Byla 3K-3-111/2009
Dėl įgyto turto grąžinimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. V. T. ieškinį atsakovei I. T. dėl įgyto turto grąžinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovo teigimu, 2007 metais jis sužinojo, kad visi S. T. (ieškovo senelio, mirusio ( - ) vaikaičiai, tarpe jų ir ieškovo sesuo, atsakovė, kreipėsi į Pakruojo rajono Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį jo nekilnojamąjį turtą – 27,28 ha žemės, esančios ( - ). Atsakovė pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, ieškovo, kaip įpėdinio, nenurodė, kad senelis turėjo žemės jo neinformavo. Ieškovo teigimu, Šiaulių apskrities viršininko administracija 2004 m. liepos 7 d. sprendimu nepagrįstai atkūrė atsakovei nuosavybės teises į 6,82 ha žemės, nes jai tenkanti žemės dalis yra tik 3,41 ha; į kitą 3,41 ha žemės dalį nuosavybės teisė turėjo būti atkurta ieškovui. 2005 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė kartu su kitais bendrasavininkiais sugrąžintą žemę pardavė UAB „Šukioniai“, jai sumokėta 20 119 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovė pardavė ir jam tenkančią 3,41 ha žemės dalį, taigi ji nesąžiningai praturtėjo, todėl 10 059,50 Lt privalo ieškovui grąžinti. Ieškovas teismo prašė priteisti jo naudai iš atsakovės 10 059,50 Lt.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

6Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad norminiuose teisės aktuose, reglamentavusiuose nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, nenustatyta pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareigos tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą. Teismas nelaikė apgaule fakto, kad atsakovė, pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą, neįrašė grąžintino turto įpėdiniu ieškovo, nes sprendė, kad tokio įrašo buvimas nesukurtų ieškovui jokių teisinių pasekmių; konstatavo, kad nei ieškovas, nei liudytojai neparodė, jog atsakovė tyčiniais, aktyviais veiksmais būtų slėpusi faktą apie senelio turėtą žemę, teismui nepateikta jokių įrodymų, kad ieškovas būtų teiravęsis apie žemę bei gavęs iš atsakovės klaidinančią informaciją.

7Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 6 d. sprendimu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino.

8Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 7 d. sprendimu atsakovei atkurta nuosavybės teisė į 6,82 ha jos senelio S. T. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios ( - ). Atsakovė 2005 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šį žemės sklypą pardavė UAB „Šukioniai“ už 20 119 Lt. Ieškovas taip pat yra buvusio žemės savininko vaikaitis, todėl, mirus šalių tėvui P. T. ( - ), jis priklausė įpėdiniams, turėjusiems teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismas sprendė, kad ieškovui apie jo senelio turėtą žemės nuosavybę Pakruojo rajone iki žemės nacionalizavimo galėjo būti nežinoma. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas išreiškė aiškią valią atsisakyti savo kaip galimo pretendento teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovė 1991 m. gruodžio 30 d. prašyme Pakruojo rajono Lygumų apylinkės agrarinės reformos tarnybai nenurodė ieškovo kaip S. T. įpėdinio, nurodė tik mirusį tėvą P. T. ir save. Teismo vertinimu, 1991 m. birželio 16 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, todėl atsakovė, nenurodydama visų žinomų įpėdinių, elgėsi netinkamai ir nerūpestingai. Ieškovo neveikimas vertintas kaip nežinojimas apie žemės nuosavybės buvimo faktą. Atsakovas nei žodžiu, nei raštu nėra išreiškęs valios atsisakyti teisės atkurti jam priklausančią nuosavybės dalį. Padaryta išvada, kad atsakovė be teisėto pagrindo įgijo teisę į pusę 6,82 ha žemės sklypo.

9Teismas taip pat vadovavosi 1991 m. birželio 18d. Nr.1-1454 Įstatymo (1995 m. spalio 3 d. Įstatymo redakcija) 10 straipsnio 9 punktu, kad piliečiai, kurie praleido nustatytus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, o nuosavybės teisė yra atkurta kitiems pretendentams, turi teisę iš šių asmenų gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės plotą teismine tvarka. Tokia pretendentų teisė buvo reglamentuojama ir formuojamoje teismų praktikoje, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 29. Vėlesnės redakcijos, t. y. 1997 m. liepos 1 d., Įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Teismo vertinimu, ši įstatymo redakcija neprieštarauja anksčiau galiojusiai, o įstatymo leidėjas pasisakė tik dėl teisių į nuosavybės atkūrimą.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

121. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi negaliojančiu įstatymu, t. y. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1995 m. spalio 3 d. redakcijos 10 straipsnio 9 punktu, tačiau pastaroji redakcija galiojo nuo 1995 m. spalio 3 d. iki 1995 m. spalio 25 d. Teismas taip pat vadovavosi 1997 m. liepos 1 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tos pačios redakcijos įstatymo 10 straipsniu, tačiau ši redakcija galiojo nuo 1997 m. sausio 16 d. iki 1997 m. liepos 8 d. Teismo minimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 29 priimtas 1995 m. gruodžio 20 d. ir jame nėra suformuotos vienodos teismų praktikos dėl neteisėto praturtėjimo, CK 6.237 straipsnis, kuriuo taip pat vadovavosi teismas, įsigaliojo tik po 2001 m. liepos 1 d. Teismas pažeidė CPK 4 straipsnį, nes nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. patvirtintomis Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimą ir teisės taikymo rekomendacijomis. Teismas, nepagrįstai priteisdamas atsakovei priklausančią asmeninę nuosavybę ieškovui, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, CK 6.237 straipsnį.

132. Teismas, taikydamas CK 6.237 straipsnio normas, nepasisakė, kodėl kasatorė laikytina įgijusi turtą neteisėtai, nemotyvavo, kodėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas neteisėtas, nenurodė, kokias teisės normas pažeidė Šiaulių apskrities viršininko administracija, atkurdama kasatorei nuosavybės teises į senelio turtą. Teisme nebuvo ginčijamas nė vienas priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Ieškovas neįrodė, kad jis turi turtines teises į atsakovės nuosavybę ir kad jis apskritai turi teisių į atkurtą nuosavybės teisę į ginčijamą žemės sklypą. Jis niekada jokiais veiksmais neišreiškė, kad siekia būti pretendentas į ginčijamą nuosavybę, nes įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą. Grąžintinas buvusio žemės sklypo savininko S. T. žemės sklypas padalytas keturiems pretendentams. Jeigu ieškovas būtų kreipęsis su prašymu 1991 metais, visi keturi pretendentai būtų gavę po mažesnį žemės sklypą. Ieškovas nepagrįstai reikalavo priteisti piniginę kompensaciją tik iš vieno pretendento – atsakovės. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad iki 2004 m. spalio 26 d. terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti buvo naikinamasis, o nuo 2004 m. spalio 26 d. įstatyme nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminai tapo atnaujinamaisiais. Teismas nevertino ieškovo veiksmų šio įstatymo kontekste.

14Ieškovo pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad atsakovės kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

151. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi negaliojančiais įstatymais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą, nes 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1995 m. spalio 3 d. redakcijos 10 straipsnio 9 punkto redakcija galiojo nuo 1995 m. spalio 3 d. iki 1995 m. spalio 25 d.; 1997 m. liepos 1 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, tos pačios redakcijos įstatymo 10 straipsnio redakcija galiojo nuo 1997 m. sausio 16 d. iki 1997 m. liepos 8 d. Vėlesnės įstatymo redakcijos iš esmės nepakeitė įstatymo prasmės ir nepanaikino šių įstatymo normų galiojimo.

162. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ieškovas niekada nesiekė įrodyti, jog jis yra pretendentas nuosavybei atkurti ir net jei ir būtų ketinęs tai padaryti, būtų turėjęs kreiptis į administracinius teismus, nes bylas dėl terminų atnaujinimo ir pripažinimo tinkamais pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą nagrinėja administraciniai teismai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokio kaip šis pobūdžio ginčai gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

173. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė rungimosi principo ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovo kviestų liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei patvirtinantys jo įrodinėjamas aplinkybes.

184. Negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė valstybės siekį ir pareigą saugoti bei ginti teisę į nuosavybę. Kasatorė turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į senelio turtą, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad nagrinėjamos bylos atveju privalo būti taikomos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos, nes prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo kasatorė nenurodė visų galimų pretendentų ir taip nepagrįstai praturtėjo 10 059,50 Lt. Ši dalis, ieškovo teigimu, priklauso jam ir kasatorė privalo juos grąžinti CK 6.237-6.242 straipsnių pagrindu.

195. Kadangi ieškovui nebuvo žinoma apie galimybę atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą, tai negalima teigti, kad jis neįrodė, jog turi teisę atkurti nuosavybės teises į minėtą turtą. Tai, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo pagrindu kasatorei buvo atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo apskųstas ir yra galiojantis, savaime neįrodo, jog ieškovas taip išreiškė valią nepretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Kasacinio teismo nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės aiškinimo ir taikymo klausimai dėl subjektinių teisių į nuosavybės teisių atkūrimą įgijimo ir nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kaip prievolės atsiradimo pagrindo.

23Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymuose nustatytų teisių įgijimo

24Nuosavybės teisių atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, prasidėjęs Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai nulėmė tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami; nuosavybės teisių atkūrimas vyksta pagal ribotos restitucijos principą; nuosavybės teisės atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nuosavybės teisių atkūrimas yra reglamentuojamas ne bendrosiomis civilinės teisės normomis dėl nuosavybės apsaugos ir savininko teisių gynimo, o specialiai šiam procesui skirtais – ad hoc įstatymais: 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo) ir jį pakeitusiu 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas). Aiškindamas nuosavybės teisių atkūrimo teisinį reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria; iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos; esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą.

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuluota aktuali nagrinėjamam ginčui nuostata, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje A. P. v. Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno miesto savivaldybė, civilinė byla Nr. 3K-7-24/2008).

26Nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai, be kitų nuostatų, nustato tvarką, kurios laikydamiesi, asmenys turi aktyviai veikti, kad įgytų įstatyme nustatytas teises. Tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikiama teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis visų pirma turi tinkamai išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir jį lydinčius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 11 straipsnis, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnis). 1991 m. Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 11 straipsnyje, reglamentavusiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, buvo nustatyta, kad prašyme turi būti nurodyti ir kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į išlikusio turto grąžinimą, tačiau toks kitų galimų pretendentų nurodymas pagal galiojusius teisės aktus savaime nesukėlė teisinių pasekmių ir nebuvo pakankama vada pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą kitiems prašyme nurodytiems piliečiams. 1997 m. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje, nustatančiame prašymo atkurti nuosavybės teises turinį, reikalavimo nurodyti kitus žinomus pretendentus nėra. Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl nuosavybės teisių atstatymo, tiek pagal jį pakeitusį Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsijungdamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo nuosavybės teisės nėra atkuriamos. Kita svarbi teisinio reglamentavimo nuostata yra ta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik tiems asmenims, kurie yra pateikę prašymus bei kitus būtinus dokumentus įstatyme nustatytais terminais. Iki 2004 spalio 26 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymuose nustatyti prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminai buvo naikinamieji – asmenys, praleidę nustatytus terminus, buvo laikomi netekusiais teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą prašymų pateikimo terminai gali būti atnaujinti, jeigu teismas jų praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis, tačiau esminė nuostata išliko nepakitusi – nuosavybės teisės atkuriamos tiems piliečiams, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nustatytais terminais ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės atkuriamos į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą (neviršijant įstatyme nustatytų ribų) (Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 3 straipsnis, Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 3 straipsnis). Atkuriant nuosavybės teises pretendentams tenkanti nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus įstatyme išvardytus buvusio savininko teisių perėmėjus (asmenis, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), o tik į tuos, kurie įstatyme nustatyta tvarka ir terminais pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgyvendino subjektines teises.

27Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nėra pareiškęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Aptartų įstatymo nuostatų kontekste tai reiškia, kad jis neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės atkūrimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas neįgyvendino savo teisių dėl neveikimo, nėra duomenų, kad jam sukliudė neteisėti atsakovės ar kitų asmenų veiksmai. Nuosavybės teisė į atitinkamą ginčo turto dalį atsakovei atkurta 2004 m. liepos 7 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu. Šis administracinis aktas yra įstatyme nurodytas nuosavybės įgijimo pagrindas (titulas); kol jo teisėtumas nenuginčytas, negali būti kvestionuojamos atsakovės teisės į ginčo turtą.

28Apeliacinės instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 straipsnio 9 dalies normą, galiojusią 1995 m. spalio 18 d. (1995 m. spalio 3 d. įstatymas Nr. I-1054) iki 1997 m. liepos 9 d. (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359), pagal kurią piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams dėl nuosavybės į žemę ir mišką atstatymo paduoti, o nuosavybės teisės į visą turėtos žemės ar miško plotą jau atkurtos kitiems pretendentams, turi teisę iš šių asmenų gauti kompensaciją už nesugrąžintos žemės ar miško plotą teismine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įstatymo taikymas yra negalimas, nes prieštarauja materialinių įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklei, pagal kurią teisiniams santykiams turi būti taikomi jų atsiradimo laiku galioję įstatymai, pasibaigus įstatymo galiojimui gali būti įgyvendinamos ir ginamos tik to įstatymo galiojimo metu įgytos subjektinės teisės. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė nurodytai įstatymo normai jau negaliojant, todėl jos pagrindu ieškovo reikalavimai negali būti tenkinami: atsakovei nuosavybės teisės atkurtos 2004 m. liepos 7 d., ieškovas savo reikalavimus dėl kompensacijos už neatkurtas nuosavybes teises pareiškė 2007 m. spalio 2 d., pateikęs ieškinį teismui. Dėl tos pačios priežasties nagrinėjamam ginčui nėra aktuali ir aptariamos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika.

29Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kaip prievolės atsiradimo pagrindo

30Nepagrįsto praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės teisės institutas (CK 6.237-6.242 straipsniai), teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., byla Nr. 3K-3-593/2008).

31Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju skolininkas negali gintis nuo kreditoriaus reikalavimų remdamasis savo teisių į turtą įgijimo teisiniu pagrindu (titulu), nes nėra tokio teisinio pagrindo. Minėta, kad atsakovė nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 7 d. sprendimu, šis administracinis aktas yra galiojantis ir teisėtas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Dėl to ginčo teisiniai santykiai negali būti kvalifikuojami kaip nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas.

32Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti, pažeidė materialines teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

34Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovo teigimu, 2007 metais jis sužinojo, kad visi S. T. (ieškovo senelio,... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 6. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį... 7. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 8. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m.... 9. Teismas taip pat vadovavosi 1991 m. birželio 18d. Nr.1-1454 Įstatymo (1995 m.... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 12. 1. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi negaliojančiu įstatymu, t. y.... 13. 2. Teismas, taikydamas CK 6.237 straipsnio normas, nepasisakė, kodėl... 14. Ieškovo pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad atsakovės... 15. 1. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi... 16. 2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ieškovas niekada nesiekė įrodyti, jog... 17. 3. Vertindamas byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas... 18. 4. Negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 19. 5. Kadangi ieškovui nebuvo žinoma apie galimybę atkurti nuosavybės teises... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Kasacinio teismo nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės aiškinimo... 23. Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo... 24. Nuosavybės teisių atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas,... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo... 26. Nuosavybės teisės nėra atkuriamos įstatymo priėmimu. Nuosavybės teisių... 27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas įstatymo nustatyta tvarka ir... 28. Apeliacinės instancijos teismas ginčo teisiniams santykiams taikė Įstatymo... 29. Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo kaip prievolės atsiradimo... 30. Nepagrįsto praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiškas civilinės... 31. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo atveju skolininkas negali gintis nuo... 32. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...