Byla A-896-662/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei, atstovaujamai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl 312 820,60 Lt priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, NŽT) patikslintu prašymu (II t., b. l. 1–16) prašė priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės, veikiančios per Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė) 312 820,60 Lt.

5Paaiškino, jog ši suma atitinka pusę sumos, gautos pagal valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kleta“ (2004 m. kovo 23 d. sutartis Nr. ( - ) (I t., b. l. 23–25), 2004 m. spalio 18 d. sutartis Nr. ( - ) (I t., b. l. 29–31), 2004 m. spalio 18 d. sutartis Nr. (DUOMENYS NESKELBTINI) (I t., b. l. 26–28) bei BUAB „Passat“ (2004 m. kovo 18 d. sutartis Nr. ( - ) (I t., b. l. 20–22) (toliau – ir Sutartys). Pareiškėjo teigimu, nurodyta suma Savivaldybės biudžetui buvo pervesta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (toliau – ir Nutarimas) 2.9 punktą. Pareiškėjas nurodė, jog gavo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2013 m. balandžio 26 d. raštą Nr. ( - ) „Dėl audito metu nustatytų dalykų“ (I t., b. l. 61–62), kuriame buvo nurodyta, kad, civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2012 ir Nr. 3K-3-461/2012 pripažinti neteisėtais ir panaikinti apskrities viršininko administracijos įsakymai dėl žemės perleidimo sandorių ir taikyta abipusė restitucija, t. y. žemės sklypai grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn, o Lietuvos valstybė (NŽT, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja) įpareigota grąžinti pagal Sutartis gautas lėšas UAB „Kleta“ ir BUAB „Passat“. Teismų sprendimais liko neišspręstas klausimas dėl Savivaldybės pareigos grąžinti po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos gautą sumą. Pažymėjo, jog aplinkybę apie Savivaldybei pervestą sumą patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. kovo 29 d. raštas Nr. ( - ) „Dėl lėšų paskirstymo“ (I t., b. l. 32) ir 2010 m. gegužės 3 d. raštas Nr. ( - ) „Dėl informacijos pateikimo“ (I t., b. l. 43), Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2009 m. gruodžio 23 d. raštas ( - ) „Dėl duomenų pateikimo“(I t., b. l. 33–34) ir 2009 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. ( - ) „Dėl duomenų pateikimo“ (I t., b. l. 44). Argumentavo, jog aplinkybės dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos gautų sumų pagal Sutartis ir jų paskirstymo Savivaldybei yra prejudiciniai faktai, nes jie yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl iš naujo neįrodinėtini. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2012 ir Nr. 3K-3-461/2012 iš esmės analogiškai dėl restitucijos taikymo, buvo konstatuota, kad Sutartis pripažinus negaliojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio pagrindu ir taikant restituciją, pinigai pagrįstai priteisti iš atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra NŽT. Tai, kad įstatymo lydimųjų aktų pagrindu už parduotą žemę gauti pinigai buvo paskirstyti ir kitoms valstybės ir savivaldos institucijoms, nesudaro pagrindo keisti teismų priimtų sprendimų, nes restitucija galima tik tarp sandorio šalių.

6Pareiškėjas teismų sprendimus įvykdė. UAB „Kleta“ reikalavimo teisės perėmėjui banko Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui ir BUAB „Passat“ grąžino sumokėtas sumas, nors pusė šių lėšų (312 820,60 Lt) buvo pervestos į Savivaldybės biudžetą. Teigė, jog įvykdžiusi minėtus sprendimus NŽT įgijo teisę reikalauti priteisti jos naudai iš Savivaldybės 1/2 dalį sumokėtų lėšų. Manė, jog remiantis CK 1.95 straipsnio 1 dalimi lėšos už žemės sklypus atsakovui neturėjo būti pervestos, t. y. jos buvo pervestos nepagrįstai. Tai, kad teismų taikyta abipusė restitucija neapėmė Savivaldybės, kuri nebuvo panaikintų sandorių šalimi, nepaneigė jos pareigos grąžinti gautas lėšas NŽT, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjai, nes restitucijos taikymas lėmė nepagrįstą NŽT padėties pablogėjimą ir Savivaldybės padėties pagerėjimą. Nors ginčas yra susijęs su biudžetiniais teisiniais santykiais, nagrinėjamu atveju taip pat taikytinas civilinės teisės reglamentuojamas nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.237 str.) institutas, nes pripažinus Sutartis negaliojančiomis, laikoma, kad žemės sklypai nebuvo parduoti, t. y. lėšos už žemės sklypus atsakovui taip pat neturėjo būti pervestos. Nurodė, jog yra visos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams taikyti. LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006 konstatavo, jog prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas (nagrinėjamu atveju, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimas); 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti (lėšos atsakovui pervestos vykdant Nutarimą); 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją) (nagrinėjamu atveju, restitucija negalima, nes atsakovas nebuvo panaikintų sandorių šalis); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kurios teisių perėmėjas yra NŽT, pervesdama 50 proc. už valstybinės žemės sklypus gautų lėšų siekė įvykdyti teisės akte nustatytą pareigą). Nurodė, jog atsakovui 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. ( - ) „Dėl lėšų grąžinimo“ siūlė geranoriškai grąžinti lėšas, gautas paskirsčius pinigų sumas už valstybinės žemės sklypų pardavimą, tačiau Savivaldybė tai padaryti atsisakė. Pažymėjo, jog civilinėse bylose, konstatuojant sandorių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms, nebuvo sprendžiamas kaltės klausimas ir tai nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje, nes ginčas kilo ne dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, taip pat nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kad atsakovas yra panaudojęs gautas lėšas už sandorius.

7Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė, veikianti per Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, atsiliepimu į prašymą (II t., b. l. 121–126) prašė patikslintą prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

8Teigė, jog pareiškėjas reikalavimą grindžia civilinės teisės normomis, nors Specialiosios kolegijos bylos rūšinio teismingumo klausimui spręsti 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi konstatuota, jog pareikštas reikalavimas šioje byloje savo esme yra administracinio teisinio pobūdžio, nes teisiniai santykiai, susiklostantys paskirstant lėšas į savivaldybės biudžetą, yra biudžetiniai teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normomis. Pareiškėjas nepagrįstai reikalavimą grindžia pasibaigusiais civiliniais teisiniais santykiais, nes tarp sandorių negaliojimo ir biudžeto pajamų gavimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Atsakovas pažymi, jog prašomą priteisti sumą gavo nenuginčytų administracinių aktų pagrindu pagal imperatyvias viešosios teisės normas. Anot atsakovo, biudžeto lėšų grąžinimo atvejai reglamentuoti Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau – ir Biudžeto sandaros įstatymas) 32 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią metų pabaigoje likusios nepanaudotos tikslinės paskirties lėšos, nustatytos savivaldybių biudžetams priimant atitinkamų metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą, lėšos, kurios per metus buvo paskirtos savivaldybių biudžetams pagal atskirus įstatymus ar Vyriausybės nutarimus arba panaudotos ne pagal savo tikslinę paskirtį, iki sausio 10 dienos grąžinamos į valstybės biudžetą – pervedamos iš savivaldybių biudžetų sąskaitų į Valstybes iždo sąskaitą, jeigu atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu nenustatyta kitaip. Pareiškėjas nepateikė viešojo administravimo subjekto sprendimo, įpareigojančio atsakovą grąžinti lėšas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Aplinkybė, kad valstybė, veikdama per pareiškėją, teismui pritaikius civilinių teisių gynybos priemones, turėjo grąžinti pagal sandorį gautas pajamas, nereiškia, kad savivaldybės biudžeto pajamos, kurios gautos teisėtai, taip pat turi būti grąžinamos valstybei. Neįrodęs, kad administraciniai sprendimai, kurių pagrindu ginčo lėšos buvo pervestos atsakovui, yra neteisėti, pareiškėjas negali reikalauti priteisti ginčo sumą. Atsakovas pabrėžė, jog nepagrįsto praturtėjimo institutas biudžeto teisiniams santykiams neturėtų būti taikomas, nes prašomos priteisti lėšos gautos pagal įstatymą (LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartis Nr. 3K-3-140/2006, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. 3K-3-355/2009, 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2012, kt.). Atsakovas teigė, jog tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), kuriai pervestos visos už sandorius gautos lėšos. Nesutiko, kad sandorių civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2012 ir 3K-3-461/2012 panaikinimas pablogino valstybės padėtį, o savivaldybės pagerino. Pats sandorio panaikinimas savivaldybės padėties nepagerino, nes valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp Lietuvos valstybės, kuriai pagal suteiktą kompetenciją atstovavo Klaipėdos apskrities viršininkas, o žemės sklypo pirkėjo sumokėtas lėšas gavo Lietuvos valstybė. Savivaldybė gavo valstybės lėšas ne civilinių sutarčių, o administracinių aktų (Nutarimo) pagrindu.

9II.

10Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu (III t., b. l. 32–37) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

11Aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad vadovaujantis Nutarimo 2.9 punktu 50 proc. lėšų už parduotus valstybinės žemės sklypus, t. y. 312 820,60 Lt, pervesta Savivaldybei. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nekilo ir ją patvirtino byloje esantys įrodymai (I t., b. l. 32–41, 43–54, II t., b. l. 90). Iš bylos duomenų matyti, jog VMI atliko tik lėšų pervedimo ir administravimo veiksmus, tačiau nedalyvavo sudarant Sutartis, negavo lėšų už žemės sklypų pardavimą, taip pat negrąžino jų vykdant restituciją (III t., b. l. 7–8, II t., b. l. 167–168). Nustatė, jog vykdydama teismų sprendimus NŽT, kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja ir Lietuvos valstybės atstovė, BUAB „Passat“ ir UAB „Kleta“ reikalavimo teisės perėmėjui banko Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui (I t., b. l. 111–114, 115–116) grąžino pinigų sumas, gautas pagal neteisėtomis pripažintas Sutartis (I t., b. l. 58–60, 117–119), tačiau 312 820,60 Lt, pervestų Savivaldybei pagal Nutarimo 2.9 punktą, liko atsakovo biudžete, nes teismų taikyta restitucija apėmė tik sandorio šalis. Savivaldybė sandoriuose nedalyvavo, o lėšas gavo norminio teisės akto pagrindu.

12Paaiškino, kad CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas vienas civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kuris gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją, išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją) (žr. LAT 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 2 d.), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 str. 1 d.). LAT praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Kai asmuo prašo teismo išreikalauti pas kitą asmenį esantį turtą, teismas visų pirma turi išspręsti materialinių teisinių santykių kvalifikavimo klausimą: nustatyti, kokiu pagrindu turtas atsakovo gautas ir iš ko kilo prievolė turtą grąžinti, koks įstatymas, reglamentuojantis tokiu pagrindu gauto turto išreikalavimo taisykles (restitucijos, be pagrindo gauto turto išreikalavimo ar kt. institutas) ginčo atveju turi būti taikomas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-593/2008, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009, 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010, 2013 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013, kt.).

13Nurodė, kad pareiškėjas siekė iki sandorių panaikinimo buvusios padėties atkūrimo tuo aspektu, jog panaikinus Sutartis atsakovo biudžete liko suma, pervesta paskirsčius lėšas už parduotus valstybinės žemės sklypus. Tokios savivaldybės pajamos įtvirtintos Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šios rūšies savivaldybės biudžeto pajamos įtvirtintos tiek šiuo metu galiojančioje, tiek neteisėtomis pripažintų sutarčių sudarymo metu galiojusioje Biudžeto sandaros įstatymo redakcijoje. Nutarimo 2.9 punktas detalizuoja Biudžeto sandaros įstatymą ir nustato tikslų savivaldybės biudžetui pervedamų pajamų, gautų už parduotus valstybinės žemės sklypus, dydį, t. y. 50 proc. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašomą priteisti sumą gavo įstatymo pagrindu. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje ir nurodytoje LAT praktikoje aiškiai suformuluota taisyklė, jog svarbus praturtėjimo ar turto gavimo būdas – turtas pas kitą asmenį neturi atsirasti įstatymo ar sutarties pagrindu. Jeigu kitas asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo ir tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Teisinis pagrindas (norminis teisės aktas), pagal kurį atsakovui pervestos piniginės lėšos, nėra išnykęs ir yra galiojantis. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalavimą grindžia pasibaigusiais civiliniais teisiniais santykiais, nes ginčo teisinius reglamentuoja ne nepagrįsto praturtėjimo, o biudžeto sudarymo teisės normos. Būtent todėl Specialioji teisėjų kolegija rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi bylą priskyrė nagrinėti administraciniam teismui (I t., b. l. 136–137).

14III.

15Pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (III t., b. l. 39–47) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.

16Mano, jog, remiantis ABTĮ 57 ir 86 straipsniais, pirmosios instancijos teismas nepilnai ištyrė šioje byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

17Apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir teigia, kad Specialioji kolegija nutartyje dėl teismingumo pažymėjo, kad teisiniai santykiai, susiklostantys paskirstant lėšas į savivaldybės biudžetą, yra biudžetiniai teisiniai santykiai, kurie yra administracinio teisinio pobūdžio ir reglamentuojami viešosios teisės normomis, tačiau Specialioji kolegija nekonstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos civilinės teisės normos. Remiantis CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad viešosios teisės normomis yra vadovaujamasi ir jos taikomos tuo atveju, kai šios normos reglamentuoja konkrečius teisinius santykius ir atvejus. Nagrinėjamu atveju yra kilusi specifinė situacija – prašoma priteisti lėšas, gautas sudarius sandorius dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir paskirstytas pagal Nutarimo 2.9 punktą dėl to, kad teismo sprendimu pripažinus sandorius negaliojančiais ir taikius abišalę restituciją, Lietuvos valstybė atlygino visą sumą, nors pusė šios sumos pagal Nutarimo 2.9 punktą buvo paskirta savivaldybei.

18Įsiteisėjusiais teismų sprendimais panaikinus Sutartis, ir taikius restituciją – grąžinus žemės sklypus Lietuvos valstybei, o Lietuvos valstybei sumokėjus – UAB „Kieta“ ir BUAB „Passat“ lėšas, gautas už jų pardavimą, buvo laikoma, kad sandoriai nebuvo sudaryti. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės iždo įstatyme, Biudžeto sandaros įstatyme, Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų nustatymo metodikoje ir kitose viešosios teisės normose nėra reglamentuoti lėšų, paskirstytų gavus įmokas už parduotus valstybinės žemės sklypus, grąžinimo atvejai, kai sandoriai, kuriuos sudarius atsirado teisinis pagrindas taikyti Nutarimo 2.9 punktą, ir šias lėšas paskirstyti, yra pripažįstami negaliojančiais. Biudžetinius teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra aptarta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokia apimtimi, kokiais terminais ir kada gali būti kreipiamasi dėl minėtų lėšų grąžinimo. Atsakovui paskirsčius lėšas, susiklostė administraciniai biudžeto teisiniai santykiai, tačiau jie susiklostė būtent dėl pirmiau įvykusių civilinių teisinių santykių – sutarčių sudarymo ir jų vykdymo. Todėl šis ginčas negalėjo būti nagrinėjamas vien vertinant administracinius biudžetinius teisinius santykius, neatsižvelgiant į šių santykių atsiradimo pagrindą ir viešosios teisės normų, reglamentuojančių šios situacijos išsprendimą, nebuvimą.

19Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos viešosios teisės normos, tačiau nepateikė argumentų, iš kurių būtų galima matyti, dėl kokių priežasčių nepagrįsto praturtėjimo institutas, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl turtinių įsipareigojimų tarp valstybės institucijos ir fizinio asmens vykdymo, konstatavo, kad atvejams, kai viešosios teisės normos nereglamentuoja konkrečių santykių, pagrįstai yra taikomos CK normos, reglamentuojančios be pagrindo įgyto turto išreikalavimą (2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2224/2013). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nagrinėjamu ginčo išsprendimui gali būti taikomos tik viešosios teisės normos yra nepagrįstas, prieštarauja CK 1.1 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai.

20Argumentą, jog nepagrįsto praturėjimo institutas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, pirmosios instancijos teismas grindė aplinkybe, kad prašoma priteisti suma atsakovui buvo pervesta vadovaujantis Nutarimo 2.9 punktu, t. y. atsakovas minėtas lėšas gavo įstatymo pagrindu. Todėl, jo nuomone, nėra pirmosios būtinosios sąlygos šio instituto taikymui – įstatymo ir sandorio, iš kurio atsiranda prievolė, nebuvimo, tačiau pareiškėjas savo reikalavimą grindžia nepagrįsto praturtėjimo institutu bei remiasi CK 6.237 straipsnio 1 dalimi, 6.242 straipsniu ir LAT praktika (LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006, 2013 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2013).

21Paaiškina, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tuo atveju, kai turtas įgyjamas esant teisiniam pagrindui, kuris vėliau išnyksta. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju Sutartys pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, todėl laikytina, kad visi paskesni veiksmai, atlikti po Sutarčių sudarymo, negalėjo būti atlikti, t. y. laikytina, kad žemės sklypai nebuvo parduoti. Dėl šios priežasties lėšos už žemės sklypus atsakovui taip pat neturėjo būti pervestos.

22Remiasi CK 1.95 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais panaikinus Sutartis, ir taikius restituciją – grąžinus žemės sklypus Lietuvos valstybei, o Lietuvos valstybei sumokėjus UAB „Kieta“ ir BUAB „Passat“ lėšas, gautas už žemės sklypų pardavimą, buvo grįžta į pradinę padėtį, t. y. laikoma, kad sandoriai nebuvo sudaryti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindas įgyvendinti Nutarimo 2.9 punktą ir paskirstyti lėšas atsakovui atsirado tik tada, kai buvo sudarytos Sutartys ir žemės sklypai buvo perleisti pirkėjams. Todėl NŽT pagrįstai pagrindu turtui įgyti nurodo Sutartis, o ne Nutarimo 2.9 punktą, kurioje įtvirtintos nuostatos galėjo būti realizuotos tik sudarius Sutartis. Būtent įsiteisėjusiais teismų sprendimais Sutartis pripažinus negaliojančiomis išnyko pagrindas gauti turtą – išnyko pagrindas įgyvendinti Nutarimo 2.9 punktą ir paskirstyti lėšas atsakovui. Dėl šių priežasčių mano, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 6.237 straipsnio 2 dalies nuostatos bei pabrėžia, kad teismas nemotyvavo, dėl kokių priežasčių ši nuostata negali būti taikoma. Be to, remiantis LAT nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2012 ir Nr. 3K-3-461/2012 padarytomis išvadomis nagrinėjamu atveju nėra galimybės išspręsti ginčo kitais civilinių teisių gynimo būdais, todėl laikantis non cumul taisyklės turėtų būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo institutas.

23Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, dėl kokių priežasčių NŽT negali grįsti reikalavimo priteisti lėšas pasibaigusiais civiliniais teisiniais santykiais. Vien civilinių santykių pasibaigimas nereiškia, kad asmeniui yra užkertamas kelias ginti savo pažeistas teises, jeigu jos buvo pažeistos tų teisinių santykių realizavimo metu, juolab, kad šiuo atveju NŽT reikalavimas yra susijęs su valstybės intereso gynimu, todėl itin svarbu prašymą išnagrinėti visapusiškai, tinkamai įvertinti byloje esančius įrodymus, nes priešingu atveju susidarys situacija, kad Lietuvos valstybė prarado lėšas, kurios gali būti panaudotos valstybės funkcijoms vykdyti.

24Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 66–68) prašo atnaujinti terminą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti bei Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir pažymi, kad narinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ne kartą minėta, jog pareikštas reikalavimas šioje byloje savo esme yra administracinio teisinio pobūdžio, nes teisiniai santykiai, susiklostantys paskirstant lėšas į savivaldybės biudžetą, yra biudžetiniai teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normomis. Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti iš atsakovo ginčo sumą, turi įrodyti atsakovo gautų biudžeto pajamų neteisėtumą, nes tarp sandorių negaliojimo ir atsakovo biudžeto pajamų gavimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai aiškiai ir išsamiai nurodė, kodėl nagrinėjamu atveju negali būti taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas ir tokias savo išvadas pagrindė susiformavusia teismų praktika. Taip pat biudžetiniai viešosios teisės santykiai susiklostė tarp viešojo administravimo subjektų, valstybės ir savivaldybės biudžetų. Pažymi, jog tokie civilinės teisės institutai kaip restitucija, nepagrįstas praturtėjimas iš principo negali būti taikomi biudžeto santykiams, nes visos valstybės perskirstomos biudžeto pajamos yra paskirstomos neatlygintinai be jokio papildomo pagrindimo. Tuo tarpu biudžeto lėšų grąžinimo atvejai reglamentuojami ne civilinės teisės normomis, o specialiais teisės aktais. Pareiškėjas nepateikė jokio viešojo administravimo subjekto (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ar pan.) sprendimo, įpareigojančio atsakovą grąžinti lėšas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti ginčo lėšas. Taigi, Biudžeto sandaros įstatymas aiškiai nustato atvejus, kada savivaldybė privalo grąžinti lėšas, gautas iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakovas ginčo lėšas panaudojo ne pagal paskirtį, ar jų nepanaudojo apskritai. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjo reikalavimas grąžinti lėšas yra nepagrįstas.

26Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A552-2224/2013, nagrinėjamu atveju remtis negalima, nes joje buvo sprendžiamas klausimas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų gautų Nutarimo pagrindu, todėl lėšų gavimo pagrindas yra aiškus.

27Aplinkybė, kad valstybė, veikdama per pareiškėją, teismui pritaikius civilinių teisių gynybos priemones dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų, turėjo grąžinti pagal sandorį gautas pajamas, nereiškia, kad savivaldybės biudžeto pajamos, kurios gautos teisėtai, turi būti automatiškai grąžinamos valstybei, veikiančiai per pareiškėją, vien dėl to, kad šiam buvo pritaikyta civilinė atsakomybė. Neįrodęs, kad administraciniai sprendimai, kurių pagrindu ginčo lėšos buvo pervestos atsakovui, yra neteisėti, pareiškėjas negali reikalauti priteisti ginčo lėšas vien remdamasis savo aplaidžių neteisėtų veiksmų atlikimo aplinkybe.

28Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra (III t., b. l. 62–63).

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymo priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės, veikiančios per Klaipėdos miesto savivaldybės administraciją, jos naudai 312 820,60 Lt.

32Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytą juridinį pagrindą, t. y. ginčą spręsti pagal specialias nepagrįsto praturtėjimo instituto normas (CK 6.237 str. 1 d.), pažymi, jog teismai nagrinėdami ginčus turi laikytis įstatymų nuostatų, numatančių ir įtvirtinančių jiems priskirtą kompetenciją. Administracinių teismų kompetencijai yra priskiriami ginčų, kylančių dėl teisės viešojo administravimo srityje, sprendimas (ABTĮ 3 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnis numato konkretų sąrašą bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, tuo tarpu ABTĮ 16 straipsnis expressis verbis numato bylų, nepriskirtinų administracinių teismų kompetencijai, kategorijas. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrosios kompetencijos teismams priskiriami nagrinėti ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237–6.242 str.), teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009). Be to, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas be pagrindo prievolių teisės sistemoje užima savarankišką vietą ir priskiriamas prie prievolių atsiradimo pagrindų (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.2 str.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006, 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytas pagrindas (dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo) yra civilinio teisinio pobūdžio, o ne administracinio pobūdžio klausimas ir yra reguliuojamas CK normomis, todėl toks ginčas (dėl Klaipėdos miesto savivaldybės) nepagrįsto praturtėjimo turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

33Be to, Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-54-2014 taip pat konstatavo, jog teisiniai santykiai, susiklostantys paskirstant lėšas į savivaldybės biudžetą, yra biudžetiniai teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normomis, tad ginčai, kylantys iš biudžeto teisinių santykių, yra administracinio teisinio pobūdžio. Šioje byloje reiškiamas reikalavimas Klaipėdos miesto savivaldybei grąžinti pinigines lėšas, kurių neapėmė teismų taikyta abipusė restitucija, nes jos buvo gautos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.9 punktą už parduotus žemės sklypus yra susijęs su biudžetiniais teisiniais santykiais, o ne su civiliniais teisniais santykiais, nes minėtos lėšos Klaipėdos miesto savivaldybei buvo paskirstytos ne civilinių sandorių, o administracinio akto pagrindu.

34Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (2003 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. IX-1946 redakcija) 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, savivaldybių biudžetų pajamas sudaro pajamos, gautos už išnuomotą arba suteiktą naudotis valstybinę žemę, valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius ir įstatymų nustatyta tvarka paskirsčius lėšas už parduotus valstybinės žemės sklypus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.9 punkte buvo nustatyta, kad lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) miestų savivaldybių, kaip administracinių vienetų, ribose ir teritorijose, esančiose nustatytąja tvarka patvirtintose miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribose, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais miestams priskirtose teritorijose, paskirstomos taip, t. y. 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą. Šios lėšos naudojamos parduodamų, išnuomojamų ar perduodamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų detaliesiems planams, žemės sklypų ribų specialiesiems planams, žemės sklypų planams (schemoms) rengti, inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ir renovuoti, išnuomojamų savivaldybių patikėjimo teise valdomų valstybinės žemės sklypų individualiam vertinimui apmokėti. Savivaldybės tvarko lėšų, gautų už parduotus žemės sklypus, apskaitą ir atsako už jų naudojimą pagal paskirtį.

35Byloje nustatyta, jog 50 procentų lėšų (312 820,60 Lt), gautų už parduotus valstybinės žemės sklypus (2004 m. kovo 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ), 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ), 2004 m. spalio 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ) ir 2004 m. kovo 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ( - ), Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pervedė Klaipėdos miesto savivaldybei. Tai reiškia, jog dalis lėšų, gautų už valstybinės žemės pardavimą, vadovaujantis anksčiau nurodytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 buvo pervestos Klaipėdos miesto savivaldybei.

36Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi 2012 m. Žemės ūkio ministerijos, tame tarpe ir pareiškėjo, finansinį auditą (2012 m.), 2013-04-26 rašte Nr. ( - ) „Dėl audito metu nustatytų dalykų“, adresuotame NŽT, nurodė, jog civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2012 ir Nr. 3K-3-461/2012 pripažinti neteisėtais ir panaikinti apskrities viršininko administracijos įsakymai dėl žemės perleidimo sandorių ir taikyta abipusė restitucija, t. y. žemės sklypai grąžinti Lietuvos valstybės nuosavybėn, o Lietuvos valstybė (NŽT kaip Klaipėdos apskrities viršininko administracijos teisių ir pareigų perėmėja) įpareigota grąžinti pagal Sutartis gautas lėšas UAB „Kleta“ ir BUAB „Passat“, tačiau teismų sprendimais liko neišspręstas klausimas dėl Savivaldybės pareigos grąžinti po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos gautą sumą. Pažymėtina, jog teismams panaikinus anksčiau minėtus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius, Nacionalinė žemės tarnyba UAB „Kleta“ reikalavimo teisės perėmėjui banko Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyriui ir BUAB „Passat“ grąžino pagal sandorius sumokėtas pinigų sumas, nors pusė šių lėšų jau buvo pervesta į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą. NŽT 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. ( - ) „Dėl lėšų gražinimo“ kreipėsi į atsakovą ir siūlė geranoriškai grąžinti lėšas, gautas paskirsčius pinigų sumas už valstybinės žemės sklypų pardavimą, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybė tai padaryti atsisakė. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje nėra.

37Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX-2112 redakcija) 15 straipsnio 1 dalį, valstybės institucija, atsakinga už šio Įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių, išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė mokesčių inspekcija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent ši valstybės įstaiga Klaipėdos miesto savivaldybei pervedė lėšų, gautų už valstybinės žemės pardavimą, teisės aktais nustatytą dalį (pusę valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorių vertės).

38Pabrėžtina, jog nei Lietuvos Respublikos valstybės iždo, nei Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros ir nei Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymuose, taip pat jokiuose kituose teisės aktuose nėra reglamentuoti paskirstytų lėšų, kurios gautos už parduotus valstybinės žemės sklypus, grąžinimo atvejai. Taigi nagrinėjamu atveju teisės aktais nėra nustatytos aiškios procedūros bei kokie viešojo administravimo subjektai turėtų grąžinti ar inicijuoti pagal teisės aktus paskirstytų lėšų už parduotą valstybinę žemę grąžinimą. Teisėjų kolegija vertina, jog ir nesant atitinkamo teisinio reguliavimo, nėra paneigta Klaipėdos miesto savivaldybės pareiga grąžinti NŽT pinigų sumą (312 820,60 lt), gautą už parduotą valstybinę žemę, kuri paskirstyta vadovaujantis Nutarimo 2.9 punktu. Kita vertus, bendrosios kompetencijos teismams panaikinus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius ir taikius abipusę restituciją išnyko ir juridinis pagrindas (teisė įgyti), kuriuo remiantis piniginės lėšos buvo paskirstytos tarp viešojo administravimo subjektų, t. y. ginčo suma Klaipėdos miesto savivaldybei neturėjo būti pervesta.

39Nagrinėdamas ir spręsdamas konkretų ginčą teismas konkrečių bylos faktinių aplinkybių atžvilgiu parenka ir taiko atitinkamas materialiosios teisės normas. Tačiau dažnai būna situacijų, kai teismas nagrinėdamas viešuosius ginčus susiduria su santykiais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių teisės normomis visiškai arba iš dalies nėra sureguliuoti. Tokiu atveju paliktą teisinio reguliavimo vakuumą teismas privalo spręsti/užpildyti vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, t. y. bendraisiais teisės pradmenimis. Tai reiškia, kad teismas įpareigotas atidžiai ir išsamiai išanalizuoti proceso šalių pateiktus faktus ir, nesant galimybės atlikti faktinės situacijos juridinę kvalifikaciją (nėra konkrečios taikytinos teisės normos), priimti ir pagrįsti sprendimą vadovaudamasis teisingumo idėja.

40Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, remdamasi teisės aktais lėšas už parduotą valstybinę žemę Klaipėdos miesto savivaldybei pervedė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Nors šiuo atveju sutiktina su atsakovo pozicija, kad NŽT neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šioje byloje, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pasikeitus aplinkybėms išnyko atsakovo teisė į teisės aktais nustatytą lėšų paskirstymą Nutarimo 2.9 punkto prasme, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais (siekiant išvengti naujų ginčų ateityje) daro išvadą, jog pareiškėjo skundas tenkintinas ir prašoma suma priteistina iš Klaipėdos miesto savivaldybės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos naudai.

41Pastebėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai).

42Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

43Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp viešojo administravimo subjektų kilusį ginčą, nesivadovavo bendraisiais teisės principais (jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 4 straipsnio 6 dalis)), todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą.

44Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

45Pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

46Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą tenkinti.

47Priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 312 820,60 Lt (tris šimtus dvylika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt litų ir šešiasdešimt centų) (90 599,11 Eur (devyniasdešimt tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir vienuolika euro centų).

48Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 5. Paaiškino, jog ši suma atitinka pusę sumos, gautos pagal valstybinės... 6. Pareiškėjas teismų sprendimus įvykdė. UAB „Kleta“ reikalavimo teisės... 7. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė, veikianti per Klaipėdos miesto... 8. Teigė, jog pareiškėjas reikalavimą grindžia civilinės teisės normomis,... 9. II.... 10. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu... 11. Aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad vadovaujantis... 12. Paaiškino, kad CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtintas vienas... 13. Nurodė, kad pareiškėjas siekė iki sandorių panaikinimo buvusios padėties... 14. III.... 15. Pareiškėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės... 16. Mano, jog, remiantis ABTĮ 57 ir 86 straipsniais, pirmosios instancijos teismas... 17. Apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes ir teigia, kad... 18. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais panaikinus Sutartis, ir taikius... 19. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo,... 20. Argumentą, jog nepagrįsto praturėjimo institutas nagrinėjamu atveju negali... 21. Paaiškina, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas gali būti taikomas tuo... 22. Remiasi CK 1.95 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad įsiteisėjusiais teismų... 23. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, dėl kokių priežasčių NŽT... 24. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 25. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais ir... 26. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d.... 27. Aplinkybė, kad valstybė, veikdama per pareiškėją, teismui pritaikius... 28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie... 32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytą... 33. Be to, Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje... 34. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (2003 m. gruodžio 23... 35. Byloje nustatyta, jog 50 procentų lėšų (312 820,60 Lt), gautų už... 36. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atlikusi 2012 m. Žemės ūkio... 37. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m.... 38. Pabrėžtina, jog nei Lietuvos Respublikos valstybės iždo, nei Lietuvos... 39. Nagrinėdamas ir spręsdamas konkretų ginčą teismas konkrečių bylos... 40. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą... 41. Pastebėtina, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės... 42. Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant... 43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 44. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 45. Pareiškėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 46. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą... 47. Priteisti iš Klaipėdos miesto savivaldybės Nacionalinei žemės tarnybai... 48. Sprendimas neskundžiamas....