Byla 2A-238-619/2015
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo asmenine ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro notarė S. B

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ritos Kisielienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovei O. J., dėl nuosavybės teisės pripažinimo asmenine ir paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro notarė S. B..

3Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje ginčas kilo dėl paveldėjimo teisės liudijimuose nurodyto turto teisinio statuso palikimo atsiradimo momentu ir jo paskirstymo tarp paveldėtojų. 2012 m. lapkričio 19 d. notarei išdavus Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 3864, ieškovas E. J. paveldėjo ¾ dalis ½ dalies nekilnojamojo turto: 73,36 kv. m bendro ploto pastato-gyvenamojo namo, unikalus ( - ); pastato-garažo, unikalus Nr. ( - ); pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); pastato-šiltnamio, unikalus Nr. ( - ); kitų (inžinierinių) statinių, unikalus Nr. ( - ); 0,0637 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ).

6Ieškovas E. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) pripažinti, kad pastatą-gyvenamąjį namą, pastatytą pagal S-45-9 projektą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-garažą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius su priklausiniais, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), ieškovo tėvas – E. J. valdė asmeninės nuosavybės teise ir minėtas turtas E. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise; 2) pripažinti, kad žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ), ieškovo tėvui – E. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise; 3) panaikinti 2012-11-19 Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro E. J. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3864 ir 2012-11-20 Vilniaus miesto 28-ojo notaro biuro O. J. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 3872; 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2012-06-09 mirė jo tėvas E. J.. 1992-02-15 E. J. įregistravo antrą santuoką su atsakove O. J.. Po paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo į paveldimo turto sąrašą buvo įrašytas turtas, kuris buvo ieškovo tėvo asmeninė nuosavybė, įgytas dar iki santuokos sudarymo su atsakove O. J.. Todėl ieškovas mano, kad palikimą sudarantis turtas tarp įpėdinių buvo paskirstytas netinkamai ir prašė pripažinti faktą, jog minėtas turtas, išskyrus ūkinį pastatą, buvo asmeninė ieškovo tėvo E. J. nuosavybė.

7Atsakovė O. J. atsiliepimu į su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad su ieškovo tėvu pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį nuo 1985 metų, t.y. dar iki santuokos sudarymo. Vasaros metu jie kartu gyveno atsakovės motinai priklausiusiame ūkyje, esančiame ( - ), o žiemos metu – atsakovei ir ieškovo tėvui priklausiusiame bute, esančiame ( - ). Atsakovė nurodo, kad gyvenamąjį namą, esantį ( - ), paveldėjusi po motinos mirties, 1994-08-22 pardavė ir gautos lėšos buvo investuotos į buto, esančio ( - ), remontą, taip pat į sodo namo, esančio ( - ), pritaikymą nuolatiniam gyvenimui ir rekonstrukcijai. Taip pat atsakovė nurodė, kad butas, esantis ( - ), kurį sutuoktiniai pardavė 1996 metais, buvo privatizuotas ieškovo tėvo ir jos bendromis lėšomis. Sutuoktiniai (ieškovo tėvas ir atsakovė) bendrai įsigijo ir žemės sklypą, esantį ( - ). Anot atsakovės, 1997-08-07 statinio priėmimo tinkamu naudoti akto Nr. 189 pagrindu visas ieškovo nurodytas nekilnojamasis turtas: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), pastatas-garažas, unikalus Nr. ( - ), pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), pastatas-šiltnamis, unikalus Nr. ( - ), ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ), kiemo statiniai, unikalus Nr. ( - ), bei žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3881 pagrindu, esantis ( - ); taip pat butas, unikalus Nr. ( - ), 1992-08-19 sutarties Nr. 18-2823 pagrindu, esantis ( - ), buvo įgytas bendrai atsakovės ir ieškovo tėvo, jiems būnant santuokoje.

8Tretysis asmuo notarė S. B. atsiliepimu su ieškiniu dalyje dėl paveldėjimo teisės liudijimų panaikinimo nesutiko. Nurodė, kad prieš išduodant ginčijamus paveldėjimo teisės liudijimus, notarė atliko dokumentų teisinę analizę bei nustatė faktus, kad palikėjas E. J. (ieškovo tėvas) mirė būdamas santuokoje su atsakove O. J., su kuria santuoka buvo sudaryta 1992-02-15. Pagal 2012-06-21 Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatyta, kad ieškovo ginčijamas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas ir kiti pastatai įregistruoti 1997-08-07 Statinio priėmimo naudoti akto Nr. 189 pagrindu, o ginčo žemės sklypas, įregistruotas palikėjo vardu, įsigytas 1993-07-31 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-3881 pagrindu. Pagal teisinį reglamentavimą, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, 2012-11-19 ir 2012-11-20 ieškovui ir atsakovei buvo išduoti ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą Nr. 3864 ir Nr. 3872, taip pat atsakovei buvo išduotas byloje neginčijamas nuosavybės teisės liudijimas Nr. 3871 dėl jos turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Nurodo, kad ieškovas ieškinyje ginčija tik paveldėjimo teisės liudijimus, tačiau toks ieškovo prašymas nėra vykdytinas, kadangi ieškovas neginčija 2012-11-20 išduoto nuosavybės teisės liudijimo Nr. 3871.

9II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

10

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė valstybės naudai iš ieškovo E. J. 81,98 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovo tėvas (palikėjas) E. J. su atsakove O. J. santuoką sudarė 1992-02-15. 1993-07-31, t.y. būnant santuokoje su O. J., E. J. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu už 667 rublių iš valstybės nupirko 0,0637 ha ploto ginčo žemės sklypą, esantį ( - ). Už minėtą žemės sklypą E. J. atsiskaitė jam išmokėtomis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis (investiciniais čekiais). Taip pat nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1997-06-16 sprendimu Nr. 79 leido E. J. sodo namelį, esantį minėtame žemės sklype, įregistruoti gyvenamuoju namu, prieš tai suderinus gyvenamojo namo projektą su atitinkama institucija bei gavus atitinkamos institucijos leidimą. E. J. atlikus visas reikiamas procedūras, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 1997-08-07 aktu Nr. 189 priėmė tinkamais naudoti statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ); garažą, unikalus Nr. ( - ); ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ); ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ); ir šiltnamį, unikalus Nr. ( - ), kurio pagrindu minėti statiniai 1997-08-20 buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Byloje ginčas kilęs dėl viso palikimą sudarančio nekilnojamojo turto, išskyrus ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ).

12Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas už investicinius čekius. Palikėjui E. J. valstybinės vienkartinės išmokos bei tikslinės kompensacijos buvo išmokamos kelis kartus, t.y. 5000 rublių 1991-10-26, 5000 rublių 1992-05-28, 3666 rublių 1992-06-02 bei 155,40 Lt 1994-05-30. Dalis investicinių čekių palikėjui buvo išmokėta iki santuokos sudarymo, todėl jie laikomi asmeninėmis palikėjo lėšomis, o dalis jų išmokėti būnant santuokoje su atsakove, todėl laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 5 p.). Teismas sprendė, jog sutuoktiniai lėšomis disponavo bendrai, kadangi 1992-08-19 E. J. vardu buvo privatizuotas butas, esantis adresu ( - ), unikalus Nr. ( - ), už kurį 8778 rublių investiciniais čekiais sumokėjo E. J., o 8777 rublių investiciniais čekiais sumokėjo atsakovė, todėl butas laikytinas bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Teismas taip pat pažymėjo, jog žemės sklypas buvo išpirktas po buto privatizavimo. Kadangi dalis investicinių čekių E. J. buvo išmokėta jam būnant santuokoje su atsakove ir jais abu sutuoktiniai disponavo bendrai, teismas juos pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi šalys nepateikė įrodymų, kad palikėjas E. J. būtų išreiškęs valią žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), įsigyti savo asmeninėn nuosavybėn, teismas šį žemės sklypą pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 185 str., CK 3.87 str. 1 d., 3.88 str. 1 d. 1 p.).

13Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos bei viešojo registro duomenų teismas nustatė, kad tiek techninės apskaitos byloje, tiek viešame registre ginčo pastatų: namo, unikalus Nr. ( - ); garažo, unikalus Nr. ( - ); ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); ir kitų (inžinierinių) statinių, unikalus Nr. ( - ), statybos užbaigimo metai nurodyti 1987, o šiltnamio, unikalus Nr. ( - ), – 1980 m. Byloje nėra ginčo, jog sodo namas ir kai kurie ūkio pastatai tam tikra apimtimi egzistavo dar iki santuokos sudarymo, tačiau iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad iki pat jų teisinės registracijos 1997-08-11 Nekilnojamojo turto registre jie buvo pertvarkyti, rekonstruoti, sodo namelis buvo rekonstruotas į gyvenamą namą, buvo įrengtas garažas, į kitą vietą perkelti kiti inžinieriniai statiniai, iškastas šulinys, pastatyta pirtelė. Ginčo namo ir pagalbinių statinių rekonstrukcijos darbai vyko santuokos metu, o ieškovas neįrodė, jog visi darbai buvo atlikti asmeninėmis E. J. lėšomis. Aplinkybę, jog sutuoktiniai minėtus turto rekonstrukcijos/pertvarkymo darbus atliko bendromis lėšomis, patvirtina, tai kad ginčo turtą sutuoktiniai valdė ir juo naudojosi kaip bendru turtu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti ginčo turtą: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ); pastatą-garažą, unikalus Nr. ( - ); pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ); pastatą-šiltnamį, unikalus Nr. ( - ); kitus (inžinierinius) statinius, unikalus Nr. ( - ); žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), asmenine E. J. nuosavybe. Teismas taip pat pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog dar iki santuokos sudarymo ginčo turtas tam tikra apimtimi jau egzistavo, galėtų būti pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, tačiau ne pripažinti šį turtą E. J. asmenine nuosavybe. Tačiau kadangi toks prašymas byloje nebuvo pateiktas, teismas neišeidamas iš ieškinio ribų, šio klausimo nesprendė.

14Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad palikimas tarp įpėdinių buvo paskirstytas tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka, todėl notarės išduoti ginčijami paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai yra teisėti ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinio reikalavimą dėl minėtų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

15III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16Ieškovas E. J. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

171. Teismas nukrypo nuo LAT praktikos ir neteisingai taikė CK 3.89 straipsnį dėl asmeninės sutuoktinių nuosavybės. Žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), 1993-07-31 buvo įgytas už E. J. asmeninės nuosavybės teise priklausiusius investicinius čekius. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad E. J. vienašališkai pasirašant žemės pirkimo dokumentus, tokiu būdu buvo išreikšta jo valia įgyti turtą tik asmeninės nuosavybės teise. 1991-10-26 E. J., dar nesant santuokoje su atsakove, buvo skirta 5000 vertės investicinių čekių vienkartinė išmoka. 1993-07-31 E. J. asmeniškai pasirašė susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo, už jį sumokėdamas 667 vienkartinius čekius. Kadangi žemės sklypo privatizavimas buvo atliktas už asmeninės nuosavybės teise E. J. priklausiusius investicinius čekius, ieškovas prašo pripažinti, jog ginčo sklypas E. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

182. Apeliantas pažymi, kad turto įsigyjimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas, kurio 22 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas. Apeliantas pažymi, jog aplinkybė, kad E. J. žemės sklypą privatizavo iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų bei tai, jog turtą įsigijo savo asmeniniu vardu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad turtas yra jo asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

193. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų dėl ginčo pastatų: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-garažas, unikalus Nr. ( - ); pastatas- ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-šiltnamis, unikalus Nr. ( - )ir kiti statiniai, unikalus Nr. ( - ). Pirmos instancijos teismas ginčijame sprendime nurodė, kad E. J. asmeninės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas šalims gyvenant santuokoje buvo iš esmės pagerintas. Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, jog dar 1987 metais, t.y. 5 metai iki santuokos su atsakove sudarymo, ginčo turtas pilna apimtimi pagal plotą ir statybų baigtumą jau egzistavo, vėliau atlikti namo pagerinimai iš esmės namo ploto nepakeitė. Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis visi statiniai yra įregistruoti E. J. vardu, todėl šie įrodymai turi didesnę įrodomąją galią, kol neįrodyta kitaip.

20Atsakovė O. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir priteisti atsakovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad nors su E. J. santuoką sudarė 1992-02-15, tačiau iki santuokos sudarymo nuo 1985 metų pradėjo gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį. 1981 metais E. J. buvo suteiktas naudojimui žemės sklypas, kuriame kartu su atsakove pradėjo statyti sodo namelį, vėliau, sudarę santuoką, vietoje sodo namelio pastatė namą. 1993-07-31 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta santuokos metu, todėl įgytas turtas yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Atsakovė nurodė, kad po savo motinos mirties 1994-08-22 pardavė paveldėtą gyvenamąjį namą ( - ), o gautos piniginės lėšos buvo investuotos į buto, esančio ( - )remontą į sodo sklypą ( - ), į sodo namo pritaikymą nuolatiniam gyvenimui bei rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą. Atsakovė pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad visas turtas buvo įgytas jai su E. J. gyvenant santuokoje, iš bendrų piniginių lėšų. Ieškovas neįrodė, kad namo pagerinimai buvo atlikti tik už jo tėvo asmenines lėšas, todėl jo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliacinis skundas netenkintinas.

23Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

24Dėl santuokoje įgyto turto teisinio rėžimo.

25Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar 73,36 kv. m bendro ploto pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-garažas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. ( - ); pastatas-šiltnamis, unikalus Nr. ( - ); kiti (inžinieriniai) statiniai, unikalus Nr. ( - ); 0,0637 ha bendro ploto žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ) yra bendroji jungtinė E. J. ir O. J. nuosavybė, ar asmeninė E. J. nuosavybė. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad visas šis turtas yra įgytas palikėjui E. J. ir atsakovei O. J. gyvenant santuokoje. Tačiau tiek žemės sklypas, tiek kiti pastatai, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti tik E. J. vardu. Pirmos instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo minėtą turtą pripažinti asmenine E. J. nuosavybe. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, spręsdamas dėl ginčo turto teisinio režimo, turėjo atsižvelgti, jog turtas įgytas ir įregistruotas dar iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl turėjo vadovautos senojo SŠK normomis.

26Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek SŠK, tiek 2000 m. CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymo nustatyta sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija. Be to, santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tik CK 3.88 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto registravimo ypatumai: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), būtinas bent vienas iš pirmiau nurodytų įrašų, t. y. arba įregistravimas turto abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos tada, kai turtas registruojamas galiojant 2000 m. CK. Iki naujojo CK įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas santuokos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. N. V., bylos Nr. 3K-3-30/2011; kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo turtas įgytas santuokos metu, įregistruotas dar iki naujojo CK įsigaliojimo, t.y. 1993-07-31 (t. 1, b.l. 144) ir 1997-08-11 (t. 1, b.l. 147), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, jog jos viešajame registre įregistruotos tik palikėjo E. J. vardu. Pažymėtina, kad SŠK 21 straipsnio 3 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, nebuvo nustatyta turto detali registracija ir jos reikšmė turto statusui. Turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu turtas įgytas santuokos metu. Todėl apelianto argumentas, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys yra teisingi ir turtas priklauso asmeninės nuosavybės teise tik jo tėvui, laikytinas nepagrįstu.

27Apeliantas, siekdamas nuginčyti turto, įgyto santuokos, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, apeliacinį skundą grindė motyvu, jog pirmos instancijos teismas neteisingai taikė 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, kadangi žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), jo tėvas įsigijo iš asmeninių lėšų ir buvo aiškiai išreiškęs valią šį turtą įgyti tik asmeninėn nuosavybėn. Pagal tuo metu galiojusį SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas, todėl vien faktas, jog žemės sklypą E. J. privatizavo iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančių lėšų bei tai, jog turtą įsigijo savo asmeniniu vardu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad turtas yra jo asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

28Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal M. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-280/2008). Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad žemės sklypą E. J. įsigijo už investicinius čekius, kurie jam buvo išmokami tiek prieš santuokos sudarymą, tiek po santuokos sudarymo. Teismas nustatė, kad tiek asmeniniais, tiek bendrais investiciniais čekiai abu sutuoktiniai disponavo bendrai. 1992-08-19 buvo privatizuotas butas E. J. vardu, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad butas buvo privatizuotas iš abiejų sutuoktinių lėšų, nes 8778 rublių investiciniais čekiais sumokėjo E. J., o 8777 rublių investiciniais čekiais sumokėjo atsakovė, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog butas buvo abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi ginčo žemės sklypas buvo privatizuotas dar vėliau nei butas, teismas pagrįstai sprendė, jog ir lėšos jo pirkimui buvo naudojamos bendros. Pažymėtina, kad vien sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisinį šio klausimo reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką, formuojamą taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pažymi, kad tam, jog turtas, įgytas santuokos metu, būtų pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, jis turi būti įgytas panaudojant tik asmenines lėšas ir turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tokį turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas neįrodė, jog E. J. žemės sklypą pirko vien tik iš savo asmeninių lėšų ir turėjo aiškiai išreikštą valią žemės sklypą įregistruoti asmeninės nuosavybės teise. Byloje nustačius, kad perkant ginčo žemės sklypą buvo panaudota dalis asmeninių lėšų, o dalis santuokinių, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog žemė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi santuokoje įgyto konkretaus turto teisinis rėžimas negali būti mišrus: asmeninė vieno iš sutuoktinių ir jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė. Turto bendrumo principo nepaneigus, turtas lieka bendras abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Tokiais atvejais faktą, kad buvo įdėta asmeninių lėšų, galima pripažinti svarbia aplinkybe nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis), arba asmeninių lėšų panaudojimą pripažinti kita svarbia aplinkybe, į kurią turi būti atsižvelgta parenkant atitinkamą turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra (CK 3.127straipsnio 3 dalis), arba taikyti abi šias teisės normas. Kadangi ieškovas reikalavo visą ginčo turtą pripažinti asmenine palikėjo E. J. nuosavybe ir neprašė nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai neišeidamas už ieškinio ribų nenukrypo nuo sutuoktiniams taikomo bendro turto lygių dalių principo ir pripažino, jog ginčo žemės sklypas, esantis ( - ), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

29Dėl teismo įrodymų vertinimo.

30Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų dėl ginčo pastatų: pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); pastato-garažo, unikalus Nr. ( - ); pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); pastato-šiltnamio, unikalus Nr. ( - )ir kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), nes būtent šie statiniai ir turtas pagal savo statybų baigtumą ir užstatymo plotą egzistavo dar 1987 metais, t.y. 5 metai iki santuokos su atsakove sudarymo, o vėliau atlikti namo pagerinimai iš esmės namo ploto nepakeitė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-324/2008).

31Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo pastatų: pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); pastato-garažo, unikalus Nr. ( - ); pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); pastato-šiltnamio, unikalus Nr. ( - ) ir kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), įvertino visas bylos aplinkybes ir nustatė, kad 1997-07-10 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinė statinių statybos inspekcija E. J. vardu išdavė leidimą vykdyti statybos darbus Nr. 146, kurio pagrindu E. J. buvo leista sodo namą įforminti gyvenamu namu (2 tomas, b.l. 12). Nustatyta, kad 1997-07-17 atlikus matavimus buvo suformuota namų valdos techninės apskaitos byla (1 tomas, b.l. 44-45; 2 tomas, b.l. 1-9) bei buvo atlikta ginčo statinių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ); garažo, unikalus Nr. ( - ); ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ); šiltnamio, unikalus Nr. ( - ); ir kitų (inžinierinių) statinių, unikalus Nr. ( - ), teisinė registracija E. J. vardu bei šie duomenys buvo išviešinti Nekilnojamojo turto registre. Nors iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog visi šie statiniai buvo baigti statyti 1987 metais (t. 1, b.l. 147-150), tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad E. J. gyvenant santuokoje su atsakove O. J., ginčo pastatai buvo rekonstruoti ir žymiai pagerinti. Apeliantas neįrodė, kad jo tėvas E. J. sodo namelio rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą panaudojo tik asmenines lėšas. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ir atsakovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie ginčo statinių rekonstrukcijos, nes 1994-08-22 po savo motinos E. T. mirties pardavė paveldėtą gyvenamąjį namą ( - ) (t. 2, b.l. 21) ir gautas pinigines lėšas investavo į bendrai su E. J. įsigyto buto, esančio ( - ), remontą, į sodo namelio rekonstrukciją ir sodo sklypą „( - ). Taip pat 1996 metais buvo parduotas ir sutuoktinių butas, esantis, ( - ), už kurį gautos lėšos buvo naudojamos bendriems sutuoktinių poreikiams tenkinti. Iš šių byloje esančių įrodymų, pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad vien E. J. asmeninių lėšų nebuvo pakankamai atlikti sodo namelio rekonstrukcijai, sklypo pagerinimo darbams. Pažymėtina, kad sodo namelis buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą, ko pasekmėje jis buvo pritaikytas nuolatiniam gyvenimui, o tai padidino ir paties namo vertę. Įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmos instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, ieškovui neįrodžius vien tik asmeninių lėšų panaudojimo ginčo turto įsigijimui bei jo rekonstrukcijai.

32Dėl bylinėjimosi išlaidų.

33CPK 93 straipsnis nurodo, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, todėl atsakovei turi būti atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Kadangi byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, šis jos prašymas nėra tenkintinas.

34Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

35Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

36ieškovo (apelianto) E. J. apeliacinio skundo netenkinti.

37Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E.... 3. Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje ginčas kilo dėl paveldėjimo teisės liudijimuose nurodyto turto... 6. Ieškovas E. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė:... 7. Atsakovė O. J. atsiliepimu į su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį... 8. Tretysis asmuo notarė S. B. atsiliepimu su ieškiniu dalyje dėl paveldėjimo... 9. II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė... 10.
...
11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį... 12. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas buvo... 13. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos bei viešojo registro duomenų... 14. Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, kad palikimas tarp... 15. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 16. Ieškovas E. J. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti... 17. 1. Teismas nukrypo nuo LAT praktikos ir neteisingai taikė CK 3.89 straipsnį... 18. 2. Apeliantas pažymi, kad turto įsigyjimo metu galiojo Santuokos ir šeimos... 19. 3. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir neįvertino... 20. Atsakovė O. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti ir... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 23. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 24. Dėl santuokoje įgyto turto teisinio rėžimo.... 25. Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar 73,36 kv. m bendro... 26. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tiek SŠK, tiek 2000 m. CK... 27. Apeliantas, siekdamas nuginčyti turto, įgyto santuokos, bendrosios jungtinės... 28. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą, ar iki CK įsigaliojimo... 29. Dėl teismo įrodymų vertinimo.... 30. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas... 31. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo pastatų:... 32. Dėl bylinėjimosi išlaidų.... 33. CPK 93 straipsnis nurodo, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas,... 34. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos... 35. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 36. ieškovo (apelianto) E. J. apeliacinio skundo netenkinti.... 37. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą palikti...