistą. Kreditorė nurodo, kad ji automatiškai niekada nenutraukia sutarties. Tik nustačiusi pažeidimo buvimo faktą, kreditorė kiekvienu atveju vertina pažeidimą, jo keliamas pasekmes ir grėsmę sutarties tolimesniam vykdymui, skolininko bendradarbiavimą su kreditoriumi ir kitas aplinkybes. Kreditorė visada informuoja kredito gavėją apie netinkamą sutarties vykdymą, nustato terminą trūkumams pašalinti ir tik išimtiniais atvejais, kai kredito gavėjas piktybiškai nevykdo savo pareigų ir kai toks pareigų nevykdymas kelia grėsmę paskolos susigrąžinimui, kreditorė inicijuoja sutarties nutraukimą. Žinodama sutarties nutraukimo nuginčijimo galimybę, kreditorė niekada nepagrįstai nenutraukia sutarties. Dėl palūkanų. CK 6.881 str. aiškiai pateikia kreditavimo sutarties sampratą (o tarp šalių susiklostė būtent kreditavimo (paskolos) teisiniai santykiai) - kreditavimo sutartimi kreditorius įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis kreditą, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. T. y., įstatymas aiškiai įtvirtina, kad kredito sutarties esminės sąlygos yra pinigų perdavimas, kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas (CK 6.870 str. 1 d., 6.872 str. 2 d., 6.873 str. 1 d., 6.874 str. 2 d.). Tai atitinka ir šio ekonominio santykio esmę - kreditorius skolina pinigus ir už tai gauna palūkanas, t. y. atlyginimą už skolinimą. Taigi, net ir nesant atitinkamo kreditavimo (paskolos) sutarties šalių susitarimo, įstatymas reikalauja, kad kreditas būtų grąžinamas dalimis sutartyje nustatyta tvarka, kaip ir kad palūkanos už naudojimąsi gauto kredito suma būtų mokamos kas mėnesį iki visiško kredito (paskolos) grąžinimo. Atitinkamai šalys susitarė ir Kredito sutartyje. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1.6 ir 1.8 p. skolininko esminės sutartinės prievolės yra aiškiai nurodytos Kredito sutartyje - skolininkai įsipareigojo grąžinti kreditą Kredito sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, iki viso kredito grąžinimo kreditoriui dienos mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal Kredito sutartį (Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.1,5.1, 5.2, 6.1, 6.2, 7.1, 7.2 p.). Šiuo konkrečiu atveju skolininkai privalo mokėti kreditorei kintamas metines palūkanas, atliekančias mokėjimo funkciją, kurios apskaičiuojamos imant palūkanų keitimo dieną REUTERS informacinėje sistemoje paskelbtą šešių mėnesių EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma), už kurią bankai pageidauja (pasiruošę) paskolinti lėšas eurais kitiems bankams (jei palūkanų keitimo dieną tokia Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma nėra paskelbta, naudojama paskutinė prieš palūkanų keitimo dieną paskelbta minėto rodiklio reikšmė), ir pridedant 0.90 proc. metų palūkanų dydžio kreditorės skolinimosi rizikos ir pelno maržą, ir kurios kiekvienų metų lapkričio 16 d. ir gegužės 16 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant palūkanų keitimo dieną REUTERS informacinėje sistemoje paskelbtą šešių mėnesių EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma) ir pridedant 0.90 proc. metų palūkanų dydžio kreditorės skolinimosi rizikos ir pelno maržą Šios mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteistinos iš skolininkų už negrąžintą prašomo priteisti kredito dalį. Kompensavimo funkciją atlieka palūkanos, kurios mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir remiantis CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d. yra 5 proc. dydžio (LAT 2003-09-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2003-09-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Kol negrąžinta skola pagal Kredito sutartį, Bankas skaičiuoja sutartines palūkanas ir delspinigius. 2011-05-17 pateikus teismui Pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, sutartinių palūkanų ir delspinigių skaičiavimas buvo sustabdytas. Remiantis šia informacija, matyti, kad Bankas pagrįstai 2011-05-17 Pareiškime Nr. SR-25690 prašo išieškoti iš skolininkų 245.732,81 EUR dydžio skolą už negrąžintą kreditą ir sukauptas negrąžintas palūkanas bei delspinigius pagal 2006-05-16 kredito sutartį Nr. 06-032837-FA (su visais jos pakeitimais ir papildymais) iš Hipotekos lakštu Nr. ( - ) įkeisto nekilnojamojo turto. CK 6.874 str. 2 d. nustato, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinės paskolos sumos dalis laiku negražinama, paskolos davėjas turi teise reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Ši CK norma nustato, kad kreditorius turi teisę nutraukti paskolos sutartį skolininkui nesumokėjus eilinės paskolos sumos dalies. Tuo tarpu Kredito sutartyje įtvirtintas palankesnis skolininkams teisinis reglamentavimas, t. y. numatyta, kad Kredito sutartis gali būti nutraukta tik po to, kai nemokama ilgiau kaip 30 d., kas yra ne viena, o mažiausiai dvi nesumokėtos eilinės paskolos sumos dalys (Kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1 p.: „Bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 (penkiolika) kalendorinių dienų raštu įspėjęs Kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti Sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad Kredito gavėjai iki Sutarties nutraukimo dienos grąžintų Bankui visą negrąžintą Kreditą, jeigu Kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šių esminių Sutarties pažeidimų ar paaiškėja bent viena iš šių aplinkybių: 11.2.1.1. p. Kredito gavėjai ilgiau kaip 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų negrąžina Sutartyje numatytais terminais nustatytos Kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų Palūkanų ir/ar kitų Mokėjimų“. Šiuo konkrečiu atveju Kredito sutartis buvo nutraukta, kai skolininkai nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutarti nuo 2010 m. rugsėjo mėnesio ir nevykdo iki šiol. Dėl netesybų. CK 6.258 str. 1 d. nurodyta, jog sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo mokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šioje teisės normoje netesybos įstatymo įtvirtintos kaip viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų. Vadovaujantis CK 6.71 str., netesybos taip pat atlieka prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, nes jų nustatymas sutartyje skatina šalis laiku ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Pagrindinis netesybų, kaip sutartinės civilinės atsakomybės formos, skirtumas nuo nuostolių atlyginimo susijęs su tuo, kad už sutarties pažeidimą kompensuotinas kreditoriaus interesas ir jo dydis apibrėžiami iš anksto, dėl to esant sutarties pažeidimui kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Atsižvelgiant į sutartinę prigimtį ir atliekamas funkcijas, teisės doktrinoje netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kuriems būdinga tai, kad: i) atsakomybės už prievolės pažeidimą dydis šalims žinomas jau sudarant sutartį, ii) netesybos išieškomos už patį prievolės pažeidimo faktą nereikalaujant įrodinėti nuostolius, iii) sutarties šalys gali savo nuožiūra formuoti susitarimo dėl netesybų sąlygas, dydį, santykį su nuostoliais ir pan. Vadovaujantis CK 6.73 str. 3 d., teismas gali netesybas sumažinti, jeigu jos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal CK 6.258 str. 3 d. teismo mažinamos neprotingai didelės netesybos negali būti mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Šiose teisės normose įtvirtintas minimalus sutartinių netesybų dydis, kuris gali būti teismo sumažintas, kai jis aiškiai per didelis/neprotingas, bet nedaugiau, negu kreditoriaus patiriami nuostoliai. Tokiu būdu įstatymas nustato reikalavimą teismui sutartinių netesybų mažinimą atlikti tik įvertinus šalių sutartyje iš anksto apibrėžtų netesybų nepagrįstumą, nustačius, kokius nuostolius kreditorius patyrė dėl sutarties pažeidimo. Kitaip tariant, neatlikus nurodyto sutartinių netesybų dydžio pagrįstumo vertinimo, įstatymas nesuteikia teismui teisės mažinti sutartinių netesybų dydį. Kadangi skolininkų atskirajame skunde dėl netesybų dydžio nepagrįstumo nėra atliktas įstatymo nustatytas sutartinių netesybų dydžio nepagrįstumo vertinimas, o pateikta bendrojo pobūdžio nuoroda į nusistovėjusią teismų praktikoje nuomonę, aptariamas atskirojo skundo motyvas laikytinas netinkamu materialinės teisės normų išaiškinimu ir taikymu. Priešingai, negu nurodoma atskirajame skunde, dabartinėje teismų praktikoje (LAT 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2007-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2009-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009; 2008-08-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; Nr. 3K-3-12/2009) atkreipiamas dėmesys į tai, kad negali būti vieno konkretaus sutartinių netesybų dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir dėl to turi būti mažinamos. Kreditorės, kaip komercinio banko, ir skolininkų, kaip fizinių asmenų, sudarytoje Kredito sutartyje nustatytas 0,08 proc. dydžio delspinigių dydis atitinka komercinio sandorio šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Kreditorė, kaip komercinio banko ir kredito įstaigos, kreditavimo sutarčių kontrahentams siūlomų nustatyti delspinigių dydis apsprendžiamas ir tuo, kad kredito gavėjams vėluojant vykdyti kreditavimo sutartį ilgiau negu susitarta, vadovaujantis Lietuvos Banko Valdybos 2005-07-28 nutarimu Nr. 114 patvirtintais Minimaliais paskolų vertinimo reikalavimais, kreditorės grupės vidaus teisės aktų nustatyta ir Lietuvos Banko patvirtinta tvarka dėl kreditavimo sutarčių vykdymo vėlavimo daugiau, kaip 60 kalendorinių dienų, Kreditorius privalo formuoti atidėjimus nuo suteikto kredito sumos bei informuoti apie tai kredito įstaigų veiklą kontroliuojančias institucijas. Kadangi atidėjimams skirtos lėšos negali būti naudojamos civilinėje apyvartoje, o informacija apie papildomas kredito įstaigos išlaidas prieinama viešai, nuo jos priklauso kredito įstaigos reitingavimas ir atitinkamai pinigų skolinimosi galimybės ir sąlygos. Atsižvelgiant į šias aplinkybės, dėl kreditavimo sutarties pažeidimo kredito įstaigos patiriami papildomi nuostoliai iš dalies kompensuojami kreditavimo sutartyse nustatyto dydžio netesybomis. Pažymėtina ir tai, kad kreditorė papildomai nereikalauja iš skolininkų nuostolių atlyginimo. Dėl Kredito sutarties sąlygų sąžiningumo. Tiek teisės teorijoje, tiek praktikoje kreditavimo santykiai yra įvardinami kaip kreditoriaus pasitikėjimu skolininku grindžiami santykiai. Šis pasitikėjimu grindžiamas santykis ir sukelia natūralų šalių teisių ir pareigų disbalansą, nes, bankui skolinant kredito gavėjui banko indėlininkų ir kitų asmenų (kitų kreditorių, akcininkų ir kt.) bankui patikėtas lėšas, atsiranda atvira kredito rizika, susijusi su skolininko negalėjimu tinkamai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Siekdamas elgtis profesionaliai, atsakingai ir užtikrinti savo veiklos stabilumą, bankas privalo skirti išskirtinį dėmesį bei imtis priemonių minėtos rizikos valdymui, tačiau šios atviros kredito rizikos valdymui bankas turi labai ribotą priemonių sąrašą, t.y.: i) ikisutartinis kredito gavėjo mokumo (kreditingumo) vertinimas; ii) prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės; iii) efektyvių kreditavimo sutarčių sąlygų, įgalinančių banką atlikti posutartinę kredito gavėjo, sutarties sąlygų vykdymo ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių kontrolę, ir atitinkamai galimybę reaguoti (reikalauti papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, taikyti netesybas, reikalauti paskolą grąžinti anksčiau termino ir pan.) į nustatytus pažeidimus. Šių priemonių taikymo svarbą patvirtina daugelis faktų - esami ir nauji Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai ir iniciatyvos, kuriomis siekiama griežtinti skolinimą, t. y. jį padaryti saugesnį finansų rinkai, nes, kaip parodė pastarųjų metų įvykiai, saugus skolinimas yra itin svarbi priemonė efektyviai ir saugiai finansų rinkos veiklai, kas turi padėti išvengti staigių finansų rinkos veiklos sutrikimų. Vienas iš svarbiausių teisės aktų Lietuvos Respublikoje, kuris reglamentuoja bankų veiklą ir konkrečiai reikalauja efektyviai užtikrinti saugų skolinimąsi ir rizikos valdymą, yra Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymas. Šio įstatymo 31 straipsnyje įtvirtinta banko teisė klientui nevykdant sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdant prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti iš kliento arba trečiojo asmens, prisiimančio įsipareigojimus už klientą, įvykdyti įsipareigojimus prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Taip pat įstatymas nustato pareigą finansų įstaigai nuolat stebėti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui. Šios įstatymo nuostatos yra kilusios būtent iš to, kad pasitikėjimu grįsta kreditavimo sutartis kelia atvirą kreditavimo riziką, kurią būtina valdyti per sutartines nuostatas. Be to, dėl nurodytų kreditavimo santykių ypatumų skiriasi ir šalių esminių įsipareigojimų apimtys: kreditorius pagal kreditavimo sutartį turi vieną esminę pareigą - pareigą kredito gavėjui tinkamai įvykdžius nustatytas sąlygas išmokėti kreditą, kai tuo tarpu kitos kreditoriaus pareigos yra įtvirtintos bendruosiuose teisės principuose (bendradarbiauti, kooperuotis ir pan.) arba yra susijusios su technine sandorio vykdymo puse (jei tai numatyta sutartyje, pateikti grafikus, nurašyti nuo sąskaitos įmokas ir pan.). O kredito gavėjo esminių pareigų apimtis, ypač ilgalaikio kreditavimo santykiuose, yra žymiai platesnė - be pareigos tinkamai vykdyti sutartyje nurodytus mokėjimus, jis privalo saugoti ir drausti įkeistą turtą, pateikti informaciją kreditoriui apie savo pajamas, susilaikyti nuo neatsakingo skolinimosi ir t.t. Ypatingai svarbi nuostata yra įtvirtinta 1993-04-05 Tarybos direktyvos 93/13/EEB „Dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais“ 1 str. 2 punkte, kur nustatyta, kad „Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas <...>, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“ Ši nuostata reiškia, kad, esant kolizijai tarp imperatyviųjų teisės normų, pirmenybė teikiama ne nurodytos direktyvos (ar ją įgyvendinantiems nacionaliniams teisės aktams) nuostatoms, bet kitų įstatymų imperatyvinėms normoms. Atitinkamą poziciją patvirtina ir LAT, konstatavęs, kad „Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios nustatytos imperatyviųjų teisės normų (LAT 2008-12-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2008). Lietuvos Respublikos Finansų įstaigų įstatymo 31 str. įtvirtinti reikalavimai, kurie įpareigoja kreditorę siekiant užtikrinti saugią bankininkystę, tame tarpe ir indėlininkų lėšų saugumą (o bankas skolinimo veikla užsiima perskolindamas jam patikėtas indėlininkų lėšas) veikti maksimaliai saugiai, t. y. nustato privalomas nuostatas, kurios turi vienaip ar kitaip atsispindėti sutartyje. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Kredito sutarties nutraukimo nuostatos turi būti vertinamos įvertinant abiejų sutarties šalių elgesį ir visas konkrečias tiek sandorio sudarymo, tiek vykdymo aplinkybes. Visi šie argumentai ir įrodymai neleidžia teigti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar suteikia nepagrįsta pranašumą kreditoriui. Dėl vykdymo atidėjimo. LAT 2011-02-25 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-71/2011 pažymėjo, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą būdas, pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Kasacinio teismo pabrėžta, kad hipotekos kreditoriaus teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka, naudojantis pirmenybe prieš kitus kreditorius, esmė - greitas ir ekonomiškas reikalavimo patenkinimas (LAT 2004-10-27 nutartis Nr. 3K-3-573/2004). LAT formuojamoje teismų praktikoje, taikant CPK 284 str., pažymima, kad vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Taip pat būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) (LAT 2001-10-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-903; 2001-11-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-1113). Apeliantai nurodo, kad jiems yra iškelta ne viena civilinė byla su dideliais turtiniais reikalavimais, todėl būtina įvertinti, ar atidėjus teismo nutarties vykdymą bus užtikrintas tinkamas jos įvykdymas ir nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai.

6Atskirasis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatė.

8Nustatyta, kad kreditorė teismui padavė patikslintą pakartotinį pareiškimą (b. l. 137-138), nes Kauno apygardos teismas 2011-11-10 nutartimi c. b. Nr. 2S-1911-390/2011 (b. l. 116-118) pagal skolininkų atskirąjį skundą panaikinęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-08 nutartį (b. l. 70-71) kreditorės prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, todėl teismas ex officio privalėjo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditorės reikalavimas yra sąžiningos (CK 6.188 str.), o kaip buvo nuspręstas iš skundžiamos nutarties turinio, klausimai dėl delspinigių bei palūkanų dydžio pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėti.

9Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (LAT 2012-02-20 nutartis c. b. 3K-3-58/2012).

10Nagrinėjamu atveju skolininkai, ginčydami priverstinio išieškojimo veiksmus, iš esmės nesutinka su palūkanų ir delspinigių dydžiu. Dėl pačios kredito sutarties sąlygos, nustatančios jos nutraukimo tvarką, ar jos netinkamo pritaikymo apeliantai ginčo nekelia, todėl teismas, sutarties nutraukimo neteisėtumo nenustačius, plačiau dėl to nepasisako.

11Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str. 1 d.). Pagrindinė palūkanų paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Teisę į CK 6.210 str. nustatytas palūkanas turi ir hipotekos kreditorius, jeigu paskolos ar įkeitimo sutartyse nenumatyta kitaip. Kredito sutarties 5.1 p. šalys susitarė, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos Kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki viso Kredito grąžinimo Bankui dienos (b. l. 9, kita pusė). Dėl šios priežastis apeliacinės instancijos teismas kreditorės veiksmuose, kuomet ji nutraukusi sutartį toliau skaičiavo palūkanas ir dėl ko susidarė skolininkų minimas skirtumas, jokio pažeidimo neįžvelgia. Kadangi pagal kredito sutartį palūkanos už naudojimąsi pinigais turi būti mokamos iki visiško skolos grąžinimo, skaičiuojamos sutartinės palūkanos iki visiško skolos grąžinimo gali atlikti tiek atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkcijas, tiek kreditoriaus minimalių nuostolių, atsiradusių skolininkui laiku negrąžinus pinigų, kompensavimo funkciją. Mokėjimo funkciją atlieka palūkanos, mokamos už naudojimąsi paskolos suma, šiuo konkrečiu atveju skolininkai privalo mokėti kreditorei sutartimi sutartas kintamo dydžio metines palūkanas bei 5% dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d.), kurios atlieka kompensavimo funkciją ir mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skolininkų prievolė mokėti procesines palūkanas yra įstatyminė, todėl konkrečiam skolininkui gali būti nustatoma ir ne ginčo procedūrose, o ne vien išieškant skolą ieškinine tvarka (LAT 2003-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751; 2006-09-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, atskirojo skundo argumentas, jog paskaičiuotos dviejų dydžių palūkanos yra perteklinės, atmestinas kaip nepagrįstas. Kita vertus, CK 6.221 str. 2 dalis nustato, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Todėl konstatuotina, jog civilinės atsakomybės santykiai tarp šalių tęsiasi ne iki kredito sutarties nutraukimo, o iki prievolės įvykdymo dienos. CK 4.174 str. nustato, kad hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Taigi įstatymų leidėjas nustatė, kad ne tik pagrindinio reikalavimo įvykdymas, bet ir palūkanų išieškojimas visiškai užtikrinamas hipoteka, jeigu įkaito davėjas ir kreditorius nesusitaria kitaip.

12Kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje numatytas delspinigių dydis – 0,08 proc. už kiekvieną dieną yra laikytini sutarties šalių nustatytu minimalių nuostolių dėl sutarties nutraukimo dydžiu. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (LAT 2009-11-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-502/2009). Skolos dydį ir atitinkamai nuo jos skaičiuotus delspinigius patvirtina ir kartu su atsiliepimu į skolininkų atskirąjį skundą (dėl teismo nutarties, kuria buvo areštuotas skolininkų ginčo turtas ir kuria skolininkai buvo įspėti, kad negrąžinus skolos per 1 mėn. nuo minėtos nutarties įteikimo turtas bus parduotas iš varžytynių (b. l. 22-23)) pateikta išsami skolos paskaičiavimo skaičiuoklė (b. l. 46-49), iš kurios matyti skolininkų atskirajame skunde keliami klausimai, t. y. už kokį laikotarpį, nuo kokios sumos (ir kt.) buvo paskaičiuoti delspinigiai. Tuo tarpu patys skolininkai nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, kad Kreditavimo sutartyje nustatyti delspinigiai yra nepagrįstai dideli ir neprotingi, o jų siūlomas 0,02 proc. dydžio delspinigių dydis yra protingas. Kita vertus, kaip jau buvo nurodyta ir Kauno apygardos teismo 2011-05-26 nutartyje c. b. Nr. 2S-1217-259/2011, sutartyje delspinigių dydis nurodytas šalių valia, jis nekito nuo pat pradinės kredito sutarties sudarymo, todėl skolininkų pretenzijos dėl netesybų dydžio tuo metu, kai patys skolininkai pažeidė prievolę tinkamai vykdyti kredito sutartį, vertinamos kaip atsakomybės vengimas bei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Pagal LAT praktiką netesybos ne visada turi būti mažinamos netgi iki nuostolių dydžio, nes taip būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 1 d., 6.156 str.). Sutartyse nustatytas delspinigių dydis yra įprastas būsto paskolų santykiuose ir neprieštarauja LAT formuojamai praktikai (LAT 2009-03-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-12/2009; 2009-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-460/2009; 2008-08-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-401/2008 ir kt.). LAT 2007-11-19 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-503/2007 pasisakė, jog netgi 0,125 proc. delspinigių dydis yra teisingas ir sąžiningas. Netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos negali būti tokios, kad taptų mažesnės už nuostolius, atsiradusius dėl prievolės nevykdymo. Be to, kreditorė papildomai nereikalauja iš skolininkų nuostolių atlyginimo.

13Pabrėžtina, kad iš 260.658 EUR skolos skolininkai kreditorei grąžino tik 19.552,21 EUR (skolos likutis 241.105,79 EUR), galutinis grąžinimo terminas buvo numatytas 2011-05-16. Nors sutartinių prievolių pradėta nesilaikyti nuo 2010-09-20, kreditorė į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2011-03-14. Per visą tą laiką ir bylos nagrinėjimo metu skolininkai skolos (ar jos dalies) negrąžino, nors apie privalomą prievolės vykdymą ir nevykdymo pasekmes skolininkams buvo priminta tiek kreditorės, tiek teismo. Šie faktai rodo, kad skolininkai nesilaikė CK 6.38 str. 3 d. ir 6.200 str. 2 dalyje įtvirtintos civilinės teisinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita prievolės šalimi. Toks prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Šiame kontekste galima daryti išvadą, kad kreditorė, kaip licencijuota kredito įstaiga, kurios viena iš verslo sričių – paskolų teikimas už palūkanas (Finansų įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.), negavo to, ko siekė – paskolos ir palūkanų grąžinimo laiku. Sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 str., reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Štai Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę.

14Skolininkai teigia, kad išieškojimas iš skolininkų turto gali padaryti ypač didelę žalą skolininkams bei trims jų nepilnamečiams vaikams, gyvenantiems skolininkų name, kurį pardavus iš varžytynių vaikai liktų be gyvenamojo būsto. Sutiktina, kad vaiko teisių apsauga yra viešosios tvarkos elementas ir saugotina vertybė, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, kad asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Konstitucijos 23 str.). Be to, civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, šios bylos kontekste pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, turint galvoje ir vaikų interesus. Pažymėtina, kad CK 3.192 str. įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims. Kita vertus, vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Dėl to aplinkybė, kad skolininkai paėmė palyginti nemažą kreditą (260.658 EUR) ir mano galintys tęsti kreditavimo santykius mokėdami už paskolą atitinkamas mėnesines įmokas (nes atskiruoju skundu skolininkai visų pirma prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį), kartu reiškia, kad skolininkai tokią kasmėnesinę sumą gali skirti jų šeimai reikalingo būsto nuomai. Be to, byloje nėra kategoriškų duomenų, kad skolininkai neturi kitos gyvenamosios vietos, o atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad jiems bendrąja jungine nuosavybe priklauso žemės sklypas su statiniais ir viešbutis (beje, taip pat įkeisti ir areštuoti), be to, iš bylos duomenų matyti, kad skolininkei priklausė nemažai nekilnojamojoje turto (b. l. 148), tik rodo apie skolininkų versliškumą. Pagal kasacinio teismo praktiką Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 str. nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka (LAT 2012-02-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-58/2012).

15Be to, skolininkai, tuo atveju, jeigu ginčo nutartis nebūtų panaikinta, prašo teismo nutarties vykdymą atidėti iki 2014-02-10. CPK 334 str. 1 dalyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui kodekso numatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). CPK 338 str. numatyta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio kodekso XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis. Sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą reglamentuoja CPK 284 str., kurio 1 d. numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, gali atidėti ar išdėstyti sprendimo (nutarties) įvykdymą. Šiuo atveju tik skolininkams kreipusis į Kauno miesto apylinkės teismą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-30 nutarties įvykdymo atidėjimo ir Kauno miesto apylinkės teismui priėmus nutartį dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skolininkai galėtų paduoti atskirąjį skundą Kauno apygardos teismui (CPK 284 str. 3 d.). CPK 312 str. numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skolininkai konkrečiai pirmosios instancijos teismui prašymo atidėti sprendimo vykdymą nebuvo pateikę ir pirmosios instancijos teismas tokio klausimo nesprendė bei šiuo klausimu jokio procesinio dokumento nepriėmė. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad tokiu atveju nėra apeliacinio apskundimo objekto ir ši atskirojo skundo dalis neturėjo būti priimta, o, apylinkės teismui priėmus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties vykdymo atidėjimo iki 2017-02-10, apeliacinis procesas dėl šios dalies nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d.). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2012-01-04 nutartis c. b. Nr. 2S-270-538/2012).

16Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).

17Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis LR CPK 335-339 str.,

Nutarė

18apeliacinio proceso dalį dėl skolininkų ir įkeisto daikto savininkų prašymo atidėti Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties vykdymą iki 2017-02-10 nutraukti.

19Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai