Byla 1A-390-785-2014

Dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir nuteista:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Dmitrijaus Korsakovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Linai Gudonienei, nuteistajai V. P., jos gynėjui advokatui Antanui Vitlipui,

2teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Oksanos Gabrilaitienės apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį ir nuteista:

3pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktą, - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, žinios, nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;

4pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktą, - laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą žinios, nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu;

5pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 3 (trim) mėnesiams, įpareigojant per į laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, žinios, nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą žinios, nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu.

7Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

8V. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 10 d. apie 17.30 val., ( - ), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti bei savo poreikiams įgijo apie 11,5 g gelsvos spalvos miltelių su psichotropine medžiaga – metamfetaminu, kurią, laikydama prie savęs, atgabeno į nuomojamą butą, esantį ( - ). Po to tęsdama nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 gegužės 20 d., bute, esančiame ( - ), neteisėtai įgytą psichotropinę medžiagą – metamfetaminą – platino – apie 6 g gelsvos spalvos miltelių su psichotropine medžiaga metamfetaminu pardavė keturiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims bei apie 0,5 g gelsvos spalvos miltelių su psichotropine medžiaga metamfetaminu suvartojo pati, o likusį kiekį psichotropinės medžiagos – 5,774 g gelsvos spalvos miltelių, kuriuose 0,653 g metamfetamino, laikė trijuose plastikiniuose maišeliuose medžiaginėje rankinėje kartu su keturiais plastikiniais maišeliais, kuriuose rasta psichotropinės medžiagos – metamfetamino pėdsakų, bute iki 2013 m. gegužės 21 d. 10.15 val., kuomet kratos metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

9Be to, V. P. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 17 d., apie 19.00 val., nuomojamame bute, esančiame ( - ), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdama tikslo parduoti ar kitaip platinti, mainais į psichotropinę medžiagą metamfetaminą, įgijo narkotinę medžiagą – 0,313 g kanapių ir jų dalių, kurią laikė bute, esančiame ( - ), iki 2013 m. gegužės 21 d., 10.15 val., kuomet kratos metu šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

10Apeliaciniame skunde prokurorė prašo Jonavos rajono 2014-02-13 nuosprendį pakeisti – V. P. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteisti 2 metų 6 mėnesių laivės atėmimo bausme, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteisti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu subendrinti bausmes apėmimo būdu ir paskirti 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirti 30 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu bei 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – 2 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

11Skunde teigiama, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, taip pat padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios kaltės ir jos padarytų veikų kvalifikacijos, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas V. P. bausmę. Atkreipiamas dėmesys, kad teisingumo principui gali prieštarauti tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas turi būti motyvuotas, o šios normos taikymas nereiškia, kad teismas neprivalo vadovautis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Prokurorė teigia, kad teismas turi nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

12Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismo išvardyti motyvai, jog V. P. yra neteista, administracine tvarka nebausta, psichiatro bei priklausomybės ligų aktyvioje priežiūroje neįrašyta, yra 25 metų amžiaus, dirbanti, augina mažametį sūnų, net minimalios bausmės, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, skyrimas neigiamai paveiks jos mažametį vaiką, kuris netektų priežiūros ir globos, kadangi nuteistoji vaiką augina viena, yra neįtikinami ir neįrodo, kad BK 54 straipsnio 2 dalies norma pritaikyta tinkamai.

13Atkreipiamas dėmesys, kad V. P. nuteista už sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato tik laisvės atėmimo bausmę, kadangi šis nusikaltimas kelia padidintą pavojų visuomenei ir daro didelę žalą jos nariams, o taip pat narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos politika įgauna tarptautinį pobūdį. Taip pat pažymima, kad V. P., turėdama mažametį vaiką, pati vartojo psichotropines medžiagas bei, būdama jauno ir darbingo amžiaus, nedėjo jokių pastangų susirasti darbą, o nusprendė užsidirbti pragyvenimui platindama psichotropines medžiagas, kurias laikė ir prekiavo jomis tame pačiame bute, kuriame gyveno su mažamečiu sūnumi.

14Skunde taip pat pažymima, kad tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies normą, o pirmosios instancijos teismo 2014-02-13 nuosprendžiu nustatytos aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis, taigi, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas.

15Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistoji ir jos gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Apeliacinis skundas atmetamas.

17Apeliaciniame skunde faktinės aplinkybės ir nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra ginčijama, tačiau apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas, prokurorė apeliaciniame skunde teigia, pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai, nesant reikalingų pagrindų taikė nuteistajai V. P. Lietuvos Respublikos 54 str. 3 d. ir nemotyvuotai paskyrė švelnesnę nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. ir 259 str. 1 d. sankcijose bausmės rūšį.

18Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis), ir įvertinusi skundo motyvus ir baudžiamosios bylos medžiagą, su apeliantės skundo motyvais nesutinka ir mano, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, konstitucinio teisingumo principo bei bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai.

19Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, nes konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą ir ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę bet būtent teisingo sprendimo priėmimą. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

20Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

21BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikosi šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė, kuri taikoma, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę. Bausmės teisingumo principas – vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų baudžiamajame įstatyme. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

22Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013).

23Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Teismų praktikoje nustatyta, kad: 1) taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2005, 2K-632/2007, 2K-395/2007 ir kt.); 2) BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys 2K-163/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitų bylos aplinkybių visumai. Be to, teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas privalo nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-413/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Pažymėtina, kad teisingumo principas reiškia ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-451/2012).

24V. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteista už BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. Už nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą apylinkės teismas V. P. skyrė švelnesnę bausmę nei numato baudžiamasis įstatymas ir vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatomis, t. y. įvertino padarytų nusikalstamų veikų skaičių, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų stadiją, įvertino įgytų, gabentų, laikytų bei parduotų psichotropinių ir narkotinių medžiagų kiekį, atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltininkės asmenybę ir konstatavo, kad baudžiamojo įstatymo sankcijose numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės dydžio paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatą, paskyrė už nusikalstamas veikas, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 1 dalyje, V. P. laisvės apribojimo bausmes. Pirmos instancijos teismas skirdamas V. P. su laisvės atėmimu nesusijusias bausme teisingai nurodė, kad ji yra 25 metų amžiaus, turi pagrindinį išsilavinimą, yra dirbanti, charakterizuojama teigiamai, visiškai pripažino savo kaltę ir davė nuoširdžius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir nuoširdžiai gailisi, administracine tvarka nebausta, neteista, psichiatro bei priklausomybės ligų aktyvioje priežiūroje neįrašyta, nesilankė, viena augina mažametį sūnų, gim. ( - ), ir nebūtų be jos kam jo prižiūrėti, vaiko tėvas atlieka laisvės atėmimo bausmę, šiuo metu nuteistoji dirba, mokosi, neigiamai ją charakterizuojančių duomenų negauta. Apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai įvertino nurodytas aplinkybes kaip išimtines, tinkamai V. P. individualizavo bausmę nurodant, kad šiuo atveju laisvės atėmimo bausmės skyrimas V. P. prieštarautų teisingumo principui ir neužtikrintų bausmės paskirties, o realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas V. P. neigiamai paveiks jos mažametį vaiką, kuris tuo pačiu neteks tinkamos motinos priežiūros ir globos.

25Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi, nuteistajai V. P. apylinkės teismas pagrįstai skyrė švelnesnę bausmę, nei numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies sankcijose, t. y. laisvės apribojimą, kurios dydį nustatė artimą maksimaliam įstatymo numatytam šios rūšies bausmės dydžiui, paskirdamas jai du įpareigojimus. Tokia išvada dera ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pvz. kasacinėse nutartyse Nr. 2K-228/2011, 2K-390/2011, 2K-528/2011, 2K-613/2012.

26Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės nepažeistos, bausmė nuteistajai individualizuota tinkamai ir subendrinta teisingai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ji keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

27Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajai V. P. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2014-04-14 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-1204 matyti, kad 2014-04-08 Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu advokatas E. Senovaitis, pateikęs 2014-04-10 advokato orderį Nr. 064868, teikia antrinę teisinę V. P. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 120 Lt. Tačiau į teismo posėdį atvyko nuteistosios V. P. gynėjas advokatas pagal susitarimą A. Vitlipas, pateikęs 2014-03-21 advokato orderį Nr. 306858. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajai V. P. apeliacinės instancijos teisme reali antrinė teisinė pagalba suteikta nebuvo, minėtos išlaidos iš nuteistosios V. P. nepriteistinos.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Oksanos Gabrilaitienės apeliacinį skundą atmesti.